Lietuvos prezidentūra laukia naujo šeimininko. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš Prezidento rinkimų kovos traukiasi kandidatai, kuriems nepavyko surinkti 20 tūkstančių juos remiančių rinkėjų parašų. Buvę pretendentai į šalies vadovus pabrėžia skirtingas nesėkmės priežastis. Seimo narys Petras Gražulis tvirtina, kad jam koją pakišo vėlyvas startas. Kazimieras Juraitis dėl savo nesėkmės kaltina Kalėjimų departamentą. Parašų nepavyko surinkti ir Alfonsui Butei. Šis nuo komentarų susilaiko. Prezidento rinkimai baigėsi ir europarlamentarui Petrui Auštrevičiui – jam pritrūko 500 parašų. 

Seimo narys Naglis Puteikis paskutinis iš pretendentų pateikė rinkėjų parašus Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK). Į prezidentus besitaikantis kandidatas nurodė, kad buvo surinkti 10 585 parašai popieriniuose parašų rinkimų lapuose ir 10 727 parašai portale „Rinkėjo puslapis“. 

Pats N. Puteikis VRK pasirodė kelios minutės prieš 17 val. Iki paskutinės minutės parašus rinkęs parlamentaras tvirtino nežinąs, kiek iš viso už jį pasirašė Lietuvos piliečių. Kartu parlamentaras privertė laukti VRK narius, nes pats atvyko tik su dalimi surinktų parašų. Kita dalis, tvirtino jis, yra pakeliui.

Susumavus elektroninius bei parašus popieriniuose parašų rinkimų lapuose, kandidatas surinko 22 307 rinkėjų parašus.

P. Gražulis teigė, kad jam parašų surinkti nepavyko, nes to, tvirtino jis, ėmėsi per vėlai.

„Reikia prisipažinti, kad parašų nesurinkau. Dėl to labai nepergyvenu, nes įšokau į trasą paskutinę valandą. Norint surinkti parašus, reikia turėti struktūrą, žmones ir ne paskutinę valandą tam ruoštis. Nesusiruošiau. Yra kaip yra“, – sakė parlamentaras.

Iš rinkimų kovos pasitraukęs P. Gražulis neatskleidė kandidato, kurį toliau palaikys rinkimuose, tik pasidalino keliomis užuominomis, kas jis galėtų būti.

„Balsuokite už tą, kurį labiausiai plaka užvaldyta žiniasklaida. Jeigu jūs išsirinksite tą, kurį giria užvaldyta žiniasklaida, tada tas prezidentas tarnaus tiems, kas užvaldė tą žiniasklaidą. (…) Jūs, aš manau, tikrai suprantate, kuris iš kandidatų labiausiai yra mušamas. Vienas iš trijų, kuris gali būti išrenkamas. Du yra globojami, apie juos tylima arba nieko nekalbama arba gerai tik kalbama, o apie vieną iš jų tikrai nuolatos, ką jis darytų, ką jis siūlytų užsienio politikos kažkokiais klausimais ar vidaus politikos klausimais, viskas yra blogai“, – sakė parlamentaras.

Parašų rinkime dalyvavęs pretendentas Kazimieras Juraitis teigė, kad jam parašų rinkimo lenktynėse koją pakišo neteisėti Kalėjimų departamento veiksmai.

„Parašus surinkome, bet su įrodymais teks palaukti, nes pusę jų neteisėtai konfiskavo Kalėjimų departamentas. 12-13 tūkstančių konfiskuota, tikslaus skaičiaus nežinau“, – sakė K. Juraitis. 

Elektroniniu būdu K. Juraitis surinko 6527 parašus. Popieriniame variante K. Juraitis pristatė apie 2600 parašų. K. Juraitis teigė, kad nesitiki, jog pavyks atgauti konfiskuotus parašus ir tęsti kovą dėl prezidento posto, tačiau tvirtino, kad jis toliau sieks įtikinti visuomenę, kad rinkimai vyksta nedemokratiškai.

„Sieksiu paskelbti šiuos rinkimus nedemokratiškais. Tam turime svarių įrodymų. Pradedant neleidimu (Rolandui) Paksui kandidatuoti“, – sakė K. Juraitis.

K. Juraitis teigė, kad jis planuoja burti daugiau bendražygių į savo koaliciją, kovosiančią už rinkimų paskelbimą nedemokratiškais.

„Alfonsas Butė galvoja apie tai. Be to, Stanislovui Tomui taip pat atėmė Europarlamento lapus. (…) Prognozuoju, kad mažiausiai keturi kandidatai bus su skundais paskelbti šiuos rinkimus nedemokratiškais“, – komentavo K. Juraitis.

Kitas, tikėtina, taip pat reikalingo skaičiaus parašų nesurinkęs kandidatas Alfonsas Butė, susisiekus telefonu, parašų rinkimo eigos ir rezultatų nekomentavo.

Europarlamentaras Petras Auštrevičius nesurinko 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Pasak štabo vadovės Lauros Tatarėlytės, jam pritrūko 500 parašų. 

Ketvirtadienis, kovo 28-oji, yra paskutinė diena, iki kada pretendentai dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose galėjo pateikti juos remiančių rinkėjų parašus. Kandidatai turėjo pateikti 20 tūkstančių parašų.

Pirmasis prezidento rinkimų turas Lietuvoje vyks gegužės 12 dieną. Antrasis – gegužės 26 dieną.

Donatas Zinkevičius (ELTA)
 
2019.03.29; 08:33

Nors premjeras Saulius Skvernelis dar nepaskelbė savo sprendimo, ar dalyvaus prezidento rinkimuose, politikai, kurie jau paskelbė sieksiantys šalies vadovo posto, tvirtina, kad norėtų Vyriausybės vadovą matyti kaip savo oponentą antrajame rinkimų ture.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Seimo narė Ingrida Šimonytė teigė, kad jai būtų paranku antrajame ture kovoti su premjeru. 

„Natūralu, kad kiekvienam iš mūsų būtų patogu kandidatuoti su valdžios kandidatu, nes jis valdžioje jau dvejus metus, ir galima užduoti vieną kitą klausimą: ką valdžia padarė ir ką galėjo padaryti geriau ir kodėl mano, kad prezidento pozicijoje kaip nors pakeistų padėtį. Kas bus antrame ture, su tuo garbingai ir kausiuosi“, – Kauno technologijų universiteto rengiamuose prezidentų debatuose atsakė I. Šimonytė. 

Jai pritarė ir ekonomistas Gitanas Nausėda, bet be premjero, jis nieko prieš būtų kovoti ir su pačia I. Šimonyte. 

„Jeigu su ponu S. Skverneliu – galima būtų suremti pečius ir „pasišpilkuoti“, ir nusmailinti pieštuką, ir pasibadyti, jeigu tai būtų I. Šimonytė, man ją būtų labai sunku badyti kokiais aštriais daiktais“, – teigė ekonomistas G. Nausėda.

Prezidentinių reitingų lyderiams pritarė ir Alfonsas Butė. 

„Jeigu lemtų likimas, tai su Sauliumi Skverneliu, paklausčiau, kodėl jis nori kai kurias ministerijas perkelti į Kauną, ar numato, kad Vilnius vėl bus prarastas“, – teigė A. Butė.

Skirtingai nei kiti pašnekovai, Seimo narė Aušra Maldeikienė įvardino I. Šimonytę. Pasak jos, kiti ,,oponentai, kurie negali tavęs sunaikinti, nėra įdomūs.“

„Aš – su Ingrida Šimonyte, vien todėl, kad su ja man labiausiai patinka kautis, ir iš tikrųjų yra labai protingas ir išsilavinęs žmogus. Turėti įdomų oponentą, kuris gali tave sunaikinti, yra labai gerai. O oponentai, kurie negali tavęs sunaikinti, nėra įdomūs“ , – sakė A. Maldeikienė.

Tuo tarpu Seimo narys Naglis Puteikis antrajame ture prieš save norėtų matyti A. Maldeikienę. 

„Negi nežinote, ką dabar pasakysiu? Ponia Aušra Maldeikienė“, – šaržavo N. Puteikis.

Arvydas Juozaitis, skirtingai nei kiti pašnekovai, konkretaus varžovo neįvardino. Pasak jo, norėtų matyti didžiausią priešingybę sau. 

„Pasaulis žavus savo priešybėmis, oponentais, įvairiausiomis sankryžomis, tai norėčiau su tuo, kuris būtų man didžiausia priešingybė. Globalinės ir nacionalinės valstybės susirėmimas, taip sakyčiau“, – sakė A. Juozaitis. Jam pritarė ir europarlamentaras Petras Auštrevičius. 

„Pritariu A. Juozaičiui. Įdomiausia kautis su oponuojančiu, kurio priešingos mintys, vizija, požiūris bei pasiūlymai. Labai norėčiau susikauti su stipriu oponentu, tame atsiranda ir kovos elementas. Laukiu stipraus oponento“, – teigė europarlamentas P. Auštrevičius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.17; 09:28

Sausio 10 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) didžiojoje salėje įvyko LR prezidento rinkimų debatai su pretendentais laimėti šias  labiausiai prestižinių rinkimų mūsų padangėje lenktynes. Į renginį atvyko visi šeši pasiskelbę dėl kandidatavimo į pretendentus: Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė, Gitanas Nausėda, Arvydas Juozaitis, Naglis Puteikis, Petras Auštrevičius.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip buvo iš anksto koketiškai skelbiama, renginį organizavo universiteto studentų Akademinis politologų klubas. Skamba iš tiesų gražiai, tokio renginio iniciatoriais pavadinant studentus, tačiau net ir gražiausias melas neprideda garbės tikriesiems organizatoriams, nusprendusiems prisidengti studentų vardu. Debatams su kandidatais į pretendentus vidaus politikos klausimais moderavo Alfa. lt žurnalistas Paulius Gritėnas (debatus tiesiogiai transliavo Alfa.lt portalas), jam talkino universiteto profesorius Lauras Bielinis. L. Bieliniui buvo keliama nedėkinga užduotis įvertinti rinkimų kandidatų atsakymus į pateiktus klausimus, tarsi ir čia galiotų egzamino pas griežtą profesorių santykio modelis, tačiau padėtį gelbėjo šio profesoriau subtilumas, taktas ir išmintis.

Neplanavau apsilankyti šiame renginyje, nors viena ausimi apie organizuojamą forumą buvau girdėjęs. Nesiruošiau niekur vykti iš namų,  kur jau keletą dienų buvau savotiškai įkalintas prisikabinusio viruso su bronchito komplikacijoms, tačiau paskambino redaktorius, kuriam atvykti į Kauną iš Vilniaus paskutinę minutę sutrukdė kažkokie reikalai, o aš telefoninio pokalbio metu kažkaip nepastebimai pasižadėjau sudalyvauti minėtame susitikime, tarsi užmiršęs savo negalavimus. Apie prisikabinusią peršalimo su komplikacijomis ligą čia kalbėjau neatsitiktinai, nes iš anksto noriu perspėti, kad mano įspūdžiai apie renginį, išklausius pretendentų litanijas, persipynė su baisios slogos ir bronchito altualizuotos pasąmonės srautu kaip savotišku lydimuoju reiškiniu.

Į renginį netikėtai susirinko didelė žmonių minia, salėje, kaip sakoma, nebuvo vietos obuoliui nukristi, žmonės sėdėjo net ant laiptų, stoviniavo praėjimuose. Būtent toks žmonių gausumas ir rengėjų parodyta panieka publikai, tikriausiai visados išliks pats ryškiausiai, kitų įvykių nenustelbiamas įspūdis iš šio renginio. Dar prieš debatų pradžią P. Gritėnas pranešė, kad susirinkę salėje žmonės neturės teisės savo iniciatyva užduoti klausimų pretendentams, esą visi klausimai jau yra parengti, juos perskaitys pats žurnalistas ir keli atrinkti studentai iš Akademinio politologų klubo. Kyla klausimas – kokių velnių čia mums reikėjo rinktis, sunkiai temti savo kanopas, jeigu salei yra atimta teisė dalyvauti debatuose? Žinoma, klausimų iš salės gali būti visokių, net labai neadekvačių, tačiau „nesušukuoti“ klausimai iš  susirinkusių pabendrauti su pretendentais užimti prezidento postą žmonių turėtų būti tokių renginių druska. 

Klaustukas

Vietoj to šįkart turėjome apdorotus, iš anksto nuspėjamus, nykiai kaip plastmasės barškėjimas nuaidinčius klausimus. Kaip atrodo, tokiu atveju pigiau būtų atsėję, jeigu salėje būtų sėdėję sunešti manekenai, nes gyvi žmonės, atėję į renginį, prineša gatvės purvo, nedidelė paslaptis, apdergia tualetus, priverčia iki vėlumo dirbti rūbines ir t.t. Turėkime galvoje dar ir tai, kad šių eilučių autorius savo čiaudėjimais ir užsikosėjimais ten plačiai pasėjo virusą. O gal kažkas galvoja, kad miestiečiams didelė pramoga yra pamatyti pretendentus gyvai, tarsi jie būtų kažkokie neregėti marsiečiai?..

Kaip atrodo, tokią didelių spaudos konferencijų ir politikų debatų stilistiką, kai susirikusiai į salę publikai geriausiu atveju skiriamas tik nebylių statistų vaidmuo, Lietuvoje jau seniai išpopuliarino garsusis Edmundas Jakilaitis. Kas be ko, žurnalistui yra patogiau organizuoti tokius debatus, užblokuojant salės dalyvavimą, draudžiant net labiausiai nekaltas „žmonių iš liaudies“ reakcijas. Žurnalistui tai yra pats paprasčiausias būdas pasidėti sau pliusą, tačiau tokie apsidraudėlio refleksai prie demokratijos kultūros puoselėjimo tikrai neprisideda.

Dėl įvardintų aplinkybių reportažas iš įvykio vietos bus truputį kitoks nei įprasta, t. y. toliau savo pranešime nesiruošiu perpasakoti pretendentų kalbų, o tik susakysiu klausimus debatų dalyviams, kurie nenuskambėjo minėtame susitikime, bet gali būti įgarsinti įsivaizduojamoje perspektyvoje.

G. Nausėdos visų pirma norėčiau paklausti – ar anas šiandien, naujoje savo gyvenimo atkarpoje tebesilaiko anksčiau ne kartą išsakytos tezės, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas pakalbėti apie tai, kaip tą pyragą reikėtų teisingiau padalyti. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia socialinio teisingumo metafora truputėlį tvirkina žmonių vaizduotę ir  suteikia priedangą viršijančiam trupučiuką populiacijos mulkinimui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, ne ekonomistui, tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo „po to“ praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą.

Jeigu būčiau turėjęs progą, būčiau paprašęs I. Šimonytės detaliau paaiškinti anosios anksčiau pavėjui paleistus žodžius apie vaikus, patikslinti savo pasisakymą, kuris neduoda ramybės bent man iki šiolei. Andai paprašyta  išsakyti savo požiūrį į vaikų teisių gynimo tarnybą lydimus skandalus, ši žavinga moteris pareiškė, kad yra daug svarbesnių klausimų nei vaikai ir agurkai. Net žagtelėjau tai perskaitęs, kaip mums reikėtų tokius retorikos posūkius suprasti, ar būtent taip, kad vaikų klausimas yra lygiai toks pat menkavertis kaip ir agurkai, ar galbūt tokiame sulyginime glūdi tik psichoanalizės virtuozui įkandama užuomina. Jeigu leisite turėti savo nuomonę, vaikų gerovės ir jų interesų apsaugos klausimas šiandien yra pats svarbiausias mūsų gyvenimo klausimas. Teisus yra tas išmintingas žmogus, kurie pirmasis iš mūsų pastebėjo, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas okupacijas buvo išsaugota ne kur kitur, o lietuviškose šeimose, čia ji ruseno neužgesdama net labiausiai nepalankiomis sąlygomis. Savo ruožtu šiandien mums bando įpiršti nuomonę, kad lietuvių šeimose  vaikai yra ne tik mušami, žalojami, bet ir masiškai prievartaujami, kai neva tik dėl Stokholmo sindromo, t. y. nesveiko vaikų prisirišimo prie savo kankintojų pabaisų tėvų, mes dar nežinome tikrosios dalykų padėties.

Na, prisipažinsiu, kad mano favoritas yra I. Šimonytė, jai labiau nei kitiems linkėčiau sėkmės. Tačiau suprantu ir tai, kad simpatiškajai ekonomistei nepavyks išlįsti iš šešėlio, jeigu ji neatsisakys pomėgio kalbėti išdėvėtais štampais, atrajos bendrąsias nuomones, pasidrovės byloti savo balsu. Kai kurie I. Šimonytės konkurentai štampus varto ir banalybes suoks su dar didesniu įkvėpimu, taigi šioje sferoje nepasivaržysi.

Kad ir kaip žiūrėtum, labiausiai intriguojantys intelektinio turiningumo požiūriu šiame susitikime buvo A. Maldeikienės atsakymai. Ši arogantiška moteris yra pajėgi pasakyti ir stipresnį žodelį, mėgsta pašiepti savo oponentus. Kas galėtų užmiršti tai, kaip ji sutaršė buvusio premjero disertaciją, nepaliko akmens ant akmens. Tą kartą platesnis skaitytojų ratas sužinojo ir tai, kad pačios A. Maldeikienės disertacinis darbas anais laikais buvo prašytas tema „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“. Jūs net nežinote, kaip man knieti sužinoti – koks tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis yr? Dėsnius galima nusakyti labai lakoniškai, kartais net užrašant kraštutinai sutrauktą formulę, ar ne? Taigi aš noriu sužinoti pagrindinio socialistinės ekonomikos dėsnio formulę su ne mažesniu nekantrumu nei būdamas paauglys svajojau kada nors išmanyti viską apie sijonuotos būtybės paslėpsnius.

Tikriausiai Lietuvoje nėra didesnio populisto už N. Puteikį, tačiau tai be visa ko kito reiškia, kad dabar paminėjau politiko su žmogaus veidu pavardę. N. Puteikio būčiau paklausęs: ar turiu teisę po renginio pakelti alaus bokalą į jo sveikatą?

A. Juozaičio kalbėjimo maniera, dėliojamų žodžių semantika taip ryškiai skyrėsi nuo kitų debatų dalyvių, pasiskelbusių kandidatais prezidento rinkimuose, kad vienu metu atrodė, jog gyvasis nusileido į mirusiųjų pasaulį. Kita vertus, knietėjo išgirsti paliudijimą, kad bėgant metams A. Juozaitis neišsižadėjo kadaise išsakytos pozicijos, kad žmogus yra aukščiau už valstybę. Ypač svarbu, kad andai taip kalbėjo žmogus, kuris visados drauge kelia tautinių vertybių puoselėjimo užduotį. Kartais pasitaiko, kad tautininkais besivadinantys politikai ir visuomenės veikėjai tautą iš esmės supranta kaip dresuojamą gyvulį, sau skirdami piemens, ganytojo ar varovo vaidmenį. Formuluotė „žmogus yra aukščiau už valstybę“ yra ją išpažįstančiojo garantija, kad žmogus nebus panaudojamas kaip statybinė medžiaga neva aukštesnių tikslų įgyvendinimui.

Klausimų daugiau nei atsakymų

A. Juozaitis ilgai tūnojo šešėlyje, taigi dabar jau tikriausiai nesuspės įšokti į nueinantį traukinį. Tačiau po kelių metų šis filosofas ir rašytojas, Sąjūdžio pirmeivis iš tiesų gali tapti labiausiai perspektyviu kandidatu.

P. Auštrevičiui  jokio klausimo nekeliu, – ir taip viskas aišku.

2019.01.13; 16:04

Liberalų sąjūdžio Taryba patvirtino kandidatų sąrašą Europos Parlamento (EP) rinkimams.


Liberalų kandidatų į EP sąrašo lyderis – P. Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pirmajame liberalų kandidatų į EP sąrašo penketuke – dabartinis europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Viktorija Čmilytė-Nielsen, Arūnas Gelūnas, Eugenijus Gentvilas ir Vitalijus Gailius.

Pirmą kartą partijos istorijoje pretendentų būti kandidatais EP rinkimuose sąrašas buvo reitinguojamas visuotiniu partijos narių balsavimu. Galutiniame sąraše reitinguoti 22 asmenys.

„Europos Sąjungos vaidmuo Lietuvos vidaus politikai itin reikšmingas. Dabar galime stebėti realią galimybę, kad prieš pačią Europos Sąjungos idėją nusistačiusios politinės jėgos gali iškovoti pakankamai mandatų, kad veikdamos Europos Parlamente iš esmės sujauktų galiojančių teisės aktų sistemą. Todėl liberalios mintys šiandieninei Europai labai reikalingos, o liberalų kandidatų sąrašas pasižymi stipriais ir visuomenei puikiai žinomų žmonių vardais“, – akcentavo partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.15; 10:12

Gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Bendroji ES politika užsienio ir saugumo klausimais“. Rezoliucija priimta balsų dauguma. Ją parėmė 401 europarlamentaras („prieš“ – 173 nariai).

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kuo ši rezoliucija svarbi? Svarbi ne vien dėl to, kad joje vertinami 2018-aisiais atlikti darbai bei brėžiamos ateities gairės. Ji kur kas aiškiau ir konkrečiau apibrėžia nuostatas, kaip Europos Sąjunga nuo šiol konstruos santykius su Rytų partnerystės programos šalimis. Nuo šiol EP pabrėžia, kad Rytų partnerystės programa bus įgyvendinama griežtai gerbiant visų šioje programoje dalyvaujančių valstybių teritorinį vientisumą. Taigi nuo šiol ne tik Moldova, Gruzija ir Ukraina galės džiaugtis, jog Europa besąlygiškai gerbia jų teritorinį vientisumą, bet ir Azerbaidžanas, dėl kurio teisių į Kalnų Karabachą anksčiau būta nesusipratimų.

Nuostata, jog EP gerbia visų Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių sienas, minėta ir 2017-aisiais paskelbtose rezoliucijose. Bet dabar pagarba teritoriniam vientisumui ir sienų neliečiamumui konkrečiai, aiškiai ir griežtai akcentuojama. Tai byloja, jog rezoliucija palanki būtent Azerbaidžanui, siekiančiam susigrąžinti armėnų separatistų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą, ir nepalanki Armėnijai, kuri įvairiausiais būdais siekia paslėpti Kalnų Karabacho okupacijos faktą.

Be kita ko, EP ir Azerbaidžanas šiemet pasirašė dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą aiškiai, nedviprasmiškai pažymėta, jog santykiai tarp Briuselio ir Baku bus tvarkomi gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Jei apie sienų neliečiamumą 2017-aisiais užsiminta naudojant tik „bendrąsias frazes“, tai 2018-aisiais metais jau pabrėžta, kad, kalbant apie pagarbą šalių teritoriniam vientisumui, turimas omenyje ir Azerbaidžanas – ne tik Gruzija, Moldova ir Ukraina. Taigi EP, kad ir kaip bandytų išsisukti oficialusis Jerevanas, labai aiškiai Armėniją įvardino esant agresore. „Parterystės prioritetai“ neabejotinai paneigia Jerevano išsigalvojimus, neva teritorinio neliečiamumo taisykles ES taiko tik Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai, o Azerbaidžaną – ignoruoja.

Taip, priimant šias rezoliucijas Armėnija įvairiausiais būdais bandė įtraukti nuostatą dėl tautų apsisprendimo teisės (suprask, Kalnų Karabache gyvenantys armėnai turi teisę gyventi atskirai nuo Azerbaidžano). Tačiau šis punktas EP balsų dauguma buvo atmestas (net 522 balsai – už atmetimą, tik 88 balsai – už priėmimą).

Taigi antiazerbaidžanietiška isterija, kurstyta armėnų lobistų, – akivaizdžiai žlunga. Armėnų separatistų rėmėjai (pavyzdžiui, Kasparas Karapetianas) bejėgiškai skėsčioja rankomis: jei dar 2015-aisiais metais EP kalbėjo tik apie nuo Rusijos agresijos nukentėjusių tokių valstybių kaip Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos terotorinį vientisumą, tai dabar visur minimas ir nuo armėnų agresijos nukentėjęs Azerbaidžanas. Jiems neparanku, kad Europa atsisako dvigubų standartų vertinant Armėniją ir Azerbaidžaną.

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Kad armėnų lobistai Europoje pralaimi, – pripažįsta net ir armėniška spauda. Oficialiai Europoje veikianti lobistinė organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko kaip ir kitos dvi oficialiai užregistruotos lobistinės organizacijos (kiek jų dirba neoficialiai – tiksliai nežinoma). Šios organizacijos dabar teisinasi, neva joms trūksta lėšų, štai dėl ko joms nepavyko išvystyti rimtos kampanijos, ir kaltina Azerbaidžaną, neva jis nupirko visą Europą, nors Azerbaidžanas neišleido nė cento savo lobistinėms organizacijoms (oficialusis Baku laikosi politikos, kad tiesa išaiškėja ir be finansinių paskatų).

Beje, siekdami savų tikslų armėnų lobistai pamėgino prastumti rezoliuciją, kurioje kalbama apie žmogaus teisių padėtį 2018-aisiais metais. Joje nepalankiai minimas Azerbaidžanas. Tačiau ši gudrybė nedavė rezultatų – Europos Parlamentas nepriėmė šio pukto.

Įsidėmėtina, kad vienas iš pagrindinių rezoliucijos apie žmogaus teisių padėtį stūmėjų – europarlamentaras iš Lietuvos ponas Petras Auštrevičius. Kodėl jis bandė įpiršti šią rezoliuciją, nesunku suprasti. Azerbaidžanietiška spauda jį laiko „vienu iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių europarlamentarų“.

Azerbaidžanietiškas leidinys Haqqin.az taip pat primena, kad būtent pas P.Auštrevičių patarėjumi dirba Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, pagarsėjęs antiazerbaidžanietiškais pasisakymais vertinant Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Taigi įtampos, kuri tarp Europos ir Azerbaidžano tvyrojo 2012-2015-aisiais metais, nebeliko. Strasbūras ir Briuselis liovėsi vadovautis dvigubais standartais, esą Armėnijai – viskas leidžiama ir ateidžiama, o apie Azerbaidžaną negalima tarti nė vieno palankaus žodžio. Galų gale Briuselis aiškiai pareiškė: „Konfliktas dėl Kalnų Karabacho gali būti išspręstas tik vienu būdu – gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą“.

Slaptai.lt informacija

2018.12.14; 09:00

Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmadienį oficialiai startuoja Prezidento rinkimų kampanija. Pasak Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės, nuo šiol komisija akylai stebės, kad rinkimuose dalyvauti ketinantys politikai neskleistų nepažymėtos politinės reklamos, kad kandidatai į pretenduojamą postą nesinaudotų tarnybinėmis pareigomis ar administraciniais resursais.

Pasak VRK pirmininkės, pirmadienį prasidės Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvių registravimas. Tai tęsis iki tol, kol reikės pateikti pareiškinius dokumentus – 85 dienos iki rinkimų pradžios. Šiam etapui numatyta 20 dienų. L. Matjošaitytės teigimu, būtent šiuo laikotarpiu bus galima matyti kandidatus, kurie tikrai ketina dalyvauti šalies vadovo rinkimuose.

„Pateikus pareiškinius dokumentus VRK juos patikrina ir, jeigu viskas gerai, išduoda rinkėjų parašų rinkimo lapus, ir pretendentai į kandidatus turi tuos lapus su parašais pristatyti VRK iki rinkimų likus 45 dienoms. Tada VRK patikrina, ar kiekvienas iš pretendentų į kandidatus surinko įstatyme nustatytą 20 tūkst. rinkėjų parašų skaičių ir (jei viskas gerai – ELTA) registruoja pretendentą kandidatu į prezidentus bei likus 30 dienų iki rinkimų paskelbia kandidatų sąrašą“, – detaliai procedūrą aiškino VRK pirmininkė.

Lapkričio 7 dieną buvo paskelbta Savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos pradžia. Lapkričio 26 d. prasidės Europos Parlamento rinkimų politinė kampanija.

VRK atkreipia dėmesį, kad prieš 2019 metais vyksiančius rinkimus buvo inicijuota ne viena rinkimams svarbi naujovė.

2019 m. kovo 3 d. vyksiančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose savivaldybių tarybų nariu galės būti keliami asmenys, sulaukę 18 metų (buvo 20 m.); kandidatams, einantiems nesuderinamas pareigas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, didėja užstato suma iki 10 VMDU (9 672 eurų); praplėstas politinės kampanijos išlaidomis pripažįstamų turėtų išlaidų sąrašas.

Taip pat naujais pakeitimais nustatoma, kad visuomenės informavimo priemonės turės po rinkimų per 10 dienų pateikti ataskaitas ir tai, kad politine reklama nelaikoma, laikantis objektyvumo ir nešališkumo principų, visuomenės informavimo priemonių skleidžiama informacija apie rinkimų programas.

ELTA primena, kad šiuo metu apsisprendimą dalyvauti Prezidento rinkimuose viešai deklaravo ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo nariai Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis. Pretenduoti į šalies vadovo postą buvo pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas, tačiau pralaimėjęs pirminius konservatorių rinkimus I. Šimonytei tvirtino, kad be partijos paramos prezidento kėdės nebesieks.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.12; 08:05

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos liberalų sąjūdžio kandidato 2019 metų prezidento rinkimuose europarlamentaro Petro Auštrevičiaus nuomone, Lietuvos užsienio politikoje trūksta atvirumo ir visuomenės bei visų valdžios institucijų įsitraukimo į jos formavimą. Pasak liberalo, užsienio politikos vienas iš tikslų turi būti siekis sustiprinti kol kas dar nesusiformavusią Lietuvos pilietinę visuomenę.

P. Auštrevičius pabrėžia, kad Lietuva turi palaikyti giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos projektą ir dažniau išnaudoti narystę ES sprendžiant nacionaliniam saugumui aktualias problemas.

Prezidentę D. Grybauskaitę pakeisti sieksiantis politikas negaili kritikos dabartinei šalies vadovei ir jos vykdytai užsienio politikai. Pasak europarlamentaro, D. Grybauskaitė užsienio politiką įgyvendina pernelyg užsidariusi. Politikui užkliuvo ir, pasak jo, prezidentės nenuoseklumas ir valstybių skirstymas į naudingas ir nenaudingas.

Euroatlantiniai santykiai

P. Auštrevičius akcentuoja, kad jis yra eurorealistas ir pasisako už stiprią ir giliau integruotą Europos Sąjungą. Tačiau kartu politikas pabrėžia, kad pritartų tik tokiai ES integracijai, kuri nekenktų Lietuvos tradicijoms ir valstybingumui.

„Aš esu už stiprią Europą, o stipri Europa, mano manymu, yra tokia, kuri yra giliau integruota, nes tik kalbant vienu balsu ir turint aiškią liniją galima pasiekti savo tikslų pasaulyje (…) Esu už gilesnės integracijos Europą, kuri negrasina mūsų istorijai, mūsų valstybingumui ir mūsų tradicijoms“, – teigė P. Auštrevičius ir sakė manąs, kad kai kurių ES valstybių oponavimas gilesnei ES integracijai yra tik laikinas.

Politikas aiškino, kad Lietuva turi aktyviau dalyvauti diskutuojant dėl to, kokia ES bus ateityje.

„Mums reikalingas savas požiūris. Mums pritrūksta diskusijos. Ne visada mūsų piliečiai yra informuojami tiesiogiai ir teisingai apie sprendimus ES. Kartais nutylimi kai kurie aspektai. Aš esu už atvirą dialogą su Lietuvos piliečiais ir pasitikiu Lietuvos piliečiais, kurie tikrai neklysta pasirinkdami Europą“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Europarlamentaro nuomone, tarp ES ir JAV atsiradusios trintys nėra tai, kas šiuo metu turėtų kelti didelį rūpestį ir nerimą. Politikas pabrėžia, kad nereikėtų sureikšminti tiek JAV, tiek ES politikų kai kurių pasisakymų. Anot jo, Lietuva kilusių euroatlantinių įtampų fone turi būti strategiškai kantri. P. Auštrevičius leidžia suprasti, kad Lietuva turi laukti tol, kol JAV prezidentą Donaldą Trumpą pakeis kitas, palankesnes nuostatas Europos atžvilgiu turintis prezidentas.

„Nemanau, kad Trumpo politika yra ilgalaikė JAV politinė linija. Tikiuosi, kad bus ir kitokių prezidentų, su kita vizija ir kitokiu požiūriu į bendradarbiavimą į Europos Sąjunga. Mums reikia būti kantriems“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Europarlamentaras pabrėžė, kad euroatlantinės bendruomenės tvarumas svarbus tiek Lietuvos, tiek Vakarų saugumui. P. Auštrevičius, kalbėdamas apie svarbiausius kylančius iššūkius nacionaliniam saugumui, akcentavo globalaus masto grėsmes ir įtampas. Pasak jo, pagrindiniai šių įtampų židiniai yra terorizmas, branduolinių ginklų sklaida ir Rusija. Politiko nuomone, ES ir JAV bei NATO solidarumas yra universalus atsakas į šiuos iššūkius.

„Labai svarbu užimti aiškią poziciją transatlantinio saugumo ir gynybos atžvilgiu. Tai geriausia prevencijos priemonė ir gynyba nuo globalaus nesaugumo“, – aiškino P. Auštrevičius.

Santykių su Rusija gairės

Pagarbi kaimynystė ir būtinybė išsaugoti istorinę tiesą, pasak P. Auštrevičiaus, turėtų būti Lietuvos ir Rusijos santykių principai. Liberalų kandidato 2019 metų prezidento rinkimuose nuomone, dialogas su Rusija kol kas yra sudėtingas, nes ši negalinti susitaikyti su istorine tiesa. Nepaisant to, akcentuoja liberalas, Lietuva turi palaikyti su šia valstybe pagarbią kaimynystę.

„Rusijos gyventojai šiuo metu jos negali priimti (istorinės tiesos – ELTA), kadangi oficiali Kremliaus politika yra priešinga – norima interpretacijas pateikti vietoj faktų. Ateis laikas, kai Rusija sugrįš į demokratinių valstybių šeimą. Tada mūsų santykiai bus kitokie. O dabar reikia išlaikyti pagarbią kaimynystę, bet niekada netylėti, kai kalbama istorinės tiesos ir valstybės interesų klausimais“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Galios Grybauskaitės politikos vertinimas

D. Grybauskaitės užsienio politiką P. Auštrevičius vertino ganėtinai skeptiškai. Politikas pasigedo tiek politikos nuoseklumo, tiek atvirumo ir konsultavimosi su visomis valdžios institucijomis.

„D. Grybauskaitės prezidentavimo metu pritrūkau viešo konsultavimosi ir bendradarbiavimo su visomis valdžios institucijomis – ir su Seimu, ir su Vyriausybe. Nematau esminės rizikos, kad tas bendradarbiavimas galėtų nustumti arba aptemdyti prezidentę nuo svarbių pozicijų, tačiau pasidalinimas ir konsultavimasis bei visuomenės įtraukimas yra ypač svarbūs dalykai“, – apie tai, kokia turėtų būti užsienio politika kalbėdamas sakė P. Auštrevičius.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liberalo nuomone, didesnis kitų institucijų ir pilietinės visuomenės įtraukimas formuojant užsienio politikos gaires ne tik leistų sukurti nuoseklesnę politikos kryptį, tačiau kartu prisidėtų stiprinant pilietinę visuomenę šalyje.

„Pilietinės visuomenės formavimas dar nebaigtas procesas. Todėl reikiamas, atviras ir pastovus visuomenės įtraukimas, nevyriausybinių organizacijų veiklos skatinimas, aš manau, kad užsienio politikos srityje mes pritrūkome šito dalyko ir linkėčiau bet kam, taip pat ir sau, užpildyti šią spragą“, – aiškino P. Auštrevičius.

Galiausiai P. Auštrevičius, vertindamas užsienio politiką, kritiškai įvertino D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią ir užsienio politikos posūkį nuo ekonomiškai silpnų Rytų Europos valstybių išsivysčiusios Šiaurės Europos link. Kartu P. Auštrevičius pabrėžė, kad Lietuva užsienio politikoje neturėtų klasifikuoti valstybių pagal svarbą. Pasak jo, visos šalys yra svarbios.

Pirmųjų mėnesių ir metų perspektyvoje būta blaškymosi, žadant nebendrauti su vienais, ištiesiant ranką labiau turtingesnėms valstybėms. Nenoriu skirstyti partnerių ir kaimynų į turtingus ir neturtingus, į svarbius ir nesvarbius. Visi šiuo metu yra svarbūs“, – sakė P. Auštrevičius.

„Man nepatiko tie posūkiai ir nušokimai nuo aiškios linijos. Jie iš tikrųjų nepridėjo Lietuvai solidumo“, apibendrino P. Auštrevičius. 

********* 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.

Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.23; 06:40

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdis kreipsis į teismą dėl partijos dalykinės reputacijos menkinimo ir keturių Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje išdėstytų teiginių paneigimo. Bus prašoma paneigti teiginius, kad partija buvo įkurta „MG Baltic“, kad partija faktiškai kontroliuojama šio koncerno, taip pat – visiškai kontroliuojama ir kad 2006 metais partijai pirmininkas buvo parinktas.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas sako, kad VSD pažymoje pateikiama klaidinga informacija apie Liberalų sąjūdžio kūrimosi pradžią. Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje teigiama, kad Eligijus Masiulis buvo „MG Baltic“ koncerno parinktas pirmininkas steigiant naują partiją – Liberalų sąjūdį. Tačiau žvelgiant į partijos steigiamojo suvažiavimo protokolą aiškėja visuomenei iki šiol nežinomi faktai – E. Masiulis atsisakė kandidatuoti pirmininko rinkimuose ir net teoriškai neturėjo jokių šansų tapti pirmuoju partijos pirmininku.

„Jei nutekinta VSD pažyma yra rimtas dokumentas, tai VSD – dokumentų klastotojas. VSD teigia, kad E. Masiulis buvo liberalams koncerno parinktas partijos pirmininkas, o pati partija – visiškai kontroliuojama koncerno, nors iš tikrųjų pats Eligijus Masiulis pasisakė už Petrą Auštrevičių ir apskritai atsisakė kandidatuoti pirmininko rinkimuose“, – piktinasi Liberalų sąjūdžio pirmininkas.

Pasako E.Gentvilo, 2006 m. vasario 25-ąją. Vilniuje vykęs Liberalų sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas dabartiniame VSD pažymų kontekste itin aktualus, nes būtent jame, anot VSD, koncernas turėjo įtvirtinti savo kontrolę – į rankas imti partijos vairą turėjo įmonei parankus žmogus.

Renkant Liberalų sąjūdžio pirmininką buvo sudarytas pirminis kandidatų sąrašas: P. Auštrevičius, Gintaras Steponavičius, E. Masiulis, Kęstutis Glaveckas ir E. Gentvilas. Renginio metu buvo pasiūlyti dar trys galimi kandidatai: V. Čepas, V. Grubliauskas ir Dalia Teišerskytė.

Dalyvauti pirmininko rinkimuose sutiko tik du steigėjai: V. Grubliauskas ir P. Auštrevičius, visi kiti – atsisakė. Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad triuškinamu skirtumu laimėjęs rinkimus partijos pirmininku tapo P. Auštrevičius, surinkęs 1491 balsą.

„VSD „analizė“ siekia net Liberalų sąjūdžio kūrimosi ištakas. Kaip gali būti, kad visiškai koncerno kontroliuojamos partijos pirmininku nuo pirmos dienos tampa koncernui neparankus asmuo, o tas pageidaujamas savo kandidatūros net nekelia“, – stebisi E. Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.23; 09:31

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Viešoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad esą Seimo narys liberalas Vitalijus Gailius galėjo būti parankus „MG Baltic“ asmuo, pats V. Gailius tai neigia, sakydamas, kad „nebuvo kažkoks projektas“.

Politikas tvirtina, kad tikrai nebuvęs parankus „MG Baltic“, o jeigu kam nors taip atrodo, „tai tegul persižegnoja“.

„Nežinau, kodėl aš parankus, jeigu mano iniciatyva buvo kreiptasi dėl tam tikrų šią įmonę dominančių objektų į prokuratūrą ir į ministerijas, ir prokuratūra gynė viešą interesą, ir teismuose šis juridinis asmuo pralaimėjęs yra. Tai aš tikrai nebuvau parankus. Jeigu kažkam atrodo, tai reikėtų tų žmonių klausti, kodėl jiems taip atrodo, bet jeigu jiems atrodo, tai tegul persižegnoja“,- žurnalistams sakė V. Gailius.

Skelbiama, kad esą „MG Baltic“ siekė, kad V. Gailius taptų Liberalų sąjūdžio lyderiu po Eligijaus Masiulio sulaikymo. Pats V. Gailius su tuo nesutinka.

„Jeigu mane palaikė pusė partijos narių rinkimuose, tai turbūt jų reikėjo paklausti, ar jiems darė kažkokią įtaką“,- sakė jis.

V. Gailius sakė, kad su žurnalistu Tomu Dapkumi bendravo dalykinėmis temomis, o ne politinėmis ir su visais žurnalistais bendravo ir toliau žada bendrauti.

Į Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pareiškimą, kad jis nemato bendros ateities Liberalų sąjūdyje, V. Gailius atsakė, kad trauktis iš partijos neketina, o jam R. Šimašius nėra autoritetas. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Man Šimašius nėra autoritetas, aš Liberalų sąjūdyje turiu kitų autoritetų, man autoritetas yra Petras Auštrevičius ir kiti partijos nariai, o Remigijaus nuomonė yra Remigijaus nuomonė. Aš sprendimus priimu pats, mane niekas pirštu nestumdo, o jeigu tai yra specialiai surežisuota situacija, parašant pamąstymus, tai reikėtų identifikuoti tos situacijos režisierių“, – sakė V. Gailius, pridurdamas, kad jis nėra „geras bičiulis buvusios VSD vadovybės“.

Jo teigimu, VSD yra žmonių, kurie dega kerštu daug kam.

„Taip, šitoje institucijoje yra likę žmonės, kurie dega kerštu. (…) Kažkam atrodo, kad formuojamas mano teigiamas įvaizdis. Mano įvaizdis niekada nebuvo neigiamas, aš niekada nebuvau vagis ir man nereikia atstatinėti įvaizdžio, skirtingai negu kažkam. Aš pats už savo įvaizdį pakovosiu, man patinka kovoti už teisybę“, – tvirtino V. Gailius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 06:00

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis užstoja į skandalą įsivėlusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Politikas gina teisę į politikų privačius pokalbius. Tačiau, komentuodamas „valstiečių“ reiškiamas pretenzijas Prezidentei, neabejoja, kad jei būtų paviešintas „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio ir buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės susirašinėjimas, kiltų ne mažesnis ažiotažas.

„Nuoširdžiai nesuprantu, kas yra tragiško privačiuose pokalbiuose kalbėtis apie dalykus, kurie vyksta Lietuvoje“, – penktadienį tiesioginės transliacijos feisbuke metu sakė G. Landsbergis.

Konservatorius ironizavo, kad jei R. Karbauskis kalbasi su kitais politikais, tai jo pokalbiai turėtų būti ne mažiau įdomūs visuomenei.

„Aš noriu pabrėžti, kad Prezidentė kalbasi su žmonėmis, ji kalbasi su kitais politikais. Aš kalbuosi su kitais politikais. Aš neabejoju, kad Ramūnas Karbauskis kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad jis vis dar kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad yra besikalbančių su juo. Jeigu tuos pokalbius paviešintų, ypač privačius pokalbius, aš manau, kad visų antakiai kilsteltų“, – kalbėjo konservatorius.

G. Landsbergis svarstė, kad būtų įdomu paskaityti ne tik Prezidentės, tačiau susirašinėjimą tarp R. Karbauskio ir G. Kildišienės. Tačiau kartu pabrėžė, kad jie turi teisę į susirašinėjimo privatumą.

„Tikriausiai būtų labai netikėtų kalbų, labai netikėtų žinučių, turbūt būtų netikėtos leksikos panaudota, bet ar jie turi teisę tai daryti, aš manau, kad jie turi teisę kalbėtis. Ar mes privalome apie tai sužinoti, aš nesu tuo įsitikinęs“, – aiškino G. Landsbergis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė „The Tall Ships Races“ burlaivių regatą. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Bet jei taip nutiktų, manau, sakytume, kad jie yra žemiau „plintuso“, – apibendrino politikas.

Tiek politikų, tiek politologų nuomonės vertinant paviešintų Prezidentės laiškų istorija išsiskiria.

Prezidentė susilaukė aštrių žodžių neigiamų vertinimų ne tik iš valdančiųjų „valstiečių“, tačiau ir iš opozicijoje esančių liberalų.

Europarlamentaras ir liberalų kandidatas 2019 m. prezidento rinkimuose Petras Auštrevičius penktadienį sakė, kad D. Grybauskaitės ir E. Masiulio ryšiai primena neregistruotą lobizmą ir iškraipo politinę aplinką bei visuomenės nuomones.

Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka ketvirtadienį LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sakė, kad Prezidentė savo poelgiu valstybę pastatė žemiau „plintuso“.

Tuo tarpu dalis politologų skeptiškai vertina reiškiamus kaltinimus Prezidentei. Pasak jų, D. Grybauskaitė nepažeidė įstatymų ir kalbos apie apkaltą ar inicijuojamą tyrimą Prezidentei yra tiesiog nepagrįstos.

Konservatorių lyderiai taip pat palaiko Prezidentę. Andrius Kubilius sako, kad paviešintais laiškais Prezidentė tiesiog parodo savo susirūpinimą esama politine padėtimi, tuo tarpu R. Karbauskis stoja į kaltinamųjų „MG Baltic“ korupcijos byloje pusę.

Penktadienį A. Kubilius feisbuke rašė, kad niekas taip ir negali paaiškinti, kas yra iš tikrųjų blogo Prezidentės paviešintuose laiškuose.

„Visi rėkia ir dejuoja apie tai, kad tai yra „žemiau plintuso“, – rašė A. Kubilius, pridėdamas, kad „skalikų“ pabaidymas, kai jie įsijaučia į neteisėtos įtakos darymą valstybės sprendimams, yra teigiamas, o ne neigiamas dalykas.

„Atrodo, jog korupcinės bylos yra rimtos, kad išsigandę kaltinamieji imasi tokius dirbtinius skandalus kelti. Likusiems yra gera proga apsispręsti, kurioje pusėje stovėti – ar padėti kaltinamiesiems slėptis po tariamu skandalu, ar neleisti to pasiekti. Ramūnas Karbauskis apsisprendė. Ir aš apsisprendžiau. Nenuostabu, kad atsidūrėme skirtingose pusėse“, – kilusį skandalą feisbuke apibendrino A. Kubilius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.05; 05:52

Europos Parlamentas (EP) aptarė padėtį Rusijoje. Daugelis kalbėjusių europarlamentarų ragino netoleruoti agresyvių Vladimiro Putino režimo veiksmų ir taikyti jam griežtas sankcijas, praneša EP spaudos tarnyba.

„Neseniai panaudotas cheminis ginklas Europos žemėje ir Sirijoje, tęstinis karas prieš Ukrainą ir išpuoliai kibernetinėje erdvėje dar kartą patvirtino būtinybę atgrasyti Rusiją nuo tolesnių agresyvių veiksmų. (…) Turime priversti Kremlių sumokėti didesnę kainą už savo veiksmus, pritaikydami ir įgyvendindami išsamias priemones finansų, technologijų ir energetikos srityse. Taip pat turime ir toliau taikyti priemones asmenims, kurie atsakingi už tarptautinės teisės pažeidimus, bei tiems milijardieriams iš V. Putino vidinio rato, kurie dalyvauja, finansuoja ar valdo purvinas režimo intervencijas užsienyje“, – sakė Europos liaudies partijos vardu kalbėjusi Sandra Kalnietė (Latvija).

Socialistų ir demokratų atstovas Knutas Fleckensteinas (Vokietija) siūlė imtis ne tik sankcijų, bet ir daugiau pasitikėjimo stiprinimo priemonių – pratęsti tarptautines ginklų kontrolės sutartis, taip pat atnaujinti dialogą su Rusijos Dūmos nariais. Europos konservatorių ir reformistų atstovė Anna Elžbieta Fotyga (Lenkija) piktinosi skirtinga Vakarų šalių reakcija į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir Sirijoje, nors abiejose šalyse kovoja privačios V. Putino samdinių grupuotės.

„Susiduriame su 21-ojo amžiaus šaltuoju karu, kuris skiriasi nuo ankstesnio: nedeklaruojamas, daugiau hibridinis ir mažiau ideologinis“,  – sakė Liberalų ir demokratų atstovas Petras Auštrevičius. Jo nuomone, „šiuo metu turi būti skiriamos papildomos sankcijos, nukreiptos būtent į tuos Rusijos magnatus ir oligarchus, kurie yra tikrieji V. Putino rėmėjai, finansuojantys milijardus kainuojančias operacijas, tokias kaip propagandos kampanijos arba samdinių siuntimas į Siriją bei Ukrainą.

„Žaliųjų lyderė Rebecca Harms (Vokietija) teigė, kad Rusijai eskaluojant padėtį Ukrainoje ir Sirijoje ir nepavykstant paskatinti režimo pokyčių, nėra kito kelio kaip plėtoti sankcijas. Europos vieningųjų kairiųjų atstovas Helmutas Scholzas (Vokietija) buvo įsitikinęs, kad šiandienos situacija yra „konfliktas tarp skirtingų interesų ir dėl to, kas dominuos pasaulio bei šalies mastu.“

Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcijos atstovas James’as Carveris (Jungtinė Karalystė) sakė, kad „mūsų požiūris į Rusiją turi būti daugiasluoksnis ir turi būti atsižvelgiama į Rusijos nacionalinius interesus.“ Tautų ir laisvės Europos frakcijos vardu kalbėjusi Janice Atkinson (Jungtinė Karalystė) piktinosi, kad taikomi „dvigubi standartai“ kritikuojant Rusiją dėl demokratijos trūkumo, o kartu pateisinant Kiniją.

Diskusijoje kalbėjęs Bronis Ropė (Žalieji) pasigedo „stipraus ir principingo ES balso“ bei veiksmų. „Štai „Gazprom“ stumiamas „Nord Stream 2“ projektas, kuris suskaldo Europą ir yra geopolitiškai labai pavojingas, deja, nepasakant visų įvykių, sėkmingai skinasi kelią. Mums reikia ryžtingos Europos Komisijos lyderystės ir pozicijos, kuri atitiktų dabartines realijas“, – pridūrė EP narys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.19; 02:00

Lietuvos liberalų sąjūdis šeštadienį vykstančiame partijos suvažiavime apsisprendė 2019 metų Prezidento rinkimuose iškelti Petro Auštrevičiaus kandidatūrą.

Liberalų sąjūdžio nariai rinkosi iš dviejų anksčiau iškeltų kandidatų – ilgamečio liberalų nario, šiuo metu europarlamentaro P. Auštrevičiaus ir Seimo nario Arūno Gelūno, anksčiau ėjusio kultūros ministro pareigas bei buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO.

Tiek P. Auštrevičius, tiek A. Gelūnas kol kas visuomenės apklausose nefigūruoja kaip realūs kandidatai užimti prezidento postą.

Šie kandidatai buvo atrinkti iš 7 Liberalų sąjūdžio valdybos patvirtintų pretendentų į prezidentus. Tarp jų dar buvo dabartinis partijos vadovas Eugenijus Gentvilas, Seimo narys Vitalijus Gailius, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius bei Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis.

2019 metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose apie savo dalyvavimą paskelbė Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis. Jis savaitės pradžioje pristatė savo rinkimų programą. Kad dalyvaus prezidento rinkimuose taip pat tvirtino Seimo narys Naglis Puteikis. Seimo narė Aušra Maldeikienė taip pat yra užsiminusi sieksianti prezidentės posto.

Konservatorių partijoje apie savo norą dalyvauti prezidento rinkimuose yra pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas bei Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Oficialus kandidatų registravimas prezidento rinkimuose prasidės 2019-ųjų sausį. Kiekvienam kandidatui į prezidentus reikės surinkti ne mažiau kaip 20 tūkst. rinkėjų parašų.

2018.04.15; 06:27