V. Matijošaitis sieks antros mero kadencijos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Politologai, vertindami didžiųjų miestų merų vaidmenį kovojant su koronaviruso krize, sutaria, kad Vilniaus ir Klaipėdos merai viešoje erdvėje buvo gerokai labiau matomi nei Kauno meras. Ekspertų vertinimu, drąsiausiai savo idėjas ir kritiką centrinei valdžiai koronaviruso krizės laikotarpiu reiškė sostinės meras Remigijus Šimašius.
 
Pasak politologų, Vilniaus mero kritika centrinei valdžiai paskatino Vyriausybę adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją, o jo unikalias idėjas pastebėjo užsienio žiniasklaida.
 
Ekspertai, apžvelgdami uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko veiklą per koronaviruso krizę, pripažįsta, kad meras, spręsdamas koronaviruso keliamus iššūkius, negailėjo kritikos centrinei valdžiai. Visgi ekspertai atkreipia dėmesį, kad V. Grubliauskas neretai vengdavo imtis realių veiksmų ir priimti nepopuliarius sprendimus.
 
Per koronaviruso krizę ypač retai viešoje erdvėje pastebimas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ekspertų teigimu, priėmė tikslingą ir politiškai apskaičiuotą sprendimą vengti viešo dėmesio. Politologai įsitikinę, kad V. Matijošaitis sąmoningai vengė kritikuoti centrinę valdžią dėl esamo artimo santykio su premjeru Sauliumi Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu Ramūnu Karbauskiu.
 
V. Valentinavičius: V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius akcentuoja, kad kovoje su koronaviruso krize Klaipėdos ir Vilniaus merai viešojoje erdvėje buvo gerokai labiau pastebimi nei Kauno meras. Kita vertus, jo teigimu, prie to prisidėjo ir objektyvūs veiksniai.
 
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Politologas atkreipia dėmesį į tai, kad sostinei ir uostamiesčiui kriziniu laikotarpiu teko patirti didesnius iššūkius nei, pavyzdžiui, Kaunui.
 
„Klaipėdos ir Vilniaus merai buvo kur kas ryškesni ir labiau matomi negu Kauno meras. Visgi aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ir Klaipėdoje, ir Vilniuje buvo susidarę kur kas rimtesnių koronaviruso židinių. Tuo metu Kaune reikalai buvo šiek tiek kuklesni“, – Eltai teigė V. Valentinavičius, pridurdamas, kad tai natūraliai programavo dažnesnius bei didesnius vietos bei centrinės valdžios susidūrimus.
 
„Prisiminkime, į kokią padėtį pastatė Vilnių Aurelijus Veryga, kai liepė apgyvendinti staiga iš užsienio atskridusius žmones, juos karantinuoti viešbučiuose. Vytauto Grubliausko atveju taip pat labai dažnai girdėdavosi neviltis, kad ateidavo prieštaringi centrinės valdžios nurodymai. Nebuvo aišku, ką daryti su keltais į Lietuvą grįžtančiais žmonėmis“, – pridūrė jis.
 
V. Valentinavičiaus manymu, koronaviruso krizės pradžioje centrinė valdžia nemažai blaškėsi tiek priimdama sprendimus, tiek komunikuodama su visuomene. Tad sostinės ir uostamiesčio vadovų A. Verygai bei S. Skverneliui skirta dažna ir aštri kritika, akcentavo MRU politologas, tam tikra prasme išėjo į gera – tapo savotišku akstinu adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją.
 
Visgi politologas, vertindamas V. Grubliausko vaidmenį kovoje su koronaviruso krize, neužmiršta ir Generalinės prokuratūros pradėto tyrimo dėl Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) užfiksuotų pažeidimų. V. Valentinavičius primena, kad uostamiesčio meras dar nepriėmė sprendimo, ar atleisti KUL vadovą Vinsą Janušonį. Pasak politologo, būtent nuo šio sprendimo priklausys, kaip keisis V. Grubliausko reitingai.
 
„Viskas priklausys nuo to, kaip V. Grubliauskas išspręs šią situaciją, nes pakilusios akcijos gali labai greitai nukristi. Visa šita situacija labai greitai keičiasi, yra aktyvi ir čia tu negali būti garantuotas – vieną dieną tu turi reitingus, o kitą jau – nebe“, – teigė politologas.
 
Tuo metu Kauno meras, mano V. Valentinavičius, tikslingai nerodė iniciatyvos reikšti kritiškesnės nuomonės klaidas darančios centrinės valdžios atžvilgiu. To priežastis, įsitikinęs politologas, politiniai sumetimai bei artimos draugystės su S. Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu R. Karbauskiu.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Galbūt čia kaltos jo draugystės su ponu R. Karbauskiu ir ponu S. Skverneliu. Galimas dalykas, kad V. Matijošaitis centrinei valdžiai per daug akių nedraskė ir dėl politinių sumetimų. (…) Net tada, kai Kauno ligoninėse buvo problemų, V. Matijošaitis savo nuomonės nereiškė“, – atkreipė dėmesį V. Valentinavičius.
 
„Aš manau, kad čia yra paprastas dalykas – varnas varnui akies nekirs. Nepamirškime, kad V. Matijošaitis, R. Karbauskis ir S. Skvernelis yra labai glaudžiai susiję politiniai sąjungininkai“, – pridūrė jis.
 
Apibendrindamas V. Valentinavičius leido suprasti, kad krizės metu proteguota vangi laikinosios sostinės mero politika ilgainiui gali kainuoti turimą politinę įtaką ir kauniečių palaikymą. Pasak jo, tokios baigties realumą sustiprina ir faktas, kad V. Matijošaičio reitingai nuosekliai ėmė smukti po pasibaigusių savivaldos rinkimų 2019 metais. Tad, prognozuoja politikos ekspertas, įvertinus susiklosčiusią padėtį, vargu ar reikėtų tikėtis, kad Kauno miesto mero reitingai vėl pakils.
 
„V. Matijošaičiui reikia arba grįžti į buvusį aktyvaus ir dažnai matomo politiko vaidmenį, arba susitaikyti su tuo, kad per kitus savivaldos rinkimus jam bus žymiai sunkiau išlaikyti mero kėdę“, – apibendrino V. Valentinavičius.
 
A. Pukšto: Kauno mero sprendimas atsiriboti nuo valdančiųjų yra politiškai apskaičiuotas
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto teigia, kad V. Matijošaičio sprendimas per koronaviruso krizę vengti viešo dėmesio yra politiškai apskaičiuotas. Nors politologas pritaria V. Valentinavičiaus išsakytai minčiai, kad V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais, tačiau, pasak A. Pukšto, Kauno merui taip pat neparanku būti siejamam ir su valdančiaisiais.
 
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„V. Matijošaitis prieš kokius trejus metus nuolat akcentavo palaikymą S. Skverneliui, palaikymą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai. Todėl, man atrodo, jam šiuo metu labiau apsimoka atsiriboti nuo Vyriausybės. Juolab kad „valstiečiai“ nebeturės iniciatyvos Seimo rinkimuose“, – sakė A. Pukšto.
 
„Ko gero, atsargesnė V. Matijošaičio pozicija yra visiškai pateisinama ir politiškai apskaičiuota“, – pridūrė jis.
 
A. Pukšto įsitikinęs, kad daugiausiai gyventojų simpatijų koronaviruso krizės kontekste laimėjo R. Šimašius, kurio idėjos pasiekė net ir užsienio žiniasklaidą.
 
„R. Šimašius laimėjo dėl to, kad jo idėjos buvo išgirstos ne tik Lietuvoje, bet dalis jų dėmesio susilaukė ir užsienio žiniasklaidoje“, – teigė A. Pukšto, primindamas R Šimašiaus pasiūlymą Vilnių paversti atvira lauko kavine, o Vilniaus oro uoste surengti „Kino pavasario“ filmų peržiūrą.
 
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Reikia pripažinti: R. Šimašius sugeba komunikuoti“, – pridūrė jis.
 
Politologo nuomone, V. Matijošaitis dėl koronaviruso krizės papildomų rinkėjų simpatijų nei gavo, nei jų prarado. Visgi, A. Pukšto teigimu, daugiausiai visuomenės simpatijų dėl koronaviruso prarado V. Grubliauskas, krizės akivaizdoje laiku nesugebėjęs imtis realių veiksmų.
 
„Klaipėdos meras, man atrodo, čia labiausiai pralaimėjo, nes Klaipėdoje situacija buvo komplikuota, sudėtingiausia, jis labai aktyviai pradėjo komentuoti, o faktiškai ten reikėjo daugiau veikti, o ne kalbėti“, – sakė A. Pukšto.
 
„V. Grubliauskas šitoje situacijoje yra didžiausias pralaimėtojas“, – apibendrino politologas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 03:00

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), užuot šiuo metu sprendęs su pandemijos krize susijusius saugumo klausimus, užsiima komiteto narių personalijų ginčais, teigia politologai. Anot jų, dabartinė NSGK veiklos darbotvarkė atspindi bendrą viso Seimo būseną – pasyvumą ir neefektyvumą.
 
„Iš tiesų NSGK veiklos situacija atspindi bendrą dabartinę Seimo būseną. Sunku prisiminti tokį neproduktyvų ir neefektyvų Seimą mūsų istorijoje po 1990 metų. Panašu, kad susipriešinimas Seime persiduoda ir į komitetus, todėl NSGK nėra išimtis. Ten yra daug ambicijų ir didelis noras kiek labiau asmeninius klausimus iškelti į darbotvarkę bei demonstruoti nepasitenkinimą vienas kitu. Tai vyksta ne tik tarp opozicijos ir valdančiųjų, bet ir tarp atskirų komiteto narių“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius, politologas Tomas Janeliūnas.
 
Pasak profesoriaus, daug klausimų kyla ir dėl komiteto pirmininko Dainiaus Gaižausko, kuris, atlikdamas koronaviruso testą, galėjo pasinaudoti savo padėtimi.
 
„Net komiteto pirmininkas tokiu laikotarpiu sugeba sukelti įtarimų ir abejonių, ar jis pats nepiktnaudžiauja savo padėtimi pandemijos akivaizdoje. Tai irgi neprideda komitetui geros reputacijos“, – sakė T. Janeliūnas.
 
Penktadienį opozicija šaukia neeilinį NSGK posėdį, kuriame bus sprendžiama D. Gaižausko ateitis pirmininko poste. Profesoriaus teigimu, dėl D. Gaižausko nušalinimo pokyčiai komitete būtų menki.
TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
„Labai abejoju, ar tai kažką pakeistų, nes iš tikro tai „valstiečiams“ priklausantis komitetas ir atitinkamai pirmininko pozicija. Kita vertus, realiai komiteto pirmininko vaidmuo gali būti pakankamai svarbus nustatant darbotvarkę, tempą ir koordinuojant darbus taip, kad nebūtų, sakykim, pagrindinis reikalas peštis tarpusavyje. Kurį laiką V. Bakui tai pavykdavo padaryti. Tyrimas dėl Mindaugo Basčio ar dėl įtakos grupių poveikio politikos procesams, apskritai tai, ką matėme šios kadencijos Seimo pirmuosius dvejus metus, buvo tikrai neblogas komiteto darbo pavyzdys. Kai, nepaisant skirtumų tarp frakcijų, pavykdavo pirmininkui komiteto narius sutelkti bendram darbui, o ideologiniai, partiniai skirtumai nebūdavo kliūtis“, – sakė jis.
 
Vytauto Didžiojo universiteto docentas Andžejus Pukšto pritaria T. Janeliūnui ir teigia, kad NSGK pirmininko pakeitimas sunkiai pakeistų padėtį pačioje komiteto veikloje. Politologas siūlo komitetui darbus baigti senos sudėties.
Vytauto Didžiojo universiteto politologas Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Žinoma, NSGK tikrai nėra vieta aiškintis partinius interesus. Kitas dalykas, epidemijos metu, kai yra karantinas, tai tikrai ne laikas asmenines ambicijas spręsti. Tai labai apmaudu. Tuo labiau, kad laviravimo laisvės ten kaip nėra. Yra koalicinė sutartis ir komitetas atitenka „valstiečiams“, tai nežinau, tos laviravimo galimybės labai kuklios. Būkime atviri, tarp „valstiečių“ nėra didelių nacionalinio saugumo ir tarptautinio saugumo specialistų. Situacija yra kokia yra. Todėl opozicija turėtų matyti, kad šis komitetas priklauso valdantiesiems, o tarp valdančių didelio pasirinkimo nėra. Tad čia jau reikėtų ieškoti kompromisų ir tai būtų jau antras NSGK pirmininko keitimas kadencijoje.
 
Opozicija taip pat turi dirbti konstruktyviai, ypač nacionalinio saugumo klausimais. Turi išlaikyti stabilumą ir valstybės interesą“, – Eltai sakė A. Pukšto. 
 
Visgi, pasak A. Pukšto, NSGK veikla kėlė abejonių dar iki koronaviruso pandemijos.
 
„Komiteto neefektyvumo problema buvo ir iki pandemijos. Vienas geriausių pavydžių – parlamentarės Irinos Rozovos sąsajų su rusų diplomatais tyrimo vertinimas, kuris tęsiasi jau beveik metus. Jie negali prieiti prie bendro sprendimo ir jo pateikti Seimo vadovybei. Tai iki epidemijos tie darbai nevyko sklandžiai. O kur yra silpna, tai pandemijos metu ten dar silpniau“, – sakė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.22; 18:00

Opoziciniams konservatoriams reitingų lentelėje pasivijus valdančiąsias partijas, politologas Andžejus Pukšto įžvelgia tipinį visuomenės nusivylimą Vyriausybės darbo rezultatais bei vasarą šalyje įvykusiais pokyčiais. Kita vertus, nors valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) negali pasigirti ypatingais laimėjimais, ji neatrodo padariusi ir ypač didelių klaidų.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausiu metu, didžiausio gyventojų palaikymo galėtų tikėtis trys partijos: LVŽS – 14 proc., koalicijos partnerė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc. ir opozicinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija – 13 proc. Labiausiai augo visuomenės palaikymas konservatoriams – 3 procentiniais punktais.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas A. Pukšto pažymi, kad rinkėjams įprasta prisiminti turėtus lūkesčius, tuomet ir atsiranda rizika kristi valdančiųjų populiarumui.

„Normalus dalykas, kai Vyriausybė dirba jau kurį laiką, ir visada ateina tam tikras nusivylimas, kad nepadarė tiek, kiek žadėjo. Ko gero, dažniausiai tai ir gresia po Vyriausybės suformavimo, kai praeina metai ar pusantrų, išlaikyti reitingą yra be galo sudėtinga“, – sakė politologas.

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad po 2016 m. spalio rinkimų į valdžią atėjusi LVŽS neturi ryškių laimėjimų, todėl ir žmonių simpatijos ima krypti opozicijos naudai. Vis dėlto partijų atotrūkis reitinguose nėra didelis, o „valstiečiai ir žalieji“ dar nėra ypač rimtai suklydę.

A.Pukšto manymu, daugiausia problemų Ramūno Karbauskio vadovaujamai partijai sukėlė birželio ir liepos pokyčiai – nepratęsta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata šildymui, įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas.

„Ko gero, šitie dalykai pirmiausia meta šešėlį rinkėjų nuotaikoms, nes pripažinkime: į urėdijų reformą tikrai nestipriai kas yra įsigilinęs ir dėl ko ten yra kovojama, aš manau, paprastas rinkėjas toli gražu negalėtų pakomentuoti“, – kalbėjo ekspertas.

Birželį atlikta apklausa taip pat parodė, kad visuomenė nepalankiai žiūri į didžiausių partijų lyderius – R. Karbauskį (LŽVS), Gabrielių Landsbergį (TS-LKD), taip pat menkas yra Gintauto Palucko (LSDP) palaikymas.

A.Pukšto teigimu, tokį požiūrį lemia visuomenėje vyraujantis nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Lyderių nepopuliarumą politologas iš dalies aiškino ir ypač žemu Seimo reitingu (R. Karbauskis ir G. Landsbergis – Seimo nariai).

Kita vertus, A. Pukšto linkęs su išlygomis vertinti naujojo LSDP lyderio G. Palucko kuklią vietą reitingų lentelėje.

„Ypatingas atvejis dėl G. Palucko, kadangi jis neseniai išrinktas (LSDP pirmininku. – ELTA) ir jis dar turi įrodyti, kad tikrai reformuoja partiją į gerąją pusę ir tai daro ryžtingai ir greitai. Šiaip G. Paluckas turėtų šansų šiame reitinge šokti į viršų, juolab kad jis nėra parlamentaras. Bet laikas parodys“, – kalbėjo A. Pukšto.

Socialdemokratų lyderį G. Palucką nepalankiai vertina 36 proc. respondentų, palankiai – 32 proc., o 32 proc. gyventojų arba neturi apie jį nuomonės, arba nėra apie jį girdėję.

Palankiausiai visuomenėje tebevertinami kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Labiausiai iš visų visuomenės veikėjų augo G. Nausėdos reitingas.

Politologas A. Pukšto teigia, kad šių trijų asmenų tvirtą pirmavimą reitinguose lemia tai, jog jie nepriklauso jokiai politinei partijai, nedalyvauja kasdieniuose politiniuose ginčuose, stengiasi į realijas žiūrėti neutraliai, tačiau, prireikus, nevengia kritiškai, bet objektyviai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.21; 06:26

Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.

Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.

Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.

Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Inter RAO UES“ ­– 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.

Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.

Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.

Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?

Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra  vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.

Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.

O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.

Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.

Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.

Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).

Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?

Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?

Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).

VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?

Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:

„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“

Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.11; 05:00 

Valstybės saugumo departamentas (VSD) balandžio 3 dieną paskelbė 2017 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą.

Jame apžvelgiamos įvairios karinės, žvalgybinės, informacinės, kibernetinės ir kitokio pobūdžio grėsmės. Kaip ir įprasta, beveik visos jos susijusios su Rusijos veikla ir įtaka Lietuvoje.

Išskirtinio dėmesio šį kartą susilaukė VSD konstatuota grėsmė, kuri kiltų teikiant privilegijas Lietuvos lenkams. Tyrėjų teigimu, Kremlius suinteresuotas išskirtinėmis teisėmis Vilniaus krašto lenkų bendruomenei, nes tai taptų papildomu svertu tokių teisių reikalaujant ir rusams kitose Baltijos šalyse.

Aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai neatsitiktinai viešai pabrėžia, kad Lietuvoje pažeidžiamos ne tik rusų, bet ir lenkų bendruomenės teisės. Rusija siekia į tėvynainių politikos darbotvarkę integruoti Lietuvoje nuolat keliamus reikalavimus suteikti išskirtines teises Vilniaus krašto lenkų bendruomenei. Suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse. Šiuos Rusijos siekius patvirtina ir Rusijos ambasados Vilniuje koordinuojamų tėvynainių politinis bendradarbiavimas su Vilniaus krašto lenkų bendruomenei atstovaujančiais asmenimis.

Apie tokią grėsmę ne kartą pasisakė ir pačios Latvijos politikai ir kalbininkai. Latvijos Saeimos narys R. Ražukas dar 2014 metais apie G. Kirkilo, A. Kubiliaus ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad „labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai“. Vėliau perspėjančių signalų iš Latvijos tik daugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. 

2015 metais viešu kreipimusi į šią grėsmę dėmesį atkreipti mėgino ir įvairių Lietuvos jaunimo organizacijų atstovai. 

„Nėra didesnės klaidos nei bandymai nuolaidas dėl įrašų pasuose kitomis kalbomis vaizduoti kaip naudingus geopolitiškai. Teisės rašyti pasuose nevalstybine kalba laukia pirmiausiai Rusija. Ją įteisinus kaip to reikalauja LLRA ir kai kurie socialdemokratai, Lietuvos rusai galėtų skųstis diskriminacija – dabartinę visų tautybių gyventojų lygybę prieš valstybinę kalbą pakeistų savotiška segregacija, kai privilegijos būtų suteiktos tik lotyniško pagrindo kalboms. Lietuvos rusai rašyti pasuose vis tiek negalėtų, o tai jau leistų Rusijai taikyti savo tautiečių teisių užsienyje gynimo koncepciją. Dar baisesnė išdavystė tai būtų kaimyninėms NATO partnerėms Latvijai ir Estijai, kurios nuolat susiduria su tokiais Rusijos reikalavimais ir yra aiškiai pasakiusios, kad nuolaidos Lietuvoje būtų papildomas ginklas prieš jas Kremliaus rankose. Lietuva šioje situacijoje turi elgtis labai atsakingai ir ieškoti kompromisinio sprendimo bei protingo dialogo su Lenkijos politikais“, – buvo rašoma žiniasklaidos dėmesio nesulaukusiame pranešime.

VSD taip pat teigia, kad grėsminga yra pati strategija melagingai vaizduoti Lietuvą kaip neva pažeidžiančią tautinių bendrijų teises.

„Vienas iš būdų eskaluoti etninę įtampą Baltijos valstybėse yra nuolat ir nepagrįstai kaltinti jas pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises. Rusijos finansuojami ir Lietuvoje veikiantys tėvynainių teisių gynėjai dalyvauja tarptautinių organizacijų (JTO, ESBO) žmogaus teisių gynimo forumuose ir kartu su Rusijos diplomatais kaltina Lietuvą pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises“, – rašoma VSD ataskaitoje.

Dėl tokio Lietuvos lenkų tariamai pažeidžiamų teisių vertinimo VSD ataskaitą suskubo sukritikuoti liberalūs politologai Kęstutis Girnius ir Andžėjus Pukšto. 

„Manau, kad tai yra visiškas nesusipratimas. Tautinių mažumų klausimas yra politikų klausimas, o ne saugumo klausimas. Tik Rytų ir Vidurio Europoje tautinių mažumų klausimas yra sugrėsmintas. Vien dėl to, kad lenkams būtų suteikiamos tam tikros teisės, nereiškia, kad jas reikia suteikti rusams. Jei Maskva spaustų, būtų galima atsisakyti. Tos pastabos apie lenkus netinka saugumui, jos labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas“, – portale DELFI.lt ir kitur cituojamas K.Girnius. 

Politologo Vytauto Sinicos teigimu, tokie komentarai liudija LLRA reikalavimų šalininkų nenuoseklumą.

„Didesnio nenuoseklumo nei tokia kritika VSD ataskaitai negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės įrašų pasuose nevalstybine kalba šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir tariamų dvišalių įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per Lietuvos lenkų kortą skaldyti Baltijos valstybes ir čia ginti tėvynainių teises primenamas VSD, pasirodo, kad tai jau viso labo vidaus reikalas. Sunku pasakyti, ar politologai kaip A. Pukšto visiškai nesupranta, kad patys sau prieštarauja, ar tai tiesiog atvira veidmainystė vietoje politologinės analizės nuosekliai ginant patinkantį įstatymo projektą“, – situaciją komentavo Vytautas Sinica. 

Jis taip pat primena, kad tyrimai rodo, jog tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą pasuose arba lenkiškus įrašus vietovardžių lentelėse svarbiu politiniu klausimu. Jo teigimu, tai liudija, jog Lietuvoje dešimtmetį kovojama dėl Valdemaro Tomaševskio ir jo su Kremliumi įvairiais ryšiais susijusios partijos išgalvotos ir Lietuvai bei Lenkijai primestos „problemos“.

Vytauto Sinicos teigimu, pastaruoju metu Seime, ypač valstiečiams, skleidžiama neva iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išnešta melaginga informacija, esą Lenkija negintų Lietuvos, jei Lietuvoje nebus įteisinti įrašai pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Tokių destruktyvių mitų kontekste ši VSD pozicija vertinama kaip itin reikalinga ir savalaikė.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.04.06; 06:02