Galvoju, o gal atvirkščiai? Užupio Respublika (UR) nusprendė atsiskirti.
Tvoros – efektyvus būdas. Tiek nuo AKM (afrikinio kiaulių maro) – veterinarai tvėrė, tiek nuo migrantų – Vengrijoj, pasitvirtino. Pastatys užupėnai ant tiltų muitines, rinks mokesčius iš japonų turistų, tie ir mokės, pildys UR biudžetą, o nuo kaimynų vilniečių, lietuvių ir kt. laukinių, kaip apsiginsi? Per upes perbris (iš vakarų ir pietų), per kalnus prasibraus (iš šiaurės ir rytų). Tik jei atsitvėrus! Strategiškai mąstė užupėnų separatistai. Laisvų menininkų žaidimų laisve laikas baigėsi – įvaizdį sukūrė, pritraukė NT investicijas, dabar erdvė jau rimties žmonėms ir laikas rimtiems sprendimams – skelbs Nepriklausomybę.
Bus reikalų. Pas vilniškį Remigijų – savi vėjai galvoj. Tai jis tujas Neries pakrantėje karpo, tai lenteles naktimis nuo sienų laupo, kt. nuotykių prasimano, su metalo pjūkliuku padžirinęs irgi ne kažką prie tvorelių nuveiks, o gal ir nepastebės, kaip Užupį praras. Bet štai su Lietuvos įstatymais – prasilenkia situacija. Įdomu, ar puls lietuvių ir žemaičių pajėgos Užupį? Iš esmės klausimas rimtas – ar bus Karas?
O Užupio legenda? Taip. Ji baigiasi. Galbūt ilgainiui kultūros istorijos tyrinėtojai įtrauks šį pilietinį reiškinį į neišsipildžiusių utopijų chrestomatiją greta analogiškų Paulavos (1769-1795 m.), Perlojos, (1918-1919 m.), Čypėnų (1905 m.) ir kt. respublikų. Amžininkai neišvengiamai išmirs, o užrašas – „Užupio Respublika (1997-2019)“ ant atminimo lentos…? Bet prastai pas mus su tom lentom ir paminklais, ar ne? Tai stato, tai griauna. Nuo Jakaterinos II-osios, kai pradėjo – jau antras šimtmetis nesiliauja. Paprasčiau buvo seniau, kai statydavo tik kryžius ir kartuves. Žinoma, Užupio angelas – gražiau nei kartuvės, tačiau prasčiau dėl disciplinos – neliko auklėjamojo momento.
O Užupio apsiausties nebus. Kas lankėsi ant Puškorių atodangos ir metė žvilgsnį į pietryčius (galima, tarkim, nuo Arkikatedros varpinės pažvelgti ir į pietvakarius) – žino, kodėl? Atrodo, kapituliuoja ne Užupio, bet Lietuvos Respublika.
Globalu. Ne tik Labanoro ąžuolai – griūna didesni dalykai. Prieš Mamoną – ar tai būtų namas regioniniame parke, ar tvora upės apsaugos zonoje, ar tiesiog „žali“, – net prezidentai ant kelių suklumpa – ir juk tiesiogine, o ne perkeltine prasme. O piliečiams nei motais. Myli, nes prezidentas – su kostiumu, o prezidentienė – su suknele. Be kostiumo ir suknelės būtų Anderseno pasaka, o dabar – valstybinės politikos turinys. Įdomus laikai. Gal visgi bus Karas? Kaip ne kaip – AKM jau turime, o Badas ateis vėliau – tik turėtų ne pasiligojusių šernų, nuo kurių respublikonai savo kiemo kiaules gina tvoromis, bet kokiu nors skrendančiu pavidalu.
Gal paminklą ne tam sparnuotajam pastatė užupėnai – reikėjo raketai.
Nepriklausomybę ne tik Nausėda ar Islandija, bet net Xi Jinpingas, kaip mat pripažintų.
Užupis – Vytauto Visocko nuotraukose
2019.08.25; 13:52
