smershPrieš 25 metus pasitraukė Lietuvą siaubusi okupacinė kariuomenė

„Jeigu toks plėšikavimas ir smurtas tęsis ir Kaune, tai prapuls paskutinės mūsų simpatijos Raudonajai Armijai“, – tokius LKP pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus žodžius SSRS vidaus reikalų komisaras L. Berija perdavė generaliniam sekretoriui J. Stalinui 1944 m. liepos 23 d.

„Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai“, – taip apie armijos „išvaduotojos“ laimėjimus praneša Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin.

Šiuos ir kitus dokumentus galima rasti naujoje Genocido tyrimo centro internetinės svetainės rubrikoje „Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai“. Čia bus skelbiami įvairių okupacinių institucijų – komunistų partijos, Raudonosios armijos, VRM ir kt.dokumentai, atskleidžiantys jų represinius ir prievartinius veiksmus Lietuvoje 1944–1953 m.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Prieš 25 metus, 1993 rugpjūčio 31-ą, Lietuvą paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai, todėl minint šią datą nauja rubrika pradedama dokumentų apie Raudonąją armiją viešinimu. Visuomenei pateikiami NKVD, NKGB, SMERŠ, karinio tribunolo, VRM dokumentai, atskleidžiantys cinišką armijos „išvaduotojos“ siautėjimą Lietuvoje.

 Barbariškas MažosiosLietuvos niokojimas

1944 gruodį Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin LSSR valstybės saugumo komisarui Guzevičiui rašo, kad Klaipėdos kraštą užėmę sovietų kariai nedelsiant ėmė naikinti viską, kas vertinga. Motyvuojant, jog tai priklauso priešui, buvo daužomos parduotuvių vitrinos ir grobstomos likusios prekės, laužomos butų durys, niokojami vertingi baldai. Rezultatas – gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai: nėra nei vienos išlikusios parduotuvės, beveik nėra tinkamų gyventi butų.

nkvd
NKVD

  

Metalo laužo rinkimo komandos sprogdina veikiančias žemės ūkio mašinas, įvairaus pobūdžio variklius, iš įmonių išveža vertingą įrangą: susprogdinta Priekulės valsčiaus gyventojo Matučio vilnos apdirbimo mašina, remonto dirbtuvėse sudaužyti visi įrenginiai, į metalo laužą išvežti 4 lokomotyvai, Šilutėje susprogdintas vidaus degimo variklis ir t.t. Pasekmė – Šilutėje nebeveikia elektros stotis, Vilkyčiuose –   malūnas.

Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Prievartautos ir septyniasdešimtmetės senolės ir keturiolikmetės mergaitės – netgi tėvų akivaizdoje. Pavyzdžiai: 1944 m. lapkričio pabaigoje 11 karių išprievartavo Priekulės valsčiaus gyventoją jos vyro akivaizdoje. Šilutės apskrityje du kariai, uždengę maišu galvą, tarpdury išprievartavo 70-etę senolę. Gruodžio 10 d. du kariškiai nušovė pro šalį einančią pagyvenusią moterį.

Okupavę Klaipėdos kraštą raudonarmiečiai puolė suiminėti 17-48  metų amžiaus vyrus ir perkėlinėti pafrontės gyventojus. Perkeliamiesiems neduodavo laiko susiruošti, išgabendavo vienmarškinius. Taip Kuršių nerijos gyventojai liko be galvijų ir duonos. Nustatyta nemažai atvejų, kai Mažojoje Lietuvoje atimti galvijai ir kitas turtas buvo siunčiami į Lietuvos gilumą ir ten iškeičiami į naminę degtinę.

1944 gruodį KGB Priekulės viršininkas Kazakov LSSR vidaus reikalų ministrui Bertašiūnui rašo, kad po kariškių siautėjimo dauguma Priekulės namų nebetinkami gyventi: stiklai išmušti, pečiai išardyti, baldai sulaužyti, žemės ūkio inventorius sudaužytas ir išvežtas į metalo laužą. Daugelis kariškių užsiima grobstymu, moterų prievartavimu ir net užmušinėjimu. Gyventojai, pamatę kariškius nakties metu, bėga iš namų ir slapstosi.

Vietinė valdžia bejėgė

1944 gruodžio 26 NKGB Kauno atstovas Radionov rašo SSRS ir LSSR vidaus reikalų komisarams, kad dėl kontržvalgybos „Smerš“ dalinių siautėjimo Kaune, dėl masinių suėmimų daugelis kauniečių pereina į nelegalią padėtį. Net 11 siautėjančių „Smerš“ padalinių nepaklūsta jokiems vietos valdžios, net NKGB reikalavimams.

1944 rugpjūty Vilniaus įgulos vadas Vetrov savo rašte nurodo apie savivalę pačioje įgulos teritorijoje: rugpjūčio 18 d. karys savavališkai nuėjo sprogdinti Neryje žuvų, rugpjūčio 19 d. be jokios priežasties vyko 15 minučių susišaudymas tarp įgulos karių ir kalėjimo prižiūrėtojų, rugpjūčio 22 d. be sąmonės girti įgulos karininkai šaudėsi tarpusavyje ir t.t.

Šaltojo karo laikų karikatūra. Sovietinis skorpionas puola.

1944 m. Kauno NKVD viršininkas Svečnikov ataskaitoje rašo, kad spalio 19 naktį du Garliavos apskrityje esančio aviacijos dalinio kariškiai apiplėšimo tikslais nužudė Vytauto Maraušaičio šeimą: jį patį, motiną Oną ir seserį Mariją. Spalio 20 naktį aviacijos dalinio vyresnysis M. Kopylov, kerštaudamas, kad  14-etė Marija Drulaitė atsisakė su juo lytiškai santykiauti, užmušė ją, jos mamą, dėdę Juozą ir sunkiai sužeidė 12-etį paauglį.

1945 m. divizijos vado pavaduotojas Gerasimenko vidaus reikalų ministrui Bartašiūnui rašo, kad rugsėjo 1-ą girtas jaunesnysis leitenantas Savin, norėdamas išprievartauti merginą, ją sumušė, užpjudė šunimi. Rugpjūčio 31 d. jefreitorius Smirnov neteisėtai sulaikė Budos kaimo gyventoją Tanulevičių ir bandė sušaudyti ant tilto – šis sužeistas suspėjo nušokti į upę. Rugsėjo 2 d.to paties Smirnovo įsakymu buvo sušaudytas be dokumentų sutiktas vietos gyventojas Šaškas – Smirnov šias žudynes motyvavo tuo, kad norėjo pagerinti sunaikintų partizanų skaičių.

1945 m. sausio mėn. Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas prašo LSSR liaudies komisarų tarybos stabdyti kovai prieš partizanus atsiųstą pasieniečių dalinį, nes šis degina ne tik „priešų sodybas“, bet ir kitas, taip pat apiplėšinėja gyventojus, atima gyvulius, kitokį turtą.

1946 m. gruodžio 22 d. Kauno restorane „Metropolitene“ besilinksmindamas majoras Kominov nušovė odos gamyklos „Raudonoji žvaigždė“ skyriaus viršininką ir sužeidė vyriausiąjį mechaniką.    

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvai Tkačiov rašo vidaus reikalų ministrui Berijai, kad rugsėjo 3 d. Vilniaus Katedros aikštėje 7 girti karininkai pradėjo šaudyti, užmušė 6-erių berniuką ir sužeidė senolę, taip pat sumušė tvarkos daryti atvykusius milicininkus. Rugsėjo 21 d. girtas eilinis Zolodenko įmetė į Morkucko butą granatą ir sunkiai sužeidė jo žmoną ir kaimynę. Rugsėjo 7 d. du kariai Plungės elektros stotyje nuo pagrindinio variklio nusipjovė diržą, dėl ko  elektros stotis sustojo. Rugpjūčio 13 d. didelė kariškių grupė Švenčionių rajono kolūkyje nurinko obuolius 20 hektarų sode; kolūkio direktoriui pradėjus protestuoti mėtė granatas į tvenkinį, užmušė 2 tūkstančius karpių ir galiausiai į ežerą išleido visą veisiamą mailių. „Panašių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Be žmogžudysčių, plėšimų ir patyčių kasdien įvykdoma šimtai vagysčių, prie kurių kariškiai taip priprato, kad net nebelaiko nusikaltimais. Kasdien, sutemus, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje girti kareiviai be priežasčių šaudo ir tai taip pat nelaikoma nusikaltimu“,  – Kremliui skundėsi net NKVD koordinatorius.

1947 m. ataskaitoje Bartašiūnas SSRS vidaus reikalų ministrui Kruglovui rašo, kad 1947 m. sausio – gegužės mėnesiais Lietuvoje dislokuoti kariškiai įvykdė 206 baudžiamuosius nusikaltimus: 9 žmogžudystes, 52 apiplėšimus, 134 vagystes ir kt.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Būta net tragikomiškų nusikaltimų – štai kaip papulkininkis Jurkov „tvarkėsi“ Biržuose. 1946 m. liepos mėnesį Jurkov  savavališkai užėmė LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatės Kutraitės buto kambarį. Rugsėjo 14 d. Jurkov jau užima visą partorgo Vaidilos butą, į gatvę išvarydamas penkerių asmenų šeimą, o vėliau dar ir Biržų prokuratūros tardytojo Jonaičio butą, išmesdamas jam nereikalingus daiktus. Už šiuos veiksmus Jurkov buvo nubaustas tik įspėjimu.

Plačiau apie tai – www.kgbveikla.lt

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC)

2018.08.31; 08:10

(Dagnė Jakševičiūtė. „Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį". – Vilnius: „Alma littera", 2013).

Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo –­ komunizme viskas turėjo būti už dyka).

Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.

Continue reading „Pasirinkimo laisvė“

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija“

skiudaite-audrone

2011 m. buvo paskelbti Lietuvos laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Viena didžiausių netekčių – Rainiuose 1941 m. birželio 24-25 d. naktį žiauriai nužudyti 76 politiniai kaliniai – žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai. Taip įvardijami šie vyrai, bet tai tik dalis tiesos apie juos.

Iki šiol niekas nesidomėjo, kodėl sovietai buvo su jais tokie žiaurūs, kodėl šiai psichopatiškai egzekucijai buvo atrinkti būtent šie vyrai iš apytikriai pusantro šimto tuo metu Telšių kalėjime buvusių suimtųjų. Tragedijos 70-mečio minėjimai paskatino šių eilučių autorę giliau pasidomėti šiais žmonėmis.

Autorė, remdamasi vieno – Luokės – valsčiaus, priklausiusio Telšių apskričiai, pavyzdžiu norėtų pabandyti įrodyti, kad Rainių kankiniai buvo 1941 m. sukilimo rengėjai, tik jo nesulaukę, nes buvo išduoti iki lemtingų įvykių likus 1-2 mėnesiams. Panašiai mąstė ir po karo sovietiniam NKVD liudijusi Musia Blecherienė: „Baltieji partizanai buvo visi Luokės valsčiaus gyventojai“. Tik šie žodžiai liudytojos lūpose reiškė pasmerkimą. Mums tai turėtų skambėti kaip aukštas įvertinimas, nes tai reiškė nesusitaikymą su okupacija ir savęs aukojimą.

Continue reading „Rainių žudynės ir 1941 metų sukilimas“

grybkauskas_saulius_istorikas

Paskutinės anapilin išėjusio prezidento Algirdo Brazausko išleistos knygos pavadinimas tarsi simbolizuoja daugelio lietuvių pasąmonėje vyraujantį stereotipą, kad „ir tada buvo dirbama Lietuvai“.

Ar iš tiesų sovietinė nomenklatūra kovojo dėl šalies interesų? Kiek tiesos teiginiuose, kad Lietuvą valdė vadinamieji tautiniai komunistai, neleidę į Lietuvą skverbtis kitataučiams kolonistams? LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas apie tai kalbėjosi su istoriku Sauliumi Grybkausku, išleidusiu knygą „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais“.

Continue reading „Saulius Grybkauskas: „Sovietmečiu stambių įmonių vadovai buvo kontroliuojami ir per jų intymų gyvenimą”“

timosenko_ pirstas

Šiandieninėje Lietuvoje dažnai girdime svarstymų apie demokratiją, apie teisinę valstybę, ir džiaugiamės atgauta laisve. Bet ar tikrai Lietuva laisva, ir ar laisvi esame mes, dauguma šalies piliečių?

Teoriškai esame laisvi, tačiau gyvenimo praktika rodo ką kitą – mūsų krašte įsigalėjusių monopolinio kapitalizmo magnatų interesai radikaliai skiriasi nuo daugumos šalies piliečių interesų. Kadangi šie magnatai, nors būdami ryškia mažuma, primeta savo valią daugumai, ir mūsų šalyje sukūrė ištisą korupcijos ,,aštuonkojį“ bei disponuoja didžiulėmis lėšomis, turi didžiulę įtaką įstatymų leidybai, televizijoms bei laikraščiams, jie pateikia iškreiptą vaizdą: neva Lietuva – tai teisinė demokratinė valstybė, kurioje egzistuoja nedidelės problemos, o visi, kalbantys apie didžiulę korupciją, kažkokią oligarchinę santvarką ar pedofilų klanus – tai valstybės pamatų griovėjai. Bet iš tiesų būtent monopolinio kapitalizmo tironija jau apgriovė mūsų valstybės pamatus.

Continue reading „Apie šiuolaikinius tironus ir jų aukas“