Pati bites laikanti ir medų įvairiomis progomis dovanojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė per Žolines atsinaujinusiame Bitininkystės muziejuje Ignalinos rajone dalyvaus Medkopio pabaigos šventėje ir atidarys naujas interaktyvias ekspozicijas apie bites.
 
Žolinių dieną  Senovinės bitininkystės muziejuje vyks Medkopio pabaigos šventė „Ulioja bitela“ ir ES lėšomis atnaujintos muziejaus ekspozicijos pristatymas visuomenei.
 
Lankytojai kviečiami ne tik į naujai atgimusį muziejų, bet į smagų renginį, kuriame sužinos daug įdomių dalykų apie bites. Vyks paskaitos, koncertai, žolynų skulptūrų kūrimas, bičių produktų ir skirtingų skonių medaus degustacija, amatų kiemai, kūrybinės dirbtuvės.
 
Iškilmingas šventės atidarymas Aukštaitijos nacionaliniame parke, Stripeikių kaime, esančiame Senovinės bitininkystės muziejuje prasidės po vidurdienio. Čia rengiamos Austėjos ir Bubilo dievybių pagarbinimo apeigos, bus sveikinami garbingi svečiai.
 
Nuo pat vidurdienio veiks bičių produktų, kulinarinio paveldo ir tautodailės darbų mugė bei amatų kiemai ir kūrybinės dirbtuvės. 
 
Kūrybinėse dirbtuvėse šeimininkaus Juventa Mudėnienė su „Statom pasakų miestelį“; numatytas meduolių dekoravimas su „Spalvoto meduolio“ meduolininkėmis Violeta ir Ramune; duonos kelio edukacija su Indre; proginės „Medkopio 2019″ monetos kalimas su Mantu; parodomasis midaus virimas ir degustacija su midaus „guru“ Eriku; žolynų skulptūrų rišimas su žolynų žinove/ skulptore Viktorija; molinės bitės lipdymas su keramike Jolita; juostų audimas, apyrankių pynimas, vaistingųjų augalų arbatų ragavimas su garsiąja Breidokų šeimyna; tautinis paveldas ginutiškio „Gaidelio žuvienė“; medienos paslapčių išrišimas su Audriumi; šiaudinių sodų rišimas, natūralaus muilo virimas, vilnos vėlimas su Reškutėnų amatų centro bendruomene.
 
Ignalinos, Utenos, Zarasų, Molėtų, Visagino, Švenčionių bibliotekų edukaciniai kiemeliai kvies vaikus į „Pasakišką pikniką“. Edukaciniuose kiemeliuose bus pristatomi populiarūs vaidybiniai personažai, vaikai bus įtraukiami į edukacijas, kūrybines dirbtuves, interaktyvias viktorinas, vizualinius bei garsinius pasakų skaitymus, žaidimus.
 
Koncertuos Domantas Razauskas ir „Baltasis Kiras“.
 
Senovinės bitininkystės muziejus iš visų pusių apsuptas miškų ir girių, išsidėstęs 4 hektarų plote. Muziejus įrengtas tradicinėje bitininko sodyboje su pirkia, svirnu, klėtele, tad naujoji ekspozicija įsikūrusi tiek viduje, tiek lauke.
 
Ypatingas dėmesys skiriamas bitininkystės istorijai, bičių šeimos gyvenimui, vaizdžiam bitininko darbo demonstravimui, medaus ir kitų bitininkystės produktų pristatymui.
 
Pasak ekspozicijos dizainerės Skirmantės Vaitkevičiūtės, ekspozicijoje integruotos net aštuonios edukacinės programos, paruoštos Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojų. Atnaujintoje hamakų patalpoje vyksta propolio relaksacijos seansai, kluone lankytojai galės išsikepti meduolių, tradiciniu būdu išsilieti vaško žvakę. Lauko stende net keturiomis kalbomis galima pasiklausyti muziejaus įkūrėjo Bronislovo Kazlo minčių.
 
Muziejaus ekspozicija lankytojus supažindina ne tik su senoviniais, bet ir su pačiais naujausiais bitininkystės metodais. Galima pamatyti moderniausią stiklinį avilį ir stebėti, kaip koriuose gyvena bitės, pažinti bičių šeimyną iš arčiau  pasmalsauti apie bites motinėles, bites darbininkes ir tranus. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.15; 02:00

1979-aisiais turėjau didelio malonumo baidare keliauti Aukštaitijos nacionalinio parko (tada – Nacionalinio parko) ežerais, dažniausiai sujungtais upeliais, protakomis. Tik vienoje kitoje vietoje baidarę teko persinešti arba persivežti iš ežero į ežerą. Per dešimt dienų nuo Pakaso, ežerais ir Žeimena, Nerimi atplaukėme iki Vilniaus, iki Žirmūnų.

Keliaudami gėrėjomės žmogaus dar mažai paliesta gamta. Daugiau kaip pusę parko teritorijos užima miškai, jį puošia maži etnografiniai kaimai, gamtos ir žmogaus sukurti paminklai. Čia plyti Tauragno, Dringio, Lūšių, Asalnų, Baluošo, Ūkojo, Pakaso, Almajo ežerai, kurių kiekvieno plotas – ne mažesnis kaip 200 ha. O kur dar mažesni ir visai maži ežerai ir ežeriukai (jų septyniasdešimt aštuoni)!

Daug fotografavau, užsirašinėjau, nes ketinau išleisti turistinę knygelę.

Ir štai po 37-erių metų aš vėl šiame nuostabiame Lietuvos pakraštyje. Rūpėjo vėl pažvelgti į žydruosius ežerus, tiesa, šį kartą jau ne iš baidarės.

Ar labai pasikeitė Aukštaitijos nacionalinis parkas? Per dvi dienas galima padaryti daug nuotraukų, vieną kitą kartą pasimaudyti, bet negalima atsakyti į šį sudėtingą klausimą. Mano įspūdis: nelabai. Ežerai, miškai – tie patys, o kaimuose buvau tik keliuose. Ne kartą teko prašyti leidimo per kiemus prieiti prie ežero, prie vandens. Visada leisdavo. Kaip ir visur Lietuvoje, vaizdingesnės paežerių vietos užimtos, jautiesi tarsi nekviestas užėjęs į svečius.  Vienoje vietoje gale liepto įspėjimas: privati valda. Negalėtų būti, kad tas didžiulis ežeras – privatus, bet taip parašyta. Gal privatus tik tas lieptas?

Kirdeikiuose ilgiau pasikalbėjome su mokytoja iš Kauno. Daug namų, sodybų – jau vaikų, kitų artimųjų, gyvenančių kitur, rankose. Žiemą Kirdeikiai ištuštėja. Namai labai brangūs. Kaimuose, bažnytkaimiuose daug geriama. Kaip ir visur Lietuvoje.

Pateikiu tos kelionės kai kurių nespalvotų nuotraukų kopijas šalia šią vasarą darytų. Tada stengiausi užfiksuoti kuo senesnius etnografinių kaimų statinius, kurių, tikriausiai, jau nebėra.

Dabar važinėjau ne tik po Aukštaitijos nacionalinį parką – lankiausi Molėtuose, Ignalinoje, Labanore, Dubingiuose, prie Juodųjų ir Baltųjų Lakajų. Nakvojau Palūšėje, 2017-ųjų mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, prie Baltųjų Lakajų.

Pasakiškai graži mūsų Lietuva.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2016.09.25; 16:03

Čia Lietuva, čia lietūs lyja… Čia girtas vokietis jachta atsitrenkia į strateginį objektą… Keli šimtai vokiečių tyčiojasi iš Vakarų ir garbina Rusiją, kuri Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose jiems davė į kailį. Iš baimės garbina, kad negautų trečią kartą, kuris, kaip sakoma, nemeluoja… 

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia Premjeras negali atleisti užsibuvusio ir susikompromitavusio valdininko… O Seimo narys demonstratyviai valgo bakterijomis užkrėstus koldūnus, ir nieko – sveikas gyvas juokina būsimus rinkėjus…

Kas dar? Berankis žaidė kaip be rankų, o Rūta žalioji, per dažnai laistoma, ėmė vysti… Kas dar? Kapitonas Mazuronis palieka savo laivą likimo valiai…

Juokai juokais, bet Putinas gerai sugalvojo: neleidžiate laisvai iki Berlyno važinėti rusų baikeriams, tai dabar pabandykite į Lietuvą, Latviją neįsileisti papirktų vokiečių, apsikarsčiusių prorusiškais plakatais. Štai jums Šengeno zonos privalumai…

O tas girtas vokietukas man priminė jo gentainį, kuris Brežnevo laikais su sportiniu lėktuvėliu perskrido geležinę uždangą ir nusileido ne bet kur – prie Kremliaus vartų. Panašiai pasielgė anais gerais laikais Algirdas Didysis, lietuvių nepelnytai vadinamas tik kunigaikščiu.

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Išgirdęs šią naujieną, aš klaidingai pagalvojau, kad vokietukas atsitenkė į Nepriklausomybės laivą. Viešpatie, to dar betrūko! Ir nėra kaltų, ir niekas žaibiškai nepasodintas iki gyvos galvos už tokį nusikaltimą! Kai susiprotėjau, kad apsirikau – net lengviau pasidarė. Bet ir vėl: o jeigu ir šis laivas taip saugomas? Juk čia Lietuva, kur ne tik lietūs lyja – ir įvairaus plauko ekonominiai nusikaltėliai, kyšininkai politikai jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jie tik pakratomi , atsistatydina arba atstatydinami, bet niekada nepasodinami.

Gražu mūs Lietuvoj… Ypač gražiai atrodo nelegaliai pastatytos milijonierių pilys draustiniuose, parkuose, net Neries pakrantėje ties Žvėrynu. Jos ne tik gražiai atrodo, bet ir budriai saugomos. Kaip ir dera pilims bei jų valdovams: jokie valdininkėliai visuomenės intereso apginti negali. Net buvęs gamtosaugininkas ir buvęs Prezidentas liko it musę kandęs. Gal dėl to dabar veikianti Prezidentė jų neužkabinėja. Sprendžiant pagal neįveikiamas pilis, turtuolių daug ir jų vis daugėja, greitai visi būsime milijonieriai…

Tikrai gražu mūs Lietuvoj… Ypač žvelgiant iš apžvalgos bokštų, kurių pridygo kaip grybų po lietaus. Dzūkijoj, Aukštaitijoj ir Žemaitijoj jų apie dvi dešimtys, ir vis daugėja. Man patinka… Prisimenu, su profesoriumi Česlovu Kudaba į Aukštaitijos nacionalinį parką žvelgėme nuo Ledakalnio.

Aš aikčiojau iš nuostabos ir apgailestavau, kad, dar vieną kitą metrą palypėjus, būtų gražiau. Reikėtų čia pastatyti apžvalgos bokštą. Nereikia, kaip yra, to ir užtenka, – nesutiko profesorius… Kažin, ką dabar jis pasakytų? 

Tikrai gražioj Lietuvoj kartais nelabai gražius darbus dirbame. Lietuvai pagražinti draugijai dar yra ir bus ką veikti. 

2016.08.11; 12:18