Viešas Vilniaus forumo paklausimas dėl Ministro Pirmininko patvirtintos darbo grupės „Pasiūlymams dėl valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo parengti“ sudarymo principų ir jai keliamų tikslų
Vyriausybė, paskelbusi švietimą politikos prioritetu, pirmųjų veiksmų ėmėsi aukštojo mokslo srityje. Ministro Pirmininko 2017 m. kovo 6 d. potvarkiu sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė iki š. m. balandžio 28 d. turėjo pateikti Vyriausybei siūlymus dėl universitetų jungimo ir stambinimo.
Aukštojo mokslo reforma pradedama tinklo optimizavimo klausimu, kuris yra jau beveik dešimtmetį eskaluojamos idėjos jungti universitetus tąsa. Tačiau šio klausimo sureikšminimas ir pavertimas svarbiausiu bei prioritetiniu skatina abejoti, ar skelbiama nauja universitetų pertvarka iš tiesų nėra tik dar vienas mėginimas stambinti institucijas, nekeliant ir nesprendžiant sisteminių problemų, kurias sukūrė ligšiolinės pastangos aukštojo mokslo srityje beatodairiškai diegti neoliberalizmo ideologija grindžiamus ,,laisvosios rinkos“ principus. Ja remiantis įgyvendinta aukštojo mokslo reforma tik pagilino šios srities krizę.
Tai, kad planuojant jungti universitetus nekalbama apie naują politinį aukštojo mokslo veiklos kontekstą, nesvarstoma Universiteto misija tautai ir Lietuvos valstybei, leidžia teigti, kad ir ši Vyriausybė nėra pasiryžusi stabdyti valstybės priedanga vykdomo aukštojo mokslo suprekinimo ir jau sustambintų universitetų vertimo akademinio verslo įmonėmis. Tokius užmojus liudija universitetų siūlymų „optimizuoti tinklą“ pobūdis ir darbo grupės sudarymo principai bei pirmieji šios grupės veiklos žingsniai.
Mechaninis universitetų jungimas nėra ir negali būti vienintelis ir svarbiausias būdas aukštojo mokslo problemoms spręsti, ir jis nevyksta vien pačių universitetų gera valia ir iniciatyva. Tai liudija visi ankstesni raginimai ir niekada rimtai nesvarstyti projektai jungti universitetus.
Tokios padėties iš esmės keisti nesiryžtama ir dabar. Vyriausybei išsikėlus tikslą pertvarkyti universitetų tinklą, jo optimizavimo poreikis, kaip ir anksčiau, grindžiamas ne specialistų atliktais mokslo ir studijų programų turinio ir galimybių gerinti jų kokybę vertinimais, o tik apeliuojama į dėl demografinės padėties drastiškai mažėjančius studentų skaičius. Universitetų pateikti „reformos“ siūlymai priminė pageidavimų koncertą, paremtą stipresniojo teise ir sunkiai nuslepiamu naudos sau siekiu.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės sudėtis ir jau priimti sprendimai liudija, kad politinės nuostatos lieka iš esmės nepakitusios, o jos veiklos tikslas turėtų būti ne aiškiai apibrėžti sujungtų universitetų įsipareigojimus visuomenei ir valstybei, bet patenkinti naudos iš surinkinto aukštojo mokslo pirmiausia sau siekiančių sluoksnių interesus. Susitarime dėl bendrųjų aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos principų darbo grupė svarbiausiais pertvarkos tikslais įvardijo efektyvumą, išteklius, finansinį pagrįstumą ir pirmiausia grynai utilitariniais kaštų skaičiavimais, bet ne mokslinių tyrimų teoriniu fundamentalumu ir ilgalaikiu aktualumu bei dalykiniu ir ugdomuoju studijų turiniu matuojamą kokybę.
Darbo grupės branduolį sudaro verslo atstovai ir valstybės pareigūnai. Grupėje, turbūt dėl galimų šališkų interesų, nėra universitetų administracijų atstovų. Tačiau joje nėra nė vieno žmogaus iš akademinės srities, meno ar kultūros pasaulio, nėra asmenų, turinčių tokiam darbui reikalingos akademinės patirties, valstybiniu mąstymu grįstą požiūrį ir gebančių atsispirti suinteresuotų grupių spaudimui. Paradoksalu, bet tikėtina, kad tokie asmenys nėra įtraukiami į valdžios organizuojamas grupes vienam ar kitam klausimui spręsti, nes gali būti principingi ir neprisitaikantys. Jei Vyriausybės sudaromomis darbo grupėmis norima pasiekti valstybei bei visuomenei reikšmingų ir naudingų sprendimų, jos turėtų ne kam nors atstovauti, o gerai išmanyti joms patikėtą darbą.
Darbo grupės sudėtis yra nuoroda į politines nuostatas, todėl darytina prielaida, kad Vyriausybės ir ŠMM daromi žingsniai yra gerai pasverti ir strategiškai motyvuoti. Atsižvelgdami į paminėtas aplinkybes ir norėdami aiškiau suprasti tikrąsias politines ir ideologines Vyriausybės ir ŠMM nuostatas aukštojo mokslo klausimais, taip pat įsitikinti artėjančių sprendimų dėl dar vienos universitetų pertvarkos pagrįstumu ir teisingumu, maloniai prašome išsklaidyti visas kylančias abejones dėl darbo grupės sudarymo principų ir jai keliamų tikslų atsakant į šiuos klausimus:
- Ar pasirinktas universitetų tinklo pertvarkos kelias ir jų mechaniško stambinimo būdas reiškia tai, kad Lietuvoje bus tęsiama pražūtinga neoliberali aukštojo mokslo politika?
- Ar numatoma universiteto tinklo pertvarka yra grindžiama kokia nors nuoseklia ir aiškia paties universiteto paskirties visuomenėje ir valstybėje vizija, ar ji yra tik dar vienas mėginimas lengviausiu ir trumpiausiu keliu „optimizuoti“ ir valstybės biudžetui sumažinti universitetų išlaikymo išlaidas?
- Ar Lietuvos aukštojo mokslo strateginiu tikslu laikomas siekis išsaugoti ir plėsti šalies intelektinį ir kūrybinį potencialą bei ugdyti visapusiškai išsilavinusius ir kūrybingus piliečius, ar jo vieninteliu ir svarbiausiu uždaviniu laikomos pastangos vykdyti tik greitą ir vienkartinę naudą turinčius duoti ,,klientų“ užsakomus specialius tik ribotą taikomąją vertę turinčius mokslo projektus ir rengti siauro intelektualinio ir kultūrinio akiračio specialistus darbo rinkai?
- Ar suprantama, kad tęsiant neoliberalią universitetų surinkinimo strategiją ir perorientuojant juos tik į „pelningas“ veiklas neišvengiamai bus nuvertintas fundamentinis mokslas ir studijos, kurie yra būtini aukštosios mokyklos ir visuomenės sukaupto intelektinio potencialo plėtojimo ir jo perdavimo naujoms kartoms sąlyga?
- Ar verslo atstovų vyravimas darbo grupėje neliudija, kad Vyriausybė ir ŠMM vadovaujasi neoliberalizmo ideologijos nuostata, kad verslo atstovai geriausiai išmano ir atstovauja visuomenės interesams aukštojo mokslo srityje, o radikalus šios srities surinkinimas savaime ir geriausiai išsprendžia aukštojo mokslo problemas?
- Ar universitetų jungimas bus vykdomas kompleksiškai nesprendžiant politinių – aukštojo mokslo ir universitetų valdymo, studijų finansavimo ir jų kokybės gerinimo, etc. – problemų?
- Kokiomis ir kieno atliktomis universitetų būklės ir perspektyvų analizėmis remsis darbo grupė, įpareigota priimti strateginius, ilgalaikių bei potencialiai negrįžtamų padarinių turėsiančius sprendimus dėl šalies universitetų jungimo?
- Ar darbo grupei pateikus universitetų tinklo pertvarkos planą bus surengtos viešos ir demokratiškos diskusijos dėl pateiktų pasiūlymų ir ar bus leista šalies visuomenei ir akademinei bendruomenei išsakyti savo požiūrį bei teikti siūlymus dėl universitetų jungimo principų bei jo įgyvendinimo būdų?
- Ar atsiribojus ir užsidarius nuo visuomenės ir akademinės bendruomenės vykdoma universitetų tinklo pertvarka nėra iš anksto pasmerkta tapti dar vienu mėginimu siaurame žmonių būryje perskirstyti dėl įgyvendintos neoliberalios „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos dar labiau sumenkusius universitetų žmonių ir finansinius išteklius, tai yra, ar ji nėra bandymas persidalyti po šios nevykusios reformos dar likusius „studijų krepšelius“ ir „privatizuoti“ vertingą iš uždaromų universitetų perimamą „nebereikalingą“ nekilnojamąjį turtą?
Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.
2017.03.30; 06:57
