Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žmona Sara, B.Netanyahu, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Istorinio vizito į Lietuvą atvykęs Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sekmadienio popietę susitiko su šalies žydų bendruomene.
Susitikimo Vilniaus choralinėje sinagogoje metu premjeras pasakė viešą kalbą, kurioje akcentavo savo ryšį su Lietuva, abišalio bendradarbiavimo svarbą, negailėjo šiltų žodžių negausiai, tačiau žydų tradicijas ir paveldą puoselėjančiai Lietuvos žydų bendruomenei.
Susitikime su Lietuvoje vizitą baigiančiu B. Netantyahu dalyvavo per 200 Lietuvos žydų bendruomenės narių, žydų organizacijų atstovų. Taip pat susitikime dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris, Izraelio valstybės ambasadorius Amiras Maimonas.
Lankydamasis 115 m. sukaktį švenčiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje Izraelio premjeras vienintelį kartą vizito Lietuvoje metu viešai kreipėsi į susirinkusiuosius – iki šiol savo įžvalgomis politikas dalijosi tik privačiuose susitikimuose ir uždaroje Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale. Svečią ir jo žmoną susitikimo metu pasveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
„Šiandien primename Europai ir pasauliui, jog žydų tauta yra neatsiejama europietiškos kultūros dalis, o Europa turi būti dėkinga Izraelio valstybei už daugybę išgelbėtų europiečių gyvybių – Izraelio specialiųjų tarnybų operacijų dėka užkardytų nusikaltimų. Galime didžiuotis būdami Sionistais ir drąsiai tariame AM YISRAEL CHAI (liet. „Tegyvuoja Izraelis“), – sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Ji taip pat vylėsi sulaukti Izraelio ministro pirmininko dėmesio gruodį rengiamame Lietuvos sionistų organizacijų susivienijimo šimtmečio minėjime.
Muzikinį pasveikinimą svečiui ir visai bendruomenei skyrė žydų kilmės operos solistas Rafailas Karpis ir pianistas Darius Mažintas, atlikę tradicines jidiš dainas.
Susitikimą vainikavo malda už Izraelį ir Hatikva – Izraelio valstybės himno – giesmė.
Istorinio vizito į Lietuvą Izraelio premjeras B. Netantyahu atvyko ketvirtadienį. Vizitas suteikė Izraelio valstybės premjerui progą pažinti savo litvakiškas šaknis.
Per keturių dienų viešnagę Lietuvoje B. Netantyahu ne tik bendravo su Lietuvos politikais, bet ir dalyvavo Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale, kuriame pirmą kartą vyko ir žydų gelbėtojų – Pasaulio Tautų Teisuolių – apdovanojimo ceremonija.
Po susitikimo sinagogoje F. Kukliansky su Izraelio premjeru aplankė Sudervės žydų kapines ir pasimeldė prie Vilniaus Gaono kapo.
Vienas iš labiausiai šių eilučių autoriui Gintarui Visockui nepatikusių lietuvių rašytojų romanų – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris”. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai turėjau įdomų pokalbį su europarlamentaru Algirdu Saudargu. Kalbėjomės jo biure Vilniuje užtektinai sudėtinga tema – apie Europos Sąjungos praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau dabar noriu pacituoti tik tai, ką europarlamentaras atsakė į mano klausimą dėl galimo lietuvių tautos išnykimo ES erdvėse ir platybėse.
Europos Parlamento narys tvirtino, kad minėti klausimai – ar lietuviai ištirps ES – neatlaiko jokios kritikos, nes padiktuoti vadovaujantis siaurais, egoistiniais interesais. ES buvo sukurta ir dabar plečiama, tobulinama ne tam, kad rūpintųsi lietuvių tautos išlikimo tema. Pono A. Saudargo įsitikinimu, lietuvių tautai iškylančius pavojus įveikti turi … pati lietuvių tauta. Jei lietuvių tauta išskydusi, nusilpusi, kaltinti reikia ne Briuselį, ne Strasbūrą.
Algirdas Saudargas, europarlamentaras. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Mūsų tautos išlikimo ir tvirtybės reikalais dera rūpintis Vilniuje. Tvirta, veržli, pasitikinti savo jėgomis, saugojanti istorinę atmintį tauta išliks ir labiau federalizuotoje, ir mažiau griežtoje ES. Europos tvarsčiais lietuvių tautos žaizdų nesutvarstysi.
Maždaug toks buvo pono A. Saudargo atsakymas. Šio straipsnio autoriui nieko kito nebelieka, kaip tik pritarti – užsispyrusi, ambicinga, turinti didelių tikslų tauta išliks bet kokiomis sąlygomis. Akivaizdu ir tai, kad dėl nusilpusio lietuviškumo pirmiausia reikia kaltinti save, nes aplinkinių kaltinimas – neperspektyvus užsiėmimas.
Ir vis dėlto lietuvių tautai per pastaruosius du dešimtmečius kažkas nutiko. Ją sunku atpažinti. Vienokia ji buvo Atgimimo metais, kitokia dabar – pasitinkanti savo šimtmetį, 2018-uosius. Ją tarsi pakeitė. Bjaurioji ragana ją lyg užbūrė – gerą vaiką pavertė neklaužada.
Žinoma, privalu apsidrausti: negalima norėti, kad visi lietuviai brangintų lietuvybę. Tokį vieningumą atmeskime kaip primityvų, neperspektyvų, įmanomą tik žiaurios diktatūros sąlygomis. Tačiau paaiškinkite, iš kur atsirado tiek daug lietuvybę niekinančių lietuvių?! Kas juos tokiais pavertė, kas juos taip išauklėjo, kas juos pastūmėjo tokiai veiklai? Čia vėl įžvelgiu du aspektus. Jei nepriklausomoje Lietuvoje besityčiojančių iš visko, kas lietuviška – pradedant cepelinais ir baigiant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lietuvos partizanais, atsiranda natūraliai, – ne bėda. Matyt, Žemė vystosi pagal savo dėsnius, ir prieš vėją nepapūsi. Bet ar Jums niekad nekilo įtarimų, kad toks judėjimas nepanašus į natūralius postūmius – kažin kokia nematoma jėga nepalankius lietuviams procesus tarsi skatina, stiprina, didina?
Tokios mintys nepaliko ramybėje, kai Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.
Vladas Terleckas. Slaptai.lt nuotr.
Veikalo autorius buvo įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Juolab kad Lietuva juodinama … mūsų pačių rankomis. Juodinimo darbų imasi ne svetimi, o savi – lietuvių istorikai, lietuvių žurnalistai, lietuvių rašytojai. Beje, šios misijos jie griebiasi noriai, entuziastingai. Jie akivaizdžiausiai vadovaujasi vienpusiu principu: negalima savos istorijos gražinti. O štai nepelnytai juodinti – ne tik pageidautina, bet ir būtina?
Ar daug Lietuvos niekinimo pavyzdžių buvo pateikta susirinkusiems į Vl. Terlecko knygos pristatymą? Įsidėmėkime. Vytautas Didysis – šunsnukis, Kęstutis – nevykėlis karžygys, Margiris – Pilėnų gynėjų žudikas, LDK – atsilikėlių, plėšikų, skurdžių kraštas, lietuvių liaudies dainos – niekam tikusios, Lietuvos partizanai – žiaurūs karo nusikaltėliai, rasistai, Vasario 16-ąją ir Vėlines būtina užgožti šv. Valentino ir Helovyno šventėmis, lenkai neokupavo Vilniaus, o lietuviai neteisėtai užgrobė Klaipėdos kraštą…
Kai visus piktybiškumus sudedi krūvon, kai prisimeni visų Lietuvą menkinusių ir tebemenkinančių istorikų, rašytojų, žurnalistų pavardes, kyla itin liūdna išvada. Ar ne per daug švelnu lietuvius vadinti išskydusia tauta? Mes mirštanti, sunkiai serganti, išsigimstanti tauta. Taip pat nėra tikslu teigti, jog lietuvių tauta ruošiama dvasinei kapituliacijai. Tai kad ji jau paruošta tokiai kapituliacijai, o mes net nepastebėjome, kada ir kaip tai atsitiko.
Lietuvą niekinančių renginių – vis daugiau ir daugiau. Štai neseniai Vilniuje buvo surengta mokslinė konferencija dėl Juzefo Pilsudskio asmenybės. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas savo tekste (iskauskas.lt) pastebėjo, kad minėtame renginyje, kuriame, beje, pirmuoju smuiku griežė oficialios Lenkijos organizacijos, J. Pilsudksis nebuvo traktuojamas kaip Vilnių okupavęs niekšas. Apie lenkinimo padarinius Vilniaus kraštui, apie lietuvių kančias lenkų okupacijos metais taip pat vengta kalbėti. Taigi sveiku protu nesuvokioma: Vilniuje įmanoma surengti Lietuvos sostinę okupavusį karininką teisinančią konferenciją? Kas tai, jei ne dvasinė lietuvių tautos kapituliacija?
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Vienintelis džiugus šiandienos spindulėlis – taurus Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono žestas. Lietuvoje reziduojantis Izraelio politikas ne tik pagerbė legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę oficialiu vizitu, bet ir aiškiai pabrėžė, kad Izraelis vertina Lietuvos laisvės kovas, gerbia mūsų partizanus, o dviejų personų išpuoliai (turimi omenyje Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zurofas) yra grynai jų asmeninis reikalas, niekaip neatspindintis oficialios Izraelio pozicijos. Taigi lemtingą atkirtį Lietuvos partizanų vadą šmeižusiems asmenims (Ramanauską-Vanagą sovietų saugumo agentu viešai išvadinusi rašytoja R. Vanagaitė vėliau atsiėmė savo teiginius ir pripažino klaidą, tačiau jos gyvenimo draugas Efraimas Zurofas lietuvį partizaną įtarinėjo prisidėjus prie žydų Holokausto bei žadėjo pateikti tokio nusikaltimo įrodymų, tik nepateikė) sudavė ne Lietuva, ne lietuviai, o Izraelis (tikėkimės, nuoširdžiai).
Taigi negaliu nepadėkoti Izraelio ambasadoriui Amirui Maimonui už viešą, oficialią, demonstratyvią pagarbą Lietuvos partizanams.
Bet tuo pačiu jaučiuosi suglumęs: mums, lietuviams, metų metais pataikavusiems tiek Vyzentalio centro vadovui E.Zurofui, tiek skandalingąjai rašytojai, turėtų būti labai gėda. Juk ilgokai šypsojomės tiems, kurie ne tik šmeižė Lietuvą, bet ir „neatspindėjo oficialios Izraelio pozicijos“. Nors mes tarsi nuoširdžiai manėme, kad nuolaidžiavimas zurofams ir vanagaitėms – privalomas, mat negalima erzinti Izraelio. Pasirodo, oficialusis Izraelis turi kitokią nuomonę nei efraimai zurofai.
Po Izraelio ambasadoriaus pareiškimų privalome tapti drąsesni.
Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
