Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Bratislavoje dalyvauvo ES 27 šalių viršūnių susitikime.
Šio susitikimo tikslas – aptarti po „Brexit“ balsavimo susiklosčiusią situaciją Europoje, nustatyti ES piliečiams aktualiausius klausimus ir pradėti konsultacijų procesą, kokia Bendrija turėtų būti ateityje, iš jos pasitraukus Jungtinei Karalystei.
ES Tarybai pirmininkaujančios Slovakijos sostinėje surengtas susitikimas vyksta jau nedalyvaujant Jungtinei Karalystei.
Lietuvos vadovė pabrėžė, kad Europos Sąjunga atsidūrė lūžio taške, kai būtina labai rimtai apsispręsti dėl Bendrijos ateities vizijos, diagnozuoti problemines sritis, jas taisyti ir tobulinti.
Prezidentės teigimu, pasitikėjimas ES bus atkurtas tik tuomet, kai Europos žmonės supras, kad įsiklausoma į jų lūkesčius, ir pamatys labai konkrečius rezultatus įveikiant migracijos krizę, veiksmingai kovojant su terorizmu, stiprinant Bendrijos vidinį ir išorinį saugumą, sėkmingai skatinant ekonomiką.
Šalies vadovės teigimu, šiuo kertiniu ES momentu valstybės narės privalo išlaikyti vienybę, ieškoti to, kas jas jungia, nepasiduoti skirtingų takoskyrų įtakai.
Susitikime trumpai aptartas pernai Paryžiuje pasiekto susitarimo dėl Klimato kaitos ratifikavimo procesas, kalbėta apie sudėtingą padėtį Bulgarijoje prie ES išorinės sienos su Turkija, kur šiuo metu susiduriama su padidėjusiu migrantų srautu.
Valstybės narės atsiliepė į Bulgarijos pagalbos prašymą ir ketina prisidėti užtikrinant minėtos sienos apsaugą. Lietuva planuoja į Bulgariją siųsti apie 10 pasieniečių ir skirti 41 tūkst. eurų paramą.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką.
AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.
Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui.
Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą.
Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų.
Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą.
Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.
P.Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.
Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.
Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio.
AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai.
Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje.
To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai.
Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“.
Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą.
Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.
To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas.
ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus.
Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/).
Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 25 d. (Dubrovnikas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.
Dvišaliame susitikime aptartas šalių bendradarbiavimas energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginiai ekonominiai projektai, bendradarbiavimas ES ir NATO, geopolitinė situacija, padėtis Europoje po „Brexit”.
„Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms”, – pabrėžė Prezidentė.
Lietuva ir Lenkija yra svarbios ekonominės partnerės – šalis sieja glaudūs prekybiniai ryšiai ir bendri infrastruktūriniai projektai, investicijos. Lenkija yra antra Lietuvos prekybos partnerė, penkta pagal tiesiogines užsienio investicijas.
Šalys vienodai vertina Rusijos vykdomą politiką ir vienija jėgas užsitikrindamos karinį saugumą.
Pasak Prezidentės, po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo Lietuvą ir Lenkiją sieja bendra atsakomybė užtikrinant, kad sąjungininkų pagalba regione būtų išnaudota kaip galima efektyviau.
Dvišaliame susitikime Prezidentai aptarė galimybes JAV pajėgas dislokuoti rytinėje Lenkijos dalyje, kad, esant būtinybei, bet kurią šalį operatyviai pasiektų pastiprinimas. Tai padidintų Suvalkų koridoriaus saugumą ir užtikrintų, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys nebus izoliuotos nuo NATO paramos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai akcentavo, kad abiejų šalių saugumui gyvybiškai svarbu ir toliau užtikrinti kuo didesnį Aljanso partnerių įsitraukimą ir dalyvavimą regione, didinti tarptautinių pratybų skaičių, plėsti infrastruktūrą, vykdyti kariuomenių modernizaciją, užsitikrinti sklandų raketinės gynybos sistemos sukūrimą ir naudojimą visų Aljanso šalių saugumui.
Prezidentai susitikime taip pat aptarė dvišalį energetinį bendradarbiavimą. Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio GIPL tiesimas, elektros tinklų sinchronizacija, Astravo AE saugumas – bendras Lietuvos ir Lenkijos interesas.
Prezidentė pabrėžė, kad dujotiekis yra strateginės reikšmės projektas ne tik regiono, bet ir visos ES energetiniam saugumui, todėl labai svarbu, kad šis projektas būtų užbaigtas kuo greičiau. Taip pat būtina toliau vykdyti bendrus projektus dėl elektros tinklų sinchronizacijos, kuri svarbi susijungimui su kontinentine Europa.
Lietuvą ir Lenkiją vienija ir Astravo AE keliamos grėsmės. Prezidentės teigimu, ši Lietuvos pašonėje kylanti jėgainė, statoma pamynus tarptautinius susitarimus ir branduolinius saugumo standartus, yra bendras Lietuvos ir Lenkijos bei visos ES rūpestis. Būtina vieninga kaimyninių šalių ir visos tarptautinės bendruomenės laikysena reikalaujant branduolinės saugos.
Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kalbėjo ir apie Europos ateitį po „Brexit” referendumo, aptarė, kaip užtikrinti savo piliečių saugumą ir teises JK, kad jie būtų apsaugoti nuo smurto, diskriminacijos ir neapykantos kurstymo. Prezidentų susitikime pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos interesas, kad derybose su JK dėl pasitraukimo iš ES būtų išsaugoti visi 4 kertiniai – laisvo prekių, žmonių, kapitalo ir paslaugų judėjimo principai.
Po susitikimo Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai Dubrovnike dalyvaus Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų bendradarbiavimo iniciatyvai skirtame forume.
Tai jau ketvirtas šiemet Lietuvos ir Lenkijos Prezidentų susitikimas tarptautiniuose formatuose: metų pradžioje Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai kartu dalyvavo Miuncheno saugumo konferencijoje, pavasarį susitiko Branduolinio saugumo konferencijoje Vašingtone, neseniai Prezidentai bendravo Varšuvos NATO viršūnių susitikime.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Andžėjus Dūda.
Finansų ministrė Rasa Budbergytė, susitikusi su Nyderlandų Karalystės nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Bertu vander Lingen, aptarė tolesnio dvišalio ekonominio bendradarbiavimo galimybes ir šiuo metu visiems aktualią „Brexit“ temą.
Finansų ministrė Rasa Budbergytė ir Nyderlandų Karalystės ambasadorius Lietuvoje Bertas vander Lingenas.
Pasak ministrės, šiomis dienomis dėl galimo neigiamo „Brexit“ poveikio susirūpinusios visos Europos šalys, todėl yra ypač svarbus visų Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimas, kuris leistų rasti geriausius sprendimus.
„Nyderlandai visuomet buvo svarbi mūsų šalies ekonomikos kryptis. Su ambasadoriumi sutarėme, kad sieksime glaudesnių ekonominių ryšių, skatinsime investicijų Lietuvoje galimybes, ieškosime kitų galimų partnerystės formų“, – teigė finansų ministrė Rasa Budbergytė.
2015 metų pabaigoje pagal tiesioginių užsienio investicijų dydį Lietuvoje, Nyderlandai užėmė 2 vietą (1,67 mlrd. eurų), tačiau, ministrės teigimu, ties tuo nereikėtų sustoti.
„Šiuo metu Nyderlandų verslininkai daugiausiai investuoja į informacinius ryšius, telekomunikaciją, nekilnojamąjį turtą. Yra tikrai gerų pavyzdžių, atnešusių Lietuvai papildomas finansines galimybes, tačiau dar turime nepaliestų sričių, kurios gali sudominti šios šalies investuotojus“, – sakė ministrė.
2015 metais Lietuvos eksportas į Nyderlandus sudarė 920,6 mln. eurų, pagal prekybos apyvartą šalis pateko į daugiausiai su Lietuva prekiaujančių šalių penketuką (2015 m. apyvarta siekė 2,22 mlrd. eurų).
Susitikime su Nyderlandų ambasadoriumi taip pat buvo kalbėta apie planuojamo 2017 m. Lietuvos valstybės biudžeto prioritetus, Lietuvos narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) perspektyvas, pasidalinta patirtimi, kaip efektyviai vykdyti valstybinių įmonių valdymo reformą.
Informacijos šaltinis – Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyrius (www.finmin.lrv.lt).
Finansų ministrė Rasa Budbergytė susitiko su Jungtinės Karalystės (JK) nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore Lietuvoje Claire Lawrence, su kuria aptarė vieną svarbiausių šių dienų aktualijų – „Brexit“ ir jo galimą poveikį Lietuvos ekonomikai. Tai buvo pirmasis finansų ministrės ir JK diplomatės Lietuvoje susitikimas.
Ministrės teigimu, kaip ir kiekvienoje demokratijoje, taip ir Britanijoje, gyventojų referendume priimto sprendimo turi būti paisoma, piliečių išreikšta valia dėl šalies ateities gerbiama.
„Lietuva Jungtinę Karalystę laiko strategine partnere ir savo pozicijos nekeis. Todėl sieksime išlaikyti kaip įmanoma glaudesnius santykius ir toliau bendradarbiauti stiprinant ir plečiant laisvės ir gerovės erdvę visoje Europoje ir jos kaimynystėje“, – susitikime pabrėžė finansų ministrė Rasa Budbergytė.
Pasak ministrės, šiuo metu esanti padėtis Finansų ministerijos specialistams neduoda kiek rimtesnio pagrindo nerimauti dėl neigiamo „Brexit“ poveikio Lietuvai artimiausiais metais.
„Vis dėlto, tai – naujas iššūkis, kuris, turiu pabrėžti, suteikia ir naujų galimybių. Lietuvos verslas ne kartą įrodė savo lankstumą sudėtingomis sąlygomis, prisitaikydamas prie pakitusių aplinkybių“, – pastebi finansų ministrė.
Prekių eksportas ir importas tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės pernai sudarė apie 4 procentus visų užsienio prekybos apimčių. Kiek didesnę žalą Lietuvos eksportuotojai gali patirti dėl „Brexit“ neigiamo poveikio visos ES ekonomikai, kuri yra pagrindinis Lietuvos eksporto partneris – prekių eksportas į ES (įskaitant Jungtinę Karalystę) sudaro 62 procentus viso prekių eksporto.
Susitikime su britų ambasadore ne mažai diskutuota ir apie tai, kaip geriau užtikrinti Lietuvos piliečių, gyvenančių JK, interesų apsaugą – šiam prioritetui derybose tarp ES ir Jungtinės Karalystės bus skirimas ypatingas dėmesys.
Papildoma informacija
Šalies išstojimo iš Europos Sąjungos teisinis pagrindas Lisabonos Sutarties 50 str., pagal kurį numatyti šie žingsniai:
JK praneša Europos Vadovų Tarybai (EVT) apie norą aktyvuoti Sutarties 50 str. ir išstoti iš ES
EVT nustato derybines gaires
Vyksta išstojimo derybos (paskiriamas ES derybininkas).
Derybos vyksta 2 metus (nebent vienbalsiai būtų nuspręsta kitaip)
Taryba, sustiprinta kvalifikuota balsų dauguma (72 proc. dalyvaujančių šalių, turinčių 65 proc. visų dalyvaujančių šalių gyventojų), gavusi EP pritarimą, sudaro Išstojimo susitarimą.
Išstojimo susitarimo nereikia ratifikuoti šalyse narėse.
Kol nepasibaigęs JK iš ES išstojimo procesas, JK galioja visos ES teisės ir pareigos.
Lygiagrečiai deryboms dėl išstojimo sutarties turėtų vykti derybos dėl naujos ES-JK sąrangos sutarties. Kad ji prasidėtų, reikalingas JK atitinkamas pareiškimas, kuriame būtų nurodyta, kokių santykių nori.
Informacijos šaltinis – Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyrius.
Vis dažniau susimąstau – kiek daug bėdų išvengtume, jei kalbėtume atvirai, nuoširdžiai, jei ieškotume tikrųjų priežasčių, jei nebijotume, esant reikalui, laužyti net nusistovėjusių politinio korektiškumo taisyklių.
Bet svajojant apie didesnį atvirumą visuomet pasirodo ponia Neviltis. Juk nuoširdesnio, atviresnio pokalbio apie jau užgriuvusias ir ateityje užgriūti galinčias nelaimes nėra ir nebus. Vis tiek komentuosime, ginčysimės, rašysime, mintyse turėdami nematomus, tačiau tvirtai rankas ir kojas apraizgiusius savicenzūros pančius.
Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Šitaip sakydamas mintyse turiu ir Prancūzijos kurortą Nicą sudrebinusį teroro aktą, ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių nerimą dėl „Brexit“ pasekmių. Tikriausiai televizijoje matėte, kaip mūsų komentatoriai iš prestižinio Lietuvos Tarptautinių santykių ir politikos instituto kalbėjo apie būtinybę ES vadovybei dar daugiau dėmesio skirti imigrantų integracijai, dar labiau mažinti ES miestuose susiformavusius tautinius ir religinius getus.
Graži, prasminga veikla – toji integracija. Bet kada suvoksime, kad ji ne visuomet įgyvendinama? Kodėl neturime drąsos prisipažinti, jog kai kurių tautinių ir religinių bendruomenių niekad nepavyks suvilioti tegul ir pačiomis gražiausiomis, teisingiausiomis, pažangiausiomis europietiškomis vertybėmis? Tiesiog jie nenori tapti panašūs į mus. Ir jie turi tokią teisę – būti savimi.
O mes, jei vadovaujamės šiandieninėmis europietiškomis normomis, net negalime jų prievartaut gyventi pagal mūsų principus. Juk mes – demokratai, tegul ir nesuvokiantys, jog negalima šaipytis iš musulmonams šventų relikvijų nei laikraščiuose, nei kur nors kitur.
Žodžiu, labai keista, kodėl nepajėgiame suvokti, jog itin didelis tautų bei religijų maišymas bei maišimasis, net jei ir savanoriškas, tėra toks pat blogas sumanymas, kaip ir Stalino sugalvotas priverstinis tautų kilnojimas iš vienos vietos į kitą Blogio imperijos erdvėse.
Redaktorius Ovidijus Lukošius viename iš paskutiniųjų žurnalo „IQ“ numerių teigia: „Nors turi trūkumų, ES projektas suteikia daugybę galimybių ir naudos visiems jo dalyviams: laisvą kapitalo, prekių ir žmonių judėjimą (…)“.
„IQ“ leidinio vadovo žodžiuose rastume tiesos. Tačiau redaktorius nenori pripažinti kitos medalio pusės – absoliučiai teisingų dalykų mūsų Žemėje nėra. Vieniems – naudinga, kitai grupei – kenkia. Kalbant atvirai, laisvas žmonių judėjimas labiausiai naudingas gausioms, daug vaikų auginančioms, asimiliacijai atsparioms tautoms. Lietuviams itin laisvas žmonių judėjimas po ES platybes nėra absoliutus gėris. Turistauti, poilsiauti, mokytis, atlikti praktiką, važiuoti į ilgalaikę komandiruotę, – puiku. Bet ne visiems laikams.
Absoliuti teisė judėti kur panorėjus jau sukūrė Lietuvai mažiausiai dvi bjaurias problemas: mūsų gydymo įstaigoms trūksta medikų, mūsų universitetai merdi be studentų. Todėl lietuviams bent jau retsykiais derėtų prisiminti rašytojo Petro Dirgėlos istoriniuose romanuose, pavyzdžiui, „Joldijos jūroje“, pagarbiai puoselėtą ir vertintą idėją: „Ne vienas žmogus teneišeik pro vartus savo namų“. Kodėl šalia laisvojo judėjimo galimybės demokratinėje Europoje negalėtų gyvuoti ir ši idėja, ši versija?
Sutinku, ES misija tikrai tauri bei prasminga – užtikrinti taiką žemyne, kuriame visuomet buvo ankšta ambicingoms tautoms. Bet „IQ“ redaktoriui turėtų būti žinoma, kad dirbtinė, primygtinė tautų niveliacija taip pat gali atnešti kruvinus nesusipratimus. Jei visi mes, kaip ir O.Lukošius, manysime, jog „eurofobų argumentai dažniausiai tėra apgailėtini paistalai, daugumą kurių sukūrė bulvariniai Anglijos laikraščiai“, ES tikrai subyrės arba išsivaikščios.
O aš nenoriu, kad ES projektas žlugtų. Nenoriu vien dėl to, kad žlugus ES vienybei iškiltų pavojus ir NATO vienybei, mat kariuomenė be tvirtų ekonominių pamatų negali išsilaikyti, o žlugus NATO projektui, Lietuva ir vėl neabejotinai taptų Rusijos pavergta, okupuota ir rusifikuojama teritorija.
XXX
Dabar lietuviškoje televizijoje gausu pranešimų apie sunerimusius Didžiosios Britanijos lietuvius – išvys ar neišvys. Vis dažniau mūsų televizijos parodo videointerviu, kuriuose lietuviai susijaudinę pasakoja, kaip nukentėjo dėl nei iš šio, nei iš to prasiveržiančio britų priešiškumo.
Tikriausiai nėra prasmės ginčytis, kad tokio pobūdžio nutikimai galimi. Drįstu manyti, kad jų net padaugės, nepaisant oficialiojo Londono pastangų tramdyti aistras.
Bet kas kaltas, kad britai tapo piktesni, priešiškesi, irzlesni (o gal – atviresni)? Ar, užuot britams prikaišiojus jų storžieviškumą, nederėtų pirmiausia atsiprašyti už visas jiems iškrėstas lietuviškas bjaurastis? Vienoje Info TV laidoje aštrusis Andrius Užkalnis išvardijo, kokių žiaurių nusikaltimų mūsų tautiečiai yra surengę Anglijos žemėje. Jau vien jų užtenka, kad neturėtume moralinės teisės aršiai piktintis britų reiškiamu nepasitenkinimu.
Tačiau ir šalia lietuviškų žmogžudysčių egzistuoja dalykų, dėl kurių nepakenktų atsiprašyti Didžiosios Britanijos žmonių. Prisipažinkime, jog metų metais gyvendami šioje šalyje dauguma mūsų taip ir neparodėme nė mažiausios pagarbos mums priglaudusios šalies istorijai, papročiams, kultūrai. Darbo dienomis plušėdavome gamyklose, šiltnamiuose, statybose, o savaitgaliais – arba miegodavome, arba gerdavome degtinę, arba naršydavome po parduotves, ieškodami pigesnio maisto ir drabužių.
Iš kur apie tai žinau? Pačiam ne taip seniai teko paragauti emigrantų duonos. Maždaug pusmetį praleidau britų grafystėje Northamptone, paskui beveik metus – Danijos sostinėje Kopenhagoje. Taigi mačiau visokių lietuvių. Ir tų, kurie dirbo kaip vergai, taupydami kiekvieną sunkiai uždirbtą svarą arba kroną, ir tų, kurie viską nedelsiant pragerdavo, ir tų, kurie tiesiog … vegetuodavo, niekur nematydami jokios prasmės. Sėkmingųjų, t.y. laimingųjų, emigrantų, kuriuos mūsų televizijos mielai reklamuoja, – ne tiek daug. O tų, kurie būtų parodę bent mažytę pagarbą britų tradicijoms, – dar mažiau.
Todėl ir klausiu: ar britams galėjo patikti, kad į jų šalį atvykusieji visiškai nesidomi Didžiosios Britanijos rašytojais, teatrais, muziejais? Puikiai prisimenu: laisvalaikiu klaidžiodamas Northamptono gatvėmis atsitiktinai aptikau paminklą žuvusiems britų kariams, prie kurio tąsyk buvo susirinkęs gausus vietinių gyventojų būrys. Jie atėjo nešini Britanijos karalystės vėliavomis, su gėlių puokštėmis rankose, jie dainavo dainas, sakė kalbas.
Minioje nebuvo nė vieno lietuvio. Mes, Northamptone uždarbiaujantys lietuviai, nesusipratome, jog ir mums derėjo atvykt pagerbti žuvusiųjų britų karių atminimo. Britai būtų įsiminę – štai ir kelios dešimtys lietuvių, kurių rankose gėlės, mus supranta. Būtume pasiuntę bent mažytę, bent simbolinę žinutę, jog ne vien geriame, mušamės, „kalame“ pinigus ir mokame mokesčius. Deja, tokios žinutės nepasiuntėme.
O Danijoje – dar blogiau. Iš danų galvų išmušėme bet kokį nuoširdesnį pasitikėjimą atvykėliais. Pirmosiomis savaitėmis dirbant Kopenhagoje naktiniu paštininku buvo keista patirti, kad danai naktimis nerakina savo namų durų. Į pašto dėžutę brukant laikraščius kartais durys prasiverdavo. O koridoriuje ant spintelių – dokumentai, piniginės, mobilieji telefonai, auksinis žiedas, raktai…
Mes, lietuviai ir latviai, dirbę M – Press firmoje naktiniais paštininkais, nevogdavome nei iš butų, nei iš parduotuvių. Bet kažkas vis tik iš atvykėlių vogdavo. Dabar danai jau tikrai naktimis užsirakina ir nepatikliai nužvelgia kiekvieną atvykėlį, užsukusį į parduotuvę: ar tik jis nepaslėpė po striukės ar palto skvernu brangios prekės?
Tad ar turėsime teisę piktintis danų priešiškumu, jei tokių atvejų pasitaikys? Juk jie pasibaisėjo, kaip atvykėliai elgėsi Viperodo miestelio bendrabutyje. Iš pradžių danai mums leido nemokamai naudotis ir indais, ir televizoriumi, ir minkštasuoliais, ir virtuve, ir poilsio kambariu. Viskas – nemokamai. Bet kai per kelias dienas viskas buvo išvogta, prišnerkšta arba sulaužyta, jų pasitikėjimas bei pagarba atvykėliams ištirpo. Pagrįstai ištirpo. Įsivaizduoju, kokį šiurpą jiems kėlė Viperodo miestelio bendrabutyje keliamos migrantų orgijos – girtuokliauta, muštasi, privemta, prišiukšlinta. Šiuos dalykus mačiau savo akimis. Mačiau ne vieną kartą. Ir, beje, lietuvių ir latvių kaltės čia – mažiausia. Daugiausia išgėrę mušdavosi lenkų jaunuoliai.
XXX
Laikas prisipažinti: emigranto duonos esame paragavę vos ne visi. Arba tiesiogiai, arba netiesiogiai. Suskaičiavau, kiek mano pažįstamų, įskaitant buvusius bendradarbius, kursiokus, klasiokus ar jų vaikus, anūkus, dirbo ir tebedirba Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje. Vos ne kas penktas. Jei ne jis pats, tai jo vaikai arba anūkai. Bet keisčiausia, kad niekas iš jų nenori papasakoti apie savo emigrantišką patirtį. Net ir anonimiškai. Ką tai galėtų reikšti? Tik apie nemalonius nutikimus žmogus nelinkęs atvirauti.
Net ir sėkminga istorija, labiau įsigilinus, nėra labai saldi. Buvusio kursioko sesuo ištekėjo už vokiečio verslininko. Vyras – idealus. Ir daug uždirba, ir dėmesingas žmonai. Tačiau kursioko sesers laiminga nepavadinsi. Kai gyvena Vokietijoje, ilgisi Lietuvos, kai atvažiuoja į Lietuvą, ilgisi Vokietijos. Žodžiu, niekur nesijaučia esanti namuose.
Jos vaikams jau kitaip susiklostys likimas. Jų tikrieji namai bus Vokietija. Jie auklėjami taip, kad kuo greičiau pamirštų lietuviškas šaknis. Dirbtinumo šitaip auklėjant nėra. Tiesiog taip natūraliai klostosi tėvų, vaikų ir aplinkos santykiai. Buvęs kursiokas nejučiom prisipažino, kad jam liūdna – ilgainiui nesusišnekės su sesers vaikais, ir jokios „dvigubos pilietybės neprivers jų likti lietuviais“.
Tik vienas mano pažįstamas, dirbantis Didžiosios Britanijos vakaruose, sutiko smulkiau papasakoti, kas tuoj po „Brexit“ referendumo dėjosi mieste, kuriame jis jau trejis metus be perstojo sunkiai dirba kroviku. Ogi nenutiko nieko blogo. Firmų ir įmonių, kuriose dirba lietuviai, vadovai nedelsiant atsiuntė laiškus, kuriuose oficialiai sakoma, kad atvykusiems iki referendumo nėra ko baimintis. Sąžiningai plušantys, darbo drausmės besilaikantys lietuviai neturi jokių priežasčių nerimauti dėl savo ateities. Be kita ko, darbdaviai prašė nedelsiant informuoti apie bet kokius priešiškumo imigrantams pasireiškimus.
Tačiau mano pažįstamas tvirtina jokių britiškų priešiškumų nepatyręs nei prieš „Brexit“, nei po jo. Jis įsitikinęs, kad pasakojimai apie piktuosius britus – ganėtinai perdėti. Pirmiausiai piktintis, jo manymu, derėtų ne britų, o saviškių elgesiu. Ten, kur jis gyvena, dauguma lietuvių savaitgaliais girtuokliauja, kelia pasilinksminimo vakarėlius ir nė kiek nesidomi ne tik Britanijos, bet ir Lietuvos reikalais. Jie tiesiog kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kokia tolima ir svetima jiems tapusi Lietuva. Jie giriasi nedalyvaują ir nedalyvausiantys Lietuvos rinkimuose. Jie niekad savo noru negrįšią į Lietuvą. Jiems į lietuviškąją pilietybę – nusispjauti.
Sutinku, kad mano bičiulio patirties negalima apibendrinti. Ne visi lietuviai geria ir keikia Lietuvą. Bet kodėl, sakykim, Artūras Zuokas, buvęs Vilniaus meras, straipsnyje „Ar atsisakysime beveik 400 tūkstančių savo piliečių?“ mato tik lietuvius emigrantus, kurie verti pagarbos ir dvigubos pilietybės? Internetiniame 15min.lt portale buvęs Vilniaus galva teigia, esą „dviguba pilietybė aktuali kaip niekad“, esą „būtent dvigubos pilietybės galimybė yra nacionalinio saugumo klausimas“, kurį, jo manymu, reikia nedelsiant išnarplioti palankiai – suteikiant galimybę lietuviams emigrantams išsaugoti Lietuvos piliečio pasą.
Didžiojoje Britanijoje jau trejis metus gyvenantis ir dirbantis pažįstamas įsitikinęs priešingai: iš kai kurių Britanijoje gyvenančių lietuvių emigrantų derėtų atimti Lietuvos pilietybę. Už girtuokliavimus, vagystes, valkatavimą, už nenorą domėtis Lietuvos realijomis. Jie daro mums gėdą.
Reitingų agentūra „Standard & Poor‘s“ (S&P) birželio 30 d. paskelbtoje analizėje įvardija Lietuvą dėl Brexit pažeidžiamiausia Rytų Europos valstybe. Finansų ministerijos nuomone, analizėje yra nelogiškų išvadų, taip pat yra netikslių duomenų, kuriais remiamasi, priskiriant Lietuvą prie pažeidžiamiausių valstybių.
Klausimynas, į kurį reikia rasti atsakymus.
Vieta nustatyta, naudojant pagal keturis veiksnius S&P sukonstruotą indeksą: JK įnašo į ES biudžetą dalis (proc.) šaliai skiriamose ES struktūrinių fondų investicijose; eksporto į JK proc. BVP; imigrantų dalis JK, proc. visų šalies gyventojų; piniginių perlaidų iš JK santykis su BVP.
Analizėje pateikiamas tik kylančių Europos (angl. emerging Europe) valstybių rizikos, susijusios su Brexit, vertinimas: 11 ES šalių (Lietuva, Latvija, Estija, Slovėnija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Bulgarija, Čekija, Rumunija, Kroatija) bei Turkija ir Rusija.
Atsižvelgus į pasaulio analitikų prognozes, jeigu būtų vertinamos visos ES valstybės, Lietuvos nebūtų tarp labiausiai pažeidžiamų narių. Dauguma analitikų sutaria, kad didžiausias neigiamas pasekmes dėl Brexit pajustų Airija, Nyderlandai, Belgija, Malta, Kipras ir Liuksemburgas. Neigiamą įtaką pajustų ir Vokietija, tačiau ji būtų mažesnė, nei prieš tai išvardytoms šalims.
Analizėje daroma išvada, kad per prekybos kanalą (eksportas) iškart atsirandantis tiesioginis poveikis visoms 13 šalių bus minimalus, tačiau didžiausias jis būtų Lietuvai, Čekijai, Vengrijai, Lenkijai ir Slovakijai. Iš tikrųjų toks poveikis Lietuvos eksportui būtų nedidelis, todėl abejonių kelia motyvai, kodėl Lietuva čia įvardijama kaip lyderė. Iš toje pat analizėje pateiktų S&P apskaičiuotų duomenų matyti, kad Lietuvos eksporto į JK santykis su BVP (2,5 proc.) yra gerokai mažesnis už Estijos (3,2 proc.) bei Latvijos (3,9 proc.), tačiau minėtosios Baltijos valstybės net neminimos apžvalgoje kaip pažeidžiamos dėl šio rodiklio.
S&P skyrė Lietuvai aukščiausią laiptelį pagal perlaidų sumas iš JK. Tuo tarpu remiantis Lietuvos banko duomenims, gyventojų pervedimai iš JK 2014 m. sudarė 213,5 mln. eurų arba 0,6 proc. BVP, o, išankstiniu Finansų ministerijos vertinimu, pervedimai iš JK 2015 m. galėjo sudaryti apie 300 mln. eurų arba 0,8 proc. BVP, t.y. gerokai mažiau, nei nurodoma analizėje (1,2 proc.). Be to, JK gyvenantys Lietuvos piliečiai, jeigu keltųsi kitur dėl Brexit įtakos, tikėtina, vyktų į Airiją, Norvegiją. Tai reiškia, kad svetur dirbančiųjų perlaidų pervedimai ir toliau įsilietų į Lietuvos namų ūkius, skatintų vartojimą ir ūkio augimą. Grįžusieji taip pat didintų Lietuvos BVP jau tiesiogiai dirbdami Lietuvoje.
Abejonių kelia ir toje pačioje analizės lentelėje pateiktas imigrantų iš Lietuvos ir JK gyventojų santykio įvertis (5,4 proc.).
Statistikos departamento duomenimis, 2004–2015 m. emigravusiųjų į JK iš Lietuvos buvo 147,1 tūkst. asmenų daugiau nei iš tos šalies įmigravusiųjų, įskaitant sugrįžusius emigrantus, ir tai sudarė 40,2 proc. visos grynosios migracijos srauto šiuo laikotarpiu. Minėtas emigrantų iš Lietuvos į JK skaičiaus santykis su Lietuvos gyventojų skaičiumi sudaro 5,1 proc. (2014 m. šis santykis buvo dar mažesnis ir sudarė 4,7 proc,), o ne 5,4 proc., kaip nurodyta analizėje.
Tai dar labiau pagrindžia abejones, kodėl Lietuva įvardinama kaip didžiausią neigiamą Brexit poveikį patirianti šalis tarp analizėje vertinamų valstybių.
Analizėje taip pat pateiktas ES finansinės paramos įvertis, susijęs su laikotarpiu po 2020 metų. Tačiau daryti bet kokias išvadas yra per anksti, nes šiuo metu neaišku, kokie sprendimai dėl prarastų JK įnašų bus priimti. Kalbant apie ES biudžeto apimtis po 2020 m. ‒ tai bus derybų dėl kitos daugiametės finansinės programos objektas, o pasiūlymą dėl kitos finansinės programos Europos Komisija pateiks iki 2018 m. pradžios.
Neatmetama galimybė, kad dėl JK pasitraukimo mažėsiantis pastarosios įnašas į ES biudžetą greičiausiai būtų „padengiamas“ didesniais visų ES valstybių narių įnašais (tuomet didėtų ir Lietuvos įnašas). Darant prielaidą, kad JK 2019-2020 m. (po to, kai galimai būtų baigtos JK išstojimo iš ES derybos) nebemokės į ES biudžetą ir negaus savo suderėtos paramos dalies, poveikis Lietuvos įmokoms, preliminariais vertinimais, būtų toks: 2019 m. įmoka padidėtų 43,2 mln. eurų, o 2020 m. atitinkamai 44,9 mln. eurų.
Dėl dabartinio 2014–2020 m. finansinio laikotarpio visos ES valstybės narės yra vienbalsiai sutarę. Jungtinė Karalystė pati aktyviai naudojasi ES struktūrinių fondų lėšomis – minėtuoju laikotarpiu JK numatyta beveik 11 mlrd. ES struktūrinių fondų lėšų, todėl neturėtų būti suinteresuota nutraukti pradėtų projektų finansavimą šiuo finansiniu laikotarpiu.
Lietuvai dabar būtina susikoncentruoti ir kuo efektyviau panaudoti 2014–2020 m. ES fondų investicijas ekonominei ir socialinei pažangai, kadangi nėra aišku kokiomis sąlygomis bus naudojamos ES fondų investicijos finansiniu laikotarpiu po 2020 m.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyrius.
Dau daug metų skaitau, kas yra rašoma portale Slaptai.lt patalpintuose straipsniuose. Įdomu. Įvairios temos. Jas visas sieja pastangos pateikti mintis, kad ir Lietuvoje būtų geriau. Tai didelis ir pagarbos vertas darbas.
O dabar – apie BREXIT ir Lietuvos piliečius Jungtinėje Karalystėje.
Noriu pateikti keletą minčių šiuo klausimu.
Pirmiausia – ten jau dirbantiems Lietuvos piliečiams nėra pats esminis, pats svarbiausias klausimas.
Jei iki karo ir pokaryje Lietuvos piliečiai atvyko į JK iš bėdos (Lietuvą užpuolė socialistinių Kremliaus – Berlyno barbarų gaujos), tai po 1990 metų Lietuvos piliečiai (lietuviai, rusai ir neaiškių kilmių asmenys, sulaikyti policijos už nusikaltimus, prisistatantys lietuviais) atvyko vedami pirmiasia šių trijų priežasčių.
Pirma. Tėvai, nesipriešinę Lietuvą okupavusiai SSSR sistemai, o aktyviai su ja bendradarbiavę, sukaupė pinigų perteklių ir savo vaikus (kaip kad ir Vladimiro Putino komandos nariai) išleido siekti išsilavinimo į Vakarus be jokio finansinio rūpesčio. Tokiu būdu SSSR sistemai lojalių šeimų atstovai, be problemų įgyję išsilavinimus Lietuvoje bei praktikas, atvyko padirbėti į šią aukšto lygio teisinę valstybę siekdami žymiai pagerinti savo ekonominę padėtį bei susipažinti su žymiai teisingiau gyvenančiu pasauliu.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antra. Lietuviškojo brexsito šalininkai – asmenys, nuo 1992 metų į Lietuvos valdžias masiškai rinkę bet kokios pakraipos socialistus – populistus ir valstybės kenkėjus, kad neleistų valdžioje įsitvirtinti Vytauto Lansbergio bendraminčiams bei panašaus pobūdžio geresniems politiniams junginiams.
Taip pat ir nedalyvavusieji balsavimuose, tuo parodant ištikimybę sovietinei sistemai ir neapykantą atkurtai nepriklausomybei. Taip pat ir sunaikintų kriminalinių grupuočių Lietuvoje nariai, taip ir nesuvokę, kad juos sukūrė, jais pasinaudojo ir vėliau sunaikino tie patys socialistai.
Trečia. Asmenys, nukentėję nuo socialistinių partijų, kurios vykdė masinius prichvatizacijos veiksmus, sukėlusius milžinišką nedarbą, teismų/ prokuratūros/VMI/ spec.tarnybų savivalę.
Visos šios asmenų grupės atvyko į laisvą ir demokratinę šalį (JK), kuri jiems suteikė tokias pat garantijas, kaip ir savo piliečiams. Nepriklausomai nuo to, kad jie neįnešė jokio indėlio į JK gerovę, ekonominį politinį stiprėjimą. Kai kurie britų geranoriškumą vertino kaip kvailumą, britams pridarė pakankamai daug žalos.
Štai toks pastebėjimas. Be to, britų salose – labai mažai grupių, vadinančių save lietuviškomis, dalyvauja Lietuvos gyvenime tikslingai – kalba ir viešina blogybes, dalyvauja parlamento/ Prezidento rinkimuose, deda pastangas, kad į valdžią nepatektų Lietuvą naikinusios LKP šešėliai (amb/ paksiaus/ uspaskio junginiai).
Dažniausiai lietuvių grupių susiėjimai – pramoginiai, šiek tiek kultūriniai. Lietuvos piliečių tarpe masiškai paplitęs girtavimas ir muštynės. Čia stipriai lenkiame lenkus, kurių JK žymiai daugiau.
Balys Krasavickas (Notrhamptonas)
XXX
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Anglijoje jau pasirodė antiimigrantiškų proklamacijų. Mano pusseserė toje šalyje, provincijoje, gyvena beveik dešimtmetį. Pastarosiomis dienomis ir jai buvo pasiūlyta krautis lagaminus.
Toks vietinės kilmės gyventojų elgesys baustinas, persekiojamas, prilyginamas rasinės neapykantos kurstymui. Bet slapta (rašteliai prie namų durų, ant automobilių stiklų) arba privačiuose pokalbiuose išsakomas nepasitenkinimas atvykėliais byloja, kad pūlinys jau pritvinko.
Ar iš tiesų privalu smerkti tuos, kurie nori gyventi ir dominuoti savo tautoje? Ar mums patiktų, jeigu geresnio gyvenimo ieškotojai užplūstų Lietuvą? Atsakymas aiškus: mes jau šiandien bijome pabėgėlių, kurie gali būti net pavojingi, ne tik sumažinti galimybes įsidarbinti, be didelių eilių patekti pas gydytoją, gauti pašalpą…
Ar turi teisę ta ar kita valdžia nepaisyti didžiosios gyventojų dalies nuomonės ir įgyvendinti ne daugumos, o nežinia kieno ir nežinia iš kur nesveikose galvose gimusius idealus? Juk išrinktieji turi vykdyti rinkėjų valią.
Jeigu dauguma nenori įteisinti tos pačios lyties santuokų, jeigu neleidžia tokiems žmonėms auginti vaikus, tai ir nereikia. Kai jų nuomonė natūraliai pasikeis, tada ir kalbėsime.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.
Anglai savo nepasitenkinimą valdžios politika išsako naktį klijuojamomis proklomacijomis. Tą patį jie pasakė ir demokratinėmis priemonėmis – referendumu.
Dėl visko, kas atsitiko birželio 23 dieną ir dar atsitiks ne tik kaip tos dienos pasekmė, kalti ne eiliniai piliečiai, o pirmiausia Europos Sąjungos galingieji.
Nemokšos ėmėsi labai sudėtingo geopolitinio vaidmens: dėl ekonominių savanaudiškų paskatų sukergti skirtingas tautas ir net rases.
Pirmieji šitos globalios maišymo, dirbtinio kraustymosi politikos daigai jau akivaizdūs. Koks artimiausiu metu prasiskleis žiedelis – šiandien dar pasakyti neįmanoma. Aišku tik tiek, kad šios rožės dygliai bus labai skaudūs.
Kazimieras P.
XXX
Mieste triukšmas, blogas oras. Vasarą bėgi į gamtą. Jeigu neturi vilos kokiame Lietuvos regioniniame parke, kur tvoros, apsaugininkai ir ramybė, važiuoji į „kolektyvinį sodą“. Bet ir čia nuo triukšmo nepabėgsi.
Štai mūsų „kolektyviniame“ netoli mano lūšnelės du apleistus sklypus nusipirko viena ponia su ponu. Ponia, sako, darželio vedėja. Su buldozeriais nušlavė dar sovietmečiu statytą namelį ir toje vietoje pradėjo karkasinį, pusiau medinį, pusiau plastmasinį dviaukštį. Nuo ankstyvo pavasario darbininkai kalė, pjovė, lakštingaloms ir varnėnams mano sodelyje čiulbant. Tie pjūklai ir plaktukai – dar pusė bėdos: namo be jų nepastatysi, reikia suprasti ir kentėti. Bet kodėl aš turiu dar ir jų muzikos klausytis? Atvažiuoja ryte automobiliu, atidaro jo duris ir įjungia dar vieną triukšmo šaltinį.
Kelias savaites žmona kentė kentė ir nuėjo su meistrais pasikalbėti. Gal galite bent kiek tyliau muzikuoti? Mūsų automobilyje irgi yra ir radijas, ir „diską“ galime paleisti, bet nenorime užgožti paukščių giesmių. Žmona nustebo: vyrai iškart pažadėjo koncertuoti tyliau.
Bet ramybe džiaugėmės neilgai. Po savaitės atvažiavo kiti meistrai, kurie nežinojo, kad paukštelių giesmės mums mielesnės už jų „bumčikus“.
Savaitgalį, ypač jeigu pasitaiko geras oras, tokių „muzikų“ iškart gali klausytis iš visų keturių pasaulio šalių. Todėl savaitgaliais į savo „rančą“ nevažiuojame, nebent jis būna šaltas ir lietingas.
Kodėl mūsų žmonės taip negerbia kitų, ir „demokratijos“ laikais savo kieme elgiasi taip, tarsi aplink nebūtų nė gyvos dvasios? Iš durnumo, kultūros stokos, o gal iš pasiutimo?
Taip, kartais jaunimas tyčia rikdo automobilių radijus ir „magus“. Nesu nacionalistas, bet turiu pasakyti tiesą: mūsų „kolektyviniame“ dažniausiai šitaip triukšmauja rusakalbiai. Ir mes šitoje šalyje gyvename! Tik pabandykite mus užkabinti! Ir mes jų neužkabinėjame, taikstomės, kenčiame, gerbiame tautines mažumas. Čia ne Japonija, senukai Lietuvoje dažniausiai „grybo vietoj“, jų nuomonės, jų pageidavimų nepaisoma. O mūsų „kolektyviniame“ senukų daugiausia, dar ne visi išmirė.
Ne ramiųjų pusėje ir įstatymai, reguliuojantys triukšmą. Pavyzdžiui, jeigu sodo kaimynas visą dieną „leidžia muziką“ negarsiai, jokie pareigūnai jo nenutildys, nes nepakaks decibelų. Įstatymų leidėjai gal nežino, kad nelabai triukšminga, nesiliaujanti, valandų valandas trunkanti „muzika“ gal net labiau varo iš proto, neleidžia džiaugtis gamtos garsais ir ramybe. Vienintelė išeitis: jeigu gali, jeigu turi kur, bėk kuo toliau nuo tokio kaimyno.
Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.
Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.
Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.
Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.
Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.
Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.
O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.
XXX
Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.
Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.
Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.
Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.
Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.
XXX
Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.
Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?
Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?
Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?
Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?
Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?
Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.
XXX
Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?
Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.
Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.
O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.
XXX
Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.
Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo: „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.
Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.
Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.
Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.
Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?
Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.
XXX
Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?
„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“
Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…
O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai jų vis tiek nesupras.
Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.
Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.
O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.
Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.
Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.
Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…
Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.
Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
