JAV prezidentas Donaldas Trumpas atmeta kaltinimus, kad rodo per dideles simpatijas Rusijai. „Aš nesu prorusiškas, aš nesu už nieką“, – pareiškė jis interviu stočiai „Fox News“. „Aš tik noriu, kad šalis (JAV) būtų saugi“, – pridūrė prezidentas.

JAV ir Rusija, anot jo, kontroliuoja 90 proc. visų branduolinių ginklų. Todėl sugyventi su Rusija yra gerai, o ne blogai.

Atsakydamas į klausimą, ar Rusija yra didžiausia JAV priešininkė, D. Trumpas sakė: „Aš nenaudočiau žodžio priešininkė. Mes visi galime bendradarbiauti“. Esą visiems gali būti gerai ir visi gali gyventi taikoje.

D. Trumpas sulaukė kritikos dėl savo pasisakymų per spaudos konferenciją su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pirmadienį Helsinkyje. Dabar jis, be to, pareiškė, jog sutinka su „mūsų žvalgybininkų išvadomis, kad Rusija kišosi į rinkimus 2016 metais“. Kilusį ginčą jis pavadino dideliu nesusipratimu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.18; 05:00

Istorikas Andrejus Piontkovskis

Leonas Jurša

Praėjusių metų liepą JAV kongresas beveik vienbalsiai pritarė įstatymui dėl sankcijų taikymo priešininkams (CAATSA). Donaldas Trampas rugpjūčio 2 d. pasirašė šį įstatymą, kuris, be kita, neleidžia prezidentui atšaukti sankcijų, taikomų Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą, kišimosi į rinkimus ir kitų priešiškų veiksmų.

Įstatymas taip pat įpareigojo finansų ministrą, bendradarbiaujant su Nacionalinės žvalgybos agentūros direktoriumi (prezidento žvalgybos patarėju) ir valstybės sekretoriumi, per 180 dienų parengti išsamų pranešimą apie pagrindinius Rusijos užsienio politikos vykdytojus ir Kremliaus režimui artimus oligarchus.

Sausio 29-oji buvo paskutinė šio termino diena, ir visi laukė „Kremlin report“. Tačiau dokumentą paskelbė tik po vidurnakčio. Visi tikėjosi bombos, o sulaukė Kremliaus administracijos ir Rusijos vyriausybės telefonų knygos su „Forbes“ rusų milijardierių sąrašu… Daugelio nuomone, tą dieną jis buvo sulaikytas aukštame administraciniame lygyje ir sulaukė esminių pataisų.

Kasparov.ru („Laisvosios Rusijos internetinis laikraštis“) neseniai išspausdino pokalbį su Andrejumi Piontkovskiu, pavadintą „Aistros dėl rusų trilijono“ (Страсти по русскому триллиону). Piontkovskis – Rusijos mokslininkas, politologas, buvo vienas iš 2010 metais Kremliaus režimo priešininkų platinamo laiško laiško „Putinas privalo pasitraukti“ (Путин должен уйти) autorių.

Kaip pasakė Piontkovskis, autoritetingiausias Amerikos ekonomikos institutas (National Bureau economic research) nustatė privačių Rusijos asmenų aktyvų Jungtinėse Valstijose mastą – 1,2 trilijono dolerių. Šis astronominis skaičius netelpa galvoje. Net patys negailestingiausi režimo kritikai neįsivaizdavo tokio vogimo masto. Ir minėtas įstatymas reikalavo išaiškinti, kam ir kiek priklauso. Daugelio apžvalgininkų nuomone, tai – žudoma informacija. Pirma, nežinia, kaip tai priims rusų visuomenė. Rusijoje žinoma, kad vagiama, ir daugelis su tuo susigyveno. Tačiau sužinojus, kas pasidalijo tą trilijoną… Antra, paskelbus šiuos duomenis, neapsidžiaugs ir daugelis Amerikos bankininkų, nes tokių pinigų Rusijos vadovai teisėtai įgyti negalėjo ir su jais bendrininkavo vietiniai, padėję juos įteisinti.

Kaip tik pavardžių paskelbimo labiausiai bijojo Rusijos valdantieji. Todėl, pasak Piontkovskio, sausio 28 d. Rusijos politinių diskusijų laidose buvo daug panikos ir isterijos. Antai vienoje iš tokių laidų žinomas politikas šaukė: Trampas mus išdavė! Mes privalome paskelbti visus jį kompromituojančius duomenis! Į laidos vedėjo klausimą, ar tokių duomenų yra, tas atsakė: Žinoma, yra! O štai sausio 30-ąją vyravo jau visiškai kitokios nuotaikos ir  Putinas įtikinėjo, jog reikia toliau bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis…

FSB emblema

Turi Piontkovskis savo versiją ir dėl Rusijos specialiųjų tarnybų vadovų apsilankymo Vašingtone. Kodėl tie trys kariniai nusikaltėliai (Ukraina, Sirija) staiga atsidūrė JAV, nors du iš jų buvo ankstesnių sankcijų sąraše? Jie ten susitiko su kolegomis, pirmiausia su CIA direktoriumi Maiku Pompeo. Jie atvyko įspėti amerikiečius apie jiems gresiantį baisų pavojų: šimtai ar tūkstančiai teroristų iš Rusijos ir kitų buvusios SSRS respublikų po mūšių Irake ir Sirijoje vyksta į kitas šalis ir ketina vykti į Jungtines Valstijas. Piontkovskis ironizuoja: kaip nebendradarbiauti su šalimi, kuri perpsėja, jog Amerikos miestus tuoj sprogdins teroristai?  Todėl nematykime, kas dedasi Ukrainoje, kitur – kitaip rusai su mumis nebendradarbiaus… Kremlius dešimtis kartų šitaip darė, ir ne tik Jungtinėse Valstijose. Politologo nuomone, Amerikoje ir toliau nesuvokiama who is Mr. Putin.

Putinas vis ir vis primena sprogdinimus Bostone 2013 metais: mes įspėjome mūsų partnerius Amerikoje… Tik jis kai ką nutyli. Iš tikrųjų – rusai du kartus siuntė pranešimus: broliai Carnajevai yra itin pavojingi ekstremistai ir potencialūs teroristai. Tačiau įrodymų nepateikė. Amerikiečiai pasiuntė FSB prašymą dėl papildomų duomenų, tačiau atsakymo nesulaukė. Todėl vyresnįjį brolį CIA po apklausos paleido. 2012 metais jis nesislapstydamas atskrido į Maskvą ir praleido Rusijoje apie aštuonis mėnesius. Keliavo po Kaukazą, kur bendravo su įtartiniausio plauko veikėjais. Galiausiai grįžo į Maskvą ir išskrido į JAV. Kaip paskiau brolių ryšių Rusijoje tirti atvykę JAV senatoriai pakliuvo į FSB suregztas pinkles ir kaip apverktinai viskas baigėsi – kita istorija… Piontkovskio tvirtinimu, yra daugybė tiesioginių ir netiesioginių, psichologinių įrodymų: vyresnysis brolis rengėsi savo kruvinai misijai aštuonis mėnesius Rusijoje…

Kol amerikiečiai neatras savyje drąsos pažvelgti tiesai į akis, o jie šitą tiesą žino, sako Piontkovskis, tol jiems vėl ir vėl dums akis pagal tą pačią bendros kovos su terorizmu schemą.

Daugelis apžvalgininkų neabejoja, jog ir slaptoji „Kremlen report“ dalis bus anksčiau ar vėliau paskelbta. Juk minėtas įstatymas Kongrese buvo priimtas, galima sakyti, vienbalsiai (Senate – 98 balsais prieš 3, Atstovų rūmuose – 419 prieš 3). Kai kas tada juokavo: Putinui pavyko Jungtines Valstijas paversti vienpartinės sistemos valstybe… Kiek anksčiau TV kanalas „112 Ukraina“ parodė Dmitrijaus Gordono pokalbį su tuo pačiu Andrejumi Piontkovskiu. Šis atsakė į daugybę klausimų, kurių paskutinis buvo toks: taigi artimiausiu metu mūsų laukia didelį atgarsį sukelsiantys įvykiai (резонансные события)?  Piontkovskis: Taip. Jokių abejonių!

Kas „Gordon“ pašnekovui nekelia jokių abejonių? Tik paklausykite. Rusijos prezidento rinkimai kovo 18-ąją neįvyks – jie vyksta dabar. Uždarose rezidencijose, kur įvairių pajėgų žinybų atstovai (силовики) sprendžia likimą – ir savo, ir Putino. Jie Putino nekentė, o dabar – juo labiau! Paskelbė tik aktyvus Amerikoje. Tai dar ne visi nusikaltėlių bendrijos „Rusijos valdžia“ turtai. Apie pusė milijardo padėta Didžiojoje Britanijoje, jie turi sąskaitų Šveicarijos ir Prancūzijos bankuose. Iš viso – apie $2 000 000 000 000! Spėjama Rusijos prezidento dalis – $243 milijardai. Putinas 17 metų pats lobo ir buvo Rusijos vagių elito turtų saugumo garantas. O dabar jis ne tik ne garantas, tačiau ir grėsmė. Bendrininkai klausia: kam mums reikia žmogaus, kuris iki to atvedė? 

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kovo mėnesį rinkimų nebus, nes įvyks rūmų perversmas, tvirtina Andrejus Piontkovskis. Dabar vykstančių rinkimų baigtis mums kol kas nežinoma. Tačiau renka ne 140 milijonų Rusijos piliečių, o 140 aukšto rango džentelmenų, kurių sąskaitos Amerikoje pakibo ore... Internetiniame leidinyje „Gordon“ šio pokalbio tekstas pavadintas anksčiau Piontkovskio pasakytais žodžiais: „Iš Kremliaus Putiną išneš šiais metais – jo paties artimiausi patikėtiniai“ (Из Кремля Путина вынесут в этом году его же приближенные). 

2018.02.13; 04:30

Afganistanietiškas kilimas

Rusija, anot britų dienraščio „Times“, kiekvieną mėnesį radikaliam islamo Talibanui Afganistane siunčia dyzelino už 2,5 mln. dolerių.

Britų laikraštis cituoja anonimą Talibano iždininką, anot kurio, rusų žvalgybininkai jau maždaug 18 mėnesių per sieną su Uzbekistanu siunčia autocisternas. „Rusai duoda mums tai veltui“, – sakė jis. Talibai esą sumoka tik importo mokestį.

„Pirmosios rusų siuntos mus pasiekė prieš 18 mėnesių“, – sakė talibų iždininkas, kuris, jo pačio teigimu, yra atsakingas tik už mažą finansų dalį vienoje šalies provincijų. Pradžioje esą buvo tik keletas autocisternų „sistemai išbandyti“. Tačiau vėliau atvykstančių automobilių skaičius smarkiai išaugo.

Degalai tiekiami Talibano įmonėms, kurios parduoda juos „verslininkams Kabule“. Pelnas už pardavimus atitenka talibams. Degalų tiekimas yra tik vienas „iš daugelio metodų“, kuriais Rusija stiprina Talibano stovyklą, laikraščiui patvirtino kitas informatorius.

„Rusai bijo, kad Afganistane sustiprės „Islamo valstybė“, jei mes tapsime silpnesni, – laikraščiui sakė talibų atstovas. – Tai jiems – ir mums – keltų didelį galvos skausmą“. Rusija esą jau nemano, kad Afganistano vyriausybė gali laimėti kovą prieš Talibaną. Todėl Maskva, ieškodama sąjungininkų regione, pasirinko talibus. Esą „kalbama apie pinigus, draugiškus santykius ir ginklus“.

Panašius kaltinimus afganų ir JAV generolai Rusijai meta jau senokai. JAV generolai kaltina Maskvą siekiant sužlugdyti amerikiečių misiją Afganistane.

Talibai, kurie vėl kontroliuoja didelę dalį Afganistano, tuo tarpu oficialiai tikina negaunantys jokios pagalbos iš Rusijos. Kaltinimus atmeta ir Rusijos politikai.

„Rusai, teikdami paramą mums, siekia trijų tikslų, – „Times“ citavo neįvardytą Talibano funkcionierių iš Pakistano. – Jie nori įveikti „Islamo valstybę“, sužlugdyti JAV pastangas Afganistane ir kartu pakenkti NATO“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.17; 00:01

Naveed Jamali / Newsweek

„Daugelis manė, kad Donaldas Trumpas – tikras rusų agentas, gal jau nuo seno“, – rašo leidinyje Newsweek buvęs dvigubas FTB agentas, knygos „Kaip sugauti rusų šnipą“ autorius Navidas Džamalis.

Jis išdėsto argumentus, keliamus tokios nuomonės naudai. 

„Ir vis dėlto sprendžiant iš to, ką aš per tuos metus, kai buvau agentas, sužinojau, taip pat aiškiai matyti, kad įsismarkavęs Niujorko nekilnojamojo turto magnatas galėtų tapti baisiu šnipu. Virtimas užsienio agentu – tai vienašališki santykiai, visi svertai tavo kuratorių rankose. Būti pasirengusiam dalyvauti nepakanka. Priešingai, specialiosios tarnybos kruopščiai ištyrinėja savo naujokus, įvertindamos jų tinkamumą šnipinėjimui“, – sakoma straipsnyje.

„Pasitikėjimo klausimas yra net svarbesnis, kai kalbama apie „pastebimus“ agentus, tokius kaip deputatai. Pasak buvusio aukšto rango amerikiečio žvalgo, tarnavusio po priedanga ir paprašiusio jį vadinti paprasčiausiai Loganu, kad apsaugotų Amerikos žvalgybos šaltinius ir operacijas, „politikai perkalbami“, – sakoma straipsnyje. „Mes teikėme žymiai daugiau svorio tam, ką (politikai) kalba akis į akį, negu tam, ką jie kalba viešai“, – sakė Loganas.

„Pavyzdžiui, Trumpas – politikas, kurio vieša ir privati asmenybės, atrodo, sutampa, – rašo Džamalis. Pradedant jo piktinančiais komentarais apie kraujo praliejimą Šarlotsvilyje ir baigiant tvirtais plepalais, kuriuose jis taršo generalinį prokurorą Džefą Sešnsą, prezidentas, matyt, kalba ir veikia impulsyviai, visiškai nesitvardydamas“.

„Be to, jis turi ilgą melo istoriją. (…) Pasak Džono Saiferio, 27 metus ištarnavusio specialiosiose tarnybose, taip pat ir užsienyje rezidentūros viršininku ir rezidentūros viršininko pavaduotoju, jo verbavimas virstų košmaru“, – sakoma straipsnyje. „Agentų kuratoriai ieško šnipų, kurie gali (…) išsaugoti santykių su jais slaptumą“, – pažymėjo Saiferis.

„Tai tiesa. Bet kaip respublikonų kandidatas į prezidentus jis vis dėlto galėjo būti viliojančiu taikiniu. Plius, realybės šou žvaigždė „tiesiog trykšta dviem dalykais, kurių ieško verbuotojai, – nesveiku ego ir per dideliu godumi“, kaip nurodo Saiferis. Ar galėjo tie atributai, derinami su jo pozicija, persverti akivaizdžią riziką, susijusią su jo verbavimu? Tai neaišku, – samprotauja Džamalis. – Tik akivaizdu, kad ryšių su Rusija tyrimas atskleidė įtartiną Trumpo artimųjų, tokių kaip Polas Manafortas, Maiklas Flinas ir Džaredas Kušneris, elgseną“. 

Priminęs, kad Manafortas dirbo liūdnai pagarsėjusiam Janukovičiui, Flinas už užmokestį dalyvavo televizijos kanalo RT šventiniame vakare, o Kušneris bendravo su Abramovičiumi, Džamalis pažymi: „Dėl šitų ir kitų ryšių – ir dėl Trumpo impulsyvumo bei melagingumo – galima spėti, kad Maskva gal apsiėjo be tiesioginio kontakto su Respublikonų partijos kandidatu, pasirinkdama darbą per jo artimuosius“.

Informacijos šaltinis: Newsweek leidinys.

2017.08.26; 04:50

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūčio pradžioje Sirijos vyriausybinė armija iš „Islamo valstybės” (DAESH) atmušė Al Suhnos miestą Homso provincijoje šalies viduryje, taip prasiskindama sau kelią atakuoti DAESH smogikų okupuotą Deirez Zorą šiaurės rytuose.

Prieš tai vyriausybinė armija atmušė iš islamistų virš 40 naftos gręžinių. Savo ruožtu JAV vadovaujamos koalicijos kovai su „Islamo valstybe“ oficialus atstovas Ryanas Dillonas rugpjūčio 3-ąją informavo, kad koalicijos remiamos Sirijos demokratinės pajėgos, kurių pagrindą sudaro Sirijos kurdai, kontroliuoja 45 proc. DAESH sostinės Rakos.

Irake iš islamistų išvaduotas antras pagal dydį šalies miestas Mosulas, kurį islamistai kontroliavo daugiau nei 3 metus. „Islamo valstybės“ kontrolėje beliko po 3 miestus Sirijoje bei Irake.

Pasak analitinio centro “IHS Markit” tyrimo, „Islamo valstybė” neteko jau dviejų trečdalių 2015-aisiais užimtos teritorijos, tiesa, tai, kas liepos pradžioje dar buvo likę (36,2 tūkstančio kvadratinių kilometrų), vis tiek dar prilygsta Belgijos teritorijai. Vis dėlto teritoriniai praradimai jau dramatiškai veikia DAESH ekonomiką, pasak „HIS Markit”, mėnesinės pajamas už naftos pardavimą sumažėjo 88 proc., pinigai iš užgrobtų teritorijų gyventojų apmokestinimo bei turto konfiskacijų traukėsi 79 proc.

Teroro aktas Mančesteryje. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, panašu, dera rengtis pookupaciniam laikotarpiui – ne vien Artimuosiuose Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Belgijos vyriausybinio krizių centro vadovas Paulis Van Tigeltas interviu televizijos kanalui RTFB dar praėjusių metų balandį pateikė žvalgybos duomenis apie užsienio kovotojus Sirijoje, kurie pageidauja grįžti ne tik į Belgiją, bet ir kitas Europos šalis ir sėti čia smurtą. Ponas P. Van Tigeltas žino, į ką atkreiptinas dėmesys pirmiausia – per teroro aktus Briuselio oro uoste bei Malbeko metro stotyje 2016-ųjų kovo 22 dieną žuvo 32 žmonės.

Jau šių metų liepą žiniasklaida informavo, jog JAV valdžia bendradarbiaudama su „Interpolu” sudaro „Islamo valstybės” užsienio kovotojų registrą, kuriame yra 18 tūkstančių pavardžių. Pasak Amerikos prezidento specialaus atstovo kovai su DAESH Bretto Makgurko, svarbu įsitikinti, kad anksčiau į Siriją bei Iraką atvykę užsienio kovotojai iš ten neištrūktų ir mirtų Artimuosiuose Rytuose.

Teroro aktas Švedijoje. Thesun.co.uk nuotr.

Rugpjūčio 3-ąją Berlyno dienraštis „Die Welt“ informavo apie 173 potencialių „Islamo valstybės“ teroristų sąrašą, kuris tapo prieinamas Europos teisėsaugininkams po to, kai Irako specialiosios paskirties pajėgų pareigūnai sąrašą aptiko slpėtuvėje, kai buvo vaduojamas Mosulas.

Jame yra ne tik islamistų pavardės, bet ir fotografijos, slaptažodžiai, nurodytos jų kilmės vietos. Dauguma (132) išeiviai iš Irako, taip pat esama Tuniso, Maroko, Jordanijos, Tadžikistano, Saudo Arabijos piliečių bei 6 europiečiai iš Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos. Pavyzdžiui, 27-erių ekstremistas iš Vokietijos Samis J. slapyvardžiu Abu Asidasal-Almani prieš išvykdamas į Artimuosius Rytus gyveno Zolingeno mieste Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje ir buvo vienas uždraustos salafitų organizacijos „Millatu Ibrahim“ lyderių. 2012 metų rudenį jis paliko Vokietiją ir išvyko į Egiptą, vėliau atsidūrė Libijoje, iš kur per Turkiją nusigavo į Siriją ir 2015-ųjų gegužės 25 dieną pritapo prie DAESH.

Vokietijos federalinės kriminalinės policijos duomenimis, iš šios šalies į Iraką bei Siriją išvyko apie 940 islamistų, iki 2016-ųjų birželio „sugrįžėlių“ skaičius pasiekė 274. Tyrėjų vertinimu, jie kelia didelę grėsmę saugumui, nes daugelis jau yra radikalizavęsi bei įgiję kovinės patirties, kurią parsivežė į Vokietiją. Todėl sužinojusi apie sugrįžusį džhadistą valdžia būtinai pradeda tyrimą. Didžiausią įkalinimo bausmę, 11 metų kalėjimo, iki šiol gavo buvęs Miuncheno gyventojas, migrantų iš Afganistano sūnus Harunas P., kai tyrimas nustatė, jog Sirijos miesto Alepo kalėjimo šturmo metu jo mestos granatos sprogimas užmušė 7 žmones.

Rugpjūčio 6-ąją dienraštis „The Times“ informavo apie kurdų į nelaisvę paimtą „Islamo valstybės“ smogiką, kuris papasakojo apie slaptą teroristų kuopelę Sirijoje, stoti į kurią kviečiami visi europiečiai ir kuri rengia mirtininkus teroro aktams Europoje. Įstojusieji į kuopelę esą 7 mėnesius apmokomi slaptoje stovykloje ir vėliau siunčiami į tėvynę. Smogikas sakė per dvejus metus suskaičiavęs apie pusšimtį išeivių iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir Jungtinės Karalystės, kurie sėkmingai baigė mokymus. 

Vaduojant Mosulą liepos pabaigoje sulaikytos 20 įvairių šalių pilietybę turinčių moterų (4 iš Vokietijos), kurios ne tik buvo smogikų žmonos, bet ir tarnavo DAESH moralės policijoje. Žurnalas „Der Spiegel“ papasakojo apie vieną labiausiai ieškomų terorisčių britę Sally Jones, kuri tėvynėje, Čatamo mieste Kento grafystėje, gyvaliojo apgailėtiną bedarbės pašalpos gavėjos egzistavimą, užtat pritapusi prie „Islamo valstybės“ tapo Anwaroal-Awlaki bataliono slapto moterų padalinio lydere, Sirijoje užsiėmė jaunų europiečių merginų verbavimu bei rengimu tapti mirtininkėmis Europoje. S.Jones ir pati svajojo taip baigti gyvenimą, bet vėliau apsigalvojo, ir dabar mėgina grįžti į tėvynę.

Rugpjūčio 7-ąją Prancūzijos laikraštyje „Le Journal du Dimanche“ paskelbtame Prancūzijos vidaus reikalų ministro Gérardo Collombo interviu šis minėjo 271 šios šalies pilietį (217 suaaugusių ir 54 nepilnamečius) – oficialiais duomenimis, tiek prancūzų islamistų pusėje kariavo Sirijoje bei Irake ir grįžo į tėvynę. Panašu, parvyko nebūtinai atgailauti ir taikytis, pasak G.Collombo, Prancūzijos specialiosios tarnybos nuo šių metų pradžios užkardė 7 bandymus įvykdyti teroro aktus.

breivikas_oslo_gatve
Po Anderso Breiviko surengto teroro akto Norvegijos sostinėje. EPA – ELTA nuotr.

Ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasario 23-ąją vykusiame susitikime su kariškiais, jūros žygio prie Sirijos krantų dalyviais, pareiškė, kad Rusijos armijos generalinio štabo bei rusų specialiųjų tarnybų duomenimis, Sirijoje islamistų pusėje kariauja iki 4 tūkstančių Rusijos bei iki 5 tūkstančių kitų Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS) šalių atstovų.

2015 metų spalį, praėjus dviem savaitėm nuo Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pradžios, V.Putinas skelbė, kad DAESH pusėje kaunasi nuo 5 iki 7 tūkstančių išeivių iš Rusijos ir ragino įdėmiai saugoti NVS išorės sienas.

Jei viskas iš tiesų taip, rusai kariauja, taip sakant, abiejose fronto pusėse. Ukrainos saugumo tarnybos duomenimis, Sirijoje remdami Basharo al Assado režimą kaunasi virš 500 rusų samdinių (jūrų pėstininkų, speicialiųjų operacijų karių ir pan.), kurie prieš tai dalyvavo ginkluotame konflikte rytų Ukrainoje. „Reuters“ agentūros duomenimis, nuo šių metų pradžios Sirijoje žuvo 40 rusų kariškių.

Seniai žinoma tiesa: kažkam karas – vos ne natūralus gyvenimo būdas. Todėl ekspertinė bendruomenė perspėja, kad sunaikinta „Islamo valstybė“ gali tapti dar pavojingesne už gyvuojančią, nes ims sėti mirtį visame pasaulyje. Neabejotinai artėjanti DAESH baigtis (bent tuo pavidalu, kokiu ji paskutinius trejus metus egzistavo) visai pasaulio bendruomenei kelia nemažesnę grėsmę nei dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose. 2001 metais amerikiečių sutriuškintas Talibanas nenustojo gyvuoti ir išliko politine karine jėga Afganistane, nes jo gyvavimą palaiko fundamentalistinė nesutaikomos kovos su Vakarais ir jų vertybėmis idėja.

Panašiai motyvuotos „Islamo valstybės“ internacionalinė sudėtis leidžia šiai organzacijai panaudoti „al Qaedos“ struktūrinę patirtį ir regzti teroro tinklą visame pasaulyje. Labiausiai kvalifikuoti karo profesionalai išvyks pas bendraminčius kautis į kitus planetos taškus (pavyzdžiui, vakarų Afrikoje ar Sinajaus pusiasalyje), gi likusieji mėgins skirstytis po namus. Arba apsimetę pabėgėliais su padirbtais irakiečių ar sirų dokumentais smelksis į Europą, vedami labai konkrečių tikslų. „Islamo valstybės“ vardu teroro aktus Paryžiue ir Briuselyje vykdžiusios džihadistų grupės veikė būtent tokiu metodu.

2017.08.14; 06:30

EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris

JAV teisingumo departamentas paskyrė specialųjį prokurorą galimam Rusijos kišimuisi į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją tirti, praneša BBC.

Kaip informavo žinybos atstovai, į šias pareigas paskirtas Robertas Miuleris (Robert Mueller), vadovavęs Federaliniam tyrimų biurui nuo 2001 iki 2013 metų.

Pasak JAV generalinio prokuroro pavaduotojo Rodo Rozensteino (Rod Rosenstein), tyrimui prižiūrėti buvo reikalingas nepriklausomas ekspertas.

Reikalavimai paskirti specialųjį prokurorą galimiems D. Trampo ryšiams su Rusija tirti nuskambėjo po to, kai gegužės 10 d. JAV prezidentas atleido iš pareigų FTB vadovą Džeimsą Komį (James Comey). Savo sprendimą D. Trampas motyvavo tuo, kad jis esą nesugeba efektyviai vadovauti žinybai.

Dž. Komis tyrė buvusio D. Trampo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino (Michael Flynn) ryšius su Rusija.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.18; 10:50

The Wall Street Journal

Nors Maikas Flinas jau paliko nacionalinio saugumo patarėjo postą Donaldo Trumpo administracijoje, triukšmas apie jį nenurimo.

Praėjusį savaitgalį The Wall Street Journal  išspausdino naujų detalių apie Flino kontaktus su rusais.

„Maikas Flinas neatsiskaitė apie bendravimą 2014 metais su Rusijos ir Britanijos pilietybę turinčia moterimi“, – praneša antraštė laikraštyje. Straipsnį parengė žurnalistai Kerol E. Li, Robas Baris, Šeinas Harisas ir Kristoferis S. Stiuartas.

„2014 metais Didžiojoje Britanijoje, saugumo konferencijoje, Flinas bendravo su aspirante, turinčia dvigubą pilietybę – Rusijos ir Britanijos. Tą kontaktą pastebėjo Amerikos žvalgyba, bet Flinas, kuris tuo metu buvo Pentagono žvalgybos valdybos direktorius, apie jį neatsiskaitė“, – tvirtina leidinys, remdamasis „informuotais šaltiniais“.

„2014 metų vasarį, Kembridžo seminare žvalgybos klausimais (buvusių žvalgybos tarnybų darbuotojų forume, kuris rengiamas Kembridžo universitete), Flinas susipažino su Svetlana Lochova. Pasak dviejų renginyje dalyvavusių žmonių, tuo metu Lochova buvo aspirantė ir studijavo Rusijos žvalgybos istoriją“, – rašo leidinys.

Laikraštis perpasakoja neįvardytą atsargoje esantį „aukštą Amerikos valdininką“: Dokumentuose neužfiksuota, kad Flinas pranešė gynybos ministerijos saugumo tarnybai apie savo bendravimą su Lochova. Kadangi Flinas užėmė gynybos ministerijos žvalgybos valdybos (Pentagono sudėtyje esančios žinybos, kuri yra didžiausia žvalgybos tarnyba JAV ginkluotosiose pajėgose) direktoriaus postą, tikėtasi, kad jis informuos valdininkus apie visus kontaktus su jam nepažįstamais užsieniečiais, ypač su asmenimis iš nedraugiškų – Rusijos tipo – šalių“.

Laikraštis aiškina: „Savęs įskundimo“ apie tokius kontaktus norma – tai nėra geležinė taisyklė, bet paprastai valdininkams, kurie turi tokį platų kaip Flinas priėjimą prie slaptos informacijos, rekomenduojama nepažįstamų užsieniečių bandymus užmegzti su jais kontaktą vertinti kaip potencialų mėginimą sužinoti konfidencialios informacijos ar net užverbuoti aukštą pareigūną užsienio vyriausybės interesams“.

Denas O‘Brajenas, tuo metu vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybos atstovybei Londone ir taip pat dalyvavęs seminare, sakė, kad renginyje neįvyko nieko tokio, kas jam atrodytų nederamai.

Tuo tarpu oficialus Flino atstovas Praisas Floidas, atsakydamas į klausimus apie Flino bendravimą su Lochova, pareiškė: „Tai melaginga istorija“. „Išvada, kad generolo Flino kontaktą su toje istorijoje aprašyta Rusijos piliete reikia vertinti ne kaip atsitiktinį kontaktą, o kaip kažką kita, tiesiog neteisinga“, – pridūrė jis.

„Lochova nekomentavo. Jos gyvenimo draugas Deividas Nortas patvirtino, kad Lochova buvo susitikusi su Flinu renginyje, kur apie 20 minučių viešai kalbėjosi“, bet sakė, kad „nuo to laiko jie nebuvo susitikę ir nesikalbėjo“, rašoma leidinyje.

„Firma tvirtina, kad Rusijos kompanija sumokėjo Maikui Flinui už kalbą logistikos ir saugumo temomis“, – tokia antro straipsnio antraštė.

„Rusijos krovinių aviacijos kompanija, išmokėjusi Flinui tūkstančius dolerių, tvirtina, kad tai buvo honoraras už kalbą, jo pasakytą 2015 metais Vašingtone konferencijoje apie logistiką ir nacionalinį saugumą Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje“, – rašo žurnalistas Polas Sonas.

„Aviacijos kompanija „Volga–Dnepr“ pareiškė, kad 2015 metų rugpjūtyje Flinas pasakė kalbą Vašingtone konferencijoje, kurią rėmė jos filialas Amerikoje kartu su Battle Born Munitions Inc. (Nevadoje registruota kompanija, kuri verčiasi šaudmenų importu ir sraigtasparnių vadyba)“, – praneša leidinys.

Laikraštis primena: ketvirtadienį Amerikos kongresmenas paviešino dokumentus, „demonstruojančius, kad 2015 metų rugpjūty Flinas gavo iš „Volga–Dnepr“ 11250 dolerių per paskaitų biurą Leading Authorities Inc., su kuriuo jis pasirašęs kontraktą. (Žiūr. Dokumentai rodo, kad Maikas Flinas padirbėjo kelioms Rusijos kompanijoms ir jam sumokėta daugiau kaip 50 tūkst. dolerių).

Laikraštis pateikia „Volga–Dnepr“ kompanijos pareiškimą: „Tuo momentu, kai dalyvavo konferencijoje, generolas Flinas buvo dimisijos karininkas ir nedalyvavo prezidento Trumpo rinkiminėje kampanijoje, tad, suprantama, jis negalėjo būti pakviestas pranešėju dėl jo paskyrimo į nacionalinio saugumo patarėjo postą“.

Aviacijos kompanija pareiškė, kad Leading Authorities pati pakomentavo dėl konferencijos temos.

Konferencijoje Flinas „kalbėjo apie saugumo problemas ir apie besikeičiančią padėtį Artimuosiuose Rytuose stiprėjant radikaliajam islamui“, pranešė Battle Born Munitions vyriausiasis valdytojas Fredas Hisas.

Informacijos šaltinis – The Wall Street Journal.

2017.03.23; 18:30

Martin Untersinger /Le Monde

„Centrinė žvalgybos valdyba prognozavo „Sąjungos už liaudies judėjimą“ (UMP) pažeidžiamumą, susijusį su 2012 metų rinkimais“, – rašo laikraštyje Le Monde žurnalistas Martinas Unterzingeris.

Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), pagrindinė JAV užsienio žvalgybos institucija, rimtai domėjosi Prancūzijos 2012 metų prezidento rinkimais, apie tai liudija WikiLeaks, Libération, Mediapart ir La Repubblica išspausdintas dokumentas, sakoma straipsnyje.

„2011 metų lapkričio mėnesio dokumente surašytos su būsimąja prezidentine kampanija susijusios temos, kurios tada domino CŽV. Kalbama apie kažką panašaus į „užsakymą“, adresuotą, konkrečiai, JAV Nacionalinio saugumo agentūrai, atsakingai už pasiklausymą, kur jai smulkiai pasakojama apie Amerikos valdžią dominančius klausimus ir apie taikinius, į kuriuos reikia susikoncentruoti. Tas dokumentas nenurodo, kokios informacijos prisirinko amerikiečiai, tuo labiau jis neatskleidžia priemonių, naudotų tam tikslui pasiekti. Ir vis dėlto, jis parodo, kokios temos labiausiai domino vedančiąją pasaulio valstybę apie Prancūziją, kuri rengėsi rinkiminei kampanijai“, – sako žurnalistas.

„CŽV imasi visų be išimties: po kruopštaus pirminių rinkimų Socialistų partijoje sekimo spalyje žvalgybos valdyba ketina „stebėti“ 2012 metų prezidento rinkimus. Nikolia Sarkozy ir UMP irgi atsiduria Amerikos žvalgybos taikinyje, ir tai nenuostabu“, – pažymi autorius.

„Atrodo, CŽV prognozuoja galimą dešiniųjų pralaimėjimą 2012 metų rinkimuose ir partijos pažeidžiamumą“, – tęsia autorius.

Amerikiečiai taip pat domisi Socialistų partija ir kitais kandidatais. Tarp „politinių partijų ir įdomių personų“ figūruoja Fransua Olandas, Marin Le Pen, Dominikas Stros-Kanas, informuoja žurnalistas.

„CŽV nori aprėpti platesnį Prancūzijos politinio gyvenimo akiratį ir prašo siųsti jai informaciją apie „naujas partijas bei politinius judėjimus, o taip pat neseniai atsiradusius kandidatus prezidento rinkimuose“, pavyzdžiui, domina jų nuomonė apie JAV“, – sakoma straipsnyje.

„Tas dokumentas nušviečia klasikinį žvalgybos metodą tiekiant politinei valdžiai visą būtiną informaciją, kurios jai gali prireikti savo užsienio politikoje. CŽV apie tai mini dokumente: surinkta informacija „padės analitikams įvertinti Prancūzijos porinkiminę politinę situaciją ir jos potencialų poveikį Prancūzijos ir Amerikos santykiams“. Veiksmai banalūs, bet juntami. CŽV dokumentas tai patikslina: šis dokumentas itin jautrus, nes šnipinėjimas tarp „draugų“ gali paliesti „skausmingas vietas“, – komentuoja žurnalistas.

„Nieko nenustebins tai, kad CŽV gavo užduotį rinkti žvalgybinius duomenis apie svarbiausius rinkimus vienoje iš stipriausių pasaulio valstybių. Tačiau tas dokumentas mums primena, kad mūsų laikais, kai Rusija elgiasi kaip pabaisa 2017 metų rinkimų išvakarėse, Prancūzija negali pasikliauti jokiais draugais šnipinėjimo srityje, net JAV“, – apibendrina  Unterzingeris.

Informacijos šaltinis: Le Monde leidinys.

2017.03.16; 09:50

Šarlota Ingland / Independent

Staigios šešių rusų diplomatų netektys per pastaruosius kelerius mėnesius leidžia įtarti, kad tai – neatsitiktinės mirtys.

Žvalgybų istorijomis besidomintys žurnalistai jau narplioja konspirologines teorijas, esą diplomatai galėjo būti nunuodyti. Nunuodyti dėl to, kad per daug žinojo apie Kremliaus valdovo Vladimiro Putino „darbelius“. Sakykim, dėl civilių lėktuvo numušimo virš Ukrainos ar dėl Krymo okupacijos.

Viena iš žurnalisčių, kuri ėmėsi šios sudėtingos temos, – Didžiosios Britanijos ledinio „The Independent“ žurnalistė Šarlota Ingland. Ji rašo, kad tiek žurnalistai, tiek konspirologai ieško detalių, kurios patvirtintų arba paneigtų nunuodijimo galimybę.

Beje, Rusijos atstovas Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas praėjusią savaitę tapo šeštuoju Rusijos diplomatu, mirusiu per keletą paskutiniųjų mėnesių – nuo 2016-ųjų lapkričio mėnesio.

Būtų naivu manyti, kad tokia mirčių gausa nesukels įvairiiausių įtarimų. Taip ir atsitiko.

Vitalijui Čiurkinui tebuvo 64 metai. Jį skubiai išvežė į ligoninę iš darbo kabineto prie Jungtinių Tautų atstovybės 2017-ųjų vasario 20-ąją. Žinoma tik tiek, kad V.Čiurkinas pajuto negalavimus važiuodamas į darbą. Pirmiausia viešumoje pasirodė pranešimų, kad diplomatą ištiko širdies smūgis. Bet po skrodimo medicinos ekspertai pareiškė, kad reikalingi papildomi tyrimai, jei norima žinoti tikslią mirties priežastį. Vienas iš medicinos specialistų, pasak The Independent, leido suprasti, jog būtini toksikologiniai tyrimai.

Amerikos medicininio projekto AXIOS specialistai pabrėžia, kad tikroji V.Čiurkino mirties priežastis nenustatyta, bet ji labai panaši į tas mirtis, kurios neseniai ištiko kitus Rusijos diplomatus. Pavyzdžiui, Rusijos ambasadorių Indijoje 67-erių metų amžiaus Aleksandrą Kadakiną, kuris mirė šių metų sausio 27-ąją.

Panašūs simptomai lydėjo ir Rusijos konsulo Graikijoje Andrėjaus Malanino (55-erių metų amžiaus) mirtį. Šis diplomatas mirė 2017-ųjų sausio 9-ąją.

Panašiai mirė ir Rusijos diplomatas Niujorke Sergejus Krivovas (63 metų amžiaus). Mirtis ištiko 2016-ųjų lapkričio 8-ąją – JAV prezidento rinkimų dieną. Be kita ko, S.Krivovo tikslios pareigos nėra žinomos. Tikriausiai pagrindinė jo užduotis buvo rūpintis, kaip apsaugoti Rusijos konsulatą nuo Amerikos žvalgybų pasiklausymų. Šios trys mirtys kol kas oficialiai vertintos tik kaip „širdies negalavimai“ arba „įsisenėjusi liga“.

Dar du Rusijos diplomatai, primena Š.Ingland, mirė dėl kur kas akivaizdesnių priežasčių. Rusijos diplomatas Andrėjus Karlovas buvo nušautas Turkijoje atidarant fotografijų parodą 2016-ųjų gruodžio 19-ąją. Tą pačią dieną Rusijos diplomatas Piotras Polščikovas buvo nušautas savo namuose Maskvoje.

O kad kiltų dar daugiau įtarimų, tenka priminti, kad buvęs aukšto rango KGB karininkas Olegas Jerovinkinas buvo rastas nušautas ant užpakalinės savo automobilio sėdynės. O.Jerovinkinas – įdomi asmenybė. Jį įtarė padėjus britų žvalgui sudaryti išsamų dosje apie Donaldą Trampą kaip prorusišką Amerikos prezidentą. O.Jerovinkinas kadaise ėjo ir „Rosneft“ kompanijos vadovo Igorio Sečino padėjėjo pareigas, kai turėjo vicepremjero pareigas.

Informacijos šaltinis – „The Independet“.

2017.03.01; 12:56

Gaidžio metai – svarbūs. 2017-ieji gali tapti lūžio laikotarpiu, kada viskas kardinaliai keičiasi. Nebūtinai gerojon pusėn. Užsienio politikos apžvalgininkai vis dažniau pripažįsta: griūna iki šiol galiojusi pasaulinė tvarka, ir į pasaulinę areną vėl ropščiasi vadinamoji „stipriojo teisė“. Kremlius bando įrodyti, jog stipresnysis turi visas teises, o silpnoji pusė teturi tik vieną teisę – nusilenkti stipresniojo valiai.

Lietuva privalo būti budri. Mums svarbu suvokti, kuo baigsis tikrą karą primenantys naujojo JAV prezidento ginčai su šalies specialiosiomis tarnybomis.

Kuo greičiau paaiškės, kas laimi  – JAV žvalgybininkai, kaltinantys Kremlių bandžius paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, ar Donaldas Trampas (Donad Trump), neigiantis Vladimiro Putino hakerių įtaką jo pergalei, – tuo lengviau numatyti tolimesnius naujojo prezidento ketinimus dėl bendravimo subtilybių su šiandienine Rusija.

Tada tikriausiai bus galima svarstyti, ar Baltijos šalyse dislokuojami Amerikos daliniai – ilgam. Tokiu atveju būtų įmanoma net prognozuoti, ar į Lenkiją permetami vokiečių tankai, – taip pat ilgam. Juk Vokietijos elgsena saugant rytines NATO sienas priklauso ne vien nuo Vokietijos kanclerės, bet ir nuo JAV prezidento nuotaikų.

Ir vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas – į didžiąją politiką įsiveržęs verslininkas, kurio veiksmų neįmanoma suvokti, jei manome, kad jis nėra nei Rusijos įtakos agentas, nei labai primityvus žmogus.

Lengva perprasti, kad būsimajam Baltųjų rūmų šeimininkui nėra malonu, kai Amerikos žvalgybinė bendruomenė sutartinai tvirtina „nė neabejojanti buvus milžinišką Rusijos slaptųjų tarnybų poveikį 2016-ųjų prezidento rinkimams JAV“. Tačiau, užuot viską neigęs, D.Trumpas, jei jis nuoširdus JAV patriotas ir pretenduoja tapti rimtu politiku, privalėtų elgtis kiek kitaip, nei elgiasi dabar. Žymiai išmintingiau. Pavyzdžiui, amerikiečių tautą ir pasaulį galėjo senų seniausiai nuraminti: „konkrečiais darbais įrodysiu, kad niekam negalima kištis į JAV rinkimus“. Štai tokie pareiškimai sumažintų įtarimus. Bet D.Trumpas elgiasi būtent taip, tarsi diskusijas dėl „įtakos agento“ ar „primityvaus kvailio“ norėtų kuo labiau sustiprinti. Labai iškalbingas Twitter paskyroje neseniai atsiradęs jo įrašas: „Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“ (šiuos žodžius cituoja ir alfa.lt).

Tikrai kvailumui nėra ribų. Kas gi įrodinėja, kad geri santykiai su Rusija – blogis? Visi mes tvirtinome, tvirtiname ir tvirtinsime: „bičiuliautis su svetimų žemių neokupuojančia Rusija – didžiausias gėris“. Bet štai bičiuliautis su svetimas teritorijas grobiančia Rusija – didžiausia nuodėmė. Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad nė nereikia papildomų paaiškinimų: padoriam, garbingam žmogui turėtų būti bjauru sėdėti net prie vieno stalo su V.Putinu, juolab jam ištiesti ranką. Tad ar galima manyti, kad D.Trampas išnaudojo visus limitus, peržengė visas ribas?

Be abejo, D.Trampui nėra lengva. Jis pateko tarp dviejų ugnių. Jis nežino, kaip išsinarplioti iš Rusijos primestų žaidimo taisyklių. 

Rusijos opozicionierius Vladimiras Milovas pastebi, kad D.Trampas – nepavydėtinoje padėtyje. Jo reputacija rimtai pašlijusi. Tvirtinti, kad, tapęs šalies lyderiu, pakels kairiųjų pažiūrų Barako Obamos sugriautą ekonomiką, – viena. O štai neigti V.Putiną davus įsakymą Rusijos žvalgybai įtakoti JAV prezidento rinkimus, – tai tas pat, kas advokatauti Rusijos slaptosioms tarnyboms. Nuo kaltinimų, esą jis išrinktas ne tik amerikiečių rinkėjų, bet ir Kremliaus intrigantų, D.Trampas gali tik … neigdamas Rusijos FSB, GRU, Rusijos programišių ir Rusijos prezidento nusikalstamas veikas, taigi  – kenkdamas pačiai Amerikai ir jos specialiosioms tarnyboms.

Amerikiečių publicistas, Aleksandro Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas – dar griežtesnis. Ukrainiečių portalui gordonua.com jis tvirtino, kad tarp JAV žvalgybos ir D.Trampo prasidėjo rimtas karas. JAV žvalgyba sako: „nėra jokių abejonių – Kremlius rimtai kišosi į JAV rinkimų kampaniją kibernetinių atakų pagalba, V.Putinas už tai asmeniškai atsakingas“. O ką tvirtina D.Trampas? Jis teigia netikįs amerikiečių žvalgybų ataskaitomis, nes, matote, kadaise jos apsižioplino Irake, tvirtinusios Sadamą Huseiną turint cheminį ginklą. Taip, tai buvo JAV žvalgybos klaida. S.Huseinas cheminio ginklo neturėjo.

Bet ar tai reiškia, kad NSA, CŽV ir visos kitos žvalgybinės organizacijos klysta tvirtindamos, jog Rusija prieš Ameriką seniai pradėjo kibernetinį karą? Kaltindamas savąsias žvalgybas, kad šios politikuoja, analizuodamos Rusijos veiklą, arba teigdamas, kad JAV slaptosios tarnybos nežino, kas organizavo programišių atakas prieš Hilary Klinton ir jos šalininkus, D.Trampas rimtai įžeidė Amerikos žvalgybas.

Tačiau A.Goldfarbas – ne pats aštriausias. Pats aštriausias buvo rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovkis. Vertindamas naujojo JAV vadovo elgesį ginčijantis su savo žvalgybomis parašė: „D.Trumpas – kvailys, jei mano, kad už kiberntinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius“ (gordonua.com).

A.Piontkovskis aštriai kritikavo ir rusų komentatorius, kurie bando įtvirtinti nuomonę, esą prieš pat 2017-uosius metus parengtos JAV sankcijos Rusijai ir 35 rusų diplomatų išvijimas iš Amerikos – tai nueinančiojo B.Obamos asmeninis kerštas „žymiai šauniau savo kieme besitvarkančiam V.Putinui“.

Kad B.Obama primityviai kerštauja įtakingiausiu pasaulio politiku nominuotam V.Putinui, Rusijos radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, pavyzdžiui, žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina.

Taip manančią J.Latyniną publicistas A.Piontkovskis pavadino kagėbiste, kuriai specialiai leidžiama dėl smulkių dalykų piktai kritikuoti V.Putiną. Užtat drąsios opozicionierės aureolę suskirūrusi J.Latynina privalo Kremliui atidirbti prastumdama V.Putino poziciją … pačiais svarbiausiais klausimais susiklosčius ypač nepalankiai situacijai. Versija dėl B.Obamos keršto – būtent tas atvejis, kada reikia sumenkinti V.Putinui skausmingus nueinančiojo JAV prezidento sprendimus. Tokią nuomonę  paskleisti naudingiausia patikėti ne atviriems Kremliaus propagandistams, nes jų žodžiai atrodys neįtikinamai, o būtent žurnalistams, kurie apsimeta esantys Kremliaus oponentai, mat jų pareiškimai atrodys panašūs į tiesą. Štai J.Latynina, pasak A.Piontkovskio, ir pratrūko…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (internetinė versija www.draugas.org)

2017.01.13; 08:46

JAV kongresą dabar kontroliuoja respublikonai, ir jų požiūris į Rusiją diametraliai priešingas būsimojo JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūriui, pareiškė leidiniui www.Gordon.com amerikiečių publicistas, Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas. 

Aleksandras Goldfarbas, šio komentaro autorius

Amerikos senatoriai ir kongresmenai pradeda domėtis, kodėl būsimasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas toks lojalus RF prezidentui Vladimirui Putinui. Tai komentaruose leidiniui Gordon sakė amerikiečių publicistas, Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas.

„Amerikos žurnalistai, ekspertai, senatoriai ir kongresmenai sako: „Mums suprantama, ką daro Trumpas, bet nesuprantama, kodėl. Kodėl jis taip gina Putiną? Kodėl taip simpatizuoja Kremliui, nepaisant JAV specialiųjų tarnybų pranešimo? Ar už to nėra slaptos priežasties, priklausomybės ar įsipareigojimo, kuriuos Trumpas ir jo šeima turėtų Putinui?“ Kadangi Trumpas iki šiol neišspausdino savo mokesčių deklaracijos, niekas negali atsekti jo galimų asmeninių ir dalykinių ryšių su Rusija, kurie nesusiję su JAV valstybiniais interesais“, – pažymėjo Goldfarbas.

Pasak jo, Respublikonų partijos viršūnė pasirengusi pasisakyti prieš Trumpą.

„JAV specialiųjų tarnybų pranešimas Senate apie Rusijos kibernetines atakas pademonstravo, kad Respublikonų partijos viršūnė pasirengusi pasisakyti prieš Trumpą. Specialiosios tarnybos tvirtino, kad jos neabejoja, jog už kibernetinių atakų prieš JAV slypi Rusijos aukščiausioji vadovybė, tiesiog įvardijo Putiną. Beje, jau išspausdinta pranešimo atviroji dalis, kur buvo parodytos visos Kremliaus kibernetinės atakos“, – pabrėžė Goldfarbas.

Jis mano, kad būsimasis JAV prezidentas įžeidė Amerikos specialiąsias tarnybas.

„Trumpas atsisako pripažinti, kad už kibernetinių atakų prieš JAV slypi Rusija, jis viešai išsakė abejones dėl Amerikos žvalgybos duomenų kokybės ir specialiųjų tarnybų politinio objektyvumo. Beje, jis tai pareiškia užgaulia specialiosioms tarnyboms forma: girdi, jūs nieko nesuprantate. Ir šalia to visą laiką laido komplimentus Putinui. JAV specialiosios tarybos labai įsižeidė dėl Trumpo kalbų ir rimtai bei pagrįstai jam užvažiavo“, – pareiškė Goldfarbas.

Jo nuomone, jeigu Trumpas deramai nesureaguos į Amerikos specialiųjų tarnybų pranešimą, Senatas užblokuos jo pasiūlytą Rekso Tilersono kandidatūrą į JAV valstybės sekretoriaus postą.

„Kas bus, jei Trumpas ignoruos JAV specialiųjų tarnybų pranešimą? Artimiausiu metu Senate turi būti svarstoma Tilersono kandidatūra į JAV valstybės sekretoriaus postą ir kiti būsimosios Trumpo administracijos kandidatai. Jiems bus užduotas klausimas: „O kokią politiką jūs ketinate vykdyti Rusijos atžvilgiu?“ Jeigu Tilersonas pasakys, kad laikysis Trumpo nurodymų (panaikinti sankcijas RF, pripažinti Krymo aneksiją ir Donbaso okupaciją), Senatas užblokuos jo paskyrimą į pareigas. Dabar kongresą kontroliuoja respublikonai, jų požiūris diametraliai priešingas Trumpo pažiūroms“, – pažymėjo Goldfarbas.

Jis pabrėžė, kad prieš Trumpą pasisakė virtinė įtakingų Respublikonų partijos veikėjų.

„JAV Senato ginkluotųjų pajėgų komitetas, kuriam vadovauja respublikonai, po specialiųjų tarnybų pranešimo pareiškė, kad rengs naujas sankcijas Rusijai. Obamos sankcijas Rusijai komitetas laiko menkomis ir apgailėtinomis: girdi, mes mėtėme į Kremlių mažus akmenėlius, o reikia mesti riedulius. Tarp JAV Kongreso ir Trumpo Rusijos klausimu prasideda kova ne juokais. Ir prieš Trumpą pasisakė įtakinga ir galinga senatorių respublikonų grupė“, – apibendrino Goldfarbas.

XXX

2016 metų spalį JAV valdžia oficialiai apkaltino Rusiją išlaužus Amerikos partijų serverius, o taip pat įsikišus į prezidento rinkimų procesą šalyje. Kremlius tuos kaltinimus pavadino „nesąmone“.

Gruodžio 10 dieną JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) padarė išvadą, kad Rusija kišosi į prezidento rinkimus JAV, siekdama padėti Trumpui laimėti. Kremliaus spikeris Dmitrijus Peskovas tokius kaltinimus pavadino „nepadoriais“.

Gruodžio 11-osios dienos interviu televizijos kanalui Fox News Trumpas pareiškė, kad Amerikos specialiosios tarnybos iš tiesų nežino, kas slypi už kibernetinių atakų prieš įvairias JAV struktūras. Išrinktasis JAV prezidentas CŽV pareiškimus apie Rusijos kišimąsi į rinkimus pavadino „absurdiškais“.

Gruodžio 29-ąją JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims internetinėmis technologijomis užsiimančioms Rusijos kompanijoms, o taip pat šešiems RF piliečiams ryšium su tuo, kad jie gali būti susiję su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.

2017 metų sausio 5 dieną JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis, gynybos ministro pavaduotojas žvalgybos reikalams Marselis Letras, o taip pat JAV kibernetinės vadovybės vadovas Maiklas Rodžersas paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Rusija „kelia visos apimties kibernetinį pavojų JAV vyriausybei, kariniams, diplomatiniams, komerciniams ir kritiškai svarbiems infrastruktūros objektams“.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.01.09; 03:03

Steven L. Hall / The Washington Post

„Per 30-imt operatyvinio darbo CŽV metų aš daug kartų girdėjau apmaudžius šūksnius: „Jeigu man negalima naudotis ta informacija, tai kokia iš jos nauda? Kam tada apskritai ją kaupti?“ – prisimena The Washington Post puslapiuose Stivenas L. Holas, kurio specializacija šioje agentūroje – Rusija.

Autorius aiškina: „Paprastai taip šūkalioja ambasadoriai ar nacionalinio saugumo aparato aukšti bendradarbiai Vašingtone, o kartais net žvalgybos tarnybų analitikai, kuriems prieinama iš tikrųjų stulbinanti informacija, slapta gauta iš informatorių ar techninėmis priemonėmis“.

Dar apmaudžiau tais atvejais, kai vyriausybė ir amerikiečiai reikalauja atsakymų į sudėtingus klausimus.

„Būtent tokioje situacijoje mūsų šalis atsidūrė svarstant JAV žvalgybinės bendruomenės versiją, kuri skelbia, kad Rusijos hakeriai bandė paveikti prezidento rikimų eigą Amerikoje“, – rašo autorius.

Holo nuomone, įrodyti platiesiems visuomenės sluoksniams, kad toji versija atitinka tikrovę, bus sudėtinga. „Kibernetinių įsilaužimų ir to, ką apie juos žino Amerikos žvalgybos tarnybos, versijų svarstymas tiesiogiai susijęs su daugybe pačių delikačiausių mūsų profesijos niuansų: kaip geriausiai apsaugoti šaltinius ir metodus, kaip panaudoti slapta gautą informaciją aštriems politiniams klausimams sureguliuoti“, – aiškina autorius.

Jis perspėja: esama rizikos, kad paviešinus techninį potencialą, kuriam sukurti JAV sunaudojo milijonus dolerių ir sugaišo daugybę metų, jis taps bevertis, o informatoriai neteks gyvybės.  

Toks pagrindinis prieštaravimas tarp slapto žvalgybinės informacijos rinkimo ir atviros visuomenės. Amerikos žvalgybos tarnybos kurtos tam, kad teiktų žvalgybos duomenis aukštiems valdininkams iš valdžios vykdomosios šakos, „bet viešai skelbti žvalgybinius duomenis, iš esmės, niekada nebuvo numatyta“, pabrėžia Holas.

„Galima suprasti skeptikus, kurie atmes žvalgybos tarnybų raginimus: „Paprasčiausiai patikėkite mumis“, – tuo labiau, kad Amerikos žvalgybos tarnybos ne visuomet daro teisingas išvadas“, – rašo autorius. Idėja teikti žvalgybinius duomenis tik aukštiems valdininkams gali pasirodyti senamadiška.

Bet užsienyje esantys informatoriai supranta, kad rizikuoja. Jeigu jie pajus, kad jų saugumo garantijų nėra arba garantijos bevertės, tai patys atsijos informaciją, kurią perduoda Amerikos žvalgybai, o kartais paprasčiausiai jos nepraneš. Jeigu pagarsinsime techninius metodus, priešininkas skubiai užkirs priėjimą prie paslapčių.

„Abiem atvejais žvalgybinių duomenų srautas nutruks, o ateityje jų gali smarkiai sumažėti. Teks verbuoti naujus informatorius ir atlikti naujus techninius darbus. Tam reikia daug metų ir brangiai kainuoja“, – sakoma straipsnyje.

„Bet ar mes negalime sugalvoti, kaip išslaptinti nors dalį žvalgybinių duomenų apie Rusijos hakerių atakas, nesukeldami pavojaus šaltiniams ir metodams? Kartais galime“, – pripažįsta autorius. Galima pakeisti formuluotes ir praleisti kai kurias detales.

Bet „kai vyriausybę drasko politiniai prieštaravimai ir daugelis nesutarimų pasireiškia viešai, ypač slaptos informacijos nutekėjimo (iš bet kurios politinės barikados pusės) galimybė darosi nepriimtinai didelė“, – sakoma straipsnyje.

„Pakartosiu garsųjį Lenino klausimą: „Ką daryti?“ – rašo autorius. – Viena vertus, žmonėms svarbu suprasti, kad Rusijos hakerių atakos buvo tik dalis žymiai platesnių bandymų paveikti amerikiečių nuomonę dešimtmečiais nudailintais propagandiniais metodais, – pavyzdžiui, skleidžiant apgaulingas naujienas, kurios suteikia vienam kandidatui privalumų prieš kitą“. Kita vertus, jeigu bus paskelbti kokie nors žvalgybiniai duomenys, ta ar kita politinė stovykla manys, kad informacija naudinga jos priešininkams, ir pareikalaus pateikti jai papildomų žinių bei pranešti, kaip šios buvo gautos.

Galimas dalykas, žvalgybos tarnyboms teks paskelbti dalį žvalgybinių duomenų, kuri nebūtų rizikinga informacijos rinkimui. Bet toks variantas nepatiks nei žvalgams, nei tiems, kas reikalauja skelbti plačiau, mano autorius. „Žinoma, dėl tos paskutinės problemos kalti ne rusai, o mūsų pačių suskaldyta politinė sistema“, – priduria Holas.

Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.

2017.01.02; 02:58

Craig Timberg / The Washington Post

„Stiprėjant nuogąstavimams, kad Rusijos pastangos skleisti „suklastotas naujienas“ ir dezinformaciją yra pavojingos JAV nacionaliniam saugumui, derybų (biudžeto klausimais) dalyviai JAV Kongrese pritarė iniciatyvai atsekti užsienio propagandą ir jai priešintis“, – praneša Kregas Timbergas laikraštyje The Washington Post.

„Ši priemonė – Taikinimo komiteto patvirtinto Asignavimų nacionalinei gynybai įstatymo dalis – ragina Valstybės departamentą imtis vadovauti visoms vyriausybės pastangoms atskleisti propagandą ir priešintis jos poveikiui. Dvejiems metams asignuota 160 mln. dolerių, – sakoma straipsnyje. – Jeigu tą priemonę patvirtins Atstovų rūmai ir visos sudėties Senatas, ji gali pasiekti prezidentą Baraką Obamą gruodyje. Tai bus reikšmingiausia nuo 1990 metų iniciatyva, kovojant su užsienio vyriausybių dezinformacinėmis kampanijomis“.

„Propagandos ir dezinformacijos grėsmė reali, ji stiprėja, o dabar JAV vyriausybė tiesiog miega už vairo, – sako senatorius Robas Portmanas (respublikonas iš Ohajaus). – JAV ir jų sąjungininkės turi reikalą su daugybe iššūkių, tačiau mums reikia geriau priešintis ir atsispirti išplėstinėms propagandos ir dezinformacijos operacijoms, kurios nukreiptos prieš mus“.

Ši iniciatyva atsirado iš Portmano ir senatoriaus Kriso Merfio (demokrato iš Konektikuto) kovo mėnesį pasiūlyto „Priešinimosi užsienio propagandai ir dezinformacijai įstatymo“ projekto. Pradinė dingstis jai atsirasti buvo noras padėti nepriklausomiems žurnalistams ir nevyriausybinėms organizacijoms, susidūrusioms su Rusijos propaganda.

„Tačiau pastaraisiais mėnesiais kontekstas pasikeitė, nes nepriklausomi ekspertai perspėjo, kad per rinkimų sezoną Rusija vykdo JAV teritorijoje intensyvią propagandinę kampaniją“, – sakoma straipsnyje. Ekspertai padarė išvadą, kad Maskva prikaišiojo netikros informacinės medžiagos į internetą ir socialinių tinklų vartotojų naujienų juostas.

Šios priemonės rėmuose bus išplėstas JAV Valstybės departamento Globalinės sąveikos centras, kovojantis su Islamo valstybės propaganda bei verbavimu. Jam teiks paramą Gynybos ministerija, specialiosios tarnybos, Tarptautinės plėtros agentūra ir Tarptautinių transliacijų stebėjimo taryba.

Be to, bus sudaryta grantų programa pilietinei visuomenei ir nepriklausomai žurnalistikai remti šalyse, kurios tapo Rusijos ir kitokios propagandos taikiniu.

Informacijos šaltinis: The Washington Post.

2016.12.09; 04:23

Skotas Šeinas, Deividas I. Sendžeras / The New York Times

NSA darbuotoją tikriausiai kamuoja kaupimo sindromas. Bet ar tikrai būtent jis organizavo slaptos informacijos iš NSA nutekėjimą?

Jau daug sykių per pastaruosius trejetą metų prapuldavo, o paskui internetinėje erdvėje tapdavo viešai prieinama ypač slapta NSA informacija. Amerikos visuomenės šie demaskavimai jau nebeveikė, nes buvo aišku, kad tai – dar viena porcija iš Edvardo Snoudeno archyvo.

Tačiau JAV valstybės analitikai šį kartą skambina pavojaus varpais: paskutinioji slaptųjų duomenų vagystė – greičiausiai ne iš E.Snoudeno sukauptos duomenų bazės. Šią versiją pagarsino „The New York Times“ leidinio atstovai.

Jei tokie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima manyti, jog Amerikos slaptosios tarnybos turi dar vieną mirtiną priešą: Edvardą Snoudeną – antrąjį. Šių metų rugpjūtį paaiškėjo, jog E.Snoudeno antrininkas greičiausiai yra NSA atstovas, mėgęs nesilaikyti elementariausių saugumo reikalavimų, – į namus parsinešdavęs slaptosios informacijos, kurios nebūdavo galima išsinešti iš darbo kabineto.

„Haroldas T.Martinas III, kurį FTB areštavo rugpjūčio 27-ąją, įžūliausiu būdu laužė pagrindinius saugumo reikalavimus – į namus parsinešdavo labai daug ypač slaptų dokumentų. Jis taip neatsargiai elgėsi metų metais – nuo pat 1990-ųjų.

Tačiau iškilo dar vienas galvosūkis. Haroldo T.Martino III veiklą tiriantys FTB pareigūnai nepajėgė įrodyti, jog egizstuoja neginčijamas ryšys tarp 52 metų amžiaus NSA pareigūno ir į viešumą patekusios slaptos informacijos.

Buvusi suimtojo žmona Jelizaveta Martin pareiškė, kad jos vyras negalėjo specialiai kam nors perduoti slaptų dokumentų arba jų paviešinti. Esą vyras visada buvo JAV patriotas. Apie šalies interesų išdavystę negalėtų būti jokios kalbos. Žmonos manymu, slaptus dokumentus vyras greičiausiai parsinešdavo namo, kad galėtų naktimis ramiai papildomai padirbėti.

Ir vis dėlto Martino laukia dideli nemalonumai. Net jeigu JAV teisėsaugai nepavyks įrodyti, kad jis specialiai paviešino itin konfidencialią informaciją, jam grės 11 metų kalėjimo bausmė už tai, kad išnešė slaptus dokumentus be leidimo ir laikė juos nesaugioje patalpoje.

Gali būti taip, kad kažkas specialiai įsilaužė į silpnai apsaugotą Martino vadinamąjį naminį kompiuterį namuose. FTB tiria, ar tas „kažkas“ galėjo žinoti, kur dirba kompiuterio savininkas bei apie jo silpnybes.

Informacijos šaltinis – The New York Times.

2016.10.09; 09:56

Džefas Meno / The Daily Beast

Džordžas Alenas Džastis kiekvieną vakarą atvažiuodavo į firmos Boeing ofisą, mat dirbo naktinėje pamainoje.

Nors pašalinius daiktus atsinešti į darbovietę draudė taisyklės, švarko kišenėje jis dažniausiai laikydavo mažytę laikmeną, kurioje galėdavo patogiai slėpti daug konfidencialios informacijos.

Apie ką buvo toji informacija? Ogi apie karinius palydovus, kurių pagalba renkami bei kaupiami duomenys apie valstybių ekonomiką, kartines struktūras, vyriausybių planus…

Tokiais žodžiais savo straipsnį leidinyje „The Daily Beast“ pradeda apžvalgininkas Džefas Meno.

Pasak publikacijos autoriaus, Dž.A.Džastis kariniais palydovais profesionaliai domėjosi maždaug 15 metų. Apie šiuos įrenginius jis žinojo daug įdomių dalykų. Žinojo tiek, kad mums, eiliniams mirtingiesiems, net sunku įsivaizduoti. O jei ko nors ir nežinojo, tai vis tik nutuokė, kur galima ieškoti specifinių žinių.

Toji informacija, kuria disponavo Dž.A.Džastis, – buvo vertinga. Galėtum tapti milijonieriumi, jei tik sumaniai parduotum oponentams, konkurentams, priešams…

Taigi palydovų specialisto Džasčio galvoje seniai brendo planas, kaip pralobti iš savo žinių apie karinius palydovus. Tiesa, jis buvo davęs priesaiką, kad duomenų, apie kuriuos sužinos dirbdamas korporacijoje, niekam neišplepės.

Tačiau Dž.A.Džastis turėjo rimtų bėdų. Sunkiai sirgo jo žmona. Jos gydymas brangiai kaštavo, todėl vyrui pinigai buvo pirmiausia reikalingi tauriems reikalams – žmonos gydymui. Be kita ko, jis bijojo vienatvės, jei žmona nepajėgtų išsikapstyti iš ligos patalo.

Galų gale Dž.A.Džastis jautė pyktį korporacijos, kurioje plušėjo beveik du dešimtmečius, vadovybei. Juk jis nė sykio nepaaukštintas pareigose, nė karto negavo premijos, nors tarnavo sąžiningai, be klaidų.

Būtent kankinamas nepasitenkinimo savuoju statusu visuomenėje bei prislėgtas šeimyninių vargų vyras ėmė svarstyti, ar Maskvą sudomintų specifinė informacija apie korporacijoje Boeing gaminamus karinės paskirties kosmoso palydovus. Jis manė, kad Rusija negali nesusidomėti…

Bet nuo pat pirmųjų akimirkų viskas klostėsi ne taip, kaip Džastis norėjo. Tik Džastis, žinoma, ilgai nesuprato, kad pateko į Amerikos kontržvalgybos spąstus. Suprato per vėlai – tik tada, kai jį suėmė.

Plačioji visuomenė apie šio žmogaus nusikaltimus Amerikai sužinojo tik 2016-ųjų metų vasarą.

2016-ųjų rugpjūčio 30-ąją pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje Džastis kaltinamas užsiėmęs „pramoniniu šnipinėjimu Rusijos naudai“ bei pažeidęs griežtąjį JAV įstatymą „Dėl ginklų eksporto kontrolės“.

49-erių metų amžiaus Dž.A.Džasčio istorija – pamokanti. Ji byloja: rimtomis paslaptimis disponuojančių firmų vadams itin svarbu atkreipti dėmesį į nestabilios psichikos bei pašlijusių moralinių principų darbuotojus. Tokie pavaldiniai nėra patikimi. Nepalankiai susiklosčius situacijai jie gali tapti nelojalūs ir firmai, ir valstybei.

Įdomu dar ir tai, kad tyrimo metu paaiškėjo, jog kaltinamasis bus daug sykių specialiai žiūrėjęs menininius filmus apie Šaltojo karo laikų šnipus. Tad ilgainiui jis galbūt ėmė įsivaizduoti esąs rimtas, įtakingas, galįs pavogti neva viso Pasaulio istoriją paveikti galinčių paslapčių. Nepaisant aplinkybės, kad iš tiesų daug žinojo, jis vis tik per daug susireikšmino.

Išdavystei jis kruopščiai ruošėsi keletą metų. Pasiruošimus pradėjo greičiausiai apie 2013-uosius metus, kai pradėjo nuotoliniu būdu lankyti įvairius keistus virtualius kursus, sakykim, kaip šnipui sėkmingai pabėgti nuo persekiotojų.

FTB turi įrašą, kuris byloja, kaip Džastis skundžiasi, esą firmoje atlieka dviem laipteliais už jį aukštesnes pareigas užimančių pareigūnų darbą, tačiau jo vis tiek niekas niekada nepaaukštino ir net neužsiminė apie galimą algos padidinimą.

Firmoje Boeing šis vyras plušėjo nuo 2000-ųjų metų ir tikrai turėjo priėjimą prie kai kurių svarbių paslapčių. Pavyzdžiui, apie WGS sistemą, kuri garantuoja puikų vadovybės ir po visą pasaulį išsibarsčiusių karinių dalinių ryšį, bei sistemą MILSTAR, kuri garantuoja prezidentui, gynybos ministrui ir JAV ginkluotosioms pajėgoms kokybišką ryšį, kurį priešams perimti, beje, labai sudėtinga, beveik neįmanoma.

Tikriausiai nieko nenustebinsime pasakę, jog „pramoninis šnipinėjimas“ šiandien – viena iš svarbiausių, aktualiausių šnipinėjimo rūšių, išgyvenančių vadinamąjį „aukso amžių“. Elenas Nakašima dar 2015-aisiais metais pranešė „The Washington Post“ leidiniui, kad kai kurie „rusakalbiai hakeriai“ aktyviai naudojasi komercinių palydovų paslaugomis vagiant konfidencialią informaciją iš diplomatinių ir karinių JAV ir Europos Sąjungos tarnybų, tuo pačiu sumaniai maskuodami savo buvimo vietą.

Tačiau publikacijos autorius mano, kad Džastis vis tik nežinojo, kaip pavogti pačias svarbiausias Boeing žinias, jas saugiai nusikopijuojant į savo asmenines laikmenas.

Žodžiu, Džasčio pagrobta medžiaga tilpo į megabaitus (jos nebuvo labai daug, nes jei būtų itin daug, būtų pavartotas terminas „gigobaitai“). Be to, jis sugebėjo pavogti tik kai kurių paslapčių, kurios be papildomos informacijos buvo bevertės. Vaizdžiai tariant, norint surengti rimtą diversiją, reikėjo papildomų slaptažodžių, kurių Džastis kaip tik ir neturėjo. Taigi Džasčio informacija buvo svarbi, sensacinga, bet jos neužteko, kad Rusija galėtų iškrėsti rimtą šunybę Amerikos kariškiams. O jei negali rimtai pakenkti, tai kokia perduotų duomenų vertė?

Kaip Džastis bandė susitikti su Rusijos ambasados Vašingtone darbuotojais? Pirmausia paskambino į Rusijos ambasadą. Bet iš to pokalbio tikriausiai nebuvo jokios naudos, nes kiek vėliau į Rusijos ambasadą jis nusiuntė banderolę su kai kuriais pavogtais slaptais failais. Bet iš Rusijos ambasados Vašingtone – ir vėl mirtina tyla.

Straipsnio autorius pabrėžia: kiti, žymiai sėkmingesni šnipai užmegsdavo ryšius su Rusijos žvalgyba labai panašiais metodais. Sakykim, buvęs CŽV darbuotojas Edvardas Li Hovardas. Remiantis FTB memorandumu, jis pirmiausiai užėjo į sovietų konsulatą Vašingtone ir paliko ranka rašytą raštelį. Po to būdamas girtas skambino į JAV ambasadą Maskvoje, po to – nusiuntė atviruką į sovietų konsulatą San Franciske.

Kad ir kaip svarstytume apie bandymo užmegsti ryšį su priešiškos valstybės diplomatais diplomatais būdus, FTB (Federaliniam tyrimų biurui) nebuvo sunku pastebėti, jog Džastis ieško ryšių su Amerikoje reziduojančiais Rusijos atstovais.

Kaip byloja teismui perduota medžiaga, 2016-ųjų vasarį Džasčiui paskambino Rusijos atašė. Jie susitarė dėl susitikimo.

Po susitikimo Džastis keletą mėnesių iš eilės vogė iš Boeing firmos visus jam prieinamus slaptuosius failus ir perduodavo savo kuratoriui pačiose įvairiausiose vietose. Bet tai buvo viso labo smulkus šnipinėjimas. Gautus už šią veiklą pinigus Džastis dažniausiai pervesdavo vienai Long Bičo gyventojai. Čei vardu pasivadinusi moteris iš Džasčio gavo apie 20 tūkst. amerikietiškų dolerių.

Džasčiui šiandien turėtų būti nemalonu, nes jis labai apsikvailino: JAV slaptosioms tarnyboms nebuvo sunku jį sekti po visą Los Andželą peržiūrint bankomatų stebėjimo kamerų įrašus. Įdomu dar ir tai, kad Džastis su kuratoriumi labai susidraugavo. Kuratorius jam buvo žmogus, kuriuo jis nuoširdžiai pasitikėjo, kuriam galėjo pasiguosti apie savo bėdas. Taigi jis šnipinėjo dar ir todėl, kad turėtų galimybę bendrauti su maloniu kuratoriumi iš Rusijos ambasados, atidžiai išklausančiu visus pasakojimus apie asmeninį gyvenimą.

Sykį paprašė kuratoriaus, kad šis jam parūpintų specialių vaistų žmonai, nes pats jų nebepajėgia įpirkti. Beje, tie vaistai buvo ypatingi. Jie gali netikėtai sustabdyti ligonio širdį, taigi jie naudojami tik tada, kai esama šalia sugebančių profesionaliai atlikti dirbtiną širdies masažą.

Vėliau Džasčio žmoną prižiūrėję gydytojai prisipažins Amerikos žvalgybininkams, kad tokių vaistų tikrai nerekomendavo.

Teksto autorius mano, kad Džastis taip karštai norėjo išsivaduoti iš savo nelaimių, kad galbūt buvo pasiruošęs pakenkti ne tik savo darbdaviui, valstybei, bet ir artimiesiems.

Bet kokia likimo ironija: Džastį kuravo visai ne Rusijos ambasados žmogus. Kuratoriaus vaidmenį atliko FTB agentas, apsimetęs Rusijos žvalgybininku. Taigi Džasčio noras bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba buvo pasmerkas nuo pat pirmosios akimirkos. 2016-ųjų birželio mėnesį jį suėmė.

Informacijos šaltinis – „The Daily Beast“ leidinys.

2016.09.29; 03:03

 

Amerikos kongresmenai reikalaus, kad JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius pateiktų ataskaitą apie tai, kaip Rusija naudoja „politines žmogžudystes valstybės interesais“ nuo 2000 metų. 

JAV Kongresas reikalaus, kad Nacionalinės žvalgybos direktorius atliktų „politinių žmogžudysčių naudojimo kaip Rusijos valstybinės politikos formos vertinimą“, sakoma neslaptoje Amerikos žvalgybos finansavimo ateinančiais finansiniais metais įstatymo projekto versijoje. Dėl šio projekto Atstovų rūmai balsuos artimiausiu metu.

Continue reading „JAV žvalgyba vertins politinius susidorojimus, kuriuos organizavo Rusijos slaptosios tarnybos“

Vokiškasis leidinys Süddeutsche Zeitung pranešė, jog 2012 –aisiais metais Vokietijos slaptosios tarnybos (jų pačių teigimu – atsitiktinai) klausėsi tuometinės JAV valstybės sekretorės Hilary Klinton telefoninių pokalbių.

Kaip teigia laikraštis Der Spiegel, Hilary Klinton buvo ne vienintelis aukšto rango Amerikos politikas, kurio pokalbių klausėsi Vokietijos slaptoji tarnyba.

Beje, Vokietijos slaptosios tarnybos šnipinėjo ne tik savo sąjungininkę JAV. Vokietijos slaptoji tarnyba BND nuo 2009-ųjų turėjo nurodymą sekti ir NATO sąjungininkę Turkiją.

Continue reading „Sąjungininkų priekaištai Vokietijos žvalgybai“

Šiandien aiškėja, kad liūdnai pagarsėjęs Edvardas Snoudenas taps Laisvojo universiteto Berlyne garbės nariu. O Vokietijos parlamentas intensyviai tiria E.Snoudeno išdavysčių dėka viešojoje erdvėje atsidūrusius dokumentus.

Taigi specialioji Bundestago komisija pradeda smulkiai ir nuodugniai analizuoti JAV slaptųjų tarnybų veiklos (omenyje turima Nacionalinio saugumo agentūra NSA) Vokietijos teritorijoje ypatumus. Vokiškosios komisijos vadovybė mano, jog amerikietiškosios slaptosios tarnybos NSA veikla – milžiniška, daugialypė. Visų detalių greitai ir lengvai neištirsi. Prireiks daug laiko ir jėgų.

Continue reading „Atsargiai – vokiškas idiotizmas arba vokiška išdavystė“

Vokietijos generalinė prokuratūra nusprendė aiškintis, kaip, kodėl ir kada Amerikos slaptosios tarnybos klausėsi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbių mobiliuoju telefonu.

Beje, Vokietija nustebusi, jog generalinis prokuroras Haraldas Rangė iškėlė šią baudžiamąją bylą. Juk oficialios Vašingtono ir Berlyno derybos leido manyti, jog nei Amerikai, nei Vokietijai nenaudingas „incidentas bus tiesiog pamirštas“.

Continue reading „Vokietijos prokuratūra vis tik pradėjo tyrimą…“

Po plataus ir išsamaus Edvardo Snoudeno interviu Amerikos kanalui NBC dvejopas požiūris į šį perbėgelį tik sustiprėjo. JAV valdžia iškart perėjo į puolimą. Perėjimas į puolimą – pagrįstas. NSA klausia, kodėl demaskuotojas E.Snoudenas, pastebėjęs Amerikos slaptųjų tarnybų neteisėtus veiksmus, nepasidalino savo nuogąstavimais su vadovybe, o iškart pasirinko išdavystės kelią…

Juk galėjo būti kiek kitaip, nei nutiko. Išvydęs, kaip Amerikos slaptosios tarnybos nusispjauna į pagrindines savo piliečių teises, per daug uoliai užsiimdamos sekimu, E.Snoudenas kreipiasi į savo vadus išdėstydamas priekaištus. Amerikos slaptųjų tarnybų vadovybė į E.Snoudeno pastabas nereaguoja. Tiesiog pataria nesikišti, kur nereikia. Arba dar blogiau: pagrasina sankcijomis.

Continue reading „Edvardo Snoudeno išdavystė ir Krymo okupacija“