Birželio 3 d. Vilniaus katedros aikštėje, nepaisydami karantino draudimų, susirinko didelė minia jaunų žmonių, protestuojančių prieš rasizmo apraiškas JAV ir visame pasaulyje, užsimojusių pagerbti brutaliai policininko uždusinto juodaodžio nusikaltėlio Georgo Floydo atminimą.
Čia dalyvavo ir kelios antrosios jaunystės politinės tetos, nepraleidusios progos pasinaudoti paauglių ir jaunuolių naivumu.
Ar sakote, kad nuodėmė būtų kvestionuoti ar šaržuoti tokį įvykį, kai neretai abejingumu bei apolitiškumu kaltinamas Lietuvos jaunimas dabar staiga pademonstravo neįtikėtinai monumentalų, besiliejantį per kraštus empatijos proveržį?
Norėčiau ir aš džiaugtis su kitais dėl jaunimo staigaus prabudimo, tačiau negaliu atsikratyti bjaurios nuojautos, kad aptariamu atveju visa jėga pasireiškė ne tiek pratrūkusi empatijos čiurkšlė, kiek turėjome progą dar kartą pamatyti ir įsitikinti, kad beždžioniavimo užkratas, naikinantis žmogaus valią, dvasią ir protą, dar spartesniais tempais nei koronavirusas, kuris kelią pavojų fizinei senjorų su didėjančių metų kraičiu sveikatai, jau yra mirtinai pajungęs mūsų jaunimo dvasines pajėgas.
Beždžioniavimas yra dvasinio susargdinimo virusas, dvasinis negalavimas ir pagaliau neįgalumas, dvasios sunykimas, kai išsižadant savo kūrybinio potencialo, nueinama mažiausio pasipriešinimo keliu, tikrus dalykus išmainant į klastotes ir surogatus.
Čia tinka pasakojimas apie Hansą, kuris taip mainikaudamas už tarnybą gautą arklio galvos dydžio aukso gabalą galop išmainė į niekam nereikalingą, t. y. visiškai atšipusį galąstuvą. Tačiau dar svarbiau bus pastebėti tai, jog toks tikrų dalykų išmainymas į surogatus nėra tik paprastas, doras, jaukus kvailumas, nepakaltinamas išsiblaškymas, neatsargumas. Iš tiesų, tai yra blogis labiausiai konceptualia to žodžio reikšme.
Jeigu norite, blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, krikščioniškuoju požiūriu, blogis yra gėrio trūkumas, būties nepakankamumas. Taigi dažnai atsitinka ir taip, kad į būtį neužsandarintas substancionalumo rėmuose blogis prasisunkia, būtiškosios pamėklės pavidalą įgyja tik dėvėdamas gėrio kauką. Neatsitiktinai garsusis filosofas ir teologas Vladimiras Solovjovas tvirtina, kad šėtonas yra Dievo beždžionė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2014/05/07/news/rusija-kaip-dievo-bezdzione-4663347/.
Kaip ir kitus suaugusiojo mentaliteto žmones, mane labiausiai nuliūdino tai, kad Georgo Floido pagerbimo mintinguose jaunimas buvo mokomas atsiklaupti nežinia prieš ką.
Tokia per pasaulį nuvilnijusi atsiklaupimo akcija išties įgijo neįtikėtinai šiurpų, beveik demonišką beždžioniavimo pavidalą. Kaip visi matėme, reikalavimas atsiklaupti čia neturėjo jokios mirusiojo pagerbimo reikšmės, o buvo tik apgailėtinas žmogaus sugebėjimo savanoriškai atsisakyti savo orumo testavimas, nešvanki religinio nusižeminimo karikatūra!
Immanuelis Kantas Kristijono Gotlibo Milkaus Lietuvių-vokiečių ir Vokiečių-lietuvių žodyno „Draugo prieraše“ pastebi, kad lietuviai iš kitų tautų išsiskiria savo išdidumu, jie esą nesiklaupia net prieš savo vyresniuosius. Savo ruožtu naujausiųjų laikų Lietuvos poetas, vadinamas tautos dainiumi, lietuviško mentaliteto duotybėje pabandė įžvelgti stiprią nuolankumo dozę, tvirtindamas, kad lietuvį atsiklaupti išmokė katalikų Bažnyčia. Kaip atrodo, poetas yra neteisus net faktografiniu požiūriu, prisimenant tą aplinkybę, jog sovietmečiu katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo disidentinio judėjimo už tautos ir tikėjimo laisvę pagrindiniu šaukliu. Tačiau iš tiesų nieko nėra baisiau už tai, kai religinio kulto ir apeigų ceremonijos dalis pamėgdžiojimo būdu yra išnešama į politinio šou areną. Tai – velniškas nesusipratimas!
Nežinau Lietuvoje kito tokio universiteto dėstytojo, kurį studentai būtų taip gerbę ir besąlygiškai mylėję, kaip Gintaras Beresnevičius. Tačiau studentai nesirinko į mitingus, neprotestavo dėl to, kad jų mylimas dėstytojas buvo uždusintas policininkų, įkišusių jį į šunims vežioti pritaikytą policijos mašinos bagažinę.
Žinia, G. Beresnevičius nebuvo nei juodaodis, nei nusikaltėlis, o tik rašytojas, talentingas mokslininkas, studentų širdis užbūręs dėstytojas, geras žmogus, nuostabus bičiulis.
Kaip atrodo, mūsų tyruose tuomet nesigirdėjo nė vieno jauno žmogaus protesto balso tik dėl to, kad nebuvo patogaus masiniam pamėgdžiojimui pavyzdžio, o savarankiškos mintys labai retai veisiasi ne tik jauno, bet ir seno žmogaus galvose.
Nemoku angliškai keiktis, todėl apie G. B. žudikus policininkus lietuviška maniera pasakysiu taip: šūdvabaliai!
(Bus daugiau)
2020.06.10; 14:10
