„Azerbaidžano valstybė yra tolerantiška visoms nacijoms, neišskiriant net armėnų tautos, nors niekas negali nuginčyti fakto, kad būtent Armėnija yra okupavusi azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą… Azerbaidžane šiandien gyvena per 30 tūkst. armėnų tautybės žmonių, tačiau jų teisės šioje šalyje nepažeidžiamos, neignoruojamos, nepaminamos. Azerbaidžane gyvenantys armėnai jaučiasi pilnateisiais šios valstybės piliečiais, kuriems niekas nepriekaištauja dėl to, kad jie – armėnai… Nėra nė vienos priežasties, kuri neleistų armėnams ir azerbaidžaniečiams draugiškai gyventi Kalnų Karabache… Visiškai nepagrįsti rasistiniai pareiškimai, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų taip stipriai nekenčia, kad jau niekada nepajėgs taikiai gyventi kartu…“
Šie žodžiai paimti iš viešo laiško, adresuoto Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui. Laiškas išsiųstas šių metų lapkričio 8 dieną.
Kodėl jis svarbus? Jį pasirašė ne tik Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškos bendruomenės narys Rovšanas Rzajevas, Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Salimovas ir visuomeninės organizacijos „Parama stiprinant ryšius su visuomene“ pirmininkė Šalalia Gasanova.
Po šiuo laišku puikuojasi ir trijų armėnų pavardės. Omenyje turimas žmogaus teisių gynėjas Vage Avetianas, visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ pirmininkas Vaanas Martirosianas ir žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Meridianas“ vicepirmininkas Siuzanas Džaginianas.
Taigi kol Minsko derybų grupė iš Jungtinių Tautų Saugumo Organizacijos imituoja derybas, nepajėgdama jų pajudinti iš vadinamojo „mirties taško“, iniciatyvos imasi pati … Armėnijos visuomenė. Būtent. Gausėja armėnų, drįstančių viešai prabilti apie didžiąją Armėnijos klaidą, neleidžiančią jai nei morališkai, nei ekonomiškai atsigauti, – Kalnų Karabacho okupaciją. Vis dažniau patys armėnai tvirtina, jog metas grąžinti Azerbaidžanui tai, kas iš jo buvo atimta neteisėtai, naudojant grubią karinę jėgą.
Jau atsiranda net armėnų, kurie išdrįsta padėti gėlių prie Hodžaly aukų paminklo Azerbaidžano sostinėje Baku (armėnų separatistų pajėgos kartu su rusų armijos daliniais išžudė beveik visus azerbaidžanietiško Hodžaly miesto gyventojus 1992 metų vasario mėnesį). Pavyzdžiui, šių metų rudenį žymi Armėnijos žurnalistė, visuomenės veikėja Siuzan Džaginian, viešėdama Baku, pagerbė Hodžaly aukų atminimą, padėdama puokštę gėlių prie Hodžaly aukų monumento Azerbaidžano sostinėje.
Azerbaidžano sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kalnų Karabacho klausimu ji net pasakė, kad šiandieninis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas nėra Armėnijos prezidentas. Jis – okupantas.
Armėnų tautybės visuomenininkai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Vage Avetianas ir Vaanas Martirosianas, šį rudenį dalyvaudami oficialiuose Baku renginiuose dėl Kalnų Karabacho konflikto, taip pat negailėjo kritikos šiandieninei Armėnijos valdžiai. Jie apgailestavo, kad armėnų vaikai nuo pat mažens mokomi nekęsti azerbaidžaniečių. Pasirodo, armėnų moksleiviams nuo mokyklinės lentos kalama į galvą, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai niekad nepajėgs draugiškai sugyventi, jog azerbaidžaniečiai – mirtini jų priešai. Visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai priminė, kad Seržo Sargsiano klika, valdanti šalį, yra išeiviai iš Kalnų Karabacho, dalyvavę kariniuose veiksmuose užgrobiant šią teritoriją, todėl dabartiniam Armėnijos prezidentui taikus Kalnų Karabacho grąžinimas tikriesiems šeimininkams nėra priimtinas.
Tarptautinės konferencijos dalyviai pastebėjo, kad Armėnijoje vis daugiau žmonių, kurie pradeda suvokti, jog Kalnų Karabacho okupacija šaliai neatnešė laimės – tik bėdas, skurdą ir tarptautinę izoliaciją.
Pasibaigus konferencijai jos dalyviai ir parašė viešą laišką, adresuotą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovams.
Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos griūties Azerbaidžanas ir Armėnija paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę. Tačiau tarptautinė teisė, įskaitant sienų neliečiamumo principą, deja, Pietų Kaukaze neįsigalėjo. Prieš 25-erius metus tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilo karas, kurio sukeltos pasekmės iki šiol nelikviduotos.
Armėnų ir azerbaidžaniečių politikos ir visuomenės veikėjų pasirašytame laiške apgailestaujama, kad „augantis armėnų ir azerbaidžaniečių jaunimas iki šiol priverstas žvelgti vienas į kitą per snaiperių taikiklius“. 2016-ųjų metų balandžio įvykiai, kai kilo rimti kariniai susidūrimai tarp fronto liniją saugančių abiejų pusių karinių dalinių, – byloja, kokia trapi taika šiame regione.
Laiške rašoma: „Armėnų ir azerbaidžaniečių tautos pavargo nuo šio konflikto ir nebenori daugiau kentėti dėl neapibrėžtos padėties. Naivu manyti, kad konfliktą dėl Kalnų Karabacho gali kas nors kitas išnarplioti. Mes, armėnai ir azerbaidžaniečiai, privalome imtis šios iniciatyvos“.
Laišką pasirašiusieji armėnai ir azerbaidžaniečiai pateikia konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia „reikia liautis imitavus derybas“. Laišką parirašiusiųjų manymu, tik okupacijos padarinių likvidavimas duotų rimtą postūmį Armėnijos ekonomikos sustiprėjimui. Taip pat leistų į savo namus sugrįžti priverstiniams pabėgėliams.
Kur ieškoti abiems pusėms priimtinos išeities? Pats realiausias abipusis kompromisas – įkurti autonominę Kalnų Karabacho respubliką Azerbaidžano sudėtyje, kur būtų garantuotos tiek armėnų, tiek azerbaidaniečių, tiek visų kitų tautų teisės. Tarpusavio santykius Jerevanas ir Baku privalo konstruoti remdamasis tarptautine teise, civilizuotomis normomis ir Jungtinių Tautų saugumo organizacijos rezoliucijomis. Abi pusės privalo gerbti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano teritorinį vientisumą.
Šis laiškas teikia vilčių. Nereikia manyti, kad visi armėnai – aršūs Kalnų Karabacho okupacijos šalininkai. Tiesa, Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neseniai pareiškė, kad be tiesioginio Kremliaus įsakymo jis nesitrauksiąs iš Kalnų Karabacho. Kas tai – bandymas bėgti nuo asmeninės atsakomybės ar niūri realybė, bylojanti, kur slypi tikrosios konflikto priežastys?
2016.11.29; 05:05
