2013 ir 2014-ųjų metų sandūroje vyko įdomūs dalykai. Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas paskelbė laišką „Dėl Lietuvos tautos istorinės atminties įstatymo projekto". Lietuvos istorikų profesionalų bendruomenę vienijanti ir jai atstovaujanti institucija minėtame laiške, adresuotame Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, išreiškė susirūpinimą įstatymo projekte deklaruojamu siekiu įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą" (iš įstatymo projekto „Aiškinamojo rašto"), kuriuo turėtų rūpintis Tautos istorinės atminties taryba.
Istorikų ir politikų keliai nuolat susikerta arba išsiskiria. Pastaroji tarpusavio sąveika vyksta istorijos politikos lauke, sukeldama diskusijas, įtampas ir, neretai, konfliktus. Kartais į šį lauką pabando įsibrauti ir kitų profesijų bei akademinių disciplinų atstovai siūlydami savitus receptus, ką reikėtų daryti su istorija, kokį naratyvą apie praeitį konstruoti, kaip juo indoktrinuoti visuomenę. Pastaruoju metu šiuos sudėtingus klausimus ėmėsi aktyviai spręsti politikai, sukurdami anksčiau minėto įstatymo projektą ir taip išprovokuodami diskusiją, kuri, esu įsitikinęs, privalėjo prasidėti anksčiau.
