Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…

Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.

Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.

Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.

Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.

Bet tai jau buvo.

Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.

Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.

Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.

Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?

Bet tai – irgi buvo.

Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?

Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.

Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.

Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.

Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.

Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.

Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.

Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.

 Po Alepo įmanoma viskas.

2017 vasario 15 d.

Slaptai.lt skelbia keletą žymių Rusijos politikų, kariškių ir aviacijos ekspertų pastabų apie gruodžio 25-ąją virš Juodosios jūros orlaivį Tu-154 ištikusią nelaimę (žuvo 92 žmonės). 

Primename: RF gynybos ministerijos lėktuvas, kuriame buvo Rusijos kariškiai, Aleksandrovo ansamblio artistai ir Rusijos žiniasklaidos atstovai, skrido koncertuoti per Naujuosius metus į Siriją. Tačiau lėktuvas Sirijos nepasiekė.

Oficiali Kremliaus valdžia neigia buvus diversiją. Tačiau diversija  – pats įtikinamiausias paaiškinimas, kas atsitiko ankstų gruodžio 25-osios rytą.

Jūsų dėmesiui – Andrėjaus Piontkovskio, Vadimo Lukaševičiaus, Andrejaus Krasnopiorovo ir Vitalijaus Portnikovo argumentai (interviu paskelbti ukrainiečių internetiniame portale Gordonua.com).

XXX

Tiriant Rusijos gynybos ministerijos lėktuvo Tu-154 katastrofą virš Juodosios jūros į akis krenta atkaklus Maskvos oficiozo noras išvengti teroro versijos, pažymėjo rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

Teroro versija Rusijos gynybos ministerijos lėktuve gali būti rimtas smūgis ir padaryti per stiprų įspūdį RF gyventojams, pabrėžė politologas ir publicistas A.Piontkovskis.

„Į akis krenta atkaklus Maskvos oficiozo ir propagandos noras išvengti teroro akto versijos, nors visa virtinė aplinkybių byloja apie ją. Tai, kad nėra pilotų perspėjimo, nuolaužos išbarstytos, ir kad žuvę keleiviai randami be drabužių, visa tai reiškia, kad teroro akto galimybė gana didelė“, – pabrėžė ekspertas.

Pašnekovas akcentavo, kad su RF gynybos ministerijos lėktuvu gali pasikartoti situacija, kuri buvo tiriant keleivinio lėktuvo A321 katastrofą virš Sinajaus pusiasalio.

„Teroro akto versiją valdžia vertina kaip milžinišką smūgį visai propagandai. Antrasis kerštas už Alepą padarys pernelyg didelį įspūdį gyventojams. Pažiūrėsim, kaip toliau rutuliosis tyrimas. Ir atminkime, kas buvo su Egipto lėktuvu. Tada dvi savaites buvo neigiamas teroro aktas, o paskui, kai pasirodė Pentagono nuotraukos, pripažinta“, – sakė A.Piontkovskis.

XXX

Vertindamas informaciją apie Tu-154 katastrofą virš Juodosios jūros aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius pabrėžė: „teroro akto versija iškyla visu dydžiu“.

Išanalizavęs stebėjimo kameras, šis rusų aviacijos ekspertas priėjo išvados, kad prieš nukrentant į Juodąją jūrą TU-154 sprogo: „Net neaiškus vaizdas Adlerio paplūdimio stebėjimo kamerose leidžia spręsti, kad prieš nukrentant į jūrą Tu-154 lėktuvas sprogo“.

Pasak jo, abejones sukėlė horizonto linija. Viena iš prielaidų buvo sprogimas lėktuvui atsitrenkiant į vandenį.

Tačiau nakties video sugretinimas su tos pačios kameros įrašu dieną, o taip pat kitos kameros vaizdo įrašo iš pakrantės analizė leidžia nustatyti, kad lėktuvas sprogo ore, rašo V.Lukaševičius.

„Jeigu tas plykstelėjimas iš tikrųjų aukščiau horizonto ir jis susijęs su nukritusiu lėktuvu, tai viena iš dviejų „oficialių“ versijų – kad tai pilotavimo klaida – visiškai atkrenta. O iš galimų antrosios likusios „oficialios“ versijos paaiškinimų – kad tai technikos gedimas – į galvą ateina tik kuro bakų sprogimas. Bet tai ką tik be priverstinės iniciatyvos, pagal paraišką užpildytame lėktuve, praktiškai neįmanoma“, – pabrėžė ekspertas.

XXX

RF KOP majoras Andrejus Krasnopiorovas apie Tu-154 katastrofą pareiškė šitaip: „jis sprogo ore“.

RF karinių oro pajėgų majoras dar pažymėjo, jog didelis atstumas tarp lėktuvo nuolaužų ir pernelyg staigiai nutrūkęs skrydis liudija, kad laineris sprogo.

Pasak eksperto, kad laineris sprogo ore, liudija labai plačiai, iki 15 km, išsisklaidžiusios nuolaužos. Jis pabrėžė, kad jeigu lėktuvas būtų kritęs sveikas, to nebūtų atsitikę.

Kitas RF KOP majoro pateikiamas argumentas – faktas, kad skrydis nutrūko pernelyg greitai po pakilimo. Jis pažymėjo, kad „staigiai krentama tuo atveju, kai atsitinka kažkas neįprasto, kas nors sprogsta ar atskyla arba sulūžta“.  

Eksperto nuomone, pilotas galėjo ramiai perduoti informaciją ar įjungti nelaimės signalą, tačiau, jei to nepadarė, vadinasi, jam kažkas sutrukdė. Jis taip pat palygino Tu-154 lėktuvo katastrofą su lainerio A321 sudužimu Šarm-eš-Šeiche, Egipte.

Krasnopiorovas pabrėžė, kad Tu-154 yra labai patikimas lėktuvas, nes turi tris variklius ir modernią valdymo sistemą. Jis taip pat atmetė prielaidą, kad į lėktuvą galėjo kas nors įsirėžti, nes jį stebi aerodromo elektroninė stebėjimo sistema ir būtų tai užfiksavusi.

Lakūnas atmetė versiją, kad lėktuvas galėjo turėti problemų dėl degalų. Jeigu taip atsitiktų, tai problema būtų atsiradusi kylant, patikslino jis. O lėktuvui pavyko pakilti ir išbūti ore septynias minutes.

XXX

Politikos apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas apie Tu-154 katastrofą pasakė: „Tai viena iš pirmųjų katastrofų, susijusių su piktavaliu Alepo sunaikinimu. Toliau bus daugiau ir blogiau“.

V.Portnikovas įsitikinęs, kad visuomenė nepatikės jokia kita į Siriją skridusio karinio lėktuvo žūties versija, išskyrus teroro akto versiją.

Rusijos ambasadoriaus nužudymas Ankaroje ir Tu-154 katastrofa ties Sočiu – du įvykiai, kurie žmonių akyse bus tiesiogiai susiję su Rusijos veiksmais Sirijoje, konkrečiai, su pralietu krauju Alepe.

Ir, beje, nesvarbu, kokią lainerio katastrofos versiją paskelbs komisija, sako jis.

„Visuomenė mano, kad tai teroro aktas. Visuomenė įsitikinusi, kad tai ne paskutinė katastrofa. Tai – tik viena iš pirmųjų katastrofų, kurios susijusios su piktavališku Alepo naikinimu. Toliau bus daugiau ir blogiau“, – prognozuoja V.Portnikovas.

Kremlius negalėjo nepagalvoti apie terorizmo blyksnio riziką ryšium su Sirijos kampanija. Tačiau per daug gerai vertino RF specialiųjų tarnybų pajėgumą, mano autorius.

„Rusijos specialiosios tarnybos jau seniai virto kažkokia „kalavijuočių ordino“ ir banditų įmonės simbioze. Kaip tik todėl joms nelabai sudėtinga kovoti su kitaminčiais Rusijoje. Jos gali būti veiksmingos korumpuotose šalyse posovietinėje erdvėje, įskaitant ir Ukrainą. Bet jos praktiškai bejėgės realiame operatyviniame darbe – tame, kuriuo kasdien užsiima JAV, Izraelio ar Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos, užkardydamos teroro grėsmes. Vladimiras Putinas to nesupranta“, – pabrėžė V.Portnikovas.

Jis neatmeta galimybės, kad RF galėjo tinkamai neįvertinti reakcijos, taip pat ir ekstremistų reakcijos, į Alepo bombardavimus.

„Alepo sunaikinimas – tai „raudonosios linijos“ peržengimas, kai neapykanta tampa iracionali, ir jos nešėjai nebegalvoja apie savo veiksmų pasekmes. Toks efektas sumažintu pavidalu jau buvo po barbariško Grozno bombardavimo ir Čečėnijos „valymo“. Dabar – visiškai kitokia situacija. Rusija – daugybės konfesijų valstybė. Ir didelė dalis jaunų musulmonų šioje šalyje atsidūrė pačiame tikriausiame socialiniame dugne, o tai palengvina užduotis įvairioms radikalioms organizacijoms. Asmeninės iniciatyvos aš net neminiu, jos neapskaičiuos nė viena specialioji tarnyba“, – pažymi žurnalistas.

„2017-aisiais Rusijoje gali prasidėti teroristinis nestabilumas. Gali būti baisu kiekvieną dieną prabusti. Padariniai – nenuspėjami“, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com portalas.

2016.12.28; 04:12

Antanas Rašimas

Gruodžio 25-osios rytą katastrofą patyrė Rusijos gynybos ministerijos lėktuvas Tu-154. Lėktuvas turėjo skristi iš Sočio į Hmeimimo oro bazę Sirijoje.

Ši žinia – viena iš labiausiai dabar analizuojamų bei komentuojamų. Nors Rusijos valdžia atmeta galimybę, jog lėktuvas sudužo dėl padėtos bombos, per pastaruosius keliolika metų sukaupta gyvenimiška patirtis vis tik leidžia įtarti Kremlių ir vėl begėdiškai meluojant. Gal Rusijai nenaudinga prisipažinti, jog pražiopsojo rimtą teroro aktą, panašų į kerštą už žudynes Ukainoje arba už bombardavimus Sirijoje?

Kaip bežiūrėsi, o gruodžio 25-osios lėktuvo žūtis – rimtas smūgis Rusijos prestižui. Juk katastrofos metu žuvo daug Rusijos menininkų – propagandistų. Akis bado ir aplinkybė, kad Rusijos dainininkai ir muzikantai skrido į rusų kariškių bombarduotą bei okupuotą Sirijos miestą Alepą. Ten turėjo būti surengtas koncertas, kurį Rusijos valdžia skyrė dėl tūkstančių civilių aukų Alepe kaltiems savo kariams. Tokiuose sugretinimuose lengva įžvelgti Vladimirui Putinui nepalankių simbolių.  

Taigi kol kas žinome, kad orlaivis nukrito Juodojoje jūroje praėjus maždaug 20 minučių nuo pakilimo iš Adlerio oro uosto. Nelaimės metu lėktuve buvo 92 žmonės: 84 keleiviai ir 8 įgulos nariai.

Kas tie, kurie žuvo virš Juodosios jūros? Daugumą keleivių sudarė Dukart Raudonosios vėliavos akademinio dainų ir šokių Aleksandro Aleksandrovo vardo ansamblio dainininkai, įskaitant ir patį vadovą Valerijų Chalilovą.

Ansamblis buvo įkurtas 1928-aisiais – pagal specialų Josifo Stalino įsakymą. Kolektyvas iki šiol tebelaikomas vienu iš pagrindinių buvusios Sovietų Sąjungos bei dabartinės Rusijos muzikinės propagandos įrankių.

Ne veltui šio choro (The Alexandrov Red Army Choir) dar visai neseniai neįsileido Lietuva. Mes nenorėjome, kad mūsų žemėje šie dainininkai ir muzikantai šlovintų mums daug skausmo, žalos ir bėdų atnešusią Raudonąją armiją.

Belieka dar priminti – ansamblio įkūrėjas yra Aleksandras Aleksandrovas, sukūręs mums šiurpą iki šiol keliančią SSRS himno muziką. Ansamblio vadovo sąskaitoje – dainos „Šventasis karas“, „Į žygį! Į žygį!“, „Nenugalima ir legendinė“, kuriose liaupsinama Raudonoji armija, Antrojo pasaulinio karo metais užgrobusi ir prievartavusi pusę Europos.

Negalima pamiršti ir fakto, kad kompozitorius A.Aleksandrovas kūrė net muziką dainoms, kuriose teigiamai vertinama Rusijos agresija Ukrainoje (pavyzdžiui, daina „Mandagūs žmonės“, ji atlikta Kryme iškart po pusiasalio užgrobimo 2014 metų kovo 19–20 dienomis). Tragedijos suvestinėse skelbiama, kad dainos „Mandagūs žmonės“ žodžių autorius Antonas Gubankovas taip pat greičiausiai skrido gruodžio 25-ąją katastrofą patyrusiu lėktuvu.

Pranešama, kad choro vadovas V. Chalilovas drauge skristi kvietė ir liūdnai pagarsėjusį dainininką Josifą Kobzoną (jam draudžiamas įvažiavimas į Europos Sąjungą dėl to, kad pritaria Ukrainos teritorijų okupacijai), kuris oficialiai eina teroristinės organizacijos „Donecko Liaudies Respublika“ garbės konsulo pareigas. Bet J. Kobzonas paskutinę akimirką atsisakė – turėjo išvykti pagal medicininę vizą gydytis.

Kartu su A.Aleksandrovo choru skrido ir devyni Rusijos propagandinių telekanalų atstovai.

Taigi nėra sunku atspėti, kuo ši tragedija skaudi Rusijos prezidentui. Į Juodąją jūrą nukritusiame lėktuve skrido solidi jam ištikimų propagandistų komanda. V.Putinui patogiau visą bėdą dėl nelaimės suversti technikai. Štai kodėl Rusijos gynybos ministerija teroro versiją vadina mažai tikėtina ir mano, kad pagrindine priežastimi vis tik tapo rimtas gedimas (lėktuvas po 20 minučių skrydžio subyrėjo ore; lėktuvo nuolaužos aptiktos netoli Sočio, 1,5-7 km nuo kranto atstumu, 50-70 m gylyje).

O štai Dožd.ru televizija praneša, kad Rusijos slaptoji tarnyba FSB intensyviai tiria teroro akto versiją. Remiamasi leidiniu Fontanka.ru, kuris skelbia, esą FSB intensyviai ieško visų, kurie turėjo galimybę prieiti prie lėktuvo arba net įeiti vidun tiek Maskvos rajone esančiame Čkalovo aerodrome, tiek Adlero oro uoste.

Žinoma, negalima atmesti fakto, kad šio modelio lėktuvai – pasenę. Jie nuo 1994-ųjų jau nebegaminami. Civilinės komercinės avialinijos 1972 metais pradėtais gaminti Tu-154 lėktuvais jau nebesinaudoja. Jais retsykiais teskraido Rusijos kariškiai. Žodžiu, vargu ar būtų galima nustebti sužinojus, kad katastrofą sukėlė rimtas gedimas.

Viena iš labiausiai žinomų Tu-154 katastrofų, iki šiol apgaubtų paslapties skraiste, nutiko 2010 metų balandžio 10 dieną. Tąsyk Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį (Lechą Kačynskį) ir daug šalies politinio elito atstovų skraidinęs šios modifikacijos lėktuvas nukrito prie Rusijos Smolensko. Žuvo visi 96 skridę žmonės. Iki galo nepaneigta versija: lėktuvas specialiai buvo įviliotas į tokias sąlygas, kada kada nelaimė neišvengiama.

Informacijos šaltinis – dozd.ru, fontanka.ru portalai.

2016.12.26; 05:00

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje. Posėdyje aptartas įstrigęs ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo procesas, padėtis Sirijoje ir Minsko susitarimų įgyvendinimas, naujos priemonės ES saugumui ir gynybai stiprinti, migracijos klausimai.

EVT pasiektas susitarimas dėl ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo. EVT patvirtino teisiškai privalomą sprendimą, kuris leis Nyderlandų parlamentui ratifikuoti sutartį. ES šalių vadovai taip pat pasveikino politinį Tarybos pritarimą suteikti bevizį režimą Gruzijai ir Ukrainai. Tikimasi, kad jis bus pradėtas taikyti 2017 m. pavasarį. Lietuvos Prezidentė Ukrainos europietiškus siekius palaiko visuose tarptautiniuose formatuose.

„Bendromis jėgomis artėjame prie Ukrainos žmonėms svarbaus sprendimo. EVT pasiektas susitarimas neužkerta Ukrainai europinės integracijos kelio. Europos durys Ukrainai yra ir liks atviros. Ukrainiečių pastangos, su Lietuvos ir kitų šalių pagalba vykdomos reformos jau duoda rezultatų, svarbu nesustoti“, – pabrėžia Prezidentė.

Dėl ES ekonominių sankcijų Rusijai, nevykdančiai Minsko susitarimų, EVT jau nediskutuojama – pradedama rašytinė jų pratęsimo procedūra.

Tuo tarpu visas žmogiškumo ribas peržengę Rusijos veiksmai Sirijoje susilaukė dar griežtesnio įvertinimo ir visuotinio pasmerkimo. EVT susitikime dalyvavo ir Alepo meras Brita Hagi Hassanas, kuris Europos vadovus informavo apie šį Sirijos miestą ištikusią humanitarinę katastrofą.

Pasak Prezidentės, Rusijos keliama įtampa yra globali grėsmė, todėl ES taip pat būtinas naujas požiūris į savo saugumą.

Europos vadovai kartu su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu aptarė, kaip stiprinti ES gynybą nedubliuojant NATO, ir įvertino bendros ES ir NATO deklaracijos įgyvendinimo priemones. EVT taip pat aptarė Komisijos pasiūlymą įsteigti iki 5 mlrd. eurų vertės Europos Gynybos fondą, kuris skirs lėšų ES karinės pramonės modernizavimui, moksliniams tyrimams ir pažangių gynybinių technologijų vystymui.

Investicijų gynybai didinimas, aktyvi kova su kibernetinėmis atakomis, hibridinėmis grėsmėmis, veiksminga išorinių sienų apsauga tampa ne tik atskirų ES šalių ar regionų, o visos Bendrijos prioritetiniu uždaviniu. Prezidentės teigimu, Europa pradėjo adekvačiai vertinti Rusijos keliamas grėsmes ir imasi atsakomybės už savo saugumą.

Kitas iššūkis ES saugumui – nelegali migracija. EVT aptartas ES ir Turkijos susitarimas ir naujos priemonės pabėgėlių srautams valdyti. Įsigaliojus šiam susitarimui pabėgėlių į Europą sumažėjo nuo 1700 iki 80 asmenų per dieną. Tačiau tam, kad srautai neatsinaujintų, būtina ne tik išlaikyti dialogą su Turkija, bet ir ieškoti naujų. Taip pat vyksta derybos dėl nelegaliai migracijai stabdyti skirtų susitarimų su 5 šalimis Afrikoje. Sutartys numatys priemones, kurios padės stabdyti migracijos srautus į ES, grąžinti nelegalius migrantus, prisidės gerinant ekonominę, socialinę ir teisinę padėtį šiose valstybėse.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.12.17; 04:36