Peržiūrėdamas asmeninį archyvą aptikau savo pirmąją publikaciją azerbaidžanietiška tema. Tai – 1999-aisiais metais rugpjūčio mėnesį tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“ paskelbtas straipsnis apie Lietuvos partizanu tapusį azerbaidžanietį. Už šį rašinį esu dėkingas istorikui Gintarui Vaičiūnui. Būtent jis man pasiūlė 1999-ųjų vasarą imtis pasakojimo apie Lietuvos miško broliu tapusį azerbaidžanietį Šakirą Sadykovą.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – tikroji Šakiro gyvenimo istorija.
Tikroji Šakiro gyvenimo istorija
Azerbaidžanietį Abdulą Sadykovą Gasrat-ogly, Kazikumlato kaimo gyventoją (Azerbaidžanas), 1950-aisiais iškvietė į Kirovobado MGB skyrių. Sovietinio saugumo darbuotojai, dauguma kurių buvo rusai, pasiteiravo, ar Abdula turi brolį Šakirą. Abdula patvirtino, jog Šakiras Sadykovas – jo brolis. Tačiau nežinąs, kur šiuo metu esąs jaunėlis. Paskutinį sykį brolį matė 1941 ųjų pradžioje, kai šiam buvo įteiktas šaukimas į sovietų kariuomenę.
Azerbaidžano saugumo karininkai „paguodė“. Šakiras gyvas. Jis – Lietuvoje. Tiesa, suimtas, „nes kaltinamas banditizmu, nekaltų lietuvių žudymu, plėšikavimu“.
Abdula apstulbo. Brolį Šakirą Kazikumlato kaimo gyventojai laikė ypatingai doru, principingu, nuoširdžiu, išsilavinusiu žmogumi. Abdula dar bandė teisinti brolį, esą visi, kas pažinojo Šakirą, greičiau galvą leis nukirsti nei patikės, jog Šakiras tapo banditu. Tačiau saugumiečiai į kalbas nesileido:
- Ruoškis kelionei. Turėsi atpažinti brolį.
Vilniaus KGB kalėjime kalinamas azeraidžanietis, pasirodo, tikrai buvo jo brolis. Brolių susitikimas truko trumpai. Šakiras, be abejo, nespėjo papasakoti Abdulai, kodėl „žudė lietuvius“.
Abdula į gimtąjį Geokčajaus rajoną grįžo skaudančia širdimi. Jis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, nesidomėjo politika, nesusigaudė, kas vyksta Baltijos kraštuose. Todėl į sovietinių saugumiečių kaltinimus žiūrėjo labai rimtai.
1950-ųjų gruodžio mėnesį jam pranešė, esą brolis Šakiras – nuteistas. Kokią bausmę Šakirui skyrė sovietinis Lietuvos teismas, Abdulos niekas neinformavo. Tik 1975 metais Abdula sužinojo, kad jo broliuką „už banditizmą Lietuvoje“ sušaudė. Mirties nuosprendį įvykdė 1951 metų balandžio 18 dieną Vilniaus MGB kalėjime.
Abdula buvo paskutinysis vaikas gausioje Sadykovų šeimoje. Taigi niekas iš azerbaidžaniečių Sadykovų giminės taip ir nesužinojo tikrosios Šakiro gyvenimo istorijos. O būtų žinoję, būtų didžiavęsi Šakiru, nes jį, priešingai negu teigė KGB karininkai, Raseinių apskrities lietuviai gerbė ir mylėjo.
Kaip Šakiras Sadykovas atsidūrė Lietuvoje? 1941 metų liepos mėnesį Baltarusijos tetitorijoje jis pateko vokiečiams į nelaisvę. Iki 1941-ųjų gruodžio pabaigos buvo kalinamas įvairiose karo belaisvių stovyklose. O 1942 metų pardžioje jį perdavė Raseinių apskrities ūkininkams kaip „pigią darbo jėgą“. Azerbaidžanietis Rasienių krašte plušo iki pat 1944 metų pabaigos. Kai rusai antrą sykį okupavo Žemaitiją, Šakiras pradėjo slapstytis. Slapstytis sekėsi. Raseiniškiai žinojo, jog tas juodaplaukis azerbaidžanietis – savas. Ir darbštus, ir sąžiningas, ir ištvermingas. Todėl žemaičiai jį noriai priglausdavo, parūpindavo maisto.
Susišnekėdavo su Šakiru, beje, lietuviškai.
Azerbaidžanietis turėjo puikią atmintį, taigi jau 1944-ųjų pabaigoje laisvai šnekėjo lietuviškai. Net rašyti lietuviškai pramoko. KGB archyvuose yra išlikusi jo užašų knygutė, kurioje esama eilėraščių tiek azerbaidžanietiškai, tiek lietuviškai surašytų. Keli posmai skirti ir „gražiajai Lietuvai“.
O 1945 metų rugpjūčio 8 dieną, kai azerbaidžanietis ilsėjosi Aleksandraičių kaime pas Liudviką Čepienę, į sodybą užsuko du moteriškės sūnūs partizanai ir jų vadas. Miško broliai į Aleksandraičių kaimą atvyko specialiai – jie pasiūlė Šakirui tapti Lietuvos partizanu. Šakiras ilgai nedvejodamas sutiko. Žemaitijos miško broliai taip pasitikėjo azerbaidžaniečiu, kad jį iš karto supažindino su garsiais to meto partizanų vadais. Taip Šakras tapo Kęstučio apygardos partizanu. 1948 metais jam, buvusiam sovietinės armijos kulkosvaidininkui, teko saugoti net Kęstučio apygardos štabo narius.
Šakiro nuopelnai Lietuvos partizaniniam judėjimui – neabejotini. Jis dalyvavo keliuose rimtuose susidūrimuose su NKVD kariuomene, padėjo likviduoti keletą sovietų valdžios pareigūnų, sėkmingai atliko keliolika kolūkio turto konfiskavimo operacijų. Jo priešinimąsis sovietų valdžiai nutrūko 1950 metų balandžio 10 dieną. Tądien jį suėmė. Tardė iki pat lapkričio. Žinių, kaip buvo kankinamas, nėra. Tačiau tais metais sovietų valdžia dar taikydavo „fizines bausmes suimtiesiems“. Oficialiai kaltintas dėl to, kad įstojo į „nacionalistinę lietuvių gaują, kurioje aktyviai veikė penkerius metus“.
Nuosprendžio būta negailestingo. Skyrė mities bausmę sušaudant. Kartu su Šakiru tą pačią dieną Vilniuje sovietai sušaudė dar du miško brolius.
Štai kokia tikroji azerbaidžaniečio Šakiro gyvenimo istorija.
Gintaras Visockas, Gintaras Vaičiūnas
„Valstiečių laikraštis“, 1999 metų rugpjūčio 21 diena
2020.06.04; 06:20
