Paminklas Antanui Vienuoliui. Skulptorius – Petras Aleksandravičius. Vytauto Visocko nuotr.

Paskelbtas A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas

Tuos, kuriuos domina praėjusio šimtmečio sovietinės okupacijos laikotarpio mūsų tautos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo realijos, nudžiugins A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus išleista knyga, kuri pavadinta poeto Kazio Inčiūros iš tremties rašyto laiško Antanui Vienuoliui – Žukauskui sakinio žodžiais „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“.

Naujasis leidinys džiugina ne tik puikia poligrafija, bet ir turinio pateikimo akademiniu lygiu. Tasai turinys – tai Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Šią įspūdiną ir reikšmingą, nesenstančią knygą sudarė ir parengė spaudai Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovė dr. Inga Liepaitė, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.

Sudarytojai daug pastangų ir ryžto pareikalavusį darbą pavadino šaltinių publikacija. Jiems tų šaltinių, A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinio palikimo, teko ieškoti Lietuvos centriniame archyve, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos rankraštyne, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų, ir rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko muziejų fonduose. Surasta trisdešimt keturių (neskaičiuojant paties A.Vienuolio – Žukausko) adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai – perlaidos, telegramos ir sveikinimai, rašyti 1944 -1957 metais. Šių radinių faksimiles matome knygos puslapiuose. Dauguma laiškų niekur neskelbta.

Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.

Publikuojamų laiškų A. Vienuoliui – Žukauskui, rašytojui ir Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatui autoriai, žymūs tarpukario Lietuvos teisininkas Zigmas Tolušis, poetas Kazys Inčiūra, buvęs „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, atsidūrę tremtyje, lageriuose buvę aukšti valdžios pareigūnai, mokytojai, rašytojui pažįstami vaistininkai, gydytojai, artimesni ar tolimesni giminaičiai.

Prašydami knygų, vienokios ar kitokios pagalbos kreipėsi į A. Vienuolį – Žukauską ir nepažįstami asmenys. Rašytojas negalėjo likti abejingas nuskriaustų tėvynainių prašymams, negalėjo nejaudinti jų, tapusių tremtiniais, politiniais kaliniais, patirtos kančios, slogi kasdienybė. Knygoje skelbiami laiškai, adresantų godos ir padėkos žodžiai liudija, kad rašytojas tiek dvasiškai, tiek materialiai rėmė tremtinius, politinius kalinius. Rašė jiems paguodos ir atjautos laiškus, siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir knygas.

Knygos sudarytojai prieš kiekvieno adresanto laiškų publikacijas talpina paties adresanto biogramą su nuotrauka. Jį pristatydami nurodo, dėl ko buvo suimtas ir nuteistas lagerio, tremties bausme, išsiaiškina, kaip susiklostė likimas atlikus bausmę ir grįžus į Lietuvą, pasidomi šeimynine padėtimi. Lietuvos  ypatingojo archyvo KGB ir VRM skyriuose atrastus pagrindinius duomenis reikėjo patikslinti ir papildyti, gilintis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus tomus, perversti įvairius žinynus, enciklopedijas bei kitus leidinius, ieškoti buvusių tremtinių ir politinių kalinių palikuonių, su jais susitikti, kalbėtis.

Šaltinių publikacijas lydi išsamūs komentarai. Komentuojami laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, įvykiai, atvejai… (kone pusaštunto šimto išnašų!) 480 knygos puslapiuose paskelbta rengėjų surinktas A.Vienuolio – Žukausko  ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas – laiškai, kaltinamųjų tardymo protokolai, arešto, kratų orderiai, tremties paskyros bei kita vaizdinė dokumentinė medžiaga.

Pavyko knygos rengėjams rasti ir rašytojo sūnaus Stasio Žukausko, vargusio Rusijos lageriuose, laiškų. Baimė dėl sūnaus likimo keletą metų gildė tėvo širdį. Daug pastangų dėjo A. Vienuolis Žukauskas, kad būtų išlaisvintas sūnus, rašė prašymus J. Paleckiui, M. Šumauskui, K.Korsakui ir kitiems sovietų valdžios šulams. Tačiau jie neskubėjo tesėti pažadų.

Patyręs širdgėlą dėl savo sūnaus tremties, A.Vienuolis – Žukauskas negalėjo neatjausti, nesuprasti atskirtų nuo artimųjų tremtinių, politinių kalinių skausmo ir nevilties, prašantiems pagalbos stengėsi kaip galėdamas padėti. Jis ryžosi pasakyti kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, bet apie tai kalbėti nebuvo leista. Dabar šios kalbos tekstą randame išleistoje knygoje.

Perskaitę šaltinių publikacijas įsitikiname, kokie sunkūs buvo mūsų literatūros klasikui praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio metai, jau paskutinieji jo gyvenimo ir kūrybos kelyje, kiek reikėjo jėgų, ištvermės ir ryžto, kad nepalūžtų dvasia, nepultų neviltin. Būdamas jau senyvo amžiaus, kamuojamas ligų, turėdamas nemažai įsipareigojimų Antanas Vienuolis – Žukauskas rasdavo laiko tarpininkauti tremtiniams su prašymais grįžti į Lietuvą, rašyti laiškus, siųsti siuntinius.

Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.

Ačiū Ingai Liepaitei ir Antanui Verbickui, kad užteko kantrybės ir pasišventimo ieškant ir rengiant spaudai su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku susijusį epistolinį palikimą. Ši unikali knyga – rašytinis paminklas tėviškėnui rašytojui.

Šaltinių publikacijos mums byloja apie Antano Vienuolio – Žukausko asmenybės šviesą, tėvynės meilę, vienijusią su ištremtais, į politinių kalinių lagerius patekusiais tautiečiais, kurių laiškai liudija apie patirtas kančias, tėvynės ilgesį, laisvės troškimą.

Tikėtina, kad dar liko nerastų laiškų, liudijančių A.Vienuolio – Žukausko paramą tremtiniams bei politiniams kaliniams. Knygos rengėjai prašo atminties institucijų darbuotojus, akademinės bendruomenės narius ir visus kitus asmenis, publikacijų skaitytojus informuoti juos apie naujai surastą ar jiems nežinomą (ar neprieinamą) A.Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą ir bet kokius kitus šaltinius, liudijančius rašytojo kontaktą su jais.

2020.02.13; 06:20                            

Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.

Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.

Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…

Vytautas Visockas – nuotraukų autorius

« 1 2 »

2017-07-23

Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?

Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.

Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.

Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?

Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…

Continue reading „Mes – iš girios…“

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė“

vanagas_rimantas

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų – vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje “Pasaulio anykštėnas” aprašiau tokią anekdotinę situaciją:

– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!

Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..

Continue reading „Ašara ant voratinklio…“

vytautas_visockas

Kai “Panorama” pagarsino konservatorių partijos suvažiavime pasakytą prof. Vytauto Landsbergio frazę – “Lietuvai artėja didžiausio išbandymo laikotarpis – nenuspėjama nei Europos, nei Rusijos ateitis, o abiem ji gali būti ne kokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei…” – pagalvojau, kad vienas didžiausių mūsų laikų politikų šį kartą pasakė kažką labai svarbaus, naujo, kas pagaliau mus visus supurtys, privers atsikvošėti, sutelks, paskatins imtis konkrečių veiksmų. Juk jis ten, Europos Sąjungos koridoriuose, iš arčiau mato, kas dedasi Vakarų pasaulyje, turi galimybių į jį pažvelgti iš už kulisų. Bezdonyse ar kur Balbierišky badmiriaudami mes jaučiame, kad “demokratiniame” pasaulyje dedasi negeri dalykai, primenantys XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigą, bet gal ne viską žinome. Kas dėl to kaltas, ką mums reikėtų daryti?

Continue reading „Pamilę auksą labiau už savo artimą“