J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Vašingtonas, spalio 7 d. (dpa-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas ketvirtadienį pareiškė, kad pasauliui gresia didžiausias pavojus nuo 1962 metų Kubos raketų krizės, kai Rusija kariauja Ukrainoje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „nejuokauja“, kalbėdamas apie galimą branduolinių, biologinių ar cheminių ginklų panaudojimą, Baltųjų rūmų spaudos tarnyba citavo J. Bideno žodžius, pasakytus Demokratų partijos lėšų rinkimo renginyje Niujorke.
Prezidentas sakė nemanąs, kad yra koks nors būdas panaudoti taktinį branduolinį ginklą, kuris nesibaigtų „Armagedonu“.
Rusija neseniai aneksavo keturis Ukrainos regionus, taip pažeisdama tarptautinę teisę, o V. Putinas pareiškė, kad Maskva laikys Ukrainos atakas prieš tuos regionus išpuoliais prieš pačią Rusiją ir panaudos visas priemones jiems apginti.
Vašingtonas jau kurį laiką siunčia perspėjimus Maskvai, kad branduolinio ginklo panaudojimas turėtų rimtų pasekmių. Tačiau Baltieji rūmai viešai nekomentavo, kokios tai būtų pasekmės. JAV vyriausybė taip pat teigė nemačiusi jokių konkrečių Rusijos veiksmų, kuriais ši siektų panaudoti branduolinį ginklą.
Kubos raketų krizė laikoma labiausiai įtemptu Šaltojo karo laikotarpiu. 1962 metų spalio mėnesį abi supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga – buvo arčiausiai branduolinio karo. Krizė baigėsi, kai tuometinis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy pažadėjo nepulti Kubos, o Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas įsakė išvežti branduolinius ginklus iš Kubos.
Kodėl prasidėjo karas Sirijoje? Kodėl į Europą plūsta pabėgėliai? Kam naudinga brangi nafta? Kada visa tai baigsis?! Atsakymai yra daug sudėtingesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir visi jie glūdi Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione.
Sausiausias periodas per 900 metų
Mokslininkai nebesiginčija, kad klimatas Žemėje šyla. Tai fiksuoja viso pasaulio meteorologai, ir neigti tai būtų labai drąsu. Kaip šylančio klimato iliustracija dažnai vaizduojami tirpstantys ledynai, bet tolimoje Šiaurėje žmonės negyvena ir tų vietų pokyčiai aktualiausi baltosioms meškoms. Visai kitaip yra karščiausiose pasaulio vietose, kur gyventojų tiršta ir net menki klimato svyravimai veikia milijonų gyvenimus.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
NASA studija parodė, kad Artimųjų Rytų regione 1998–2012 m. laikotarpis buvo pats sausiausias nuo 1100 metų. Per tuos metus iškrito 10–20 proc. mažiau kritulių nei per bet kurį kitą istorijai žinomą to regiono tarpsnį. Sausra susijusi su dideliu karščiu. Makso Plancko instituto mokslininkai suskaičiavo, kad Artimųjų Rytų regione nepakeliamai karštų dienų skaičius nuo 1970 m. išaugo dvigubai, o amžiaus viduryje tokių dienų padaugės dar keturis kartus. Karštis ir sausra lemia didėjančią oro taršą. Dykumų dulkių dalelių skaičius atmosferoje padvigubėjo.
Dideli karščiai jau dabar yra didžiulis iššūkis, pirmiausia Persijos įlankos šalims, o ateityje grėsmės tik dar labiau didės. Dubajuje, Abu Dabyje, Irano pakrantėje fiksuojami karščio rekordai. Dėl vyraujančių vėjų iš jūros atnešamas drėgnas oras įkaista ir žmonėms tampa nepakeliamas. Kaip aiškina Vilniaus universiteto dėstytoja Judita Liukaitytė, kai santykinis drėgnumas aukštas, net ir prakaituojant žmogui sunku atvėsti, taigi organizmas jaučiasi dar blogiau. Esant 35 laipsnių karščiui ir 80 proc. santykiniam drėgnumui, žmogus jaučia 54 laipsnių kaitrą. Mokslininkai fiksuoja vis daugiau dienų, kai Persijos įlankos pakrantėse tiesiog tampa pavojinga ilgai būti lauke, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir ligoniams.
SOS: vandens ir maisto!
Karštis, smėlio dulkės ir sausra niekaip nesuderinama su našiu žemės ūkiu. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje vis mažėja žemės plotų, tinkamų augalininkystei, ką jau kalbėti apie gyvulių auginimą. Maroke dabar ūkininkaujama tik trečdalyje to ploto, kur buvo ūkininkaujama anksčiau. Tas pats Alžyre ir Mauritanijoje. Saudo Arabija ir kitos dykumų šalys beveik visą reikalingą maistą importuoja jau 40 metų!
Pasaulio išteklių institutas skelbia, kad iš 33 labiausiai vandens trūkumo kamuojamų šalių 14 yra Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Dėl vis didėjančių karščių senka upės, mažėja požeminio vandens, taigi kyla ir jo kaina. Vanduo Magribo ir Levanto šalyse vadinamas baltuoju auksu. Naftos turtinguose Katare, Omane ar Bahreine vandens trūkumas yra viena didžiausių šalies problemų, bet šios šalys turtingos ir kaip nors gali tai spręsti. O ką daryti skurdžioms valstybėms, tokioms kaip Jemenas?
Dauguma Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių jau daugybę metų dirbtinai mažina vandens ir maisto kainas. Vyriausybės bijo savo visuomenių, todėl daro viską, kad žmonės bent jau nebadautų, nes trūkstant maisto neramumai garantuoti. Bahreine valdžia subsidijuoja 30 proc. jautienos ir net 70 proc. avienos kainos. Šioms ir kitoms būtiniausių prekių subsidijoms išleidžiama per 30 proc. viso šalies biudžeto. Tai daroma dešimtmečius, ir net tik Bahreine, bet ir Katare, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitur. Iki šiol maisto piginimo programos buvo finansuojamos už naftą gaunamais pinigais. Įdomu, kad maistas atkeliauja daugiausia iš tų šalių, kurios tą naftą perka! Kritus gamtinių išteklių kainai, Artimųjų Rytų vyriausybės neišgali palaikyti žemų maisto kainų, todėl jau ieškoma būdų, kaip didinti mokesčius ir mažinti subsidijas.
Blogas oras pranašauja konfliktą
Pasaulio išteklių institutas rėžė tiesiai – vandens trūkumas buvo pagrindinis veiksnys, sukėlęs Sirijos pilietinį karą! Iki konflikto Siriją alino didelės sausros ir blogi derliai, todėl apie 1,5 mln. žmonių per trumpą laiką iš kaimo vietovių persikraustė į miestus, kur laukė didelis nedarbas ir prastos gyvenimo sąlygos. Galiausiai tai išvirto į protestus prieš Vyriausybę ir tarpusavio vaidus.
Klimato pokyčių įtakos konfliktams neneigia ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Kalbėdamas apie Sirijos karą, jis tiesiai nenurodė klimato kaitos kaip pagrindinės priežasties, bet sutiko, kad Siriją kamavusi „sukrečianti sausra blogą situaciją padarė dar blogesnę“.
Jau ir dabar daugumą regiono šalių – Libiją, Egiptą, Jemeną, Palestiną – kamuoja konfliktai. Neseniai regionas išgyveno Arabų pavasario neramumus. Naujas iššūkis yra žemos naftos kainos, kurios kaitina atmosferą ir tik skatina tarpusavio nesutarimus, tokius kaip Saudo Arabijos ir Irano priešiškumas.
Artimuosiuose Rytuose bus ankšta
Maža to, kad regionas patiria sudėtingus klimato pokyčius, trūksta maisto bei vandens, dar prisideda ir demografiniai iššūkiai. Dėl vyraujančių kraštutinių pakraipų islamo srovių įtakos šeimos vis dar susilaukia daug vaikų. Nors gimstamumo lygis mažėja, kol kas žmonių daugėja sparčiai. Saudo Arabijos gyventojų nuo 10 mln. 1980 m. išaugo iki 28 mln. 2010 m., panaši situacija ir kaimyninėse valstybėse.
Pasaulio bankas jau ne kartą įspėjo Levanto ir Magribo valstybes, kad joms būtina atsikratyti priklausomybės nuo naftos, spręsti chronišką jaunimo nedarbo problemą, reformuoti švietimą, pritraukti investicijų ir diegti inovacijas. Deja, šalys, ypač tos, kurios turtingos gamtinių išteklių, ilgai nenorėjo klausyti patarimų.
Artimiausioje perspektyvoje visam regionui prognozuojamas nedidelis ūkio augimas, bet spartus gyventojų daugėjimas, o kylant pragyvenimo lygiui didės priklausomybė nuo naftos eksporto ir visų kitų prekių importo. Žemės ūkio specialistai skaičiuoja, kad Artimųjų Rytų šalys kasmet importuoja maisto už 35 mlrd. dolerių ir per 20 metų šis skaičius padvigubės. Ar ateityje regionas sugebės brangiai parduoti dukart daugiau naftos?
Mokslininkai ir sociologai skelbia, kad vienas labiausiai dėl klimato kaitos kenčiančių regionų yra Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika. Kuo labiau šils oras, tuo bus sudėtingesnės gyvenimo sąlygos. Norint prisitaikyti prie gamtos, reikės milžiniškų investicijų, o pagrindinis vietos ūkio sektorius – naftos pramonė – neatrodo turintis šviesią perspektyvą. Ar regione bus pakankamai išteklių išgyventi vis didėjančiai visuomenei? Labai tikėtina, kad alternatyva taps masinė emigracija į kitus kraštus, pirmiausia į turtingą ir senėjančią Europą.
