Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Lenkų tautinės mažumos klausimas nebus esminis Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikime ir jis neturėtų užgožti strateginių klausimų, interviu naujienų agentūrai ELTA teigia šalies vadovės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Nerijus Aleksiejūnas.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda valstybės šimtmečio proga į Vilnių atvyks Vasario 16-ąją. Pasak N. Aleksiejūno, dvišaliame prezidentų susitikime lenkų mažumos klausimas gali būti paliestas, tačiau svarbiausios sritys, kurias ketinama aptarti – regiono saugumo, energetikos bei ekonominio bendradarbiavimo.
Pasak jo, tikimasi, kad Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikime bus pasirašyti dvišaliai susitarimai, kurių turinio Prezidentūra dar neatskleidžia. O kaimyninės valstybės vadovo vizitas, anot jo, rodo, kad šalys turi bendrų tikslų ir susitikime tikisi pasiekti konkrečių rezultatų.
– Lenkijos prezidentas A. Duda į Lietuvą atvyksta nuo jo išrinkimo praėjus daugiau negu dvejiems metams. Kas pasikeitė santykiuose su Lenkija, kad vasario mėnesį A. Duda atvyksta į Lietuvą?
– Sakyčiau, kad su A. Duda buvo bendraujama ir iki šiol. Prezidentė pastarąjį kartą su juo susitiko praėjusių metų rugsėjį Jungtinėse Tautose, prieš tai – liepą – Prezidentė buvo Varšuvoje, buvo susitikimas Dubrovnike. 2016 metais tų kontaktų tikrai buvo. Tačiau, manyčiau, kad sutampa mūsų matymas tiek iš Prezidentės pusės, tiek iš Lenkijos Prezidento, jog vizitas turi būti organizuojamas tada, kai yra ir tam tikras turinys ir konkretūs rezultatai.
Matome, kad Vasario 16-ąją Prezidentas A. Duda atvyksta į Lietuvą, bet jis taip pat – dvišalis vizitas. Tai yra svarbu, nes pirmą kartą po penkerių metų toks dvišalis vizitas su Lenkijos Prezidentu. O jis vyksta todėl, nes turime daug bendrų temų ir tikimės tam tikrų rezultatų. Susitikime bus kalbama pradedant saugumo tematika, nes priešakinių batalionų buvimas yra tai, kas mus jungia. Todėl tikrai turime daug ką aptarti ir pasitarti prieš būsimą NATO susitikimą liepos mėnesį Briuselyje. Tai bus daug dėmesio skiriama regioniniam saugumui, bus aptariamas kibernetinis saugumas.
Be saugumo, yra ir energetiniai klausimai. Pirmiausia sinchronizacijos projektas, nes matome, kad jis su žemynine Europa yra įmanomas per Lenkiją, todėl mūsų bendradarbiavimas ir sutarimas svarbus viso projekto įgyvendinimui. Taip pat energetikoje yra tokie klausimai kaip „Nord Stream 2“, dujotiekis su Lenkija, Astravo atominė elektrinė.
– Kalbant apie sinchronizavimą, ilgą laiką šis klausimas nejudėjo, tačiau pastaruosius metus pusantrų jaučiamas atšilimas iš Lenkijos pusės. Atrodo, kad dabar ji supranta šio projekto svarbą Baltijos šalims, tad kodėl požiūris pasikeitė?
– Manyčiau, kad atsirado didesnis supratimas, ką sinchronizacija reiškia, kad tai yra ir tam tikras nacionalinio saugumo klausimas. Mes iš savo pusės matome, ką Rusija daro. Ji vykdo tam tikrus pasirengimo darbus ir jie galbūt pakankamai pažengę ir matydami, kad vieną dieną galime tapti pažeidžiami, rengėme daug susitikimų, stengdamiesi Lenkijai paaiškinti, kodėl šis projektas svarbus. Net pats asmeniškai buvau pasikvietęs Lenkijos prezidento patarėją į Lietuvą rugpjūčio mėnesį ir „Litgrid“ pasakojome, kas vykdoma Rusijoje ir kuo svarbus sinchronizacijos projektas.
Manau, kad tas mūsų kalbėjimas ir bandymas paaiškinti ir įtikinti duoda savų rezultatų.
– Bet seniau taip pat buvo mėginama paaiškinti ir įtikinti, tačiau tai nedavė tokių rezultatų. Ar tai rodo, kad Lenkijos pozicija Lietuvos atžvilgiu apskritai yra pasikeitusi, santykiai šyla?
– Nesakyčiau, kad čia vyksta santykių perkrovimas, nes santykiai visada buvo, bet aišku, kad labai daug kas priklauso nuo asmeninių santykių. Manau, kad tikrai puikiai bendradarbiauja Energetikos ministerijos, mano lygmeniu irgi daug kontaktų su Lenkija palaikome.
– O ką rodo tai, kad Lietuvoje lankysis ir naujasis Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis?
– Tai rodo, kad atsiranda klausimų, kuriais mes sutariame, ir kuriais esame pasirengę pasiekti tam tikrų rezultatų. Prezidento A. Dudos vizito metu taip pat laukiama rezultatų, taip pat derinami susitarimai, kuriuos pasirašysime vizito metu, kol kas dar derinami, tad negaliu pasakyti, kas konkrečiai, tačiau bus dvišaliai susitarimai. Tai parodo, kad atsiranda terpė konkretiems rezultatams, kurie ir atsispindi tiek prezidento, tiek premjero vizituose.
– Kai Lenkijos prezidento patarėjas Krzysztofas Szczerskis Lenkijos žiniasklaidai pranešė apie A. Dudos vizitą, jis kalbėjo, kad Lenkijos-Lietuvos santykius reikia pripildyti turiniu. Tai koks tas turinys bus?
– Tai, ką minėjau – tiek saugumo, energetikos, ekonominiai klausimai. Ir bus konkretūs rezultatai, o susitarimai taps konkrečiomis priemonėmis, kurios atspindės, ką mums pavyko susitarti.
– Lenkijos prezidento patarėjas taip pat kalbėjo apie lenkų mažumą Lietuvoje. Viena vertus, Lietuva turi spręsti šį klausimą, tačiau taip pat minėjo, kad lenkų mažuma yra nevienalytė ir reikia tai įvertinti. Susitikime su prezidente lenkų mažumos klausimas bus viena ašių?
– Ašys bus tos, kurias paminėjau. Mažumų klausimai iš tikrųjų nemažai sprendžiami ir darbiniu lygmeniu, ne tik politiniu. Tarkime, Joachimo Lelevelio mokyklos klausimas buvo užaštrintas, polonistikos studijos universitetuose – manau, kad tai pavyzdžiai, kurie buvo gana gerai išspręsti ir visos pusės patenkintos tuo. O susitikimo metu matysime, matyt, tai bus paliesta, bet šie klausimai tikrai neturi užgožti tų strateginių klausimų, apie kuriuos kalbėjau anksčiau.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
– Tačiau Lenkijos retorika dėl tautinių mažumų pasikeitė. Anksčiau buvo atsiliepiama kritiškai dėl jų padėties, o dabar kalbama, kad lenkų mažuma yra skirtinga, o Lenkijoje girdima ta mažuma, kuri garsiausiai rėkia. Ar lenkų tautinės mažumos klausimas dvišaliuose santykiuose stumiamas į šoną?
– Nesakyčiau, kad į šoną, bet manau, kad tai, ką jūs minite, atspindi intensyvesnį bendravimą. Visada, kai bendrauji, kai vyksta dialogas net ir darbiniu lygiu, tai priartina vienodą suvokimą, kas vyksta vienoje ar kitoje šalyje. Manau, kad atsiranda daugiau supratimo, kokia yra reali situacija.
– Kalbant apie Europos Sąjungą ir Lenkiją, Briuselis prieš Varšuvą pradėjo drausminę procedūrą. Jeigu vyks balsavimas dėl 7-ojo straipsnio – įšaldyti Lenkijos balsavimo teisę, kokios pozicijos laikysis Lietuva?
– Aš pirmiausiai sakyčiau, kad mūsų tikslas yra išvengti to balsavimo, kad jo nebūtų. Todėl dabar yra labai svarbu, kad būtų suteikta laiko naujajam Lenkijos premjerui, nes mes tikime, kad šį klausimą galima išspręsti tik dialogu, o ne sankcijomis ar baudimu. Todėl tikimės, kad šie mėnesiai bus tokie esminiai, kai pavyks pasiekti kažkokio sutarimo.
Neįsileiskime į lietuvišką abėcėlę lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
– O sprendimas paskirti naują premjerą, ką tai reiškia? Bent apžvalgininkai teigia, kad tai rodo Varšuvos norą gerinti santykius su Briuseliu.
– Manau, kad reikia vertinti pagal konkrečius rezultatus, tai manau, kad artimiausiais mėnesiais pamatysime, kokie bus rezultatai.
– Jeigu dėl Lenkijos vyks balsavimas, Lietuva padėtis bus kebli. Viena vertus, Lenkija yra svarbi partnerė, kita vertus, apžvalgininkų nuomone, susilaikyti arba balsuoti prieš gali būti klaida. Kaip bus išlaviruota?
– Sakyčiau, kad nebūtų tokio balsavimo, o jeigu tokia situacija susiklostys, be abejo, mes diskutuosime, kalbėsimės tiek su Seimu, Europos reikalų komitetu, tiek su Vyriausybe. Tai bus visų bendras sutarimas, bet kol kas spekuliuoti nenorėčiau. Mūsų tikslas – išvengti to balsavimo ir pasiekti sprendimą dialogu.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Baltarusija nepateikė Lietuvai svarbių atsakymų dėl 50 kilometrų nuo Vilniaus statomos Astravo atominės elektrinės (AE), teigia Lietuvos institucijos. Tai jos pareiškė išnagrinėjusios AE streso testų ataskaitą, kuri turėtų atsakyti, ar jėgainė yra saugi.
Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) pranešime teigiama, kad svarbiausias Lietuvos klausimas dėl aikštelės parinkimo ataskaitoje nėra nagrinėjamas. Tai reiškia, kad šis klausimas, kaip ir kiti Lietuvai svarbūs klausimai dėl poveikio aplinkai vertinimo, dėl statybos ir būsimos eksploatavimo kokybės, saugos kultūros užtikrinimo, išliks neatsakyti.
Lietuvos institucijos ataskaitai pateikė daugiau kaip 100 pastabų.
„Papildomai prie anksčiau Lietuvos iškeltų ir iki šiol Baltarusijos neatsakytų klausimų, streso testų ataskaitos peržiūra parodė, kad ir šioje srityje Baltarusijos atominės elektrinės projektas turi trūkumų, kuriuos būtina pašalinti iki elektrinės pirmojo energijos bloko paleidimo pradžios“, – pranešime sakė darbo grupės vadovas ir VATESI viršininko pavaduotojas branduolinei saugai Sigitas Šlepavičius.
Anot pranešimo, Astravo AE neatitinka šiuolaikinių saugos standartų. Nepagrįstas Baltarusijos atominės elektrinės atsparumas, jei į ją sudužtų sunkus komercinis lėktuvas.
Taip pat neužtikrintas sunkiųjų avarijų valdymo sistemos nepriklausomumas, kaip tai numato TATENA saugos standartai, atnaujinti po 2011 metų avarijos Fukušimoje.
VATESI kelia abejonių jėgainės atsparumo ekstremaliam žemės drebėjimui analizė. Joje remiamasi 1997 metais atliktais tyrimais ir neįvertintas 2004 metais įvykęs žemės drebėjimas Karaliaučiuje.
„Be to, skirtinguose Baltarusijos pateiktuose dokumentuose ir paaiškinimuose pateikiamos skirtingos projektinio ir maksimalaus projektinio žemės drebėjimo galingumo vertės. Taip pat ataskaitoje tik svarstoma galimybė stiprinti Baltarusijos atominės elektrinės projekto atsparumą ekstremaliam žemės drebėjimui“, – teigiama pranešime.
Baltarusija, anot VATESI, taip pat neįvertino šalia atominės elektrinės esančių miškų galimų gaisrų, ataskaitoje nepakankamai pagrįsta, kodėl pasirinkti būtent tokie ekstremalūs įvykiai, kuriuos vertino Baltarusija.
Anot VATESI, dokumente taip pat yra deklaratyvių, duomenimis nepagrįstų teiginių.
Suformuluotos pastabos ir klausimai iki sausio 25 dienos bus pateikti Europos Komisijos ir Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupės (ENSREG) sudarytai tarptautinei ekspertų darbo grupei.
Astravo AE streso testus Lietuvoje analizuoja VATESI, Lietuvos energetikos institutas, „VAE SPB“, Ignalinos atominė elektrinė, Lietuvos geologijos tarnyba, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, Užsienio reikalų ministerija, Energetikos ministerija, Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra.
Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.
Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.
Taip turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.
Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.
Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:
Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga
I
išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis
į jūros dugną ir įstrigęs į žoles
jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai
undinės priartėjančias akis giliai žalias
II
gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas
dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas
nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias
geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos
IV
tačiau gyvenimas ir čia užverda
tarytumei dugne kažko dar būtum vertas
vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas
nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas
visai nežiūrint atmosferų skaičiaus
į viršų veržiasi lelijos skaisčios
(spalvos pageltusios kiek spermos)
vanduo garais užverda tarsi romos termos
IV
delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai
d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių
Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.
L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.
Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį.
Rimvydas Valatka
Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.
Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.
Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.
Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.
Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.
Prie Europos Parlamento būstinės Briuselyje, Liuksemburgo aikštėje, penktadienį įvyko pilietinė akcija, kuria buvo reiškiamas protestas prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Ją rengia Belgijos lietuvių bendruomenė.
Tuo pačiu metu Vilniuje taip pat buvo rengiama pilietinė akcija prieš Astravo atominės jėgainės statybas – protestuotojai rinkosi Vilniuje V. Kudirkos aikštėje.
Pilietinės akcijos rengiamos lapkričio 24-ąją, nes būtent šį penktadienį Belgijos sostinėje vyko penktasis ES Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimas, kuriame greta ES šalių vadovų dalyvauti buvo kviestas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, remiantis Astravo jėgainės statybas. Vis dėlto Baltarusijai viršūnių susitikime Briuselyje atstovavo užsienio reikalų ministras Vladimiras Makejus.
Pilietinės akcijos Liuksemburgo aikštėje dalyviai vilkėjo kombinezonais, turėjo respiratorius ir plakatus.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Penktadienis, lapkričio 24 d. (Briuselis). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Briuselyje dalyvauja penktajame Rytų partnerystės viršūnių susitikime.
Į šį susitikimą atvyko valstybinės delegacijos iš 28 ES ir 6 Rytų partnerystės šalių. Jame įvertinta pažanga ir nubrėžtos tolesnės programos gairės. Šalių pastangas siekti gilesnio suartėjimo su ES valstybės vadovė aptarė ir su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenko bei Moldovos premjeru Pavelu Filipu.
Pasak Prezidentės, nuo Vilniaus susitikimo ir Maidano praėjus ketveriems metams pasiekta reikšmingų rezultatų – Ukraina, Gruzija ir Moldova tapo asocijuotomis ES partnerėmis. Su šiomis valstybėmis sėkmingai veikia ES beviziai režimai, stipėja politinis ir ekonominis bendradarbiavimas, žmonių tarpusavo ryšiai.
Tačiau, šalies vadovės teigimu, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos ateitis glūdi jų pačių rankose. Tolesnė perspektyva priklauso nuo šių valstybių noro, politinės valios ir nuoseklaus darbo įgyvendinant žmonių gerovei gyvybiškai svarbias reformas.
Prezidentė pabrėžė, kad būtina toliau kovoti su korupcija, stiprinti teisingumą, užtikrinti įstatymo viršenybę, gerinti valstybės institucijų valdymą ir viešąjį administravimą.
Susitikimo metu sutarta, kad trys ambicingesnius tikslus keliančios asocijuotos partnerės – Ukraina, Gruzija ir Moldova – dar labiau stiprins bendradarbiavimą su ES, ypač gaunant politinę, ekspertinę ir finansinę paramą.
Taip pat patvirtintas 20 prioritetų planas iki 2020 metų. Tarp jų – bendradarbiavimo gilinimas su ES bendros saugumo ir gynybos politikos, kovos su hibridinėmis grėsmėmis, kibernetinėmis atakomis, strateginės komunikacijos ir atsparumo propagandai stiprinimo srityse.
Briuselyje pasirašyta ES išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo sutartis su Armėnija.
Šalies vadovė plenarinėje sesijoje taip pat iškėlė Astravo atominės elektrinės klausimą. Prezidentės teigimu, bendradarbiavimą su Baltarusija itin komplikuoja tai, kad jos teritorijoje surengtos agresyvios prieš Vakarus nukreiptos puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, o Astravo AE statoma ignoruojant tarptautinius branduolinės saugos ir skaidrumo reikalavimus.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad šią branduolinę jėgainę statanti Rusijos įmonė „Rosatom“ kelia didelį nepasitikėjimą, nes neigia ir nuslėpė virtinę pavojingų incidentų, tarp jų ir neseniai įvykusį radioaktyvių medžiagų nuotėkį Čeliabinske. Todėl Lietuva šį klausimą kelia aukščiausiu lygiu ES ir siekia, kad Europa panaudotų visą savo įtaką branduolinei saugai ir skaidrumui užtikrinti.
Susitikimo paraštėse šalies vadovė susitiko ir su Jungtinės Karalystės Ministre Pirmininke Theresa May, su kuria aptarė pasirengimą Brexit deryboms.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Linas Balsys. Vienas garsesnių Lietuvos televizijos žurnalistų tūkstantmečių sandūroje. Vyriausiasis Prezidentės patarėjas, išdrįsęs 2011 m. pasakyti „ne“ Daliai Grybauskaitei. Seimo narys nuo 2012 m., buvęs Lietuvos žaliųjų partijos vadovas. O dabar – parlamentaras, kuriam grasinama baudžiamąja atsakomybe. Pats kaltas? O gal tai – gudraus plano dalis? Perbėkime svarbiausius L. Balsio karjeros etapus.
Žurnalistinė jaunystė
Kaip teigiama oficialioje parlamentaro biografijoje Seimo svetainėje, 1984 m. VU žurnalistiką baigęs L. Balsys dirbti pradėjo dar studijų metais – rengė Vilniaus radijo laidas užsieniui lietuvių ir anglų kalbomis. Vėliau, prasidėjus Sąjūdžiui, įsitraukė į jo veiklą, rengė ir vedė „Atgimimo bangą“, kitas visuomenines ir politinių debatų laidas, o okupacijos laikotarpiu organizavo ir vedė televizijos laidas iš Seimo.
Toliau L. Balsio gyvenimas nebeišsitenka Lietuvos ribose. 1994 m. jis stažuojasi JAV pagal JAV Valstybės departamento oficialią programą tarptautinių santykių ir saugumo politikos srityse, 1996 m. Stokholmo Užsienio politikos institute įgija tarptautinių santykių ir valstybės administravimo sertifikatą.
O 2002 m. L. Balsys tampa pirmuoju Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentu Briuselyje ir dirba juo 7 metus. Šiuo laikotarpiu L. Balsys sulaukia garbingų įvertinimų: apdovanojamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Norvegijos Karalystės ordino „Už nuopelnus Norvegijai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Lietuvos narystei ES ir NATO pažymėti“. 2005 m. tampa LRT „bitinuku“ – pripažįstamas geriausiu Lietuvos televizijos žurnalistu.
Prezidentinis konfliktas
Ko gero, labiausiai tautiečių atmintyje L. Balsys įsirėžė kaip Prezidentės atstovas spaudai (oficialioje biografijoje – vyriausiasis patarėjas ir spaudos tarnybos vadovas), kuris sugebėjo ištarti Daliai Grybauskaitei „ne“ – atsistatydinti, nes „nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą“.
Prezidentūroje L. Balsys dirbo 2009-2011 m. (beje, kaip pastebėjo žiniasklaida, tuomet vieta Prezidentūroje atsirado ir jo žmonai – ji įdarbinta kanceliarijos komunikacijos skyriaus vedėjos pavaduotoja). Tuometinė spauda įžvelgė paralelę: prieš metus, 2010-aisiais, iškart po to, kai Prezidentė Seime birželio 8-ąją perskaitė metinį pranešimą, į jos nemalonę pateko ir atsistatydino patarėja, atsakinga už politikos analizę ir institucinius ryšius, Audronė Nugaraitė, o dabar, likus trims dienoms iki Prezidentės metinio pranešimo pristatymo, pasitraukia L. Balsys.
„Mano pasitraukimo priežastys – politinės ir asmeninės. Detalių komentuoti negaliu. Bendrai galiu pasakyti: nesutapo požiūriai ir pažiūros į visuomenės ir valstybės gyvenimą. Dėl to kyla problemų, nes Prezidentės vardu kalbantis atstovas spaudai turi būti tokių pat pažiūrų, kaip ir Prezidentė. Manau, negaliu kalbėti Prezidentės vardu, nes tai būtų negarbinga mano, šalies vadovės ir visos šalies atžvilgiu“, – tuomet žiniasklaidai sakė L. Balsys.
Vis dėlto, kokia katė perbėgo tarp D. Grybauskaitės ir L. Balsio, tuomet taip ir nepaaiškėjo. Tik spėliota: galbūt priežastis – L. Balsio nesutarimai su pavaldine Daiva Ulbinaite (esą, Prezidentės favorite, ta pačia, kuri 2014 m. kaltinta valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, bet 2015 m. išteisinta).
Kiek daugiau L. Balsys atskleidė po trijų metų, įsisukus Prezidento rinkimų kampanijai. Reaguodamas į D. Grybauskaitės žodžius TV laidoje, L. Balsys paskelbia pranešimą „Siekdama išsaugoti Prezidento kėdę, D. Grybauskaitė pradeda įžūliai meluoti“. „Apsisprendžiau pasitraukti, negalėdamas taikstytis su intrigomis, kiršinimu ir telefonine teise, kuriuos vėliau viešai patvirtino tiek Seimo Pirmininkės I. Degutienės liudijimai, tiek garsiosios „Gailiaus-Giržado“ VSD pažymų nutekinimo istorijos“, – teigė L. Balsys.
Tuose Prezidento rinkimuose ketino dalyvauti ir L. Balsys, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija netinkamais pripažino beveik 700 parašų jo pristatytuose parašų rinkimo lapuose. Be jų L. Balsys neįveikė 20 tūkst. parašų barjero, būtino dalyvavimui rinkimuose.
Beje, Prezidento rinkimai vėl artėja. Tik L. Balsys dabar vargu ar priartėtų net iki parašų rinkimo.
Žaliasis kelias
Trenkęs Prezidentūros durimis (na, gerai, tiesiog užvėręs duris), L. Balsys į žurnalistiką nebegrįžta, o pasuka politiko keliu. Kiek pasiblaškęs (buvo Žaliosios politikos instituto prezidentas, įkūrė ir vadovavo žaliųjų vertybių, demokratijos ir piliečių iniciatyvų visuomeniniam judėjimui „Žmonės sprendžia“, dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete). 2012 m. dalyvauja Seimo rinkimuose ir yra išrenkamas. Tą patį rudenį tampa ir Lietuvos žaliųjų partijos (buv. Lietuvos žaliųjų sąjūdžis, nieko bendra su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) pirmininku, juo būna dvi kadencijas, iki 2016 m. rudens.
Lyginant su ankstesne veikla, Seime L. Balsys kažkaip nublanksta ir išblunka. Kaip Seimo narys L. Balsys labiausiai įsiminė pasisakymais prieš naujos Ignalinos atominės elektrinės (AE) statybą, taip pat kritika ir perspėjimais dėl Astravo AE grėsmių. Taip pat pasisakė kaip atsinaujinančių išteklių energetikos šalininkas. Na, o nuo 2016 m. rudens, vėl patekęs į Seimą, L. Balsys ėmėsi kritikuoti ir „valstiečius“, esą LVŽS pamiršo priešrinkiminius pažadus dėl „žaliosios politikos“ vertybių.
Tiesa, oficialioje biografijoje pateikta faktų, kad bent jau šią kadenciją Seime L. Balsys turėjo nemažai paprastam mirtingajam nelabai matomos veiklos: buvo Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Aplinkos apsaugos komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas (dabar jau atsistatydinęs).
Šių dienų įvykiai
Kas įvyko šių metų lapkričio 9-ąją, visi skaitytojai turbūt gerai prisimena. Vis dėlto, kokią turime istoriją, jei atmesime nepagrįstus teiginius ir emocingus atsiliepimus? Labai banalią. Seimo narys įtariamas esąs neblaivus, jis tai neigia ir išvyksta automobiliu. Vėliau randamas namuose, bet atsisako bendrauti. Dar vėliau pranešama, kad yra medikų ir šeimos globoje.
Ko gero, absoliučiai daugumai skaitytojų kyla įtarimas, kad L. Balsys buvo neblaivus, norėdamas tai paslėpti pabėgo iš Seimo ir pasislėpęs išlaukė tą laikotarpį, per kurį tyrimai būtų parodę alkoholį kraujyje. Ar gali egzistuoti kiti scenarijai? Bent jau teoriškai – taip. L. Balsys iš tiesų galėjo būti apsvaigęs, kaip jis teigė, nuo tam tikrų vartotų vaistų ar jų kombinacijos. L. Balsys galėjo būti apsvaigintas prie jo valią, jam nežinant. L. Balsys galėjo būti priverstas svaigintis psichologiniu smurtu, šantažu ir pan.
Ar turėtume atmesti kitas versijas tik todėl, kad pagrindinė – paprasčiausia ir įtikinamiausia? O jei darytume prielaidą, kad L. Balsys turi įtakingų priešų – ko gero, pirmiausia vertėtų išnagrinėti ir atmesti versijas, susijusias su jais. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad pats L. Balsys, kuris yra patyręs viešųjų ryšių specialistas, turėtų aktyviai remti būtent tas versijas, kuriose jis – ne kaltininkas, o auka.
Kas toliau? O toliau – gal bus įrodyta, o gal nebus, kad L. Balsys neblaivus vairavo automobilį. Gal jis liks Seimo narys, gal neliks. Gal bus baudžiamoji atsakomybė, gal nebus. Bet kuriu atveju, labai didelė tikimybė, kad L. Balsio politinė karjera artėja į pabaigą.
Aišku, yra ir, pavadinkime, Viktoro Uspaskicho variantas: po kurio laiko, gal net iki artimiausių Prezidento rinkimų, L. Balsys sugrįš į politinę padangę kaip viską supratęs, pasveikęs, radikaliai į gerąją pusę pasikeitęs charizmatiškas lyderis. Su nauja patrauklia politine jėga. Mušis į krūtinę dėl praeities klaidų ir t. t. Bet tai jau – aukštasis manipuliavimo visuomenės nuomone pilotažas.
Linas Balsys. Biografija (pagal „Vikipediją“)
Gimė 1961 m. gegužės 1 d. Vilniuje
1979 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, 1984 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.
1982 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos radijo Laidų užsieniui redakcijos išleidėju. Vėliau šios redakcijos laidų anglų kalba skyriaus jaunesnysis redaktorius, redaktorius. Nuo 1986 m. Lietuvos televizijos Visuomeninių, Valstybės laidų, Politinių programų redakcijų, nuo 1993 m. TV visuomeninių programų direkcijos vyresnysis redaktorius. Rengė radijo pažintines laidas tautiečiams užsienyje, televizijos laidas tarptautinių santykių temomis, užsienio politikos apžvalgas. Nuo 1997 m. radijo stoties „M-1 Plius“ darbuotojas.
2002–2009 m. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos korespondentas Briuselyje.
2009–2011 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai.
2011–2012 m. dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. „Žaliosios politikos instituto“ direktorius.
Nuo 2012 m. Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas (iki 2016 m.), Seimo narys.
2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dalyvis (nepavyko surinkti būtino parašų kiekio).
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Nemiela draugystė. Rusakalbei Baltijos šalims skirtai propagandinei žiniasklaidai labai nepatinka gerėjantys Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Štai „RuBaltic“ piktinasi, kad Vilniuje įvyko Lenkų diskusijų klubo pokalbis „Kaip kovoti su Kremliaus propaganda“. Na, kada lietuvių ekspertai pradės šokinėti pro langus šaukdami „rusai ateina“? – pašiepia „RuBaltic“.
Bet kaip pikta, Lenkų diskusijų klubo svečiai Vilniuje nekalbėjo apie lenkų ir lietuvių santykių problemas, apie lenkų etninės mažumos padėtį, būtinybę stiprinti ekonominius ryšius ir t. t. Žodžiu, tarp šių valstybių viskas blogai, o jos kalbasi, kaip kartu kovoti su propaganda! „BuBaltic“ atvirai prisipažįsta, kad tai labai liūdina.
Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.
Melagė. Zigmas Vaišvila turbūt nori būti garsus ir įtakingas, kaip Juozas Statkevičius ir Rūta Vanagaitė. Tai ir pripasakojo propagandiniam portalui „RuBaltic“, kad dokumentiniame filme apie Dalios Grybauskaitės vaikystę ir jaunystę Prezidentė įžūliai meluoja. Esą, nereikia skiesti apie skurdžią vaikystę: būsimoji prezidentė gyveno prestižiniame name Vilniaus senamiestyje, prie S. Nėries mokyklos. Toje prestižinėje mokykloje ji ir mokėsi. O paskui, nors mokykloje buvusi trejetukininkė, kažkodėl papuolusi į tuomet prestižinį Leningrado valstybinį universitetą.
O labiausiai signatarą nervina, kad Prezidentė esą atvirai meluoja apie savo vaidmenį 1990–1991 metais. Nes, Zigmo žiniomis, ji nei Užsienio reikalų ministerijoje tuomet nedirbo, nei jokioje kitoje valstybinėje tarnyboje netarnavo. Ir kompiuterių nuo potencialios okupacijos negelbėjo, nes jų tuomet… tiesiog nebuvo (juos teturėjusi tik KGB).
Žodžiu, gerb. Zigmas toliau kariauja savo karą. Kažkodėl su Kremliaus propagandininkų pagalba. Jam atrodo – prieš Grybauskaitę, o gaunasi – prieš Lietuvą. Va tau ir Nepriklausomybės signataras…
Tapinui nepavyko. Nemokate jūs, lietuviai, kariauti propagandinio karo, – juokiasi „RuBaltic“. Štai ir Andriui Tapinui „Youtube“ su humoristiniu šou „Держитесь там“ nieko nepavyko – esą nesudomino jaunosios auditorijos iš Rusijos. Štai populiarieji „Runet“ blogeriai turi po kelis milijonus prenumeratorių, o Tapinas… keliolika tūkstantėlių… Va, net Navalnas turi pusantro milijono! Ir Anatolij Šarij – milijoną su trupučiu.
Na, gyventi Rusijoje ir žiūrėti per „Youtube“ Tapiną, galima įtarti, nėra labai saugu. Tad, mąstantis Rusijos jaunime, būk atsargus. O „RuBaltic“ – didelis ačiū už nurodytus alternatyvios mąstysenos videoblogerius, šiokią tokią statistiką ir ilgut ilgutėlį straipsnį apie tokį menkniekį, kaip nepavykęs Tapino šou.
Šlykščiosios lentelės. Rusija pasmerkė Biržų rajono savivaldybės sprendimą prie paminklų sovietų kariams pastatyti lenteles su informacija, kad užrašai ant monumentų gali neatitikti tikrovės. Rusijos ambasada savo komentare pavadino tokį sprendimą „šlykščiu poelgiu, įžeidžiančiu istorinę atmintį“, rašo „Litovskij kurjer“.
„Amžina šlovė didvyriams, kritusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“, – parašyta ant vieno iš monumentų. Ambasada nemato, kur čia gali būti istorinės tiesos neatitikimas. Deja, tenka sutikti. Sovietų armijos kariai iš tiesų krito už laisvę ir nepriklausomybę – nuo fašistinės Vokietijos. O kad jų generolai vietoj laisvės atnešė komunistinį režimą – čia jau kita istorija. Hm, gal taip ir reikėtų rašyti ant tų biržietiškų lentelių?
Gerieji baltarusiški atomai. Tuo metu, kai Lietuvos politikai kuria vis naujas politines priemones, kaip sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybas, baltarusiai taikiai ir darbščiai rūpinasi žemiškais reikalais – kaip efektyviai integruoti Astravo AE į vieningą energetinę sistemą. Taip rašo „Obzor“, nusiuntęs savo korespondentą į Astravo AE.
Viskas puiku su atomine elektrine. Ji darniai ir draugiškai tieks energiją Baltarusijai, yra saugi, ten dirba begalė aukščiausios kvalifikacijos specialistų, greitai bus atliekami streso testai ir jų rezultatai pateikti viešai, o dėl artumo iki Vilniaus – ar žinojote, kad nuo Berno (Šveicarija) iki atominės elektrinės – tik 13 km ir niekas nesiskundžia? Kai pagalvoji, gal tikrai mes, lietuviai, kažkokie kvailučiai ir ieškome girioj majonezo?
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nostalgija. „Obzor“ primena savo ištikimiems skaitytojams, kas gi vyko prieš 50 metų, 1967–ųjų spalį. Kaip tada buvo gera. Visi rengėsi švęsti Spalio revoliucijos 50-metį. Mokytojų tapo daugiau, nei mokinių buržuazinėje Lietuvoje. Elektrėnuose iškilo du 60 butų gyvenamieji namai, pradėtas statyti vaikų darželis. Kapsuke eksploatacijai priduotas 85 butų daugiabutis – jau ketvirtas daugiabutis tais metais. Žydroji liepsnelė suliepsnojo Naujojoje Vilnioje – baigtas tiesti 15 km ilgio dujotiekis. Kauno „Pergalės“ gamykla savo produkciją siunčia į jau 12 pasaulio šalių – prisidėjo Mongolija ir Bulgarija. Vilniaus elektrinių suvirinimo aparatų gamykloje pagamintas 500-tūkstantasis aparatas. Trečdaliu atpigo sardinės, skumbrijos ir stauridės iš Atlanto. Kilogramas – tik 70 kapeikų. O buvo rublis. Et, nepalyginsi su dabartinėmis kainomis…
Visi jie tokie. Vanagas tai Vanagas, o kaip bus su Jonu Noreika, kurio vardu norima pavadinti vieną seniausių Lietuvos mokyklų Šiauliuose? Juk Noreika susitepęs dalyvavimu Holokauste ir talkininkavimu nacistams, – teigia „Obzor“. Ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kurlianski pasmerkė šią iniciatyvą. Ak, tačiau švietimo viceministras sako, kad Noreika nedalyvavo žydų žudyme. „Šitaip valstybė oficialaus atsakingo asmens lūpomis eilinį kartą nusprendė paneigti karčią istorinę tiesą, remdamasi genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis“, – rašo „Obzor“. Tačiau esą tie duomenys neigia tik dalyvavimą Holokauste, bet neneigia nusikalstamų J. Noreikos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais.
Nepaneigta, kad kaltas, vadinasi kaltas. Kaip paprasta ir aišku. Panašu, kad „Obzor“ įvedė naujovę – kaltumo prezumpciją.
36 valandos. Rusija neketina įsiveržt į Baltijos šalis, nes nemato tame prasmės, – rašo „LifeRus.info“. Ir tokią išvadą esą padarė net ne Rusija, o patys NATO karo analitikai, kurie taip pat pripažino, kad aljansas gali išprovokuoti Rusiją atsakomiesiems veiksmams regione, o tai vestų prie branduolinio karo.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„LifeRus“ rašo kad „Rusija gali užgrobti visas tris Baltijos respublikas per 36 valandas naudodamasi vien tomis pajėgomis, kurios sutelktos prie jos vakarinių sienų“. Tai esą amerikiečių strateginio tyrimų centro RAND teiginys. Tačiau RAND išsiaiškinęs, kad Maskvai toks konfliktas visiškai nereikalingas. Esą buvęs reikalingas 1700–1721 m., kai Petrui Didžiajam reikėjo priėjimo prie jūros. Bet dabar Rusija turi Sankt Peterburgą.
Bet dėl visa ko, mieli skaitytojai, žinokite, kad Rusija gali. Per 36 valandas. Čia, aišku, niekas nieko negąsdina, jūs ką. Tai tik „pribaltų“ įprotis kažkodėl rėkauti apie grėsmę iš Rytų…
Zombiai puola! Rusakalbė Latvijos žiniasklaida jautriai sureagavo į Latvijos dienraščio „Latvijas Avīze“ karikatūrą „Politinių zombių sugrįžimas“, kurioje mitingo dalyviai pavaizduoti kaip zombiai. O mitingas vyko Rygoje prie Švietimo ir mokslo ministerijos, jį rengė Rusų mokyklų gynimo štabas su savo gerbėjais. Juos papiktino ministerijos sprendimas nacionalinių mažumų mokyklose pamokas vesti latvių kalba.
„Pirmaujantis latvių neapykantos rusams propagandos dienraštis“ – apie „Latvijas Avīze“ atsiliepė berods pirmaujantis rusų neapykantos latviams propagandos portalas „Vesti.lt“. Žinoma, galima suprasti rusakalbių Latvijos gyventojų nuoskaudas. Juk šitiek metų buvo galima normaliai gyventi Latvijoje (beje, Lietuvoje irgi) ir neišmokus latvių kalbos. O kam dabar pradėti šalies gyventojus mokyti tos šalies kalba? Tai aiškiai nacionalinės neapykantos žingsnis, kitų paaiškinimų nėra.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Šiame interneto puslapyje paskelbtoje publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-mums-gresia-fakereality/) analizuotas geopolitinis vektorius, manipuliacijomis siekiantis „pakreipti“ (iškraipyti) tikrovę tiek, kad pramanų nebelabai galima atskirti nuo to, kaip viskas atrodo iš tiesų.
Mindaugo Basčio ir Artūro Skardžiaus istorijos
Toks, tiesą sakant, ir yra tikslas – dėlioti sau patogią tikrovę, nesiskaitant su priemonėmis. Ypač pavojinga, kai ignoruodami ne vien jiems „nepatogias“ aplinkybes stengiasi prasisukti politikai. Tas aktualu ir Lietuvai, nepamirštant, kad nuo savo korupcinės praeities nubėgome ne tiek toli, kaip kai kada pernelyg optimistiškai skelbiama.
Keletas tėvyninių siužetų. Šių metų kovo 16 dieną Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą dėl Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o gegužės 31-ąją Seimo specialioji komisija pradėjo apkaltos procesą šiam socialdemokratų frakcijos nariui dėl priesaikos sulaužymo bei šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.
Prieš tai, kovo 10 dieną, M.Bastys atleistas iš Seimo pirmininko pavaduotojo pareigų. Beje, šiam tekstui reikšminga, jog konservatorė Rasa Juknevičienė „atleidimo“ posėdyje teigė, kad tarp socialdemokratų yra daugiau žmonių, kurių santykiai su Rusijos veikėjais kelia įtarimų, ir paminėjo Artūro Skardžiaus pavardę.
Valstybės saugumo departamentas (VSD), atlikęs M.Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija su žyma „visiškai slaptai“, priėmė neigiamą išvadą politiko atžvilgiu. Pasak VSD pažymos, parlamentaras turėjo ryšių su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio televizijos kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.
Pasak Seimo specialiosios komisijos, M.Bastys sulaužė priesaiką, kai atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55-ą klausimą nuslėpė savo ryšius su P.Vojeika, tarpininkavo organizuojant „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos vadovais, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą „Rosatom“, nors korporacijos atominių jėgainių projektai Kaliningrado srityje (Baltijos atominė elektrinė) ir Baltarusijoje (Astravo AE) nukreipti prieš mūsų šalies interesą stiprinti energetinę nepriklausomybę. NSGK pirmininko Vytauto Bako teigimu, NSGK surinko įrodymus, jog M. Basčio vaidmuo buvo sisteminis ir kad politikas specialiųjų tarnybų buvo perspėtas dėl bendravimo su Rusijos atstovais.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)
Seimo Antikorupcijos komisija tebetiria Energetikos komisijos nario socialdemokrato Artūro Skardžiaus veiklą teikiant įstatymų pataisas ir galbūt atstovaujant vėjo energetikų interesams. BNS pateikia devynis fragmentus, kuriuos siūlo išsiaiškinti Seimo nutarimo projektą registravusi opozicija. Išskirkime, pavadinkime, tarptautinius, nors tikriausiai išskyrimas sąlygiškas, kai kalbama apie veiką, pašauktą praturtėti bet kuria kaina, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pripažinusi, kad A.Skardžiaus 2011-2017 metais teiktos pataisos galėjo sudaryti išimtines sąlygas kai kurioms verslo grupėms ir verslininkai galėjo pasipelnyti valstybės sąskaita.
Taigi greta kitų klausimų parlamentarai tirs, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos energetikos įmonę „Investenergostroj“ (jai paskolą yra suteikę A.Skardžiaus šeimos nariai bei įsigiję tos įmonės akcijų), kokie šių asmenų ryšiai su A.Skardžiumi ir ar ryšiai neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai. „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“, politiko šeimos valdoma įmonė gaminamą elektrą brangiai parduoda Baltarusijos valstybiniam koncernui „Belenergo“. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos paprašyta informacijos apie daugiau sandorių tarp Lietuvos ir Baltarusijoje veikiančių įmonių ir fizinių asmenų, susijusių su A. Skardžiaus šeimos iš dalies valdoma „Investenergostroj“.
Į komisijos posėdį pakviesti „Investenergostroj“ akcininkai – po 20 proc. įmonės akcijų turintys parlamentaro žmona Snieguolė ir Rusijos pilietis Rustemas Nigmetzianovas, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Pasak Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus, Skardžių šeimos draugas, valdantis 40 proc. „Investenergostroj“ akcijų, Romualdas Patalavičius yra dirbęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko visuomeniniu padėjėju. Antikorupcijos komisija nori kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir išsiaiškinti, ar R.Patalavičius tada buvo deklaravęs savo verslą Baltarusijoje.
Migracijos departamento bėdos
Iš pirmo žvilgsnio perkūną iš giedro dangaus priminė spalio 3-ąją vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno paskelbtas ketinimas likviduoti Migracijos departamentą, jo funkcijas išdalinant policijai ir pasieniečiams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Naujiejų agentūra BNS pateikė svarbiausius prieštaringų vertinimų sulaukusius migracijos pareigūnų sprendimus ir korupcijos atvejus. Nuo 2012 metų tyrusi neteisėto pasipelnymo korupcinę schemą teisėsauga nustatė, kad siekdami „pagreitinti“ leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimą užsieniečiams, tarpininkaujantys teisininkai mokėdavo kyšius verslininkui, turėjusiam pažinčių Migracijos departamente. Pastarasis dalį gautų pinigų už dokumentų sutvarkymo paspartinimą perduodavo dviem Migracijos departamento pareigūnėms.
Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.
2015 metais pateikti įtarimai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkui, kuris įtariamas paėmęs kyšį už Šengeno vizos galiojimo pratęsimą Jordanijos piliečiui, tų pačių metų sausį Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato atstovai išdavė leidimą gyventi Lietuvoje rusui Achmedui Jevlojevui, jis žiniasklaidoje vadintas nusikalstamo pasaulio atstovu.
VSD (Valstybės saugumo departamentas)
Analogišką leidimą pareigūnai planavo išduoti kitam Rusijos piliečiui Olegui Šamaninui, bet įsikišus Vidaus reikalų ministerijai ir policijai procedūros buvo sustabdytos. A.Jevlojevui išduoto leidimo galiojimas taip pat sustabdytas. Rugpjūčio pabaigoje internetinė „Laisvės TV“ paskelbė, kad Lietuvoje leidimą gyventi 11 metų turėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu siejamo banko SMP tarybos patarėjas Antonas Treušnikovas (leidimas panaikintas praėjus savaitei, kai apie A.Treušnikovo gyvenimą Lietuvoje pranešė žiniasklaida).
SMP bankui kaip ir jo steigėjams Rusijos milijardieriams Arkadijui ir Borisui Rotenbergams, Europos Sąjunga (ES) yra paskelbusi sankcijas. O štai 2016 metais į Lietuvą atvykusio „Novaja gazeta“ žurnalisto Jevgenijaus Titovo prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas iš pradžių atmetė, tik kilus triukšmui šis sprendimas dabar lyg ir peržiūrimas.
Per didelis atvirumas
Naujienų portalas „delfi.lt“ rugsėjo pabaigoje pranešė, kad Rusijos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams šiemet išsiųsta riboto naudojimo informacija, kodėl jiems neleista atvykti į Lietuvą dalyvauti tarptautiniame kongrese. Migracijos departamentas informavo visus 19 Rusijos KT teisėjų apie Lietuvos KT pirmininko Dainiaus Žalimo poziciją jų neįsileisti dėl Krymo aneksijos įteisinimo. Primintina, kad Lietuvos KT pirmininkas įtrauktas į Rusijos juodąjį sąrašą, todėl jam draudžiama atvykti į Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.
Riboto naudojimo informacijos atskleidimas valstybei, kuri nėra draugiška Lietuvai, suteikia jai įrankių prieš joje įvardytus asmenis (šiuo atveju Lietuvos KT pirmininką) naudoti kokius nors metodus. „Tikrai nežinau nė vienos pasaulio valstybės, kurioje taip detaliai informuojami asmenys, kurie įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašus“, – ta proga pastebėjo D.Žalimas.
Rusijos mafija
Seimo narys Žygimantas Pavilionis LRT radijui yra sakęs, kad žmonės, dirbantys Migracijos departamente, neturi nuovokos arba nesąmoningai daro keistus dalykus. Beje, pasak vidaus reikalų ministro, tai ne pirmas kartas, kai Migracijos departamentui tenka viešai aiškintis dėl abejotinų sprendimų, tačiau jis nedrįstų teigti, jog departamentas – Rusijai dirbanti struktūra.
Maskvos puolimas prieš Vakarus dabar turbūt stipriausias po Antrojo pasaulinio karo, piešiant ir peršant „alternatyvios raidos“ scenarijus. Tikrasis tų jų turinys iki skausmo žinomas, „Transparency International“ kasmet sudaromame korupcijos suvokimo reitinge „The Corruption Perceptions Index“, apimančiame 176 pasaulio valstybes bei teritorijas, Rusija pernai buvo 131 pozicijoje kartu su Kazachstanu, Nepalu, Iranu bei iš sovietinio paveldo ypač skausimingai besivaduojančia Ukraina.
Iš posovietinių respublikų aukščiausiai reitinge buvo Baltijos šalys ir Gruzija (Estija 22-a, Lietuva 38-a, Latvija bei Gruzija 44-os). Klausimas banalus – kur link esame linkę judėti, Rusijos, Vidurio Azijos, kurios dar žemiau, pusėn, ar siekti lygiuotis į Naująją Zelandiją bei Daniją (pirma pozicija), Suomiją (trečia), Švediją (ketvirta), Kanadą (devinta), Jungtinę Karalystę (JK) bei Vokietiją (dešimtos) ir t.t. Tai vis šalys iš laisvojo Vakarų pasaulio.
Beje, pasak to paties „The Corruption Perceptions Index“, korupcijos keliama tiesioginė ir netiesioginė žala Lietuvai vis tiek didelė ir gali siekti 11,4 proc. BVP arba iki 4,44 mlrd. eurų.
Trys tūkstančiai dezinformacijos atvejų
Kad Rusija siekdama savų tikslų su priemonėmis nesiskaito, rodo publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ pateiktas faktas, jog ES įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų.
Apie rusišką stilių byloja ir Vokietijos kompanijos „Siemens“ vargai po to, kai Maskva pažeisdama jai uždėtas sankcijas už agresiją prieš Ukrainą prieš keletą mėnesių keturias šios kompanijos turbinas apgaule nugabeno į aneksuotą Krymą statomai Sevastopolio šiluminei elektrinei, nors iš pradžių skelbta, kad turbinos skirtos projektui Tamanėje. Vokietijos koncernas po šio „verslo ėjimo“ nutraukė įrenginių tiekimą Kremliui pavaldžioms kompanijoms, o ES sustiprino sankcijas Rusijai. Nekalbant apie reputacinius praradimus, „Siemens“ dabar vargsta mėgindamas išgauti areštą minėtoms turbinoms ir uždrausti bet kokius sandorius dėl šių įrenginių. Maskvos arbitražinis teismas koncerno ieškinį atmetė du kartus, dabar jis arbitražiniame apeliaciniame teisme, tačiau ieškinio likimą Rusijos teismuose numanyti nesunku.
Naudingi idiotai
Nėra ypatingo skirtumo tarp neišmanymo ar banalaus godumo, kai liejamas vanduo ant Kremliaus propaguojamo nuosavo stiliaus ir pastangų skaldyti Vakarus malūno. Būtent Sovietų Sąjungoje išrasta naudingo idioto sąvoka, lietuviškoje „Wikipedijoje“ aiškinama, jog naudingu idiotu laikomas viešas asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais. Vladimiras Uljanovas ir Josifas Stalinas taip vadino Vakarų inteligentus, besižavėjusius Sovietų Rusija, pavyzdžiui, rašytoją Bernardą Shaw, kuris po vizito SSRS grįžęs į Didžiąją Britaniją šlovino stalinizmo valstybę.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
Algoritmas, kurį Maskva tebetaiko visomis įmanomomis progomis. Pasak „The Times“ (10 11), britų politikai (vieni iš nežinojimo, kiti iš godumo) dalyvaudami televizijos kanalo „Rusia Today“ (RT) laidose prisideda prie Kremliaus propagandos.
Dienraštis suskaičiavo, jog nuo 2015-ųjų šešėlinio kabineto ministrai į RT ėjo 26 kartus, o konservatorių partijos atstovai už vieną pabuvimą „tokiame“ eteryje gavo iki tūkstančio svarų sterlingų siekiantį honorarą, ignoruodami aplinkybę, jog britų viešosios erdvės reguliatorius „Ofcom“ ne kartą perspėjo RT dėl pateikiamos informacijos tendencingumo. Rusų televizijos kanalas iš paskutiniųjų siekia „mimikruoti“ į normalų informacijos teikėją, todėl medžioja žinomus Vakarų politikus. „The Times“ vertinimu, pagrindinių JK partijų atstovams vis dėlto laikas apsispręsti, kieno jie pusėje.
Skirtingai nuo JK, Lietuva yra paribio, net pafrontės valstybė vis akivaizdesnėje civilizacinėje konfrontacijoje. Panašu, kad turime reikalą su vienu rimčiausių išbandymų, kuris aplinkybėms susiklosčius gali net lemti, kurios šalys įstengs (būtent įstengs) išlikti laisvo pasaulio pusėje. Todėl kam kam, o aukštiems šalies politikams bei valdininkams „nežinojimo“ ar „businessasusual“ pasiteisinimai netinka pagal apibrėžimą.
„Slaptai.lt“ siūlo apžvelgti, kaip klostėsi kontraversiškai pagarsėjusio Seimo nario Artūro Skardžius politinė-ūkinė veikla per pastarąjį dešimtmetį – nuo 2007-ųjų.
2007 m. pavasarį spauda ėmėsi cituoti A. Skardžių kaip Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotoją: jis piktinosi bankrutuojančios, antrąkart privatizuojamos „Alytaus tekstilės” akcijų pardavimu, gyventojų permoka už šilumą ir karštą vandenį 2000-2002 m. Bet taip pat A. Skardžius buvo pastebėtas kaip vienas labiausiai mėgstančių pakeliauti po užsienį darbo reikalais Seimo narių. Įklimpo į nedidelį skandaliuką kaip vienas iš Pelno mokesčio įstatymo pataisų, kuriose siūlyta golfą įtraukti į reprezentacines įmonės išlaidas, autorių.
Vasarą puolė kritikuoti „Lietuvos paštą”, kad šis su valstybės turtu ėmė elgtis kaip su savu. Rudenį prasideda A. Skardžiaus pavardės linksniavimas minint „trigalvį slibiną“ – Atominės energetikos (AE) įstatymo pataisomis numatytą steigti nacionalinį investuotoją.
2008 m. sausį A. Skardžius balsuoja už AE nacionalinio investuotojo kūrimą naujos patronuojančios bendrovės – LEO.LT – pagrindu. Pavasarį pagarsėja kaip emocingas politiko ir verslininko Rolando Zujevo nelegalaus vagonėlio ant Kuršių marių kranto gynėjas. Antrą kartą tampa Seimo Audito komiteto pirmininku. Su gėlėmis kaip valstiečių liaudininkų rinkimų štabo vadovas sveikina kylančios Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho žmoną Jolantą Blažytę.
Vasarą pagarsėja kaip šimtus kilometrų tarnybiniu automobiliu į įvairias šventes nukeliaujantis parlamentaras. Rudenį minimas per milijoną litų vertės turto ir santaupų (neįskaičiavus sutuoktinių turimo turto) deklaravusių politikų sąraše. Spalio mėn. vienmandatėje apygardoje neišrenkamas į Seimą.
Vėjo energetika. Slaptai.lt nuotr.
2012 m. vasarą A. Skardžius vėl pasirodo žiniasklaidoje kaip Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas. Rudenį vėl minimas tarp milijonierių, mėginsiančių patekti į Seimą. Šįkart patenka, tampa Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotoju. Paskiriamas į V. Uspaskicho vadovaujamą delegaciją Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA).
2013 m. A. Skardžius vėl minimas tarp verslo interesų turinčių Seimo narių. Dalyvauja ginčuose dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, balsuoja prieš Žemės gelmių įstatymo pataisas, leidžiančias pasirašyti sutartį su JAV energetikos milžine „Chevron” dėl skalūnų dujų gavybos ir žvalgybos Lietuvoje, kritikuoja derybas su „Gazprom“. Seimo narys Kęstutis Masiulis pareiškia, kad dujų terminalo tyrimo komisijoje besidarbuojantys Birutė Vėsaitė, Artūras Skardžius, Valdas Vasiliauskas ir kiti asmenys yra propagandistai, kurie nenuilstamai skleidžia melagingas žinias.
STT užrašas
Premjeras Algirdas Butkevičius imasi palaikyti A. Skardžiaus vadovaujamą laikinąją tyrimo komisiją. Pačioje metų pabaigoje į viešumą iškyla informacija, kad A. Skardžiaus žmona Snieguolė Skardžiuvienė pardavė verslą – didžiulius žemės plotus Dauguose valdančią bendrovę „Kornelita“ įmonei, kurios tikrieji savininkai – maskviečiai. O Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis A. Skardžių apkaltina mėginimu „prastumti“ korupcinį įstatymą – nelaukiant Vyriausybės išvados balsuoti dėl Žuvininkystės įstatymo pakeitimų.
2014 m. pradžioje premjeras A. Butkevičius imasi aštriai kritikuoti A. Skardžiaus vadovaujamos Seimo laikinosios energetikos komisijos, narstančios buvusios Vyriausybės darbus, išvadas – nes komisijos tezės puikiai atitinka „Gazprom“ interesus ir labiausiai stabdo Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybą.
Lietuvo saugumo būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Opozicijos lyderis Andrius Kubilius pavadina energetikos reikalus tyrusio A. Skardžiaus ir jo vadovaujamos laikinosios komisijos veiklą atvirai kenkėjiška ir susieja ją su Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimu dėl Rusijos spec. tarnybų pastangų diskredituoti svarbiausius strateginius energetikos projektus.
Dar dorai nenurimus šiam skandalui, pavasarį A. Skardžius prabyla apie vėjo jėgaines – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas saulės šviesos energiją naudojančių elektrinių plėtrai ir skatinti saulės šviesos elektrinių steigimą. Metų pabaigoje A. Skardžius viešai pareiškia, kad aiškėja konservatorių ir liberalų valdžios ir energetikų vykdytos aferos, kai Lietuvos gyventojai mokėdami už elektrą apmokėdavo buvusių valdininkų keliones, pirtis ir netgi šampaną.
2015 m. A. Skardžiui pasiūloma užimti parlamentinės Seimo Energetikos komisijos pirmininko postą. Vasarą A. Skardžius pateikia pataisą – pratęsti PVM lengvatą šildymui dar vieneriems metams, paskelbia karą „šešėliniam“ atliekų tvarkymui. Rudenį imasi ginti A. Butkevičiaus žento valdomą įmonę nuo konservatorių mestų kaltinimų skandale dėl supainiotų viešų ir privačių interesų, apkaltina konservatorius veikiant KGB metodais, vėliau ieško interesų konflikto Tėvynės sąjungos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio šeimos versle. Metų pabaigoje konfliktuoja su liberalais – ginasi nuo Eugenijaus Gentvilo iškeltų kaltinimų dėl AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) problemų.
2016 metus A. Skardžius pradeda priešpriešiniais kaltinimais gindamasis nuo Arvydo Sekmoko ir konservatoriaus Dainiaus Kreivio kaltinimų Vyriausybei elektros vartotojų lėšų švaistymu, elektros ir šilumos kainų didinimu, intensyviai kritikuoja kitus konservatorius – Seimo Antikorupcijos komisijos narius Agnę Bilotaitę ir Arvydą Anušauską. Paskutinę pavasario sesijos dieną viešai apsižodžiuoja su konservatore Rasa Juknevičiene. Metų viduryje A. Skardžius minimas STT byloje prieš Eligijų Masiulį. Rudenį išrenkamas dar vienai kadencijai Seime.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017 m. pavasarį iškeliamas vienu iš kandidatų į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko postą, tačiau juo neišrenkamas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Rasa Juknevičienė įžvelgia sąsajų tarp Seimo nario Mindaugo Basčio ir jį ginančio A. Skardžiaus, nes pastarasis stengėsi kompromituoti dujų terminalo projektą. Konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Arvydas Anušauskas kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimo A. Skardžiaus interesų konflikto: jo sutuoktinė nuomoja žemę UAB „Šilalės vėjo elektra“, o A. Skardžius dalyvavo darbo grupėje, kuri rengė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuriame, be kita ko, numatoma valstybės parama vėjo energetikai.
Birželį Seimo Antikorupcijos komisijai pavesta atlikti parlamentinį tyrimą, A. Skardžius laikinai stabdo savo narystę Lietuvos socialdemokratų partijoje, ikiteisminį tyrimą pradeda ir STT. Liepą VSD pradeda tyrimą dėl energetiką kuravusio savo pareigūno Tomo Jakučionio interesų, o A. Skardžius, portalo 15min.lt duomenimis, yra T. Jakučionio sutuoktinės Audronės dėdė ir yra siūlęs taikyti geras verslo sąlygas saulės energetikos įmonėms.
Rugpjūtį Seimo etikos ir procedūrų komisija rekomenduoja A. Skardžiui nusišalinti nuo visų klausimų, susijusių su vėjo energetika, svarstymo.
Rugsėji paaiškėja, kad Skardžiaus šeimos iš dalies valdomos Baltarusijos energetikos įmonės „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“. Spalį Seimo Etikos ir procedūrų komisijos paprašyta iš naujo įvertinti A. Skardžiaus veiklą paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Komisija prašo jos veiklą pratęsti iki gruodžio. Tuo metu A. Skardžius tvirtai likosi įsikibęs Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime, priėmusios sprendimą toliau bendradarbiauti su Valstiečių ir žaliųjų frakcija.
Galutinį sprendimą dėl partijos valiai nepaklususių ir likti su „valstiečiais“ nusprendusių politikų socialdemokratų partijos valdyba priims šią savaitę.
Gimė 1960 m. lapkričio 17 d. Kupiškio rajono Subačiaus miestelyje.
1978 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą.
1986 m. baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) statybos ekonomikos fakultetą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę.
1983-1988 m. dirbo Vilniaus m. Gamybinėje butų ūkio valdyboje vyresniuoju inžinieriumi, gamybos skyriaus viršininku.
1989-2000 m. dirbo privačiame versle: UAB „Askara“ direktoriumi, bendros Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos įmonės „Nefra“ komercijos direktoriumi, UAB „Rastma“ direktoriumi.
2000-2004 m. VIII Seimo narys, Seime ėjo Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo Seimo valdybos nariu, dirbo biudžeto ir finansų komitete, ėjo Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių asamblėjoje pirmininko pareigas.
2004-2008 m. IX Seimo narys. Ėjo Audito komiteto pirmininko pareigas. Dirbo Europos reikalų komitete, Verslo ir užimtumo, Jaunimo ir sporto reikalų, LRS ir JAV lietuvių bendruomenės komisijose.
2009-2012 m. dirbo UAB „AS Double Invest“ Vilniaus regiono vadovu.
2009-2012 m. ėjo Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidento pareigas.
Nuo 2012 m. XI Seimo narys, Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, Energetikos komisijos narys, Žuvininkystės ir Jūrinių reikalų komisijos narys, LR Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje narys.
Yra apdovanotas ordino „Už nuopelnuos Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga – atminimo ženklu, Lenkijos Respublikos ordinu.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
D’Artanjanas. Labai rimtai pasivadinusiame Baltijos federaliniame Imanuelio Kanto universitete, įsikūrusiame Kaliningrade, įvyko konferencija, skirta Lenkijos ir Rusijos santykiams. Joje dalyvavo ir Gdansko universiteto (Lenkija) mokslininkai. „Lenkijos ir Rusijos santykiai perspektyvoje turi šansų „persikrauti“ ir normalizuotis, – portalui „RuBaltic.ru“ pareiškė Rusijos Baltijos tyrimų asociacijos prezidentas, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorius Nikolajus Meževičius. – O su Lietuva ir kitomis Baltijos respublikomis – jokių šansų, šios šalys Rusijai tiesiog neturi egzistuoti.“
Rusiška agresija
Rusijos akademinio sluoksnio šviesuolis teigia Prezidentę Dalią Grybauskaitę tyčia pasistengus, kad visi protingi iš Lietuvos išvažiuotų, o kvailiai pasiliktų. Ir dabar jau nieko nepakeisi: pasitrauks Grybauskaitė, ateis į valdžią kitas toks pat. Paaiškinti, kodėl iš Lietuvos – kaip tvirtinama, laimingos valstybės – baimindamiesi ir keikdamiesi pabėgo trečdalis gyventojų, kitaip esą neįmanoma. Vienintelė išeitis, liekanti Vilniui – tvirtinti, kad dėl visko kalta Rusija, Baltarusija, na, ir Lenkija. „Visi aplinkui priešai, visi aplinkui kalti, vienintelė Lietuva – d’Artanjanas“, – teigia rimtas profesorius Meževičius.
Diagnozė: psichozė. „RuBaltic“ nustatė diagnozę Baltijos šalims: pasak propagandinio portalo, Baltijos šalių reakcija į karines pratybas „Zapad-2017“ – tai naujas antirusiškos psichozės lygis. Ir yra septynios pagrindinės priežastys, dėl kurių Baltijos šalių politikai platina šią psichozę tarp paprastų gyventojų ir tarptautinėje arenoje.
Pirmoji priežastis – tai JAV užsakymo vykdymas. Tokia jau esanti JAV taktika – palei šalių konkurenčių perimetrus sukurti priešiškus politinius režimus. Antroji priežastis – militarizacija. Baltijos šalys tiesiog daromos NATO kariniu placdarmu, „Zapad-2017“ – tiesiog geras pretekstas dar kartą tam pateisinti. Trečia priežastis – dėmesio į Baltijos šalis atkreipimas. Šiaip jos niekam neįdomios ir praktiškai nematomos, bet kažkaip reikia išsimušti dotacijas iš ES fondų ir pan. Ketvirtoji priežastis – pasiteisinimas prieš rinkėjus. „Rusijos grėsmė“ – geras įrankis nukreipti rinkėjų dėmesį nuo apverktinų valdymo rezultatų. Penktoji – korupcija. Baltijos šalių politikams ir valdininkams antirusiška paranoja – būdas neblogai uždirbti. Ginklų, kariuomenės inventoriaus, karinės technikos pirkimai – tiesiog neišsemiamas lobynas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžioms bei jų sąjungininkams Vakaruose. Šeštoji priežastis – įsitvirtinimas. „RuBaltic“ teigimu, antirusiški pasisakymai tarptautinėje arenoje Baltijos šalių veikėjams – būdas įsitvirtinti ir padidinti savo istorinę reikšmę. Ir septintoji priežastis – baimės kultūra.
Baltijos šalių pagrindų pagrindas – ksenofobija, priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Svetimšalių baimė – tiesiog Baltijos šalių skiriamasis bruožas. Nes visą savo istoriją Baltijos šalys buvo spaudžiamos „didžiųjų ir stipriųjų“ – rusų, lenkų, švedų, vokiečių, tad svajojo atsitverti nuo išorinio pasaulio ir ramiai gyventi savo vienkiemiuose…
Lietuvos šeimininkė. Pasirodo, Lietuva ne tokia jau bereikšmė didžiajai kaimynei. Va, ir dokumentinį filmą apie Prezidentę susuko – „Lietuvos šeimininkė“ (po putinizmo padu turbūt sunku suvokti, kad prezidentas nėra caras visagalis). Filmo autorė – televizijos „Rossija 24“ specialioji korespondentė Olga Kurlajeva. Specialiausia joje tai, kad su savo filmo heroje korespondentė taip nė karto ir nesusitiko. Susukti filmą apie žmogų taip jo ir nepamačius – aukščiausia klasė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dalia Grybauskaitė labai įdomi kaip asmenybė, kaip valstybės vadovė, kuri savo išpuolių objektu staiga pasirinko Rusiją, – filmo atsiradimą aiškina rusų speckorė. – Mes norėjome sužinoti, ar visi lietuviai taip negatyviai nusistatę Rusijos atžvilgiu, ar tai tik šalies Prezidentės asmeniniai kompleksai. Dėl to nutarėme nuvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti“.
Nuvažiavo, su Prezidente nesusitiko, bet susitiko su kitu lyderiu – Zigmu Vaišvila. „Tai rimtas žmogus, Nepriklausomybės akto signataras, turintis neliečiamybę. Aštuonerius metus jis skyrė Grybauskaitės biografijos tyrimams. Jis jau nebebijo“, – atvirai žavisi ir stengiasi sukelti susižavėjimą Kurlajeva. Juk darosi įdomu, tiesa?
Propagandinis filmukas turėtų būti išties pikantiškas. Beje, ir Aurimas Dryžius, ir Audrius Butkevičius ten vaidina…
CŽV įdarbins mokančius rusiškai. Rusakalbis „Obzor.lt“ pasipiktino žinia, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) tarp JAV piliečių ieško bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą. Ir dar su aukštuoju išsilavinimu. Besidominčių nacionaliniu saugumu. Ir norinčių… atskleisti tiesą (pastarasis noras kažkodėl labiausiai suerzino). Kiek anksčiau apie bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą, paiešką paskelbė ir britų kontržvalgybos valdyba MI-5 bei vyriausybinių komunikacijų biuras (GCHQ).
Paksas skaičiuoja. Europarlamentaras Rolandas Paksas „Litovskij Kurjer“ skelbiamame straipsnyje primena, kad dėl sankcijų Rusijai Europos sąjunga prarado daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Ir kažkodėl primena, kad Rusija prarado tik 52-55 mlrd. dolerių. Ir kad Lietuvos ekonomikai tai atsirūgo ir dar atsirūgs. Ir kad visa kita Lietuvoje – irgi blogai. Kad mūsų visuomenė tampa vis įtaresnė dėl procesų, vykstančių kaimyninėse šalyse (ypač Rusijoje, Baltarusijoje, kiek mažiau – Lenkijoje). Kad dėl pratybų „Zapad-2017“ bereikalingus propagandinius vėjus sukėlėme. Ir kad mūsų retorika per griežta.
„Kiekvienu atveju tai liudija apie milžinišką prarają tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, apie nepakankamą tarpusavio pasitikėjimą ir norą manipuliuoti jėgos deficitu“, – rašoma straipsnyje. Tiesa, toliau skaityti kiek pabosta, nes Pakso vardu rašantis profesionalas, nors ir labai sklandžiai, bet jau toli gražu nebe pirmą kartą aiškina, kaip neteisingai mūsų tėvynėje viskas daroma. Kad įsisąmonintume, kas žino, kaip daryti teisingai, iki galo skaityti nebūtina. Iš tiesų užtenka pažiūrėti į nuotrauką ir prisiminti ankstesnius straipsnius.
Vieninga Baltija. Baltijos šalys iš tiesų vieningos tik baudžiauninkiškoje ištikimybėje JAV, rašo Latvijos „Vesti.lv“, remdamosis „RuBaltic“. Baltijos vienybė esanti efemeriška ir pasimato tik sekant Vašingtono nustatytu antirusišku kursu. O ekonomikos srityje Baltijos šalys tampa konkurentėmis ir jų nesutarimai žlugdo strateginius infrastruktūros projektus.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Latvija apskundė Europos komisijai Lietuvą ir įteikė pastarajai notą su reikalavimu atstatyti išrinktą geležinkelio šaką į Latvijos uostus. Ir tai jau ne pirmas nesutarimų atvejis. Latvija ir Estija nesutaria su Lietuva ir dėl Visagino atominės elektrinės (AE), ir dėl baltarusiškos Astravo AE, ir dėl geležinkelio „Rail Baltica“, ir dėl Klaipėdos suskystintų dujų terminalo. O ekonominiai nesutarimai veda ir prie užsienio politikos nesutarimų. Latvija skėlė diplomatinį antausį Lietuvai atsisakydama prisijungti prie „kryžiaus žygio“ prieš Astravo AE.
Tačiau pasiekti vienybę būtų labai paprasta. Tereiktų tik atitinkamų nurodymų iš Vašingtono – naudotis Klaipėdos SGD, susivienyti prieš Astravo AE, uždaryti geležinkelį į Latvijos uostus, ir Baltijos šalys vėl būtų vieningos, – juokiasi propagandistai.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Europos Sąjungos (ES) ateities, bendradarbiavimo su Rytų partnerystės šalimis ir svarbiausius energetikos politikos klausimus aptarė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Rygoje susitikęs su Europos Komisijos (EK) pirmuoju viceprezidentu Fransu Timermansu (Frans Timmermans).
„ES šiuo metu susiduria su rimtais iššūkiais, tačiau tikiu, kad dirbdami kartu vieningai ir kryptingai galėsime dar labiau sustiprinti Europą bei piliečių pasitikėjimą ES“, – sakė L. Linkevičius.
Ministras pažymėjo, kad būtina laikytis vieningai ir toliau tęsti paramą reformų procesams Rytų partnerystės šalyse.
„Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais išlieka vienu svarbiausių prioritetų, kurio nebegalime atidėlioti. Lietuva yra pasirengusi imtis lyderystės šiuo klausimu. Atliktos studijos parodė, kad sinchronizacija per Lenkiją yra pigiausias ir efektyviausias būdas“, – pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas. Jis akcentavo EK paramos svarbą įgyvendinant šį ambicingą projektą.
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, L. Linkevičius pokalbio metu iškėlė klausimą dėl Astravo AE Baltarusijoje projekto. Jis paragino ES būti vieningai ir labai aiškiai reikalauti, kad būtų laikomasi visų tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių standartų. Ministras pažymėjo, kad Lietuva įstatymais yra įtvirtinusi savo poziciją dėl elektros energijos iš nesaugių elektrinių.
Susitikimo metu taip pat buvo aptarti klausimai, susiję su būsima ES finansine perspektyva, įvardinti Lietuvos prioritetai būsimų derybų metu.
Prezidentė susitinka su Europos Komisijos pirmininku Jeanu-Claude‘u Junckeriu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Europos Komisijos pirmininku Jeanu-Claude‘u Junckeriu, su kuriuo aptarė elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą ES atsaką į Astravo AE keliamas grėsmes, Lietuvos poreikius artėjant deryboms dėl naujos ES daugiametės finansinės perspektyvos, kitus Lietuvai aktualius ES darbotvarkės klausimus.
Prezidentė pabrėžė, jog elektros tinklų sinchronizacija yra ir Lietuvos, ir visos ES energetinio saugumo klausimas. Laiko delsti nėra – galimybė pretenduoti į europines lėšas dar šiame ES biudžete priklauso nuo gebėjimo susitarti ir skubiai parengti būtinus projektus. Tam, kad sprendimai nebūtų atidėliojami, būtinas ir Europos Komisijos palaikymas.
Lietuva siekia sinchronizacijos projektus užbaigti iki 2025 m. Europos Komisijos tyrimų centro atliktos studijos duomenimis, efektyviausia ir ekonomiškai naudingiausia sinchronizacijos kryptis – per Lenkiją.
Prezidentė su Jeanu-Claude‘u Junckeriu taip pat aptarė ES atsaką į Astravo AE keliamas grėsmes. Prezidentės teigimu, šis prie Lietuvos statomas geopolitinis projektas kelia grėsmę visos Europos saugumui. Todėl branduolinio saugumo klausimais Europa turi kalbėti tvirčiau ir aiškiau. Europos Komisijos pozicija svarbi ir siekiant, kad visi tarptautiniai TATENOS saugumo vertinimai Baltarusijoje būtų atlikti pilna apimtimi. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, jog ES elektros direktyva bei europiniai saugumo standartai turi būti taikomi ir trečiosioms šalims, siekiančioms patekti į ES rinką. Lietuva jau priėmė įstatymą, užkertantį kelią nesaugiai pagamintos elektros patekimui į rinką.
Susitikime su Europos Komisijos pirmininku Prezidentė akcentavo ir Lietuvos poreikius, artėjant deryboms dėl naujo daugiamečio ES biudžeto. Ignalinos AE uždarymo darbai ir svarbiausių strateginių energetikos projektų įgyvendinimas – tai sritys, kuriose Lietuvai itin svarbi tęstinė ES parama.
Taip pat Prezidentė kėlė klausimą dėl žalos atlyginimo nuo liūčių nukentėjusiems ūkininkams. Komisijos pirmininkas patikino šalies vadovę, kad Lietuva turės galimybę kreiptis į Europos Komisiją dėl paramos nukentėjusiems žemdirbiams.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvaujanti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Respublikos Prezidentu Andžejumi Duda (Andrzej Duda). Šalių vadovai, pasak Prezidentės spaudos tarnybos, aptarė saugumo padėtį regione, bendradarbiavimą NATO ir ES, šalių energetinių ir infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
Prezidentė pakvietė Lenkijos vadovą kitais metais atvykti į Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimą vasario 16-ąją dieną. Lenkijos Prezidento kvietimu šalies vadovė kitąmet taip pat vyks į Lenkijos valstybingumo šimtmečio renginius.
Šalies vadovės teigimu, Lietuva ir Lenkija yra artimos kaimynės, partnerės bei NATO sąjungininkės. Vienodai vertiname mums kylančias grėsmes, agresyvius Rusijos veiksmus ir dirbame išvien, užtikrindami savo žmonių saugumą. Geopolitinių iššūkių akivaizdoje Lietuva ir Lenkija gali viena kita pasikliauti.
Prezidentai aptarė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje vykdomas prieš Vakarus nukreiptas „Zapad“ pratybas. Šalies vadovė pabrėžė, kad „Zapad“ pamokos turi būti išmoktos toliau stiprinant NATO pasirengimą atgrasyti ir atremti grėsmes. Greitesnis NATO sprendimų priėmimas, gynybos planų suderinamumas, konkrečios priemonės Baltijos šalių karinei izoliacijai išvengti, regiono oro erdvės saugumo stiprinimas ir šiandienos grėsmes atitinkantis Aljanso pajėgų išdėstymas Europoje – tai bendri Lietuvos ir Lenkijos interesai.
Šalies vadovė taip pat pažymėjo, kad Lenkija yra strategiškai svarbi užtikrinant Baltijos šalių teritorinę ir oro gynybą. Lenkijoje dislokuota JAV brigada padeda apsaugoti „Suvalkų koridorių“, o iškilus būtinybei būtent per Lenkijos teritoriją ateitų NATO sąjungininkų pastiprinimas. Todėl itin svarbu užtikrinti kuo greitesnį ir laisvesnį NATO šalių karinės technikos judėjimą tarp Aljanso sienų.
Prezidentai aptarė ir dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuva ir Lenkija vienodai supranta elektros tinklų sinchronizacijos su Europa svarbą. Tai – paskutinis žingsnis įtvirtinant regiono energetinę nepriklausomybę, kurio negalima atidėlioti.
Susitikime šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad Lietuva vertina principingą Lenkijos poziciją atsisakant pirkti nesaugioje Astravo AE pagamintą elektrą. Tokia regiono šalių vienybė yra labai svarbi, siekiant atremti nesaugios atominės jėgainės visai Europai keliamas grėsmes.
Ar toli iš premjero kabineto iki prezidentūros? Žiūrint, kas juda ir kokiu reikalu.
Taigi, jei juda premjeras Saulius Skvernelis, ir juda su svajone savimi pakeisti prezidento poste Dalią Grybauskaitę, tiesus kelias, kad ir trumputis, gali pasirodyti neturintis galo. Nes reikia įtikinti rinkėjus, kad, pavadovavęs ministrų kabinetui, tas pats asmuo gebės vadovauti ir visai valstybei.
Bet ar daug šiandien valstybėje atsirastų tokių naivuolių, kurie patikėtų, kad S. Skvernelis geba vadovauti vyriausybei? Nuolat smunkantys reitingai kalba patys už save, o smunka jie ne be pagrindo.
Štai rugpjūčio pradžioje premjeras, panašiai kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ėmė šokiruoti visuomenę savo pareiškimais elektroninėje erdvėje. Feisbuko paskyroje jis pareiškė, kad mokesčius reikia mažinti ne tiems, kurie uždirba mažai, o tiems, kurie uždirba daug. Nes, S. Skvernelio giliu įsitikinimu, dideles algas (6 tūkst. eurų ir daugiau „į rankas” per mėnesį) „gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai. Žmonės, kurie kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei ir valstybei. Žmonės, kurie ne šiaip „kala pinigą”, o kuria darbo vietas… Žmonės, kurie, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų /…../ Todėl siūlome jiems paskatinimą arba „bonusą”, jei norite – dalinį mokesčių naštos sumažinimą.”
Kvailumas ar cinizmas? Tesprendžia pats skaitytojas, o kad jam būtų lengviau, galima priminti naujausią premjero akibrokštą vienai gausiausių, bet daugiau kaip dešimt kartų mažesnius, nei jo išliaupsintieji šešiatūkstantininkai, atlyginimus gaunančiai „biudžetininkų“ grupei –pedagogams. Viešojoje erdvėje, net ir Seime, netylant kalboms, jog reformuojant švietimo sistemą, būtina pradėti nuo atlyginimų mokytojams didinimo, premjeras pasidalino giliamintiška įžvalga: kai moksleiviai „po vidurinės išeina nemokėdami net skaityti, tai duoti švietimo sistemai 200 mln. eurų yra neatsakinga“,
Panašu į tai, kad premjeras nėra girdėjęs apie tuos mūsų mokyklas baigusius abiturientus, kurie toliau šturmuoja mokslo aukštumas geriausiuose ir geruose pasaulio universitetuose… O jei taip, ką jis iš viso žino apie Lietuvos mokyklą ir jos problemas? Tiek, kiek pasufleruoja švietimo ministrė? Bet ir ji, kaip rašiau vienoje savo ankstesnių publikacijų, gyvena kitoje realybėje, o ne Lietuvoje…
Bet visišką premjero nesugebėjimą protingai ar bent logiškai mąstyti liudija tai, jog, sekant premjero logika, mažiausių atlyginimų „nusipelno“ vyriausybės ministrai ir Seimo nariai. Mat, jų darbo kokybę demonstruoja didžiausia visoje ES emigracija iš Lietuvos. Tad už ką jiems tauta skiria TOOOKIUS atlyginimus?!
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Panašių pavyzdžių, keliančių dideles abejones dėl premjero kompetencijų, galima būtų pateikti ne vieną. O ateityje premjero laukia dar sunkesnis egzaminas; biudžeto dėliojimas. Ir kai visi bado akis į neužmatomas aukštumas šaunančiomis kainomis ir reikalauja didesnių atlyginimų, Daukanto aikštė nuo premjero būstinės pavojingai tolsta į vos beužmatomus tolius. Todėl S. Skvernelį konsultuojanti ir vadeliojanti partija – o tai tikrai ne valstiečiai ir ne socialdemokratai, – rimtai susirūpino savo būsimo kandidato įvaizdžiu ir trenkė ėjimą žirgu: nukreipė jo žvilgsnius ir žingsnius į užsienio politiką, kuria, beje, rūpintis nėra tiesioginė premjero pareiga. Ne taip, kaip valstybės vidaus reikalai…
Pasirinkimas užsienio politikos baruose itin platus: galima toliau gąsdinti ir gąsdintis Rusija; galima „suvadovauti“ ar patarpininkauti Ukrainai; galima apmąstyti ir derinti su kaimyninėmis ES šalimis poziciją iš Briuselio atskriejančių pasiūlymų (teisingiau – įsakymų) tema, ką jau senokai daro Lenkija ir kitos Višegrado šalys. Pagaliau, pribrendo ir pernoko laikas megzti rimtus, nuoseklius ir korektiškus santykius su mūsų Baltijos sesėmis, Latvija ir Estija, apie kurias mes šiandien žinome ir galvojame mažiau, nei apie Korėją ar JAV. O jei nuribuliuoja mūsų žiniasklaidoje informacija apie tas seses, tai nebent tada, kai jos nepritaria kokiam nors Lietuvos valdžios nepakankamai apgalvotam ar iš anksto neaptartam pasiūlymui (pavyzdžiui, nesutinka pasižadėti nepirkti „nešvarios“ elektros iš Astravo AE).
Tačiau S. Skvernelio patarėjai, „pilkieji kardinolai“ nurodė jam kitą kryptį: į Vakarus, tiksliau, į Lenkiją. Jų nuomone, jei premjerui pavyktų sugrąžinti Lietuvos santykius su Lenkija į buvusį kadaise lygį (turimi galvoje Valdo Adamkaus prezidentavimo laikai), vien to užtektų, kad jo premjerystė „būtų vertinama teigiamai“. O kas būtų tie, kurie vertintų teigiamai?
Spėjimų gali būti įvairių. Bet skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad pirmasis Skvernelio susitikimas Lenkijoje, trukęs net tris valandas, buvo su Jaroslavu Kačynskiu, ir tai jau antras jų susitikimas per pastaruosius metus. Ką tai reikštų?
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Visiems žinoma, jog be J. Kačynskio valios jau dveji metai net plaukas nuo galvos nenukrenta Lenkijoje. Ir kas gali paneigti, kad ponas Kačynskis nemėgina savo galių išplėsti į Lietuvą? Reguliariais tapę susitikimai su politinio bei vertybinio stuburo neturinčiu, bet ambicingu Lietuvos premjeru verčia Lenkijos gerais norais nepasitikinčius politikus ir tiesiog atsakingus piliečius būti itin budriais.
Ypač jei už nuolaidas (būtent – nuolaidas, o ne abipusiais interesais paremtą bendradarbiavimą) lenkų agresyviam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus S. Skverneliui pažadėta parama, siekiant posto Daukanto aikštėje… O Lietuvoje rėmėjų irgi nepritrūktų: paremtų ne tik Sąjūdžio idealus išdavę politikai, bet ir visi pinigingieji, kuriems jau pažadėti mažesni mokesčiai…
Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.
Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.
Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.
Bankų bankrotas
Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.
LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.
„Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas.
1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.
1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“
Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.
Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.
Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.
Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.
2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.
Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.
1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.
Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.
„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje.
Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt.
Naftos verslovė
Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.
Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.
Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.
Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.
Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.
1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei.
Suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijosjūroje. AP nuotr.
Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.
Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“
Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.
2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.
Gazpromo dujos
Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:
„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“
A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.
Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.
Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.
XXX
Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).
VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.
Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).
Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).
Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis. 2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.
Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).
Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:
„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.
Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.
Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą”.
Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.
Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.
Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.
Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?
Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus”gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.
Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.
Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.
Baltijos šalių vadovų ir JAV viceprezidento Maiko Penso (Mike Pence) susitikimas. R. Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Estijoje Baltijos šalių vadovų ir JAV viceprezidento Maiko Penso (Mike Pence) susitikime, kuriame daugiausia dėmesio skiriama regiono saugumo stiprinimui ir Baltijos šalių bei JAV bendradarbiavimui gynybos srityje.
Šalies vadovė pabrėžė, kad ilgalaikis JAV įsitraukimas į regiono saugumo užtikrinimą Baltijos šalims gyvybiškai svarbus. Galingiausios NATO sąjungininkės vaidmuo yra lemiamas siekiant regioninės oro gynybos sprendimų, o nuolatinis JAV karių ir technikos buvimas Baltijos šalyse – stipriausia atgrasymo priemonė.
Regionui patiriant karines ir hibridines grėsmes Jungtinės Amerikos Valstijos užtikrintai įgyvendina savo gynybos įsipareigojimus. Oro gynybos pratyboms Lietuvoje dislokuotos „Patriot“ sistemos, JAV naikintuvais stiprinama NATO oro policijos misija, į Baltijos jūrą atvykstantys JAV kariniai laivai, didinamas finansavimas Europos atgrasymo iniciatyvai – tai tvirta parama Baltijos šalių, Europos ir viso Aljanso saugumui.
Susitikime aptartas bendras valstybių atsakas atremiant kibernetines grėsmes. Prezidentės teigimu, prieš Vakarų demokratijas nukreiptos kibernetinės atakos – kylanti grėsmė tarptautiniam saugumui. Europos valstybės ir JAV jau patyrė didelio masto kibernetinius išpuolius ir duomenų vagystes, praėjusiais metais ir Lietuvoje užfiksuota beveik 50 tūkstančių kibernetinių incidentų. Todėl greito reagavimo bei sutelktų sąjungininkų pajėgumų reikia ir kibernetinėje erdvėje.
Valstybių lyderiai taip pat aptarė Baltijos šalių ir JAV energetinį bendradarbiavimą. Prezidentės teigimu, aktyvus JAV vaidmuo regiono energetikos sektoriuje įgauna strateginę reikšmę. JAV sprendimas dėl sankcijų Rusijai, liečiantis ir energetinius projektus – griežtas signalas, kad Kremliaus mėginimai išnaudoti savo padėtį energetikos sektoriuje manipuliacijoms ir kišimuisi į kitų šalių politiką, nebus toleruojami. JAV taip pat padeda užtikrinti energijos šaltinių įvairovę regione – jau rugpjūtį Lietuvos SGD terminalą, o per jį – ir kitas Baltijos šalis, pasieks pirmosios amerikietiškos suskystintos gamtinės dujos.
Susitikime su JAV viceprezidentu šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad Amerikos demonstruojama tvirta pozicija Kremliaus geopolitinių energetikos projektų atžvilgiu itin reikšminga, susiduriant su nauja grėsme – prie NATO sienų statoma nesaugia Astravo AE, kuri gali būti panaudota ir kaip nekonvencinis ginklas.
Prezidentė su kitais Baltijos šalių vadovais ir JAV viceprezidentu taip pat aptarė pasirengimą NATO viršūnių susitikimui, kuris įvyks kitąmet. Šalies vadovės teigimu, būtina užtikrinti greitesnį Aljanso sprendimų priėmimą, parengti konkrečias priemones galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai išvengti, turėti nuolat atnaujinamus gynybos planus su priskirtais kariniais pajėgumais.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vokietijos Bundestago primininku Norbertu Lammertu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Trečiadienis, liepos 5 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vokietijos Bundestago primininku Norbertu Lammertu ir Vokietijos parlamento įgaliotiniu kariuomenės reikalams Hansu Peteriu Bartelsu.
Susitikime aptarta saugumo padėtis regione ir Europoje, pasirengimas artėjančiam NATO viršūnių susitikimui 2018 m., Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimas atremiant hibridines grėsmes, stiprinant tarptautinę taiką ir stabilumą.
Lietuvoje Vokietijos parlamento vadovas aplankė daugiašaliame NATO batalione tarnaujančius savo šalies karius. Prie Vokietijos apsisprendimo vadovauti priešakinėms NATO pajėgoms Lietuvoje ženkliai prisidėjo ir Bundestagas, išreiškęs tvirtą politinę valią prisiimti daugiau atsakomybės už Europos gynybą. Prezidentės teigimu, tai – atsakingo parlamentarizmo pavyzdys, rodantis, kad grėsmių akivaizdoje esame vieningi ir pasiryžę bendromis pajėgomis užtikrinti savo saugumą.
Prezidentė pabrėžė, jog Vokietijos lyderystė svarbi ir toliau stiprinant rytinio NATO flango gynybos pajėgumus. Lietuva nuosekliai didina finansavimą gynybai ir modernizuoja karines pajėgas, tačiau, grėsmėms neslopstant, Aljansas taip pat turi tapti greitesnis ir efektyvesnis. Regioninės oro gynybos kūrimas, priemonės galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai išvengti, nuolat atnaujinami gynybos planai su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, spartesnis sprendimų priėmimas NATO – tai Lietuvos siekiai artėjančiame Aljanso viršūnių susitikime, kuriems svarbus ir Vokietijos palaikymas.
Europos saugumui taip pat svarbi tvirta ir principinga Vokietijos pozicija Rusijos atžvilgiu. Vokietija niekuomet nedvejojo įvardinti Rusijos atsakomybės dėl agresijos Ukrainoje. Vertybėmis grįsta Vokietijos laikysena padeda tęsti ES Rusijai taikomas sankcijas ir yra svarbi siekiant išvengti naujų bandymų griauti Europos saugumo architektūrą.
Susitikime aptartas šalių atsakas į hibridines grėsmes. Lietuva ir Vokietija sėkmingai bendradarbiauja kovodamos su propaganda, užtikrindamos laisvos žiniasklaidos prieinamumą regione. Prezidentės teigimu, kartojantis didelio masto kibernetiniams išpuoliams, mėginimams kištis į demokratinius rinkimus ES valstybėse, tokio pajėgumų sutelkimo reikia ir užtikrinant Europos kibernetinį saugumą.
Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad tarptautinių branduolinio saugumo reikalavimų neatitinkanti Astravo AE kelia pavojų visai Europai. Nelaimės atveju branduolinė tarša galėtų paveikti net 16 Europos sostinių. Todėl kova su nesaugios Astravo AE statybomis – bendras ES rūpestis.
Lietuva ir Vokietija glaudžiai bendradarbiauja stiprindamos ne tik regiono, bet ir tarptautinę taiką bei saugumą. Beveik pusė šiuo metu tarptautinėse misijose dalyvaujančių Lietuvos karių dirba kartu su vokiečiais. Lietuva ir Vokietija padeda Jungtinėms Tautoms užtikrinti stabilumą Malyje. Lietuvos pareigūnai su Vokietijos karinėmis jūrų pajėgomis dalyvauja ir ES operacijoje „Sophia“, kuri gelbsti gyvybes Viduržemio jūroje bei kovoja su nelegaliais žmonių gabentojais.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lietuvos Prezidento kanceliarijos Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Seimas ragina Lenkiją palaikyti tarptautines Lietuvos iniciatyvas, nukreiptas prieš nesaugios Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės (AE) statybas, pabrėždamas, kad energetinio saugumo trūkumas yra esminis veiksnys išlaikantis Europos regioną Rusijos įtakos sferoje.
Lenkijos parlamentas
Tai pažymima antradienį priimtoje Seimo rezoliucijoje „Dėl Lietuvos ir Lenkijos strateginio dialogo stiprinimo“. Ji priimta 90 parlamentarų balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir 3 susilaikius.
Šiuo dokumentu, remiantis abipusės pagarbos suverenitetui principais, Seimas ragina tęsti ir plėtoti strateginį Lietuvos ir Lenkijos dialogą parlamentiniu lygmeniu.
Rezoliucijoje Lietuvos Seimas siūlo „Lenkijos vadovybei kartu su regiono partneriais Europos Sąjungoje (ES) formuluoti ambicingą Rytų partnerystės politikos viziją, pagrįstą pažangiausių Rytų partnerystės valstybių visavertės narystės ES perspektyva, tuo pačiu nepamirštant, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Asociacijos susitarimų reformų vykdymo sėkmė didžia dalimi priklausys ir nuo ES politinio dėmesio bei didesnių finansinių paskatų suteikimo“.
Priimta rezoliucija Seimas skatina Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą tarptautiniu lygiu siekiant įvertinti komunizmo ir nacionalsocializmo nusikaltimus.
Lietuvos parlamentarai kviečia Lenkiją kryptingai tęsti energetinių projektų „LitPol Link“ ir GIPL su Lietuva įgyvendinimą, „siekiant Baltijos šalių elektros energetikos sistemos sinchronizacijos su Kontinentinės Europos tinklais ir užtikrinant didesnį dujų tiekimo saugumą bei konkurenciją regiono dujų rinkoje ir Baltijos šalių kaip nuo Europos atsietų „energetinių salų“ problemos galutinio sprendimo“.
Lietuvos Seimas taip pat kviečia Lenkiją labiau įsitraukti ir toliau kartu dirbti, kad „Rail Baltica“, kuris yra visų Baltijos šalių strateginis infrastruktūros projektas, būtų sklandžiai įgyvendintas.
Įvertindamas Rusijos veiksmus po Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofos 2010 metais ir atsisakymą grąžinti lėktuvo nuolaužas Lenkijai, Seimas ragina Rusijos Federaciją visapusiškai bendradarbiauti su Lenkijos kompetentingomis institucijomis atliekant atnaujintą lėktuvo katastrofos tyrimą.
Apie Vilniaus metropoliteną turėtų žinoti ir atidesni skaitytojai Rusijoje bei artimajame užsienyje (buvusiosiose SSRS respublikose). Būtent šią auditoriją yra pasirinkusi Rusijos naujienų agentūra „Regnum“. 2015 metų pavasarį regnum.ru pranešė: Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas lankėsi „Metro sąjūdžio“ surengtoje parodoje ir domėjosi metropoliteno panaudojimu civilinei gynybai, evakuacijai ir valstybinių objektų gynybos organizavimui.
Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.
Išguldė lygiai taip, kaip parašė svetainė Vilniaus metro.lt. Aukštas svečias pasakė: Metropoliteno infrastruktūros panaudojimas gali būti pakankamai universalus, pavyzdžiui, ištikus stichinei nelaimei ar kaip laikina priedanga. Gerai išvystyta infrastruktūra visada pravers gynybai ar įvykus dideliam incidentui. Manau, įgyvendinus šį projektą, jis gali būti pritaikytas ir gynybos poreikiams.
Durys užsidaro! Aklinai
Rusai tik antraštę pakeitė: vilniečių buvo „Artūras Paulauskas domėjosi metropoliteno panaudojimu civilinei gynybai“, o regnum.ru uždėjo „Vilniuje ketinama statyti metro kaip slėptuvę nuo bombų“ (В Вильнюсе хотят строить метро как бомбоубежище). Pradžioje paaiškino: anksčiau atmesta metropoliteno statybos Vilniuje idėja atgaivinta dėl Rusijos grėsmės ir pabaigoje parašė primenanti: Lietuvoje paskelbta, kad netrukus ją gali užpulti Rusija (о возможном скором нападении России), dėl to grąžintas šaukimas į privalomąją karo tarnybą, kurio buvo atsisakyta 2008 metais.
Kadaise estai ragino nepasitikėti „Regnum“ pranešimais, nes tai esąs Rusijos įtakos buvusiose SSRS šalyse galingiausias agentas, Baltijos valstybės vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą paskelbė nepageidaujamu svečiu, naujienų neobjektyvumas buvo papykdęs totorius ir dėl to paties gal tebepyksta turkmėnai. Vilniaus atveju, tai autorius iš viso, kaip sakoma, iš didelio rašto išėjo iš krašto (patys rusai pasakytų: ум за разум заходит). Kaip suprasti: Rusija gali užpulti netrukus, o бомбоубежище tik ketinama (o gal norima) statyti?
Rusijos grėsmę regnum.ru parašė kabutėse – «из-заугрозы России». Supraskite: Rusijos grėsmė – paikas išsigalvojimas. Ir suprantama, kieno pramanas – rusofobų. Ir t.t.: valstybėlėse limitrofuose nacionalistai etnokratai kabinasi už valdžios, visaip kurstydami priešiškumą rusams. Nors galite manyti ir taip, kaip jums arčiausia prie širdies: bijo mūsų!
Tiesą, sakant, liko neaišku, ką norima statyti Vilniuje. Slėptuvė nuo bombų (бомбоубежище) – tai tikriausias antikvariatas iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Vokiečiams puolant Maskvą, metropoliteno požemiuose nuo bombų slėpdavosi vienu metu iki 435 tūkst. žmonių. Po žeme veikė medicinos punktai, parduotuvės, valgyklos, kirpyklos, buvo net skaitykla. Šaltojo karo metais naujos metro stotys buvo statomos kaip bunkeriai nuo masinio naikinimo ginklo (atominio, cheminio, bakteriologinio): sunkios durys-liukai turėjo atlaikyti branduolinio sprogimo bangą, ventiliacijos šachtos – filtruoti radiacijos užterštą orą, dyzeliniai generatoriai – tiekti elektrą.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Išėjus iš kalbos, tai Baltarusijos komunistų partijos vadovas Piotras Mašerovas pramušė metro statybą Minske, be kita, aiškindamas vakariniame SSRS pasienyje tunelius esant verkiant reikalingus žmonėms ne tik greičiau nuvažiuoti į darbą, bet ir pasislėpti kilus branduoliniam karui. Tą patį Maskvai, neabejokime, įrodinėjo ir Ryga su Vilniumi, kuo geriausiai žinodami, kad Maskvai toks sielojimasis dėl sovietinės liaudies – kaip balzamas žaizdai… Paprastai šiuos bunkerius ir toliau vadino бомбоубежище, nors nuo tiesioginio branduolinės bombos pataikymo jie neišgelbėtų (galinga bomba paliktų 1,5 km skersmens, 150-200 m gylio kraterį).
Skubėkite – vietų skaičius ribotas!
Dabartinė Kremliaus valdžia jau keleri metai kalba apie naują, kitokią Rusijos civilinės gynybos doktriną. Teksto apimtis neleidžia čia išnagrinėti šios ištiso traktato reikalaujančios temos, tačiau daug byloja jau tai, kad 2014-ųjų gruodžio pradžioje Rusijos valstybinės dūmos deputatai turėjo dalyvauti civilinės gynybos mokymuose. Buvo numatytas naktinis žygis į metro stotį, kur įrengtas bunkeris valstybinių įstaigų darbuotojams. Tiesa, treniruotę nukėlė – leido liaudies išrinktiesiems pailsėti prieš rytojaus dieną išklausant prezidento Vladimiro Putino pranešimą Federaliniam susirinkimui.
Praėjusių metų vasarą politonline.ru (Kremliaus globojamas leidinys) paskelbė tekstą „Kam ir kur Maskvoje stato šimtus slėptuvių nuo bombų“ (Зачем и где в Москве строят сотни бомбоубежищ). Sužinojome, jog artimiausiu metu Maskvoje bus pastatyta šimtai slėptuvių, kurios apsaugos žmones nuo branduolinio sprogimo, taip pat cheminio ir bakteriologinio ginklo naikinamų veiksnių. Kiti leidiniai parašė: be 200 gerai įrengtų bunkerių palei Maskvos žiedinę autostradą, yra dar apie 1200 bunkerių miesto centre (viename statomame verslo centre bus 8 000 vietų slėptuvė); žmonės galės pasislėpti ir daugiaaukščių rūsiuose, artimiausiose metro stotyse. Būtent metropolitenas šiuo metu yra didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių, iš viso – apie 2 milijonai.
2016 m. spalio 4-7 d. Rusijoje vyko civilinės gynybos treniruotė, kurioje, rašyta, dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių, per 200 tūkst. gelbėjimo darbų specialistų, pasitelkę 50 tūkst. vienetų technikos. Tai buvo didžiausia treniruotė Rusijoje nuo šaltojo karo laikų. Rusijos ekstremaliųjų situacijų ministerija (Министерство Российской Федерации по делам гражданской обороны, чрезвычайным ситуациям и ликвидации последствий стихийных бедствий, МЧС) 2017-uosius paskelbė civilinės gynybos metais.
Skubėkite, vietų skaičius ribotas, – parašyta skelbime, kurį aptiko bene nuosekliausias Kremliaus politikos kritikas Rusijoje Aleksejus Navalnas. Statoma slėptuvė nuo tikėtinos nedraugiškų valstybių (JAV ir jos satelitų) branduolinės agresijos prieš Rusiją ir namo gyventojai prašomi įmokėti 500 rublių šiai statybai paspartinti. Kiekvienas, skyręs pinigų, gaus vardinį leidimą patekti į slėptuvę, kilus branduolinei grėsmei…
Kodėl Maskva trimituoja visam pasauliui apie civilinės gynybos mokymus, bunkerius, ką taip demonstratyviai nori pranešti, atsakė Kremliaus propagandistė Irina Alksnis (beje, žinomo SSRS vanago Viktoro Alksnio dukra): Pirma, mes pasirengę, o jūs? Antra, jeigu pamėginsite, nesvajokite išlikti – pasiimsime jus su savimi. Jai geriau matyti. Bet akivaizdu esant ir trečia: matote, tėvynainiai, NATO grasina Rusijai, o mes jus apginsime, todėl klausykite mūsų! Ketvirta: ar nematote, kokie mes stiprūs ir kaip visi nuo mūsų lenda po žeme?
Metropoliteno reikia… žmonėms vežti
Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme…Gali būti, kol Vilniuje pastatys metropoliteną, pasaulyje branduolinio ginklo jau bus nelikę. Kita vertus, labai čia kam apsimokės šveisti branduolinę bombą ant Vilniaus. Vis dėlto, kai „Regnum“ skelbia apie Rusijos grėsmę, tiesos tame esama.
Reikia būti pasirengusiems branduolinėms avarijoms, – rašo Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas, baigdamas straipsnį apie katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje, Ukrainoje, tolimas 1986 metų pavasario pamokas. Fotografas Vidmantas Balkūnas, pakilęs viršum Vilniaus oro balionu ir nufotografavęs už pusšimčio kilometrų, prie Astravo, statomą Baltarusijos atominę elektrinę, sako: Niekada nemaniau, kad elektrinė taip arti. Mūsiškiai žurnalistai rašo: Galimos avarijos Astravo atominėje elektrinėje atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną. Skelbiami Austrijos mokslininkų apskaičiavimai, esą didelės avarijos viename iš Astravo AE reaktorių atveju dėl pavojingo užteršimo ceziu-137 gali tekti evakuoti gyventojus net 300 km spinduliu nuo reaktoriaus.
Lengva pasakyti: evakuoti. Teisūs rusai, kai sako, kad neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas. Tada, suirus Černobylio AE reaktoriui, 50 tūkst. gyventojų iš Pripetės miesto išvežti prireikė 1225 autobusų ir 360 krovinių automobilių, vilkstinė nusidriekė per 25 kilometrus. Iš Vilniaus daugelis bėgtų savaisiais automobiliais – galima įsivaizduoti… Gyventojų apsaugos nuo radiacinės avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje plane buvo numatyta evakuoti 30 km spinduliu apie ją gyvenančius žmones, bet kitais atvejais būtų užtekę gyventojų buvimo atviroje vietovėje apribojimo laikinai slepiantis slėptuvėse ir namuose, juos hermetizavus.
Albinas Mastauskas savo straipsnyje primena, jog Lietuvoje 100 km atstumu nuo Rusijos valstybinės atominės energijos korporacijos (Росатом) statomos Baltarusijos AE gyvena vos ne 1 mln. žmonių. Ten įvykus, neduok Dieve, didelei branduolinei avarijai, Lietuvoje daugeliui gyventojų reikėtų taikyti apsaugomuosius veiksmus, tarp kurių pirmutinis – tinkamas slėpimasis (dar jodo profilaktika, evakavimas, maisto ir geriamojo vandens vartojimo apribojimai ir kt.). Savaime suprantama, neatsitiks kaip tada, kai iš Černobylio atplaukę pirmieji debesys užteršė radionuklidais visą mūsų pajūrį ir pietų Lietuvą, nukeliavo į Skandinaviją, grįžo į Vilnių, o mes apie tai sužinojome tik po pusantros paros. Vilniuje padidėjęs radiacijos fonas laikėsi apie dvi paras (sako, buvo padidėjęs maždaug 7 kartus, bet tai – nelabai pavojingas lygis). Pasak specialistų, Lietuvai labai pasisekė, kad tomis lemtingomis paromis ant mūsų nelijo (labiausiai nukentėjo Švedija, ir kaip tik dėl radioaktyvaus lietaus). Teigiama pasaulyje nesant vietos, kur savo pėdsako nepaliko Černobylio debesys…
Šitaip negrabiai ir slapukaujant statoma Baltarusijos AE turėtų veikti 60 metų, o po to ne vieną dešimtmetį bus ardoma (beje, Ignalinos AE niekur nedingo, ji dar ilgai alsuos). Gal ir dėl to minėtame Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projekte radosi 11 straipsnis, pavadintas „Metropoliteno sistemos objektų panaudojimas civilinės saugos sistemoje“. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius, nustato metropoliteno sistemos objektų panaudojimo gyventojų evakavimui ir (ar) kolektyvinei apsaugai reikalavimus. Kad ir ką sakytų, toks kolektyvinės apsaugos statinys mums būtų ne pro šalį. Atsarga gėdos nedaro.
Rusijoje priimtos naujos normos ir taisyklės dabar nereikalauja metro stotyse privalomai statyti civilinės gynybos objektų, kaip buvo anksčiau. Dėl to, valdininkų skaičiavimu, darbai atpinga 5-10 procentų. Matyt, ir dirbama sparčiau. Normatyvuose numatyta Maskvos metropolitenu per parą pervežti 5-6 mln. gyventojų, o iš tikrųjų juo keliauja 8-8,5 milijonai. Reikalai pagerės, kai 2020 metais bus atidarytos naujos stotys. Išeina, metropolitenas yra svarbesnis kaip transportas, o ne kaip civilinės gynybos objektas; beje, dvejopa paskirtis nedingo, skaitome: dabar statoma daug negilių metro linijų – jas taip pat galima panaudoti kaip slėptuves (укрытия).
Teisingiausia minėto „Regnum“ pranešimo antraštė būtų buvusi tokia: Vilniuje ketinama statyti metro keleivių laikui taupyti. Transporto spūstyse perniek nueina milijonai valandų! Žiūrėkite, lietuviai irgi ne kvaili… Tik ką tai reikštų? Vilnius ne priešiškumą Rusijai kursto, o ramiai ir taikiai dirba vietinių žmonių patogumui, tarp jų – ir rusų: stato metropoliteną. Rusijos turistai kraipys galvas: tik pamanykite, Vilniuje yra metro?! Kaip senajame Lombardijos mieste Brešoje ar Rene, kuris Prancūzijoje? Pavėžinkite!
Seimo narys Dainius Kreivys yra įsitikinęs, kad ne visa apimtimi įgyvendinta „Seed“ misija kaip tik ir įrodo, jog Astravo AE neatitinka branduolinės saugos reikalavimų ir yra nesaugi.
Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) atstovai, šiandien, Minske pristato „Seed“ misijos rezultatus, kuriais tikimasi legitimuoti Baltarusijos Astravo rajone statomą atominę elektrinę, kaip atitinkančią tarptautinių konvencijų saugumo reikalavimus. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų specialusis atstovas Astravo atominės elektrinės statybų stabdymo klausimais Dainius Kreivys atkreipia dėmesį, kad nereiktų apsigauti manant, jog misijos ataskaita yra tarptautinės bendruomenės žingsnis pripažįstant Astravo AE statybas teisėtomis.
Seimo nario nuomone, turėtume atkreipti dėmesį į faktą, jog „Seed” misija pateikia tik dalinę ataskaitą – buvo tiriamas išimtinai tik elektrinės dizainas ir į jį nebuvo įtrauktas aikštelės parinkimo kriterijų vertinimas, seisminių tyrimų bei poveikio aplinkai rezultatai. „Tai yra ženklas, jog pastarieji aspektai buvo apeiti dėl to, jog jie akivaizdžiai pažeidžia tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintus branduolinės saugos reikalavimus“, – teigė Seimo narys.
„Aikštelės parinkimo klausimas yra esminis, ypač kalbant apie Astravo AE saugumą ar nesaugumą. Būtent parinkdama aikštelę Baltarusija šiurkščiai pažeidė branduolinės saugos reikalavimus. Šie reikalavimai yra apibrėžti Branduolinės saugos konvencijos 17-ajame straipsnyje”, – pažymėjo D. Kreivys.
Seimo narys yra įsitikinęs, kad ne visa apimtimi įgyvendinta „Seed“ misija kaip tik ir įrodo, jog Astravo AE neatitinka branduolinės saugos reikalavimų ir yra nesaugi, o Baltarusijos sutikimas įsileisti šią TATENA misiją tėra bandymas išvengti priekaištų dėl to, jog tokios misijos nepakvietė prieš dešimt metų, kai vyko aikštelės parinkimo procedūros.
Branduolines jėgaines statančios valstybės gali kviestis TATENA misijas parinktų aikštelių tinkamumo patvirtinimui. 2008 metų pabaigoje Baltarusija nusprendė Astravo aikštelę laikyti prioritetine branduolinės jėgainės statybai. Apie tai Baltarusija neinformavo Lietuvos, neatsižvelgė į gyventojų tankį 100 kilometrų spinduliu nuo aikštelės kaimyninėje valstybėje, ir nesuderino su Lietuva pasirengimo galimoms avarijoms bei jų padarinių likvidavimo planų. Visa tai grubiai pažeidžia tarptautinius branduolinės saugos ir tarptautinių konvencijų reikalavimus. Todėl statoma AE nėra ir nebus saugi ir jokie „pagerinimai“ padėties neištaisys.
