Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai temperatūra lauke vos-ne-vos perkopia nulį Celcijaus, mano daugiabutyje paprastai iškart yra išjungiamas centrinis šildymas. Čia gyvuoja taupiųjų pensininkų, sudarančių namo gyventojų daugumą, imperatyvas, kad, nutirpus balų ledukams, jau ir tūnantis namuose žmogus gali verstis be dirbtinės šilumos šaltinio, pasišildydamas savo alsavimu arba susivilkdamas ant savęs visus spintos rūbus.

Vis dėlto savigarbos likučiai neleidžia vaikščioti atvėsusiuose kambariuose apsimuturiavus paltu, nes ne karo metas gi, galop Rusijos ekonominė blokada jau kadaise baigėsi… Taigi belieka tik pagalvoti apie kažką tokio, kas sušildytų sielą net ir pašiurpusia žąsies oda pasidengusiam žmogui. Išties, ne kartą girdėti, neretai su didesniu ar mažesniu sarkazmu ištariami žodžiai apie karštą moterį dabar ataidi visu trenksmu be jokių išlygų ir mažiausio ironijos atšešėlio kaip išganymo pažadas nusidėjėliui. Dar daugiau, – pradedu įsisvajoti apie karštą moterį, sutinkamą karštuose kraštuose arba pasimatančią mūsų padangėje per didžiausius vasaros karščius.

Albertas Kamiu dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: ,,Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p.24). Atkreipkime dėmesį, jog A.Camus nurodo ne tik vietą, kur moterys būna gražios, užstojus karščiams, bet ir laiką – pavakario metą.

Moteriška paslaptis

Alžyro sotinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai užstoja dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Tačiau dabar ir Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą galima išbandyti ekstremalius temperatūrų svyravimus, turint progą stebėti, kaip atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, dar neatvėsusios moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu, ilgai leipusios ir truputėlį pavytusios karščio zenite, iš naujo atsidengia ilgesingais aromatais. Kita vertus, į dienos pabaigą kavinės dialektikai ne tik Alžyre pradeda diskusijas dėl amžinojo rato  – ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl  moters artumo?

 Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje moteris.

Kita vertus, Sandro Botičelio „Venera“ vaizduoja deivę, atplaukiančią į krantą, jai stovint ant kriauklės kraštelio. Iš tiesų, išsilukštenimo, jeigu norite, išplyšimo, dar kitaip tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas kiekvieną moterį daro deive. Ar sakote, kad moteris užburia kaip vaizdinys? Tačiau, kaip atrodo, normalių refleksų vyrą, sutikus moterį, drauge ištinka garsinės haliucinacijos, t. y. jis girdi, kaip turėtų skambėti jos išsipakavimo iš rūbų melodija, koks čia yra rūbų šlamėjimo kontrapunktas tarp standumo ir minkštumo pustonių. Jeigu aš tokio moters skambėjimo negirdžiu, darau išvadą, kad prasilenkiau su visiškai tuščiavidure moterimi.

Paslaptingosios mėlynos akys. Youtube.com nuotr.

Nesakykite, lengvai paryškintas, nieko čia neperspaudžiant, daiktiškumas, mechaniškumas ar net objektiškumas daro moterį dar labiau pikantiška ir paslaptinga būtybe.

Negali būti jokių abejonių dėl vyrų ir moterų teisių lygybės. Tai minimali civilizuotumo norma. Tačiau, mano galva, feministinių judėjimų karingumas iliustruoja ne ką kitą, o patriarchato pergalę, įtvirtina tokią pergalę. Kadaise, pasakykime taip, dar pirmykštės visuomenės brandžiojo matriarchato epochoje, skirtinguose pasaulio arealuose steigėsi vyrų sąjungos, kuriose, išeinat už matriarchato vertybių skalės, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo bandoma reabilituoti kario savybes ir pasirengimą kovai, tokiu būdu parengiant visuomenės perversmą kario dorybių išaukštinimo labui. Savo ruožtu šiandien kovos patoso apsėstos feministės, regis, yra tokios susiorganizavusios į sąjungas arba pavieniui veikiančios moterys, kurios puoselėja karingumą ir vyriškumą su dar didesniu įkarščiu nei buvusios vyrų sąjungos.

Musulmoniška skarelė

Į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojus mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį, atsidengiančia jusliniais didingo grožio, tarkime, kalnų tarpeklių pavyzdžiais. Taigi kyla klausimas – ar toks sugretinimas nesubanalina kalbėjimo apie būtį, neperveda filosofinio užsiangažavimo į  nepateisinamai lengvabūdišką plotmę? Tačiau šiuos pavyzdžius galima apversti, neprarandant didingos rimties, tariant, kad būties pasimatymas be visa ko kito turi pažadinti ir mūsų  drovumą bei pietetą, jeigu nenorime prilygti tam vojaristui, kuris bukai išsproginęs akis pro rakto skylutę žiūri į nusirenginėjančią moterį.

I.Ilfo ir J.Petrovo kultinio romano „Dvylika kėdžių“ pagrindinis personažas O.Benderis į gyvenimą paleidžią skrajojančią frazę – „Karšta moteris – poeto svajonė“. Įsiklausius į frazės sąskambį gali išgirsti kažką panašaus į nuskambėjusių  žodžių dvigubą dugną arba pusiau nuodingos ironijos užtaisą. Taigi vien dėl šios frazės esu linkęs patikėti nuogirdomis, jog šie rašytojai buvo homoseksualų pora, mat išsakyti žodžiai gali būti suprasti kaip bandymas apsiginti nuo gilesnio pasaulio, tariant, kad aistringa, karšta moteris gali dominti tik kažkokius keistuolius, poetus, kraštutinius individualistus.

Tačiau suprantant žodį „karštas“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia  temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną, ar ne? Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, kad, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia pat gili paslaptis kaip kapo duobė.

Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, tiesa? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi.

Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

(Dievas yra toks negailestingas, kad pasmerkia žmogų myriop dėl vieno obuolio?)

Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t.y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne pasakojimo fabula sukuria prasmę, o galimos interpretacijos. Garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mitą interpretuoja taip, kad esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenką mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio. Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo sekos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties šabakštynuose.

Taigi žmogaus baigtinumas, t. y mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I.Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).

Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.

Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.

2020.03.03; 11:00

sarlis_dee-goolis
Šarlis de Golis
Prancūzijos šiaurės vakaruose esančio Normandijos regiono Reno miesto teismas nuteisė 29 metų amžiaus Evrė miesto gyventoją septynis mėnesius kalėti už generolo Šarlio de Golio) Charleso de Gaulle`io paminklo nuniokojimą. Tai trečiadienį pranešė AFP.
 
Vandalizmo aktas buvo įvykdytas liepos pabaigoje, kai Evrė, kaip ir daugelyje kitų Prancūzijos miestų, po Afrikos futbolo čempionato rungtynių tarp Alžyro ir Senegalo rinktinių kilo riaušės. Teisiamasis pripažino savo kaltę, nors tyrimo metu jis ją neigė. Teismas vyko pagal paspartintą procedūrą.
 
Kaip informavo regiono visuomenės saugumo valdyba, kaltė buvo nustatyta remiantis vaizdo įrašais. „Keli pažeidėjai daug kartų smogė statulai, bet būtent šis teisiamasis ją po to nuvertė“, – patikslino valdybos atstovas.
 
Paminklas įžymiajam Prancūzijos prezidentui, vaizduojantis Ch. de Gaulle`į visu ūgiu, buvo  iškilmingai atidengtas birželio 18 d. Evrė mieste jo vardu pavadintoje aikštėje priešais meriją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.15; 10:45
 

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.

Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.

Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.  

Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?

Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.

Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?

Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.

XXX

Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre

Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.

Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus

Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).

Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.

Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.

Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.

Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.

Prancūzijos žvalgybos DGSE emblema

1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).

Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).

1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).

Kolonijinis karas baigėsi ne visiems

Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.

Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.

Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.

„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).

Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.

Odeno dingimo versija – pabėgo

Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.

1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“

Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.

Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.

Įpareigojimas Gynybos departamentui

Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.

Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.

Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.

Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.

Demaskavo istorikai, žurnalistai

Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).

Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.

„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.

Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.

Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).

Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.

Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.

Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.

Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.

Aukos nėra anoniminės

Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2  proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.

Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).

Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.

…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…

…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…

…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…

…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…

…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…

Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).

Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus

Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.

Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.

Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.

Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis

Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.

Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.

Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.

Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).

Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.

Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…

2019.04.14; 13:00

Alžyro sostinėje tęsiasi protestai. EPA-ELTA nuotr.
Šimtai protestuotojų penktadienį susirinko Alžyro sostinės centre, reikalaudami politinės sistemos pertvarkos.

Protestuotojai, kuriems pavyko priversti atsistatydinti ilgalaikį šalies prezidentą Abdelazizą Boutefliką, dabar nori, kad atsistatydintų ir kiti jo valdymo laikotarpiu paskirti pareigūnai. 

Protestuotojai sostinės centre ėjo nešini plakatais su užrašais, reikalaujančiais, kad iš posto trauktųsi A. Bouteflikos paskirtas ministras pirmininkas Noureddine’as Bedoui, parlamento aukštųjų rūmų vadovas Abdelkaderas Bensalehas ir Konstitucinės Tarybos pirmininkas Tayebas Belaizas. 

Šie trys pareigūnai laikomi A. Bouteflikos, kuris antradienio vakarą atsistatydino iš šalies prezidento posto, sąjungininkais. Nors A. Bouteflika pasitraukė iš posto po 20 jame praleistų metų, protestuotojams to nepakanka.

„Alžyriečiai dar nepasiekė savo tikslo“, – sakė protestuotojas Bashiras Khalulis.

„Mūsų reikalavimai apima visą režimą, kuris kontroliavo šalį daugiau kaip 20 metų“, – sakė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.06; 06:44

Alžyro vicepremjeras, užsienio reikalų ministras Ramtane`as Lamamra, šią savaitę lankydamasis Italijoje ir Vokietijoje, įspėjo partnerius, kad šalyje į valdžią gali ateiti islamistai, o blogėjant situacijai Alžyre padidėtų migrantų srautas į Europą, praneša naujienų portalas TSA (Tout sur l’Algerie).

Jo šaltinių žiniomis, R. Lamamra per derybas Romoje ir Berlyne informavo apie du didžiausius pavojus, kuriuos kelia dabartinė krizė Alžyre, kur nuo vasario 22 d. vyksta daugiatūkstantinės protesto manifestacijos. Jų dalyviai reikalauja, kad kuo greičiau atsistatydintų šalies prezidentas Abdelazizas Bouteflika ir jo aplinka.

Pasak TSA, vicepremjeras įspėjo, kad vykstant pereinamajam procesui Alžyre į valdžią gali ateiti islamistai ir kad į Europą gali masiškai plūstelėti migrantai. Todėl R. Lamamra mėgino įtikinti Italijos ir Vokietijos pareigūnus, kad vienintelis būdas išvengti padėties blogėjimo Alžyre – šalies valdžios siūlomo plano realizavimas.

Kovo 11 d. 82 metų amžiaus A. Bouteflika, einantis valstybės vadovo pareigas nuo 1999 metų, kreipimesi į tautą paskelbė atsisakąs balotiruotis penktajai kadencijai, taip pat pranešė, kad balandžio 18 d. turėję įvykti prezidento rinkimai atidedami ir kad pradedamas pasiruošimas nacionalinei konferencijai, kuri turi parengti naujos šalies konstitucijos projektą. Naujo valstybės vadovo rinkimų data, pareiškė jis, bus paskelbta jau įgyvendinus reformas ir per referendumą priėmus naują šalies pagrindinį įstatymą.

Bet opozicija atmetė dialogą su valdžia, taip pat atsisakė dalyvauti nacionalinėje konferencijoje.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.22; 07:50

Alžyro gatvėse – vėl tūkstantiniai protestai. EPA-ELTA nuotr.
Alžyro sostinėje ir kituose miestuose antradienį į gatves vėl išėjo dešimtys tūkstančių studentų, profesorių ir sveikatos sistemos darbuotojų. Per Alžyro nepriklausomybės karo pabaigos metines jie reikalavo prezidento Abdelazizo Bouteflikos atsistatydinimo.

„1962 metų kovo 19-oji: Alžyro karo pabaiga. 2019 metų kovo 19-oji: sistemos pokyčių pradžia“ – buvo parašyta ant vieno transparantų. 

Prezidento A. Bouteflikos kadencija baigiasi balandžio 28 dieną. Nors po kelias savaites trukusių protestų jis pareiškė nesieksiąs perrinkimo, tačiau balandžio 18-ąją planuotus rinkimus atidėjo neribotam laikui ir nori iki tol likti poste.

„Mes nemažinsime spaudimo, kol jis pasitrauks“, – sakė 23-ejų studentas Ali Adjimis. „Žmonės nori, kad Jūs atsistatydintumėt“, – buvo parašyta ant vieno demonstrantų plakato.

„Mums nusibodo šita sistema. Ji turi dingti visiems laikams“, – reikalavo Djilalis Bahis, vienas iš šimtų gydytojų ir kitų sveikatos sistemos darbuotojų, dalyvavusių protestuose. A. Bouteflikos priešininkai tikina, kad 82-ejų prezidento sveikata nebeleidžia jam vadovauti šaliai.

Kad A. Bouteflika pasitrauktų balandžio 28-ąją pasibaigus reguliariai jo kadencijai, reikalauja ir naujai įsteigtas judėjimas, kuriam be opozicionierių ir žmogaus teisių aktyvistų priklauso ir buvę vyriausybės nariai.

Kartu judėjimas reikalauja, kad kariuomenė nesikištų į politiką. Armija esą turi vaidinti savo konstitucinį vaidmenį ir nesikišti į tautos sprendimą. Generolai Alžyre tradiciškai turi didelę įtaką, kurią paprastai taiko užkulisiuose. Tačiau kritiškose situacijose praeityje kariuomenė kišdavosi į įvykius.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.03.30; 05:55

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai iškilmingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Nuo šiol kiekvienais metais oficialusis Paryžius tragiškus 1915-ųjų įvykius minės ne tik kaip armėnų genocidą. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.

Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – labai gražu. Nieko nematau blogo ir tada, kai Emanuelis Makronas teigia, jog „Prancūzijoje gyvenančių armėnų istorija – tai Prancūzijos istorija“.

Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai, į kapus nusinešę milijonus gyvybių, buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.

Ypač svarbu pabrėžti, kad šie įvykiai Europoje nėra labai atidžiai išnagrinėti. Jie neanalizuoti pirmiausia dėl Armėnijos kaltės, nes ši valstybė, skirtingai nei Turkija, savų archyvų neatidariusi iki šiol. Ko ji bijo, ką slepia? Gal atidžiai išstudijavus armėniškus archyvus paaiškėtų, kad teisūs būtent tie, kurie sako, jog „turkai gynėsi nuo jų priešams ginklu ir klasta talkinusių armėnų“, jog „daug armėnų tąsyk žuvo dėl siautėjusių ligų“, jog „žuvusiųjų armėnų skaičius dirbtinai padidintas, nes tuometinėje Osmanų imperijoje tebuvo vienas milijonas armėnų“, jog „nuo armėnų teroristų rankų žuvo daug turkų“?

Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Galų gale nepamirškime, jog Turkija savarankiškai, be niekieno skatinimų žiauriai nubaudė ranką prieš civilius armėnus pakėlusius saviškius, jog turkai patyrė ne mažesnių nuostolių nei armėnai.

Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei asmeniškai atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei. O gal štai tokiomis priemonėmis Prancūzijos galva nori įgelti įtakingai, savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?

Atsakymų į šiuos klausimus nesužinosime, nebent Prancūzijos prezidentas E.Makronas sutiktų duoti nuoširdų, išsamų interviu. Tiesa, Prancūzijos lyderis, balandžio 24-ąją paskelbęs nacionalinio gedulo diena, įspėjo Turkijos vadovybę apie savo sprendimą iš anksto (gražiai pasielgė), bet tuo pačiu pridūrė, kad su oficialiąja Ankara nenori pyktis (diplomatinė vingrybė). Beje, šis paaiškinimas kai kuriuos politikos apžvalgininkus tik dar labiau paskatino analizuoti E.Makrono elgesį: „oficialusis Paryžius nesąmoningai keršija šiandieninei Turkijai už tai, kad ši kadaise buvo užkariavusi beveik visą Europą, o šiandien nepasiduoda Briuselio spaudimui“.

Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai suvokiamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti, turi už ką atgailauti, turi dėl ko jaustis kalta.

Omenyje turiu prancūziškas kolonijas. Prisiminkime kad ir tuos laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Alžyro arabai prancūzišką okupaciją kentė ne vieną dešimtmetį. Prancūziška okupacija tęsėsi nuo 1830 iki 1962-ųjų metų. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus. Jei jau Pancūzijos prezidentas toks jautrus armėnų skausmui, koks jis turėtų būti jautrus Alžyro žmonių skausmui?

Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro – užtektinai nuoširdžiai liūdi dėl šios šalies gyventojams padarytų skriaudų?

Kadangi literatūros šiuo subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, kreipiausi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos 1830 – 1962 metais žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpi sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Jei Prancūzija yra demokratinė, spaudos laisvę gerbianti valstybė, turėtų atsakyti, paaiškinti. Palauksime – pamatysime.

Beje, pataikaudama Armėnijai keistai elgiasi ne vien Prancūzija. Lietuvą irgi derėtų priskirti šalims – keistuolėms. Tik šiemet Lietuvos kultūros ministerija su Turkijos institucijomis pasirašė bendradarbiavimo sutartį archyvų srityje. Tik nuo 2019-ųjų vasario mėnesio Lietuvos archyvų atstovai, mūsų mokslininkai, istorikai galės laisvai naudotis Osmanų ir Turkijos Respublikos archyvų medžiaga. Tokį dokumentą pasirašė Turkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Gokhanas Turanas.

Tai reiškia, kad nė vienas Lietuvos istorikas, mokslininkas, tyrinėtojas iki šiol nėra pravėręs turkiškų archyvo durų.

Ir vis tik Lietuva jau seniausiai pripažinusi 1915-ųjų įvykius „armėnų genocidu“. Armėniškų archyvų mes nesame matę, nes Armėnija nieko neįsileidžia, turkiškų archyvų neanalizavome, nes tingėjome ar neturėjo noro, tad kaip, kam ir kodėl iš Lietuvos politikų kilo mintis 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijos teritorijoje pavadinti „armėnų genocidu“?

2019.02.11; 13:24