Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.

Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.

Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…

Vytautas Visockas – nuotraukų autorius

« 1 2 »

2017-07-23

Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?

Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.

Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.

Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?

Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…

Continue reading „Mes – iš girios…“

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė“

vanagas_rimantas

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų – vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje “Pasaulio anykštėnas” aprašiau tokią anekdotinę situaciją:

– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!

Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..

Continue reading „Ašara ant voratinklio…“

vytautas_visockas

Kai “Panorama” pagarsino konservatorių partijos suvažiavime pasakytą prof. Vytauto Landsbergio frazę – “Lietuvai artėja didžiausio išbandymo laikotarpis – nenuspėjama nei Europos, nei Rusijos ateitis, o abiem ji gali būti ne kokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei…” – pagalvojau, kad vienas didžiausių mūsų laikų politikų šį kartą pasakė kažką labai svarbaus, naujo, kas pagaliau mus visus supurtys, privers atsikvošėti, sutelks, paskatins imtis konkrečių veiksmų. Juk jis ten, Europos Sąjungos koridoriuose, iš arčiau mato, kas dedasi Vakarų pasaulyje, turi galimybių į jį pažvelgti iš už kulisų. Bezdonyse ar kur Balbierišky badmiriaudami mes jaučiame, kad “demokratiniame” pasaulyje dedasi negeri dalykai, primenantys XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigą, bet gal ne viską žinome. Kas dėl to kaltas, ką mums reikėtų daryti?

Continue reading „Pamilę auksą labiau už savo artimą“