Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas telekonferencijos skambučio metu su Švedijos gynybos ministru Peteriu Hultqvistu aptarė situaciją Lietuvos pasienyje su Baltarusija.
Pasak pranešimo, A. Anušauskas pasinaudojo proga padėkoti P. Hultqvistui už Švedijos paramą suvaldant neteisėtai sieną kertančių migrantų antplūdį. Lietuvai švedai skyrė čiužinių, elektrinių generatorių, vidaus šviestuvų ir dviaukščių lovų, kai to labiausiai reikėjo.
„Esame dėkingi Švedijai už jos skirtą paramą. Vertiname, kad vienodai matome situacijos sudėtingumą. Nuo vasaros pradžios prasidėjęs nelegalių migrantų antplūdis pro rytinę Lietuvos sieną yra precedento neturinti situacija – tai yra Baltarusijos režimo organizuota hibridinė ataka“, – Švedijos gynybos ministrui sakė A. Anušauskas.
Pokalbio su P. Hultqvistu metu ministras A. Anušauskas taip pat pasidžiaugė tuo, kad tarptautinė parama bei sprendimai atgrasyti nelegalius migrantus ir suteikti Lietuvos kariuomenei papildomus įgaliojimus leido situaciją stabilizuoti.
Anot ministro A. Anušausko, šiuo metu Lietuvai svarbiausias uždavinys yra kuo greitesnis fizinio barjero ties visa Lietuvos-Baltarusijos siena pastatymas, o iki tol Lietuvos kariuomenė yra pasirengusi toliau aktyviai teikti svarią paramą Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai.
Savo ruožtu Švedijos gynybos ministras sakė atidžiai sekantis pavojingą situaciją prie Lietuvos sienų bei teigė, kad prieš Lietuvą nutaikytos hibridinės ir dezinformacijos atakos turi įtakos saugumo situacijai visame regione, todėl šalims svarbu keistis informacija ir bendradarbiauti.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas įsitikinęs, kad politikams apskritai nederėjo kreipti dėmesio į vaizdo įrašą, kuriame Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Žygimantas Pavilionis kalbasi su Kremliaus opozicionieriumi Leonidu Volkovu apsimetusiu provokatoriumi. Pasak krašto apsaugos ministro, „dividendų“ tokiems asmenims, kurie medžiagą išgauna apgaulės būdu, apskritai nederėtų mokėti.
„Aš manau, kad čia yra ta problema, kurią iškėlė apžvalgininkas Marius Laurinavičius pakankamai aiškiai ir šviesiai tiesiai: ar išvis mūsų valstybėje, kaip bet kurioje kitoje demokratinėje valstybėje, galima naudotis spec. tarnybų sukurta informacija? Kitos šalies, nepalankios Lietuvai šalies informacijai, kuri išgauta apgaulės būdu“, – interviu Eltai sakė A. Anušauskas.
Visgi konservatorius pripažįsta, kad dalis politikų peržengia šią „raudoną liniją“ ir pasinaudoja teroristų sufabrikuota medžiaga, patys siekdami savo politinių interesų.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Tiesą sakant, principinė nuostata yra tokia, kaip ir derybos su teroristais: mes jiems dividendų nemokame, mes su jais nebendraujame ir šitoje vietoje naudotis apgaulės būdu išgauta informacija, nesvarbu, kokia ji bebūtų, vis dėlto politikams tai turėtų būti ta „raudonoji linija“, kurios jie neturėtų peržengti, bet peržengia. Politinis interesas arba menami politiniai dividendai, kuriuos tikisi gauti, matyt, yra stipresnis motyvas peržengti tas „raudonas linijas“, – teigė ministras.
Pasak jo, propagandistai tokiais savo veiksmais ir siekia sugriauti tarpusavio pasitikėjimą visuomenėje.
„Demokratinėje valstybėje politikų, visuomenės, piliečių bendradarbiavimas ir paremtas tuo tarpusavio pasitikėjimu. Sugriauti tarpusavio pasitikėjimą – čia vienas iš svarbesnių dezinformacijos tikslų. Nepasitikėti politikais, valstybės institucijomis“, – mano A. Anušauskas.
Pasak ministro, dalis Lietuvos politikų taip pat pasitarnauja Rusijos propagandistams ir, siekdami susikrauti politinius dividendus, pasirenka lengviausią kelią ir naudojasi dezinformatorių sukurta medžiaga.
„Aš manau, žinoma, kad politikai prisideda (skleisdami dezinformaciją). Vienaip ar kitaip. Politikai nėra vienodi. Jų pažiūros ir žinios irgi skiriasi. Aš nesakyčiau, kad nėra politikų, kurie nesistengia politinių dividendų susikrauti tokioje situacijoje, kai reikia edukuoti, platinti Lietuvos nacionalinius interesus atitinkantį naratyvą, o jie eina lengviausiu keliu, tiesiog kartais net pritardami skleidžiamai dezinformacijai. Ar tai liestų vakcinavimo procesą, ar istoriją. Skirtingi požiūriai – skirtingi politikai“, – įsitikinęs A. Anušauskas.
ELTA primena, kad ketvirtadienį atvėsti opoziciją paragino ir premjerė Ingrida Šimonytė. Opozicija siekia iš einamų URK pirmininko pareigų išversti į Rusijos provokatorių pinkles įkliuvusį konservatorių Ž. Pavilionį. Žygimantas Pavilionis. Skandalingasis pokalbis su apsimetėliais. Slaptai.lt nuotr.
„Man atrodo, kad šioje situacijoje, retorikoje ir įkarštyje reikia šiek tiek atvėsti ne tik komiteto pirmininkui, bet ir opozicijai, ir įsivertinti, kur ji dalyvauja“, – „Žinių radijui“ sakė Vyriausybės vadovė.
Pasak I. Šimonytės, opozicijos reiškiamas nepasitikėjimas Ž. Pavilioniu, kuris kritikos sulaukė po pokalbio su Kremliaus opozicionieriumi L. Volkovu apsimetusiu provokatoriumi, yra neteisingas. Jos teigimu, tokiu būdu opozicija tiesiog prisideda prie tikslų įgyvendinimo, kurių ir siekė galbūt Kremliaus interesus realizuojantys Rusijos „pokštininkai“.
„Opozicija, gaila, bet labai sėkmingai dirba tame lauke, kuris buvo sąmoningai sukurtas“, – teigė ji, pažymėdama, kad pati vertina Ž. Pavilionio indėlį Lietuvos užsienio politikos bare.
„Žygis yra iš karštų politikų, kartais aš turėčiau pastabų konkrečiai retorikai, kuri yra vartojama vienu ar kitu atveju. Bet tai yra žmogus, kuris visada kovojo už Lietuvos interesus, turi labai plačius ryšius (…), kurie padeda Lietuvai vykdyti užsienio politiką ir sulaukti dėmesio“, – sakė I. Šimonytė.
„Aš nesistebiu, kodėl tokie žmonės gali tapti mums nedraugiškų valstybių ir jas aptarnaujančio įvairaus personalo, tokio kaip troliai ar prankeriai, taikiniu“,– pažymėjo ji.
Ž. Pavilionis kritikos susilaukė po to, kai Rusijos provokatoriai, žinomi pravardėmis „Vovan“ ir „Lexus“, išplatino vaizdo įrašą, kuriame apsimetus Kremliaus opozicionieriumi L. Volkovu užsienio politikos temomis buvo pakalbintas Ž. Pavilionis. Sumontuoto įrašo pabaigoje Ž. Pavilionis pašnekovą ragina nekreipti dėmesio į prezidentą Gitaną Nausėdą užsienio politikos klausimais, esą jis tėra tik „simbolinis“. Būtent Ž. Pavilionio teiginiai Lietuvos viešojoje erdvėje susilaukė daugiausiai dėmesio.
„Tu nekreipk dėmesio (…). Premjerė galvoja kaip aš. Užsienio reikalų ministras galvoja kaip aš, mes esame didžiausia partija, pas mus – parlamentinė respublika, o prezidentas – tik simbolinis“, – opozicionieriumi apsimetusiam provokatoriui iškarpytame pokalbyje apie demokratijos siekį Rusijoje teigė Ž. Pavilionis. Kas tai – klastotė ar faktas? Slaptai.lt nuotr.
Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis teigia, kad Seime artimiausiu metu turėtų prasidėti nepasitikėjimo URK pirmininku procedūra. Visgi valdantiesiems nepalaikius Ž. Pavilionio atleidimo, S. Skvernelio teigimu, URK darbas būtų itin apsunkintas.
„Mūsų pozicija, išsakyta Seimo pirmininkei, turėtų rasti atgarsį. Tai nėra karas tarp pozicijos ir opozicijos. Čia yra noras, kad užsienio politikoje tikrai toliau sklandžiai dirbtumėme, nes kitaip, šitam žmogui liekant komiteto pirmininku, bendradarbiavimas Seime taps problemiškas“, – po susitikimo su Seimo pirmininke trečiadienį kalbėjo S. Skvernelis.
Tuo metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė patikslino, kad, neatleidus dabartinio pirmininko, dalis opozicijai priklausančių komiteto narių iš jo tiesiog pasitrauktų, ir URK nebegalėtų tęsti savo darbo, nes jame tiesiog nesusirinktų kvorumas.
Melagėlis
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad daugelis melagingų pranešimų yra skleidžiami Rusijos finansuojamų informacinių portalų, tačiau susiduriama su iššūkiais siekiant identifikuoti, kas konkrečiai kuria Lietuvoje skleidžiamas melagingas žinutes. Ministras to nelaiko problema, tačiau kartu akcentuoja, kad su dezinformacija Lietuvos kariuomenė susiduria nuolatos.
„Per savaitę susidaro keletas tokių žinučių, kurios dažniausiai platinamos panaudojant socialinius tinklus“, – LRT radijui antradienį sakė A. Anušauskas, pažymėdamas, kad kariuomenė puikiai žino, iš kur yra skleidžiama klaidinga informacija.
„Tiesą sakant, tai nėra jokia paslaptis. Visai dezinformacijai pagrindiniai šaltiniai skleisti yra Kremliaus finansuojami internetiniai portalai. Jie, aišku, vaidina, kad pasiima tą informaciją iš kokių nors mūsų lietuviškų šaltinių, bet dažniausiai jie patys sau sukuria šaltinį dezinformacijai“, – teigė krašto apsaugos ministras. Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę pasirodė klaidinantis pranešimas, skelbiantis, kad „Didįjį šeimos gynimo maršą“ minės ir Lietuvos kariuomenė. Krašto apsaugos ministras pažymi, kad yra puikiai žinoma, kur buvo paskelbta ši informacija, tačiau susiduriama su sunkumais bandant išsiaiškinti konkrečius asmenis, kūrusius šį turinį.
„Kas ją kūrė, čia jau kitas darbas, dabar nepasakyčiau. Tiesą sakant, visada yra sunkiau nustatyti, kas konkrečiai sukūrė. Stebint to maršo organizatorių išsisukinėjimą nuo atsakomybės, kad, pavyzdžiui, naudojo autorinius kūrinius, kuriais negalėjo naudotis. Atsakomybė verčiama nuo vienos galvos ant kitos. Sakoma: „aš nepažįstu tų draugų“. Tai tik rodo, kad norint ką nors nustatyti, nėra toks paprastas darbas. Su melagienų skleidimu taip pat“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Pirmadienį krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas susitikime Estijoje su šios šalies gynybos ministru Kalle Laanetu aptarė regioninio saugumo, dvišalio bendradarbiavimo bei artėjančio NATO šalių vadovų susitikimo klausimus, o po susitikimo ministrui buvo aprodyta estų turima karinė infrastruktūra.
Pasak ministerijos pranešimo, vizito Estijoje metu krašto apsaugos ministras A. Anušauskas lankėsi didžiausiame Estijos kariniame poligone Tapoje, kur jam buvo pademonstruotos Estijos kariuomenės pagrindinių pratybų bazės sąlygos, ministras susipažino su estiška karine infrastruktūra.
Lietuvos ir Estijos gynybos ministrai, diskutuodami apie regioninį saugumą, aptarė Rusijos provokacinius veiksmus pasienyje su Ukraina.
„Pastaruoju metu matome Rusijos provokacinius veiksmus pasienyje su Ukraina ir okupuotame Kryme. Stebime karinių pajėgų kūrimą ir kokybinį karinio potencialo didėjimą perginkluojant ir rengiant pajėgas. Turime ir toliau tvirtai bei vieningai palaikyti Ukrainos teritorinį vientisumą ir jos sienų neliečiamumą“, – Estijos gynybos ministrui sakė A. Anušauskas.
Viešėdamas Estijoje ministras A. Anušauskas pasinaudojo proga oficialiai pakviesti šios šalies gynybos ministrą K. Laanetą į gegužę Lietuvoje planuojamą trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimą.
Lietuva šiemet pirmininkauja Baltijos šalių gynybos bendradarbiavimui. Aktyviausiai Baltijos šalys bendradarbiauja NATO oro policijos, atskirų pajėgų bendradarbiavimo, bendrų pratybų srityse. Ilgus metus vykdomi trišaliai ir dvišaliai projektai, tokie kaip Baltijos karinė jūsų eskadra, Baltijos gynybos koledžas, regioninis jūrinės erdvės suvokimo pajėgumo kūrimas. Taip pat vykdomas pajėgumų planavimo sinchronizavimas, koordinuojami bendri įsigijimai, rengiamos bendros pratybos, mokymai.
A. Anušauskas Kijeve susitiko su Ukrainos gynybos ministru. Mjr. Linos Jieznienės nuotr.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, penktadienį Kijeve susitikęs su Ukrainos gynybos ministru Andrijumi Taranu, aptarė saugumo situaciją Ukrainoje ir Baltijos jūros regione, Lietuvos ir Ukrainos dvišalį gynybos bendradarbiavimą, sakoma pranešime.
„Rusija savo veiksmais tiek prieš Lietuvą, tiek prieš Ukrainą blogina saugumo situaciją regione. Aktyvi dezinformacijos sklaida, kibernetiniai išpuoliai, agresyvūs manevrai mūsų pasienyje, pasinaudojant ir situacija kaimyninėje Baltarusijoje, skatina mus rengtis galimiems įvairiems scenarijams, todėl turime būti pasiruošę reaguoti ir atsakyti, taip pat derindami veiksmus su Ukraina“, – sakė ministras A. Anušauskas.
Pirmąją vizito dieną krašto apsaugos ministras išklausė Ukrainos kariuomenės vado generolo pulkininko Ruslano Chomčako saugumo situacijos Ukrainoje pristatymą.
„Lietuva tęs savo politinę ir praktinę paramą Ukrainai gynybos srityje. Prisidedame prie karinio švietimo sistemos reformos, specialiųjų operacijų pajėgų vystymo, NATO standartų diegimo karių rengime, transformuojant valdymo ir vadovavimo sistemą. Taip pat norime plėsti bendradarbiavimą, didinti apsikeitimą prieinama žvalgybos informacija,“ – teigė ministras.
Vizito metu krašto apsaugos ministras A. Anušauskas taip pat susitiko su Ukrainoje tarnaujančiais Lietuvos kariais, lankėsi Ukrainos sausumos pajėgų mokymo centre Desnoje, kur nuo 2015 m. Lietuvos kariai prisideda prie Ukrainos karių rengimo. 2017 m. Seimui patvirtinus mandatą, Lietuva vykdo nacionalinę karinę mokymo operaciją Ukrainoje.
Prezidento Gitano Nausėdos delegacijoje ministras taip pat dalyvavo Lietuvos-Ukrainos prezidento tarybos posėdyje, susitikime su Aukščiausiosios Rados pirmininku Dmytro Razumkovu, aplankė sužeistus Ukrainos karius karinėje ligoninėje, susitiko su karo veteranais.
Lietuva remia Ukrainos siekį tapti NATO nare, aktyviai plėtoja dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje. Lietuva savarankiškai ir kartu su sąjungininkais teikia paramą Ukrainos vykdomoms reformoms karinio profesinio švietimo srityje, padeda įsisavinti NATO standartus ir procedūras Ukrainos kariuomenėje, siekiančioje didinti tarpusavio sąveiką su NATO šalių kariuomenėmis.
Nuo 2014 m., Rusijai įvykdžius karinę agresiją prieš Ukrainą, Lietuvos ir Ukrainos gynybos bendradarbiavimas suaktyvėjo – Lietuva teikė materialinę ir techninę paramą Ukrainos kariuomenei, buvo pradėta vykdyti Ukrainos sužeistų karių reabilitacija Lietuvoje. Santykiai su Ukraina išlieka svarbus Lietuvos užsienio ir saugumo politikos prioritetas. Lietuva, plėtodama bendradarbiavimą su Rytų partnerėmis, stiprina saugumą regione.
Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas Ukrainoje lankosi kovo 18–20 dienomis prezidento G. Nausėdos delegacijoje.
Nieko gero, kai jaunas žmogus yra atleidžiamas iš darbo dėl savo priešgyniauti linkusio charakterio ir nesutarimo su viršininkais. Pats ant savo kailio esu išbandęs kažką panašaus. Todėl žinau ir tai, kad žmonės tokiu atveju užjaučia nekaltai nukentėjusį, bet žemė dėl to neapsiverčia, paprastai laimi galios svertus savo rankose turinti pusė. Teisuoliai ar pseudoteisuoliai pralaimi kiekvieną dieną, o pasirinkęs susipriešinimo kelią drąsuolis tai turėtų žinoti iš anksto.
Kaip supratau iš pranešimų spaudoje, M.Jurkutė buvo atleista iš darbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) remiantis darbo santykius reguliuojančiais įstatymais, nepažeidžiant nei tokių įstatymų raidės, nei dvasios. Nežiūrint to, dėl M.Jurkutės atleidimo Lietuvoje kilo neregėtas nematytas šaršalas, žurnalistai Rimvydas Valatka ir Vytautas Bruveris susidraskė marškinius ant savo komjaunuoliškų krūtinių, pažadėję sugrįžimą į sovietmetį, penkių akademinių institucijų vadovai kreipėsi į Seimą, informuodami, kad dėl M.Jurkutės atleidimas mažiausiai yra pažeidžiamas viešasis interesas ir reikalaudami Centro vadovo Ado Jakubausko pareigų suspendavimo, o Seimo žymūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulienėnė, užbėgdama įvykiams prieš akis, ką tik pareiškė, kad A.Jakubauskas netrukus bus išspirtas iš posto su trenksmu. Kita vertus, apie tai, kad A.Jakubauskas jokių šansų išsilaikyti poste neturi, mums leidžia spėti dar ir ta aplinkybė, jog apie jį savo labai neigiamą nuomonę viešai išsakė Arvydas Anušauskas, kuriam Centro direktorius visų pirma užkliūva dėl to, kad anas esą pažeidė kažkokius įtakingojo konservatoriaus draugo ar draugų, dirbančių LGGRTC, interesus (maloniai nustebau dėl to, kad A.Anušauskas turi draugų, nes visados laikiau jį karjeros darymo mašina, susitelkusia išimtinai į save).
Nepretenduodamas į galutinę nuomonę, vis tik ryžtuosi čia pasiaiškinti – kodėl man, tokiam jautruoliui, nepagailo M. Jurkutės, išgirdus apie jos atleidimą iš darbo, dabar gerai suprasdamas ir tai, kad kilęs skandalas buvusiai centro darbuotojai galiausiai taps nuostabios karjeros tramplinu (ar M.Jurkutė būtų geresnis kandidatas į Centro direktoriaus postą nei Zuroffas – nežinau)?
Efraimas Zurofas
Pirmiausiai, kas krito į akis, skaitant M.Jurkutės pasisakymą delfi.lt apie subjurusius žmonių tarpusavio santykius LGGRTC, – tai neįtikėtinai suvešėjusi autorės pagieža ir nuožmumas. M.Jurkutės pasakojimai apie tikrus ar tariamus Centro veiklos užkulisius turi labai aiškų oponentų pažeminimo tikslą. Nesunku pastebėti, kad mūsų autorė yra kraštutinai intoksikuota būtybė, šalia kurios tikriausiai nėra paprasta išbūti ir bendradarbiams. Įdomu ir tai, kad Lietuva turi etatinį dviprasmiškų gandų, kaip atrodo, išplaukiančių iš tokių ar panašių jurkučių, apie LGGRTC veiklą viešintoją. Tai yra V.Bruveris, kuris nepraleidžia nė mažiausios progos apdergti Centrą, nekvaršindamas sau galvos ir neatsiprašydamas skaitytojų, kai anojo kurstomi gandai kaip taisyklė nepasitvirtina.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuvilia ir tai, kad kritikuodama Centro veiklą, siejamą su Jono Noreikos vardu ir naujų faktų paviešninimu, ji nepasako nieko naujo, o tik atkartoja žodis į žodį kaip savo Alvydo Nikžentaičio ne kartą išsakytus pastebėjimus. Na, pasakytų nors vieną žodelytį nuo savęs turinio požiūriu, paįvairindama mums gerai žinomą nuomonę, tačiau dabar geriausiu atveju tik sukarikatūrina Daliaus Stanciko oponentų ne kartą ištrimituotą poziciją. Tokia papūga būti ne kiekvienas sugebėtų, tam reikia specifinio pasirengimo, užtikrinančio ypatingąjį intelektinį nususimą!
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
O dabar, kol dar nėra priimtas įstatymas dėl neapykantos kalbos, leiskite pasakyti dar keletą žodžių, neslepiant savo neapykantos. Neapkenčiu tokių jurkučių, kurios tvirtina ir tvirtina, kad tiesos sakymas gali supykdyti mus su strateginiai partneriais. Jeigu mūsų strateginiai partneriai ir sąjungininkai būtų tokie mulkiai, tai bala jų nematė… Iš tiesų, įkyriai peršami tokio tipo tvirtinimai gali įpūsti mūsų žmonėms blogą nuomonę apie sąjungininkus ir pasitarnauti priešininkams. Tačiau ačiū Dievui yra taip, kad tiesa mus suartina, o ne atstumia vienas nuo kito, tiesa yra ir pasitikėjimo tarp sąjungininkų gyvybingumo pagrindas.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, regis, M.Jurkutė vieną kartą yra teisi, leisdama skaitytojui suprasti, kad baudžiamieji būriai prieš LGGRTC buvo atsiųsti dėl to, kad Dalius Stancikas išviešino JAV teisme pateiktą jėzuito, kunigo ir pasaulio teisuolio Jono Borevičiaus liudijimą apie tai, jog Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Žinia, naujai paviešinti faktai netilpo į tikrai ne mūsų sąjungininkų nustatytas lietuvių dergimo schemas. Kita vertus, kaip atrodo bent man, net jeigu D.Stancikas būtų sugebėjęs nuspėti tai, kaip naujų faktų paviešinimas gali atsigręžti prieš patį Centrą, jis nebūtų pasielgęs kitaip nei leido istoriko sąžinė.
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
V.Bruveris daug nesivaržydamas sako, kad visos Centro negandos prasidėjo dėl ten įsišaknijusio antisemitizmo. Tegul nudžiūsta jam jo dvišakis liežuvis, kitaip nepasakysi. Tas pats V.Bruveris mėgsta papostringauti apie tai, kad mūsų nesugebėjimas visa apimtimi pripažinti Holokausto nusikaltimų gali pasitarnauti priešiškai propagandai, jo žodžiais tariant, priešingai pusei. Tačiau tiesa yra ir tai, kad intensyvėjanti V.Bruverio veikla tam tikra kryptimi rodo, kad labiausiai priešinga pusė Lietuvai yra pati V.Bruverio veikla, sąmoningai ar nesąmoningai nukreipta į antisemitizmo atsigavimo paskatinimą.
Tas pats V.Bruveris labai mėgsta pagąsdinti mus, kad būsime nubausti tarptautinės bendruomenės, jeigu nevykdysime jo, t. y. V.Bruverio nurodymų, atseit ir LR prezidentas tuoj-jau-tuoj bus pastatytas į kampą pasaulio akivaizdoje kaip neatsikratęs patriotinių prietarų politikas. Taigi drąsiai galima tvirtinti, kad V. Bruveris yra mūsų dienų Zimanas. Mūsų dienų Zimanu beprotiškai norėtų tapti toks Arkadijus Vinokuras, tačiau laurai čia neabejotinai atitenka V. Bruveriui, labiau spontaniškai būtybei.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Robert Dačkaus (LRP kanceliarija) nuotr.
Saugumo situacija Lietuvai aktualiame geopolitiniame regione dėl Rusijos karinių pajėgumų didinimo pastaruosius metus reikšmingai keitėsi, sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Tačiau, jo teigimu, pastebimai kito ir Lietuvos potencialas apsiginti nuo išorinių jėgų. Šiuo metu, pažymi ministras, Lietuvos situacija užtikrinant sienų saugumą nepalyginama su ta, kuri buvo prieš dešimtmetį.
„Saugumo situacija mūsų regione pasikeitė taip, kad Rusija savo pajėgumus – negalime to slėpti nuo visuomenės – yra padidinusi. Yra kuriami ne tik pavieniai nauji daliniai, bet ir kariniai junginiai, karinės pratybos, kurios orientuojamos į puolimą. Yra daugybė indikacijų, kurios rodo, kad Rusija savo pozicijos, kuri buvo prieš šešerius metus, nėra pakeitusi taip, kad mes peržiūrėtume savo poziciją ir savo koncepciją“, – po trečiadienį susirinkusios Valstybės gynimo tarybos teigė krašto apsaugos ministras Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje.
Visgi, A. Anušausko teigimu, Lietuva analogišku laikotarpiu savo saugumo situaciją sugebėjo pagerinti aktyviai bendradarbiaudama su euroatlantinio aljanso partneriais.
„Tai, kas yra susiję su NATO ir strateginiais partneriais – JAV, Vokietija ir jų indėliu į mūsų gynybą bei infrastruktūrą… Aš tikrai negalėčiau to įvertinti kitaip nei kaip didelį kokybinį šuolį. Tad situacijos, kuri buvo prieš dešimtmetį, lyginti su dabartine situacija, ko gero, būtų man sunku. Aš manau, kad per penkerius metus ne tik atsirado organizacinės struktūros kariuomenėje, bet buvo vystoma oro gynyba ir sausumos koviniai pajėgumai. Apskritai, tuo laikotarpiu išaugo kariuomenės personalo skaičius“, – sakė konservatorius.
„Yra pasiekimų, sąveika su sąjungininkais yra gerokai aukštesnio lygio. Tad pozityvių ženklų tikrai galima pamatyti“, – pridūrė jis.
Žurnalistų paklaustas, ar naujojoje valstybės ginkluotos gynybos koncepcijoje ketinama atskirą dėmesį skirti savo ekonominę ir karinę galybę auginančiais Kinijai, A. Anušauskas teigė, kad tokio pobūdžio koncepcijoje ruošiamasi apsiginti nuo bet ko, kas gali pasikėsinti į valstybės suverenitetą. Todėl, leido suprasti ministras, 2021–2028 metų koncepcijoje ir toliau pagrindinis dėmesys bus skiriamas grėsmėms, kurias kelia Rusijos veiksnys.
„Ginkluotas valstybės gynimas numato gynybą nuo bet ko, kas kėsintųsi kariniu būdu pažeisti Lietuvos suverenumą. Nėra išskiriama kokia nors valstybė. Be abejo, koncepciją orientuojame pagal saugumo situaciją, kuri yra mūsų regione, pagal tuos pajėgumus, kuriuos vysto šalys, kurios neslepia agresyvios pozicijos Lietuvos atžvilgiu“, – teigė jis.
Prezidentas susitinka su kandidatu į krašto apsaugos ministrus Arvydu Anušausku. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda labai teigiamai įvertino konservatorių deleguoto kandidato į krašto apsaugos ministrus Arvydo Anušausko patirtį ir patriotines nuostatas, sako prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
Ketvirtadienį su prezidentu susitiko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) deleguotas kandidatas į krašto apsaugos ministrus A. Anušauskas.
Po susitikimo su kandidatu į ministrus G. Nausėdos atstovas spaudai teigė, kad Prezidentūroje buvo aptarti strateginiai prioritetai krašto apsaugos srityje.
„Tai nuoseklus gynybos biudžeto didinimas iki 2,5 proc. nuo BVP iki 2030 m. Valstybės gynybos parengtis, taip pat gynybinių pajėgumų didinimas, personalo ir infrastruktūros klausimai“, – po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje teigė A. Bubnelis, pridurdamas, kad dėmesys buvo skirtas ir kibernetiniam saugumui.
„Visais šiais klausimais prezidento ir kandidato į ministrus prioritetai sutampa“, – akcentavo jis. Galiausiai A. Bubnelis pažymėjo, kad A. Anušauskas paliko labai gerą įspūdį prezidentui.
„Po susitikimo prezidentas labai solidžiai įvertino ilgametę kandidato patirtį dirbant nacionalinio saugumo srityje, taip pat jo patriotines nuostatas“, – sakė A. Bubnelis.
Teigiamai apie susitikimą atsiliepė ir pats A. Anušauskas.
„Susitikimas buvo šiltas, konstruktyvus. Mes kalbėjome apie pagrindinius dalykus, kurie būtini, kai mes kalbame apie krašto apsaugą“, – susitikimą įvertino kandidatas į krašto apsaugos ministrus.
Pasak A. Anušausko, šiuo metu krašto gynybos sistema juda teisinga linkme, tačiau iššūkių vis dar kyla modernizuojant kariuomenę.
„Mano vertinimu, krašto apsaugos sistema juda teisinga linkme, tačiau iššūkiai išlieka, kai kalbame apie infrastruktūrinius projektus, kai kalbame apie kariuomenės modernizavimą“, – sakė A. Anušauskas.
Kaip pažymėjo konservatorius, susitikimo metu buvo aptarti ir jo anglų kalbos įgūdžiai. A. Anušauskas tikino, kad bandys toliau tobulinti savo anglų kalbos žinias.
„Aš tikiuosi, kad tie klausimai buvo užduoti visiems kandidatams, nes aš vertinu tas žinias pagal save. Žmonės, kurie eina tam tikras pareigas, turi nuolatos tobulėti. Aš savęs nelaikau išimtimi ir tie įpareigojimai bus vykdomi“, – teigė A. Anušauskas.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydamas įvertinti grėsmes, kurios gali kilti dėl Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti sutartis su tolimojo keleivinio susisiekimo autobusų bendrovėmis.
Liepą Konkurencijos taryba užbaigė tyrimą ir pripažino, kad Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA), 2018 metais pratęsusi sutartis su 42 vežėjais vežti keleivius tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais, ribojo konkurenciją ir neleido į rinką įeiti naujiems dalyviams.
LTSA įpareigota sumokėti daugiau nei 43 tūkst. eurų siekiančią baudą, per 8 mėnesius nutraukti esamas sutartis su vežėjais ir juos atrinkti paskelbus konkurencingos atrankos procedūras.
Šį sprendimą LTSA, atskiri vežėjai, Nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ bei Lietuvos keleivių vežimo asociacija yra apskundusios Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Konservatorius A. Anušauskas mano, kad Konkurencijos tarybos įpareigojimas nutraukti sutartis su vežėjais kelia grėsmių visam tarpmiestinio susisiekimo sektoriui. Antradienį jis kreipėsi į VSD, prašydamas jas įvertinti.
„Atsižvelgiant į tai, kad toks įpareigojimas atsilieps visam tarpmiestinio susisiekimo sektoriui, turės reikšmingų pokyčių pagrindiniams vartotojams – keleiviams, sukels įtaką ne tik vežėjų finansinei būklei, bet papildomai gali kilti grėsmės nacionaliniam saugumui, prašau VSD įvertinti galimas grėsmes ir kartu su kitomis institucijomis įvertinti padėtį tarpmiestinio susisiekimo transporto sektoriuje“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas A. Anušauskas.
Lietuvos keleivių vežimo asociacija (LKVA) šią savaitę raštu kreipėsi į Seimo Ekonomikos ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetus. LKVA prašo organizuoti diskusiją ir suformuoti valstybės politikos gaires tolimojo susisiekimo srityje bei įtvirtinti jas Kelių transporto kodekse.
Asociacijos vertinimu, konkurencija tolimojo susisiekimo sektoriuje egzistuoja, šalies rinkoje konkuruoja daugiau nei 40 vežėjų, kurie savo lėšomis išlaiko maršrutus ir autobusų stotis. Teigiama, kad naujų konkursų skelbimas visam maršrutų tinklui gali turėti neigiamų pasekmių ir rizikosvartotojams negauti tinkamų paslaugų. Vilniaus autobusų stotyje. Slaptai.lt nuotr.
„Konkursus galėtų laimėti viena ar kelios užsienio didžiojo kapitalo įmonės, kurios galėtų sukoncentruoti visą ar didžiosios dalies paslaugų teikimą vienose rankose ir tokiu būdu eliminuoti bet kokią natūraliai rinkoje egzistuojančią konkurenciją“, – teigiama LKVA prezidento Gintaro Nakučio pasirašytame rašte.
LKVA atkreipia dėmesį, kad nutraukus sutartis su vežėjais ir skelbiant naujus konkursus „galimai pablogėtų valstybės mobilizaciniai (karo atveju) ar evakuaciniai (Astravo AE avarijos ar Covid-19 atvejais) resursai“.
Kaip teigiama LKVA rašte, pati Konkurencijos taryba pažymėjo, kad taisyklės, pagal kurias sudarytos sutartys su 42 vežėjais, neprieštarauja Konkurencijos įstatymui ir Europos Sąjungos teisės aktams. Todėl, asociacijos vertinimu, sutartys su vežėjais yra teisėtos ir negali būti nutrauktos.
Tolimojo susisiekimo autobusais kasmet Lietuvoje pervežama apie 8,5 mln. keleivių.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į generalinį prokurorą, teisingumo ir užsienio reikalų ministrus, klausdamas, kokiomis sąlygomis Rusijos Federacijai išduodamas keliolika metų Lietuvoje gyvenęs čečėnas Beslanas Estemirovas.
Žiniasklaidoje skelbiama, kad į Rusijos Federaciją artimiausiomis dienomis bus išsiųstas čečėnas B. Estemirovas. Rusija teigia, kad vyras apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.
„Atkreipiant dėmesį į tai, kad Rusija slepia nuo Lietuvos teisėsaugos Medininkų žudynių dalyvius, tai toks sprendimas atrodo vienpusiškas ir neduodantis Lietuvai jokios naudos. Ar Rusija pažadėjo mums perduoti Sausio 13-osios ir Medininkų bylų figūrantus? Kas daroma ir kaip to siekiama, ar tokie biurokratiniai teisiniai sprendimai rodo, kad mes nustojome vertinti žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, Čečėnijoje įvykdytus karo nusikaltimus? Ar Užsienio reikalų ministerija įvertina, kad pastaraisiais metais Europos valstybėse buvo nužudytas ne vienas čečėnas, kuris priklausė Vladimirui Putinui ir Ramzanui Kadyrovui oponavusiai pusei?“, – klausia A. Anušauskas.
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Liepos pradžioje į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas Andrew Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais. Seimo pirmininkas neslepia, kad šis kreipimasis stokoja istorinio aplinkybių pagrindimo.
Tuo metu Seimo narys Arvydas Anušauskas siūlo tiek F. Kukliansky, tiek A. Bakeriui pasidomėti plačiau J. Lukšos–Daumanto biografija.
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė partizanas, vienas Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui lyderių J. Lukša-Daumantas, 2021-uosius paskelbė J.Lukšos-Daumanto metais.
Birželio 30 dieną už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 1 parlamentaras.
Dokumente pabrėžiama, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas svarbiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat įvertinami nuopelnai ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veikla prasiveržus už geležinės uždangos, besąlygiška ištikimybė partizano priesaikai. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Liepos 1 dieną į Seimo pirmininką kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius J. Lukšos-Daumanto metais.
Kreipimesi pabrėžiama, kad J. Lukša–Daumantas priklausė Lietuvos aktyvistų frontui.
„Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (toliau LAF) buvo iš anksto suformuotas kaip vokiečių sąjungininkas, veikiantis okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo organizacija, neslėpusi savo antisemitinės pakraipos ir tuo didžiavosi, o daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu“, – teigiama pranešime.
„Nepaisant antisovietinės veiklos ir vėlesnio konflikto su nacių valdžia, LAF deklaruota nepriklausomos Lietuvos vizija buvo etniškai „gryna“ tėvynė, kurioje nebūtų vietos žydų tautybės piliečiams. Nors yra abejojančių J.Lukšos-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų ir teigiančių, jog nepakanka tai įrodančių dokumentų, manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų J. Lukšos- Daumanto metais. Šiandien visame pasaulyje istorija vertinama iš naujo ir visose Vakarų demokratijose vis garsiau sakoma, kad net žinomiausios pasaulio asmenybės ir lyderiai turės netekti savo šlovės ir nuopelnų, jei jie kartu buvo ir rasistai, fanatikai ar antisemitai. Lietuva, kaip demokratinė, Vakarų pasaulio vertybėmis besivadovaujanti valstybė, irgi turės laikytis šių nuostatų“, – teigiama kreipimesi į Seimo pirmininką.
V. Pranckietis: kreipimesi trūksta istorinių faktų
Seimo pirmininkas apgailestavo, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeri nesikreipė į Seimą anksčiau.
„Reakcija yra pavėluota. Pateikimas 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais, jam bus šimtas metų. Jis gimęs 1921 metais. Pateikimas Seime įvykęs birželio 18 dieną, jokių reakcijų ar patarimų per tą laikotarpį nebuvo ir priėmimas įvyko birželio 30 dieną (…) o dabartinė reakcija atėjo liepos 1 d. O ir reakcija yra galbūt neva kelianti tokių abejonių. (…) Nėra informacijos, o bandoma sakyti, kad jos kažkur yra“, – sakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Pasak Seimo vadovo, kreipimesi trūksta istorinių faktų.
„Šiame kreipimesi istoriniai faktai net nedėstomi. Tik kreipimasis, kad gal nereikėtų to daryti (skelbti 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais – ELTA). Mes su žydų bendruomene turime puikus santykius ir nuolat diskutuojame įvairiais klausimais. Aš tikrai esu daug kartų pasisakęs aiškiai ir vienareikšmiškai, kad žmonės susiję su holokaustu, neturėtų būti gerbiami ir negali būti. O šiuo atveju jokių duomenų apie tai, kad Lukša–Daumantas būtų susijęs su holokaustu, nėra, yra tik nuomonė“, – sakė V. Pranckietis.
A. Anušauskas: siūlyčiau F. Kukliansky pasidomėti plačiau
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovo rabino A. Bakerio kreipimasis į Seimo pirmininką stokoja istorinių faktų.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
„Pats pareiškimas nėra diskusinis ir kviečiantis išsiaiškinti. Yra ignoruojami patys svarbiausi faktai, kurie liečia J. Lukšą-Daumantą (…) F. Kukliansky turėjo pateikti dokumentus pirmiausia, o dabar yra tik interpretacijos. O šios interpretacijos eina iš KGB archyvų, iš niekur kitur“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
Seimo narys pabrėžė, kad J. Lukša–Daumantas nebuvo joks LAF lyderis ir nėra patvirtinta jokia jo narystė. Pasak jo, LAF organizacija apskritai neturėjo narysčių.
„Pirmiausia sovietinis saugumas 1941 m. pradžioje turėjo žinių apie LAF, kuris buvo įsteigtas Berlyne. Jie turėjo žinių, kad tame dalyvavo lietuvių veikėjai. Kita vertus, sovietinis saugumas identifikuodavo ne vieną jaunimo grupę, kurios turėdavo pačių įvairiausių pavadinimų. Bet praktiškai tik vieną kartą sovietinis saugumas nustatė LAF grupę. Tai buvo LAF Vilniaus štabas ir jo narius suėmė balandžio mėnesį, o birželio mėnesį išvežė į su kaliniais į Rusiją, kur jie galiausiai buvo išžudyti. Tai čia detalės yra svarbios, nes J. Lukša–Daumantas nebuvo kažkoks vadovas. Jis tuo metu buvo jaunuolis, ką tik pabaigęs gimnaziją. Jaunas žmogus, kuris tuo metu buvo suimtas. Jo biografijoje žodžiai apie LAF atsirado jau pokariu. Kai sovietinis saugumas visus atisovietinio pasipriešinimo dalyvius sąmoningai mėgino sieti su šia organizacija, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų, ar tautininkai, ar krikdemininkai visus dėjo į vieną LAF pintinę. Tai manau, kad tai yra svarbus faktas“, – teigė A. Anušauskas.
A. Anušausko teigimu, kad J. Lukšą–Daumantą sovietinė valdžia suėmė būtent už jo antisovietinę veiklą.
„Jis buvo tiesiog per jaunas ir niekam nežinomas vaikinas. Nepaisant to, jį vis tiek suėmė už antisovietinę veiklą. Ne už kokią nors kitą, pabrėžiu, bet už antisovietinę veiklą ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (…) O ką jis galėjo būdamas kalėjime organizuoti šios organizacijos veiklą, ar nuostatas, atsišaukimus? Manau, čia galima daug ką prifantazuoti, bet nieko panašaus tikrai nebuvo. Be abejo, jis negalėjo žinoti, kur atskiri yra LAF nariai bei kaip jie elgsis nacių okupacijos metais“, – sakė Eltai Seimo narys. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas Andrew Baker. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kreipimesi į Seimo pirmininką F. Kukliansky bei A. Bakeris ragina J. Lukšos–Daumanto klausimą perduoti ištirti Prezidento sudarytai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietų okupacijos režimams įvertinti, taip siekiant aiškaus ir kritiško šio tragiško istorijos etapo įvertinimo. Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A. Anušauskas tuo metu teigia, kad pirmiausia kreipimosi iniciatoriams reikėjo išsiaiškinti faktus, o tik paskui skelbti interpretacijas.
„Iš pradžių reikėjo kreiptis į komisiją bei išsiaiškinti faktus, tuomet skelbti interpretacijas“, – sakė jis.
Seimo narys kviečia F. Kukliansky pasitikrinti savo duomenis archyve.
„Aš pasiūlyčiau Kukliansky paprastą iššūkį. Einam kartu į archyvą, jeigu ji turi tokius duomenis bei nuorodas, kas, kur. Imam tas bylas ir išsiaiškinkim. Kaip ten yra su konkrečiu asmeniu. Čia ne apie LAF kalba, o apie konkretų asmenį J. Lukšą bei jo dalyvavimą. Prašom, aš visuomet pasiruošęs“, – Eltai teigė A. Anušauskas.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, „Sąjūdžio prieš Astravo AE” steigiamojo susirinkimo išvakarėse Lietuvos Prezidentas supainiojo pilietines iniciatyvas su valdžios iniciatyvomis. Jis teigė, kad vasario pradžioje įsikūrusio naujojo visuomeninio judėjimo tikslai „yra sveikintini“, bet „pilietinės pastangos turėtų būti nukreiptos konstruktyvesne linkme“, t.y. didinti spaudimą Baltarusijai europiniu formatu.
Bet juk vienu iš šio visuomeninio Sąjūdžio tikslų ir yra spaudimas valdžiai, kad ji nemiegotų europiniame ir NATO formatuose. Kitas tikslas – ieškoti visuomeninių sąjungininkų ES valstybėse, visų pirma Latvijoje ir Estijoje.
Užuot pasidžiaugęs atsiradusiais visuomeniniais sąjungininkais Prezidentas pavirkavo:
„Tikrai gaila, kad visos šitos pastangos, visi sąjūdžiai neprasidėjo aštuoneriais-devyneriais metais anksčiau ir jei tai būtų buvę, aš esu įsitikinęs, kad Baltarusijos Astravo atominės elektrinės tiesiog nebūtų buvę. Būtų sutaupytos plytos ir statybinės medžiagos“, – interviu „DELFI Dėmesio centre“ ketvirtadienį sakė G. Nausėda.
Iš tiesų, kaip būtų buvę puiku, jei būsimasis Prezidentas anuo metu būtų įkūręs Sąjūdį prieš Astravo AE statybą.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Ar ne todėl tokia keista yra Prezidento pozicija, kad Sąjūdį iniciavo keli TS-LKD, išdrįsusios rinkimuose išstatyti savo kandidatę į Prezidento postą, nariai?
Norisi tikėti, kad Prezidentas pakils aukščiau asmeniškumų valstybiniuose reikaluose ir tampriai bendradarbiaus su „Sąjūdžiu prieš Astravo AE”.
Štai TS-LKD narys Arvydas Anušauskas šiandien FB atkreipia dėmesį, kad Sąjūdžiui prieš Astravą besiburiant socialdemokratai vakar sutelkė savo ekspertų žiedą „už Astravo elektros importą vardan saugumo”. Mat būtent tokios jų iki skausmo pažįstamų „ekspertų diskusijų” išvados. Diskusijose dalyvavo Europarlamento narys J. Olekas, buvęs Europos komisaras V. P. Andriukaitis, buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis, buvęs energetikos ministras L. Ašmontas ir kt.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Visa socialdemokratinė kompanija savo laiku nubraukusi elektros energijos gamybos Lietuvoje perpektyvas dabar virkauja, kad „šiuo metu Lietuvos vartotojai, ypač pramonė, moka per didelę kainą už elektros energiją, kuri yra didesnė už Skandinavijos rinkoje esamą” (tai ar neveikia elektros energijos birža ir matyt net povandeninio kabelio nereikėjo su Švedija? – A.A.).
Man šiaip kyla klausimas, rašo A. Anušauskas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ar ši socdemų „sinchronizacija” su Astravo AE yra atsitiktinė iš rinkiminių išskaičiavimų ar kažkaip kitaip? Juk už Lietuvos politkos nepirkti nesaugios Astravo AE elektros, yra ne tik Seimo priimtos strategijos, rezoliucijos ir įstatymai, bet ir Lietuvos nuoseklumas bendraujant su ES institucijomis šiuo klausimu.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas siūlo Susirinkimų įstatymo pataisas, kurios leistų žmonėms laisviau pareikšti savo pozicijas.
Įstatyme jis siūlo numatyti, kad susirinkimo organizatoriai laisva forma gali, bet neprivalo pranešti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių.
„Projekto parengimą paskatino siekis numatyti galimybę, bet ne privalomumą, susirinkimo, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių, organizatoriams laisva forma pranešti apie organizuojamą susirinkimą. Manytina, kad nedidelė žmonių grupė, laikydamasi viešosios tvarkos reikalavimų organizuodama taikų viešą susirinkimą, turėtų galimybę tai daryti lengviau, įgyvendindama savo teises ir laisves“, – sako A. Anušauskas.
Kovo 11-oji. Nesankcionuotos eitynės. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta, kad: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“
„Atsižvelgiant į tai, kad teisė rengti ir rinktis į taikius susibūrimus yra įtvirtinta ir Konstitucijoje, ir tarptautinės teisės aktuose, pažymėtina, kad piliečių siekis organizuoti taikius susirinkimus, nepažeidžiant pamatinių visuomenės vertybių, viešosios tvarkos ir kitų asmenų teisių, yra vienas iš pilietinio aktyvumo raiškos, o ir demokratijos veikimo principų. Tad įstatymo projekto tikslas yra leisti žmonėms laisviau pareikšti savo pozicijas, įstatymu įtvirtinant tai, kad apie susirinkimą, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių, organizatoriai gali pranešti, tačiau neprivalo“, – sako A. Anušauskas.
Įstatyme šiuo metu nurodyta, kad susirinkimo organizatoriai laisva forma praneša savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių.
Kontrolė
Kitą savaitę Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ketina pateikti Seimui Žvalgybos įstatymo pataisas, kuriose siūloma įsteigti naują nepriklausomą žvalgybos institucijų priežiūros instituciją – Žvalgybos kontrolierių. Jis vykdytų žvalgybos institucijų veiklos kontrolę.
„Nauju teisiniu reguliavimu siekiama sukurti nepriklausomą žvalgybos institucijų kontrolės mechanizmą ir taip sustiprinti žvalgybos institucijų veiklos kontrolę bei teisėtumą, taip pat užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei veiksmingą apsaugą nuo galimos žvalgybos institucijų savivalės atliekant žvalgybą, taikant žvalgybos metodus bei naudojant žvalgybos informaciją“, – sako projektą parengę konservatoriai Seimo nariai G. Landsbergis, Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas.
Pasak jų, įsteigus Žvalgybos kontrolieriaus instituciją, bus panaikintos prielaidos galimam žvalgybos institucijų manipuliavimui turimomis galiomis, nes „žvalgybos institucijose sutelkta gana didelė galia kelia pagrįstą pavojų, jog tokios institucijos gali tapti tam tikro politinio susidorojimo su jomis ar politikams neįtikusiais asmenimis ar jų grupėmis įrankiu, bus sustiprintas visuomenės pasitikėjimas žvalgybos institucijų veikla“. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Įstatymo pataisomis siūloma nustatyti naujos nepriklausomos priežiūros institucijos – Žvalgybos kontrolieriaus veiklos pagrindus ir įgaliojimus, Žvalgybos kontrolieriaus skyrimo ir atleidimo tvarką bei socialines garantijas.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Projektas parengtas, siekiant įgyvendinti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams išvadas. Jos patvirtintos Seimo 2018 m. birželio 5 d. nutarimu.
NSGK tyrimo išvadose siūloma sustiprinti žvalgybos institucijų veiklos kontrolę ir teisėtumą, taip pat kalbama apie būtinybę užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei veiksmingą apsaugą nuo galimos žvalgybos institucijų savivalės vykdant žvalgybą. Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu galiojantis Žvalgybos įstatymas numato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos institucijos veiklą. Žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Žvalgybos institucijų vyriausybinę kontrolę atlieka Vyriausybė pagal Konstituciją ir įstatymų nustatytą kompetenciją. Taip pat nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai.
Įstatyme nėra numatyta nepriklausoma žvalgybos institucijų veiklos kontrolės institucija, užtikrinanti žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo kontrolę.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dar 2015 metais buvo galima numanyti, jog mūsų slaptosios tarnybos dirba profesionaliai, todėl turime teisę jomis didžiuotis.
Lietuvos slaptosios tarnybos – „kietas riešutas“
Numanyti, kad mūsų „džeimsai bondai“ ne veltui valgo duoną, leido būtent du 2014 – 2015 metų demaskavimai. 2014-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sučiuptas Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas Sergejus Moisejenka. Netrukus, 2015 metų balandžio 29-ąją, keliaudamas traukiniu iš Kaliningrado srities į Baltarusiją per Lietuvos teritoriją, buvo areštuotas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas Nikolajus Filipčenka.
Karo chirurgu dirbusio S.Moisejenkos sulaikymas iš pradžių neatrodė labai įspūdingas. Remiantis viešaisiais šaltiniais, pavyzdžiui, BNS informacija, jis dar 2012 metais užverbavo nuo vaikystės pažįstamą Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose karininką Sergejų Pušiną. Užverbavo tam, kad šis teiktų konfidencialios informacijos apie Lietuvos kariuomenę bei NATO oro policijos misiją, karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, pajėgumų dislokacijos vietas bei operacijas Afganistane.
Analizuojant viešus VSD pranešimus N.Filipčenka atrodė kur kas svarbesnis žaidėjas. Remiantis VSD informacija, N. Filipčenka, naudodamasis padirbtais asmenybės dokumentais, siekė „prasiskverbti į Lietuvos valstybės valdymo institucijas bei Lietuvos teisėsaugos ir žvalgybos tarnybas“. N. Filipčenka buvo kaltinamas, pavyzdžiui, tuo, kad siekė užverbuoti Lietuvos Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus. N.Filipčenkai žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš VAD pareigūnų įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir jos rezidencijoje.
Po šių dviejų sulaikymų neprabėgo nė ketverių metų, kai Rusija juos abu susigrąžino. Rusijos skubėjimas, paženklintas neginčijant pasikeitimo sąlygų (Lietuvoje sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į Rusijoje sulaikytus du Lietuvos ir vieną Norvegijos pilietį) netiesiogiai byloja, kad Kremliui tiek S.Moisejenka, tiek N.Filipčenka – itin svarbūs agentai. O tai – dar vienas Lietuvos slaptųjų tarnybų profesionaliosios veiklos pripažinimas.
FSB emblema
Kad Lietuva jau turi stiprias slaptąsias tarnybas, leidžia manyti ir aplinkybė, jog Rusijoje 2016-aisiais metais buvo sulaikyti bei žvalgybine veikla apkaltinti du Lietuvos piliečiai – Aristidas Tamošaitis, nuteistas Maskvoje kalėti 12 metų, ir Jevgenijus Mataitis, turėjęs Kaliningrade kalėti 13 metų. Ar šie du Lietuvos piliečiai Rusijos teritorijoje atliko Lietuvos žvalgybų užduotis, ar Rusijos kontržvalgyba juos sučiupo tik kaip vadinamuosius įkaitus, kuriuos vėliau būtų galima iškeisti į įkliuvusius saviškius, – mes nežinome.
Tačiau 15min.lt portale paskelbtas Dovydo Pancerovo videopokalbis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi leidžia manyti, kad tiek VSD, tiek AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) turi užtektinai raumenų, kad galėtų imtis pačių sudėtingiausių ir painiausių operacijų. 15min.lt kalbinti saugumo ekspertai pastebėjo, kad mūsų slaptosios tarnybos pastaraisiais metais pateikė Rusijos žvalgybai daug nemalonių staigmenų, siurprizų, todėl Rusijos SVR, FSB, GRU agentai jau seniai Lietuvoje nesijaučia saugūs.
Indijos faktorius
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tačiau nepraraskime budrumo. Rusija turi neišsemiamų galimybių. Jos nevaržo demokratinėms šalims privalomos taisyklės. Ji nebūtinai mums siųs rusą, baltarusį, latvį ar lietuvį agentą. Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai Vilniuje priėmė aukšto rango Indijos politiką bei prabilo apie norą plėsti draugiškus Lietuvos – Indijos tarpusavio santykius, iškart prisiminiau paauglystę, kai sovietinė televizija dieną naktį skalambijo pompastiškus pranešimus apie nesulaužomą Indijos ir Sovietų Sąjungos draugystę, apie Deliui tiekiamas sovietines raketas, apie Maskvos universitetuose sėkmingai studijuojančius tūkstančius indų studentų. Todėl ir klausiu: kiek tų studentų Kremliui pavyko užverbuoti, kiek jų šiandien užima aukštus postus Indijoje, kiek jų, tapusių Indijos diplomatais, politikais, ekonomistais bei verslininkais, rašytojais, fotografais, keliauja po įvairiausias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą?
Taip buvo maždaug prieš kelis dešimtmečius. O kaip Delio ir Maskvos draugystė klostosi šiandien? Ar mūsų prezidentas, priimdamas aukšto rango svečią iš Indijos, turėjo išsamios informacijos, kaip oficialusis Delis nūnai bendradarbiauja su Vladimiro Putino valdoma Rusija?
„Vingiuoti pėdsakai Dauguose“
Galimi ir kiti variantai. Vieną iš jų kadaise aprašė Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas straipsnyje „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Žvelgiant paviršutiniškai – jame nėra sensacijos. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.
Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, t.y. kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl panoro skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.
Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbėta apie Dauguose verslauti sumaniusius būtent Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Gal jiems netaikytini tokie pat griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams?
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Dera atkreipti dėmesį ne tiek į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur dirbo. Pasirodo, labai problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota Rusijos karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai bizniauti be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, veikia galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių – žvalgybinių centrų, taigi be FSB pritarimo – taip pat nė žingsnio.
Seimo narys A.Anušauskas rašė: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.
Remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“.
Vadinasi, tų verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai? Tikrai iškalbinga detalė. Išsamesni paaiškinimai nereikalingi…
Su Armėnijos ambasada suderinti būtina…
Kodėl prisiminiau asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais paskelbtą politiko publikaciją? Nagi visai neseniai mano kolega žurnalistas tekstą Kalnų Karabacho tema buvo nusiuntęs vienam prestižiniam Lietuvos leidiniui. Redakcijos vadovai po ilgokos pauzės pasiūlė rašinį apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pirmiausiai suderinti … su Armėnijos ambasada.
Kolega liko kaip maišu per galvą gavęs: kodėl savo publikaciją jis turėtų derinti su Armėnijos, kuri kontroliuojama per Rusijos karinę bazę, ambasada, o ne su, sakykim, Azerbaidžanu, kuriame nėra nė vienos Rusijos karinės bazės?
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kolegai pasirodė įtartinas pasiūlymas. Juk jei lietuviui žurnalistui, publicistui ar politikui kyla abejonių dėl informacijos tikslumo, patikimumo, protingiausia būtų teirautis ne svetimų šalių ambasadorių, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialistų nuomonės.
Ypač keista šį lietuvišką pasiūlymą buvo išgirsti dabar, kai Armėnija demonstratyviai neigia net Ukrainos teisę į Krymą. Užsienio spaudoje, omenyje turiu pirmiausia ukrainietiškus leidinius, jau užtektinai daug informacijos apie Ukrainos pasipiktinimą, kodėl Armėnijos piliečiai, savo vizitų nederinę su oficialiuoju Kijevu, važiuoja į Rusijos kontroliuojamą Krymą – tarp Armėnijos ir Krymo kuria tiesioginius prekybinius ryšius. Vos tik Ukraina pareiškė pastabą Jerevanui, girdi, taip elgtis negražu, oficialūs Armėnijos URM atstovai puolė demagogiškai įrodinėti, esą Armėnija – laisva šalis, todėl valdžia negalinti nurodinėti, kur jos piliečiams leistina keliauti (skaitykite Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovės viešiesiems ryšiams Anos Nagdalian pareiškimus).
Žodžiu, turime akivaizdų spjūvį dėl Rusijos agresijos teritorijų netekusiai Ukrainai. Nes kitos šalys, sakykim Prancūzija, Italija, Vokietija, kurių piliečiai neteisėtai nuvykdavo į okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, tą patį Krymą, teisinasi, apgailestauja, prižada dėti visas pastangas, kad tai nepasikartotų. Jerevanas nei atsiprašė, nei apgailestavo.
Todėl pagrįsta abejonė: jei Armėnija negerbia Ukrainos teritorinio vientisumo, kokios garantijos, kad ji gerbs Lietuvos, Latvijos, Estijos interesus? Beje, visi, kas domisi užsienio politika, puikiai žino, jog Armėnija Jungtinėse Tautose dėl ginčytinų teritorijų, pavyzdžiui, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, jau senokai balsuoja lygiai taip pat, kaip ir Rusijos delegacija.
Be to, prisiminkime neseniai viešai, garsiai ištartus Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžius, esą Jerevanas renkasi organizacijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia Kremlius (šis Armėnijos Ministras Pirmininkas po išrinkimo į valdžią jau devynis kartus viešėjo Kremliuje, šių metų gruodį numatytas dešimtasis vizitas į Maskvą).
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Tuo tarpu Lietuvoje solidaus žurnalo redakcija prašo, kad tekste išguldytas žurnalisto mintis prieš publikavimą lietuviškame leidinyje palaimintų Vilniuje reziduojantys armėnų diplomatai?! Kas tai – nesusipratimas, nevykęs juokelis ar kažkas rimčiau? Nejaugi kultūriniame žurnale dirbantys Lietuvos intelektualai nepajėgūs suvokti, jog teksto derinimas su po pasaulį išsibarsčiusiomis Armėnijos ambasadomis, nebūtinai Vilniuje, – tai tas pats, jei rašinį derintume su Rusijos ambasadų, kuriose, kaip žinoma, knibždėte knibžda slaptųjų tarnybų darbuotojų, diplomatais?
Beje, Lietuvos žiniasklaidoje pasigendu paaiškinimų (kad ir Edmundo Jakilaičio „Dekonstrukcijose“), kodėl vis dar turime jėgų, kurios visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą Armėniją stengiasi įrašyti į Rytų partnerystės programas arba pamiršta pabrėžti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą, dėl kurio tarp Jerevano ir Baku kilo karinis konfliktas, vieningai priskiria Azerbaidžanui.
