Slaptai.lt ne sykį rašė, kad Armėnija šiuo metu rimtai susipykusi su trimis valstybėmis – Turkija, Azerbaidžanu ir Gruzija (Sakartvelas). Viena iš priežasčių, kodėl įtemti santykiai, – tai teritorinės pretenzijos. Tiek ankstesnės, tiek dabartinės Armėnijos valdžios reiškia teritorines pretenzijas Turkijai (sakykim, Araratas), Azerbaidžanui (Kalnų Karabachas) ir Sakartvelui (pavyzdžiui, reikalauja atiduoti neva armėnišką Batumį).
Tačiau armėnų separatistai, regis, neturi saiko jausmo. Pasirodo, oficialusis Jerevanas užsienyje gyvenančių tautiečių rankomis pretenduoja dar į trijų nepriklausomų šalių teritorijas. Tai – Moldova, Ukraina ir Rumunija.
Kad ši informacija nėra laužta iš piršto, byloja šiais metais Tbilisyje dienos šviesą išvydęs prof. dr. Namiko Alijevo mokslinis – analitinis veikalas „Padniestrės konfliktas“.
Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į politinį – karinį konfliktą, kilusį tarp Moldovos ir Rusijos dėl Padniestrės. Knygos autorius tvirtina, kad 1989-1992 metais tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padniestrės regiono atstovų kilę nesusipratimai tebuvo „vidinio pobūdžio“. Tačiau 1992-aisiais metais į konfliktą įsivėlė 14-oji Rusijos armija, ir nuo tada šis konfliktas laikomas tarptautiniu. Mat į Moldovos vidaus reikalus ciniškai įsivėlė svetimos valstybės – Rusijos – ginkluotosios pajėgos.
„Padniestrės konflikte“ šie įvykiai analizuojami itin preciziškai: visos priežastys, teisiniai aspektai, galimybė išvengti kraujo praliejimo… Taip pat pateikiama išsami įvykių kronika.
Tad šis mokslinis veikalas pravers visiems, kurie domisi teritoriniais konfliktas, kilusiais tiek buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiek ir kituose pasaulio regionuose.
Beje, šiame veikale pasakojama ir apie specifinį Budžako regioną, kuris apima Ukrainos, Rumunijos ir Moldovos teritorijas. Moldova dalinama į kelis akivaizdžiai skirtingus regionus – Šiaurė, Centras, Padniestrė ir Budžakas. Kiekvienas iš šių regionų – ypatingas (sava istorija, kultūra, nacionaline gyventojų sudėtimi bei užsienio šalių dėmesiu).
Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas” bei „Padniestrės konfliktas” autorius
Svarbu pabrėžti, jog armėnai ten niekad nesudarė tautinės mažumos. Jų nepavadinsi net etnine mažuma. Bet Budžake gyvenančių armėnų tautybės žmonių apetitai – labai dideli. Jie ten nori būti patys svarbiausi, turėti daugiausiai privilegijų. Vien dėl to, jog kadaise atsikėlė į Budžaką gyventi.
Dar svarbu pabrėžti, jog mokslinio veikalo „Padniestrės konfliktas“ autorius – solidus politikas, mokslininkas, tyrinėtojas. Namikas Alijevas yra Azerbaidžano diplomatas, kadaise rezidavęs Moldovoje ir Gruzijoje. Jo sąskaitoje – 20 mokslinių monografijų bei šimtas mokslinių straipsnių. N.Alijevas taip pat yra tikrasis Maskvos, Insburgo, Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo Mokslo Akademijų narys, trijų užsienio universitetų garbės daktaras.
Be kita ko, jo ankstesnysis mokslinis veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ išverstas į lietuvių kalbą. 2013-aisiais metais ši knyga buvo pristatytas Vilniaus Universitete. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbta ir prof. dr. N.Alijevo straipsnių Kalnų Karabacho tema.
Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.
1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.
Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).
Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.
Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.Hodžaly skausmas
Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.
Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.
Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.
Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…
Hodžaly aukaHodžaly aukos
Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.
Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.
Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.
Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.
Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai”. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?
Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.
O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.
Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.
Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.
Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.
Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…
Kiekvienas nusikaltimas neįmanomas be užsakovų ir atlikėjų. Nuo visuomenės jie slepiasi. Nukentėjusieji elgiasi priešingai – „didvyrius“ stengiasi demaskuoti.
Šiomis dienomis Azerbaidžanas minėjo 28-ąsias Khodžaly tragedijos metines. Hodžaly miesto šturmas irgi turi išskirtinį braižą. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.
Atakos metu 366-ąjame pulke turėjo tarnauti maždaug 1800 karininkų ir kareivių. Tačiau 1985-aisiais šis pulkas pakeitė dislokacijos vietą – iš Giandžos (sovietiniais laikais Azerbaidžano senoji sostinė buvo vadinama Kirovobadu) į Hankendį (Kalnų Karabacho sostinę, kurią armėnai dabar vadina Stepanakertu).
Tuo metu pulkas buvo performuotas, ženkliai sumažintas. 1992-aisiais metais pulke tarnavo perpus mažiau karininkų ir kareivių, nei turėjo tarnauti remiantis karine logika. Hodžaly šturmo išvakarėse pulke tebuvo apie 630 karininkų, puskarininkių ir eilinių. Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai, jį iš tiesų kontroliavo armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai. Azerbaidžano teisėsauga tvirtina surinkusi neginčijamų duomenų, kad atakos išvakarėse pulke vadovaujančius postus užėmė būtent 49 armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Pulkui, kurio kareiviams užpuolus Hodžaly miestą žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios, vadovavo Jurijus Zarvigorovas. Būtent Jurijus Zarvigorovas šturmo metu buvo oficialus 366 pulko vadas.
Taip pat minimi ir svarbias pareigas užėmę 366 pulko majorai Valerijus Čitčianas, Seiranas Oganianas ir Jevgenijus Nabokichin.
Chodžaly aukoms atminti
Sraigtasparnius, kurie raketomis apšaudė Hodžaly miestą, pilotavo lakūnai Romb Galakčijan, Razdan Minojan, Ararat Saradčian ir Suren Pirimian.
Taip pat žinoma, jog vieną sraigtasparnį pilotavo iš Libano atvykęs Zachidas al – Muhammadas.
Azerbaidžanas nustatė visų Hodžaly žudynėse dalyvavusių 366 pulko kariškių tapatybes. Tarp tų, kurie puolė jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau strategiškai svarbų Hodžaly miestą siekiant okupuoti Kalnų Karabachą, būta politikų, sovietinių milicininkų, kalėjimo viršininkų, prižiūrėtojų.
Kur jie dabar gyvena, ką veikia?
Po 1992-ųjų vasario 25 – 26-ąją surengtų skerdynių Hodžaly mieste dauguma 366 pulko kariškių tapo civiliais.
LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs pulko vadas J. Zarvigorovas šiuo metu gyvena Rusijos federacijoje – Pskovo mieste. Dirba draudimo kompanijoje. Vl.Ponomariovas – Kemerovo srityje. Tapo net vietinio universiteto docentu. O tūlas S.Oganianas keleriems metams buvo tapęs net Armėnijos gynybos ministru. J. Nabokichin – pasislėpė kažkur Pietų Amerikoje. Greičiausiai – Argentinoje.
Azerbaidžano valdžia paskelbusi tarptautinę paiešką visiems Hodžaly šturmo operacijoje pasižymėjusiems „didvyriams“. Juos būtų lengva išgaudyti. Deja, didžiausia kliūtimi tapo Rusija, atsisakanti juos išduoti. Žinoma, Hodžaly budelių neišduoda ir Armėnija.
Tačiau Azerbaidžano teisėsauga šios bylos nėra padėjusi į archyvą. Paieškos tęsiamos. Informacija apie žudikus teberenkama.
Štai kodėl jums rašau. Pastebėjau, kad portalas slaptai.lt daug dėmesio skiria Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių šiokiadieniams. Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Bolivijos lietuviams tribūna suteikiama nuo pat 2011 metų iki šiol.
Viena iš pirmųjų publikacijų, pasakojančių apie Pietų Amerikos lietuvių kultūrinį gyvenimą, paskelbta dar 2011 metais. Ji vadinosi šitaip – „Seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje“. Viena iš paskutiniųjų paskelbta 2020-ųjų metų vasario 6 dieną pavadinimu “Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas – Argentina 2020“.
Suskaičiavau, kad per beveik dešimt metų slaptai.lt publikavo mažų mažiausiai keliolika straipsnių ir fotoreportažų apie Berisso mieste rengiamas „Imigrantų šventes“, „Ecos de Lituania“ radijo laidas, lietuvių tautinių šokių festivalius Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje.
Pietų Amerikos lietuvių jaunimas
Labai džiugu, kad Pietų Amerikos lietuviai saugo savo tradicijas, papročius, kalbą. Taip elgtis būtina kiekvienai subrendusiai tautai. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos aktualijų portalas slaptai.lt vertina, gerbia Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos lietuvių interesus, skelbia jų pasakojimus apie tautinio pobūdžio šventes. Po pasaulį išsibarstę lietuviai privalo vieni kitus palaikyti.
O dabar – apie kitą svarbų aspektą. Portalo slaptai.lt žvilgsnis – labai platus. Jūs domitės pačiomis įvairiausiomis temomis. Domitės ir tuo, kaip, kodėl ir kokių priežasčių skatinamos kai kurios užsienio šalys 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje nutarė pakrikštyti „armėnų genocidu“. Tiek žurnalistas Gintaras Visockas, tiek armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tiek publicistė Irma Ąžuolė, portale slaptai.lt ne sykį pastebėjo, jog pirmosios valstybės, 1915-uosius paskelbusios „armėnų genocidu“, buvo būtent Pietų Amerikos šalys. Tai – Urugvajus ir Argentina.
Štai kaip apie Urugvajaus proarmėnišką sprendimą jūsų portale rašo armėnų kilmės tyrinėtojas F.Ekozjancas:
„Pirmoji vlstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje“.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Kita Pietų Amerikos šalis, kuri 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje oficialiai apibūdino „armėnų genocidu“, buvo Argentina. Tas pats F.Ekozjancas pastebi: „1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos“.
Kadangi man, azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečiui, suleidusiam šaknis Šiauliuose, rūpi išsiaiškinti, kodėl kai kurios pasaulio šalys, deramai neįsigilinusios į istoriją, vienašališkai priima išskirtinai Armėnijai palankias rezoliucijas, aklai smerkdamos Turkiją, turiu prašymą – pasiūlymą. Gal slaptai.lt galėtų kreiptis į aktyvias, patriotiškas, lietuviškumą branginančias Urugvajaus ir Argentinos lietuvių bendruomenes, kad šios surinktų kuo daugiau informacijos, kodėl Urugvajuje ir Argentinoje buvo priimtos Armėnijai palankios ir tuo pačiu Turkiją smerkiančios rezoliucijos. F.Ekozjanco pastaba, jog Pietų Amerikai vargu ar nuoširdžiai parūpo tragiški 1915-ieji buvusioje Osmanų imperijoje, – įsidėmėtina.
Šoka Argentinos lietuviai
Puikiai suprantu, kad slaptai.lt neturi galimybių nuvykti į Pietų Ameriką ir ten atlikti žurnalistinių tyrimų. Tad kodėl slaptai.lt redaktoriui nepaprašius Pietų Amerikos lietuvių pagalbos? Juk slaptai.lt ir Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus lietuvių draugystė tęsiasi ištisą dešimtmetį, tikiuosi, jog tęsis ir ateityje. Gal Pietų Amerikos lietuviams nebus labai sunku peržiūrėt to meto vietinius leidinius, perklausyti to meto parlamentų stenogramas, paprašyti tų dienų įtakingų politikos liudininkų interviu.
Nuotraukoje – Lietuvos ambasada Argentinoje
Juk per pasaulį nusiritę proarmėniški „pripažinimai“, – keistoki, dažnusyk – dirbtini. Kiek juose nuoširdumo ir kiek – falšo? Argi Lietuvai, 2005-aisiais pasielgusiai lygiai kaip kadaise nutarė Urugvajus ir Argentina, nėra svarbu žinoti visas aplinkybes?
Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.
Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.
Kas bijo viešumo?
Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.
Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.
Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?
Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.
Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.
Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.
Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.
Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?
Pietų Amerikos pavyzdys
Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?
Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).
Lietuviška laikysena
Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!
Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.
Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:
„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“
Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.
Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?
Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.
Su Lietuvos delegacija. Garmiše-Partenkirchene. Slaptai.lt nuotr.
Kaip derėtų vertinti istoriką, kuris skelbia kategoriškas išvadas, remdamasis prieš tris dešimtmečius studentiškuose leidiniuose publikuotais jaunojo keliautojo įspūdžiais ir ignoruoja daug rimtų veikalų išleidusio istoriko – mokslininko – tyrinėtojo knygą?
Ko nepasakė Armėnijai simpatizuojantis istorikas?
Šis viešas klausimas – ponui Algiui Kasperavičiui, neseniai „Lietuvos ryte“ paskelbusiam straipsnį „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13). Savo publikacijoje šis istorikas perša nuomonę, kad 1990 metais kariuomenę į Baku sovietai įvedė tam, kad nuo agresyvių azerbaidžaniečių apgintų … neva skriaudžiamus armėnus.
Kolegė Irma Ąžuolė, reagavusi į šią keistą mintį straipsnyje „Ko nepasakė istorikas Algis Kasperavičius“ (slaptai.lt), pagrįstai gūžčioja pečiais: „Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia“.
Kadangi kolegė I.Ąžuolė rėmėsi ir mano prieš keletą metų apie Kaukazo skaudulius išleista knyga „Juodojo Sodo tragedija“, norėčiau diskusijon įsiterpti – pateiksiu keletą savų pastebėjimų.
Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Tikrai į akis krenta aplinkybė, jog istorikas A.Kasperavičius vadovaujasi prieš trisdešimt metų po Kaukazą keliavusio jaunučio Artūro Zuoko (vėliau žurnalistiką iškeitė į politiką, tapo Vilniaus meru) straipsniu, paskelbtu studentiškame laikraštyje „Universitas Vilnensis“. Neatmetu galimybės, jog po tuos kraštus keliavusiam A.Zuokui anuomet išties kas nors papasakojo apie „skriaudžiamus armėnus“. Neneigiu, kad A.Zuokas savo straipsnyje išdėstė tik tai, ką išgirdo, suprato, pamatė.
Bet vis tik – ar įmanoma, atvykus į kelis milijonus gyventojų skaičiuojantį nepažįstamą miestą (tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto) per keletą dienų perprasti visas armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimų priežastis, atpažinti slaptųjų tarnybų provokacijas, suvokti, kur dezinformacija, o kur – šventa tiesa? Mano įsitikinimu, – neįmanoma. Kodėl?
Čečėniška patirtis
Remiuosi asmenine patirtimi. 1994-ųjų vasarą aš atvažiavau į Čečėnijos sostinę Grozną. Panašiai kaip ir į Azerbaidžaną užsukęs A.Zuokas, tuomet aš buvau jaunutis žurnalistas – skaičiavau tik 26-ąjį gimtadienį. Taigi patirties – ne itin gausu, nors jau, tiesa, buvau atitarnavęs dvejis metus sovietinėje armijoje, baigęs mokslus Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete (specialybė – žurnalistika), turėjau kelerių metų žurnalistinės patirties plušant „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“.
Ir vis dėlto jau pirmosiomis dienomis supratau, kad kelių savaičių viešnagės, jeigu noriu susigaudyti čečėniškuose reikaluose, neužteks, kadangi ne visi čečėnai, kad ir kokie vaišingi, draugiški, skubėjo atvirauti. Tik po kelerių mėnesių (tuo metu „Lietuvos aide“ pasirodė pirmieji mano rašiniai čečėniška tema), praleistų Grozne, tuometinė Čečėnijos vadovybė plačiau atlapojo savo kabinetų duris. Pabrėžiu – tik rudeniop interviu man noriai ėmė dalinti tuometiniai Čečėnijos politikai, verslininkai, kariškiai.
Juos galima suprasti. Tuo metu Čečėnijoje šmirinėjo daug žurnalistų, taip pat ir iš Vakarų Europos, Amerikos, kuriuos Dž.Dudajevo aplinka įtarė renkant informaciją Rusijos slaptosioms tarnyboms. 1992 – 1994-aisiais metais Čečėnijoje išties įvairius mitingus, protesto akcijas, susidūrimus organizavo Čečėnijai neva gero linkintys Labazanovo, Avturchanovo, Gantemirovo vadovaujami čečėnai. Štai jie noriai dalinosi „informacija“, koks blogas Dudajevas, o jie – šventi. Noriai „išpažintimis“ dalinosi ir įvairiausio plauko provokatoriai, atkakliai įrodinėję, girdi, Dž.Dudajevas – diktatorius, teroristas, vagis, kad jo beveik niekas nepalaiko. Tik spėk užsirašinėti jų pasakojimus.
Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas. Groznas. 1994 metų rugpjūtis. Slaptai.lt nuotr.
Tad kokių straipsnių galėjau parsivežti į Vilnių, jei komandiruotė būtų užtrukusi vos keletą dienų? Tik ilgiau pagyvenus Grozne paaiškėjo visos klastos. Tie labazanovai, gantemirovai, avturchanovai, subūrę kelis šimtus ištikimų sėbrų, – Rusijos slaptųjų tarnybų užverbuoti agentai, siekiantys nuversti nepriklausomybės taikiomis, demokratinėmis priemonėmis siekusį Dž.Dudajevą. Kai kurie iš jų – tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, specialiai paleisti iš Rusijos kalėjimų tam, kad juos būtų galima nusiųsti į Čečėniją kelti sumaišties.
Kad savaitės neužtenka deramai perprasti visus niuansus, bylojo ir kelionė į Tbilisį. Gyvendamas Grozne kelioms dienoms buvau išvykęs į Gruziją (Sakartvelas). Tbilisyje praleidau savaitę, skubėdamas parengti kuo daugiau interviu, bet grįždamas atgal į Čečėniją vis tik nebuvau tikras, kad iki galo išsiaiškinau, kodėl buvo nuverstas Zviadas Gamsachurdija, ko siekia tie, kurie jį nuvertė, kokių tikslų turi į valdžią prasibrovęs Eduardas Ševardnadzė…
Štai kodėl abejoju, kad anuomet trumpam į Azerbaidžaną užsukusiam A.Zuokui net ir labai stengiantis būtų pavykę perprasti visas kaukazietiškas tiesas.
Net šiandien, bendraudamas su kai kuriais iškiliais Lietuvos istorikais bei politikais, išgirstu nuostabą keliantį pasiaiškinimą: „Jūs, Gintarai, net neįsivaizduojate, kaip 1988 – 1994-aisiais Armėnijos pasiuntiniai mums gausiai siuntė įvairiausius pareiškimus, laiškus, straipsnius, kaip dažnai skambindavo, pasakodami apie Azerbaidžano nusiklaltimus Armėnijai. Tuo tarpu iš Baku – nė menkiausios žinutės. Nei skambučių, nei pareiškimų, nei delegacijų. Taip po truputį mums ir suformavo antiazerbaidžanietiškas nuostatas“.
Be abejo, pasyvi Azerbaidžano elgsena – ne itin suprantama. Tačiau ar pateisinama lietuviška laikysena? Juk akivaizdu: jei oficialusis Jerevanas nuo kojų iki galvos Vilnių užvertė savąja informacija, o Baku – tyli, kas tau, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam istorikui, nevengiančiam užsienio politikos temų, trukdo bent sykį paskambinti į Azerbaidžaną? Juk tu dirbi oficialioje Lietuvos įstaigoje. Tau tiesiog privalu išgirsti visus konfliktuojančių pusių argumentus.
Kodėl nutylėta istoriko Algimanto Liekio knyga?
Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, A.Kasperavičiaus publikacija paliko slogų įspūdį. Vienas iš pagrindinių nusistebėjimų – kodėl jis remiasi vos 22-iejų metų amžiaus jaunuolio pastebijimais, surašytais prieš tris dešimtmečius, ir tuo pačiu nutyli 2016-aisiais išleistą prof. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, kuriame istorikas (deja, praėjusiais metais mirė) skelbia ne vien Armėnijos, bet ir Azerbaidžano argumentus? Juk istorikas A.Liekis – tai solidus 43 mokslinių monografijų ir 1400 mokslinių straipsnių autorius.
Kitas akivaizdus tendencingumas – dėl Sumgaito skerdynių. Taip, tame netoli Baku esančiame mieste prie pat Kaspijos jūros 1988-ųjų vasario 27–29 d. įvyko tragedija. Bet ar galima ramia sąžine teigti, esą azerbaidžaniečiai masiškai žudė armėnus? Šis teiginys abejotinas vien dėl to, kad smurtautojams vadovavo armėnų tautybės vyras – Eduardas Grigorianas. Šito nieks negali paneigti. Nejaugi tai – nereikšminga detalė?
Kodėl vienu atveju remiamasi prieš trisdešimt metų universiteto laikraštyje paskelbtu jaunučio A.Zuoko straipsniu, o, pasakojant apie Sumgaite pralietą kraują, nutylima visai neseniai išleista A.Liekio knyga, kurioje – ištisas skyrius, skirtas Sumgaito tragedijai?
Sumgaite nutikusi nelaimė
Štai viena citata iš minėto A.Liekio veikalo.
„Dėl žudynių ir neramumų tame azerbaidžaniečių mieste tada nemažai kas kaltino pačius azerbaidžaniečius, ypač armėnų politikieriai, skelbdami, kad žudynės – tai musulmonų neapykantos krikščionims rezultatas. Žinoma, iš Armėnijos išvytieji ir laikinai apsigyvenę Sumgaite azerbaidžaniečiai buvo apimti nevilties ir jautė pažeminimą, buvo priešiškai nusiteikę armėnų atžvilgiu. Tačiau nemažai kas mano, kad tas skerdynes organizavo (nužudyti 32 žmonės, iš jų 26 armėnai) patys armėnų teroristai, norėdami pasauliui parodyti, kad azerbaidžaniečiai žudo krikščionis armėnus ir todėl jie atskirsią Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano. Apie tai paskelbta nemažai dokumentų anglų ir kitomis kalbomis. Iš tų dokumentų susidaro nuomonė, kad riaušės ir žudynės Sumgaite buvo specialiai organizuotos KGB ir armėnų teroristinių organizacijų, kad pasauliui būtų pateiktas „nenuginčijamas“ įrodymas, jog krikščionims armėnams negalima gyventi tarp musulmonų azerbaidžaniečių, todėl būtina kuo greičiau leisti Kalnų Karabachui, kuriame armėnai tuo metu jau sudaro gyventojų daugumą, prisijungti prie Armėnijos“.
Ne mažiau svarbi ir ši citata iš skyriaus „Sumgaito aukos“: „Pjautynėms Sumgaite, kaip matyti iš liudininkų parodymų ir spaudos, visokie armėnų provokatoriai rengėsi iš anksto. Jų aukomis pirmiausia turėjo tapti jų pačių tautiečiai – „nepatikimieji“ armėnai – tie, kurie atsisakė siųsti savo uždirbtus pinigus į Armėniją, į Kalnų Karabachą ten esantiems „kovotojams“ dėl „didžiosios Armėnijos“, dėl Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos paremti. Tad išpuoliai vasario 27-29 dienomis buvo nukreipti ne apskritai prieš armėnus, o prieš tuos, kurie buvo atsisakę siųsti pinigus į Armėniją…“
Ar tai – taip pat dėmesio neverta versija?
Suprantu, galima nemėgti istoriko A.Liekio, galima nevertinti jo darbų. Bet ar įmanoma, jei dediesi esąs objektyvus Lietuvos istorikas, rašant apie Sumgaito tragediją nutylėti Mokslotyros instituto išleistą lietuvio istoriko A.Liekio knygą, kurioje Sumgaito tragedijai skirtas visas skyrius?
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas, atvykęs į Izraelį dalyvauti Holokaustui skirtoje tarptautinėje konferencijoje, apsilankė Knesete ir paragino parlamentarus pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje. Tai ketvirtadienį pranešė prezidentūros spaudos tarnyba.
„Pažymėjęs, jog armėnų ir žydų istorijoje nemažai tragiškų puslapių, prezidentas A. Sarkisianas pareiškė, jog abi tautos turėtų suvienyti pastangas, kad tokios tragedijos niekada nebepasikartotų. Jis pabrėžė, kad gėdingo istorijos fakto (armėnų genocido) pasmerkimas neturi priklausyti nuo politinės konjunktūros“, – sakoma pranešime.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.
Armėnų genocidą taip pat pripažino Europos Parlamentas ir Pasaulio bažnyčių taryba. Iš 50-ties Amerikos valstijų 44-ios pripažino ir pasmerkė armėnų genocidą, taip pat paskelbė balandžio 24-ąją Armėnų genocido aukų diena.
Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu.
Kai kurie azerbaidžanietiški leidiniai pastebi, kad naujasis Rusijos premjeras Michailas Mišustinas, kurį prezidentas Vladimiras Putinas pasiūlė į Rusijos Federacijos Ministro Pirmininko postą, turi armėniškų šaknų. Pagal motinos liniją. Teigiama, kad jo motina – armenė. Pats jis kilęs iš Taičaruko (dabar – Megradzor) kaimo Armėnijoje.
Manoma, kad naujojo premjero proseneliai, gyvendami Rusijoje, šiek tiek pakeitė savo pavardę: iš Mičustinų tapo Mišustinais.
Primename, kad už M.Mišustino kandidatūrą balsavo 384 Rusijos Valstybės Dūmos deputatai, tik 41 – susilaikė, o balsavusiųjų prieš nebuvo nė vieno.
M.Mišustinas pakeitė ilgai V.Putinui ištikimai tarnavusį Dmitrijų Medvedevą.
Azerbaidžano spaudoje svarstoma, ar naujojo premjero M.Mišustino kilmė turės įtakos Rusijos – Azerbaidžano ir Rusijos – Armėnijos tarpusavio santykiams.
Teisės profesorius Judžinas Kontorovičius iš George’o Masono universiteto apkaltino organizaciją „Human Rights Watch“. Kaltinimai – dėl neobjektyvumo, dėl dvigubų standartų.
Profesorius Kontorovičius įtakingame „The Wall Street Journal“ leidinyje paskelbė straipsnį, kuriame pastebi, jog „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos padalinio vadovė Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson) tęsia išpuolius prieš Izraelį dėl okupuotų teritorijų apgyvendinimo politikos ir tuo pačiu palaiko armėnų imigrantų perkėlimą į okupuotas Azerbaidžano teritorijas.
Visų pirma, Sarah Leah Witson yra viena griežčiausių žydų valstybės buvimo Vakarų Krante kritikių, skatinanti boikotus ir tarptautinį patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie siunčia žydų naujakurius apsigyventi Vakarų Krante. Tačiau kitais atvejais Sarah Leah Witson remia okupuotų teritorijų kolonizavimo politiką. Pavyzdžiui, Sarah Leah Witson remia oficialiojo Jerevano politiką armėnų tautybės žmonėmis apgyvendinti Azerbaidžanui priklausantį, tačiau iš Azerbaidžano šiuo metu atimtą (okupuotą) Kalnų Karabachą.
Po 1994-ųjų, kai šis Azerbaidžano regionas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės remiamų armėnų separatistų, Armėnijos vadovybė Jerevane visąlaik aktyviai skatino armėnų naujakurių perkėlimą į rajoną. Nors daug armėnų Karabachą laiko savo istorine tėvyne, tačiau Jungtinės Tautos, tarptautiniai teismai, JAV ir Europos Sąjunga mano, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Be to, Karabachą savo tėvyne laiko ir šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių“, – savo straipsnyje rašo Judžinas Kontorovičius.
Autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson, kilusi iš armėnų šeimos, 2018 memats dalyvavo lėšų rinkimo renginių organizacijoje Armenian National Committee of America (Armėnijos nacionaliniame Amerikos komitete – labdaros organizacijoje), finansiškai remiančioje Karabacho apgyvendinimą armėnais.
Kol S.L. Witson dirbo „Human Rights Watch“, siekdama boikotuoti Izraelio ekonominę veiklą Vakarų Krante, socialiniame „Twitter“ tinkle ji reklamavo armėniškus vynus, įskaitant ir tuos, kurie atkeliaudavo iš armėnų separatistų okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Paklausta apie įgyvendinamos politikos nenuoseklumą, S.L.Witson elektroniniu laišku atsakė: „Mano asmeninė parama Armėnijos diasporos organizacijoms yra susijusi su jų labdaringu ir švietėjišku darbu Armėnijoje bei pastangomis skatinti Armėnijos genocido pripažinimą“.
Kalnų Karabacho griuvėsiai
Prof. Judžinas Kontorovičius pažymi, kad šis paaiškinimas prieštarauja „Human Rights Watch“ objektyvumo ir nešališkumo politikai.
„Tai taip pat prieštarauja faktams: p. Witson raginimai surinkti lėšų grupėms, kurios pasisako už armėnų gyvenviečių statybą Azerbaidžano teritorijoje, jokiu būdu nėra vien švietimo klausimai“.
Ypač skandalinga, kad Sirijos armėnai specialiai, kryptingai perkeliami ne į Armėniją, o į Armėnijos okupuotą ir šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą (šia veikla užsiima Armenian General Benevolent Union). Remiantis tarptautine teise, šitaip elgtis negalima.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Publikacijos autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson yra toli gražu ne vienintelė aktyvistė, raginanti boikotuoti Izraelį dėl palestiniečių žemėse statomų žydų gyvenviečių ir tuo pat metu remianti armėnų gyvenviečių kūrimą iš Azerbaidžano atimtose teritorijose. Armėnijos imigrantus, apgyvendinamus Kalnų Karabache, taip pat palaiko „Code Pink“ boikoto kampanijos prieš Izraelį vadovė Nensi Krikorian (Nancy Krikorian). JAV atstovų rūmų iš Mičigano narys Rašidas Tlaibas (Rashidas Tlaibas) taip pat ragina boikotuoti Izraelį, kartu remdamas įstatymo projektą, skirtą normalizuoti santykius su neteisėtomis Armėnijos gyvenvietėmis Kalnų Karabache.
„Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations) įdėjo daug pastangų apriboti Europos ir neteisėtai Vakarų Krante besielgiančio Izraelio bendravimą. Ši ekspertų grupė teigia, kad tai aiškiai ir konkrečiai diktuoja tarptautinė teisė.
Tačiau neseniai paaiškėjo, kad kai kurie didžiausieji jos rėmėjai turi svarbių verslo interesų Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje. Taigi panašu, kad Taryba nėra susirūpinusi dėl ryšių su šiomis okupuotomis teritorijomis. Tai byloja, kad kai kurios įtakingos tarptautinės organizacijos vadovaujasi ne vien dvigubais, bet jau net trigubais, keturgubais standartais: kas leidžiama vienam, kitam –griežtai uždrausta.
Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.
Portale slaptai.lt jau buvo rašyta, jog 2019-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Taip pat buvo pateikta informacija, kad šis mokslininkas gruodžio 13-ąją Vilniuje perskaitė pranešimą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.
Pristatant svečią iš Turkijos pabrėžta, kad tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Beje, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog šiam Turkijos mokslininkui nebuvo leista perskaityti paskaitos Lietuvos Mokslų Akademijoje. Jis ją perskaitė viename iš Vilniaus viešbučių.
Aš norėčiau pridurti savo trigrašį. Dėl nuolat turkams metamų kaltinimų, esą jie vis dar nekenčia Armėnijos ir visko, kas susiję su Armėnija. Bet ar tikrai? O gal – viskas atvirkščiai? Angliškame Turgut Kerem Tuncel videokomentare “OBJECTING DISINFORMATION IN DEFENSE OF SCHOLARSHIP AND FREEDOM of EXPRESSION” (https://slaptai.lt/turgut-kerem-tuncel-objecting-disinformation-in-defense-of-scholarship-and-freedom-of-expression-1/) rodomos nuotraukos, kaip Jerevane, minint 1915-ųjų įvykius, masiškai deginamos Turkijos vėliavos. Jos deginamos, pasirodo, beveik kasmet nuo 2013 iki 2019 metų. Bent jau taip nurodyta titruose.
Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti
Be jokios abejonės, pasitaiko akimirkų, kai išties niežti nagus sudeginti priešo vėliavą. Bet juk vėliavų deginimas (niekinimas), kad ir koks būtų patirtas skausmas ir pyktis, – nei solidu, nei vyriška, nei garbinga. Minėdami Sausio 13-ąją mes nedeginame nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos vėliavų. Nedeginame SSRS simbolių ir tuomet, kai pagerbiame savo partizanus – miško brolius. Nedeginome Rusijos imperijos vėliavų ir tuomet, kai perlaidojome rastus 1863-ųjų metų sukilėlių palaikus. Lygiai taip pat elgiasi dauguma civilizuotų, demokratiškų valstybių.
Sprendžiant iš mokslininko T.K.Tuncel pranešimo, Turkijoje taip pat neprigijo mada deginti Armėnijos vėliavas. O štai Jerevane oponentų vėliavos deginamos dažnai, masiškai, iškilmingai.
Ką vėliavų deginimas byloja apie tuos, kurie jas degina?!
Nukirsdinta galva
Paminklas Sogomonui Teilirianui, Talat Pašos žudikui
Svečias iš Turkijos minėjo ir dar vieną aspektą – kam Jerevane statomi didingi, įspūdingi paminklai. Imkim paminklą Sogomonui Teilirianui, kuris nužudė turkų generolą Talaat- pašą, neva atsakingą dėl 1915-ųjų tragedijos. Slaptai.lt žurnalistas G.Visockas yra prisipažinęs, jog laiko niekam tikusia taktika kitoms šalims, kitoms tautoms nurodinėti, kokiais paminklais jos turi teisę puošti savo gatves, aikštes ir skverus. Bet vienas paminklas generolą nužudžiusiam S.Teilirianui – kraupus. S.Teilirianas stovi ant postamento pamynęs nupjautą Talaat – pašos galvą. Tas paminklas išdygo Širakskoje apskrityje.
Jei armėnai savo „didvyriui“ nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja.
Pagerbė teroro aktą Paryžiaus oro uoste rengusį teroristą
Armėnijoje, pasirodo, taip pat garbinamas ir teroristinės orgaizacijos ASALA vienas iš vadeivų – Monte Melkonianas.
Antanas Rašimas portale slaptai.lt kadaise yra užsiminęs: „Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista“.
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)
Sunku nesutikti su autoriumi, sakančiu: „Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius“.
Įsidėmėtina ir tai, kad 2017 metų lapkričio 21 dieną Armėnijos mieste Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, kuriai suteiktas Montės Melkoniano vardas. Ceremonijoje dalyvavo tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Po tokio akibrokšto Prancūzijos prezidentai turėjo, mano supratimu, bent jau viešai pareikšti nusistebėjimą, išsikvietę pokalbiui Paryžiuje reziduojantį Armėnijos ambasadorių. Bet šiandieninis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašo potvarkį, įtvirtinantį požiūrį į 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje kaip genocidą, o tai, kas nutiko 1983-aisiais Paryžiuje, – į tai nekreipia dėmesio. Ignoruoja. Įdomu būtų žinoti, kokie motyvai taip elgtis verčia Prancūzijos vadovus?
„Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“
Dabar – apie Gareginą Nžde. Šio armėno pavardę vis tik vertėtų įsidėmėti. Mat Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.
Žurnalistas Gintaras Visockas jau yra ironiškai klausęs: „Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?“
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – Lenkijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Beje, Jerevane stovi paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Nūnai paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.
Ar ne keista? Mums, lietuviams, kai kurie įtakingi tarptautinės žydų bendruomenės atstovai bando neleist pakabinti kuklios atminimo lentos prie Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimui ar pavadinti trumputės gatvelės Kazio Škirpos vardu (esą šie vyrai turėjo kontaktų su fašistinės Vokietijos valdžia), o štai Armėnijai, paminklais garbinančiai G.Ndže, nė vieno priekaišto?
Lietuvos valdžios atstovai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, neseniai svečiavosi Armėnijoje. Ar girdėjote, kad jis bent vienu žodeliu būtų apgailestavęs dėl teroristams ir esesininkams statomų didingų paminklų?
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – du neatskiriami draugai. EPA – ELTA nuotr.
Naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžane. Oficiali Ukrainos vadovo išvyka į Azerbaidžaną laikytina sėkminga.
Beje, lankydamasis kankinių alėjoje Baku V.Zelenskis pagerbė visus, kurie krito už Azerbaidžano nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Taigi pagerbė ir tuos, kurie žuvo nuo Armėnijos – Rusijos agresijos ginant Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą. Tarp tokių asmenų – Ukrainos sūnus Viktoras Sereginas, kurio kapas yra Kankinių alėjoje. Po mirties jam suteiktas Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas. Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas, be kita ko, suteiktas ir dar vienam Ukrainos sūnų – Ruslanui Polovinkai. Jie abu atidavė savo gyvybes gindami Azerbaidžaną.
O kokia buvo Armėnijos reakcija? Oficialusis Jerevanas ir vėl pademonstravo, kad jam labiau miela Kremliaus politika, kad jam – nusispjauti į Ukrainos lūkesčius susigrąžinti ne tik Krymo pusiasalio, bet ir rytinių Ukrainos teritorijų kontrolę. Pavyzdžiui, po Ukrainos prezidento V.Zelenskio vizito Azerbaidžane pasirodė pikta Armėnijos politologų, komentatorių, žurnalistų reakcija. Armėnijos žiniasklaida nurodinėjo, ką Ukrainos prezidentas, susitikęs su Azerbaidžano valdžia, privalėjo šnekėti. Suprask, Ukraina turėtų palaikyti ne azerbaidžaniečių, o armėnų teisę į Kalnų Karabachą. Nors NATO ir Europos Sąjunga kategoriška: Kalnų Karabachas nėra Armėnijos žemė, tai – Azerbaidžano teritorija. Tad jei gerbi tarptautinius šalių teritorino vientisumo principus, privalai gerbti ir Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.
Bet būtent tokia oficialiojo Kijevo laikysena dėl Kalnų Karabacho Armėnijos valdžiai labai nepatinka.
Kai kurių armėnų politologų ir žurnalistų pyktis dėl principingos V.Zelenskio pozicijos remiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą ciniškas dar ir dėl to, kad premjero Nikolos Pašiniano vadovaujama Armėnija demonstratyviai negerbia … Ukrainos teritorinio vientisumo. Štai tik vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių: šių metų liepos mėnesį ESBO Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų ir saugumo komiteto posėdyje Armėnija atsisakė balsuoti dėl rezoliucijos, raginančios gerbti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą jos istorinėse sienose, įskaitant Krymą. Žodžiu, Armėnija dabar ignoruoja ne tik JT Saugumo tarybos rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho konflikto, bet ir niekina rezoliucijas, liepiančias Rusiją traukti iš Krymo ir rytinių Ukrainos žemių.
Įsidėmėtina ir dar viena aplinkybė: tuoj po V. Zelenskio vizito Baku Armėnija leido Rusijos aviacijos kompanijai „Ikar“ skraidyti tiesiogiai iš Krymo į Jerevaną bei atgal. Tokiu savo žingsniu oficialusis Jerevanas dar sykį nusispjovė į civilizuoto, demokratinio pasaulio nuostatą, jog Krymą galinti teisėtai kontroliuoti tik Ukraina. Juk visiems aišku, kad tiesioginiai skrydžiai Krymas – Jerevanas yra neteisėti. Leidimą tokiems skrydžiams duoti gali tik Ukainos valdžia.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kuo toliau, tuo tvirčiau manau, kad Turkija turi moralinę teisę ignoruoti Lietuvos saugumo reikalus. Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl oficialioji Ankara vis dar iš Vilniaus neatšaukia savo ambasadoriaus. Nes Lietuva, kad ir kaip atidžiai, tendencingai ar atmestinai analizuotume viešai prieinamą informaciją, – priešiška Turkijai valstybė. Lietuva iki ausų įsimylėjusi Armėniją, meilę Armėnijai demonstruoja kiekviena pasitaikiusia proga, o Turkijos lūkesčių demonstratyviai nepastebi. Pačiu geriausiu atveju – tik apsimeta, kad neignoruoja.
Kodėl buvo atšauktas leidimas rengti konferenciją?
Vienas iš paskutiniųjų antiturkiškos politikos pavyzdžių užfiksuotas gruodžio 13-ąją. Štai kas tądien nutiko. Turkijos ambasada atsiuntė pakvietimą į susitikimą su mokslininku, tyrinėtoju, istoriku Turgutu Kerem Tuncel. Pranešime tvirtinta, kad gruodžio 13-ąją ponas Turgut Kerem Tuncel perskaitys pranešimą apie turkams ir armėnams tragiškus 1915-uosius metus – išdėstys oficialiosios Turkijos argumentus. Organizatoriai nurodė, kad diskusija rengiama Lietuvos Mokslų Akademijoje.
Žinia, jog turkai savo požiūrį į šimtametę istoriją paskelbs ne kur nors privataus viešbučio konferencijų salėje, o būtent vienoje iš Lietuvos Mokslų Akademijos salių, – nenustebino. Toks Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos bei Turkijos ambasados susitarimas buvo suprantamas. Suprantamas vien dėl to, kad prieš keletą dienų, t.y. gruodžio 9 dieną, mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija rengė susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Turkija. Logika paprasta: jei leidžiame kalbėti Jerevanui, kodėl neturėtume suteikti tribūnos Ankaros nuomonei?
Gruodžio 9 dieną mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija organizavo susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Slaptai.lt nuotr.
Turkijos – Armėnijos priešprieša domiuosi daugiau kaip dešimt metų. Dar 2009-aisiais buvau susitikęs su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Oguz Ozge. Tais pačiais metais parengiau keletą videointerviu – paaiškinimų, kodėl Turkija nepripažįsta 1915-ųjų tragedijos esant armėnų tautos genocidu. Po to ambasadorius O.Ozge buvo perkeltas į kitą valstybę, o naujieji Turkijos diplomatai – tylėjo. Todėl manau, kad ši Turkijos ambasados viešoji paskaita, kritikuojanti armėnų argumentus, – bene pirmoji per pastaruosius dešimt metų! Bent jau šių eilučių autorius neprisimena, kad turkų diplomatai per pastarąjį dešimtmetį būtų surengę bent dar vieną panašią akciją. Vadinasi, įkyrumu turkų neapkaltinsi. Jei jiems ir galima dėl ko nors priekaištauti, tai tik dėl per didelio santūrumo, kuklumo, mandagumo. Skirtingai nei Armėnija, Turkija nevargino Lietuvos savo politiškai angažuotais renginiais.
Bet gruodžio 13-osios išvakarėse į elektroninio pašto dėžutę atkeliavo perspėjimas, jog keičiasi Turkijos ambasados sumanytos konferencijos vieta. Pasirodo, ponas T.K.Tuncel paskaitą vis tik skaitys ne Lietuvos Mokslų Akademijoje, o „Imperial Hotel“ viešbutyje.
Nuvykau į Vilniaus senamiestyje esantį viešbutį. Paskaita – labai vertinga. Mano supratimu, Lietuva ne tik gali, bet privalo išgirsti išsamius savo partnerės NATO aljanse duomenis, išguldytus „Imperial Hotel“ viešbutyje gruodžio 13-ąją.
Turkijos ambasadorius įsižeidė
Gokhan Turan, Turkijos ambasadorius Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Bet apie turkiškas pastabas slaptai.lt papasakos kitą kartą. Dabar – apie Turkijos ambasadoriaus Gokhan Turan reakciją. Susirinkusiems jis paaiškino, kodėl jų pakviestas mokslininkas priverstas diskutuoti ne Mokslų Akademijoje, o tik – viešbutyje, nors ir prabangiame. Pasirodo, Mokslų Akademijai prireikė tos salės kitam, kur kas svarbesniam renginiui, kurį ji neva buvo senų seniausiai suplanavusi, bet apie jį tiesiog pamiršo. Gal ir taip. Tačiau žvelgiant į Turkijos ambasadoriaus veidą buvo galima numanyti, kaip jis jaučiasi. Tiesa, jo paaiškinimas dėl nesusipratimo buvo santūrus, dalykiškas. Jokių nereikalingų emocijų, epitetų. Ir vis dėlto žvelgdamas į poną G.Turan mintyse svarsčiau, ką jis po tokio Lietuvos Mokslų Akademijos akibrokšto papasakos Turkijos prezidentui, kai šis, sakykim, svarstys, ar Turkijai privalu laiminti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus. Man regis, atsakymas akivaizdus: „jeigu lietuviams Turkija labai nepatraukli, o Armėnija – itin miela, tegul Lietuvos saugumu Armėnija ir rūpinasi“.
Žodžiu, klausimas, kodėl Lietuvos MA neįsileido Turkijos ambasados, – svarbus. Norėdamas išgirsti Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos vadovų atsakymą, nusiunčiau laišką. Beje, klausimus pateikiau ne tik MA vadovui Akademikui Jūrui Baniui, bet ir MA vyriausiąjam specialistui ryšiams su visuomene Rolandui Maskoliūnui.
Laiškas Mokslų Akademijos vadovui
Štai mano laiškas: „Kodėl Jūsų vadovaujama įstaiga atšaukė leidimą Turkijos ambasadai šių metų gruodžio 13 dieną Mokslo Akademijos patalpose rengti susitikimą su mokslininku Turgut Kerem Tuncel?
Mano žiniomis, toks leidimas iš pradžių buvo duotas, o paskui – netikėtai atšauktas. Kokia konferencija, diskusija ar vakaronė buvo organizuota vietoj turkiškojo renginio? Ar sutinkate, kad neįsileisdami turkų į MA galėjote įžeisti Lietuvos partnerę NATO aljanse – Turkiją, su kuria, beje, šiuo metu Lietuva turi politinių trinčių?
Beje, vos prieš keletą dienų, t.y. šių metų gruodžio 9 dieną, Jūsų vadovaujama įstaiga vienoje iš savo salių leido surengti vadinamąją proarmėniškąją diskusiją. Ar Jūs žinote, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, nėra NATO narė, t.y. nėra Lietuvos karinė sąjungininkė, greičiau – priešininkė, nes jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė?
Gal norėtumėte žinoti, kaip Jūsų vadovaujamos įstaigos elgesį gruodžio 13-osios popietę viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje įvertino Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius JE Gokhan Turanas?“
Prabėgo keletas dienų, o atsakymo – jokio.
Svarbu nepamiršti ir dar vienos aplinkybės: po gruodžio 9-osios MA salėje surengto armėniškojo renginio visuomeninis LRT transliuotojas parodė kelių minučių trukmės videoreportažą, kuriame smulkiai išdėstė armėnų argumentus. Apie Turkijos įžvalgas, po kelių dienų išguldytas „Imperial Hotel“ viešbutyje, – nė vieno kadro.
Keista Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos reakcija
Turgut Kerem Tuncel, išdėstęs Turkijos argumentus dėl 1915-ųjų metų įvykių. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, peržiūrėjęs minėtą LRT reportažą nustebau ir dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos, esą jis neįsivaizduojantis valstybės, kuri priklausytų NATO aljansui ir tuo pačiu nepripažintų savo kaltės dėl masinių žudynių. Suprask, NATO aljansui priklasančios valstybės būtinai privalo pripažinti savo karines klaidas!
Leiskite ginčyti šį Prezidento G.Nausėdos pareiškimą. Labai daug NATO valstybių nepripažįsta savo karinių operacijų buvus klaida. Kodėl visas dėmesys nukreiptas tik į Turkiją? Kodėl, pone Prezidente, nepriekaištaujante Prancūzijai, kuri iki šiol deramai nepasmerkė prancūzų desantininkų žiaurumų Alžyre 1954-1962 metais? Kodėl nedraskote akių Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Makronui už tai, kad jis iki šiol nuoširdžiai neatsiprašė Alžyro arabų už aštuonetą metų trukusį žiaurų karą?
Beje, kaip reaguotų Lietuvoje reziduojantys Prancūzijos diplomatai, jei Lietuvos Mokslų Akademijos salėse pultume rengti alžyriečių organizuojamas paskaitas, seminarus bei parodas, kuriose demaskuojama prancūziška savivalė Alžyre? Manau, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tą pačią dieną sulauktų prancūziškų protestų pačiu „aukščiausiu lygiu“. Neatmetu ir žymiai aštresnių pareiškimų už uždarų durų: „jei jums toks svarbus Alžyras, tegul jis ir saugo Lietuvą nuo galimos Rusijos agresijos…”
Jei jau Lietuvos Prezidentas G.Nausėdai į akis krito turkiškas užsispyrimas, dar sykį prisiminkime Didžiosios Britanijos 1982-aisiais metais surengtą agresiją prieš Argentiną, sumaniusią susigrąžinti Folklendo (Malvinų) salas. Kaip pasielgtų oficialusis Londonas, jei mes susirinktume į pačią mažiausią MA salę bent vienam kukliam seminarui, pasakojančiam apie žuvusius argentiniečius? Man regis, Lietuvos diplomatijos šefas L.Linkevičius turėtų rimtų nemalonumų – oficialusis Londonas rastų būdų, kaip Lietuvai slapta perduoti pačią „griežčiausią protesto notą“.
O juk giliau pažvelgus į barbarišką britų elgesį 1982-aisiais (visiems senų seniausiai aišku, kad tiek daug tūkstančių jūrmylių nuo Britanijos krantų nutolusios salos negali būti britiškos), mes surastume nuo britų bombų žuvusių lietuvių kilmės argentiniečių. Juk Argentinoje – gausi lietuvių emigrantų bendruomenė. Didelė tikimybė, kad tarp žuvusiųjų Argentinos karių bus bent keletas lietuvių arba pusiau lietuvių. Kodėl tai negalėtų tapti puikiu pretekstu įgelti britams? Bet juk Lietuva brangina draugystę su savo NATO partnere Didžiąja Britanija. Ir teisingai elgiasi, kad brangina. Tai kodėl nebranginame draugystės su NATO partnere Turkija?
Kaip elgiasi Lietuvos strateginė partnerė Lenkija?
Lietuvos Mokslų Akademija. Slaptai.lt nuotr.
Jei jau Lietuvos Prezidentui G.Nausėdai labai nepatinka Turkijos elgesys, tegul jis atidžiau nei iki šiol pažvelgia į strateginės Lietuvos partnerės Lenkijos politiką. Lenkija – ne tik mūsų kaimynė. Ji – dar ir mūsų NATO bei Europos Sąjungos partnerė. Kaip minėjau, ne bet kokia, o strateginė partnerė. Bet ji iki šiol nepripažįsta Pietryčių Lietuvos okupacijos buvus itin žiauria antilietuviška akcija. Ne tik nepripažįsta, bet ir nesiruošia mūsų atsiprašyti. Ji tebegarbina želigovskius ir pilsudskius, kurie atplėšė nuo Lietuvos mums patį svarbiausią, patį brangiausią miestą – sostinę!
Visi, kas bent mažumėlę domisi Lietuvos istorija, puikiai supanta, kad keletą dešimtmečių trukusi Vilniaus krašto aneksija – labai žiaurus, niekšiškas, ciniškas nusikaltimas. Lietuviai buvo ne tik prievarta lenkinami, bet ir žudomi, kalinami, kankinami. Kodėl šios polonizacijos nepavadinus genocidu? Atsiverskite to meto lietuvių kančių enciklopediją – Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“. Ano meto liudininkai smulkiai surašė, kaip „humaniškai” lenkai elgėsi Lietuvos žemėse. Kodėl MA salėse nerengiame seminarų, kurių dalyviai smulkmeniškai analizuotų „Vilniaus Golgotoje“ užfiksuotus faktus? Nenorime erzinti oficialiosios Varšuvos – štai ir visa paslaptis.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Tad niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva, nenorėdama pyktis nei su Lenkija, nei su Britanija, nei su Prancūzija, atkakliai kimba į atlapus Turkijai? Nejaugi Lietuva specialiai ieško preteksto susipykti su Turkija? Nejaugi Lietuva – slapta Armėnijos, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė ir kurios premjeras Nikolas Pašinianas per paskutiniuosius keletą metų mažų mažiausiai devynetą kartų susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, agentė NATO ir Europos Sąjungos struktūrose?
Antiturkiškos akcijos
Jei oficialioji Ankara nepatvirtins Baltijos šalių gynybos planų, tikrai neturėsime teisės kaltinti turkų. Dėl pašlijusių santykių su Turkija kalta ir Lietuva. Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skrenda į Jerevaną, užuot lėktuvą pasukęs į Turkiją. G.Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, užuot susitikusi su Turkijos politikų žmonomis aptarti rimtų taikos iniciatyvų, mieliau glebesčiuojasi su Armėnijos premjero N.Pašiniano žmona. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileidžia tik armėnams palankius istorikus, tyrinėtojus, o turkų atstovus veja šalin. Lietuvos Prezidentas G.Nausėda pirmaisiais prezidentavimo mėnesiais surengia į užsienio šalis daug vizitų, bet Turkija jam – ne prioritetas. Visuomeninis transliuotojas LRT rodo tik armėnams palankius reportažus, turkus – ignoruoja. Mūsų miestuose statomi tik armėnams, bet ne turkams aktualūs paminklai (omenyje turiu Kaune, Klaipėdoje ir Šialiuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus). Lietuva nesiunčia savo istorikų padirbėti į turkiškus archyvus. Lietuva pustuštėje parlamento salėje paskubomis, nesiteikdama išklausyti Ankaros argumentų, priima Armėnijai palankią rezoliuciją, nors Latvija ir Estija, priimdamos opanašias rezolucijas dėl tagiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje, pasirinko kur kas diplomatiškesnes, atsargesnes formuluotes nei Lietuva. Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, vadovavusio proarmėniškam renginiui Mokslų Akademijoje gruodžio 9-ąją, nebuvo proturkiškame renginyje „Imperial Hotel“ viešbutyje. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos viceministras Darius Čekuolis neskuba atsiprašyti Turkijos ambasadoriaus už nesusipratimą Mokslų Akademijoje – jam svarbiau gruodžio 18-ąją susitikti su Armėnijos ambasadoriumi…
Taigi nurodykite bent vieną priežastį, kodėl Turkijai šiandien turėtų rūpėti lietuviškos bėdos?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.
Skubotas optimizmas
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.
ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.
Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.
Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.
Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.
Turkiškas principingumas
Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?
Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.
Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?
Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…
Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?
Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?
Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.
Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.
Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.
Lietuviškos klaidos
Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?
Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.
Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.
Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?
Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.
Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?
Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Kaip buvo žudomi turkų diplomatai
Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.
Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.
Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!
Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?
Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?
Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.
Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.
Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.
Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.
Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.
Antiturkiškos intrigos
Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.
Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.
Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Kai turkai numušė rusų naikintuvą…
Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.
Prancūzijos klaida
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.
Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.
Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).
Vokietijos klaida
Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.
Taigi: „Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.
Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…
Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.“
Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.
Amerikietiška klaida
Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?
Lietuviška klaida
Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?
Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.
Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.
Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu”, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.
Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?
Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.
„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“
Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.
Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.
Baltarusiški niuansai
Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?
Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.
Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.
Armėniškos intrigos
Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.
Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.
Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:
„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.
Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.
D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.
Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.
Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.
Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.
Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.
Laiške, be kita ko, rašiau:
„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?
Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?
Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…
Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“
Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.
Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?
Viešėdamas Paryžiaus taikos forume Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo paklaustas, ar Jerevanas ruošiasi jungtis prie Europos Sąjungos. O jei nusprendė šlietis prie ES, kada tai gali nutikti?
Tačiau Armėnijos vadovo atsakymas žurnalistams buvo netikėtas. Jis pabrėžė, kad oficialusis Jerevanas nesvarsto galimybių integruotis į ES. „Aš nemanau, kad mes stosime į ES, nes šiuo metu mes priklausome Eurazijos ekonominei sąjungai. Mes numatę plėsti savo ryšius būtent šioje struktūroje. Būtent ši sąjunga mums labai svarbi. Todėl Armėnija nesarsto galimybės tapti ES nare“, – duodamas interviu kalbėjo N.Pašinianas.
Beje, ES delegacija, neseniai viešėjusi Armėijoje, kalbėjo apie galimybę finansiškai paremti šią Kaukazo respubliką. Tik tada kyla pagrįstas klausimas: kam ES remti Armėniją, jei Armėnija nė neketina rimčiau bičiuliautis su ES, mat jai mielesnė draugystė su … Rusija.
Kaip praneša Armenian Report, šalis susiduria su didele problema – oficialusis Jerevanas priverstas priglausti šimtus iš Europos Sąjungos išsiunčiamų savo piliečių.
Jokia paslaptis, kad tūkstančiai armėnų, trokšdami sotesnio gyvenimo Vakaruose, buvo išvykę į Europos Sąjungos šalis. Iškeliavo prisidengdami įvairiausiais pretekstais. Vieni norėjo įsidarbinti, kiti bandė kurti verslą, treti gydėsi, vertėsi laikinomis pašalpomis.
Tačiau pastaraisiais metais Vakarai vis daugiau deportuoja atgal į Armėniją per ilgai užsibuvusių šios šalies piliečių. Išimtis daroma tik sunkiai sergantiems, kurie neperneštų skrydžio nepatogumų. Visi kiti, pajėgūs atlaikyti kelionės sunkumus, grąžinami atgal į Armėniją.
Daugiausiai armėnų šiuo metu grąžinama iš Vokietijos. Pavyzdžiui, Armėnijos migracijos tarnyba tvirtina 2017-aisiais metais sulaukusi 906 prašymų (iš viso – 1753 asmuo) grįžti namo. 2018-aisiais metais tokių prašymų būta 888 (1768 žmogus). Remiantis oficialia Jerevano statistika, Armėnija patenkina maždaug 83 – 84 proc. armėnų pašymų leist vėl grįžti į namus.
Iš kokių šalių dažniausiai grąžinami per ilgai Vakaruose užsibuvę Armėnijos piliečiai? Štai paskutinieji duomenys: 30 prašymų – iš Austrijos, 13 – iš Belgijos, 1 – iš Suomijos, 345 – iš Vokietijos, 7 – iš Lenkijos, 11 – iš Nyderlandų, 20 – iš Švedijos, 34 – iš Rusijos.
Ne savo noru atgal sugrįžusiems į tėvynę padeda „Armėnijos karitas“. Tačiau ši organizacija nėra turtinga. Per metus ji pajėgi ištiesti pagalbos ranką tik 100 asmenų, kai per šių metų pirmąjį pusmetį atgal į į namus grįžti priversti 108 armėnai.
Armėnijos užsienio reikalų ministerija neneigia, kad iš Vakarų į Armėniją grąžinami žmonės – rimtas skaudulys. Grįžtantiems reikia suteikti ne tik pastogę, bet ir laikiną pašalpą. Tuo tarpu Armėnijos ekonomika nėra stipri, kad galėtų patenkinti net būtiniausius sugrįžusiųjų poreikius.
Prieš keletą dienų Azerbaidžanas oficialiai pareiškė, kad iš armėnų ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Kalnų Karabache, pasitraukė karys Araikas Kazarianas. Eilinio kario laipsnį turėjęs būtinosios karo tarnybos karys perbėgo fronto liniją ir Azerbaidžane paprašė prieglobsčio.
Oficialusis Baku įvardina pagrindines perbėgimo priežastis: nelaimėlis neapsikentė Armėnijos ginkluotosiose pajėgose egzitavusios netvarkos: jį skriaudė tiek karininkai, tiek vadinamieji „seniai“. Pasak į Azerbaidžaną perbėgusio armėnų kario, ginkluotosiose armėnų pajėgose, kur jam teko tarnauji, nėra elementariausios tvarkos – savivaliauja karininkai, paskendę korupcijoje, bei įteisinta vadinamoji „diedovščina“, kada daugiau atitarnavę kareiviai skriaudžia naujokus karius.
Koks tolimesnis šio armėnų kario likimas, – nėra aišku. Greičiausiai Azerbaidžanas neperduos kario Armėnijai. Perbėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Azerbaidžane. Galimas ir kitas variantas: armėnų karį azerbaidžaniečiai perduos tarptautinėms humanitarinėms organizacijoms, besirūpinančioms žmogaus teisėmis.
Kad iš Kalnų Karabache dislokuoto dalinio pabėgo Araikas Kazarianas, rugpjūčio 12-ąją patvirtino ir oficialusis Jerevanas. Tiesa, apie dezertyravimo priežastis Armėnija nelinkusi garsiai kalbėti. Štai Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas viešai tvirtino, esą A.Kazarianas ne perbėgo į Azerbaidžano pusę, o tiesiog pasiklydo „fronto linijose“.
Bėda ta, kad Armėnijos gynybos ministro D.Tonojano versija netiki net patys armėnai. Atsiverskite armenianreport.com leidinį. Jame Galust Grigiorian itin ironiškai vertina gynybos ministro teiginius dėl neva fronto linijoje pasiklydusio kario.
Armėniškas leidinys armenianreport.com praneša keletą ištraukų iš interviu su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergėjumi Lavrovu. Paklaustas žurnalistų, ar Rusija nepralaimi Ukrainoje, Gruzijoje ir Armėnijoje, leisdama aplink save kurtis „Rusijos priešams“ iš buvusių „broliškų“ respublikų, S.Lavrovas atsakė, jog Kremliui, be abejo, labai svarbu, kas šiuo metu dedasi tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje.
Rusijos diplomatijos vadovas mano, kad su šiomis valstybėmis Rusiją sieja labai svarbūs ir reikšmingi aspektai – bendra istorija gyvenant „vieningoje draugiškoje valstybėje“. Deja, sužlugus SSRS, pasak S.Lavrovo, Vakarai pamanė, kad jie gali be ceremonijų kištis į šių valstybių gyvenimą. Ypač ryškus pavyzdys – Ukraina.
Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Armėnijos mieste Giumri. 2013 metai
Tačiau jei Rusija dėl Ukrainos ir Gruzijos orientacijos turi bėdų, tai dėl Armėnijos – visai kita šneka. Armėnija yra svarbiausias, ištikimiausias Rusijos partneris Užkaukazėje. Su Armėnija kuriami strateginiai, draugiški, ištikimiems partneriams būdingi tarpusavio santykiai. Rusijos ir Armėnijos bendradarbiavimas intensyvus visose srityse. Tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose. Dinamiškai vystosi ir bendradarbiavimas švietimo, kultūros, investicijų ir kariniuose reikaluose. Rusija – pagrindinis, svarbiausias, nuoširdžiausias Armėnijos partneris ekonominėse sferose.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau Rusijos diplomatijos vadovas neatmetė galimybės, jog padėtis keisis ir kitose dviejose valstybėse – Ukrainoje ir Gruzijoje. S.Lavrovas pabrėžė, esą dauguma gruzinų nelaiko Rusijos savo priešu, esą antirusišką retoriką pasigavo tik keli Gruzijos politikai, siekiantys asmeninių, savanaudiškų tikslų. Ukrainoje – kur kas sudėtingiau. Tačiau, S.Lavrovo teigimu, būtų labai teisinga, kad nei Vašingtonas, nei Briuselis nenurodinėtų šiai valstybei, kokią užsienio politikos kryptį pasirinkti.
S.Lavrovas mano, kad Kremlius siekia labai gražių tikslų – kad visose SSRS respublikoe vyrautų draugystės, bendradarbiavimo, jungimosi tendencijos.
Belieka paklausti kai kurių Lietuvos politikų, ypač atkakliai propagavusių Armėnijos integracijos į Europos Sąjungą politiką: kaip jūs siekiate Armėniją suvilioti „Rytų partnerystės programomis, jei ji – svarbiausias Rusijos partneris? Jūs norite į Europą atitempti Trojos arklį, kurio pagalba Kremliui būtų dar lengviau skaldyti tiek NATO, tiek ES?
Reguliariai perskaitau, ką, kaip ir apie ką rašo Armėnijos spauda. Ypač atidžiai seku Armenian Report. Skaitydamas ten publikuojamus tekstus bandau suvokti, kodėl armėnai – „patys geriausi“, „patys gražiausi“, „patys puikiausi“.
Analizuojant šiame portale skelbiamų autorių tekstus ryškėja ir dar viena svarbi aplinkybė – iš kur semiamasi neapykantos Turkijai ir Azerbaidžanui, kodėl toji neapykanta – tokia didelė?
Kai esi perskaitęs šimtus Armenian Report rašinių, štai tada būtinai pastebi metodus, kaip konstruojama oficialiojo Jerevano propaganda. Pasirodo, Armėnijai labai svarbus kančios vaizdinys. Bent jau taip, man regis, mano Jerevano ideologai. Jie įsitikinę, kad be nuolatinių, išsamių, įkyrių pasakojimų apie per amžius skriaustą armėnų tautą jie nepasieks savo tikslų – negaus iš Vakarų užtektinai ženklios finansinės paramos „vien už gražias akis“ ir negalės įgyvendinti slaptų ekspansinių planų – plėsti savų teritorijų Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita. Jerevano politikai mano, jog kurdami tikras bei išgalvotas legendas apie savo vargus ir bėdas jie privers aplinkinius besąlygiškai remti Armėniją net tuomet, kai ji elgsis agresyviai, nesąžiningai.
Žodžiu, kančios elementas Armėnijos propagandai labai svarbus. Ir vis tik mėgaudamiesi savo išgalvotomis bei tikromis sudėtingos praeities istorijomis jie elgiasi primityviai. Armėnija pamiršta elementariausią tiesą – visos kitos tautos taip pat patyrusios nelaimių, kančių. Gal net daugiau ir baisesnių. Kodėl armėnų vargai turėtų būti svarbesni, už, sakykim, lietuviškus? Kodėl kiekvienų metų balandžio mėnesį, prisimenant 1915-ųjų metų praradimus, į armėnų organizuotą mitingą prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejaus Vilniuje lietuviams privalu susirinkti, o armėnams organizuoti Jerevane lietuvių žūtis pagerbiančių susibūrimų – nebūtina? Kiek sykių Lietuvoje buvo viešai, oficialiai minimi armėnams skaudūs 1915-ųjų įvykiai ir kiek sykių Jerevane pagerbti mūsų tremtiniai, sukilėliai, partizanai? Mes jiems – keliolika kartų, jie – nė vieno sykio?
Be kita ko, minėtame leidinyje dažnai painiojami pliuso ir minuso ženklai. Ten, kur derėtų pagirti, kritikuojama, ten, kur verta kritikos, – liaupsinama. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje Amerikoje viešėdama dabartinio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian papasakojo apie savo asmeninę iniciatyvą „Moterys – taikai“. Interviu su pirmąja Armėnijos ledi parengė „Golos Ameriki“. Tame interviu A. Akopian maždaug taip pareiškė: „Armėnų karių žūtys – beprasmės. Tūkstančiai žuvusiųjų, bet juk tos mirtys – beprasmės. Nes jos nė per centimetrą nepriartino prie konflikto sureguliavimo. O gal net atvirkščiai – net atitolino.“
Šie ponios A. Akopian žodžiai, išdėstyti JAV auditorijai, – dviprasmiški. Juos galima įvairiai suprasti, įvairiai traktuoti. Be abejo, ponia A. Akopian šnekėdama apie „beprasmes mirtis“, omenyje turėjo jaunų armėnų karių žūtis dėl Kalnų Karabacho.
Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto
Žvelgiant Armėnijos separatistų akimis, – A. Akopian pasakė didžiausią nesąmonę. Švelniai tariant, – paniekino separatistų idealus. Žinoma, A. Akopian nenorėjo įžeisti fanatiškųjų separatistų idėjų užgrobti ir aneksuoti Azerbaidžanui priklausančias žemes. Ji norėjo pasakyti, jog ankstesnės Armėnijos valdžios nieko rimto nenuveikė, kad Kalnų Karabachas atitektų Jerevanui ir okupacija būtų iki galo įteisinta bei įtvirtinta.
Bet, remiantis viešojoje erdvėje nuskambėjusiais žodžiais, karštosios armėnų propagandistų galvos suprato savaip: nejaugi premjero žmona kvestionuoja šventą armėnų kovą vardan Kalnų Karabacho okupacijos? Štai Ambarcum K. portale Armenian Report kritikuoja pirmąją Armėnijos ledi, esą ji akivaizdžiai nusišnekėjo. Suprask, prabilusi apie beprasmes mirtis ji įžeidė žuvusiųjų armėnų karių motinas. Ji įžeidė ir šventąją Armėnijos idėją … plėsti savo žemes. Todėl jai privalu viešai pasiaiškinti bei atsiprašyti.
Žvelgiant iš Vakarų pusės, Armėnijos premjero žmona pasakė daug tiesos: jaunų armėnų karių mirtys – tikrai beprasmės. Bet vis tik premjero žmona išdėstė ne visą tiesą. Jaunų armėnų karių mirtys – beprasmės, bet ne todėl, kad „iki šiol nesureguliuotas Kalnų Karabacho klausimas“. Jos beprasmės pirmiausia todėl, kad Armėnija šiame konflikte – neteisi. Armėnija – agresorė.
Štai azerbaidžaniečių karių žūtys šiame kelis dešimtmečius tebesitęsiančiame kare nėra beprasmės. Skirtingai nei armėnai, Azerbaidžano kariai gina savo valstybę – šalies teritorinį vientisumą. Jau daug sykių teko priminti, bet priminsiu dar sykį: NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui. Šią žemę Vakarai traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją. Todėl armėnų karių žūtys ne tik beprasmės. Armėnų kariai, žūstantys dėl Kalnų Karabacho, – savo gyvybes aukoja neteisingam tikslui.
Toks oficialus Vakarų požiūris, tokios pozicijos privalėtų laikytis ir Vakarų sudedamąja dalimi esanti Lietuva. Būtent todėl Lietuvai turėtų būti priimtini Armėnijos premjero žmonos palyginimai dėl „beprasmių armėnų karių mirčių“.
Jei jau norima kritikuoti ponią A. Akopian, šią moterį vertėtų kritikuoti visai už kitką – kad kartu su vyru nuvažiavo į armėnų pajėgų kontroliuojamą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą. Svečiuotis, lankytis, juolab demonstratyviai fotografuotis užgrobtose žemėse poniai A. Akopian tikrai nederėjo. Nesolidu. Stiprūs, save gerbiantys priešininkai okupuotose žemėse taip nesielgia.
Ypač niekšiška fotografijas, kuriose užfiksuotos neteisėtos išvykos į neteisėtai užgrobto regiono sostinę Hankendį (armėnai šį miestą vadina Stepanakertu), – platinti socialiniuose tinkluose.
