Butyrkų kalėjimas

**Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas**

Penktadienį Mauručiuose, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo gimtinėje, buvo įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo žūties vietos pamaskvėje.

K. Skučas ir kiti keli aukšti tuometiniai Lietuvos valstybės pareigūnai buvo nužudyti 1941 m. liepos 30 d. Butyrkų kalėjime ir užkasti vadinamojoje Komunarkoje.

„Generolas iki paskutinio atodūsio atliko pareigą Tėvynei, todėl svarbu saugoti jo atminimą, apie jo didvyriškumą turi žinoti ir mūsų jaunoji karta“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Simbolinę akciją prie Mauručiuose K. Skučo atminimui pastatyto paminklinio akmens organizavo generolo dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė. Kultūros paveldo departamentas šią vietą neseniai įtraukė į Kultūros vertybių registrą.

V. Skučaitė pasakojo, kad šio įvykio 77 metus laukė ir Kalifornijoje gyvenanti garbaus amžiaus generolo dukra Jūratė Šukys ir jos sūnus Kazys. Moteris dėkojo kolegei Violetai Juodelienei, padėjusiai interneto platybėse rasti duomenų apie K. Skučo kūno užkasimo vietą. Vasarą nuvykusi į Maskvą, V. Skučaitė aptiko dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų ir keliolikos kitų nužudytų aukštų Lietuvos pareigūnų pėdsakų.

Simbolinis K. Skučo sugrįžimas į gimtinę sutapo su kitos jo dukterėčios, poetės Ramutės Skučaitės gimtadieniu, tačiau dėl sveikatos būklės ji negalėjo dalyvauti dėdės atminimui skirtose iškilmėse.

Į ceremoniją atvyko Garliavoje gyvenanti generolo dukterėčia Birutė Skučaitė-Artmonienė. Renginyje dalyvavo Valstybės saugumo departamento, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Ežerėlio kultūros centro atstovai. Ceremoniją filmavo žurnalisto ir prodiuserio Jono Ohmano vadovaujama kūrybinė grupė, kurianti dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos valstybei nusipelniusius žmones.

„K. Skučas yra mūsų dramatiškos istorijos simbolis. Baisiausia, kad priešams jį atidavė savi. Tai buvo sveiku protu nesuvokiama auka“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Kęstutis Kuršelis.

Generolo K. Skučo garbei Mauručiuose nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės kuopos salvės.

Panaši ceremonija penktadienį įvyko ir Kauno Petrašiūnų kapinėse, prie buvusio aukšto tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento pareigūno Jono Kazlausko šeimos kapavietės. Simbolinės kapsulės užkasimo ceremonijoje dalyvavo jo dukros Jūra ir Nijolė su šeimomis, kiti artimieji.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.28; 00:30

Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Utenos apskrityje. Jis buvo antras iš trijų vaikų giliai tikinčių pasiturinčių valstiečio Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės šeimoje. 1873 m. liepos 1 d. buvo pakrikštytas parapinėje Aluntos bažnyčioje.

Būdamas ketverių neteko motinos, kuri mirė sulaukusi vos 27-erių metų. Jau vaikystėje išryškėjo jo didelis polinkis į mokslus. Pabaigęs licėjų Daugpilyje (Latvija), 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) seminariją. Tačiau jo požiūris į kunigystę buvo toks griežtas ir pagarbus, kad, jau būdamas seminaristas ir nesijausdamas vertas kunigystės pašaukimo, metams iš seminarijos pasitraukė. 1895 m. toliau tęsė teologijos studijas ir 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Buvo vikaras Varaklianuose ir klebonas Bikavoje (Latvija). Nuo 1910 m. buvo vikaru Šv.Kotrynos bažnyčioje Sankt Peterburge (Rusija). Mogiliovo vyskupijos vyskupas darbininkų kvartale jam patikėjo pastatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau statybos darbus pertraukė 1917 m. įvykusi revoliucija.

1923 m. T. Matulionis kartu su Mogiliovo vyskupu Janu Cieplaku ir kitais penkiolika Petrogrado kunigų pirmą kartą buvo suimtas NKVD agentų ir nuteistas trejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Maskvos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose. Praėjus dvejiems metams, 1925 m. vasario 25 d., savo parapijiečių dėka, buvo išleistas iš kalėjimo. Grįžęs į Petrogradą, kuris tuo metu buvo pervadintas Leningradu, ėjo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono pareigas. 1928 m. gruodžio 28 d. popiežiaus Pijaus XI sutikimu slapta nominuotas tituliniu Matregos vyskupu ir paskirtas Leningrado apaštalinio administratoriaus koadjutoriumi. 1929 m. vasario 9 d. taip pat slapta iš Leningrado apaštalinio vikariato vyskupo Antono Maleckio priėmė vyskupo šventinimus.

1929 m. lapkričio 25 d. vyskupas T. Matulionis buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas kalėti Baltojoje jūroje esančiame Solovkų salų lageryje, kuris buvo vienas iš žiauriausių Sovietų Sąjungos lagerių. 1933 m. gegužę buvo nubaustas vieniems metams izoliavimo bei sunkiųjų darbų. Tų pačių metų spalio 19 d., Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, kartu su kitais dešimt kunigų ir trimis pasauliečiais išlaisvintas jis išreiškė norą atsidėti apaštalavimui Rusijoje, tačiau buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Po metų nuvyko į Vatikaną, kur jį 1934 m. kovo 24 d. privačioje audiencijoje priėmė Popiežius Pijus XI. Po to T. Matulionis vyko į JAV, Šventąją Žemę ir Lenkiją. Grįžęs į Lietuvą garbingasis Dievo tarnas buvo nominuotas Kauno vyskupu augziliaru, o 1938 m. paskirtas Kauno seserų benediktinių bažnyčios rektoriumi. 1938 m. spalio 13 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas vyskupą T. Matulionį paskyrė oficiolu. 1940 m. balandžio 19 d. vyskupui T.Matulioniui patikėtos Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos, tačiau dėl sovietų įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. vyskupas šias pareigas ėjo labai trumpai.

1943 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu garbingajam Dievo tarnui patikėtos naujos pareigos: jį popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupu. Po metų, 1944 m., sovietų armija antrą kartą užėmė Lietuvą ir komunistų režimas vėl pradėjo persekioti Bažnyčią. 1946 m. gruodžio 18 d. Kaišiadorių vyskupas suimtas trečią kartą, o 1947 m. rugsėjo 27 d. nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Iš pradžių jis buvo nugabentas į Oršos kalėjimą, o iš ten perkeltas į Vladimiro kalėjimą.

1954 m. atlikęs bausmę garbingasis Dievo tarnas buvo perkeltas į Potmos (Rusija) invalidų namus ir tik 1956 m. grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo grįžti į Kaišiadoris, T.Matulionis įsikūrė Birštono klebonijoje, kur jį nuolatos sekė KGB agentai. Nepaisydamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos jis vis labiau rūpinosi Kaišiadorių vyskupijos valdymu ir Bažnyčios Lietuvoje reikalų tvarkymu. Vyskupus ir kunigus jis ragino nesileisti į kompromisus ir nekolaboruoti su režimu.

1957 m. gruodžio 25 d., vykdydamas popiežiaus valią, be komunistų režimo sutikimo ir norėdamas užtikrinti vadovą Kaišiadorių vyskupijai, vyskupu pašventino Vincentą Sladkevičių, kuris vėliau tapo kardinolu.

Po metų Kaišiadorių vyskupas buvo ištremtas į Šeduvą, toliau nuo savo vyskupijos. 1960 m. gegužės 31 d. Šventasis Tėvas Jonas XXIII T.Matulioniui suteikė Šventojo Sosto asistento titulą, o 1962 m. vasario 9 d. – arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 17 d. namuose, kuriuose buvo apgyvendintas Teofilius, įvyko labai nuodugni krata, o po trijų dienų arkivyskupas mirė. Rugpjūčio 23 d. Dievo tarnas buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus Šventųjų skelbimo kongregaciją įgaliojo paskelbti dekretą dėl Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio kankinystės bei jo paskelbimo palaimintuoju.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.