Diana Nausėdienė Biržuose susitiko su „Carito“ savanoriais. Prezidentūros nuotr.

Ant bendruomenes kuriančių žmonių ir laikosi valstybė, sakė pirmoji ponia Diana Nausėdienė, trečiadienį apsilankymą Biržuose pradėjusi susitikimu su šio miesto „Carito“ savanoriais.
 
Vėliau D. Nausėdienė taip pat lankėsi Biržų technologijų ir verslo mokymo centre, kur domėjosi profesinio mokymo galimybėmis ir regiono perspektyvomis.
 
Po pietų pirmoji ponia bendravo su moksleiviais, susirinkusiais į edukacinius užsiėmimus. Visą dieną Biržų pilyje ir jos kieme vyko vaikams ir jaunimui skirtos atviros Valstybės pažinimo centro (VPC) dirbtuvės.
 
Tai jau antras kartas, kai prezidento komandą darbo dienų regionuose metu lydi Prezidento kanceliarijos VPC edukatoriai, kurie rengia užsiėmimus įvairaus amžiaus vaikams apie valstybę ir pilietiškumą.
 
VPC edukacinės programos globėja yra pirmoji ponia Diana Nausėdienė.
 
Po pokalbių ir diskusijų su jaunimu pirmoji ponia linkėjo moksleiviams gerų ateinančių metų: „Linkiu išmokti nuoširdžiai bendrauti ir vaisingai bendradarbiauti. Mokėti konstruktyviai išsakyti savo poziciją ir puoselėti individualumą. Tik bendruomenėje esame stiprūs, tik susitelkę galime nuveikti didžius darbus. Juk valstybę kuriame visi kartu.“
 
Popiet D. Nausėdienė kartu su prezidentu lankėsi Pasvalio „Riešuto“ mokykloje, kurioje ugdomi vaikai, turintys specialiųjų poreikių, taip pat dalyvavo Pasvalio P. Vileišio gimnazijoje vykusioje diskusijoje „Švietimas: įtraukusis ugdymas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.27; 02:00

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Etatiniai Lietuvos istorijos mitų griovėjai neįsiklausė į Prezidento Gitano Nausėdos žodžius, pasakytus po to, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius liepė nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą: „Sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę“.

Neįvardyta Lietuvos „akademinė istorikų bendruomenė“ suabejojo, ar pelnytai Vilniaus centre, ant buvusios KGB būstinės sienų, iškaltos kai kurių šio pastato rūsiuose nužudytų žmonių pavardės. Bet užrašai įrėžti taip giliai, kad, norint juos ištrinti, teks apgadinti rūmus, kuriuose įsikūrusios valstybės įstaigos.

Taupė šovinius

1944 – 1947 metais Vilniaus NKVD (vėliau – KGB) kalėjime sovietai nužudė 767 žmones. 2000-aisiais dailininkas Gitenis Umbrasas ant pastatą puošiančių granito plokščių iškirto beveik 200 aukų vardus, pavardes ir nuorodas, kada suimtieji partizanai, dvasininkai, mokytojai ir pasiturintys ūkininkai, kuriems, Kremliaus nuomone, tremtis į Sibirą buvo per švelni bausmė, gimė ir buvo sušaudyti. Bet dar dažniau – užmušti kirvio kirčiu į pakaušį ar kūjo smūgiu į smilkinį, nes sovietai taupė šovinius.

nkvd
NKVD banditai

Dabar į Gedimino prospektą ir Lukiškių aikštę pasisukusiame pastate yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, dalis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos apeliacinis ir Vilniaus apygardos teismai.

Budrūs darbuotojai

LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sako, kad kai kurias pavardes teks nugramdyti. Budrūs LGGRTC darbuotojai savarankiškai, net neinformavę savo viršininkės, ištyrė ir pranešė žiniasklaidai, kad prieš 20 metų buvusio KGB kankinimų centro cokolinis aukštas, keliais laipteliais žemiau grindinio, lietuviška Raudų siena kaip Jeruzalėje paverstas skubotai. Penki ar šeši ant užsienio turistų dažnai fotografuojamo fasado įamžinti asmenys neverti tokios garbės – vieni Lietuvos partizanų būriuose kovojo labai trumpai arba tik galvojo prisidėti prie „miškinių“, o vokiečių pagalbinėje policijoje per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo daug ilgiau, iš kitų hitlerininkai 1941 m. rekvizavo arklį su vežimu nužudytų žydų turtui pergabenti.

Kas dar užklius?

Bet ir tie „susitepusieji“ buvo nukankinti Vilniaus NKVD kalėjime, paskui užkasti Tuskulėnų dvaro parke. Ir pagal pirmykščių žmonių paprotinę teisę, ir pagal romėniškuosius ar viduramžių įstatymus, netgi pagal šiuolaikines Jungtinių Tautų konvencijas NKVD nukankinti asmenys po egzekucijų iškart tapo aukomis, nes iš jų sovietai atėmė teisę gintis sąžiningame teisme. Nesvarbu, ką budeliai prirašė nužudytųjų bylose, kuriomis šiandien vadovaujasi „demaskuotojai“.

Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

NKVD kalėjime 1946 m. lapkričio 18 d. buvo nušautas ir Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Gal ir jo pavardę uolieji Lietuvos istorijos tamsiųjų dėmių valytojai pareikalaus nuo sienos pašalinti? 1944 m. rudenį vyskupas V. Borisevičius laimino „hitlerininkų parankinius“, anot Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamento, – Tėvynės apsaugos rinktinės savanorius, kurie 1944 m. spalio mėnesį bandė sustabdyti rusų tankus Žemaitijoje. Iš lauko riedulių sumūryta piramidė sovietų okupacijos aukoms atminti prie buvusios KGB rezidencijos gal irgi būtų užkliuvusi, bet dažais arba anglių gabalėliais užrašytus tremtinių tėviškių pavadinimus ir negrįžusiųjų iš Sibiro pavardes per ketvirtį amžiaus lietūs nuplovė, saulė išblukino (paminklas pastatytas 1994 m.).

Amerikos pavyzdys

Ant Vašingtono Vietnamo karo memorialo, kurį bandė mėgdžioti Lukiškių bunkerio projektuotojas Andrius Labašauskas, pagrindinio paminklo, 75 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio sienos iš juodojo marmuro, iškaltos 58 320 amerikiečių kareivių ir civilių pavardės. 1955-1975 metais jie žuvo Pietryčių Azijoje.

Kai kurie po mirties pagerbti kareiviai per Vietnamo karą tarnavo leitenanto Viljamo Kolio (William Calley) vadovaujamame pėstininkų būryje. 1968 m. kovo 16 d. Pietų Vietnamo Milajaus kaime (sovietų Lietuvos žiniasklaida jį vadino Songmiu) būrio kariai nužudė 347 žmones (valstiečius, jų žmonas ir vaikus). Amerikiečiai keršijo už savo draugus, žuvusius per komunistų partizanų pasalas, netekusius kojų, rankų nuo priešų klastingai paslėptų minų. Leitenantas V. Kolis buvo nuteistas už karo nusikaltimą, tačiau niekam Amerikoje nešautų į galvą darkyti Vietnamo memorialo sienos, uždažyti, išskusti dalį įrašų. Karas baigėsi, Vietnamas stengiasi, kad praeities košmarai netrukdytų pelningai prekiauti su Amerika, o amerikiečių turistai išleistų kuo daugiau dolerių egzotiškoje šalyje, apie kurią dažnai pasakojo jų tėvai, Vietnamo karo veteranai.

Nutrauktų diplomatinius santykius

Varšuva iškart nutrauktų diplomatinius santykius su Lietuva, jeigu mūsų valdžia paprašytų pataisyti užrašus ant karinės organizacijos „Armia Krajowa“ (AK), kuri kadaise atkakliai priešinosi Lenkiją okupavusiems hitlerininkams ir išlaisvinusiems sovietams, kovotojų paminklų. AK nariai Lenkijoje – didvyriai, o Vilnijoje – lietuviškų kaimų degintojai.

Karaliaučiaus krašto Įsručio miestą sovietų generolo Ivano Černiachovskio garbei Maskva 1946 m. pavadino Černiachovsku. Mažojoje Lietuvoje nebeliko lietuvininkų, kai Rytų Prūsiją 1944-1945 metais pervažiavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto vado I. Černiachovskio tankai, skubėdami išvaduoti Europą nuo rudojo maro. I. Černiachovskio paminklas iki šiol stovėtų Vilniaus Vinco Kudirkos (sovietų laikais – I. Černiachovskio) aikštėje, jeigu 1993 m. rusai patys jo nebūtų išsivežę kartu su generolo palaikais.

Neatitinka istorinės tiesos

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

2017 m. Biržų r. savivaldybės administracija Nemunėlio Radviliškio sovietų kareivių kapuose pastatė informacines lenteles, kad rusiški įrašai ant paminklų „Amžina šlovė  kritusiems didvyriams, išvadavusiems Biržus“ yra „ideologizuoti ir neatitinka istorinės tiesos“. Bet Rusijos ambasada Vilniuje pagrasino teismais, buvęs Biržų r. meras Valdemaras Valkiūnas uždraudė pykdyti Kremlių, o kitos mūsų savivaldybės apskritai linkusios leisti rusų diplomatams šeimininkauti „Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektuose“ (raudonarmiečių kapinėse) kaip savo namuose.

Sovietinių represijų simbolis

Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Triukšmas dėl įrašų ant buvusio Vilniaus KGB kalėjimo sienos paskatino Lietuvos visuomenę labiau pasidomėti šiuo sovietinių represijų simboliu.

1899 m. iškilusiuose rūmuose iki 1915 metų nuosprendžius neklusniems lietuvių inteligentams skelbė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismas. 1915–1918 metais į pastatą įsikraustė kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. lapkritį–gruodį čia duris atvėrė atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas ir Vilniaus miesto komendantūra.

1919 m. sausį–balandį pastate patogiai įsitaisė bolševikinės Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybės liaudies komisarai, kapitalistus į kartuves siuntė revoliucinio tribunolo teisėjai.

Sklido aimanos

Kai lenkai, sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, užgrobė pietryčių Lietuvą, iki 1939 metų rūmuose posėdžiavo Lenkijos teismai.

Nuo 1940 m. rudens pastate girdėjosi garsūs SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) tardytojų keiksmai ir sklido prislopintos suimtųjų aimanos. Pusrūsyje įrengtas NKVD Vilniaus valdybos kalėjimas.

1941-1944 metais – Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) ir Trečiojo reicho valstybės saugumo tarnybos (SD) būstinė. Tuos laikus primena daugiausia lenkiški kalinių įrašai ant kamerų sienų.

1944-1991 metais – NKVD, NKGB, MGB, KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.

Turi gerus mokytojus

Po karo nešildomame Vilniaus NKVD kalėjimo karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir pusę litro vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., pasivaikščioti nevesdavo. Karceriu buvo baudžiami kalėjimo taisyklių nesilaikantys kaliniai, pavyzdžiui, mėginantys nusnausti dieną, su kitais suimtaisiais bandę bendrauti stuksendami į sieną Morzės abėcėlę.

Buvę KGB rūmai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar baisiau buvo vadinamuosiuose vandens karceriuose. Kaliniai stovėdavo lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo) arba stengdavosi kaip akrobatai išsilaikyti ant paaukštinimo. Vos užsnūdę griūdavo į vandenį.

Šeštajame dešimtmetyje, sovietų režimo „atšilimo“ laikais, kai teisine valstybe apsimetusi Sovietų Sąjunga bandė gauti iš Vakarų paskolų ir nusipirkti Jungtinėse Valstijose grūdų, vandens karceriai uždaryti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka.

Daugelis kamerų kalėjimo dokumentuose vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais jose būdavo sugrūsta iki 15 žmonių. 19441947 metais kamerose nebuvo jokių baldų – gultų, lovų ar spintelių. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų, pasitiesę kokį drabužį, jei turėdavo. Grindys dažniausiai buvo cementinės. Vadinamoji pirmoji kamera perdažyta net 18 kartų, norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Šiandieniniai gatvių pavadinimų keitėjai ir atminimo lentų naikintojai turi gerus mokytojus.

Lietuvių netektys – statistika?

Pasiklausius tų anoniminių istorikų, kurie nori padailinti KGB pastato sieną, atrodo, tarsi lietuvių genocido nė nebuvo. Ukrainiečių, kuriuos Maskva 1932–1933 metais numarino badu, „holodomoras“, masinės armėnų žudynės 1914–1923 metais turkų valdomosiose teritorijose, jau nekalbant apie holokaustą – išskirtinės, unikalios tragedijos, o XX a. ne kartą okupuotų, naikintų, tremtų lietuvių netektys – statistika. Net buvęs Genocido aukų muziejus politiškai korektiškai pernai pervadintas Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Mat iš Sibiro buvo galima grįžti, o Baltarusijos Červenėje, Maskvos Butyrkų kalėjime nužudytiems Lietuvos karininkams, ministrams, žurnalistams, kunigams pagal Jungtinių Tautų „tarptautinį mokslinį“ apibrėžimą netinka genocido aukų sąvoka.

Popiežius Pranciškus, pernai meldęsis buvusio Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus kamerose, praėjusį šeštadienį užmovė kardinolo žiedą Kauno arkivyskupui emeritui, politiniam kaliniui, tremtiniui Sigitui Tamkevičiui, kuris ne kartą išbandė kietus KGB kalėjimo gultus.

Iš Vatikano kitaip atrodo Lietuvos istorija?

Arnoldas Aleksandravičius – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas

2019.10.11; 07:25

Šeštadienį Biržuose bus paminėta Baltų vienybės diena. Per iškilmingą šventės atidarymą dalyvius sveikins Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Latvijos Saeimos pirmininkė Inara Mūrniecė, abiejų šalių kultūros ministrai, vyks Lietuvos ir Latvijos diplomatų chorų ir Palangos pučiamųjų orkestro bendras pasirodymas.
 
Šventės metu taip pat vyks amatininkų ir tautodailininkų mugė, tarptautinė latvių tapytojo Gederto Eliaso darbų paroda, baltų kulinarinio paveldo, abiejų šalių kino filmų pristatymo renginiai, įvairūs koncertai ir parodos.
 
Šventę vainikuos Balduonės ir Vecumniekų jaunimo simfoninio orkestro „Draugi“ ir Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ koncertas.
 
Bendras Baltų vienybės dienos minėjimas vyks jau aštuntą kartą. Vienais metais toks minėjimas rengiamas Lietuvoje, kitais – Latvijoje. Praėjusiais metais Baltų vienybės dienos šventė vyko Jelgavoje, ankstesniais metais – Palangoje, Liepojoje, Rokiškyje, Rucavoje, Šiauliuose ir Bauskėje.
 
Baltų vienybės diena – tradicinė šventė, kurios tikslas yra populiarinti glaudžius latvių ir lietuvių tautų bei valstybių ryšius, pristatyti ir puoselėti Baltijos valstybių kultūrą ir papročius.
 
Baltų vienybės diena švenčiama kasmet, pažymint 1236 metais įvykusį Saulės mūšį, per kurį sutriuškintas Kalavijuočių ordinas ir nutrauktas baltų žemių užkariavimas. 2000 metais Lietuvos ir Latvijos parlamentai Saulės mūšio dieną paskelbė Baltų vienybės diena.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.18; 17:21
advokatas_a.marcinkevicius

1991 m. sausio 12-13 naktis buvo mano, tuomet dar jauno Biržų rajono vidaus reikalų skyriaus tardytojo budėjimo para. Buvau atsakingu už visų, budėjimo metu rajone įvykusių nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų operatyvų fiksavimą ir pirminius tyrimo veiksmus.

Sausio 12 d. po 21 val. budinčioji tardymo operatyvinė grupė sugrįžo iš bilijardo stalo vagystės įvykio vietos apžiūros Biržų Sviesto gamyklos poilsiavietėje. Sostinėje besiklostantys įvykiai aiškiai rodė visus, artėjančios atomazgos, požymius. Tą naktį apie poilsį niekas nebegalvojome ir pasilikome budėtojų dalyje.

Kai sausio 13 apie 2 val. nakties nutruko LTV transliacija visi kaip vienas netekome žado. Budėtojų dalyje įsivyravo spengianti tyla. Nors įvykių Vilniuje sukelta įtampa būdėtojų dalyje buvo akivaizdi, tačiau darbas vyko tiksliai ir sklandžiai.

Continue reading „Manipuliacijų emocijomis tikslas – valdžia bet kokia kaina?“