bobų vasara

Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.

Prostitucijos – nors vežimu vežk

Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.

Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.

Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.

Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.

Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.

Lietuvių diedai ir lenkų boba

Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.

Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t. 

Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.

Nesėkmingas viliotinis

Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.

Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.

Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.

Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.

Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.

Viltys į laisvos rinkos dėsnius

Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.

Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.

Matriarchatas sugrįžta

Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.

Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.

Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti. 

Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.

Patriarchatas traukiasi

Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.

Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.

Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad  „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.

Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.

Trys prieš vieną

Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.

Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.

Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.

Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.

Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad  „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.

Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.

Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.

Klausimai: kas, su kuo, kur?

Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.

Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.

Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.

Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.

Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.

Santarvės akligatviai

Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.

Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.

Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.

Diedų pavasaris

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.

Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.

2017.10.15; 05:30