Šį sykį štai dėl ko rašau – baugu. Nerimauju ne dėl to, kad Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ tvirtina, esą Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija‚ skaudžiai pamokydama Lietuvą; nors jei viena iš galingiausių Pasaulio valstyių svarsto galimybę suduoti stiprų smūgį Lietuvai – tai jau nėra juokai.
Įsiminė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos interviu, duotas „The Financial Times“. Tame interviu mūsų vadovas teigia, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija, kad pasiryžusi ginti demokratijos vertybes visur ir visada. Neneigiu – teisinga laikysena. Demokratija – vertybė. Ją verta puoselėti. Šiandieninė žmonija kol kas nieko geresnio už demokratiją nesugalvojusi. Juolab mums nedera krūpčioti, nes esame ne vieni. Mus budriai saugo tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Tačiau atkreipiau dėmesį, jog mūsų prezidentas (ir ne vien jis) kažkodėl vengia vartoti žodžius „tiesa“ ir „teisingumas“. Vengia neatsitiktinai. Vakarų pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, ne visuomet elgiasi teisingai.
Žvelkime į Kiniją ne vien per demokratijos, bet ir per teisingumo žiūronus. Ar teisinga Lietuvai kištis į Kinijos vidaus reikalus nurodinėjant Pekinui, kokią santvarką jis privaląs pasirinkti? Ar Lietuva turinti moralinę teisę pamiršti, jog, apart pagarbos demokratijai dar galioja ir pagarba šalies teritorinio vientisumo taisyklėms? Nejaugi nėra skirtumo tarp totalitarinių šalių, kurios viduje bjauriai elgiasi ne tik su savais, bet ir tautinėmis mažumomis, tačiau bent šiuo metu nepuldinėja savų kaimynų, ir totalitarinių valstybių, kurios terioja ir saviškius, ir tautines bendrijas, ir dar siunčia tankus aplinkiniams okupuoti? Šiuos skirtumus derėtų bent omenyje turėti.
Nepamirškime ir dar vienos aksiomos – ne visuomet teisinga kištis į kitos valstybės vidaus reikalus turint net pačius gražiausius ketinimus. Pavyzdžiai – tarsi ant delno. Ar padaugėjo demokratijos, padorumo, sąžiningumo Libijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje nuo tos akimirkos, kai Vakarų pasaulis puolė Tripoliui, Bagdadui, Kabului ir Damaskui griežtai, įskaitant karines priemones, nurodinėti, kaip jie privalą tvarkytis? Jei demokratija – tokia gera ir pažangi, tinkanti visiems ir visur, kodėl šiandien amerikiečiai pabrukę uodegą gėdingai sprunka iš Afganistano, atiduodami valdžios svertus Talibanui?
Mane baugina keliaklupsčiavimas prieš Jos didenybę Demokratiją. Ji turinti rimtų trūkumų. Imkime didžiausią demokratijos šalininkę Ameriką. Prisiminkime, kiek JAV sukišo milijardų į Prezidento rinkimų kampaniją, į valdžią atvedusią Donaldą Trampą? Kiek triukšmingų mitingų, debatų televizijose, straipsnių žiniasklaidoje? Bet vos tik D.Trampas atėjo į valdžią, iškart pradėta abejoti, ar teisingai suskaičiuoti balsavimo biuleteniai, tuoj pat pradėta tirti, ar Kremlius kišosi į laisvus demokratiškus amerikiečių rinkimus, ar tik naujasis prezidentas nėra Kremliaus agentas? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.
Dabar amerikiečiai išsirinko naują prezidentą. Juo tapo Džo Baidenas. Mano supratimu, šis pasirinkimas nedaro garbės Amerikai. Dž. Baidenas – labai garbaus amžiaus žmogus. Nejaugi laisva, demokratiška, padori ir galinga JAV nerado bent kiek jaunesnio patyrusio politiko? Juk prezidentavimas – labai sunkus darbas.
Bet senatvė – ne pats didžiausias priekaištas naująjam JAV prezidentui. Dž.Baidenas pripažino, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikytinas nusikaltėliu. Bet tuoj pat suskubo su juo ieškoti draugysčių. Tarsi nežinotų patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. O štai su į Vakarus besiveržiančios, nuo Rusijos agresijos jau beveik dešimtmetį narsiai besiginančios Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ponas Dž.Baidenas iki šiol nesusitiko (pokalbis Vašingtone numatytas tik rugpjūčio 30-ąją). Ar taip turįs elgtis tikrai demokratiškos valstybės tikrai demokratiškas prezidentas? Amerikoje gyvenantis Rusijos ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kurio komentarus youtube.com kanale vertinu už gilumą, objektyvumą ir konkretumą, brėžia išvadą, jog Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekėjęs su V.Putinu, išdavė Ukrainą. Išdavė greičiausiai tik todėl, kad jo sūnelis, sukęs verslus Ukrainoje, pateko į šios šalies teisėsaugos akiratį, o Kijevas iškeltų bylų, kuriose minima ir Dž.Baideno sūnaus pavardė, neuždaro. Būtent tokią prielaidą brėžia pesimistiškai nusiteikęs A.Ilarionovas, baiminantis, jog po Dž.Baideno išdavysčių Ženevoje Rusijos prezidentui V.Putinui atrištos rankos šį rudenį pradėt plačius išpuolius prieš Ukrainą. Jei tai – tiesa, tada turime šokiruojantį politinės korupcijos atvejį. Vardan asmeninių interesų JAV prezidentas aukoja valstybinius interesus!
Tiesa, Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas, karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius, beje, duodamas išsamius videokomentarus ne tik ukrainiečių, bet ir azerbaidžaniečių žurnalistams, politologams, istorikams, mano, jog Ukrainos padėtis, atėjus į valdžią D.Baidenui, nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nes JAV Kongrese ir Senate esama daug politikų, kurie linkę ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos nepaisant Dž.Baideno laikysenos.
Tačiau savuosiuose komentaruose A.Arestovičius pripažįsta, jog Ukraina, siekdama draugystės su NATO ir Europos Sąjunga, neturinti aklai paklusti kiekvienai Vašingtono ir Briuselio užgaidai. Vaizdingai tariant, Ukraina turėtų rūpintis ne vien demokratijos, bet ir teisingumo reikalais. Dažnai pabrėždamas, jog dėsto tik savo asmeninę nuomonę, A.Arestovičius ragina Ukrainą atkreipti dėmesį į šiandieninės Turkijos ir Azerbaidžano laikyseną. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, sugebėjo susigrąžinti Kalnų Karabachą, kuris jam priklauso vadovaujantis tarptautinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis. Azerbaidžanas ir Turkija pasielgė teisingai, kariniu būdu susigrąžinę savas žemes. O štai Europos Sąjunga, visus pastaruosius tris dešimtmečius siekusi, jog Kalnų Karabachas liktų Armėnijos jurisdikcijoje, pamynė teisingumo principus. Pasak A.Arestovičiaus, Turkija ir Azerbaidžanas ne visuomet paklūsta Europos rekomendacijoms: savus specifinius interesus gina sumaniai, išradingai. Ir tai – labai teisinga laikysena. Nes tik teisingumo ieškančios, tik teisingai besielgiančios valstybės turi ateitį.
Kalnų Karabachas – tik vienas iš pavyzdžių, kada Europa elgėsi neteisingai, savo neteisingumą pridengdama neva rūpesčiu dėl demokratijos likimo. O Lietuva, deja, pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Europa, užuot drąsiai prabilusi, jog Armėnijos, kol ji nepasitrauks iš svetimų žemių, negalima remti nei politiškai, nei finansiškai. Deja, Lietuva drauge su visa Europa rėmė okupantą – Armėniją, mažąją Rusijos kopiją.
Tad jei turėčiau galimybę, Lietuvos prezidentui G.Nausėdai patarčiau dažniau prisiminti žodį „teisingumas“. Nenorėčiau, jog Lietuva būtų priskirta teisingumą pamynusių šalių grupei. Juolab kad demokratija kartais šlubuoja net ir mūsų šalyje. Prie Seimo neseniai surengtas daugiatūkstantinis mitingas, pavirtęs riaušėmis, byloja, kad mūsų valdžia nelinkusi atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su tauta. Taip, Lietuvoje – daug kvailių, žioplių, primityvų, piktybiškai nusiteikusių antivalstybininkų. Jų būta ir demonstracijoje. Tačiau argi nėra teisus filosofas Alvydas Jokubaitis, apgailestaujantis, jog užsispyrusi Lietuvos valdžia nesišneka su tauta? O jei ir bando šnekėtis, tai – nenuoširdžiai, paviršutiniškai, tik savireklamos sumetimais. Tokia valdžios laikysena – antidemokratiška. Visuomeninėje LRT televizijoje senų seniausiai turėjo būti surengta gausybė rimtų diskusijų, kai ginčytis pakviečiami visi be išimčių, o ne tik tie, kurie linkę kalbėti kuo švelniau ir atsargiau. Besirūpindami demokratijos plėtra Kinijoje nepamirškime savų bėdų.
Jau nūnai nebenoriu aklai pasitikėti ir Vašingtono saugumo garantijomis. Iš galvos niekaip neišdyla pasityčiojimą primenantis Amerikos pažadas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
2021.08.19; 06:00
