Nauja Lietuvos žaliųjų partijos vadove tapo Ieva. Budraitė. LŽP nuotr.
Lietuvos žaliųjų partijai nuo šiol vadovaus iki tol pirmininko pavaduotojos pareigas ėjusi Ieva Budraitė. Šeštadienį virtualiame partijos suvažiavime performuoti partijos valdymo organai – išrinkta pirmininkė, nauja Taryba bei Valdyba.
Partijos pirmininko rinkimuose I. Budraitės kandidatūrą palaikė 93 proc. suvažiavimo delegatų.
28-erių politikė yra viena jauniausių pirmininkių Lietuvos partijų istorijoje. Pristatydama naują partijos viziją I. Budraitė žadėjo skirti daug dėmesio partijos vertybių ir ideologijos išgryninimui.
„Turime savo veikla ir retorika paneigti mitą, kad žalieji yra tik apie atliekų rūšiavimą, medžius ar gyvūnus. Svarbu atskleisti, kad žalioji ideologija yra daug platesnė, kalbanti visų pirma apie socialinį teisingumą, toleranciją ir solidarumą, didesnį valstybės reguliavimą aplinkosaugos labui. Mūsų užduotis yra parodyti, kaip kompleksiškai ekologija persipina su visais valstybės klausimais ir kokius kompleksinius sprendimus siūlo”, – teigė I. Budraitė.
Naujoji pirmininkė taip pat planuoja principingai atstovauti pamatines žaliųjų vertybes, laikytis proaktyvios laikysenos ekologijos temose ir aktyviai ginti teisės viršenybės bei žmogaus teisių klausimus.
Ketverius metus partijai vadovavęs Remigijus Lapinskas savo kandidatūros pirmininko rinkimuose nusprendė nekelti ir išreiškė palaikymą I. Budraitei.
I. Budraitė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute yra įgijusi politikos mokslų bakalauro bei viešosios politikos ir administravimo magistro laipsnius. Šiuo metu ji eina direktorės pareigas Žaliosios politikos institute. Į Lietuvos žaliųjų partiją I. Budraitė įstojo 2014 m. Ėjo partijos atsakingosios sekretorės ir pirmininko pavaduotojos pareigas.
I. Budraitės pavaduotojais patvirtinti buvęs partijos pirmininkas R. Lapinskas, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys Jonas Juodka, aplinkosaugininkas Laurynas Okockis, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narė Gema Umbrasienė ir ekonomikos mokslų daktarė Julija Michailova.
Kas dvejus metus vykstančiame suvažiavime iš 74 narių buvo suformuota nauja partijos Taryba, jai vadovaus Vilniaus universiteto teisės profesorius habil. dr. Vytautas Nekrošius.
Netrukus švęsime atkovotos laisvės 30-metį, drauge priminsiu, kad šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai mūsų padangėje buvo įsteigtas vadinamasis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Kaip atrodo bent man, šie įvykiai susiję labai panašiu pavidalu, kaip pavasarį nutirpus sniegui, iš vienos pusės, pražįsta gėlė, o, iš kitos, pasimato po sniegu per visą žiemą ištupėjusios šiukšlės.
LLRI veiklą žmonės vertina skirtingai, bėgant metais vis liūdniau ir liūdniau, taigi leiskite ir man pagaliau išsakyti savo visiškai aiškią nuomonę, kad minėtas institutas yra parazitinė atauga, tiesiog – šiukšlė.
Kas padės atsakyti į klausimą – kodėl reikėjo įsteigti Laisvosios rinkos institutą tuo metu, kai visuotiniame dvasios pakylėtume laisvosios rinkos idealo dar netemdė jokie šešėliai, laisvosios rinkos principai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, žengiant pažangos keliu? Kam reikėjo vežtis pro atviras duris? Šiandien, nutekėjus nemažai vandens nuo to laikmečio, daugmaž žinome, kad ten, kur sudygo LLRI paskleista sėkla apie visišką verslo laisvę, užginčijant bet kokios kontrolės galimybę, užsiveisė tokie monstrai kaip Grigeo, leidžiantys srutas į Lietuvos vandenis.
Vadinamasis Laisvosios rinkos institutas ne kartą yra nurodęs, kad institutas nekelia jokių mokslinio tyrimo tikslų, nėra mokslo institutas, labai komiškai įvardydamas savo veiklos profilį idėjų kalvės pavadinimu. Daug netuščiažodžiaujant reikia pasakyti tiesiai, kad minėtasis institutas yra propagandinių lozungų kalvė, kur žmonės su moksliniais vardais tarnauja ne mokslui, o užsiima pigiausia propaganda, neretai gindami net ir kriminalinio verslo interesus. Jeigu norite, vadinkite šį institutą prostitucijos lože, laisvųjų rožių institutu, laisvosios reprodukcijos inkilu ar pan.
Negaliu tvirtinti, kad LLRI vienintelis steigėjas yra MG Baltic, tačiau ne paslaptis, kad ši stambiojo kapitalo bendrovė yra ištikimiausias instituto finansinis rėmėjas, mecenatas. Iš tiesų, ką praktikoje reiškia instituto populiarinamas „ribotos valdžios“ lozungas, visu gražumu pasimatė Seimo komisijos tyrimo išvadose apie MG Baltic kompanijos pastangas užvaldyti valstybę. Kad ir kaip žiūrėtume į šį daug triukšmo sukėlusį tyrimą, vienas dalykas nekelia abejonių – MG Baltic gyvybinis interesas buvo (yra?) labai silpna, pažeminta, sutrypta valstybė.
Pavojinga zona. Slaptai.lt nuotr.
Išsisklaidžius dūmų uždangai labai aiškiai pasimato, bado akis tai, kad visi LLRI keliami tikslai iš esmės yra antivalstybiniai. Ar iš tiesų dar manote, kad sutirštinu spalvas, jeigu nuosekliai perskaitėte išguldytus ant lapo, vienas po kito andai surašytus instituto tikslus? Štai:
Nuosekliai mažinti mokesčius, supaprastinti jų mokėjimo tvarką.
Nedidinti minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, neriboti darbo trukmės.
Nuostatą, jog energetikoje vyrauja natūralios monopolijos, keisti požiūriu, jog galima konkurencija tarp skritingų energetikos sektorių, o valstybinis reguliavimas nereikalingas.
Privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan).
Švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, jį pakeičiant viešuoju valdymu.
Nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, reguliuoti tik kompensavimo lygį (visais atvejais mažiau 100 %) ir kokybės standartus.
Naikinti žemės rinkos suvaržymus, jos naudojimo paskirties apribojimus.
Antikapitalistinėmis idėjomis grįsta ekonominė politika veda į visuotinį skurdą, todėl jos būtina vengti.
Valstybinė parama (pašalpos) teigiamų pasekmių skurdo paplitimui neturi. Skurstantiems vietoj to turi padėti įvairios religinės ir kitos bendruomenės
Nesiruošiu smerkti institute dirbančių žmonių, kurie čia atėjo ieškodami skalsesnio duonos kąsnio arba norėdami prisidurti prie skurdžios mokslininko algos. Tačiau, kaip atrodo bent man, įrašas apie nuveiktus darbus po šio instituto iškaba nepuošia žmogaus biografijos. Mane iš tiesų neramina tie atvejai, kai buvę instituto darbuotojai įsidarbina valstybės tarnyboje, tampa ministrais, viceministrais, departamentų vadovais ir pan., neramina dėl tos paprasčiausios priežasties, kad buvusi tarnystė instituto tikslams byloja apie stiprų žmogaus polinkį parsiduoti.
Užtektų prisiminti vien tik Remigijaus Šimašiaus pavyzdį, žmogaus, kurį būtų galima laikyti LLRI pasaulėžiūros personifikacija, istoriją.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Andai net keletą kartų esu išsakęs savo nuostabą dėl šio eksperto, tuomet dar dirbusio LLRI, genialaus (?) paaiškinimo, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste išdavikišku poelgiu, kai jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją.
Kaip atrodo, R.Šimašius yra pridėjęs savo plaukuotą delną ir prie Grigeo istorijos, a? Būtent jo vadovavimo Teisingumo ministerijai metu, ministerijos inciatyva aplinkosaugos veiklą apibrėžiantis įstatymas buvo papildytas nuostata, draudžiančia aplinkosaugininkams tikrinti įmones, neperspėjus jų iš anksto prieš 3 dienas.
Jeigu būtų falšo muziejus, ten tikrai puikuotųsi R.Šimašiaus vaškinė skulptūra, vaizduojanti dabartinį miesto merą, pamynusį atminimo lentą, panašiai kaip Šv. Arkangelas Mykolas koja prispaudęs laiko gyvatės galvą.
Ar galima į tą patį vandenį įbristi du kartus? Toks klausimas kyla išgirdus, kad, prastėjant LLRI įvaizdžiui, jam vadovauti grįžta pirmoji instituto prezidentė Elena Leontjeva, dirbusi čia prieš daugelį metų, dar tais romantiškais laikais, kai net LLRI nekėlė baisios alergijos. Kita vertus, dabar iš atminties be jokio ryšio kažkodėl iškyla gorbačiovinių laikų anekdotinis pasakojimas apie tai, kaip, prasidėjus vadinamajai pertvarkai ir atvėrus vartus laisvajai rinkai, Maskvoje buvo įsteigtas pirmasis viešnamis, nukreipiant čia dirbti patikimus kadrus, t. y. dar pilietinio karo metais ištikimybę sugebėjusias pademonstruoti partietes.
Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas ir „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas kritikuoja aplinkos apsaugos institucijas ir sako, kad savivaldybė su Vilniuje užfiksuotais taršos atvejais palikta tvarkytis viena.
„Turbūt yra skaudžiausia ir liūdniausia, kad šitoje situacijoje antrą savaitę mes esame palikti vieni. Nei teisėsauga, nei tuo labiau institucija, kuri tą turėtų daryti – tai yra Aplinkos apsaugos (departamentas. – ELTA) iš esmės mums nepadeda“, – žurnalistams Vilniuje ketvirtadienį sakė V. Benkunskas.
„Mes dirbam vieni, darom tyrėjų, seklių, prokurorų, funkcijas, landžiojam į kanalizacijos vamzdžius, bandom ištirti, patekti į galimai teršiančias įmones, bet ką veikia aplinkosauga, mums didelis klausimas“, – pridūrė Vilniaus vicemeras.
Pasak V. Benkunsko, galima įtarti, kad plastiko dalelės į Vilniaus nuotekų valymo sistemą patenka iš tų pramonės objektų, kurie dirba su plastiku ir jį perdirba.
„Vilniuje žinome 8 kompanijas, kurios tuo užsiima ir kai kurios turi lokalizuotus savo nuotekų tvarkymo tinklus, neturi sąsajos su „Vilniaus vandenų” nuotekų sistema, tai bent jau teoriškai įtarumas yra mažesnis. Bet yra tam tikros kompanijos, kurios turi tiesioginę sąsają su „Vilniaus vandenų” nuotekų tinklais, bet mes negalime įeiti į jų vidų“, – kalbėjo Vilniaus vicemeras.
Schema, kaip nuo taršalų valomi vandenys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad organizacija „Lašišos dienoraštis“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame, kaip teigiama, matomas iš „Vilniaus vandenų“ nuotekų valyklos į Nerį atitenkantis nešvarus vanduo.
Ketvirtadienį „Vilniaus vandenys“ darbuotojai su antstoliu nustatė dar vieną atvejį, kai smulkinto plastiko atliekos išleidžiamos į nuotekų tinklus.
Kaip pranešė bendrovė, taršos neleistinomis atliekomis atvejis nustatytas nuotekų šulinyje šalia Savanorių prospekto ir Liepsnos gatvės sankryžos Žemuosiuose Paneriuose.
Ketvirtadienį Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenės, inicijavusios svarbių aplinkosaugos įstatymų rengimą ir svarstymą, surengė piketą prie Neries pakrantėje esančios skulptūros – vadinamojo Vilniaus „vamzdžio“, siekdamos atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas.
Pikete dalyvavusi Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė teigė, kad Vilniaus „vamzdis“, prie kurio įvyko piketas, simbolizuoja aplinkosaugos problemas bei besaikį vartotojiškumą.
„Siunčiame pagrindinę žinutę, kad atkreiptume dėmesį į visas šias taršias technologijas, kurios šiandieną kaip tik pradėjo lįsti sproginėjančių aplinkosauginių bombų pavidalu. Kad (institucijos. – ELTA) išties atkreiptų dėmesį, sukontroliuotų, kad daugiau nebūtų tokių atvejų ir uždarytumėme kelią dabartinėms taršioms technologijoms, kurios nesąžiningu būdu pelnosi tiek aplinkos, tiek mūsų visų sveikatos sąskaita, ir atvertumėme kelius aplinkai draugiškam, socialiai atsakingam verslui ir aplinkosaugai, kas išties dabar yra ir perspektyva, ir mūsų ateitis“, – piketo metu Eltai sakė V. Vingrienė.
Pasak V. Vingrienės, esminė problema – aplinkai draugiškam ir socialiai atsakingam verslui yra sudaromos blogesnės sąlygos.
„Aplinkosaugininkai tikrai turėtų sukontroliuoti ir griežčiau žiūrėti į tuos užslėptus verslo aspektus, nes mes šiandien su taršiomis technologijomis ir su tokiais ciniškai nesąžiningais būdais užkertame kelią ir sudarome blogesnes sąlygas būtent tiems, kurie nori tvarkingai, sąžiningai ir aplinkai draugiškai dirbti“, – teigė Seimo narė.
V. Vingrienė džiaugėsi, kad ketvirtadienį Seime svarstomi Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenių inicijuoti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo projektai, kurių tikslas – sugriežtinti įmonių kontrolę, numatyti didesnes sankcijas už aplinkos teršimą, suteikti aplinkosaugininkams galimybę patekti į įmones neįspėjus iš anksto.
„Šiandieną Seime bus svarstomas vadinamasis „Klaipėdos paketas“, tai yra sugriežtinant įmonių kontrolę, jų veiklą, aplinkosauginės taršos atveju nutraukiant veiklas. Taip pat mokestis už aplinkos teršimą – numatomos didesnės sankcijos, negu kad sutvarkymas pačios taršos. Nes šiuo metu sankcijos yra mažesnės ir apsimoka geriau sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, negu tvarkyti ar investuoti į aplinkai draugiškas technologijas“, – sakė V. Vingirienė.
Pasak Seimo narės, Vilniaus „vamzdis“, prie kurio įvyko piketas, simbolizuoja aplinkosaugos problemas bei besaikį vartotojiškumą.
„Parodome tas aplinkosaugos problemas, šiandieną išlendančias, ir norime pasakyti, kad šitas vamzdis simbolizuoja mūsų aplinkos problemas. Kažkada jis buvo labai kritikuotas, sakyta, kad gadina miesto vaizdą. Aš dar 2014 metais rašiau straipsnį, kad tai yra paminklas mūsų aplinkosaugos problemoms, tai yra besaikiam vartotojiškumui. Tai turėtų būti simbolis būtent aplinkai nedraugiškos mūsų veiklos, mūsų galbūt net ir to paties verslo ir netgi siūlome ant vamzdžio, kaip ant gėdos stulpo, surašyti visas tas taršias aplinkosaugines bombas, kurios šiandieną išaiškėjo ir vis lenda viena po kitos“, – įžvalgomis dalinosi V. Vingirienė, akcentuodama, kad Vilniaus „vamzdis“ turi stovėti kaip gėdos stulpas ir priminimas, kad būtina eiti aplinkai draugišku keliu, atverti kelius aplinkai draugiškam verslui.
Savo ruožtu „valstietis“ Tomas Tomilinas piketo metu teigė, kad Vilniaus „vamzdis“ yra ir paminklas Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenių iniciatyvai parengti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo projektus.
„Tai taip pat paminklas jūsų paskatoms, nes jūsų dėka atsirado „Klaipėdos paketas“, ir tai yra labai rimti įstatymai ir labai rimti pakeitimai. (…) Jūs padarėte daugiau, jūs pakeitėte taisykles, tikiuosi, šiandien tai ir įvyks“, – piketo metu sakė T. Tomilinas, vildamasis, kad ketvirtadienį Seime svarstomi įstatymai bus priimti.
Pastarųjų savaičių įvykiai – verslininkų nusikaltimai naikinant pajūrio gamtą ir jų prijaukintų bei pamaitintų Klaipėdos valdininkų neigalumas atlikti savo pareigas skatina pažvelgti pro langą. Pamatys– žiema dingo. Tai bus proga prisiminti vien 2017-2018 metais 1,7 proc. padidėjusį šiltnamio dujų išmetimą, 90 proc. Juodosios jūros jau sudaro didelė toksiška zona, kurioje nėra deguonies, prognozuojama, kad pusė pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių gali išnykti iki 2050 metų.
Literatūroje neretai sutinkame priešpastatymą – žmogus ir gamta, kultūra ir natūra, kuris realybėje neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Suprantama, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi, sveikatos, materialinio gyvenimo lygio ir aplinkos bendras apibūdinimas leidžia įvertinti šalies padėtį, kuri, suprantama, veikia ir jos piliečių laimę bei gerovę.
Gamtos saugojimas svarbus tiek atskirai asmenybei, tiek ir visuomenės raidai, nes gamtiniai ištekliai yra riboti, o natūralioje gamtinėje aplinkoje žmogus jaučiasi geriau, nes žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad kai kurios bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir pasirinkusios tokią raidos kryptį galiausiai sugriovė pačios save. Todėl svarbu paieškoti atsakymo į klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toks klausimas nuolat kartojasi. JAV indėnai manė, kad Žemės dvasios kūriniai susiję tarpusavyje, todėl negalima imti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga ir sunaikinti viską, kas pavojinga. Tiesdami geležinkelį jie per kelis metus iššaudė milijonus bizonų. Šis pavyzdys liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.
Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių socialinių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.
Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Apibūdindamas gamtinės aplinkos ir žmogaus ryšį, kinų kilmės JAV biologas Yi – Fu Tuanrašo rašė “Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Atmetant, neigiant svetimą istoriją atmetama ir jos gamtinė aplinka.
Svetima aplinka dažnai suvokiama kaip „bloga“, o taip ją suvokę ne tik kad nesiekia jos saugoti, bet nori sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučiantis laimingu, praradęs ryšius su bendruomene žmogus, įgijęs galių veikti bando gamtą pritaikyti prie savosios naudos sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis. Jas sukelia žmonės, veikiantys pagal savitas vertybes ir poreikius, kuriuos išugdo jiems svarbios socialinės grupės.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Jos lemia ir „korporacinės“ asmenybės savitumą, pasižymintį ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientacija į vartojimą, individualizmą, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Dėl jų silpnėja įvairiapusiai socialiniai ryšiai, kuriuos keičia priklausomybė ir lojalumas korporacijai. Korporacinė asmenybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas socialines grupes, godus vartotojas. Neatsitiktinai Lietuvos pajūrį naikino didelė korporacija, kuriai labiau nei kitos vertybės rūpėjo pelnas. Neatsitiktinai nusikalstamus jos vadovų nurodymus vykdė lojalūs bendrovei, bet ne Lietuvos valstybei darbuotojai. Neatsitiktinai Klaipėdoje valdžia priklauso partijoms, neigiančioms tautiškumą ir šlovinančioms globalizmą, kuri ir parinko valdininkus, labiau nei pajūrio gamta susirūpinusius korporacijos pajamomis.
Lietuva dar gali pasipriešinti globalistinio, korporacinio tapatumo ugdytojams. Dar yra piliečių, suprantančių, kad natūraliu aplinkos saugotoju yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, kurio narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Todėl žmonės rūšiuoja atliekas, valo pamiškes, atsisako plastikinių maišelių, dalyvauja akcijoje „Darom!“ O save su valstybe nesiejantys dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad korporacijos gana dažnai laiko pelną aukštesne vertybę nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams. Ir tik stiprios nacionalinės valstybės, kurių visuomenės įsisąmonino, kad ekonominis augimas netapatus gerovės augimui, pajėgios nustatyti pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių interesų.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
UAB „Aplinkosaugos servisas“, UAB „Traidenis“ įgalioti buitinių nuotekų valymo įrenginių pardavėjai ir montuotojai, pradeda prekybą internetu naujoje platformoje nv-valymo-irenginiai.lt.
Lietuvoje veikianti internetinė parduotuvė apjungia didžiąją dalį nuotekų valymo įrenginių gamintojo, įmonės „Traidenis“, asortimento, skirto individualiųjų gyvenamųjų namų buitinėms nuotekoms valyti. Elektroninėje parduotuvėje galima įsigyti ne tik valymo įrenginių komplektus, bet ir atskiras įrengimų dalis. Ateityje numatoma „Traidenio“ prekės ženklo gaminių asortimentą plėsti.
UAB „Traidenis“ suteikia 20 metų garantiją požeminei įrenginio korpuso daliai. „Mūsų tikslas – suteikti vartotojams dar daugiau galimybių patiems nusipirkti valymo įrenginius skaitmeninėje erdvėje“, – teigė UAB „Aplinkosaugos servisas“ atstovė Ugnė Leonavičiūtė.
Parduotuvė patiks tiek statybų specialistams-montuotojams, tiek individualiems statytojams. Joje patogu gaminius įsigyti montuotojų firmoms, kurios teikia profesionalias paslaugas užsakovams, valymo įrengimų montuotojams statantiems vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemas, o taip pat ir tiems, kurie neturi didelės patirties montuojant valymo įrenginius ir ketina šį darbą atlikti patys. Įmonės „Aplinkosaugos servisas“ specialistai padės tinkamai pasirinkti valymo įrenginius, suteiks informaciją apie montavimo specifiką bei, esant poreikiui, pasiūlys atestuotus profesionalus, teikiančius kokybiškas montavimo paslaugas.
Nusipirktas e. parduotuvėje nv-valymo-irenginiai.lt prekes, klientai gali atsiimti patys Alytuje arba pasinaudoti prekių pristatymo paslauga.UAB
Lietuvoje veikianti internetinė parduotuvė apjungia didžiąją dalį nuotekų valymo įrenginių gamintojo TRAIDENIS asortimento, skirto individualiųjų gyvenamųjų namų buitinėms nuotekoms valyti. E – parduotuvėje galima nusipirkti ne tik valymo įrenginių komplektus, bet ir atskiras įrengimų dalis. Ateityje numatoma TRAIDENIS prekės ženklo gaminių asortimentą plėsti. UAB TRAIDENIS suteikia 20 metų garantiją požeminei įrenginio korpuso daliai
„Mūsų tikslas – suteikti vartotojams dar daugiau galimybių patiems nusipirkti valymo įrenginius skaitmeninėje erdvėje“, – teigė Aplinkosaugos servisas UAB atstovė Ugnė Leonavičiūtė. Parduotuvė patiks tiek statybų specialistams – montuotojams, tiek individualiems statytojams. Patogu nusipirkti montuotojų firmoms, kurie tiekia profesionalias paslaugas užsakovams, valymo įrengimų montuotojams statantiems vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemas. Aktualu ir neturintiems didelės patirties valymo įrenginių montavime, bei norintiems patiems susimontuoti šiuos įrenginius. Įmonės „Aplinkosaugos servisas“ specialistai padės tinkamai pasirinkti valymo įrenginius, bei suteiks informaciją apie montavimo specifiką, bei atestuotus kompetentingus montuotojus.
Nusipirktas „nv-valymo-irenginiai.lt“ parduotuvėje prekes, klientai gali atsiimti patys Alytuje arba pasinaudoti prekių pristatymo paslauga.
2018 m. balandžio mėn. 11 d. Kopenhagoje įvyko tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Aplinkosauginio švietimo fondo (Foundation for Environmental Education, FEE) vykdomos Mėlynosios vėliavos programos tarybos posėdis, kuriame buvo įvertinti paplūdimiai ir prieplaukos, pretendavę gauti Mėlynosios vėliavos apdovanojimą 2018 m. vasaros sezonui.
Visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ yra tikrasis FEE narys ir atstovauja Lietuvą šioje tarptautinėje organizacijoje. Lietuvos žaliųjų judėjimo teikimu Tarptautinė Mėlynosios vėliavos taryba nusprendė Mėlynosios vėliavos apdovanojimą suteikti 5 Lietuvos pajūrio paplūdimiams: Neringos savivaldybės Nidos ir Juodkrantės centriniams paplūdimiams, Palangos m. savivaldybės Birutės parko bei Klaipėdos m. savivaldybės I-osios Smiltynės ir II-osios Melnragės paplūdimiams.
Klaipėdos m. savivaldybė pernai atnaujino savo dalyvavimą Mėlynosios vėliavos programoje, iškeldama Mėlynąją vėliavą I-osios Smiltynės paplūdimyje. Džiugu, kad šiemet klaipėdiečiai ir jų svečiai išvys garbingą vėliavą plevėsuojant ir II-ajame Melnragės paplūdimyje.
Tam, kad paplūdimys būtų apdovanotas Mėlynąja vėliava, paplūdimio vanduo turi būti geros kokybės, savivaldybėje ir paplūdimyje turi būti vykdomas visuomenės aplinkosauginis švietimas, specialiai paplūdimyje įrengtuose stenduose pateikiama informacija apie vandens kokybę, gamtines vertybes, poilsiautojų elgesį paplūdimyje ir pan. Paplūdimyje taip pat turi būti užtikrinami tarptautiniai saugumo ir teikiamų paslaugų reikalavimai (iš viso paplūdimiams taikomi 33 tarptautiniai reikalavimai).
Nuoširdžiai sveikiname Neringos, Klaipėdos ir Palangos miestų savivaldybes su pasiektais laimėjimais ir linkime sėkmės siekiant tarptautinio pripažinimo kitiems jų teritorijose esantiems paplūdimiams.
Oficialiai Mėlynosios vėliavos programa pradėta įgyvendinti 1987 m. Šiandien Mėlynoji vėliava yra tapusi plačiai žinomu ir atpažįstamu paplūdimio (prieplaukos) kokybės ženklu. Kiekvienais metais, virš 4000 paplūdimių ir prieplaukų daugiau nei 40-yje pasaulio šalių įvertinami Mėlynosios vėliavos apdovanojimu.
Lietuvoje programa įgyvendinama nuo 2000 m. Mėlynosios vėliavos programą koordinuoja Aplinkosauginio švietimo fondas (angl. Foundation for Environmental Education – FEE), nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų tinklas. Šiuo metu FEE vienija nevyriausybines organizacijas daugiau nei 70-yje pasaulio valstybių. Pagrindinis FEE tikslas – aplinkosauginis švietimas ir visuomenės ekologinės savimonės kėlimas. FEE vykdo penkias tarptautines programas: „Mėlynosios vėliavos”, „Gamtosauginių mokyklų”, „Miškų pažinimo”, „Jaunųjų aplinkos reporterių” ir „Žaliojo rakto“.
2000 m. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo bei Aplinkos ministerijų teikimu, visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ tapo Aplinkosauginio švietimo fondo nariu ir koordinuoja Aplinkosauginio švietimo fondo programas Lietuvoje: „Mėlynosios vėliavos“, „Gamtosauginių mokyklų“ ir „Žaliojo rakto“. Gamtosauginių mokyklų programoje dalyvauja 91 Lietuvos švietimo įstaiga 36-iose savivaldybėse. Žaliojo rakto programos sertifikatais įvertinti 5 viešbučiai: Radisson Blu Hotel Lietuva, Radisson Blu Royal Astorija Vilnius, Radisson Blu Hotel Klaipėda, Park Inn by Radisson Kaunas, SPA Vilnius Druskininkai.
Lietuvos žaliųjų judėjimo koordinuojamos tarptautinės programos programos į aplinkosauginio švietimo veiklą įtraukia dešimtis tūkstančių įvairaus amžiaus Lietuvos piliečių.
Seimo dalį, turinčią nuosavybę Lietuvos miškuose bei saugomose teritorijose, visai nepradžiugino Jos Ekscelencijos Prezidentės Miškų įstatymo pataisų vetavimas.
Jame nurodoma, kad „nuosavybės teisė nėra absoliuti“ (juo labiau ne „šventa“), ir „miškai yra išskirtinė ekosistema“. Maža to, yra dar minima privačios nuosavybės socialinė funkcija, kas giliai nepatinka oponentams.
Beje, vakar per Žinių radiją „Rakto“ laidoje Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos pirmininkas ponas A.Gaižutis, oponuodamas man, tvirtino, kad Prezidentė įstatymo pataisų nevetavo. Jas grąžino atgal į Seimą „Prezidentūra“. Ne pati valstybės vadovė.
Seimo turtingieji – ir ne tik – tvirtai užsimojo sunaikinti ir Lietuvos gražiausias vietas, ir tarnybą, kuri jas saugoja.
Suprantama – kam reikalinga priežiūros tarnyba, kai saugomų teritorijų nebeliks. Tik keli rezervatai (ir tai – klausimas). Projekte, apibūdinant draustinius, aplamai išbrauktas žodis „vertybė“.
Mažų mažiausiai drakoniškame teisės akte, kurį dar teks slaptai ir skubos tvarka priimti, laidojama Lietuvos gamta. Ką gi, dėkui aktyvistams ir iniciatoriams, ypač socialdemokratui p. B.Bradauskui ir liberalei p. D.Kuodytei. Pastaroji, esą, atstovauja „paprastus“ žmones. Tuos kraupiai kenčiančius nuo gamtos apsaugos. Ji gavo per 200 laiškų nuo šių nelaimėlių, ir yra priversta reaguoti.
