Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos socialdemokratų partija skelbia kandidatus vienmandatėse apygardose ir savo sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Pirmoje sąrašo vietoje – partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Jis nebuvo reitinguojamas ir kandidatuos Utenos vienmandatėje apygardoje. G. Paluckas Eltai patvirtino, kad Vytenio Andriukaičio sąraše nėra. Pasak partijos pirmininko, V. Andriukaičiui šiuo metu siūloma ne viena pozicija tarptautinėse organizacijose.
 
„Taip, Vytenio nėra sąraše, nes jis yra kviečiamas eiti įvairias tarptautines pareigas. Todėl pabūti Seimo nariu, padalyvauti ir paskui tiesiog mandato atsisakyti būtų toks nedidelis rinkėjų apgaudinėjimas. Tai mes atvirai kalbėjomės ir tarybos posėdžiuose, kad Vytenio indėlis būtų svarbus, bet lygiai taip pat nereikia užsiimti veidmainyste. Ką mes apgausime tuo? Taip, Vytenis tikrai dalyvaus rinkimų kampanijoje ir bus mūsų komandos dalis. Bet jei jis renkasi ir yra pažadėjęs atsakymą vienai ar kitai tarptautinei organizacijai, tai jis jį ir turės duoti. Tai gal geriau neklaidinkime rinkėjų ir nemanipuliuokime mandatu“, – Eltai sakė G. Paluckas.
 
Kokių konkrečių darbo pasiūlymų sulaukė V. Andriukaitis, LSDP pirmininkas neatskleidė.
 
Po partijos pirmininko antroje sąrašo vietoje – LSDP frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė (Šeškinės–Šnipiškių vienmandatė). Ji pagal visuomenės reitingą birželio pradžioje užėmė pirmą vietą. Trečiasis sąraše yra Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius. Ketvirta – Orinta Leiputė (Kalniečių vienmandatė). Penktasis – sociologas, ekonomistas prof. Romas Lazutka (Fabijoniškų vienmandatė), šeštojoje – parlamentaras Julius Sabatauskas (Alytaus vienmandatė), septintoje – Seimo narė Dovilė Šakalienė (Senamiesčio–Žvėryno vienmandatė). Aštuntoje – Pasaulio lietuvių vienmandatėje dalyvausiantis Linas Jonauskas. Devintoje – Raminta Popovienė (Raudondvario vienmandatė), dešimtas – Seimo narys Algirdas Sysas (Molėtų–Širvintų vienmandatė).
Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Vietą sąraše, pasak G. Palucko, lėmė bendras visuomenės bei partijos vidinis reitingavimas.
 
„Iš esmės visuomenė sureitingavo, bet ir mūsų vietinis, vidaus partinis reitingas buvo svarus. Bet didele dalimi rėmėmės visuomenės nuomone, nes juk jie ir balsuos artėjančiuose rinkimuose. Aš dėl to nesijaudinau, nes visuomenė į viršų kėlė pačius aktyviausius, tvirtų nuostatų socialdemokratus. Labai džiaugiuosi visuomenės reitingavimu, nes jis tikrai pasiteisino“, – Eltai sakė jis.
 
Paklaustas, kaip buvo surašyti partijai nepriklausantys nariai, LSDP pirmininkas atsakė, kad konkrečią sąrašo vietą jiems parinko partijos prezidiumas.
 
„Taip, buvo priimtas atskiras sprendimas. Asmenys, kurie nėra partijos nariai, juos reikia pasikviesti. Aš net neabejoju, jei Romas Lazutka būtų buvęs reitinguojamas visuomenės balsu, tai be jokių problemų jis būtų ne žemesnėje nei dabartinėje vietoje, nes jo nuostatos yra labai aiškios“, – sakė jis.
 
Vienuoliktoje vietoje – LSDP frakcijoje Seime dirbantis Linas Balsys, jis taip pat nepriklauso partijai. Penkioliktoje vietoje – ekonomistas Vaidas Navickas, jis irgi nepriklauso partijai. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovui Sauliui Čaplinskui skirta devyniolikta vieta, TV laidų vedėjui, žurnalistui Giedriui Drukteiniui – dvidešimta. Dviratininkei Simonai Krupeckaitei skirta dvidešimt penkta vieta. Psichologas Andrius Kaluginas yra keturiasdešimtoje vietoje.
 
G. Paluckas taip pat neslėpė, kad prieš šiuos rinkimus partijos sąrašas ne tik atsinaujino, bet ir atsijaunino.
 
„Sąrašas ir atsijaunino, ir atsinaujino. Taip, žiūrint plikai ir statistiškai, tai jauniausias sąrašas per LSDP istoriją. Pirmuose dešimtukuose daugiausia jaunų žmonių, kiek aš pamenu, per visą partijos istoriją. Bet jų kompetencija ir patirtis tikrai taip pat ryški. Tai negalima sakyti, kad įvyko kažkoks dirbtinis atsijauninimas. Visi savo vietose (…) Taip pat atsinaujinimas stiprus. Daug žmonių pirmą kartą ateina į politiką arba eina į nacionalinę politiką rimtai pirmą kartą“, – sakė jis.
 
Paklaustas, kaip vertina, kad tiek „valstiečių“, tiek konservatorių sąrašą veda ne partijų pirmininkai, G. Paluckas teigė, kad tai tikrai ydinga praktika.
 
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

„Labai prasta mada, nes galų gale, kas yra atsakingas už partijos programą bei jos įgyvendinimą, kas atsakingas už išdalintus partijos pažadus. Tokia dvigalvystė po rinkimų apsunkina įgyvendinti pažadėtas partijos programas. Pavyzdžiui, tapimas premjeru, o ne partijos lyderiu leidžia išsižadėti programinių partijos principų. Tai yra blogai. Taip nuliūdinami rinkėjai ir mažinamas jų pasitikėjimas politine sistema ir politinėmis partijomis. (…) Aš kaip partijos lyderis dabar prisiimu visą atsakomybę už pažadus, partijos programą, komunikaciją. Galų gale, jei turėsime tokią galimybę, būsiu atsakingas ir už šių darbų realizavimą“, – sakė jis.
 
Pasak jo, tai, kad jis pats nebuvo reitinguojamas, tik išsaugojo partijos sąrašo skaidrumą.
 
„Pirmininkas nereitinguojamas, kad nedalyvautų politiniuose susitarimuose, intrigose bei žaidimuose, kad sugebėtų išlaikyti stuburą ir sugebėtų padaryti tai, ką reikia padaryti. Yra labai lengva pradėti manipuliuoti ir žaisti, klausyk, tu dabar palaikyk mane, pakelk mano kandidatą, tuomet mes tave palaikysime ir t.t. Nuo to kentėtų tik pati partija, nes sąrašas nebūtų toks geras, koks galėtų būti. Kenktų ir visuomenei, nes ji matytų ne tuos kandidatus, kurių norėjo“, – sakė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.03; 03:00

Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo darbui pastarąją savaitę toną uždavė valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Skiriamo laiko tarpusavio santykių aiškinimuisi valdyboje, seniūnų sueigoje, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei plenarinių posėdžių salėje buvo ne ką mažiau nei iki pandemijos sukeltos krizės. Viena kitai oponuojančių jėgų susipriešinimo simboliu šią savaitę tapo ginčas dėl to, kiek dienų per savaitę turėtų vykti Seimo posėdžiai.
 
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) specialusis pasiuntinys Europos regionui Vytenis Povilas Andriukaitis Eltai teigė, kad šis kilęs konfliktas neturi prasmės, nes, jo nuomone, Seimas tikrai gali saugiai garantuoti savo darbą. Tad, pasak jo, valdančiųjų atsisakymas, esą dėl saugumo, nesirinkti į posėdžius kelias dienas per savaitę nėra pagrįstas. Jo teigimu, šiuo klausimu parlamentas daugiau politikuoja, o ne epidemiologine prasme sprendžia realias problemas.
 
Apskritai vertindamas darbinę atmosferą Seime, kadenciją baigęs eurokomisaras, socialdemokratas tvirtina, kad turi abejonių, ar parlamentarai ir Seimo lyderiai suvokia pandemijos keliamų rizikų mastą. Jo teigimu, jei to šiuo metu į bevertes diskusijas įsivėlusiems opozicijos ir pozicijos lyderiams nepavyks suprasti – vienintelė išeitis, kaip vaizdžiai iliustruoja politikas, Gabrieliaus Landsbergio bei Ramūno Karbauskio arklius pagirdyti ir pavesti į šalį pailsėti.
 
V. Andriukaičio manymu, Lietuvos parlamentas gali dirbti įprastu ritmu, nerizikuojant sukurti naują koronaviruso židinį.
 
„Atsakau ne kaip pasaulio sveikatos atstovas, kalbu kaip pilietis. Epidemiologine prasme yra akivaizdu – Seime epidemiologiškai gali sutvarkyti: pradedant nuo dezinfektantų, valymo, vėdinimo, žmonių atrankos tikrinant temperatūrą, testuojant. Seimo nariai galėjo atlikti testus – juk tai tėra tik 141 Seimo narys ir 800 Seimo darbuotojų. Šioje teritorijoje nesusitvarkyti epidemiologiškai? Tai tiesiog netelpa į proto rėmus. Ką reikėtų sakyti gamyklai ar kepyklai, kepančiai duoną? Juk didelė dalis industrijos ekstremaliomis sąlygomis dirbo, o štai Seime… Sunku suprasti, apie ką yra diskutuojama“, – Eltai teigė V. Andriukaitis, pridurdamas, kad kol kas Seimas daugiau politikuoja, o ne sprendžia realias problemas.
 
„Epidemiologine prasme Seimas tėra padaręs tik keletą žingsnių. Deja, bet Seimas daugiau politikuoja. Kito žodžio rasti negalima. Vietoje to, kad demonstruotų labai aukštą būtinybę susiklausyti, dabar pilama alyva į konfliktinių interesų jūrą. Tai yra labai pavojinga, juk nuo to gaisro kentės visi. Ir pozicijai, ir opozicijai reikia susigaudyti. Seimas turi konsoliduotis, susitarti, kokiose darbotvarkėse daroma pauzė, ko nereikia kelti… Štai dabar Skvernelio gatvės asfaltavimo reikalai – kas čia per opozicijos logika? O kaip suprasti valdančiųjų sprendimą neiti į posėdžius? Kas čia per logika, kai šalyje paskelbta ekstremali padėtis“, – piktinosi kadenciją baigęs eurokomisaras.
 
Pasak jo, Seime skirtingos politinės jėgos nėra linkusios ieškoti kompromisų: tiek pozicija, tiek opozicija, kalbėjo V. Andriukaitis, yra užsispyrusios ir vadovaujasi siaurais principais. Politiko teigimu, panašu, kad Seime viruso ir pandemijos grėsmių mastas nebuvo suvoktas.
 
Lietuvos Seimas iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinio Seimo parlamentarai bei lyderiai, teigia V. Andriukaitis, nematydami vizualiai viruso, ko gero, nepajėgia suprasti, kokias pasekmes jis gali sukelti valstybei bei visuomenei. Todėl, įsitikinęs politikas, Seime šiuo metu tam tikra prasme yra žaidžiamas pokeris.
 
„Grėsmė nematoma, virusas yra nematomas. Recesija pasaulinė didelė, bet viruso niekas nemato ir dėl to politikai jo nesuvokia. Šiame kontekste Seimas užsižaidė. Seimas žaidžia pokerį… Seimo nariai turi savą azartą, turi savo aktorius: jei vienas pasakė taip, tai kitas reaguoja. Jie nesupranta, kad jau buvo būtina pakeisti darbotvarkę. Jei yra paskelbta ekstremali situacija, tai visi turi pasakyti, kad pozicijos ir opozicijos darbotvarkių nebelieka, kad nuo šiol ieškoma bendrų sprendimų“, – kalbėjo V. Andriukaitis.
 
Jo manymu, didelę atsakomybę už susiklosčiusią situaciją parlamente turi prisiimti šio Seimo lyderiai. Anot socialdemokrato, jei jie esamos situacijos keliamų rizikų masto nesugebės suvokti, Seimo darbui konstruktyvumą grąžinti gali tik lyderių kaita.  
 
„Negaliu pasakyti, kad Seimas yra blogas. Seimas yra Seimas – tai yra konstitucinė įstaiga ir jos lygis neturi būti žeminamas. Tačiau Seimo atstovai šiandien turi suvokti savo elgsenos specifiką ir rasti supratimą. Jei esami lyderiai to nesuvokia – tada jie turi keistis. O dabar vieni joja ant Karbauskio arkliuko, kiti – ant Landsbergio. Gal abu arklius reikia pagirdyti ir pastačius į šoną leisti pailsėti, nes dabar ne tos užduotys sprendžiamos“, – apibendrino pokalbį V. Andriukaitis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.25; 14:30

Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis teigia, kad rengiami referendumai dėl dvigubos pilietybės ir Seimo narių mažinimo yra tinkamai neparuošti, paminantys Konstitucijos dvasią, todėl juose nedalyvaus. Jis taip pat prisiminė situaciją Jungtinėje Karalystėje, kai po „Brexito“ šalis iki šiol neranda atsakymų po esą emocionalaus referendumo.

Pasak socialdemokrato, referendumai, organizuojami su prezidento rinkimais, neva pamina konstitucinį principą, kad tokiu būdu sprendžiami tik svarbiausi tautai klausimai.

„Mano asmenine nuomone, rengti du tokius referendumus vienu metu kartu su prezidento rinkimais – tai nusižengti Konstitucijos raidei ir dvasiai, kad svarbiausi klausimai sprendžiami referendumu. Tuo tarpu prezidento rinkimai nėra svarbiausi – jie periodiniai“, – sakė politikas.

Jo teigimu, abu klausimai – dėl pilietybės ir Seimo narių skaičiaus mažinimo – yra rengiami skubotai.

„Klausimai yra neparengti, neišdiskutuoti ir nepateikti visuomenei taip, kad kiekvienas rinkėjas, kuris tuo pačiu taps konstitucinės pataisos autoriumi, galėtų sąmoningai priimti sprendimą, žvelgdamas į teigiamas ir neigiamas galimas pasekmes. (…) Kas gi yra tas konstitucinis įstatymas? Rinkėjas bent jau turi teisę žinoti jo koncepciją, ar nereikia žinoti?“ – klausė V. P. Andriukaitis.

Anot socialdemokrato, Seimo narių mažinimo referendumas taip pat esą parengtas atmestinai. Jo manymu, tarp dviejų referendumų yra savotiškas konfliktas: vienu norima išplėsti balsuojančiųjų skaičių, kitu – sumažinti tautos atstovų skaičių.

„Lietuvoje yra labai melaginga žinia, kad darome tai, nes gyventojų sumažėjo. Taip, Lietuvoje gyvenančių sumažėjo, bet tie 600 tūkst., kurie išvyko, jie visi yra piliečiai, jiems neatimta balsavimo teisė. Ir rinkėjų skaičius nepakitęs – tai kodėl taip elgiamasi? Mano atsakymas – abu (referendumai. – ELTA) yra tik priedanga tam, kad ateitų daugiau rinkėjų į prezidento rinkimus.„

Pasak V. P. Andriukaičio, į organizuojamus referendumus reikėtų žiūrėti atsakingiau, esą Jungtinė Karalystė, organizavusi emocingą balsavimą, vis dar negali rasti būdų, kaip išeiti iš susidariusios padėties.

„Brexito“ sumaištis rodo, kad reikia labai atsakingai rengtis referendumams. Neduok Dieve, jeigu tokia sumaištis dėl tolesnių Konstitucijos pataisų ir konstitucinio turinio tęsis ir kitame Seime, po referendumo. Nelinkėčiau (Lietuvai. – ELTA) tokios sutarties. (…) Abiem atvejais, manau, kad referendumai yra neparengti, tad žadu šitoje sumaištyje nedalyvauti“, – teigė kandidatas į prezidentus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.05.08; 08:35

Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) suvažiavime įžanginį žodį tarė eurokomisaras, kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis, kuris savo kalboje negailėjo kritikos prezidentinių reitingų lyderiams bei ,,valstiečių“ pirmininkui Ramūnui Karbauskiui. 

„Jūs visi šiandien galite didžiuotis, visuomenei reikia paskelbti, kad socialdemokratija – nepriklausomybės, teisingumo, laisvės ir teisių gynėja Lietuvoje. Jokie dešinieji čia nieko negali padaryti. Judėjimas, kuris gimė Europoje, kuris neatskiriamas nuo Europos, mes esame kartu su Europos socialistų partija. Socialinė Europa turi būti realybė. Baziniai atlyginimai, pensijos Prancūzijoje ir Lietuvoje negali dešimt kartų skirtis. Mums reikia socialinės Europos“, – teigė V. Andriukaitis. 

V. Andriukaitis sakė susirinkusiesiems, kad nei Ingrida Šimonytė, nei Gitanas Nausėda neturi nieko bendro su socialiniu teisingumu. 

„Paklausykite kandidatų – vieni iš jų gelbėja makroekonomiką, tiek Gitanas Nausėda, tiek Ingrida Šimonytė deda pastangas, kad liberali finansų kapitalizmo doktrina dar kartą užgriūtų visu savo svoriu (…) Jiems svarbiausia – gelbėti makroekonomiką, nekreipiant dėmesio į mikroekonomiką. Atimti iš žmonių kišenių pinigus, pensijas – nusikaltimas (…) Pagrindas – ne BVP, o žmonių mikroekonomikos reikalai“, – sakė V. Andriukaitis. 

Savo kalboje kandidatas į prezidentus negailėjo kritikos ir „valstiečių“ lyderiui R. Karbauskiui. Pasak jo, socialdemokratai nieko prieš, jei dauguma Seime „darbus pabaigtų kiek anksčiau“. Taip pat kandidatas į prezidentus teigė, kad valdančiosios daugumos organizuojami referendumai – žmonių apgaudinėjimas. 

Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Žaliųjų“ vadas Ramūnas Karbauskis. Netinka R. Karbauskiui žodis ,,žalieji“, niekaip netinka. Nes su ES „žaliaisiais“ jis turi tiek bendro, kiek ugnis su vandeniu (…) Padėkim Ramūnui Karbauskiui pasileisti ir organizuokime Seimo rinkimus kovo 11 dieną. Tai bus didžiule dovana Lietuvai, tai bus geriau nei tie du referendumai, kurie yra žmonių apgaudinėjimas, nes nėra pateikti nei pliusai, nei minusai dėl dvigubos pilietybės. (…) O referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo (…) Čia yra visiškas žmonių kvailinimas ir agitavimas, kad ateitų daugiau žmonių Saulių Skvernelį išrinkti prezidentu populistinėmis idėjomis. Agituoju dar kartą visus, ateikite į Prezidento rinkimus, bet nebalsuokite už tuos du referendumus, nes tai – žmonių apgaulė“, – sakė V. Andriukaitis.

Pasak jo, Prezidento rinkimuose jis bandys sugrąžinti socialiai teisingą Lietuvą. 

„Aš džiaugiuosi, kad mane į socialdemokratiją įnešė labai anksti, ačiū savo tėvams. (…) Mums reikia parodyti, kad mes su stalinistine praeitimi neturime nieko bendro. Nuoširdžiai dėkoju už pasitikėjimą. Aš dar kartą stoju į kautynes už socialiai teisingesnę Lietuvą (…). Prezidentas yra lyderis, kuris supranta, kad žmonių gyvenimo kokybė, darbo valandos, sveikata, pensijos, atlyginimai, darželiai – tikrasis Lietuvos saugumas ir progreso matas“, – sakė jis.

Šeštadienį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariai susirinko į suvažiavimą, kuriame, praėjusį šeštadienį partijos pirmininku beveik vienbalsiai perrinkus Gintautą Palucką, tvirtina partijos statuto pakeitimus, rinka LSDP pirmininko pavaduotojus, tarybą ir prezidiumą.

Vilniuje vyksiančiame suvažiavime taip pat ketinama priimti rezoliucijas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir pilietybės išsaugojimo referendumų.

LSDP yra didžiausia partija Lietuvoje, jai priklauso 17,6 tūkst. narių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.05; 05:00

LSDP kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis teigia neturįs konkurentų šalies vadovo rinkimuose. Socialdemokrato teigimu, politinės kairės flange jis yra vienintelis tikras kandidatas, nes kiti arba neturi pažiūrų apskritai, arba tiesiog veidmainiauja. 

Eurokomisaras deklaruoja manąs, kad ekonomisto Gitano Nausėdos ir buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės tikrosios pažiūros prasilenkia su tuo, ko reikalauja šalies Konstitucija, o premjeras Saulius Skvernelis, pabrėžia jis, apskritai neturi politinio veido. 

Visgi, užtikrintai tvirtina V. P. Andriukaitis, dabartinis Vyriausybės vadovas šansų laimėti prezidento rinkimus neturi. Politikas neslepia, kad jį kankina tik viena dilema – ar premjeras, pralaimėjęs šalies vadovo rinkimus, ant stalo padės atsistatydinimo iš šiuo metu einamų pareigų prašymą. 

Dabartiniam Vyriausybės vadovui V. P. Andriukaitis ypač kritiškas. Eurokomisaras piktinasi, kad S. Skvernelis neklausė jo patarimų važiuoti į Europos vadovų tarybos susitikimus ir tuo, kad pastaruoju metu dėl to persigalvojęs – tiesiog nori provokuoti konfliktą su prezidente Dalia Grybauskaite. Jis į sveiko proto rėmus netelpančiais vadina ir premjero atliktus žingsnius užsienio politikoje. Visgi, pabrėžia V.P.Andriukaitis, sunku pagal gėdingumo laipsnį palyginti, kas šiuo atžvilgiu labiau „pasižymėjo“ – S. Skvernelis ar prezidentė Dalia Grybauskaitė. 

Socialdemokratų keliamas kandidatas kritikos strėlių negaili ir G. Nausėdai. Jo teigimu, ekonomistas, kalbėdamas apie politinių partijų vienijimą ar užsiminęs, kad jam labiausiai kliūna socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio darbas, tiesiog demonstruoja savo politinį neišprusimą. V.P. Andriukaitis kategoriškas – pirmasis ministras, kurio galvos reikėtų pareikalauti po to, kai Vyriausybė grąžins naujajam prezidentui įgaliojimus – finansų ministras Vilius Šapoka. 

Interviu naujienų agentūrai ELTA V.P. Andriukaitis identifikavo ir, jo nuomone, pagrindines „ligas“ dabartinėje Lietuvos užsienio politikoje, įvertino Lietuvos ir Rusijos santykių situaciją ir tai, kokios politikos laikytųsi Kinijos atžvilgiu. 

– Leiskite pabūti tiesmukam – nesate kotiruojamas šių rinkimų lyderiu. Jus priskiria vadinamajam antrojo rato kandidatų sąrašui. Kai kurie šios grupės politikai net neslepia, kad prezidento rinkimus išnaudoja savo ar savo politinių struktūrų populiarumui didinti. Ko iš tikrųjų siekiate jūs? 

– Aš netikiu nei pirmu, nei antru ratu. Tai yra politologinės statistikos ir nuomonių apklausų mitologija. Galiu pasakyti, kodėl manęs mažiau viešosios visuomenės diskurse – aš tik balandžio pirmąją pradėjau (prezidentinę kampaniją. – ELTA). Tai yra atsakymas tiems, kurie pradėjo prieš dvejus metus. 

Aš kalbu kaip tas, kuris griežtai laikėsi komisaro pozicijų. Netgi nesielgiau taip, kaip Dalia Grybauskaitė (būdama komisarė. – ELTA) – nekritikavau šios Vyriausybės taip, kaip, kad ji kritikavo Gedimino Kirkilo Vyriausybę. Aš pasakiau – reikia elgtis padoriai, atsakingai ir teisingai. 

Todėl atvykęs į Lietuvą pranešti Komisijos ataskaitų apie ekonominę šalies prognozę, šalies raidą, perspektyvas ir Europos semestrą viešai nekritikavau valdžios, viešajame diskurse to nebuvo (…) Tad dabar, išeinant į startą, mano tikslas yra labai aiškus – prasiveržti į antrąjį rinkimų turą. Aš labai rimtai dalyvauju rinkimuose. 

– Kas šiuose prezidento rinkimuose yra jūsų konkurentai politinėje kairėje? 

– Jūsų klausimas turėtų būti užduotas kitiems kandidatams. Kairiojo, socialdemokratinio politinio flango atstovas esu vienintelis – tai su kuo man konkuruoti, jei esu vienintelis? 

– Manote, kad esate vienintelis politinės kairės vėliavą nešantis kandidatas tarp visų pretendentų į šalies vadovus? 

– Aš konkuruoju su tais, kurie dangstosi kairiosiomis frazėmis, kurių galvose yra visokių idėjų, pradedant nuo ultranacionalistinių, baigiant ultrakonservatyvių, jeigu kalbėtume politologine kalba. Apskritai pastebiu, kad staiga visi pradėjo kalbėti apie gerovės valstybę kaip apie kokią muziką. Kas čia atsitiko? Kas nutiko, kad Gitanas Nausėda, kurį pažįstu daug metų, kuris yra atsakingas už daugelį dalykų Lietuvoje, staiga pasidarė gerovės valstybės skleidėju, nors pats prisipažįsta, kad yra centro dešinės konservatorius ir dar išpažįsta „reiganomiką“. 

Tie, kurie nors truputį mokėsi politologijos ir žino, ką reiškia „reiganomika“ ir gerovės valstybė, turėtų suprasti, kad kalbama apie du antipodus. Gitanas Nausėda sako, kad yra „reiganomikos“ šalininkas, tačiau naudoja gerovės valstybę, kurią iki tol paminėjo gal 6 kartus. Panašiai ir su Ingrida Šimonyte. Ji kalba, kad reikia susitarti, kokios mes gerovės valstybės norime. 

Tačiau Šimonytė buvo ministrė, ji prisiekė laikytis Konstitucijos. Mano klausimas jiems visiems, koks yra įteisintas modelis Lietuvos Konstitucijoje. Cituoju: valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas. (…) Tai reiškia, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tuo tarpu žvelgiant į dešimties metų perspektyvą turime 100 tūkst. gyvenančių super gerai ir 830 tūkst., kurie patiria skurdą arba jiems gresia skurdas. Ar galima čia iššifruoti bendrą tautos gerovę? 

– Jeigu vyktų diskusija tarp dviejų ideologijų – liberalizmo ir socialdemokratijos – liberalai sakytų, kad laisvoji rinka ir asmens intereso išaukštinimas ir atspindi bendrą labą, o kartu ir tautos gerovę. 

– Bet aš ne apie tai. Aš pagavau jus. Jei padėjai ranką ant Konstitucijos, prisiekei vykdyti Konstituciją, kurioje parašyta – bendra tautos gerovė. Jei tu esi finansų ministras (…), ką reikia daryti mokesčių politikoje, fiskalinėje politikoje, kai matai didžiulius pajamų skirtumus? Ką tu turi daryti pasakęs, kad prisiekiu? 

– Skirtingos politinės ideologijos skirtingai apibrėžia metodus ir kelius, kurie, reikia pažymėti, veda į tą patį tikslą – visuomenės gerovę. 

– Bendra tautos gerovė buvo visuotinis piliečių susitarimas 1992 metais patvirtinant Konstituciją. Kitaip sakant, ultraliberalizmo modelis prieštarauja Konstitucijai. Kai tu esi liberalas viešojoje erdvėje – diskutuok, bet kai tu tampi ministru, ką tu turi daryti – vykdyti Konstituciją. Pavyzdžiui, mokslas (aukštasis. – ELTA) turi būti nemokamas. O kaip yra gyvenime? 

Jeigu Šimonytė, buvusi finansų ministrė, šiandien kalba, kad konstitucinis modelis nėra aiškus, tai reikia jai išaiškinti visus konstitucinius straipsnius. Juk Konstitucinis Teismas Lietuvai pasakė labai aiškiai – Lietuva yra parlamentinė, demokratinė ir socialinė valstybė. Aš visada gyniau šias pozicijas ir niekas manęs šiandien negali apkaltinti veidmainyste. Gali apkaltinti tik tuo, kad mano politinėje (socialdemokratų. – ELTA) frakcijoje aš buvau mažumoje. 

Taigi tai, ką dabar kalba Šimonytė ir Nausėda, yra tiesiog politinė mimikrija, veidmainystė. Reikia žvejoti balsus, todėl į lūpas ir dedama tai, ką visuomenė nori girdėti. Testamente parašyta, kad negalima tarnauti Dievui ir Mamonai. Taigi negalima tarnauti ir bankams, ir valstybės gerovei. 

Šimonytė ir Nausėda abu yra dešiniųjų pažiūrų, abu šiandien tik dangstosi kairiąja frazeologija ir kairiąja ideologija, nes jiems reikia laimėti daugiau balsų, abu atsakingi už finansų krizę ir abu atsakingi už tą laikotarpį (…). 

– O kaip dėl premjero Sauliaus Skvernelio, jis, priešingai nei Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, tiesiai sako esąs kairysis. 

– Skvernelis sakosi, kad yra kairysis, o aš manau, kad jis yra bet kas. Jis startavo nuo policijos komisaro, buvo Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas, vėliau pabandė šokti į socialdemokratus, po to nukeliavo pas „valstiečius ir žaliuosius“. Mano klausimas, kas jis yra politiškai? 

– Jūs atsakykite. 

– Aš atsakau, jis yra absoliutus politinių pažiūrų neturėjimo pavyzdys. Jo komunikacija yra nutaikyta į tai, kad jis šiuo metu konfliktuotų su Dalia Grybauskaite. Kai aš pradėjau komisaro darbą, dar 2016 m. pabaigoje Skverneliui pasiūliau nutraukti praktiką, kai prezidentė važinėja į Europos vadovų tarybą. Aš pasakiau jam, kad jis turi vykdyti Konstituciją, nes šalies ūkis ir Vyriausybės kompetencija yra aprašyta labai aiškiai – jis tiesiog įpareigotas važiuoti į Europos vadovų tarybą. Premjeras man atsakė, kad jis kol kas prastai kalba angliškai, nors tai yra visiška mitologija, daug vadovų ten kalba tik savo kalba. 

– Jums taip kalbėjo pats premjeras? 

– Taip, tai tikri mūsų pokalbio faktai. Antra, jis pasakė, aš nenoriu pyktis su prezidente, kad nori įsisukti (politikoje. – ELTA), kad tokia tvarka gali būti, nes jį tai tenkina. Tuomet aš pasakiau, kad premjeras turi važiuoti ten, kur yra išimtinė Vyriausybės kompetencija, kad prezidentė neturi teisės kištis į valstybės biudžeto formavimą – tai išimtinė Vyriausybės kompetencija. Tad dabar kyla klausimas, kodėl Skvernelis neklausė mano žodžių, o trejus metus sutarė su Grybauskaite. Tik dabar pradėjo pyktis. Atsakymas – reikia konflikto. 

– Ką jūs norite pasakyti? Premjeras, neseniai užsiminęs, kad visgi Vyriausybės vadovas turi važinėti į Europos vadovų tarybos susitikimus, pakeitė nuomonę, nes nori konflikto? O gal jis taip sako, nes pramoko anglų kalbą? 

– Kiek jis pramoko anglų kalbą – neturi jokios reikšmės. Kaip ir minėjau, jis dabar taiko į pozicijas, kuriose, švelniai tariant, jis matuojasi švarkelį, kuris jam kol kas ir nesuprantamas, ir nežinomas. Supraskite, jis turėjo teisę jau trejus metus važinėti į Europos vadovų tarybą. O Lietuvos Vyriausybės vadovai nuo 2008 metų ten nėra buvę, prezidentė 10 metų tai uzurpavo. Apskritai europiniai reikalai kabinetiniu lygiu ir politinės atsakomybės lygiu nėra suvokiami. Pasakykite, kokią aiškią poziciją suformulavo premjeras apie Europos Sąjungos tolimesnę raidą ir ateitį? (…). Ar girdėjote, kad jis išeitų ir pasakytų, žinote, kadangi Didžioji Britanija išeina, struktūrinių fondų parama mažėja, todėl mums reikės dengti kofinansavimą, o mes perskirstom tik 30 procentų per biudžetą, kofinansavimui mes negalėsime sukaupti lėšų, nes tada dar labiau didės socialinė nelygybė ir viešasis sektorius, kurio padėtis ir taip bloga, patirs tikrą krizę. Ar girdėjote apie tai? 

– Pakalbėkime apie politines batalijas šiek tiek bendresne prasme. „Valstiečių“ lyderiai ir premjeras piešia baugius scenarijus Lietuvai ir Vyriausybei, kad jei laimės „ne tas kandidatas“, kils didžiulių grėsmių. Jūs matote pavojų šaliai, jei laimėtų kuris iš dabar kandidatuojančių reitingų lyderių? 

– Visų pirma Lietuvai jau dabar kyla grėsmė, nes Lietuva yra pamažu turtėjanti šalis, BVP pamažu auga, tačiau galimybių gauti geresnį išsilavinimą, nemokamą sveikatos apsaugą – priešingai – mažėja. Tai, kad socialinės atskirties grėsmė yra milžiniška, yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Skvernelio Vyriausybės veiksmai yra tokie kosmetiniai, kurie nesprendžia problemos. Tai, ką jie daro, yra grėsmė, jie nesusitvarko su pagrindinėmis problemomis. Tai yra grėsmė mums. 

– Ar einate į rinkimus turėdamas konkrečių misijų. Vienas kandidatas sakosi būsiantis taikdarys tarp konfrontuojančių partijų, pirmiausia tarp konservatorių ir „valstiečių“. 

– Aš neįsivaizduoju, ką kalba Gitanas. Ar jis katinas Leopoldas? Buvo toks filmukas… Pamenate? Tai tegu Gitanas tą filmą pasižiūri. Pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kad yra skirtingos politinės mokyklos. Kaip galime sutaikyti Friedmaną su Stieglitzu? Tegu jis man pasako, kaip tai galima padaryti. Niekus kalba, o visi niekus komentuoja. 

– Tai konfliktus, kurie pastaruoju metu tiesiog žaižaruoja tarp valdančiųjų ir opozicijos, traktuojate kaip natūralų politinį procesą? 

– Pažvelkime, kiek tarp šių partijų yra panašumų, požiūrį į žmones, į šeimas (…) Raskite man dešimt skirtumų tarp konservatorių ir „valstiečių. Tačiau Skvernelis ir Karbauskis puikiai žino, kad yra žmonių, kurie nukentėjo nuo Vagnoriaus ir Kubiliaus reformų ir kuriems žodis „konservatoriai“ yra raudonas skuduras. Todėl taikintojų čia nereikia. Reikia sugebėti mobilizuoti didelę dalį visuomenės, kuri iš tikrųjų nori pokyčių. Lietuva gali tą padaryti. 

– Grįžkime prie klausimo. Nausėda, kalbėdamas apie taikinimą, kalba apie partijų lyderių susodinimą prie vieno stalo. Tačiau ir jūs apie taikinimą kalbate, bet norite mobilizuoti visuomenę? Kaip tai padaryti? 

– Nežinau, apie kokį sutaikinimą kalba Nausėda, apie tą patį kalba ir Šimonytė. To nei reikia, nei apskritai tam yra reikalo. Kaip susėsti prie stalo leiboristams ir konservatoriams dėl, pavyzdžiui, Brexito? Atsakykite. Tokie pareiškimai yra tiesiog politikos neišmanymas, ateina žmonės, kurie nė akimirkos nėra buvę ten ir kalba iš laikraščių, vadovėlių ir iš to, ką jums pasiūlė patarėjai. 

Mano misija yra labai aiški, visi pažangieji vienykitės, nes Lietuva yra kryžkelėje. Mums reikia dar kartą apsibrėžti konstitucines normos, jos turi būti padengtos ištekliais, nes konstitucinis susitarimas 1992 m. pagrindė socialinę Lietuvą ir jokie plokšti mokesčiai ir minimalistinė valstybė negelbės (…). 

– Jūs apie tai kalbėdamas tarsi metate užuominas, kad liberalizmas ir liberaliomis vertybėmis grįstos politinės programos prieštarauja Konstitucijai. 

– Taip, taip ir yra, jos prieštarauja. Mūsų Konstitucija negarantavo Friedmano modelio. 

– Tačiau Konstitucija garantuoja saviraiškos – ideologinės, religinės ir panašiai – laisvę, net įgyvendinti gėrį visuomenei, vadovaujantis to paties Friedmano ar Nozicko idėjomis. Tačiau palikime ideologinius ginčus, jie yra neišsprendžiami. Jei būtumėte išrinktas prezidentu, ką pirmiausia norėtumėte pakeisti dabartinėje Vyriausybėje? G. Nausėda įvardijo socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį. Jis taip pat būtų jūsų taikiniu „numeris vienas“? 

– Būtent tai ir rodo Nausėdos neišmanymą. Tiesiai šviesiai – jis neišmano arba vaidina, kad neišmano. Akivaizdu, jis mato, kad Kukuraitis yra nepopuliarus, todėl ir rodo į jį… Aš pirmiausia nuimčiau finansų ministrą. Ką turi bendro Kukuraitis su tuo, kad jam trūksta milijardo eurų? Kas turi surinkti milijardą eurų? (…) Reikia pabrėžti, kad Šapoka, kaip ir Šimonytė, nevykdė savo konstitucinių įsipareigojimų. 

– Tai tapęs prezidentu pirmiausia reikalautumėte Šapokos galvos? 

– Pirmiausia aš reikalaučiau raštingumo. Jei tapčiau prezidentu, tai pirmas pokalbis būtų su premjeru, nes premjeras vadovauja Vyriausybei. 

– Ir ką jūs jam pirmiausia pasakytumėte? 

– Prašau, padėkite skaičius, kaip jūs matote galimybes pertvarkyti mokestinę sistemą, nes viešajame sektoriuje reikia minimum 2 milijardų eurų. Nes su 30 proc. perskirstymo neįmanoma patenkinti jokių poreikių: nei pensininkų, nei mokytojų, nei gydytojų. 

– Ingrida Šimonytė viename iš interviu užsiminė, kad laimėjusi rinkimus reikalautų Karbauskio atsakomybės už savo daugumos Vyriausybę. Iš esmės ji leido suprasti, kad reikalautų ministrų, turinčių frakcijos pasitikėjimą, ir galbūt patį Ramūną Karbauskį prisiimti ministro pirmininko pareigas. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? 

– Jai reikėtų prisiminti pačios konservatorių partijos praktiką, tada būtų lengviau šnekėti. Kokioje ji Vyriausybėje buvo? Pažiūrėkime, ką ji dabar kalba apie Karbauskį. Bet, žinoma, idealu būtų, kad Karbauskis būtų premjeru. 

– Tai jūs užsimintumėte apie tai tapęs prezidentu? 

– Aš neužsiminčiau, tai yra tušti žodžiai, čia yra žaidimas ir žongliravimas asmenimis prieš rinkimus: kadangi Karbauskis yra nepopuliarus, sakysiu, kad prašysiu, jog jis būtų premjeru (…) 

Jei Skvernelis praloš rinkimus, o aš tikiu, kad taip ir bus, ką jis kaip žmogus turi daryti? Likti premjeru? Suprantama, jog padėkoti ir atsistatydinti, nes jis pralošė rinkimus. Jis pasitikrino pasitikėjimą tautoje. Sveikas protas reikalautų to, ką aš dabar sakau. Bet pas mus jo mažai. Kai Landsbergis pralošė prezidentinį referendumą, jis iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pozicijų neatsistatydino, ši tradicija tęsiasi iki šiol. 

– G. Nausėda bene labiausiai jį kritikuoja dėl Vyriausybės išteklių naudojimo dalyvaujant prezidentinėje kampanijoje. Jums tai trukdo? 

– Tiesą pasakius, aš manau, kad tai (premjero dalyvavimas prezidentinėje kampanijoje. – ELTA) turėtų būti ir įstatymiškai aprašyta. Tai yra pirmas atvejis, kai premjeras kandidatuoja ir, akivaizdu, kad jis turėtų nesinaudoti absoliučiai premjero teisėmis. Jis privalo sustabdyti (vadovavimą Vyriausybei. – ELTA) ir pavesti, kas pavaduoja premjerą. Jis turi eiti nemokamų atostogų, taip, kaip padariau aš. Man komisija nemokės nė cento už visą pusantro mėnesio. 

– Taip sakote, nes manote, kad dviejų darbų derinimas prasilenkia su politine kultūra, ar manote, kad premjeras dėl to turi geresnes startines pozicijas? 

– Aš girdėjau kalbas apie premjero vizitus savivaldybėse ir girdėjau jo pažadus finansuoti savivaldybių reikmes. Aš girdėjau kalbas, jas reikėtų patikrinti. Tačiau jeigu taip yra, tai yra didžiulis premjero prasilenkimas su jo tarnybinėmis galiomis. Premjeras turi būti privatus asmuo (prezidentinėje kampanijoje. – ELTA), jei nori būti išrinktas prezidentu. Aš toks dabar esu ir premjerui siūlau tą patį, jis neturi teisės dabar kalbėti apie biudžetą. 

– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno mėtytus priekaištus Lietuvos bankui, kad šis, pasak jo, nusiteikęs prieš jo vadovaujamą parlamentinį krizę analizuojantį tyrimą. S. Jakeliūno balsus pastiprino ir premjeras, ir Seimo pirmininkas. Kaip tai vertinate? Tai prezidentinis demaršas? 

– Manau, blogai, kad jie tai pagarsino prezidentinės rinkimų kampanijos metu. Iškart galime įžvelgti politinį falšą. Panašiai kaip ir kažkada Paksas garsino, kad viename banke gali būti baisių dalykų ir taip vos nesukėlė bankų panikos. Tai Skvernelis daro dabar tą patį. Aš neneigiu, kad ta komisija gali ir turi analizuoti, bet tai turėjo padaryti arba praėjusių metų gruodžio mėnesį, arba šių metų sausį ar apskritai reikėjo viską atidėti po prezidento rinkimų. 

– Didelio dėmesio susilaukė prezidentės kritika premjerui dėl, pasak jos, gėdos, kurią S. Skvernelio sprendimai užtraukia tarptautinėje erdvėje. Jūsų nuomone, premjero pasiūlymai Baltarusijai, vizitas į Izraelį, neaplankant Palestinos ir pagaliau užuominos apie ambasadą Jeruzalėje – gali būti traktuota kaip gėdos darymas? 

– Esu politinių svarstymų aplinkoje, kurioje visa tarptautinė politika analizuojama labai nuodugniai, tai, reikia pasakyti, kad Lietuvos politiniai pasakymai traktuojami tik su šypsena. Grybauskaitė sako, kad gėda dėl Skvernelio, bet, kai buvo pasakyta, kad Rusija – teroristinė valstybė, buvo daug juoko. Todėl sunku palyginti abu faktus pagal gėdingumo laipsnį. 

Kai „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“, yra viena dalis. Kita vertus, akivaizdu, kad tiek premjero siūlymas Baltarusijai, tiek veiksmai nuvykus į Izraelį, tiek staiga kilusi idėja palaikyti Trumpo pozicijas Jungtinėse Tautose, netelpa į sveiko proto rėmus. Man apskritai keista, kad Lietuva vis dar serga supratimu, jog ji turi kažkokių išskirtinių strateginių partnerių. Mes turime du didžiuosius strateginius partnerius – Europos Sąjungą ir NATO. Ir NATO kontekste, ir ES kontekste mes turime puikių partnerių: ir lenkų, ir prancūzų, ir vokiečių, ir Jungtines Valstijas. Mes turime konsoliduoti NATO ir ES. 

– Stabtelkime ties tuo, ką kalbate apie Rusiją. Viename iš savo interviu sakėte, kad Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu buvo pernelyg aštri. Teigėte, kad tai tikriausiai susiję su asmenybėmis. Nemanote, kad požiūrį į Rusiją iš esmės lėmė tragiška, sakykime taip, gal net traumas visuomenėje sukėlusi tautos patirtis? 

– Nemanau, žiūrėkite, Estijos prezidentė nutarė važiuoti į Rusiją. Estija taip pat buvo okupuota, Latvija taip pat. 

– Taip, bet kartu ir neturėjo tokios randą palikusios miško brolių kovos. 

– Kiek tautos, tiek jėgų, tiek ir miško. Visur buvo miško brolių, vienur daugiau, kitur mažiau. Lietuva buvo didesnė ir kariuomenę didesnę turėjo, tik pasipriešino post factum, kai reikėjo priešintis – neiššovė, o priešinosi, kai viskas buvo vėlu. Mano klausimas, Suomija… Iš Suomijos atplėšta teritorija? 

– Taip, atplėšta, bet suomiai neturėjo tokios katastrofiškos socialinės inžinerijos, kokią turėjome mes, jie didvyriškai pasipriešino. Tai nepaliko tokių traumų. 

– Mes nešiojome monstrancijas aplink bažnyčias, bet pritrūko didžiavyriškumo, čia su jumis sutinku, nes mes nieko neiššovėme, kaip ir latviai ar estai. Suomiai iššovė, bet jų karo kaina buvo didžiulė. 

– Grįžkime prie Rusijos klausimo. 

– Rusijos, kaip valstybės, nereikia painioti su Rusijos administracija ir Putino režimu ir dabartine konstitucine sąranga. Nes tą konstitucinę sąrangą jie sušaudė 1993 m. įvesdami prezidentinį valdymą. Jelcinas tą padarė ir Putinas dabar Jelcino instrumentais operuoja. Lygiai taip pat nesupainiokim Jungtinių Valstijų su Trumpu. Dovanokite, bet čia ne tas pats. Nei Jungtinės Valstijos vienodos, nei Rusija vienoda. Yra JAV Trumpo administracija, kuri absoliučiai skiriasi nuo Obamos. 

– Tad susitarkime, ar būtinai turime atakuoti amerikiečius dėl Trumpo, o rusus dėl Putino. Jeigu laikomės dvigubų standartų, tada gerai, bet aš nekenčiu dvigubų standartų. Tad Putino administracija, prieštaraudama NATO plėtrai ir gynybos sistemos tvirtinimui, šalia jos sienų kelia įtampą iki šiol. Ji pažeidė tarptautinę teisę akivaizdžiai dėl Krymo aneksijos. Ji maitina oficialiai ir neoficialiai karinį konfliktą Donecke ir Luhanske. Todėl mes turime tęsti sankcijas, kol reikalai bus išspręsti. Ir tai yra kalba su Putino administracija. 

– Tai, ką jūs norite pasakyti apie esamą Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiu? 

– Tai, kad Lietuvos aštresnė pozicija iškrito iš Europos Sąjungos šalių konteksto. Net lyginant su Suomija, Latvija, Estija ar net Lenkija, kuri su Maskva turi net labiau komplikuotus santykius. Bet ji nepavadino Rusijos teroristine valstybe. Atkreipkime dėmesį, kai staiga viena valstybė nusiunčia savo tarnautojus į konsulatą ir ten žmogus sukapojamas. Ir apie tai jokio žodžio kaip apie teroristinę valstybę nebuvo. Kodėl nebuvo taip, kad Saudo Arabija būtų pavadinta teroristine valstybe? Doleriai ir nafta, vadinasi, reiškia kažką. 

– Tai geopolitika ir strateginiai imperatyvai. Tas pats, jei klausčiau, ar Dalai Lamą priimtumėte į prezidentūrą? 

– Mano pozicija Kinijos atžvilgiu yra ta pati. Lietuvos ir Kinijos sutartyje parašyta, kad mes pripažįstame vieningą Kiniją – viena šalis, dvi sistemos. Todėl pripažįstame visas sienas. Kodėl norite pareikalauti iš prezidento nesilaikyti įstatymų ir tarptautinių sutarčių? Mano atsakymas – prezidentas yra institucija, saistoma Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.04.07; 11:37

Vasilijus Prozorovas. Sputnik (Vladimir Trofimov) nuotr.

Prezidento rinkimai Ukrainoje pasiekė finišo tiesiąją – rusai traukia paskutines priplėkusias kortas kovoje su „banditišku“, kaip nuolat kartoja Kremliaus propagandistai, režimu Kijeve. Dėl šlykštaus melo šioje kovoje nesivaržoma, jis liejasi laisvai, o priemonės jam pateisinti nesirenkamos,  – visos tinkamos.

Žūtbūt – kad tik antrajai kadencijai nebūtų perrinktas Petro Porošenko. Pagrindinis Kremliaus priešas, baisesnis net už Juliją Timošenko, taip vadinamą „Dujų princese“.

Praėjusį savaitgalį „paskutinės vilties“ kandidato į Ukrainos prezidentus Jurijaus Boiko ir jo mecenato Viktoro Medvečiuko desantas buvo nusileidęs Maskvoje. Pas Dimitrijų Medvedevą – tą, nuolat snaudžiantį Rusijos premjerą: „Deneg net, no vy deržytės tam“. Citata.

Esą tartasi tik dėl „paprastų Ukrainos gyventojų“ gyvenimo „pagerinimo“, sumažinant rusiškų dujų kainą.

Putinas – Medvečiuko atžalos krikštatėvis. Boiko – Medvečiuko kandidatas. Šansų patekti į antrąjį Ukrainos prezidento rinkimų turą jis neturi, tačiau ne veltui juk sakoma, kad viltis miršta paskutinė.

Petro Porošenko. EPA-ELTA nuotr.

Paskutinė viltis apspjaudyti bei sukiršinti Ukrainos visuomenę pasitaikė vakar, kai buvęs Ukrainos saugumo tarnybos (UST) Vasilijus Prozorovas, tiesiogine to žodžio prasme pragėręs karininko garbę, perbėgo į Rusiją ir ten surengė spaudos konferenciją. Buvęs UST Antiteroristinio centro vyriausiasis ekspertas Prozorovas Maskvoje pareiškė, jog jis dirbo Rusijos spectarnyboms.

Apie perbėgėlį pranešė Ukrainos UST spaudos centras. „Prozorovas iš pareigų buvo atleistas už pareigybinius pažeidimus – sistemingai girtuokliaudavo darbo vietoje, tokiu būdu diskredituodamas karininko vardą. Pragėręs karininko garbę jis ryžosi prekiauti sąžine ir karininko priesaika, rasdamas Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnyboje (FST) jo vertų žmonių. Bet šis išsigimėlis turi prisiminti Judo likimą. Tai tik laiko klausimas“, – teigiama UST pranešime.

Spaudos konferencijoje Prozorovas paviešino senas melagingas žinias apie tariamus slaptus kalėjimus Donbase, kur esą kankinami ir žudomi Ukrainos valdžiai nepaklusnūs kovotojai. Tų kalėjimų grindinys esą visuomet būdavo permirktas kankinamųjų krauju.

Dar absurdiškesnis kaltinimas – esą Ukrainos prezidentas P. Porošenko iš anksto žinojo, jog Malaizijos lėktuvas Boeing bus numuštas virš Donbaso 2014-aisiais.

Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Ilgai reikia gerti, kad visa tai susapnuotum.

Jis taip pat pareiškė, kad smogikų Givi, Motorolos bei kiti separatistų vadeivų likvidavimas – tai ukrainiečių diversantų darbas.

Net jeigu ir – taip.

Ukrainiečių kariai gerai prisimena, ką šie Rusijos samdiniai išdarinėjo Ukrainos žemėje. Nepamirštamas video vaizdas: ant kelių parklupdytas į banditų nelaisvę patekęs Ukrainos kariuomenės papulkininkis. Givis dideliu peiliu nupjauna jo antpečius ir sugrūda jam į burną.

„Ko atėjai į mūsų (!) žemę, šunie“, – šaukia išsigimėliško veido banditas.

Mes tai jau matėme. Mes praėjome šitą kelią. Kai buvome daužomi automatų buožėmis Sausio 13-ąją.

Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir vadinami tais pačiais epitetais. Ir dabar tebeeiname šitą kelią.

Vakar nustebino kandidato į Lietuvos prezidentus Vytenio Povilo Andriukaičio pareiškimas televizijoje, E. Jakilaičio laidoje:

  • Pone Andriukaiti, jūs kuo puikiausiai suprantate, kad Rusija pasikeitė (turima galvoje – nuo 1990-ųjų – aut. past.) fundamentaliai (E. Jakilaičio klausimas).
  • Aš kuo puikiausiai suprantu, kad ir Lietuva pasikeitė. Bet abi pasikeitė į blogąją pusę (pabr. aut.). Statyti sienas, ugdyti nacionalizmą, skatinti neapykantą, sėti baimes… 

Lyg nebūtų Krymo aneksijos, karo Donbase…

Šiandien Klaipėdos teisme teisiamas Viačeslavas Titovas už šmeižtą, esą Adolfas Ramanauskas-Vanagas nužudė aštuonis tūkstančius nekaltų Lietuvos žmonių, taip pat už Rusijos genocido Lietuvoje neigimą.

Šiaulių teisme teisiami Lietuvos išdavikai, teikę slaptą informaciją Rusijos spectarnyboms.

Pone Andriukaiti, ar galima dėti lygybės ženklą tarp Rusijos ir Lietuvos pasikeitimo į blogąją pusę?

2019.03.26; 09:16

Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iki šalies vadovo rinkimų likus mažiau nei dviem mėnesiams, prezidentinių reitingų lentelėje pokyčiai vyksta tik už lyderių trejetuko, kuriame prezidento posto siekiantys ekonomistas Gitanas Nausėda, konservatorių kandidatė Ingrida Šimonytė ir premjeras Saulius Skvernelis, ribų. Paskutinės gyventojų apklausos rodo, kad filosofas Arvydas Juozaitis užleido kurį laiką turėtą ketvirtą reitingų lentelės poziciją socialdemokratų keliamam eurokomisarui Vyteniui Povilui Andriukaičiui. 

Tačiau, nepaisant savotiško įšalo prezidentiniuose reitinguose, rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kelis dešimtmečius atliekamos požiūrio į visuomenės veikėjus apklausos signalizuoja, kad sunerimti turėtų ne tik poziciją praradęs A. Juozaitis, bet ir rekordiškai blogų vertinimų sulaukiantis S. Skvernelis.

Ambiciją tapti šalies vadovu pastarosiomis dienomis aktyviai reikšti ėmęs S. Skvernelis palankiausiai vertinamų politikų sąraše tik ketvirtas, jį lenkia V. P. Andriukaitis. Maža to, kaip parodė vasario mėnesio apklausa, premjeras dar niekada (nuo 2015 m.) nebuvo taip blogai vertinamas kaip šiuo metu. Lyginant su ankstesne apklausa, S. Skvernelio teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumas dar labiau padidėjo ir šiuo metu siekia minus 8 proc. (prieš mėnesį buvo minus 1 proc.). 

Prisimenant 2016 m. lapkritį, laiką, kuomet jis buvo paskirtas Vyriausybės vadovu, pastarieji visuomenės požiūrio į S. Skvernelį rodikliai – savotiškas premjero palankaus vertinimo dekadansas.

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu A. Juozaitis, nors ir nėra laikomas prezidento rinkimų favoritu, susiduria su kiek kitokio pobūdžio problema – žinomumu. Filosofas tarp pirmojo penketuko kandidatų išsiskiria tuo, kad apie jį net 8 proc. gyventojų nėra nieko girdėję. Šiuo atžvilgiu blogesnį rezultatą turi tik prezidentinių reitingų dugne esantis Seimo narys Mindaugas Puidokas.

Paskutinės gyventojų apklausos rodo, kad prezidentiniuose reitinguose didžiausią palaikymą išlaiko ekonomistas G. Nausėda. Už jį 2019 m. vasario mėnesį ketino balsuoti daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) apklaustų Lietuvos gyventojų. Lyginant su analogiška gyventojų apklausa 2018 m. lapkričio mėnesį – prezidentinių reitingų lyderio palaikymas keitėsi tik tyrimo rezultatų paklaidos ribose – sumažėjo (1,9 proc.). Jis, turėdamas panašų teigiamų ir neigiamų vertinimų santykį į prezidentės Dalios Grybauskaitės, tarp kandidatų į prezidentus yra lyderis ir palankaus visuomenės veikėjų vertinimo reitinge. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vasario 15-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, antroje vietoje pagal gyventojų palaikymą yra konservatorių keliama buvusi finansų ministrė I. Šimonytė – už ją šiuo metu ketina balsuoti penktadalis (20 proc.) šalies gyventojų. Per paskutinius 3 mėnesius (lyginant su 2018 m. lapkričio apklausa) jos palaikymas nepakito (prieš 3 mėnesius palaikymas siekė 20,2 proc.). 

Premjero S. Skvernelio sausį paskelbtas apsisprendimas dalyvauti šalies vadovo rinkimuose ir netrukus po to deklaruota „valstiečių“ parama premjero prezidentinio reitingo neišaugino. Už S. Skvernelį prezidento rinkimuose ketina balsuoti septintadalis (14,2 proc.) Lietuvos gyventojų (panaši dalis jį palaikė ir prieš 3 mėnesius – 13,4 proc.). 

Reitingų lyderių trejetukui nesikeičiant, rokiruotė įvyko tarp ketvirtosios ir penktosios pozicijų. 

Kurį laiką ketvirtoje vietoje buvusį filosofą A. Juozaitį (4,4 proc.) pakeitė socialdemokratų keliamas eurokomisaras V.P. Andriukaitis (4,8 proc.). Prieš tris mėnesius A. Juozaitį palaikė 3,6 proc., o V. P. Andriukaitį – 3 proc. šalies piliečių. Nežymiai didesniam eurokomisaro gyventojų palaikymui įtakos galėjo turėti tai, kad atliekant pastarąją apklausą jis jau buvo oficialiai pranešęs, kad dalyvaus prezidento rinkimuose.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šeštoje vietoje – Seimo narys Naglis Puteikis. Už jį ketina balsuoti 3proc. apklaustų gyventojų, prieš tris mėnesius tokių buvo 2,6 proc. Iškart po N. Puteikio rikiuojasi liberalų į prezidentus keliamas europarlamentaras Petras Auštrevičius (2,4 proc., 2018 m. lapkričio mėnesį palaikymas siekė 2,7 proc.). 

Prezidentinį reitingą užbaigia pasisekimo nesulaukusią iniciatyvą vienytis nesisteminiams kandidatams demonstravęs Seimo narys M. Puidokas. Jį remia 1,4 proc. šalies piliečių. Paskutinis reitingų lentelėje – vienas pirmųjų apie dalyvavimą prezidento rinkimuose pranešęs europarlamentaras Valentinas Mazuronis. Jį palaiko 1,2 proc. gyventojų (prieš 3 mėnesius tokių buvo 1 proc.).

Prezidento posto taip pat siekti ketinančių europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio ir Seimo nario Petro Gražulio duomenų reitingų lentelėje nėra. Vasario mėnesio apklausa prasidėjo anksčiau nei V. Tomaševskis ir P. Gražulis paskelbė, kad jie ketina dalyvauti rinkimuose.

Septintadalis (15 proc.) respondentų kol kas nėra apsisprendę, už ką jie norėtų balsuoti būsimuose prezidento rinkimuose, o 7 proc. gyventojų atsakė, kad jie nebalsuotų nė už vieną iš jiems apklausos kortelėje pateiktų galimų kandidatų. 

Tuo tarpu kelis dešimtmečius kas mėnesį „Baltijos tyrimų“ vykdomos palankiai ir nepalankiai vertinamų visuomenės veikėjų tendencijos gali pasufleruoti ir esamos dinamikos prezidentiniuose reitinguose priežastis: kodėl premjero S. Skvernelio prezidentinis reitingas iš esmės neperlipa 15 proc. ribos, kokią rinkėjų dalį vyksiančiuose rinkimuose yra pajėgus patraukti A. Juozaitis ir pan.

Atliekamų apklausų duomenys rodo, kad visuomenės pasitikėjimas kandidatais į prezidentus laikui bėgant stipriai keitėsi. Pavyzdžiui, I. Šimonytė, prieš aštuonetą metų turėjusi didelį neigiamą skirtumą tarp teigiamų ir neigiamų vertinimų, šiuo metu yra tarp geriausiai vertinamų politikų apskritai. Tuo tarpu premjero istorija priešinga – per kelerius metus jis iš teigiamų vertinimų aukštumų nusirito į blogiau vertinamų politikų gretas. 

Palankiausiai yra vertinamas prezidentinių reitingų lyderis G. Nausėda. Du trečdaliai (66 proc.) jį vertina palankiai ir kiek daugiau nei penktadalis (22 proc.) nepalankiai. Dešimtadalis (11 proc.) respondentų apie šį politiką neturi nuomonės ir 1 proc. atsakė, kad pirmą kartą girdi tokią pavardę.

Analizuojant palankių ir nepalankių vertinimų santykį, matyti, kad šiuo metu G. Nausėdą palankiai vertina lygiai tokia pat dalis respondentų kaip ir vieną iš geriausiai vertinamų visuomenės veikėjų apskritai – prezidentę Dalią Grybauskaitę (abiejų teigiamų ir neigiamų vertinimų santykis – plius 44).

Antroji šiame reitinge rikiuojasi I. Šimonytė, ji šiuo metu yra antroje vietoje (50 proc. ją vertina palankiai, 37 proc. nepalankiai). 12 proc. apklaustųjų apie I. Šimonytę neturi nuomonės ir dar 1 proc. teigia, kad nieko negirdėjo apie tokią politikę.

Buvusi finansų ministrė „Baltijos tyrimų“ kompanijos apklausose analizuojama nuo 2011 m. lapkričio mėnesio. 2011-2013 metais ji buvo vertinama daugiau nepalankiai nei palankiai (prasčiausi vertinimai buvo 2011 m. gruodį – 28 proc. tada ją vertino palankiai ir 61 proc. nepalankiai). 

Trečiojoje vietoje – V. P. Andriukaitis, jį 43 proc. įvertino palankiai ir 35 proc. nepalankiai, 19 proc. apie jį neturėjo nuomonės ir dar 3 proc. negirdėjo apie tokį politiką.

Su teigiamu – neigiamu vertinimu rezultatu eurokomisaras pastarąjį mėnesį iš trečiosios vietos išstūmė S. Skvernelį. Tačiau palankiausiai V. P. Andriukaitis buvo vertinamas prieš du dešimtmečius – 1999 m. balandžio – birželio mėnesiais (šeši iš dešimties jį vertino palankiai ir penktadalis nepalankiai), o nepalankiausiai jį gyventojai vertino 2002 m. lapkritį (26 proc. tada įvertino palankiai ir 59 proc. nepalankiai). 

Tuo tarpu S. Skvernelis, kaip parodė paskutinė apklausa, dar niekada nebuvo taip blogai vertinamas kaip šiuo metu. Pusė (49 proc.) suaugusių šalies gyventojų vertina nepalankiai, keturi iš dešimties (41 proc.) vertina palankiai. 9 proc. gyventojų nurodė, kad apie premjerą neturi nuomonės ir 1 proc., kad nieko apie jį negirdėjo.

Tarp visuomenės veikėjų „Baltijos tyrimų“ apklausuose S. Skvernelis pradėtas analizuoti nuo 2015 m. spalio mėnesio, o palankiausi jo vertinimai buvo po to, kai 2016 m. lapkritį, kai jis buvo paskirtas Lietuvos ministru pirmininku (74 proc. jį tada vertinio palankiai ir 17 proc. nepalankiai).

Toliau reitinge rikiuojasi P. Auštrevičius. Septintoje prezidentinių reitingų lentelės vietoje esantį europarlamentarą keturi iš dešimties (39 proc.) šiuo metu jį vertina palankiai ir kiek mažesnė dalis (37 proc.) nepalankiai. Šiuo atžvilgiu politikas palankiau vertinamas nei jį prezidentiniuose reitinguose lenkiantys N. Puteikis ar A. Juozaitis. Penktadalis (20 proc.) apie P. Auštrevičių neturi nuomonės ir 4 proc. nėra apskritai girdėję apie tokį politiką.

Palankiausiai P. Auštrevičius buvo vertinamas 2004-2005 metais (2004 m. birželį jį palankiai vertino 60 proc., nepalankiai 22 proc.).
Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka
 
A. Juozaitį šiuo metu 35 proc. apklaustų gyventojų vertina palankiai ir 31 proc. nepalankiai, ketvirtadalis (26 proc.) nežino, kaip jį vertinti ir beveik dešimtadalis (8 proc.) nėra nieko apie jį girdėję. Šiuo aspektu A. Juozaitis išsiskiria tarp prezidento posto siekiančių ir šiuo metu į prezidentinius reitingus įtrauktų politikų. Didesnį nežinomumą turi tik M. Puidokas (10 proc.).

Galima sakyti, kad prezidentiniuose reitinguose S. Skverneliui koją kiša santykinai didelis nepalankių vertinimų procentas, o A. Juozaičiui, taip pat siekiančiam prezidento posto, problemų kyla su žinomumu. 

Aštriais pasisakymais garsėjančiam N. Puteikiui pastarojo mėnesio vertinimai taip pat yra blogiausi nuo tada, kada jis buvo įtrauktas į šią apklausą. Tarp patikimiausių šalies visuomenės veikėjų N. Puteikis analizuojamas nuo 2014 metų balandžio. Šiuo metu jį palankiai vertina trečdalis (34 proc.) šalies gyventojų, beveik pusė (47 proc.) nepalankiai. Šeštadalis (17 proc.) nežino, kaip vertinti N. Puteikį, ir 2 proc. nieko apie jį negirdėjo.

Palankiausi N. Puteikio vertinimai buvo 2015 metų spalį (49 proc. jį tuo metu vertino palankiai ir 26 proc. nepalankiai), o daugiausiai nepalankių vertinimų šis politikas sulaukė 2019 m. vasarį (47 proc. jį įvertino nepalankiai).

Valentiną Mazuronį ketvirtadalis (24 proc.) gyventojų pastarąjį mėnesį įvertino palankiai, o pusė (51 proc.) nepalankiai. Penktadalis (21 proc.) apie prezidento postą siekiantį europarlamentarą neturi konkrečios nuomonės ir 4 proc. nieko apie jį negirdėjo.

V. Mazuronis „Baltijos tyrimų“ apklausose analizuojamas nuo 2008 m. pradžios – palankiausiai jį gyventojai iki šiol vertino 2014 m. kovą (51 proc. tada įvertino palankiai ir 32 proc. nepalankiai), o daugiausiai nepalankių vertinimų buvo 2016 m. birželį (31 proc. vertino palankiai ir 57 proc. nepalankiai). Tuomet V. Mazuronis po nesėkmingų Seimo rinkimų buvo dar neseniai pasitraukęs iš korupcija įtariamos Darbo partijos vadovo posto. 

M. Puidoką šeštadalis (17proc.) apklaustų gyventojų šiuo metu vertina palankiai, kas antras (48 proc.) – nepalankiai. Ketvirtadalis (25 proc.), nors ir žino apie kontraversiškai vertinamą Seimo narį, tačiau nuomonės apie jį neturi. Dešimtadalis (10 proc.) tvirtina nieko apie M. Puidoką nėra negirdėję.

Valdemarą Tomaševski septintadalis (14 proc.) respondentų šiuo metu vertina palankiai, šeši iš dešimties (61 proc.) įvertino nepalankiai. Penktadalis (21 proc.) neturi nuomonės apie jį ir 4 proc. apie europarlamentarą nėra girdėję.

V. Tomaševski apklausose analizuojamas nuo 2009 m. birželio ir visą tą laiką jis gyventojų yra vertinamas daugiau nepalankiai, nei palankiai. Nepalankiausiai jis buvo įvertintas 2014 m. balandį (9 proc. vertino palankiai ir 78 proc. nepalankiai).

Petras Gražulis apklausose buvo analizuojamas nuo 2010 m. lapkričio iki 2016 m. rugsėjo, per visą tą laikotarpį jis gyventojų buvo vertinamas daugiau nepalankiai, nei palankiai. Nepalankiausiai P. Gražulis buvo įvertintas 2016 m. rugpjūtį (31 proc. vertino palankiai ir 62 proc. nepalankiai), o geriausiai jį gyventojai vertino 2013 m. liepą (41 proc. tada įvertino palankiai ir 48 proc. nepalankiai).

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.19; 11:00

Iki Prezidento rinkimų likus kiek daugiau nei 2 mėnesiams, tik dalis į aukščiausią šalies vadovo postą pretenduojančių politikų susilaukia daugiau teigiamo nei neigiamo visuomenės vertinamo. Labiau teigiamai nei neigiamai šiuo metu yra vertinami ekonomistas Gitanas Nausėda, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, filosofas Arvydas Juozaitis ir eurokomisaras Vytenis Andriukaitis.

Nepasitikėjimo reitingas: R. Karbauskis – lyderis tarp visų politikų, S. Skvernelis – tarp pretendentų į prezidentus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu, rodo apklausos, prezidentinių reitingų trejetuke esantį premjerą Saulių Skvernelį visuomenė yra linkusi traktuoti dažniau kaip nepatikimą nei patikimą politiką. Šiuo atžvilgiu S. Skvernelis pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą tarp pretendentų į prezidentus rodo pačius prasčiausius rezultatus. 

Kol kas pirmosios „antireitingo“ vietos neužleidžia valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ sausio 23-vasario 3 dienomis atliktos apklausos metu gyventojų paprašius nurodyti visuomenės veikėjus (pavardes respondentai minėjo patys), kuriais gyventojai labiausiai nepasitiki ir kuriais labiausiai pasitiki, prasčiausių vertinimų sulaukė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas R. Karbauskis (politiku nepasitiki 16,2 proc.).

Nors per pastaruosius kelis mėnesius R. Karbauskiu nepasitikinčių gyventojų dalis šiek tiek sumažėjo (spalį R. Karbauskiu nepasitikėjo 21,6 proc.), valdančiųjų „valstiečių“ lyderis turi didžiausią neigiamą skirtumą tarp palankių ir nepalankių visuomenės vertinimų. Sausį R. Karbauskiu pasitikėjo 4,8 proc. gyventojų, tad skirtumas tarp teigiamo ir neigiamo visuomenės požiūrio į R. Karbauskį šiuo metu siekia minus 11,4 (2018 m. spalį buvo minus 16).

Tuo tarpu tarp prezidento posto siekiančių politikų prasčiausias yra premjero S. Skvernelio reitingas. Vyriausybės vadovu nepasitikinti gyventojų dalis nuo 2018 m. spalio padidėjo 3,4 proc. ir šiuo metu siekia 12,4 proc.

Su tokiu nepasitikėjimo rodikliu premjeras rikiuojasi iškart po R. Karbauskio. Pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą premjeras tarp pretendentų į prezidentus taip pat rodo prasčiausius rezultatus. Nors S. Skverneliu pasitiki 10,3 proc. šalies gyventojų (pagal šį rodiklį jis antrasis), premjeru nepasitikinčių piliečių dalis nusveria teigiamai apie jį manančius. Su tokiu rodikliu (minus 2,1) jis vienintelis iš visų pretendentų į prezidentus patenka į prasčiausiai vertinamų politikų dešimtuką. 

Antrasis pagal neigiamą vertinimą tarp prezidento posto siekiančių politikų – netikėtai sprendimą dalyvauti deklaravęs Seimo narys Petras Gražulis. Juo nepasitiki 1,6 proc., o pasitiki 0,1 proc. (skirtumas minus 1,5). 

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečioje vietoje – europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis (skirtumas minus 1,4). Paskutinę dieną prezidento posto siekį deklaravusiu politiku pasitiki 0,6 proc. ir nepasitiki 2 proc. šalies gyventojų. Iškart po jo rikiuojasi kitas europarlamentaras – Valentinas Mazuronis. Politiku nepasitiki 1,4 proc., o pasitiki 0,4 proc. (skirtumas minus 1). 

Neigiamą pasitikėjimo reitingą turinčių ir prezidento posto siekiančių politikų sąrašo pabaigoje – iš „valstiečių“ partijos pašalintas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Juo nepasitiki 0,8 proc. šalies gyventojų. Nurodžiusių, kad šiuo politiku pasitiki, statistiškai reikšmingos gyventojų dalies atliktoje apklausoje nebuvo. 

Beveik sutampančius neigiamus ir teigiamus visuomenės vertinimus turi Seimo narys Naglis Puteikis. Šiuo prezidento posto siekiančiu politiku nepasitiki 2,4 proc., o manančių priešingai – 2 proc. (skirtumas minus 0,4 proc.).

Tarp pretendentų į prezidentus – keturi kandidatai, kurių įvaizdis visuomenėje labiau teigiamas nei neigiamas. Tarp tokių politikų vienas iš Prezidento rinkimų favoritų – ekonomistas G. Nausėda. Juo pasitiki 8,6 proc. gyventojų, o nepasitiki tik 0,8 proc. piliečių (skirtumas plius 7,8). Po jo su 5,7 teigiamu skirtumu rikiuojasi konservatorių keliama kandidatė, buvusi finansų ministrė I. Šimonytė (ja pasitiki 7,9 proc. ir nepasitiki 2,2 proc.).

Trečioje vietoje pagal teigiamą gyventojų vertinimą – A. Juozaitis. Tai, kad šiuo prezidento posto siekiančiu filosofu pasitiki, nurodė 1,8 proc. respondentų. Manančių priešingai statistiškai apčiuopiamos dalies atliktame tyrime nebuvo užfiksuota.

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Paskutinis tarp teigiamą įvertinimą turinčių pretendentų užimti valstybės vadovo postą – socialdemokratų keliamas kandidatas Prezidento rinkimuose eurokomisaras V. Andriukaitis. Tai, kad šiuo politiku pasitiki, nurodė 0,5 proc. apklausoje dalyvavusių piliečių. Manančių priešingai, kaip ir A. Juozaičio atveju, statistiškai reikšmingesnės gyventojų dalies nebuvo. 

Kitų Prezidento rinkimuose ketinančių dalyvauti asmenų pavardžių apklausoje dalyvavę piliečiai arba nenurodė, arba juos paminėjo mažiau nei pusė procento visų apklaustųjų.

Atlikta apklausa rodo, kad palankiausią įvaizdį visuomenėje šiuo metu turi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ja pasitiki 28,2 proc. piliečių ir nepasitiki 3,2 proc. (skirtumas – plius 25). 

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo tarpu tarp politikų, turinčių didžiausią neigiamą įvaizdį, kaip jau minėta, turi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas R. Karbauskis (skirtumas tarp teigiamų ir neigiamų vertinimų yra minus 11,4). 

Po jo iškart rikiuojasi buvęs šalies premjeras konservatorius Andrius Kubilius (minus 11,3). Juo pasitiki vos 0,3 proc. ir nepasitiki 11,6 proc. šalies gyventojų. Ekspremjerą vejasi sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga (minus 9,3). Ministru pasitiki 1,8 proc. ir nepasitiki 11,1 proc. Lietuvos piliečių. Šis prasčiausius reitingus demonstruojantis politikų trejetukas, lyginant su analogiška apklausa, vykdyta 2018 m. spalį, nepasikeitė.

Dar į nepatikimiausių politikų dešimtuką, gyventojų vertinimais, pateko buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis (minus 7,3). V. Landsbergiu pasitiki 0,6 proc. ir nepasitiki 7,9 apklaustų gyventojų.

Konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu pasitiki 4,9 proc. ir nepasitiki 11,1 proc. gyventojų (skirtumas – minus 6,2). Su neigiamu 3,9 skirtumu toliau rikiuojasi europarlamentaras Rolandas Paksas – juo nepasitiki 6,5 proc., o priešingai manančių – 2,6 proc.

Buvęs liberalas ir šiuo metu įtariamasis vadinamojoje „MG Baltic byloje“ Eligijus Masiulis susilaukia išvien neigiamo visuomenės vertinimo. Teigiančių, kad politiku nepasitiki, yra 3,5 proc., o manančių priešingai statistiškai apčiuopiamos dalies tiesiog nėra. 

Tai, kad pasitiki Darbo partijos pirmininku europarlamentaru Viktoru Uspaskichu, teigia 2,8 proc. gyventojų. Tačiau V. Uspaskichu nepasitikinčių yra dvigubai daugiau – 6,2 proc. gyventojų (skirtumas – minus 3,4). Po jo – jau minėtas premjeras S. Skvernelis (minus 2,1), o dešimtuką su neigiamu santykiu (minus 2,1) užbaigia buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Juo pasitiki 1 proc. piliečių, triskart tiek – nepasitiki. 

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Antrame blogiausiai vertinamų politikų dešimtuke – „valstietė“ Agnė Širinskienė (minus 1,8), buvęs premjeras Algirdas Butkevičius (minus 1,5), jau minėti prezidento posto siekiantys P. Gražulis (minus 1,5), V. Tomaševskis (minus 1,4), Seimo narė Aušra Maldeikienė (minus 1,1), „socialdarbiečių“ pirmininkas Gediminas Kirkilas (minus 1,1), V. Mazuronis (minus 1), Seimo narė Dovilė Šakalienė (minus 0,9), M. Puidokas (minus 0,8) ir Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai priklausantis Mykolas Majauskas (minus 0,5).

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.25; 06:00

Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Mykolo Romerio universiteto docentas Virgis Valentinavičius teigia, kad Vytenio Povilo Andriukaičio dalyvavimas Prezidento rinkimuose pakels Lietuvos socialdemokratų partijos reitingus. Pasak politologo, nors V. Andriukaitis vargu ar laimės rinkimus, tačiau, pabrėžia jis, pats eurokomisaro pasirodymas rinkimuose gali atimti balsų iš premjero Sauliaus Skvernelio. 

„V. P. Andriukaitis, palyginus su tais, kurie pastaruoju metu skelbė savo kandidatavimą, yra palyginti respektabilus kandidatas. Nors jis rinkimų veikiausiai ir nelaimės, vien tai, kad politikas dalyvauja, padės socialdemokratams atsistoti ant kojų. Turint galvoje jo seną kaip politiko įdirbį bei kylančius Gintauto Palucko vadovaujamos partijos reitingus, manau, kad jis bus visai rimtas žaidėjas kairiojoje politinio spektro pusėje. Nenustebčiau, kad jis gautų nuo penkių iki dešimties procentų ir tai jau padarytų jo dalyvavimą rinkimuose prasmingą“, – teigia docentas V. Valentinavičius.

Pasak politologo, V. Andriukaitis gali atimti nemažai balsų iš premjero S. Skvernelio.

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Grūstis kairėje pusėje didėja. S. Skvernelis turi vis daugiau konkurentų, kurie atiminės balsus būtent iš jo, o ne iš Ingridos Šimonytės ar Gitano Nausėdos“, – teigė V. Valentinavičius. 

Socialdemokratų keliamas eurokomisaras V. P. Andriukaitis penktadienį pranešė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose. 

67 metų politikui tai bus trečiasis bandymas šalies vadovo rinkimuose. Jis dalyvavo 1997 ir 2002 metų Prezidento rinkimuose.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) dar praėjusių metų lapkritį paskelbė, kad V. P. Andriukaitis yra jų kandidatas Prezidento rinkimuose. Jo kandidatūrą iškėlė 40 LSDP skyrių. Tačiau eurokomisaras savo apsisprendimo dalyvauti šalies vadovo rinkimuose iš karto nedeklaravo.

Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks gegužės 12 dieną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 07:00

Vilniuje Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybos posėdyje šeštadienį aptarti savivaldybių tarybų ir artėjantys partijos pirmininko rinkimai. Partijos posėdyje apie padėtį šalyje, socialinio nesaugumo priežastis kalbėjo ir būsimasis LSDP kandidatas į prezidentus, eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip vieną iš priežasčių, kodėl daugelio žmonių gyvenimas per kelis dešimtmečius nepagerėjo, V. Andriukaitis įvardijo tai, kad Lietuva nevykdė ir nevykdo socialiai teisingos mokesčių politikos. „Mažas pajamų perskirstymas per šalies biudžetą – viena didžiausių šalies bėdų“, – partijos tarybos posėdyje pažymėjo eurokomisaras.

Pasak jo, daugelis Lietuvos žmonių yra nusivylę, nes nesulaukia socialinio teisingumo. Kylančios kainos, netolygiai augantys atlyginimai, sveikatos paslaugų prieinamumas – tai baimės, kurias šalies piliečiai vardija dažniausiai.

„Žmonės sako paprastai: „Nėra teisybės“. Neteisybė žeidžia labai giliai. Ir ypač tuos, kurie per daugelį metų taip ir liko toje pačioje situacijoje. (…) Taip, Lietuvos biudžetas padidėjo surenkant netiesioginį mokestį – akcizą. Po to padidinami atlyginimai. Tačiau ir vėl padidėja kainos. Perkamoji galia nepasikeičia“, – LSDP infocentro pranešime cituojamas V. Andriukaitis. Jis pridūrė, kad taip yra dėl neteisingos mokesčių politikos, kurią vykdo Lietuva. 

„Pajamų perskirstymas per biudžetą yra labai mažas. Europos Sąjungoje esame antri treti nuo galo. Gana laikyti didelę dalį Lietuvos šešėliniuose santykiuose. Arba vogti pridėtinės vertės mokestį. Kas tai yra? Tai yra viešųjų paslaugų, atlyginimų, visų žmonių gyvenimo kokybės apvogimas“, – sakė V. Andriukaitis.

Pasak eurokomisaro, šiuos klausimus reikia kelti nacionaliniu mastu. „Gana matyti skurdą ir dalies žmonių nusiteikimą nebalsuoti. (…) Lietuvai reikia grąžinti jos ateitį, nes toliau taip gyventi negalima. Reikia išties sudrebinti Lietuvą“, – kalbėjo V. Andriukaitis.

Socialinio nesaugumo problemas galėtų padėti spręsti stiprus viešųjų paslaugų sektorius, būtent jis turėtų užtikrinti žmonių saugumą, tačiau, pasak V. Andriukaičio, jis silpnas ir Europoje, ir Lietuvoje.

Kalbėdamas apie Europos situaciją, jis minėjo, kad 115 mln. europiečių skursta, 55 mln. europiečių sako, kad pavalgo tik kas antrą dieną. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

„Tai tik parodo, kokią didelę kainą sumokėjome už neoliberalizmą. Kai begalė pinigų nukeliavo velniai žino kur, kai klesti šešėlinė ekonomika, mokesčių rojai, agresyvus mokesčių planavimas“, – pridūrė jis.

Lapkričio pabaigoje LSDP paskelbė, kad prezidento rinkimuose partijai atstovaus V. Andriukaitis. Jo kandidatūrą iškėlė 40 LSDP skyrių. Dabar socialdemokratai prašo Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio eurokomisarui V. Andriukaičiui leisti dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.06; 06:17

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…

I pabambėjimas

Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.

Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.

Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.

Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…

Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.

II pabambėjimas

Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.

Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.

Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.

Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?

III pabambėjimas

Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.

Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…

Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.

Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.

Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…

Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…

2018.11.06; 11:30

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ilgai Lietuvoje dabartinis Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis prisistatinėjo esantis ištikimas socialdemokratas ir paprastų darbo žmonių gynėjas, bet užteko pabūti keletą metų Briuselyje ir iš socialdemokratinių vertybių teliko automobilių pramoninkų peršamas automobilių mokestis. Kaip toks mokestis prisidėtų prie socialinio teisingumo ir padėtų socialiai jautriausiems gyventojams, solidžią algą gaunančiam eurokomisarui turbūt sunkoka suprasti?

Automobilių pramonė Europoje labai įtakinga

Iš Briuselio parsibeldęs V. Andriukaitis iškart puolė nurodinėti Vyriausybei įvesti automobilių mokestį. Anot jo, Lietuva neturi jokių argumentų neįvesti tokio mokesčio ir pagąsdino, kad kitaip Lietuva taps antrarūšių automobilių sąvartynu.

Labai keistas požiūris, nes neįvesti tokio mokesčio argumentų gausu, o kaip Lietuva galėtų tapti sąvartynu taip pat mįslė. Dabar Lietuvos automobilių parkas yra senas, tai tiesa, tačiau tai susiję ne su kokiais nors valdžios nurodymais, bet su gyventojų pajamomis. Vos tik vairuotojas gali sau leisti pirkti geresnę transporto priemonę, jis tą ir padaro. Tai kaip galėtų Lietuvoje dar labiau padaugėti senų automobilių, nei jų yra? Negi V. Andriukaitis mano, kad gyventojai savo kiemuose sumanys laikyti po 3, 4 ar 5 mašinas?

Vienintelis tikrai logiškas paaiškinimas yra tai, kad tiek Europos Komisija, tiek eurokomisaras V. Andriukaitis labai įdėmiai klauso Europos automobilių pramonės atstovų argumentų. Gamintojai suinteresuoti, kad naujų automobilių būtų perkama daug, nes pastaruoju metu virš europietiškų bendrovių kaupiasi tamsūs debesys. Tai ypač aktualu Vokietijos automobilių pramonei, kurią neseniai sukrėtė „dyzelgeito“ skandalas, o prisideda ir auganti elektromobilių rinka, kur pirmauja ne Europos gamintojai, tokie kaip „Tesla“, „Nissan“ ir „Toyota“. Automobilių mokestis „seniems ir taršiems“ labai patiktų pramonininkams, nes skatintų naujų transporto priemonių pirkimą.

Europos automobilių pramonė yra viena svarbiausių gamybos šakų Europoje, kurioje dirba milijonai žmonių ir su ja susiję daugybė kitų sektorių. Vokietija yra didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje per metus parduodanti mašinų ir jų dalių už 400 mlrd. eurų, tai 20 proc. viso valstybės eksporto. Neatsitiktinai ištikus 2009 m. krizei Vokietijos vyriausybė pasirinko gaivinti ekonomiką per automobilių pramonę. Buvo skirta vyriausybės subsidija 2,5 tūkst. eurų kiekvienam vokiečiui, kuris pirks naują automobilį. Tai suveikė, 1,2 mln. vokiečių nupirko po naują automobilį. Kai kurių gamintojų, tokių kaip „Škoda“, pardavimai išaugo net 95 proc. 2009 m. Vokietijos politikos modelį taikė Prancūzija, skyrusi po 1 tūkst. eurų subsidiją automobiliui, ir dar 10 Europos šalių.

 Mokestis smogtų skurdžiausiems ir vidurinei klasei

Kas tinka Vokietijai, netinka Lietuvai. Vokietija turi puikiai išplėtotą naujų automobilių gamybos grandinę, todėl greitai veikiantys fabrikai pildo Berlyno biudžetą ir įpučia kaitros visam ūkiui. Lietuva automobilių gamybos pramonės beveik visai neturi, tačiau išmano kaip parduoti jau naudotas mašinas ne tik Europoje, bet ir Azijoje. Lietuvoje per metus sudaroma apie 400 tūkst. automobilių pirkimo ir pardavimo sandorių. Tai rodo plačiai išplėtotą prekybos mastą, žinant, nedidelį Lietuvos gyventojų skaičių. Gal V. Andriukaitis ir Vyriausybė galėtų daugiau galvoti apie vietos verslą, o ne tik klausytis užsienio gamintojų norų?

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Mokestis seniems ir taršiems automobiliams Lietuvoje paliestų apie 1 mln. gyventojų. Mažiausiai tai būtų aktualu pasiturintiems, kurie gali sau leisti važinėti naujomis mašinomis. Ar tokio socialinio teisingumo siekia V. Andriukaitis? Automobilis nėra prabangos prekė, o būtina ir dažnai vienintelė adekvati susiekimo priemonė. Tai kodėl reikėtų mokėti vien už turėjimą? Panašu į pagalvės mokestį. Juk yra automobilių, kurie kai kuriuo metu nenaudojami (sezoniškai naudojami automobiliai), yra sugedusių ir ilgai neremontuotų automobilių. Kodėl pensininkas tris kartus per metus nuvykstantis į sodą ir kartą aplankyti kapų turi mokėti tiek pat kaip žmogus per mėnesį pralekiantis penketą tūkstančių kilometrų? Juk dabar vairuotojai moka mokesčius pirkdami degalus. Akcizas sudaro net trečdalį benzino ar dyzelino kainos. Kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau perki degalų, tuo daugiau moki mokesčių.

Automobilių mokestį propaguojantis V. Andriukaitis kalba apie ekologiją, tačiau pamiršta sudėti visus kaštus. Juk yra ne tik pilami į baką degalai, bet yra ir daug svarbesni naujo automobilio gamybos kaštai ir senos transporto priemonės utilizavimo kaštai. Abiejų procesų metu reikia daug energijos, žaliavų ir išteklių, o visa tai irgi susiję su ekologija. Kai mažiau gaminama, labiau tausojama gamta. Juk būtent tokį principą skatina ta pati Europos Sąjunga, kai kalbama, kad nereikia išmesti maisto, verta rinktis jau dėvėtus rūbus, rūšiuoti atliekas, atsisakyti vienkartinių plastiko gaminių ir t.t. O kai kalba pasisuka apie automobilius, tai viskas priešingai – kuo greičiau pirkti naujus.

Na ir paskutinis argumentas apie saugumą. Gamintojai mėgsta pabrėžti, kad nauji automobiliai saugesni. Pažangių technologijų naujose mašinose tikrai yra daugiau, tačiau jas galima įdiegti ir senesniuose modeliuose, o kokios nors 1992 m. „Audi 100“ skardų storio net nėra ko lyginti su dabartinės „Audi A4“.

2018.07.10; 05:40