Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Vaizdingame Nemuno posūkyje ir kelių upių bei upelių sandūroje įsikūręs nedidelis Užnemunės miestelis, daug kam juokingai skambančiu pavadinimu – Balbieriškis prieš daugiau kaip 500 metų buvo tik nedidelė sielininkų gyvenvietė, vadinta Hanusiškėmis. 1502 m. ji gavo Magdeburgo teises.

Bet sielininkams reikėjo ne tik maitintis, kažkur apsistoti, bet ir melstis. Tad apie 1520-uosius netoli buvusio pagonių alko buvo pastatyta pirmoji bažnytėlė, o tikinčiųjų apylinkei Romos popiežius suteikė parapijos įgaliojimus. Tad kasmet, per šv. Magdalenos atlaidus, antroje liepos pusėje, rengiama miestelio šventė.

Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500

Šiemet ji ypatinga: liepos 18-19 dienomis pažymimos Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios ir parapijos 500-osios metinės.

Nors šventinius renginius šįkart riboj apandemija, išskirtinis dėmesys bus skiriamas bažnyčios jubiliejui. Be eisenos per miestelį prie Maldos namų bus surengtas pučiamųjų koncertas, o bažnyčioje vyks knygos apie parapiją ir bažnyčią pristatymas. Šį solidų leidinį, kurį, remdamiesi daugiausiai kunigo Jono Reitelaičio, Krikštonių bažnyčios (Lazdijų raj.) klebono, 1957 m. paliktu 295 pslp. rankraščiu, sudarė grupė kraštiečių.

Kvietimas į šventę Balbieriškyje

Klebonas Remigijus Veprauskas sakė, kad knyga „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500“ yra gražus parapijiečių indėlis į permainingą bažnyčios istoriją ir penktosios šventyklos, pastatytos ir konsekruotos prieš dvejus metus vietoj sudegusios 2013 m. rugpjūčio naktį, atgimimą.

Kitą dieną, sekmadienį, vyks šv. Magdalenos atlaidai, šv. Mišios, šventoriuje bus pašventintas kryžius su po gaisro išlikusiu Nukryžiuotuoju, paskui aikštėje vyks Balbieriškio ir svečių saviveiklininkų koncertas.

2020.07.14; 13:15

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Per šventes Nemunas ties Prienais dar buvo neišėjęs. Vietiniai sako, kad susigrūdusį ižą sulaiko žemiau miesto susidariusi sekluma. Nepaisant to, čia pavasaris jaučiamas labiau negu kitur Lietuvoje. Jau važiuojant nuo Aukštadvario, priešingai negu apie Vilnių, retai kur pamatysi sniego lopinėlį. Žaliuojantis žiemkenčių sąžalynas, tamsūs pušynų reljefai, miškų gojeliai, blykčiojantys automobilių stiklai prie sodybų ir nepaprastai tyra dangaus mėlynė, – štai kas puošia šventiškai nusiteikusią Gimtinę.

Tiesa, mano gimtinė – už 13 km nuo Prienų, Balbieriškyje. Prisimenu 1958 m. polaidį ir iš savo krantų išėjusį Nemuną. Tada buvo užlieta 570 kv. km Lietuvos teritorijos, padaryta daug nuostolių. Į rytą iš tolo išgirdome, kad kažkas ūžia, treška, braška. šniokščia. Subėgome vaikai ir suaugę ant Peršėkės šlaito, o kiek akis užmato jau tyvuliuoja didžiulis ledų sąvartynas. Bet jis juda, galinga ižo masė neša išrautus medžius, velėnos kuokštus, kažkokius rakandus, matau, net kažkoks vargšas žvėriukas trypčioja ant lyties… Žmonės užsilipę ant namų stogų laukia pagalbos. Kyšo tik medžių viršūnės ir kapinių kalnelis. Lytys grūdasi, virsta, lūžta, rodos, dangus maišosi su žeme. Garsas toks, tarsi tankų kolona riedėtų…

Šiemet tokio vaizdo nebus. Jau ir rašant šias eilutes, ledų sangrūda ties Prienais trupa, irsta, nors, tikiu, pavasaris dar neskubės, ir šis mano gražiai nupieštas atgimstančios gamtos vaizdelis gali būti apgaulingas. Juk būdavo, kad ir per šv. Velykas (o jos šiemet švenčiamos balandžio 21 d.) kaip reikia paspaudžia šaltukas…

Per radiją besiklausydamas puikią šventinę nuotaiką keliančios vaikų choro „Ąžuoliukas“ dainuojamos dainos „Brangiausios spalvos“, atsiduriu Prienų centre ir girdžiu iškilmingos Lietuvos valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijos garsus… Tautiška giesmė, chorų atliekamos dainos, kariškių salvės, gėlės prie Laisvės aukuro…

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet šįkart mano misija trumpa. Meras pakvietė į savivaldybės apdovanojimų „Dėkingumas“ įteikimo ceremoniją. Aš jį turiu įteikti vienam iš septynių nominantų, kuriuos išrinko speciali komisija. Bet iš pradžių – Prienų miesto Garbės piliečio vardo suteikimas. Šiemet jo regalijos įteikiamos Algimantui Sakalauskui – tautodailininkui, medžio skulptoriui, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniam amatininkui, senojo kryždirbystės amato puoselėtojui, Lietuvos kultūros premijos laureatui, tradicinių amatų centro „Meninė drožyba“ direktoriui.

Pradėjęs nuo šaukštų drožimo, menininkas surengė apie 50 įvairiausių parodų Europoje ir už jos ribų, sukūrė apie 800 memorialinių paminklų ir didelių skulptūros darbų. 2005 m. skulptoriui A. Sakalauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas. 2010 m. Lietuvos Prezidentės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Jo vadovaujama Viešoji įstaiga vykdo UNESCO nacionalinės kryždirbystės paveldo išsaugojimo ir gaivinimo programą,  yra nuolatinė projekto „Misija Sibiras“ dalyvių konsultantė.

Pirmoji apdovanojimų „Dėkingumas“ nominacija vadinasi „Metų šviesuolis“. Šis prizas atitenka skautų ir suaugusiųjų mėgėjų teatrų įkūrėjui iš Stakliškių Jonui Grabauskui. Stiklo skulptūrėlę ir nominanto pažymėjimą jam įteikia Seimo narys Andrius Palionis. Meniškos prigimties vyras, mokęsis ir dirbęs tiksliųjų darbų srityje, nuo 2014 m. įkūrė skautų, suaugusiųjų mėgėjų teatrus, rengia jų festivalius.

Iš visų septynių nominacijų labiausiai įsiminė nominacija „Metų poelgis“, skirta Irenai Unikauskienei, Prienų ligoninės gydytojai anesteziologei -reanimatologei. 2018 m. spalio 10 d. į Prienų ligoninės priėmimo – skubios pagalbos skyrių buvo atvežta 31 metų Jiezno gyventoja. Moteris dėl ūmaus kraujavimo į pilvo ertmę buvo šoko būsenoje. Pagal galiojančią paslaugų teikimo licenciją šioje gydymo įstaigoje nėra chirurginio skyriaus, todėl skubiai atlikti operaciją nebuvo galimybės. Tokiais atvejais pacientas yra siunčiamas į kurią nors Kauno ligoninę. Kadangi pacientės būklė buvo kritiška, jai skubiai reikėjo kraujo ir operacinio gydymo, ją pervežti būtina tik su reanimobiliu, kuris atvyksta iš Kauno. Kilo pavojus gyvybei, nebuvo galima delsti nei minutės. Gydytoja I. Unikauskienė skubiai diagnozavo patologiją, iškvietė Prienų greitosios pagalbos automobilį, pati sėdo į greitąją, kad lydėtų pacientę, ir ši buvo laiku nuvežta į Kauno klinikas, kur jai skubiai atlikta operacija. Taip, nevengusi imtis iniciatyvos ir atsakomybės, gydytoja išgelbėjo jaunos moters gyvybę.

Nemunas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai renginio vedėjas skaitė šį pasakojimą, pastebėjau, kad ne vieno sėdinčio salėje akyse susitelkė ašaros. O ir mano gomurį gniaužė jaudulys. Gerumas visada jaudina.

Šalia manęs – jaunas vyras. Tai bendrovės „Išlaužo žuvis“ vadovas. Jam įteikiama nominacija „Už indėlį į Prienų krašto ekonomikos augimą“. Šalia Kaunas – Prienai kelio, privažiavus tvenkinių akimis apsagstytą Išlaužo miestelį, galima aptikti unikalią firminę parduotuvę, kurioje kiekvienas žmogus suras įvairios ekologiškos žuvies. Bendrovės vadovas, ichtiologas Darius Svirskis, nusimetęs guminius batus, pats tvarko ir pardavinėja šią produkciją, bet ir nevengia pasigirti, kad šio vandens kultūros ūkio produkcijos nuotraukos puošė net „Eurofish“ žurnalo viršelius, o Briuselyje vykstančioje pasaulinėje žuvų produktų parodoje išlaužiečiai pelnė išskirtinį dėmesį. Jų produktais žavėjosi Izraelio, Vokietijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių gurmanai.

Ir nuo Kultūros centro scenos, ir sėdėdamas šalia manęs prizininkas, apglėbęs šūsnį gėlių puokščių, pasakoja, kad darbas sudėtingas ir sunkus, kad ekologinei žuvininkystei nėra gerų specialistų, o konkurencija didelė. Tvarkyti 45 tvenkinius, kurie užima 500 ha plotą, kur auginama apie 1000 tonų žuvies (apie 60 proc. yra karpiai, jie šeriami ne „kombikormu“, bet grūdais), nėra lengva.

Mano pristatytas nominantas – taip pat garbus, solidaus stoto žmogus. Tai Kauno parašiutininkų klubo vadovas Kęstutis Milišauskas. Jam įteikiu nominaciją „Už Prienų vardo garsinimą“. Sulaukęs vos 14 metų jis jau sukosi Alytaus aeroklubo jaunųjų sklandytojų būrelyje. Nuo 1986 metų antrieji Kęstučio namai – Pociūnų aerodromas. 1992 m. su bendraminčiais čia, buvusioje Sovietų karinėje bazėje, įkūrė Kauno parašiutininkų klubą. Pastaruoju metu Pociūnuose atliekama iki 14 000 įvairių šuolių parašiutu. Jis rengia tarptautinius parašiutininkų sąskrydžius, aviacijos šventes. Beje, šis solidus nebejaunas vyras dar šoka pramoginius šokius… VRM orkestrui fanfaras prizininko garbei šalia stovėjęs rajono meras Alvydas Vaicekauskas pasigyrė, kad ir jam teko šokti „iš parašiuto“, kad – „visos blusos buvo apmirusios…“

Dar daug kartų „tušą“ grojo reprezentacinis VRM orkestras. Ant scenos prizo atsiimti lipo garbioji poetė Stefa Juršienė, Jiezno parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas, aktyviosios Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubo savanorės, būreliai jų sveikintojų ir gerbėjų. Žybsėjo fotoaparatų blykstės, liejosi sveikinimai, kalbos, solistų Audriaus Rubežiaus ir Vytauto Trakymo balsai, orkestro garsai…

Kodėl apie tai tokiu reportažiniu stiliumi rašau? Juk panašių renginių, apdovanojimų, nominacijų banga Vasario 16-osios proga nuvilnijo kone per visą Lietuvą…

Gimtinės aura ne tik spindi, bet ir šildo. Prienų kraštas negarsėja jokiais didžiuliais pramonės kompleksais, statybvietėmis, geopolitinės reikšmės objektais. Čia dominuoja Motulė Gamta, savo jautriu, nuoširdžiu tikrumu nuspalvinusi ir žmonių būdą, moksliškai tariant – mentalitetą. Štai kodėl man visada miela grįžti į Nemuno kilpomis apraizgytas gimtąsias vietas, pas prieniškius,  kurie, nors ir nuo amžių gyvena ant didžiųjų kelių sankryžos, išsiskiria gera siela, atvira širdimi ir puikiais darbais.

Prasmingos iškilminės Prienuose

Dažnai stebiu nacionalinius renginius, pavyzdžiui, Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimą švytinčiuose Vilniaus rūmuose. Kažin ar verta lygiuotis į vieno kito nominanto pagerbimą, jei jis niekina tautines vertybes, kovą už laisvę ir „drąsiai“ kerta per mūsų šventenybes. Kitaip nei plačioji visuomenė jų veiklą – kūrybą ir nuopelnus – vertina visokios komisijos, gi valdžios atstovai ploja katučių…

Atrodo, kad provincija (tegul man atleidžia už tokį žeminantį apibūdinimą) gyvena ant kitokių pamatų negu švytinti valdžios piramidė. Regionai yra pamiršti, o savivalda atlieka aukščiausio valdžios ešelono aptarnavimo funkcijas. Bijau, kad artėjantys savivaldos rinkimai maža ką pakeis: miesto ir kaimo atskirtis toliau gilėja.Štai kodėl už kokių 100 km nuo Vilniaus darosi šilčiau, čia ir pavasaris ankstesnis, ir oras gaivesnis, ir žmonės darbštesni. Jų darbai – konkretūs, neapraizgyti filosofinėmis politinėmis išmonėmis, politinų gražbyliavimu. Būtent už tai juos reikia gerbti ir pagerbti.

2019.02.21; 06:06

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 2 2 »

2017.02.12; 09:05