Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
DELFI skelbia jau ketvirtą – visuomenininkų – sąrašą. Elito nuomone, įtakingiausi visuomenininkai Lietuvoje yra Vilniaus universiteto (VU) istorikas Alfredas Bumblauskas ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Liudas Mažylis. Trečią vietą užėmė kunigas Ričardas Doveika. Tuo metu į visuomenės sudarytą trejetuką vietoj L. Mažylio patenka dirigentas Donatas Katkus.
Visuomenės dešimtuke taip pat atsidūrė architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, vyskupas Gintaras Grušas, teatro ir operos režisierė Dalia Ibelphautaitė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, edukologė Austėja Landsbergienė ir dirigentas Gintaras Rinkevičius. Į elito sudarytą dešimtuką nepateko A. Kaušpėdas ir G. Rinkevičius, tačiau pateko profesorius Tomas Venclova ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.
Bene didžiausia šio sąrašo staigmena – istoriko L. Mažylio ir dirigento D. Katkaus šuoliai. Pernai L. Mažylis elito sąraše užėmė 9 vietą, šiemet – 2 vietą. Visuomenės sąraše iš 7 vietos jis pakilo į 4 vietą. D. Katkaus šuoliai dar įspūdingesni – visuomenės sąraše jis iš 21 vietos pakilo į 2 vietą, o elito – iš 20 į 10 vietą.
Elito apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas mano, kad visų lyderių reitingams didelę įtaką padarė televizija.
„Televizija, portalai, radijo laidos ir spauda turi stulbinamą įtaką, tai išreikštai matosi per Liudą Mažylį. Jis visus metus turėjo laidą ir jis nuolat šmėžavo ir gana šauniame vaidmenyje. Jis pristatinėjo istoriją – tauriai, pakiliai, jokių skandalų šešėlio, jis tai daro užtikrintai autoritetingai, tai natūralu, kad žmogus į antrą vietą pakilo“, – DELFI sakė G. Sarafinas.
Pasak jo, panašiai yra ir su istoriku A. Bumblausku, kurį taip pat galima gana dažnai pamatyti televizijoje. Panašiai jis vertina ir R. Doveikos elito sąraše užimamą vietą.
„R. Doveika, nors tarsi nukrito iš antros į trečią vietą, jis gavo daugiau balsų negu pernai. Jis dalyvauja televizijos projektuose, pavyzdžiui, kai būna renkamos aukos. Yra toks posakis „širdžių premjeras“, tai čia yra „širdžių kunigas“, jį labai žmonės myli“, – DELFI sakė G. Sarafinas.
Tuo metu visuomenės apklausą vykdžiusios bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovas I. Zokas sako, kad visuomenininkų sąrašas apskritai yra gana sunkus sąrašas respondentams.
„Žmonės didelės dalies jų nežino ir tiesiog ieško žinomų ar pažįstamų pavardžių, todėl galimi didesni subangavimai. Tai vienas iš galimų paaiškinimų dėl Donato Katkaus. Be to, gali būti painiojama su gana daug žiniasklaidoje matomu Mykolu Katkumi“, – mano I. Zokas.
L. Mažylio augimą jis taip pat sieja su dažnesniu matymu žiniasklaidoje. Anot I. Zoko, jis pernai dar buvo visiška naujiena – greit išgarsėjusi ir, matyt, dar ne visiems tuomet įsiminusi pavardė.
Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.
Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…
Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.
Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.
Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas”, o kitoje tokios parduotuvės nėra.
Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?
Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?
Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?
Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.
Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.
Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)
Sunku lietuviams gyventi šioje Žemėje. Mūsų nuomonės mažai kas paiso. Dažnusyk turime elgtis ne taip, kaip mums geriausia ir patogiausia, o taip, kaip nori gausesnių, stipresnių genčių vadovai, reziduojantys Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje ar Tel – Avive.
Liūdniausia, apmaudžiausia, kad lietuviams vis sunkiau gyventi net ir Lietuvoje. Jau ir čia mes pančiojami taip, kad kartais nuoširdžiai nebesuvokiame, kur iš tiesų gyvename – Lietuvoje ar jau nebe Lietuvoje.
Jūsų dėmesiui – tik keletas pavyzdžių. Buvęs aktyvus Atgimimo šauklys Algirdas Kaušpėdas pateikė puikią idėją – atstatyti visas kadaise stovėjusias Vilniaus pilis.
Koks būtų gražus, įspūdingas Vilnius, jei turėtų ne tik Gedimino pilies bokštą, ne tik Valdovų rūmus, ne tik Arkikatedrą su Rotuše, ne tik Pilies gatvę, bet ir Lietuvos didybę menančias pilis?!
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.
Sostinės pilių atstatymo reikia ne vien užsienio turistams pritraukti. Pilių reikia pirmiausia mums patiems. Pačiais įvairiausiais sumetimais. Man regis, nė vienas iš mūsų negalėtų rasti nė vieno argumento „prieš“.
Bet še tau kad nori. Vos tik buvo iškelta tikrai palaikytina, vienyti susiskaldžiusią visuomenę turėjusi idėja, čia pat atsirado lietuvių, kurie linkę ją menkinti, niekinti, iš jos šaipytis. Romas Sadauskas – Kvietkevičius portale delfi.lt jau plyšauja, girdi, tai būtų „tautinė butaforija“. Kaip lietuviui gali kilti mintis taip tyčiotis: „Paprasčiausia būtų sukalti pilies kontūrą atkartojantį karkasą ir apvilkti tentu, ant kurio būtų gražiai nupaišytas plytų mūras“? Juk Valdovų rūmai jau įrodė – atstatyti vertėjo. Trakų pilies pavyzdys dar anksčiau įrodė – labai gerai, kad atstatėme.
Kitas pavyzdys – ginčai dėl tautinio kostiumo kiekvienam Lietuvos vaikui iki septynerių. Nesu turtuolio Ramūno Karbauskio gerbėjas. Pritariu konservatorių atstovui Andriui Kubiliui, reikalaujančiam, kad Seimo rinkimus laimėjęs R.Karbauskis visuomenei galų gale viešai ir išsamiai paaiškintų, kokių jėgų padedamas jaunystėje praturtėjo. Seimo nario A.Kubiliaus partiniame tinklapyje tsajunga.lt paskelbta studija „R.Karbauskis turėtų atsakyti į svarbius klausimus“ leidžia manyti, jog ir vėl, kaip liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho atveju, keliai greičiausiai vingiuoja Rusijos link.
Bet nesuprantu, kodėl reikėtų niekinti sumanymą dovanoti visiems mūsų vaikams po tautinį kostiumą? Tik todėl, kad iniciatorius – dabartinė Seimo dauguma? Taip, ši iniciatyva rizikinga. Bet rizikinga tik vienu atveju – jei atsidurtų blogose rankose. Mūsų nedraugai, padedami niekintojų visko, kas lietuviška, pateiktų ją taip, kad vaikai gėdintųsi vilkėti tautinius drabužius net valstybinių švenčių dienomis. Štai tada pasijustume tarsi purvinu skuduru gavę per veidą.
Ir vis dėlto nematau nieko blogo, jei mūsų vaikai, nepaisant delfi.lt paskelbtų Rimvydo Valatkos patyčių, bent tautinių švenčių dienomis dėvėtų ne džinsus, ne odinius švarkus, o mūsų senolių laikus primenančius kostiumus. Imantis šios idėjos reikia ruoštis deramai atremti valatkišką propagandą. O jeigu jaučiame, kad jos atremti nepajėgsime, verčiau nesiimkime darbo „ne pagal pečius“. Turėsime mažiau bėdų.
Vilniaus Rotušėje neseniai buvo surengta diskusija, ar pulkininkas Kazys Škirpa vertas viešų atminimo ženklų. Šį klausimą iškėlė į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atsikėlęs britas, nuo liberalų išrinktas į Vilniaus savivaldybę. Tą keistą diskusiją stebėjau iki pat pabaigos. Jaučiausi nei šiaip, nei taip, kai klausiausi pranešimų tų, kurie tvirtino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos nepriklausomybės narsiai siekęs karininkas nevertas viešo pagerbimo vien todėl, kad galimai susijęs su tais, kurie skriaudė žydus. Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis pateikė daug faktų, bylojančių, kad pulkininkas K.Škirpa nei asmeniškai, nei kaip politinės to meto jėgos atstovas nėra susitepęs.
Bet V.Valiušaičio oponentai, beje, nepateikdami jokių konkrečių, neginčijamų faktų, įrodinėjo, esą K.Škirpos alėjos Lietuvoje neturėtų likti. Nes, priešingu atveju, bus pasityčiota iš bendražmogiškųjų vertybių.
Buvau nemaloniai nustebintas ne todėl, kad kilo ginčai, kad vertinta istorija. Niekas iš mūsų neapdraustas nuo klaidų. Paminklus savo didvyriams statantys lietuviai – taip pat. Ir vis dėlto mane šokiravo, kad nė vienas iš salėn sugužėjusių žydų tautybės Lietuvos piliečių (vėliau – ir publikacijose, ir radijo bei televizijos laidose) nepasakė, kad tai – pirmiausia yra lietuvių reikalas, kam ir kokius paminklus statyti Lietuvoje. Nė vienas ne lietuvių tautybės Lietuvos pilietis neparagino saviškių, kad šie leistų lietuviams turėti savo nuomonę apie istoriją, kad lietuvių požiūris į praeitį gali ir nesutapti su kitų tautų žvilgsniu. Nė vienas iš ne lietuvių tautybės asmenų nepuolė ieškoti saviškių nuodėmių – knaisiojosi vien vokiečių okupacijos metais lietuvių būtose ir nebūtose nuodėmėse.
Tąsyk K.Škirpos garbę aktyviai gynė tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai. Garbė jiems, kad išdrįso pasakyti, jog esama jėgų, kurios dirbtinai kiršina lietuvius su žydais, dirbtinai kursto antisemitizmą. Prie tokių pastangų kiršinti lietuvius su žydais derėtų priskirti ir raginimus Lietuvos pilietybę masiškai suteikti žydų išeivių iš Lietuvos palikuonims, šiandien gyvenantiems Pietų Afrikos Respublikoje. Šį klausimą adresuoju Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui, kuris viename renginyje išsidavė, esą tokiose privilegijose nemato jokių pavojų.
Žydų – lietuvių tarpusavio santykių tema yra sudėtinga. Čia verta atvirai padiskutuoti. Bet tik atvirai, nuoširdžiai, nebijant iškelti visų keblių, dviprasmiškų klausimų.
O juk atviros, nuoširdžios diskusijos nepavyks sušaukti. Pavyzdžiui, diskusijoje dėl K.Škirpos atminimo įamžinimo nemačiau Lietuvos rašytojų, poetų, kitų menininkų. Jiems jau nesvarbu, neskauda? Bijo būti atviri, principingi, patriotiški? Regis, vienintelis Jonas Mikelinskas kėlė ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus (omenyje turiu jo veikalą „Kada „kodėl“ taps „todėl“). Noriu priminti visiems kitiems lietuvių rašytojams, taip pat istorikams, politikams, sąmoningai ar nesąmoningai bijantiems ištarti žodžius, kad K.Škirpos atminimo įamžinimas Lietuvoje, – tai pirmiausia lietuvių, ne žydų reikalas.
Nejaugi nematome, kad mes ir vėl pratinami trauktis atgal. Mes ir vėl bijome būti savimi, bijome ginti savąjį žvilgsnį.
O ateityje dar labiau bijosime. Visai neseniai 101 Seimo narys papildė Civilinį kodeksą nuostata, leidžiančia per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl viešo asmens garbės ir orumo pažeminimo. LRT žurnalistė Rita Miliūtė yra pastebėjusi: „Kiekvienas paminėtas kaip nekompetetingas ar kvailai šnekantis galėtų pasijusti įžeistas ir reikalauti atlyginti dėl to pojūčio patirtą žalą. Pasakymas, kad kas nors yra kvailas arba nusišneka, negalios, kol tas, kuris taip pasakė, neįrodys kitaip“.
Žodžiu, kuo toliau – tuo gražiau. Politikai jau tarsi buvo suvokę, jog negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už viešai pasakytus ar parašytus žodžius, nes tai – Civilinio kodekso tema. Jau vis garisiau svarstyta, o kaip gi galima tiksliai nustatyti, kiek kaštuoja įžeista garbė ir orumas. Bet ir vėl pasielgta taip, kad žodžio ir spaudos laisvės Lietuvoje būtų kuo mažiau.
Tiesa, Seimo narys Mantas Adomėnas tvirtina, kad ši nuostata priimta per klaidą, kad Seimo nariai buvo suklaidinti („Seimo nariai buvo tiesiog apgauti“). Sprendžiant iš šio parlamentaro patikinimų, artimiausiu metu bus perbalsuota, ir laisvai minčiai iškilusios grėmsės bus panaikintos.
Seimo nariams tikrai derėtų atsikvošėti. Bet turiu blogą nuojautą, kad jie neskubės atšaukti akivaizdžią cenzūrą įtvirtinančių nuostatų.
Penktadienis, lapkričio 25 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė akcijos „Knygų Kalėdos“ pradžią ir kartu su dienos centrų vaikais Prezidentūros Baltojoje salėje įžiebė pirmąją Kalėdų eglę.
Šeštą kartą vykstanti akcija „Knygų Kalėdos“ šiemet prisijungia prie Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“, skirtos smurtui, priklausomybėms, savižudybėms mažinti, vaikų globai ir įvaikinimui skatinti. Siekiant mažinti socialinę atskirtį šiais metais pasirinkta „Knygų Kalėdų“ tema – knygos, kurios keičia gyvenimą, todėl akcija kviečia dovanoti naujų knygų šalies mokyklų bibliotekoms.
Dar nė neprasidėjus akcijai jau padovanota beveik 6 tūkstančiai knygų. Rašytojas Grigorijus Kanovičius Lietuvos mokykloms perdavė 2,5 tūkst., prekybos tinklas „Maxima“ – 3 tūkst. gyvenimą keičiančių knygų.
Pasak Prezidentės, jau šeštus metus „Knygų Kalėdos“ yra šventinio stebuklo dalis, o visos geros knygos tampa stebukladarėmis. Valstybės vadovės teigimu, knyga gali pakeisti gyvenimą – įkvėpti, padėti atsakyti į klausimus, spręsti problemas, jaustis stipresniam, kovoti už savo teises ir ateitį.
Prezidentė pakvietė Lietuvos žmones dovanoti knygų, dalintis jomis ir kuo daugiau skaityti.
Šventėje kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai architektas ir grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, muzikantas Donatas Montvydas, žurnalistai ir laidų vedėjai Mindaugas Stasiulis ir Jurgita Jurkutė su dienos centrų vaikais dalijosi įspūdžiais apie jų gyvenimą pakeitusias knygas. Renginį vainikavo kalėdinės eglutės įžiebimas ir gyvai atlikta legendinė, dar 1990 m. sukurta Tomo Augulio daina „Kalėdų naktį tylią“. Kūrinį atliko dainos autorius, grupės „Lemon Joy“ lyderis Igoris Kofas, dainininkai Steponas Januška, Edgaras Lubys, Violeta ir Vilius Tarasovai ir Liepa Mondeikaitė.
Akcija „Knygų Kalėdos“ tapo visuotiniu, knygų mylėtojus visoje šalyje sutelkiančiu judėjimu. Knygas tradiciškai dovanoja šalies gyventojai, bendruomenės, verslo ir visuomeninės organizacijos, leidėjai ir rašytojai, užsienio šalių ambasados. Per penkerius akcijos „Knygų Kalėdos“ metus šalies bibliotekoms padovanota per 172 tūkst. knygų.
Akcijos knygų su 20 proc. nuolaida iki sausio 6 dienos ieškokite knygynuose, prekybos tinkluose ir Lietuvos pašto skyriuose.
Nacionalinė akcija „Knygų Kalėdos“ įgyvendinama kartu su bičiuliais: Bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, Rašytojų sąjungos leidykla, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, VšĮ „Laikas skaityti“, Lietuvos paštu, knygynų tinklais „Vaga“, „Pegasas“, „Knygų namai“ ir „Humanitas“, mažmeninės prekybos tinklais „IKI“ ir „Rimi Lietuva“, leidyklomis „Alma Littera“, „Nieko rimto“, „Vaga“, „Sofoklis“, „Debesų ganyklos“, „Tikra knyga“, „Gelmės“, interneto prekybos portalais, nacionaliniu transliuotoju LRT, „Knygos per Penki TV“, naujienų portalu „15 min.lt“.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė grupės „Antis“ koncerte. Apie išsiskyrimą paskelbęs legendinis Lietuvos roko muzikos kolektyvas Valstybės dienos išvakarėse Trakų pilies kieme surengė paskutinį savo pasirodymą.
„Grupė „Antis“ niekada nepataikavo, nesistengė taikyti į madą, tačiau būdama unikali įkvėpė šimtus tūkstančių širdžių tikėti Laisve ir nebijoti jos siekti. Šiandien baigiasi jos skrydis. Tačiau muzika ir idėja išliks amžiams. Ačiū „Ančiai“! Už tai, kad buvo, kūrė ir veikė Lietuvai“, – sakė šalies vadovė.
Kultinis Lietuvos roko kolektyvas, suburtas kaip pokštas vienam vakarui, savo pirmąjį pasirodymą surengė 1984-ųjų gruodžio 31 dieną. Netrukus grupė „Antis“ tapo neatskiriama mūsų šalies kovos už Nepriklausomybę istorijos dalimi – kolektyvo pasirodymai „Roko maršuose“, pagalba „Sąjūdžiui“, muzika ir tekstai, geliantys sovietinei sistemai, tapo įkvėpimu šimtams tūkstančių lietuvių, kovojančių už šalies Laisvę.
Per beveik 32 „Anties“ kūrybos metus grupė išleido 8 albumus, koncertinį albumą, DVD ir knygą.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
