Esminė 1999 – 2001 metų Kaukazo karinės kampanijos ypatybė buvo ta, kad Rusijos kariuomenė prieš čečėnų kovotojus pradėjo naudoti raketines ir artilerijos atakas, aviacijos smūgius, vengdama tiesioginio fizinio kontakto mūšyje. Tokiame “nekontaktiniame kare” čečėnų kovotojai prarado personifikuotą priešo įvaizdį, jie nebematė veidų tų, kurie išaudavo artilerijos sviedinį ar raketą. Tai itin sujaukė čečėnų – vyrų – karių kaip keršytojų už savo artimųjų žūtį identifikavimą.
Dabartinio, modernaus ginklo panaudojimas Čečėnijos kare kvestionavo čečėnų kovotojų tikėjimą pergale, tuo pačiu sunaikindamas esminę čečėnų etnopsichologinę savybę – kiekvieno čečėno kaip bebaimių nugalėtojų suvokimą.
Continue reading „Čečėnas visuomet privalo nugalėti ir niekada negali tapti auka”
