Bronė Liniauskienė

liniauskiene_111Nors gimnaziją baigiau vokiečių okupacijos metais, į Universitetą stojau tarybiniais laikais. Pirmą kartą į Kauno universitetą, po metų – į Vilniaus. Nors egzaminus išlaikiau gerai, bet vietos „buožės“ dukrai ir „banditų ryšininkei“ niekur nebuvo. Šeimą ištrėmus, pasitraukiau į Klaipėdos kraštą, įsidarbinau mokykloje, įstojau į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Po poros metų buvau surasta, turėjau dingti ir iš mokyklos, ir iš Instituto. 1957 m. mano pavardė jau buvo kita. Tada ir pamėginau stoti dar kartą – ketvirtą ir paskutinį. Mat man buvo jau 34 metai, o į stacionarą priėmė tik ligi 35-ių.

Atsimenu, kaip nejaukiai jaučiausi atėjusi laikyti stojamųjų tarp klegančių jaunų merginų ir vaikinų. Vieni bijojo vieno egzamino, kiti – kito (aš – labiausiai rusų kalbos, nes jos man neteko gimnazijoje mokytis). Viena mergina labai baiminosi, kad neišlaikys lietuvių – nemoka rašybos.

Continue reading „STUDIJOS MANO GYVENIMO KELIUOSE“