liub

Vaikštau Vilniaus ir kitų miestų ar miestelių gatvėmis ir nuolat girdžiu lietuvišką ir nelietuvišką kalbėseną, užgriozdintą keiksmažodžiais. Jei prieš kokį dešimtmetį tai sukeldavo nuostabą, dabar tokia būsena seniai nebestebina, nes tampa visuotiniu reiškiniu. Tik pagalvoju: kiek daug prasčiokų, kurių graži išorė, bet supuvęs vidus.

Prasidėjo tas procesas atgavus Nepriklausomybę, kai laisvę imta suvokti be jokios atsakomybės, ir ji buvo pradėta tapatinti su anarchija. Toks kalbėjimo būdas turbūtišvešėjo ugdant prarastąją kartą, kurią augančią apleido tėvai, dirbantys keliuose darbuose, kad išlaikytų šeimą, ir neturintys laiko vaikams, tuščiai politikuojantys su draugais ir kaimynais arba pasinėrę į visuomeninę veiklą Atgimimo laikais.

Continue reading „Kiek daug prasčiokų!“