Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Arūnas Spraunius

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Publikacija „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-europos-minkstoji-galia-laimi-rytu-partnerystes-metodu/) baigta konstatavimu, kad ištrūkusių iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir geopolitinį svorį įgijusių Baltijos šalių politikai (be abejo, ir Lietuvos) turi būti ypač atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu.

Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6 (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija, Kalnų Karabachas).

Per beveik porą savaičių taip ir nesulaukus atsakymų įklausimus šia tema iš europarlamentarų Petro Auštrevičiaus ir Laimos Andrikienės, tenka konstatuoti – ką gi, galima dirbti su tuo, kas yra. Taigi, iš eilės: „budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje kuluaruose pasižymėjo Baltijos šalių politikai. Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė suprantąs posovietinės erdvės draugus, pageidaujančius Europos Sąjungos (ES) narystės konkrečios perspektyvos, deja, tam niekas nepasirengęs nei Bendrijoje (ES nėra vienybės šiuo klausimu), nei tarp rytų partnerių. ES šį pusmetį pirmininkaujančios Estijos premjeras Jüris Ratasas „Rytų partnerystę“ įvardijo prioritetine Europai, Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius ją pavadino sėkmės istorija ir nurodė, jog svarbu toliau padėti partneriams įgyvendinti reformas ir ragino pripažinti dalies jų europinį pasirinkimą. Būtent.

Vis dėlto tai subtili tema. Ir ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis yra konstatavęs, kad „Rytų parnerytės“ narės labai skirtingos, taigi Bendrijos santykiai su jomis skiriasi. Tarkime, Ukrainą ponas H. Mingarellis įvardija neabejotinu pastarųjų 3-4 metų „Parnerystės“ proceso varikliu. Primintina, kad Kijevo aktyvumo rezulatatas yra Lietuvos politiko Andriaus Kubiliaus inicijuotas vadinamasis „Marshallo planas Ukrainai“, numatantis po 5 milijardus eurų metinių investicijų į jos ekonomiką 2018-2020 m. Kijevo euroatlantinis vektorius abejonių nekelia. 

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Šiemet pirmą kartą į susitikimą pakviestas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vietoj savęs pasiuntė užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makeių. Primintina, kad kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse baltarusių saugumas sulaikė ukrainiečių žurnalistą Pavlą Šaroiko ir pramoninką Aleksandrą Skibą bei išsiuntė vieną Ukrainos diplomatą. Komentuodamas šią nemalonią situaciją buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bessmertnas pastebėjo, kad visa tai organizavo Kremlius, taip siųsdamas A. Lukašenkai draudimo vykti į Briuselį ženklą. Maskva pavydžiai stebi „Rytų partnerystės“ raidą ir neleidžia Minskui „savivalės“, todėl prie Baltarusijos prezidento ir „pristatytas“ V. Makeius, kuris sovietiniais metais dirbo Odesos apskrities KGB. Bet kuriuo atveju iš Minsko sklinda „laviravimo“ retorika, Baltarusijos užsienio reikalų ministras jau po susitikimo Briuselyje pareiškė, kad jo šaliai prioritetas yra narystė Maskvos kuruojamoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje ir tik paskui – ES.

R. Bessmertno teigimu, Maskva mėgina bent jau „kontroliuoti“ buvusių sovietinių respublikų suartėjimą su Vakarais. Jei A.Lukšenkai daromas spaudimas, Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui „leidžiama“ vykti į „Rytų partnerystės“ susitikimus, tiesa, iškart po Briuselio Rusijos sąjungininkės Armėnijos lyderis iškart nuskubėjo į Minską „prisiduoti“ virūnių susitikime Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas.

Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užtat karo stovyje su Rusija esanti Ukraina spaudžiama grubiai ir tiesmukiškai. Kijevui tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Maskva visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją, praėjusį rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais (vamzdynai „Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti „sala“.

Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir jo randa Azerbaidžane. Praėjusių metų liepą lankydamasis Baku Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas, pasak prezidento, Baku visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo taip pat Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu.

Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Rugsėjo 8-ąją Odesoje Ukrainos „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo, vystant krovinių gabenimas maršrutą „ES-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“. Praėjusių metų sausio 14 dieną Baku Azerbaidžano, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu.

Kalbant apie buvusių sovietinių respublikų pastangas vaduotis iš priklausomybės nuo Rusijos,  tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais po to, kai Rusija okupavo dalį jos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją. Šiuo metu Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų perka iš Azerbaidžano, be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Baku pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją į Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos kaip bendradarbiavimo aikštelės, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą.

Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Čia primintinas incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje, kai Armėnijos delegacija surengė protesto demaršą prieš ukrainiečių siūlymą į sesijos deklaraciją įtraukti punktą apie pagarbą tarptautiniu lygiu pripažįstamam organizacijos narių šalių teritoriniam vientisumui (incidentas aptartas publikacijoje „Apie Baltijos šalių politikų atsakomybę visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu – tarpinis fragmentas iš Kijevo“ – https://slaptai.lt/apie-baltijos-saliu-politiku-atsakomybe-visu-buvusiu-posovietiniu-respubliku-atzvilgiu-tarpinis-fragmentas-is-kijevo/).

Ypač skaudus teritorinis konfliktas tarp kaimynių dėl Kalnų Karabacho, deja, jau turi geopolitinių pasekmių. Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija „European Strategic Intelligence and Security Center“ (ESISC) šių metų kovo pradžioje paskelbė ataskaitą „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“ (visas tekstas – www.esisc.org), pasak kurios, prieš Azerbaidžaną veikianti po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora pasitelkia lobistines Europos organizacijas bei europarlamentarus. Daromas spaudimas tarptautinei opinijai, kad teritorinis ginčas būtų sprendžiamas Jerevanui naudingomis sąlygomis. Pasak ESISC ataskaitos, antiazerbaidžanietiška ir proarmėniška europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012 metais, kai latvis Nilas Muižniekas buvo paskirtas žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje (ET). Užėmęs įtakingas pareigas europarlamentaras stengėsi ir tebesistengia į proarmėnišką veiklą įtraukti kolegas, ypač aktyviai „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių politikai. N. Muižniekas elgiasi taip, tarsi nežinotų JT saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus Kalnų Karabachą. 

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

ESISC atsakaitoje antiazerbaidžanietišku centru įvardinta ir  nevyriausybinė organizacija „European Stability Initiative“, kurios tikslas – diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją. Organizacijos štabas – Berlyne,  žinomi jos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis, pavyzdžiui, Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu, šis filantropas reikalauja, kad pasaulis  remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Organizacija bendaradrbiauja su olandų europarlamentaru Piteriu Omtzichtu, kurį remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane, Kalnų Karabache, priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir yra nuoseklus Azerbaidžano kritikas. 

Olandų politikas Piteris Omtzichtas

Neseniai šis politikas savo šalyje įsivėlė į apgailėtiną istoriją, nes greta Kalnų Karabacho seniai eksploatuoja Nyderlandams skaudžią temą dėl 2014-ųjų liepos 17 dieną rytų Ukrainoje numušto iš Amsterdamo į į Kualą Lumpūrą skridusio „Malaysia Airlines“ oro lainerio, kuomet žuvo 298 žmonės (didžiausia 21 amžiaus tragedija po 2001 metų Rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikoje). Priešingai tarptautinei tyrėjų komisijai, pateikusiai įrodymus, kad keleivinį lėktuvą numušė Ukrainos rytuose veikiantys separatistai zenitiniu-raketiniu kompleksu „Buk“, kuris buvo pristatytas iš Rusijos, ponas P.Omtzichtas be jokių įrodymų dėl tragedijos kaltina Kijevą. Nyderlandų leidinys „DutchNews.nl“ atskleidė, kad lapkričio pabaigoje politikas ne tik padėjo tragedijos priežasties Maskvos versiją platinančiam melagingam liudytojui Aleksandrui R. prasmukti į katastrofos aukų artimųjų spaudos konferenciją, bet ir parengė jam tekstą, kuris sukėlė skandalą. Nyderlandų ministrui pirmininkui Markui Ruttei paraginus P.Omtzichtą atsistatydinti, šis ciniškai atsimušė, esą įvyko „klaida“. Vis dėlto tai „stiprūs“ faktai, kaip Jerevanas siekia paveikti politikus bei viešąją opiniją Europoje.

Todėl ir tenka akcentuoti Baltijos šalių politikų atsakomybę „Rytų partnerystės“ dalyvių-šalių atžvilgiu. Jokie įstatymai nedraudžia niekam privačiai manyti, jog Armėnija artimesnė Lietuvai už Azerbaidžaną. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos oficalūs asmenys pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti NATO, ES ir Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.

Politikas Algis Kašėta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalyje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Ją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Šis tekstas pradėtas nuo to, kad atsakymų iš europarlamentarų šia problematika nesulaukta– tai irgi galbūt signalizuoja apie jų požiūrį į problemą. Bet iš sovietijos ištrūkusių Baltijos šalių politikai apie buvusių „sovietinių sesių“ intencijas turi spręsti vadovaudamiesi jų realiais veiksmais, o ne aplinkybe, kiek kuri nacija jiems asmeniškai simpatiška.

Čia pateikti faktai apie Baku ir Jerevano laikysenos skirtumus Maskvos agresiją patyrusių Gruzijos bei Ukrainos atžvilgiu šiaip jau išraiškingesni už bet kokius įtikinėjimus.

2017.12.18; 05:48

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą.

Rusijos sostinėje gyvenančiam armėnų advokatui su vienminčiais pasivaideno, jog Maskvoje išleistame moksliniame veikale esama teiginių, kurie kursto tautų nesantaiką, ir jie ėmėsi žygio knygos autorių patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Autorių – už grotų, knygą – į laužą!

Didieji rusiški leidiniai apie tai nieko neparašė, o štai armėniški – netylėjo. Aš – ne kalbininkas ir ne istorikas. Tačiau manau, kad knygoje esama teiginių, kurie leidžia daryti atitinkamas išvadas, – armėnų naujienų tarnybai NEWS.am pasakė Rusų-armėnų teisininkų asociacijos (АРМРОСС) prezidentas Rubenas Kirakosianas. – Autorius subjektyviai vertina istoriją, pateikia rusakalbiams skaitytojams, nežinantiems istorijos, išvadas, kurios neatitinka įstatymų, Valstybės dūmos nutarimo dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas. Autorius teigia, kad tai yra pramanai, nieko panašaus nebuvo, kad armėnai nesugyvenami, svetimi visoms tautoms ir nacijoms, turi psichinių anomalijų. Labai linksma knyga. Aš manau, kad knyga kelia grėsmė tautų santykiams.

Pokalbis su didžiausią Rusijos nusikaltimų tyrėjų viršininką aplankiusiu ir jam rusų istoriką apskundusiu advokatu pavadintas „ARMROSS prezidentas: Olego Kuznecovo knyga kelia grėsmę tautų santykiams“. Taigi ekspertai ėmėsi tirti, ar knygoje esama teiginių, galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir šis patikrinimas, anot advokato, vykdomas asmeniškai nurodžius Rusijos tyrimų komiteto vadovui ponui Bastrykinui ir jam asmeniškai kontroliuojant.

O kaip gi vadinasi ši labai linksma knyga, kurios laisvai nenusipirksi, nes jos nėra prekyboje? Skaitome NEWS.am tekstą iki galo. Kirakosiano paskutiniai žodžiai: manau, kad kiekvienas mokslo veikalas – jeigu tai yra mokslinis tyrimas, turi būti ištirtas ekspertų. Viskas? O kur knygos pavadinimas?! Tai bent pranešimas: knyga kelia grėsmę, o jos pavadinimas nenurodomas!

Kirakosianą pakalbino ir rusiškai bylojantis Jerevano leidinys “Golos Armeniji” (Armėnijos balsas). Šis rašo apie teismo ieškinį, pateiktą grupės armėnų – Rusijos piliečių Rusijos tyrimų komitetui dėl Olego Kuznecovo knygos „История транснационального армянского террора в XX веке“. Teroro? Įpratus prie „tarptautinio terorizmo“, ne pro šalį pasitikslinti. Kai rašoma apie teismo ieškinį… tyrimų komitetui, nereikėtų stebėtis, kad knygos pavadinime įveltos net dvi klaidos – monografija vadinasi „История транснационального армянского терроризма в ХХ столетии“ (internete pilna šios Maskvoje 2016-aisiais išėjusios knygos nuotraukų).

Istorikas Olegas Kuznecovas, kurį armėnai bando apkaltinti tautų kiršinimu.

„Armėnų balse“ advokatas jau rėžė iš peties: jeigu tokia esanti Kuznecovo mokslinė pozicija, tai jam reikėtų aptarnauti dujų kamerą kur nors šalyje su Trečiojo reicho ideologija ar Osmanų imperijoje; dujų kamera atsidūrė pačioje antraštėje (С такой позицией Кузнецову надо работать у газовой камеры считает президент Ассоциации юристов АРМРОСС Рубен Киракосян).

Kliuvo nuo advokato ir pareigūnui, tiriančiam skundą. Esą dėl jiems nežinomų priežasčių knygą nusiuntė tirti į tą pačią įstaigą, kuri 2015 metais atliko ankstesnio jos leidimo ekspertizę ir tada buvo atsisakyta autoriui kelti baudžiamąją bylą. Apie tai sužinoję, jie paprašė paskirti ekspertizę kurioje nors kitoje žinyboje, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, kurį baigė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Tyrimo komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas, tačiau jiems netikėtai buvo atsakyta. Nors tai, teisybę sakant, kelia abejonių dėl ekspertizės išvadų objektyvumo, vis dėlto jis neatmeta, kad pasaulis pilnas stebuklų, ir, galimas dalykas, šita ekspertinė įstaiga šį kartą atidžiau įsiskaitys į tezes, esančias knygoje.

Tarytum Strasbūre nė nebūtų teismo…

Kadangi Kirakosiano nurodytose keliose tezėse ir visame „Golos Armeniji“ tekste (kaip ir NEWS.am) nėra žodžio „terorizmas“, tai manytina advokatą su bendražygiais neginčijant nei „armėnų terorizmo“, nei „transnacionalinio“. Konkretus kaltinimas girdėti šiuose advokato žodžiuose: Dėl Armėnų genocido neigimo, tai istorikas Kuznecovas pamiršo pasidomėti šalies, kurio pilietis jis yra, oficialia valstybine doktrina, Rusijos Federacijos, ne kartą pripažinusios Genocido faktą. Susitikęs aš padovanosiu jam šitą dokumentą. Advokatas jau anksčiau, kaip girdėjome, kalbėjo: istoriko išvados prieštarauja Valstybės dūmos nutarimui dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas.

Kirokasiano valioje nepasitikėti rusakalbiais skaitytojais ar ekspertais (nors ir siūlo tikrinti visus mokslo veikalus), kritikuoti vienus ir pataikauti kitiems. Tačiau nesuprantama, kodėl jis, teisininkų bendrijos vadovas, mokslininko padarytos išvados neatitikimą parlamento pareiškimui (ne nutarimui, kaip jo pasakyta) laiko a priori pažeidimu?

Antai jo tautietis, internetinio leidinio „Lragir.am” redaktorius Akopas Badalianas, 2015-ųjų pavasarį paskelbė tekstą, pavadintą “Rusija atsisakė nuo genocido pripažinimo” (Россия отказалась от признания геноцида) ir nieko – toliau gyvena,rašo. O užvožė armėnų žurnalistas kaip reikiant. Anot jo, Rusija skelbia Armėniją savo strategine sąjungininke, o armėnų genocidą pripažino tik parlamento pareiškimu (1995), neturinčiu teisinės galios ir nenumatančiu valstybės atsakomybės. Tuo tarpu kitos valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, armėnų genocidą pripažino įstatymu, o kai kurios šalys įteisino baudžiamąją atsakomybę už jo neigimą, kaip antai Šveicarija. Ir štai dabar jis sužino, kad Rusija „aukštu lygiu“ (Valstybės dūmos pirmininkas) rengiasi dalyvauti Stambule įvyksiančiose iškilmėse osmanų pergalės Dardanelų mūšyje 100-mečio proga, kai tą pačią dieną Jerevane bus minimas armėnų genocido šimtmetis! Tai reiškia, Badaliano nuomone, tik viena iš dviejų: arba genocido neigimą, arba oligofreniją. Pastaroji liga lietuviškai vadinama silpnaprotyste… Ir nieko – toliau gyvena, rašo. 

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Advokatas pasakė ketinąs padovanoti istorikui dokumentą dėl armėnų genocido fakto pripažinimo, tačiau nežinia, kaip tai jam pasiseks – jeigu nenurodo tikslaus jo pavadinimo, tai gal ir nežino? Rusijos parlamento „Pareiškimas dėl armėnų tautos genocido 1915-1922 metais pasmerkimo“ grindžiamas nepaneigiamais istoriniais faktais, tačiau nepaneigiami tie faktai yra parlamento narių nuomone, nes joks nacionalinis ar tarptautinis teismas, juo labiau parlamentas, neturi galios armėnų genocido pripažinti ar nepripažinti faktu.

2015-aisiais metais Europos žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija paliko galioti žemesniosios kolegijos sprendimą patenkinti Turkijos politiko Dogu Perinčeko skundą Šveicarijos teismus pažeidus jo teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str.). Perinčeko žodžius armėnų genocidą esant pramanu šveicarų teisėjai pripažinojo neigimu ir skyrė jam šalies baudžiamajame kodekse numatytą bausmę. 2007 metais Perinčeko skundą nagrinėjęs apeliacinis teismas jo nepatenkino, nurodęs, kad „armėnų genocidas“, kaip ir Holokaustas, yra įrodytas istorinis faktas, pripažintas Šveicarijos žemųjų rūmų rezoliucijoje.

Didžioji kolegija nurodė nebuvus jos prašoma nustatyti, ar Šveicarijos teismai pagrįstai 1915-ųjų metų įvykius Osmanų imperijoje apibūdino kaip genocidą, tačiau pastebėjo, kad jiems netaikytina tai, kas tarptautinėje teisėje pasakyta apie Holokaustą. Kolegija patarė valstybėms, pripažinusioms tuos įvykius genocidu, nekurti įstatymų, numatančių baudžiamąją atsakomybę nesutinkantiems su oficialiu valstybės požiūriu, nes kitokia nuomonė yra būtina aptariant įvykius, dėl kurių dar nesama visuotinio sutarimo. Strasbūro teismo kolegija priminė Prancūzijos konstitucinę tarybą 2012 metais nepritarus taikyti baudžiamąją atsakomybę už įstatymiškai pripažintą genocido neigimą, nes tai prieštarauja teisei laisvai reikšti nuomonę ir varžo mokslinių tyrimų laisvę.

Kiekvienas savo reputacijos žiūrįs advokatas turėtų žinoti ne tik tai, kas žiniasklaidoje dažnai greitomis parašoma, tačiau nepalyginti daugiau ir tiksliai: apie būtinybę įrodyti asmenį ar jų grupę turėjus ketinimą padaryti nusikaltimą ir kita. Dargi bus pagirtas advokatas, kuris žiniasklaidoje gina kurios nors socialinės grupės interesus ir komentuoja to reikalo vyksmą. Tačiau jis privalo kalbėti, kaip to reikalauja profesinė etika, iš teisės pozicijų. Jeigu tas pats etikos kodeksas advokatui neleidžia žeminti kitų proceso dalyvių garbės ir orumo, tai šitai, reikia manyti, galioja ir kalbant žiniasklaidoje.

Advokatas Kirakosianas pažadėjo istorikui Kuznecovui padovanoti dokumentą, kurio šis esą bus nematęs, todėl ir kalbantis priešingai…Tik vargu ar Kuznecovas norės su juo susitikti – juk advokatas jį prilygino nacistams… Beje, Kuznecovas studijavo ne tik istoriją – jis yra baigęs Tarptautinį teisės institutą prie Rusijos teisingumo ministerijos (dargi su pagyrimu), be to, darbavosi vienoje Maskvos advokatų kolegijų ir net prisidėjo kuriant ekstremizmo užkardymo normatyvinius aktus.

Bomba kaip universalus instrumentas

1982 metų rugpjūtyje JAV valstybės departamento biuletenyje (The U.S. Department of State Bulletin) buvo išspausdintas straipsnis „Armėnų terorizmas: apžvalga” (Armenian Terrorism: A Profile). Jau kito mėnesio numeryje skaitytojai sužinojo, kad šis straipsnis neatspindi oficialiosios JAV valstybės departamento nuomonės ir visi komentarai jame reiškia autoriaus požiūrį. Redakcija šitaip nukreipė ugnį nuo Baltųjų rūmų, įsiplieskus po pasaulį pasklidusių armėnų bendruomenių protestams. Netrukus Europos miestus sudrebino naujos armėnų teroristų atakos… 

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Kaip ir daugelis kitų autorių, Olegas Kuznecovas šio straipsnio autorių, tuometį JAV valstybės departamento saugumo valdybos specialist Endrį Korsuną (Andrew Corsun) laiko visuomenės mokslų termino „armėnų terorizmas“ sumanytoju. Tačiau savo monografijoje „Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje“ nesutinka su amerikiečio išvada, jog pagrindinis armėnų teroristų atakų motyvas – tai kerštas Turkų respublikos valdžiai, nepripažįstančiai Osmanų imperijoje nuo 1915-ųjų vykdytų represijų armėnų genocidu.

Vienos iš dviejų garsiausių armėnų teroristų organizacijų jau pats pavadinimas (Justice Commandos against Armenian Genocide, JCAG) sakė ją kovojant dėl armėnų genocido pripažinimo. Rusų istorikų manymu, Korsunas ir tą patį, kaip rodo 2013 metais išslaptinti dokumentai, teigę JAV specialiųjų tarnybų analitikai, lygiai kaip ir daugelis mokslo, kultūros  bei paprastų žmonių Šiaurės Amerikoje bei Europoje patikėjo armėnų peršama švento keršto dingstimi. Tačiau ėmė rodytis ir kitaip manančių autorių (Erich Feigl, Justin McCarthy, Carolyn McCarthy) veikalai, o XX amžiui baigiantis įsivyravo nuomonė armėnų terorizmo radimosi priežastis buvus kitas; armėnų teroristai savo atakas Osmanų ir Rusijos imperijose pradėjo dar gerokai iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ir kovojo ne dėl laisvės, nors kita armėnų teroristinė organizacija pavadinime ir buvo nurodžiusi tokį siekį (Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia, ASALA).

Pasak Kuznecovo, reikalavimas pripažinti „armėnų genocidą Osmanų imperijoje“ tebuvo daugiau kaip dviejų šimtų ASALA ir JCAG teroristinių atakų prieš Turkijos respublikos diplomatus, pasiuntinybes ir atstovybes įvairiose pasaulio šalyse 8-9 dešimtmečiuose ideologinė priedanga. Iš tikrųjų siekta priversti šią valstybę išmokėti armėnų išeivijai piniginę kompensaciją už kadaise Osmanų imperijoje padarytus nusikaltimus prieš armėnus – kaip tai padarė Vokietija Izraelio atžvilgiu. Antai ASALA pareiškime taip ir sakoma: Turkija turi prisiimti atsakomybę, išmokėti reparaciją ir užleisti armėnams jų istorines teritorijas. 

Rusų istorikas vadina XIX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį Osmanų imperijoje gyvavusią armėnų bendruomenę religine sekta. Armėnų revoliucinių partijų “Gnčak” ir “Dašnakcutiun“ teroristinės atakos prieš Osmanų imperijos valdininkus bei bendrapiliečius musulmonus, esą skriaudžiančius gentainius, turėjo paskatinti armėnus atsakomojo smurto akivaizdoje telktis etninės tapatybės pagrindu apie naujus vedlius ir visokeriopai juos remti, taip pat ir finansiškai. Teroristinės atakos prieš Rusijos imperijos valdininkus ir pareigūnus neabejotinai prisidėjo prie to, kad Nikolajus II atšaukė savo 1903 metų įsaką perduoti Armėnų bažnyčios turto valdymą valstybės žinion, tačiau nuo tol bažnyčia jau turėjo dalytis renta su revoliucionieriais. Vėliau, išeivijoje, armėnų visuomeninis ir ekonominis gyvenimas jau buvo politinių partijų valioje (galiausiai vienvaldės –“Dašnakcutiun“). Didžiausias armėnų teroristas Akopas Akopianas viešai sakė: Mūsų jėga armėnų tautoje, ji mus palaiko. Ir dar plėšikavimas.

Kuznecovo nuomone, armėnai Kalnų Karabache 1988-1994 metais kariavo prieš Azerbaidžaną teroristinį karą, nes jų neteisėtas ginkluotąsias pajėgas sudarė atvykėliai užsienio ir posovietinių respublikų piliečiai, tarp jų – teroristinio veikimo patirtį turintys vadai (autoriaus armėnų teroristu Nr.2 vadinamas Montė Melkonianas, kiti) ir samdiniai. Ekonominiu požiūriu, svarbiausia šio karo išdava yra Armėnijoje ir kitose buvusiose SSRS respublikose gyvenančių armėnų pavergimas išeivijoje viešpataujantiems oligarchams. Po 1999 m. spalio 27 d. teroristinės atakos Jerevane prieš Nacionalinio susirinkimo vadovus Armėnijoje nevaržomai įsigalėjo vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, karo metais veikę išvien su teroristais ir likę paklusnūs transnacionalinei armėnų plutokratijai – ne be naudos sau.

Beje, Maskvos armėnų advokatų žygį prieš istoriką neseniai pagarsino ir Lietuvoje rusiškai leidžiamas „Obzor“ (Обзор). Tiesą sakant, persispausdino tekstą iš Maskvos armėnų muziejaus internetinės svetainės su ta pačia antrašte (“Адвокат Киракосян, подавший в суд на Олега Кузнецова, подвергается преследованиям”) ir klaidingu knygos pavadinimu (“…армянского террора в XX веке“). Gal tai yra tiesiog riktas, keliaujantis iš vieno leidinio į kitą. Tuo tarpu „armėnų terorizmas“ ir „armėnų teroras“ – anaiptol ne ta pats, ir Olegas Kuznecovas savo knygoje paaiškina šį skirtumą.

Istoriko žodžiais, pasakodamas armėnų terorizmo istorija XX amžiuje, jis aprašo tik matomą ledkalnio, vadinamo “armėnų pasauliu” (армянство), dalį, palikdamas nuošalyje 10 kartų didesnę povandeninę dalį, kurios tyrimas yra mirtinai pavojingas. „Armėnų teroras“, kaip rašo autorius, tai politinė ideologija ir kriminalinė praktika, leidžianti armėnų išeivijos valdytojams (истеблишменту) pusantro šimtmečio finansiškai kontroliuoti ir ne ekonominiais būdais valdyti tautiečius, gyvenančius įvairiose pasaulio šalyse. Terorizmas – teroro ideologijos ir praktikos dalis, svarbus politinės valdžios ir ekonominės galios instrumentas. Todėl armėnų terorizmas, autoriaus manymu, visais laikais buvo ne idealistinis, o merkantilinis ir pragmatinis.

Jūs patys esate ekstremistai!

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1976) įpareigoja valstybes nepersekioti kitokios, nei priimta, nuomonės dėl praeities įvykių. Beje, Rusijos aukščiausiasis teismas 2011 metais išaiškino, jog nelaikoma nusikaltimu, numatytu Rusijos baudžiamojo kodekso 282 straipsnyje, reiškimas samprotavimų, kuriuose panaudoti tautinių, tikybinių ar kitų socialinių santykių faktai, mokslinėse ir politinėse diskusijoje ir tekstuose ir kuriais neturima tikslo sukurstyti neapykantą ar nesantaiką, taip pat pažeminti žmogaus ar žmonių grupės orumą. Taigi kaip ir leidžiama reikšti tai, kas vadinama „klaidinga nuomone“ ir „neteisinga interpretacija“ – tačiau neturint tikslo sukurstyti.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Rusijos tyrimų komitetas vis dar nepraneša, ką nusprendęs dėl armėnų advokato skundo, kuriame tikina monografijos “Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje” autorių padarius būtent Rusijos BK 282 straipsnyje numatytą nusikaltimą (neapykantos arba nesantaikos kurstymas, taip pat žmogaus orumo žeminimas). Tuo tarpu „Armėnų balsas“ paskelbė, jog armėnų advokatai pateikė naują pareiškimą – su reikalavimu ištirti Olego Kuznecovo pasisakymus žiniasklaidoje ir visą istoriko visuomeninę-politinę veiklą. Pats Rubenas Kirakosianas „Armėnijos radijui“ teigė, jog nepatenkinus jų skundų žygis prieš rusų istoriką bus tęsiamas. Jie apskusią federalinei valdžiai tyrėjus, kurie ne iki galo ir formaliai atliko Tyrimų komiteto vadovo pavedimą…

Olegas Kuznecovas iš tikrųjų netyli. Antai naujam Rusijos internetiniam leidiniui „Daily Storm“ jis pasakė, jog Kalnų Karabacho kare Armėnija yra agresorė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų dokumentuose. Esą po 1999 metų valstybės perversmo valdžią Armėnijoje  užgrobė ir 18 metų ją savinasi armėnų separatistų chunta, kurią jis vadina Karabacho klanu. Ji esą užkrovė duoklę beveik visiems armėnų verslininkams Armėnijoje ir Rusijos Federacijoje, o Armėnijos biudžetas, niekam ne paslaptis, yra kriminalinių pinigų plovimo mašina.

Negana to, istorikas su jam į talką pasisiūliusiais advokatais rengiasi ne tik atsikirsti į armėnų advokatų kaltinamus, tačiau ir suduoti atsakomąjį triuškinamą smūgį: ne knygos autorius, o skundikas turi atsidurti teisme – ne istorijos, o paprasčiausiame Maskvos miesto apylinkės teisme. Esą teigdami, jog armėnų terorizmo smerkimas yra nusikaltimas, skundikai siekia jį pateisinti. O toks veikimas prieštarauja Rusijos federaliniam įstatymui  “Dėl ekstremistinės veiklos užkardymo”, kuris viešą terorizmo teisinimą laiko ekstremistinio pobūdžio veika. Už ją numatyta baudžiamoji atsakomybė (Rusijos BK 205.2 str.).

Kita vertus, pats raginimas pripažinti “armėnų genocidą Osmanų imperijoje” yra ekstremistinis, nes juo siekiama pateisinti armėnų terorizmą.

2017.09.15; 06:30

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Armėnija, oficialiai Armėnijos respublika, tai – šalis,  neturinti išėjimo į jūrą valstybė. Armėnija ribojasi su Turkija vakaruose, Gruzija – šiaurėje, Azerbaidžanu – rytuose ir Iranu pietuose. Tačiau šiandien labiausiai mums turėtų rūpėti, ar ši šalis – patikima. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Armėnijos tikriausiai negalima vadinti patikima. Korupcija, žmogaus teisių pažeidinėjimai, jėgos struktūrų smurtas, aktyvistų areštai – tokia Armėnijos piliečių kasdienybė. Ir visa tai dar gali tęstis labai ilgai. Kiekvienas iš trijų buvusių ir esamas šios respublikos prezidentų atėję į valdžią stengdavosi tik praturtėti, o paprastų žmonių likimai jų niekada nedomino. Oficialusis Jerevanas yra garsus tuo, kad savo aplinką formuoja vadovaudamasis giminystės ryšiais. O tie giminaičiai, savo ruožtu, galvoja tik apie tai, kaip papildyti savo šeimų ir giminių biudžetą.

Be kita ko, Armėnija akivaizdžiai yra Rusijos įtakos sferoje. Silpna ekonominė ir socialinė padėtis Armėnijos Respublikoje yra dėl valdžios ir kriminalo suartėjimo. Šioks toks stabilumas išlieka tik dėl Rusijos piniginių injekcijų. Armėnijos nepriklausomybę užtikrina ir Kremliaus karinių pajėgų buvimas šioje šalyje. Visa tai liūdina, nes Armėnijoje tikriausiai yra daug žmonių, kurie norėtų savas problemas spręsti be Rusijos.

Nepaisant to, oficialus Jerevanas neatsižvelgia į savo piliečių nuomonę. Prezidentas Seržas Sargsianas yra labai susirūpinęs tik dėl stabilumo jo neteisėtos valdžios atžvilgiu, todėl Armėnijos gyventojai priversti tyliai stebėti korumpuoto elito savivalę savo šalyje. Silpnos Armėnijos pozicijos regione ir pasaulyje, susierzinę žmonės, okupacinė politika – visa tai veda prie vidinių protestų ir mitingų, kurie per pastaruosius metus paženklino šią respubliką.

Laukti geresnio gyvenimo armėnai jau pavargo – valdžia nė kiek nevykdo savo priešrinkiminių pažadų. Stagnacija ekonomikoje, siaučianti korupcija ir monopolizacija, didelis nedarbo lygis, kylančios maisto produktų kainos ir nuolatinis tarifų didinimas komunalinėms paslaugoms tapo armėnų visuomenei nepamatuotai didelės emigracijos pretekstu.

Šešėlinė ekonomika siekia apie 40 proc. Tik per pirmuosius 2017 metų šešis mėnesius jau apie 20 tūkstančių žmonių negrįžtamai išvyko iš Armėnijos. Taigi azerbaidžaniečių, rusų, žydų ir kitų tautų, grubiai išvytų iš šios šalies praėjusio amžiaus pabaigoje, likimas kartojamas pačiai armėnų tautai. Atsižvelgiant į politines intrigas Jerevanas slepia išvykstančių žmonių srautus. Ši krizė dabar pastebima visose Armėnijos srityse. Šalies plėtra ir pažanga priklauso nuo jos vidaus ir tarptautinės politikos. Armėnija ne tik nepagerino savo padėties regione per pastaruosius metus, bet ir toliau ritasi į žemyn. Susidaro įspūdis, kad respublikos prezidentas Seržas Sargsianas visiškai dėl to nepergyvena – nė kiek nesirūpina savo tautiečių likimu. Šis prezidentas žaidžia pavojingą politinį žaidimą manydamas, kad neva tariama kova dėl Kalnų Karabacho jis pridengs savo egoizmą.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Pasaulinė bendruomenė palaiko Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir tai neginčijamas faktas, kurį prezidentas S. Sargsjanas atsisako pripažinti. Konflikto Kalnų Karabache metu Armėnijos vadovas iš to asmeniškai praturtėjo, toliau iškraipo derybų proceso esmę. Kalbėdamas apie Armėnijos poziciją, prezidentas atsižvelgia tik į savo asmeninius interesus – į teisybę jam nusišvilpti.

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui surengtame Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų susitikime Seržas Sargsjanas akivaizdžiai susinervino, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas objektyviai išreiškė savo poziciją į Kalnų Karabacho konfliktą ir pasiūlė nuosekliai spręsti šią problemą.

„Gruzijos vadovybė turėtų nutraukti diplomatinius santykius su Armėnija, kitaip Tbilisis dar kartą patirtų Jerevano išdavystę“, – taip pareiškė garsus gruzinų istorikas Guramas Marhulija, remdamasis armėnų kvietimu į taip vadinamąją „Karabacho“ ir Abchazijos separatistų šventę. Tokiais veiksmais Seržas Sargsjanas dar kartą parodė veidmainišką požiūrį ne tik į azerbaidžaniečių, bet ir į gruzinų tautą.

Armėnijos valdžios institucijos ieško finansavimo visur, bet ne ten, kur jis yra iš tiesų. Tai reiškia, kad Armėnijos Vyriausybė ieško lėšų visur, išskyrus savo paties kišenę. Arba, kaip išmintingas žmogus kartą pasakė: „Sėdi ant pinigų, bet nori pinigų“.Šiuo atveju tuos žodžius galima pritaikyti visai šalies valdžios sistemai. O tą sistemą sudaro tie patys Seržas Sargsianas, Robertas Kocharjanas, Hovikas Abrahamjanas, Gagikas Tsarukjanas, Gagikas Beglarjanas, Sašikas Sargsjanas, Samvelas Aleksanjanas, Rubenas Hairapetjanas, Mgeras Sedrakjanas, Manvelas Grigorianas ir kiti dabartiniai bei buvę aukšti valdžios pareigūnai, kurie turi ir turėjo galią Armėnijoje, taip pat milžiniškas pajamas iš verslo.

Juk nė vienas iš jų neslepia, kad valdo didžiulį turtą Armėnijoje. Jie teisinasi, kad įstatymas nedraudžia užimti pareigas valstybės tarnyboje ir tuo pačiu metu užsiimti verslu. Armėnijos ir užsienio bankuose guli jų milijoninės, o galimas daiktas – milijardinės sąskaitos. Neseniai buvo paskelbtas vienos užsienio organizacijos tyrimas, kuris atskleidė, kad per pastaruosius 10-12 metų iš Armėnijos neteisėtai buvo išvežta 7,5 mlrd. dolerių. Kiek iš 7,5 mlrd. gauta pelno – nėra žinoma. Bet galima tik įsivaizduoti, kad net menkas banko palūkanas gavus iš tokio dydžio indėlių kaip padidėjo šis kapitalas? Tai žino tik tie, kurie tuos pinigus išvežė.

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Vienas iš svarbiausių šiandieninės Armėnijos kriminalinių veikėjų yra ne kas kitas, o prezidento Seržo Sargsjano brolis – Aleksandras Sargsjanas. Armėnijoje ir už jos ribų jis žinomas  slapyvardžiu „Sašikas 50 proc.” Ši pravardė prie jo prilipo neatsitiktinai. Visi žino, kad Sašikas nepraleis savo kąsnio ir kad bet kokioje situacijoje jis nustato savo kursą – 50 proc.. Tarkim, patiko jam Jerevane ar kur nors kitur koks nors restoranas ir panorėjo jį pagriebti į savo rankas. Tuoj pat  restorano savininkui siunčia pasiuntinį su pasiūlymu, kurio negalima atsisakyti. Kadangi Sašikas daug neima, o tik 50%, tai, beveik geležinė taisyklė, restorano savininkas sutinka ir pusę savo verslo atiduoda į neoficialaus šalies šeimininko rankas.

Šiandienos Armėnijoje nėra nė vienos perspektyvios verslo rūšies, kur Sašikas nebūtų įkišęs savo nosies. Ir vargas tiems, kurie atsisako siūlymo bendradarbiauti su nekenčiamu prezidento broliu. O kiek žmonių nukentėjo dėl savo užsispyrimo – kažkas buvo žiauriai sumuštas, kažkam teko bėgti iš šalies, kažkas, kaip Jerevano restorano „Vanadur” savininkas Ardonas Handjanomas, buvo nužudytas, siekiant atgrasinti visus kitus, jei ateityje bandytų atsisakyti Sašiko „palaugų“.

Žinoma, Sašikas nepamiršta legalizuoti nusikalstamu būdu gautas savo pajamas. Didesnę dalį šių pinigų jis išveža į užsienį, kur perka nekilnojamą turtą – namus, restoranus, viešbučius, naktinius klubus, biurus. Pasak kai kurių pranešimų, vien į JAV Sašikas išvežė apie 200 mln. dolerių. Taip 2005 metais jis už 2,8 milijono dolerių Kalifornijoje Tarsanoje įsigijo apartamentus, kurių kaina šiuo metu yra maždaug 3,5 mln JAV dolerių. Tiesa, JAV kartais Sašikui kildavo problemų. Kaip pažymėjo internetinis leidinys georgiatimes.info straipsnyje „Vienas Sargsjanas, du Sargsjanas, trys Sargsjanas“ 2005-aisiais metais Sašikas, kalbėdamas su žurnalistu, atviravo skųsdamasis amerikiečių pareigūnais, kurie neįsileido jo į JAV dėl to, kad neteisingai užpildė muitinės deklaraciją. Sašikas, skrisdamas į Jungtines Amerikos Valstijas su savimi turėjo 30 mln. nedeklaruotų „žaliųjų”. „Amerikiečiai išsiuntė mane atgal”, – skundėsi jis.

Sašikas taip pat turi verslą Rusijoje, Ispanijoje, Čekijoje ir Bulgarijoje. Jis taip pat žinomas kaip avių į Iraną ir Jungtinus Arabų Emyratus eksporto monopolininkas. Yra žinoma, kad anksčiau Armėnijoje avininkystė buvo tradicinis kurdų jazidų verslas. Tačiau Sašikui, matyt, pasirodė įžeidu, kad kažkokia „tautinė mažuma“ naudojasi tokia pelninga žemės ūkio šaka ir netrukus kurdai susidūrė su tokiu milžinišku spaudimu, kad turėjo perleisti savo verslą į prezidento brolio atstovų rankas. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Vaisių importas į Armėniją taip pat yra kontroliuojamas Sašiko įmonių. Armėnijos keliuose yra įdiegti fotoaparatai ir radarai greičiui matuoti, o iš tikrųjų tie įrenginiai priklauso Sašikui. Tik 30 proc. iš jų surinktų baudų atitenka valstybei, o 70 proc. eina į prezidento brolio kišenę. Prieš tapdamas deputatu ir oligarchu, Sašikas buvo autobuso vairuotojas ir dujų technikas – įrengdavo skaitiklius Kalnų Karabache. Pinigai ir valdžia susuko jam galvą. Armėnijos laikraščiai beveik kiekvieną savaitę rašydavo apie jo laukines orgijas geriausiuose Jerevano restoranuose. Parlamento posėdžiuose kolegos Sašiką regėdavo retai, bet ir tuomet jis po „naktinių žygių“ atrodydavo pagiringas ir pavargęs.

Verslininkams, kuriems iškyla problemų su mokesčių inspekcija ar teisėsaugos institucijomis, visų pirma pagalbos prašo Sašiko Sargsjano, kuris už tam tikrą užmokestį yra pasirengęs išspręsti bet kokius nesklandumus. Jis taip pat yra įgaliotas rūpintis žmogiškųjų išteklių politika, t.y. sprendžia, ką paskirti į visas pelningas pareigybes Armėnijoje ir Kalnų Karabache nuo policijos nuovados viršininko iki administracinio vieneto vadovo.

Sašikas abipusiai naudingai bendradarbiauja su kriminaliniu pasauliu. Jo sūnus, Narekas, kuris taip pat dar yra ir narkomanas, nuolat sukinėjasi tarp kriminalinio pasaulio šulų, su kuriais aptaria ir sprendžia iškilusias problemas, žinoma, pasitelkdamas į pagalbą tėvą. Apie šituos santykius buvo žinoma ir amerikiečių teisėsaugai, kurie tyrė stambaus armėnų nusikalstamo sindikato JAV „Armėnų jėga“, kurio vadeiva Armenas Kazarianas, pravarde Pzo, veiklą. Pastarasis buvo suimtas ir nuteistas. Kaip rašė spaudoje, Sašikas turėjo bendrą verslą su Pzo.

Be to, tas Pzo padėjo Sašikui užmegzti ryšius su Rusijos kriminalinio pasaulio šulais, kurie savo reikalus „tvarkė“ Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau gal todėl, kad Sašikas yra Armėnijos prezidento brolis, būtent todėl nebuvo jo bylai „uždegta žalia šviesa“. Bet tai, matyt, tik laiko klausimas – anksčiau ar vėliau amerikiečių teisėsauga jį prigriebs.

Sašikas yra „arčiau“ žmonių, negu jo brolis prezidentas Seržas Sargsjanas, nes yra „sąžiningesnis“ ir „nuoširdesnis“. Jis bando žaisti provakarietiškai, proturkiškai ir prorusiškai – pagal iškilusias aplinkybes. Jis – paprastas, intuityvus žmogus, jūs netgi galite pasakyti, kad tam tikru mastu – pilietinės visuomenės aktyvistas. Kai prezidentas Seržas Sargsianas kalba apie ekonominę laisvę, demokratiją, žmogaus teises ir kuklų gyvenimo būdą, Sašikas, jo manieros ir elgesys siunčia Armėnijos žmonės pranešimą, kad visa tai yra netiesa – netikėkite tuo.

Kitas prezidento brolis – Levonas Sargsianas, kuris yra Jerevano valstybinio universiteto teologijos fakulteto dekanas, prižiūri svarbius statybos projektus. Žinomas dėl savo sukčiavimo schemų, kai, pritraukęs užsienio investuotojus į Armėniją, kurie investuoja savo pinigus į stambių objektų statybą, laiduojant prezidento broliui, bet paskui juos palieka be nieko. Šiuo metu Armėnijos teismuose yra nagrinėjami penki ieškiniai, kuriuos pateikė nuskriausti investuotojai, tačiau, akivaizdu, kad laimingos baigties jie negali tikėtis.

Stanislovas Guščius, šio komentaro autorius

Svarbų vaidmenį valdančioje šeimoje iš valstybės pavogtų pinigų plovime vaidina Seržo Sargsjano žentas Mikaelis Minasianas, dar žinomas kaip Mišikas. Maždaug prieš trejus metus jis buvo paskirtas Armėnijos ambasadoriumi Vatikane. Iš tikrųjų jo misija buvo užtikrinti saugų šeimos pinigų srautų paskirstymą Europos bankuose. Pagalbą Mišikui šiame atsakingame bare teikia prezidento brolio sūnus, Armėnijos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Armenas Sargsianas. Be to, Mišikas kontroliuoja apie 80 proc. Armėnijos žiniasklaidos pramonių, įskaitant grupę „Pan ARMENIAN”, Armėnijos TV, HAY TV, ATV, internetinių leidinių portalus, tert.am, news.am, blognews.am, asekose.am ir kita. Be to, jo vardas susijęs su Coffee house „Jazvee“ tinklu, tabako pramone.

Analizuojant vykstančius procesus Armėnijoje peršasi išvada, kad valstybės institucijų susiliejimas su nusikalstamumu pasiekė tokį mastą, kad atėjo laikas paskelbti šitą šalį grėsme pasaulio tvarkai. Kai armėnų diasporos plačiajame pasaulyje bando pateikti Armėniją kaip pasaulio civilizacijos ir kultūros centrą, mums nereikėtų pamiršti realios padėties. Ypač fakto, kad Armėnija, ne kita ko, su Rusijos pagalba dar puldinėja kaimynines šalis – iš Azerbaidžano atplėšė Kalnų Karabachą.

2017.08.30; 19:41