Kęstutis Girdzijauskas, knygos „Koplyčios paslaptis“ autorius

Slaptai.lt skelbia interviu su knygos „Koplyčios paslaptis“ autoriumi Kęstučiu Girdzijausku

Kęstuti, į šių metų Vilniaus knygų mugę atėjote ne tuščiomis – atsinešėte leidinį apie pokariu nugriautą Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Kas paskatino Jus parašyti apie šią seną istoriją?

Nerijus Bakasėnas, šio interviu autorius

Gyvenimas – tarsi srauni upė. Jo tėkmėje dingsta įvykiai, palikdami apie save vieną kitą nuotrupą, pranyksta kaimai, miestai, dingsta valstybės. Pagaliau net tai, ką šiandien įvardijame kaip esamu, turi savo prarastąją dalį. Vilnius – ne išimtis. Prieš karą Vilnius tūrėjo dar vieną svarbų savo identiteto objektą, taip pat gerai žinomą, kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai. Pokariu, 1950 metais, objektas buvo nugriautas sovietų valdžios, o atminimą apie tai baigia ištrinti laikas.

Daug pastatų Vilniaus senamiestyje, nukentėjusių per karo aviacijos bombardavimus (bet tinkamų atstatyti), buvo nugriauta 1945 – 1948 metais. Tuometiniams sovietų vadovams atrodė puiki mintis nutiesti naują, platų prospektą nuo geležinkelio viaduko iki Žaliojo tilto. Taip būtų atsiradęs patogus kelias, atvažiavus iš Minsko, kirsti senamiesti ir Ukmergės gatve, tęsti kelionę į Rigą. Norint įgyvendinti projektą, reikėjo nugriauti Aušros vartus, Šv. Kotrynos bažnyčią ir Šnipiškių Jėzaus koplyčią.

Kas ir kodėl pastatė Šnipiškių koplyčią?

„1661 metais vyskupas Bialozoras, išvadavimui iš Maskvos okupacijos atminti, pavedė katedros kapitulai nedelsiant pasirūpinti Vilniaus Kalvarijų steigimu. Steigti pirmąją Kryžiaus kelio stotį prie Neries, ant Šnipiškių kalvelės, sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1655–1661 metų kare.

Kaip matyti iš išlikusių nuotraukų, kad tai buvo mūrinė, tinkuota, iš pažiūros kokių 5–6 metrų aukščio, klasikinio stiliaus koplyčia. Vario skarda dengtą jos stogelį laiko keturios apvalios kolonos, aprėmindamos keturių arkinių langų erdvę. Koplyčios viduje stovi medinė nešančio kryžių Kristaus skulptūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje). Ant stogelio pritvirtintas dekoruotas metalinis katalikiškas kryžius. Koplyčia aptverta simboline tvorele. Priešais matosi kelios eilės medinių suoliukų, ant kurių gali atsisėsti pavargę maldininkai.“ – rašo savo knygoje „Koplyčios paslaptis“ Kęstutis Girdzijauskas.

Kęstučio Girdzijausko knyga „Koplyčios paslaptis“

Naujos knygos (2020 m.) „Koplyčios paslaptis“ pristatymuose dalyvavę gidai pastebėjo daugiau Vilniaus paslapčių, kurias reikėtų plačiau atskleisti vilniečiams ir miesto svečiams. Apie vieną dingusio Vilniaus epizodą šiais metais išleidote knygą. Kodėl nutarėte plačiau papasakoti apie šį epizodą ir su juo susijusius įvykius?

Mintis parašyti knygą apie dingusią koplyčią kirbėjo jau seniai, bet vis nebuvo laiko, atsirasdavo neatidėliotinų reikalų. Šnipiškių koplyčios „paieškos“ truko apie 10 metų. Pagrindinis lūžis įvyko praeitais metais, kai vienas „veikėjas“ pareiškė, kad nereikia rašyti knygų apie tai, ko nebuvo, geriau įsigilinti į mūsų Sovietinę pokario istoriją, vertinti meno vertybes, sukurtas socializmo sąlygomis. Tada supratau, kad reikia parašyti apie kultūros objektus, nugriautus 1948–1950 metais. Jaunoji karta to jau nežino, o vyresniosios kartos vaikystės atsiminimai baigiasi ties 1965 metais Jaunimo sode stovėjusiu „Drambliukų“ fontanu.

Kokie įvykiai, renkant informaciją apie koplyčią, patį labiausiai nustebino?

Koplyčios nugriovimo istorija buvo taip gerai užmaskuota, suformuoti įtykinami mitai, kad net sunku buvo patikėti, kad tai atsitiktinumas. Tik kai susipažinau su archyvų medžiaga, pradėjo dėliotis nuosekli knygos istorija. Tada nustebau, kad yra žmonių, kurie domisi ir tikrai žino daug daugiau už mane. Tik po to, kai 2017 metais Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra (dabar eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje), galutinai patikėjau Šnipiškių koplyčios istorijos tikrumu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iškilmingai ir deramai palaidojus 1863 – 1864 metų sukilimo didvyrius, (sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne), pastebėtas vienas sutapimas: dauguma sukilėlių turėjo medaliukus su Šnipiškių Jėzaus koplyčios atvaizdu.

Kodėl būtent tokie medaliukai (su Aušros Vartų Madonos, Šnipiškių Jėzaus koplyčios), virto pasipriešinimo simboliais? Gal 1863 metais dar buvo žinoma tiesa apie Šnipiškių kalnelio palaidojimus ir tikima Šnipiškių Jėzaus stebuklų galia? Šnipiškių Jėzaus koplyčia buvo laikoma viena švenčiausių vietų XIX amžiaus Vilniuje.

Aušros vartai. Slaptai.lt nuotr.

Kokia būtų nauda miestui iš koplyčios atstatymo? Vilniuje tūrime daug bažnyčių…

Dabar, paviešinus koplyčios paslaptį, viešoje erdvėje formuojasi iniciatyva atstatyti Šnipiškių Jėzaus koplyčią. Atsiranda diskusija – kaip koplyčia turėtų atrodyti, koks dydis, ar viduje reikia statyti autentišką Kristaus, nešančio kryžių, figūrą ar pagaminti naują.

Vienareikšmiškai sutariama, kad būtų akivaizdi nauda miestui. Atvykstamojo turizmo specialistai (kelionių organizatoriai ir gidai) vieningai sutaria: tokio naujo turizmo traukos objekto atsiradimas papildomai pritrauktų apie 200 000 užsienio turistų (maldininkų) per metus. Vilnius atgautų dar vieną savo identiteto objektą, tik jam būdingą atributą, tokį kaip Gedimino pilies bokštas, Trys kryžiai ar Aušros vartai.

Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Pasirūpinkime, kad ateinančios kartos žinotų šią Lietuvos istorijos dalelytę, kad nebūtų pasiektas koplyčios nugriovimo tikslas – ištrinti dalį mūsų istorijos. Šventa vieta tuščia nebūna.

Mes turime vėl ją užpildyti ir išsaugoti mūsų vaikams.

Atstatykime Šnipiškių Jėzaus koplyčią!

Parengė Nerijus Bakasėnas

2020.07.29; 00:30

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nieko neturiu prieš Ričardą Gavelį, kurio vardu Vilniaus meras Remigijus Šimašius siūlo pavadinti skverą prie Aušros Vartų.
Oršos mūšiui – 500 metų. Vytauto Visocko nuotr.
 
Bet sutikite, Vilniuje, ir ypač Senamiestyje, vardai turi būti amžių patikrinimus praėję.
 
Laikau mero žinią – provokacija.
 
Pasak įžymaus Lietuvos istoriko Alfredo Bumblausko, išliko žinių, kad iš pasaulinio Oršos mūšio grįžtančiam Konstantinui Ostrogiškiui pagal romėnų paprotį Vilnius surengė triumfo žygį. Tuo metu dar neseniai pastatyti miesto gynybos rytiniai vartai, pro kuriuos jis atvyko, jo garbei buvo pavadinti „Ostrožkije varota“. Bėgant laikui pavadinimas kito į „Aštriuosius vartus“, „Ostra brama“, kol lietuviai išvertę pavadino „Aušros vartais“. Pridursiu, kad ta proga didvyriui buvo leista Vilniuje įsteigti kelias ukrainietiškas stačiatikų cerkves. Jos ir dabar egzistuoja, tik Maskvos pavaldume.
 
 
Štai Konstantino Ostrogiškio vardu ir reikėtų skverą pavadinti.
 
 
Šioje temoje ir aš esu „prie ko“:
 
2020.06.05; 08:00

Kęstučio Girdzijausko knyga „Koplyčios paslaptis“

Kęstučio Girdzijausko knygos “Koplyčios paslaptis” viršelį papuošė pripažinto pasaulyje monumentalisto Michailo Saghoyano paveikslas.

Unikali knyga, skirta prisiminti tam tikrą Lietuvos istorijos laikotarpį, kai niekas nedrįsdavo net prieštarauti esamai sistemai. Galime prisiminti ir carinės Rusijos, ir tarybinės Rusijos bandymus sunaikinti Didžiąją Lietuvos istoriją, ištrinti ją iš mūsų atminties. Privalome išsaugoti ateinančioms kartoms savąją praeitį, nes tauta be istorijos – tauta be ateities

„Praėjo 70 metų ir jaunoji karta jau nežino, kaip buvo ištrinta ir nepelnytai užmiršta svarbi Vilniaus vieta. Ateina laiko riba, kai neliks gyvųjų laikmečio liudytojų, visiems atrodys, kad to niekada nebuvo. Tiesa turi teisę gyventi. Knyga skirta ne tik jaunimui, bet ir visiems tikriems Lietuvos istorijos mėgėjams”, „Lietuviams yra dar šventesnė vieta Vilniuje nei Aušros Vartai. Bolševikai ją visiškai sunaikino, ištrynė, sulygino su žeme. Tikiu, kad atgimstančioje Lietuvoje žmonės atstatys ir vėl garbins šią šventą vietą,“ – tai ištraukos iš Kęstučio Girdzijausko knygos “Koplyčios paslaptis”.

Kęstutis Gridzijauskas ir Michael Sagojan

Knygos “Koplyčios paslaptis” autorius Kęstutis Girdzijauskas ir dailininkas Michailas Sagojanas paveikslo „Koplyčia” idėją ir siužetą kūrė kelis mėnesius. Armėnų kilmės, Lietuvoje gyvenančio dailininko Michailo, paveikslai ir jo veikla– tai lyg ženklas, kad Lietuvos istorijos didingumas uždega kiekvieną, kuris prisiliečia prie jos. Pavaizduota koplyčia yra lyg simbolis, kad šalis pakilo iš pelenų. Tai simboliška ir dėl to, kad Mikhailo Saghoyano darbai, skirti Lietuvos istorijos įamžinimui, tapo jo gyvenimo tikslu. Žinomiausias menininko darbas yra  paveikslas „Lietuvos aušra“, vaizduojantis didžiausius Lietuvos praeities didvyrius  ir žymiausius architektūrinius paminklus. Šis didžiausias Lietuvos paveikslas, skirtas Lietuvos respublikos įkūrimo metinėms, eksponuojamas Druskininkuose. Pasak dailininko, vieną didžiausių savo darbų jis sukūrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtamečio proga, kaip dovaną šaliai, kurioje jis gyvena ir kuria.

Dalis dailininko Mikhailo Saghoyano darbų šiuo metu eksponuojami privačioje meno galerijoje, Antakalnio g. 39, Vilniuje. Kviečiame aplankyti ir įsigyti. Dėl galerijos lankymo, parodų rengimo ir paveikslų įsigijimo kreiptis tel. 868300588.

Parengė Nerijus Bakasėnas

2020.02.19; 00:45

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

Žiniasklaidoje pasigirdo balsų, kad Aušros Vartų kaip kelionės pradžios pasirinkimas yra šiek tiek rizikingas, nes Aušros Vartai visų pirma turi religinę prasmę, o ne valstybinę.

Man, kaip Lietuvos istorijos mėgėjui, praeinant pro Vartus jie visų pirma asocijuojasi su pergalingu LDK mūšiu prie Oršos. M.Bielskio kronikoje teigiama, jog Oršos mūšyje buvo nukauta 40 tūkstančių maskvėnų, į nelaisvę paimti jų karvedžiai. LDK kariuomenė atsipirko nedideliais nuostoliais – manoma, jog žuvo apie 500 lietuvių riterių. Garsas apie mūšį pasklido beveik visoje būsimoje Europos Sąjungoje.

Pasak LDK žinovo istoriko Alfredo Bumblausko, išliko žinių, kad iš Oršos mūšio grįžtančiam Konstantinui Ostrogiškiui pagal romėnų paprotį Vilnius surengė triumfo žygį. Jis įžygiavo į Vilnių pro tuo metu dar neseniai pastatytus miesto gynybos rytinius vartus, dabar vadinamus Aušros vartais.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir jo žmona Diana. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tad Gitano Nausėdos inauguracijos iškilmių pažymėjimo scenarijaus pradžia, Aušros vartai, yra labai valstybiškai simboliška. Priminimas Maskvai, kad neverta puoselėti nedorų vilčių Lietuvos, Ukrainos, o ir Baltarusijos atžvilgiu.

Puiki pradžia, kad taip ir toliau…

Žinoma, ir religinis akcentas turėjo prasmę. Juo labiau, kad Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomas Šv. Mergelės Marijos paveikslas yra garbinamas, kaip stebuklingas, ne tik katalikų, bet ir unitų, ir stačiatikių, t.y. visų LDK krikščionių.

Neatsitiktinai netoli Koplyčios vienoje Aušros Vartų gatvės pusėje yra unitų Šv. Trejybės bažnyčia, kurią fundavo tas pats Konstantinas Ostrogiškis (jo laikais LDK unitų dar nebuvo), ir vienuolynas, kitoje – stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas bei cerkvė (katedra).

Oršos mūšis. Paveikslas nutapytas XVI amžiuje nežinomo autoriaus. Originalas saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje

Mano nuomone, summa summarum visas parodytas Prezidento kelias, jungiantis praeitį su dabartimi, priimant priesaiką, galėtų pretenduoti į tradiciją.

2019.07.20; 08:00

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo. 

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).

„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.

Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.

Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?

O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…

Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.

Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.

Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…

Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu… 

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)

Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.

Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.

Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.

Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.05; 05:00

Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?

Plungės variantas

Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.

Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.  

Nutikimas Širvintose 

Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).

Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.

Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.

Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!

Varėnos mero akibrokštas

Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.

Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas.  Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.

O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.

Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.

Kam priklauso Aušros vartai?

Lenkijos parlamentas

Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.

Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.

Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org

2017.08.21; 07:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Vėl apie partizanus. Niekaip nenurimsta „Obzor“, toliau piktinasi NATO filmuku apie miško brolius. Nežinia iš kur, bet portalas ištraukė, kad filmuko pasakotojas, 95 metų latvis Arvid Bluzmanis spėjo pabuvoti ir SS legionieriumi. Rimtokas kaltinimas, reiktų argumentuoti. Bet „Obzor“, pats sau prieštaraudamas, toliau rašo, kaip A. Bluzmanis ilgai ir laimingai nugyveno iki šių dienų, nekalintas ir nebaustas sovietų okupantų.

„Obzor“ pasakoja, kad, kai šis „trečiojo reicho“ laikų herojus prabyla apie rusų kareivių žudymą, jo akyse sužiba ugnelės. Esą, panašios degė iš Aušvico krosnyse, į kurias tūkstančiai būsimųjų „miško brolių“ siuntė žydų vaikučius. Na, ir dar krūva bjaurasčių rašo apie tai, kokie iš tiesų blogi buvo tie žaliukai.

Žodžiu, „Obzor“ teisus, NATO neteisus. Kategoriškai. Net nereikia įrodymų. Kita vertus, daugelį meninių kalbos figūrų šiame straipsnyje jau galima būtų pavadinti įžeidinėjimais. Ir neapykantos kurstymu.

Lietuvai – Bizantijos likimas. Toliau nerimsta ir Vilniaus miesto Tarybos narė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Romualda Poševeckaja, miklina plunksną „Obzor“ portale. Tema tokia nekaltutė – tarptautinė mokslinė konferencija „Europos Sąjunga ir kultūrinis Bizantijos imperijos palikimas“. Organizuota Lietuvos graikų bendruomenės.

Taigi, R. Poševeckaja rašo, kad Bizantijos imperija žlugo dėl per didelės turčių ir skurstančiųjų atskirties, korumpuoto biurokratinio aparato, imperijos sostinės paniekos provincijoms ir pan. Problemų, kurios neaplenkė ir šių dienų Lietuvos. Esą būtent jas įvardija politologai ir ekonomistai kaip pagrindines šalies gyventojų pesimizmo, nusivylimo, alkoholizmo augimo ir savižudybių priežastis.

Skaitant politikės rašinį, susidaro įspūdis, kad sistemingai artėjame prie bizantiškojo žlungimo ir išnykimo. Nes valdžia bloga. Ne tik Lietuvos, turbūt ir Vilniaus. Bet pastarojoje dirba R. Poševeckaja, kuri, reiktų suprasti, yra gera. Tad gal viską sutvarkys. Jei Šimašius anksčiau neatleis už žodžio laisvę.

Nostalgija. Pasiėmęs pusšimčio metų senumo laikraščius „Sovetskaja Litva“, „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, „Obzor“ parengė faktų grandinėlę apie tai, kaip gerai gyvenome anais laikais, 1967-ųjų rugpjūtį. Kaip tiesiog klestėte klestėjo mūsų ekonomika.

Štai keletas dūsauti ir ašarą braukti priverčiančių prisiminimų. Prie Klaipėdos žvejybos uosto pradėtas statyti milžiniškas (6 tūkst. tonų talpos) žuvies šaldytuvas. Kapsuke eksploatacijai priduotas naujas daugiabutis – jau ketvirtas tais metais. Panevėžio autokompresorių gamyklos gaminiai tapo žinomi toli už Lietuvos ribų – Minsko, Gorkio, Briansko ir kt. automobilių gamyklose. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla džiaugiasi naujų darbuotojų papildymu – 24 elektromechanikos ir politechnikos technikumų absolventais.

Kai palygini su dabartimi – tiesiog klestėjome. Apie tai nerašo, bet galima įtarti, kad ir emigracija buvo artima nuliui, nes niekas nenorėjo bėgti iš tokios puikios šalies. Ir „Hiperbolė“ gražiai dainavo: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko…

Įrankis. „Sputniknews.lt“ ir „Obzor.lt“ jau ne pirmą kartą stveria neblogą propagandos įrankį – Rolandą Paksą. Kuris šįkart kritikuoja Lietuvos valdžią, kad ji vadovaujasi ne žmonių interesais, o įtakingų Vakarų šalių nurodymais.

Ne kokiame leidinyje, o savo asmeninėje interneto svetainėje kritikuoja. Bet kai tampa šitaip perrašomas „Sputniknews“ ir „Obzor“ – atrodo, kad skundžia valdžią propagandinei žiniasklaidai. Ir toks vaizdas sudaromas, kad kalba tautos pamiltas lyderis, atskleidžiantis visą tiesą apie dabartinės valdžios supuvimą. Skaldyk ir valdyk, taip sakant.

Nekaltučiai mokymai. Sputniknews.lt rusakalbė versija primena apie rudenį vyksiančius Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus „Zapad–2017“ – kokie jie būsiantys nekalti ir skaidrūs. Pradeda nuo to, kad ispanų naikintuvai, išskridę iš Estijos perimti virš Baltijos rusų karo lėktuvų, pažeidė neutralios Suomijos valstybės sieną. Suprask, jau tie NATO… O dar rusus drįsta sienų pažeidimais kaltinti…

O mokymai „Zapad–2017“, pasak „Sputniknews“, būsią visai nekaltučiai, tik apaugę kažkokiais mitais. Portalas paneigia net penkis iš jų, ir gaunasi tiesiog pastoralinis vaizdelis. Pirma, „Zapad–2017“ nedemonstruoja Rusijos Federacijos pasirengimo karui su Vakarais. Antra, šie mokymai – visiškai skaidrūs. Trečia, jie nebus skaitlingesni už NATO mokymus. Ketvirta, Lietuvai nereikia sustiprinto kontingento šių mokymų metu. Ir penkta – rusų kariškiai po mokymų tikrai nepasiliks Baltarusijoje.

Lenkai nekenčia lietuvių. Rusijos propagandos ruporas Baltijos šalims „RuBaltic.ru“ visiškai atvirai kursto nesantaiką – publikuoja straipsnį pavadinimu „Lenkija demonstruoja neapykantą Lietuvos valstybei“.

Iš kur „RuBaltic“ ištraukė tokią naujieną? – Ogi primityviai sukergė dvi žinias, susijusias su Lietuva ir Lenkija – buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pasisakymus apie Lietuvą privačiame pokalbyje su buvusiu „Orlen“ direktoriumi, ir vieną iš pasiūlymų – lenkiškuose pasuose naudoti Aušros vartų atvaizdą (portalas pastarąją situaciją vadina skandalu ir teigia, kad už šį pasiūlymą balsavo dauguma lenkų).

Propagandistai kerta iš peties: „Lenkijos visuomenė ir politinė klasė demonstruoja tikrąjį santykį su Lietuva: po išsivadėjusiomis oficialiomis formuluotėmis ir europietišku politkorektiškumu slypi neapykanta lietuvių tautos ir valstybės projektui“. Hm. Tiems kantriems skaitytojams, kurie skaitys šią dezinformaciją toliau, taip ir nepavyks surasti, kaip ir kodėl pono Sikorskio frazės staiga tapo reprezentuojančios visos lenkų tautos nuomonę, arba kokio nors skaičiuko, kokio dydžio ta dauguma už Aušros vartus balsavusių lenkų, nes kitų šaltinių teigimu, šis paso variantas užima antrąją vietą.

Bet „RuBaltic“ daro išvadas ir be šių patikslinimų: „Skelbdami Aušros vartus Lenkijos nacionaliniu simboliu, vertu būti atvaizduotu pasuose, lenkai leidžia suprasti, kad kaip laikė, taip ir laiko Vilnių savu, lenkišku miestu. Ir niekada Vilnius, vienas iš svarbiausių Lenkijos istorijos ir kultūros centrų, jiems netaps lietuvišku Vilniumi.“

Ką gi, rusų propagandininkams iš šalies gal geriau matyti, kas darosi tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ir ne mūsų reikalas, iš kur tekste atsiranda tie mistiniai „lenkai“, reprezentuojantys visos savo tautos valią. Ir šiaip „RuBaltic“ turbūt smagu ir naudinga, kai NATO šalys apsižodžiuoja tarpusavyje, ko gi čia ir nepatirštinus spalvų… Gal net pavyks šį tą išprovokuoti…

Pasiaukos dėl anūko. Jei nežinojote, kas iš tiesų šiuo metu dedasi Lietuvos politikos padangėje, jums puikiai paaiškins „RuBaltic“. Pasirodo, čia klesti toks „landsbergistų klanas“. Ir ne šiaip sau klesti, bet siekia, kad Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija.

Iš pirmo žvilgsnio, pasak „RuBaltic“, toks siekis atrodo savižudiškas, nes tai reikštų karjeros pabaigą absoliučiai Lietuvos politikų daugumai. Ir vis dėlto „landsbergistų“ planuose logikos yra: diskreditavę visą vyresnės kartos valdžią, jie atvertų kelią jauniems politikams, pirmiausia – TS-LKD lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Tiesa, pasak propagandinio portalo, gerai nebūtų ir Vytautui Landsbergiui. Bet „senelis senas, jam jas tas pats“. Pasiaukos dėl anūko. O štai Prezidentei ir kai kuriems kitiems lyderiams bus toli gražu ne tas pats…

Rusijos šnipas Latvijoje. „Vesti.lt“ rašo, kad Latvijoje teisiamas geležinkelininkas iš Jelgavos Aleksandras Krasnoperovas, kaltinamas šnipinėjimu Rusijai. Tačiau Latvijos žiniasklaida apie tai tyli, faktą savo feisbuko paskyroje aprašė tik Latvijos teisėsaugininkas Vladimiras Lindermanas.

Pasak p. Lindermano, kad žiniasklaida tyli – nieko keisto. Žurnalistai nekalti. Tiesiog Krasnoperovo gynyba laikosi taktikos neviešinti bylos. O gal viskas baigsis gerai ir Latvija atleis šnipui. „Žmonės katastrofiškai naivūs“, – rašo teisėsaugininkas.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.15; 06:30

Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manęs nenustebino buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Niekada nemaniau, kad Lenkija mums nuoširdžiai draugiška valstybė. Ir lenkofobai, ir lenkofilai (tokių vienas kitas) nuolat jaučiame lenkų „meilę“, tik vieni atsakome tuo pačiu, o kiti – trijų raidžių kombinacija ir kitokiomis lietuvių tautą žeminančiomis nuolaidomis.

Draugystė per prievartą, draugystė sukandus dantis. Tokia dabar situacija: sėdime tame pačiame skęstančiame Europos Sąjungos laivelyje. Pavojaus akivaizdoje net šuo su kate nesipjauna.

Nustebino tai, kad Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ (TT) partija nusprendė (o kas gi dar galėtų?) tą pokalbį paviešinti, nors jis garbės nedaro vienai didžiausių ES valstybių ir yra naudingas, kaip pasakytų mūsų lenkofilai, tik Lietuvos lenkofobams. Štai kokie tie Lenkijos postkomunistai, kurių tvirtovę – teismus – TT partijos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis bando užimti, sparčiai judėdamas link autokratinio režimo! Nepraustaburniai tie sikorskiai ir tuskai, kurių niekaip negalima dar kartą prileisti prie valdžios lovio, ir tam tinka net tokios priemonės kaip seniai įvykusių necenzūrinių slaptų pokalbių paviešinimas. Tegul ir litvinai, visa Europa mato, su kuo mes kovojame.

Varšuva paskubėjo reaguoti: Radoslavo Sikorskio ir tuometinio naftos bendrovės „Orlen“ vadovo Jaceko Kraveco pasisakymai neatspindi dabartinės Lenkijos valdžios pozicijos Lietuvos atžvilgiu.

Ir staiga: Lenkijos vidaus reikalų ministerija ketina šalies šimtmečiui skirto paso puslapius papuošti Vilniaus Aušros vartų vaizdu. Lenkai aktyviai pritaria (dešimtys tūkstančių) tokiam sumanymui.

Tai kuo skiriasi dabartinės Lenkijos valdžios pozicija Lietuvos atžvilgiu (ir Ukrainos, nes pase bus ir Lvove esančios Ereliukų kapinės) nuo tos, kuri, TT nuomone, tikriausiai kalta dėl buvusio Lenkijos prezidento Kačinskio žūties?

Ši partija dar kartą bandė išsiaiškinti Smolensko tragedijos priežastis ir jau viešai paskelbė (prie Lenkijos gynybos ministerijos veikianti komisija), kad prezidento lėktuvas sudužo dėl jo viduje įvykusio sprogimo. Aiški užuomina, kas dėl to kaltas. Ne veltui Tuskas tampomas po Lenkijos teismus. 

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip dabar mums reikėtų į visa tai reaguoti? Turbūt nedelsiant įteisinti trijų raidžių kombinaciją, kol lenkai savo pasų dar nepapuošė Gedimino kalno nuotrauka? Gal papuoštų, bet kad kalnas dabar labai nepatrauklus, griūva.

Važiuodamas automobiliu viena ausimi girdėjau Rimvydo Geleževičiaus radijo laidą, kurioje buvo siūloma į tokias provokacijas rimtai nereaguoti, nes taip pataria Rimvydas Valatka. O kaip reaguoti nerimtai? Nepasako. Beje, Valatka labai bijo, kad galime atidėti Lietuvos lenkų pasų sulenkinimą, Seime niekaip neįteisinamą dešimtmečiais. Bijo jis ir Seinų, Punsko temos.

Atsukime kitą žandą, juk mes maži, o Lenkija – mūsų strateginė partnerė (Gedimino Kirkilo giesmelė). Man patiko prezidentės Dalios Drybauskaitės reakcija į R.Sikorskio patyčias Lietuvos atžvilgiu: „Visada laikiausi nuostatos, kad dvišalis bendradarbiavimas, nepriklausomai nuo valstybių dydžio, turi būti lygiavertis. Su Lenkija taip pat stengiamės išlaikyti nuoširdžius ir konstruktyvius santykius. To paties tikimės ir iš jų. Iš bet kurios šalies primetami nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę – Lietuvai nepriimtini“, – teigė D.Grybauskaitė.

Kartais su nerimu pagalvoju: o jeigu devynioliktaisiais prezidentu išsirinksime kokį juokdarį, kuriam Lenkijos „nurodymai ar reikalavimai nusipirkti draugystę“ bus priimtini? Jeigu ir Gedimino kalno nuotrauka Lenkijos piliečių pasuose jį tik pralinksmins?

2017.08.12; 12:00

Nuo Valdovų rūmų, nuo Gedimino paminklo tūkstančiai moksleivių šiandien ryte, Vasario 16-ąją, pro Signatarų namus, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, pro Nacionalinę filharmoniją (buvusią Vilniaus miesto salę), kur 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dirbo Didysis Vilniaus Seimas, pro Aušros vartus nuėjo į Rasų kapines nusilenkti ten palaidotam pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui, vienam svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, Nepriklausomybės akto signatarui, mokslininkui, gydytojui Jonui Basanavičiui, mirusiam 1927 m. vasario 16-ąją dieną.

Pateikiame to gražaus, prasmingo renginio nuotraukų. Autorius – Vytautas Visockas.

2017.02.16; 14:25

« 1 2 »

Kristaus prisikėlimas iš numirusių  yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas.  Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.

Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.

Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.

Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš“ atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.

Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.

Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.

Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…

Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą“.

Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.

2013.03.31