Gedimino kalnas pavojuje, Arkikatedros sienos trūkinėja, Valdovų rūmai neužbaigti, Lukiškių aikštė apleista, Tautos namai nepastatyti… Tai anaiptol ne visos bėdos, bet ir jų pakanka, kad skaudėtų širdį.
Kodėl mes tokie nevykėliai? Nieko nesugebam pastatyti, pradėto – užbaigti? Stadioną tik iš trečio karto arba įveiksime, arba griausime. Ir už tai niekas nepasodintas, niekam nuo galvos nė plaukas nenukrito. Panašu į visuotinį sabotažą: juo blogiau, juo geriau. Mokame tik vogti. Milijonais. Vagiame taip, kad mūsų Temidė nieko blogo nemato, nes juk ji – užrištomis akimis. Žurnalistui, išdrįsusiam pasakyti tiesą apie generolą, ji pliekia iš peties, o Kėdainių kniaziui paslaugiai leidžia pabėgti į Maskvą, paskui grįžti, paskui išvykti į Briuselį… Tokių pavyzdžių – tūkstančiai. Jie varo į neviltį.
