Mūsų žiniasklaidoje jau kalbėta, kaip Rūta Vanagaitė savo monologuose Baltarusijoje, Rusijoje ir Latvijoje porino, jog iki šiol jos kartos lietuviai beveik nieko nežinojo apie žydus, abejojo, ar žydai į macą nededa kraujo – „juk šiaip sau niekas nieko nežudo“, nežinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą, visada (!) nekentė žydų, nes nieko nebuvo parašyta, ką paprasti žmonės galėtų paskaityti ir tuo žavėtis. Rašyta apie tai tik akademinėse publikacijose, kurios išleistos mažu tiražu ir prieinamos tik bibliotekose (kaip ir daugelis dėmesio vertų knygų. – I.T.).
Diletantiški postringavimai
Diletantiškus Rūtos Vanagaitės postringavimus pirmasis viešoje erdvėje argumentuotai nutraukė Rimvydas Valatka studijos Svoboda laidoje. Jis taikliai pastebėjo: „Jeigu knyga būtų išėjusi prieš 10 metų, nebūtų buvę jokios isterijos, jokių diskusijų. Isteriją sukėlė dalis žmonių, nepatenkintų tuo, kas parašyta, Masmedija žaidžia socialiniais tinklais. Tokia reakcija kilo dėl feisbuko, o tai padėjo parduoti knygą.“
Į klausimą, kodėl po knygos išėjimo nebuvo rimtos diskusijos, žurnalistas atsake: „Atsiprašau, savo bibliotekoje turiu 50–60 gerų knygų, išleistų Lietuvoje per kelis dešimtmečius. Kaip galima sakyti, jog nieko nebuvo išleista? Jeigu neskaitėte, ką Grigorijus Kanovičius rašė prieš 50–60 metų, kur Jūs gyvenote?“ Paminėjęs Icchoko Mero, Sauliaus Šaltenio kūrinius, pasaulyje cituojamų istorikų Alfonso Eidinto, Solomono Atamuko, Antony Polonskio knygas, kurių Vanagaitė, matyt, nėra skaičiusi, žinomas žurnalistas tiesiai šviesiai pasakė: „Jūs negyvenote Lietuvoje.“ Kaip žinia, Vanagaitė iš tikrųjų daug metų negyveno Lietuvoje, užsieniuose gyvendama, neturėjo moksladraugių, kurios, kaip ir šių eilučių autorę, per žydų Velykas kursiokes vaišindavo maca.
Minėtosios Svoboda laidos vedėja taip pat priminė, jog Lietuvoje parašyta nemažai darbų apie žydų gyvenimą ir holokaustą. Viso to Vanagaitė nenorėjo girdėti, varė jau pažįstamą savo „maldelę.“
Klausantis Vanagaitės arogantiško gyrimosi, jog ji padarė tai, ko nepadarė istorikai, matyti, jog minėtųjų autorių, taip pat išgyvenusių nacių okupaciją žydų (H.Kruko, A. Tory, J. Beileso, R. Korčak) ar tyrinėjusių holokaustą žinomų istorikų darbų, ji tikrai neskaitė.
Bet ypač apmaudu, kad ji, pasitelkusi viešuosius ryšius, vokiečių ir rusų kalba prieinamose svetainėse paskleidžia daug netiesos ir šmeižto, kuriuo patiklūs skaitytojai ar klausytojai gali patikėti ir kitiems papasakoti. Kai vienam iš Rusijos paskambinusiam pažįstamui pasakiau, jog toje knygoje yra paskelbtos penkių lietuvių, dalyvavusių šaudant žydus, KGB tardymo protokolų ištraukos, ir tų protokolų nurašinėtoja juos laiko patikimais dokumentais, jis pasakė „Viskas aišku“.
Šiame rašinyje norėčiau paminėti tik vieną siužetą, kuris beveik žodis žodin panašiai skambėjo Vanagaitei kalbant Svetlanos Aleksijevič klube Minske (kovo 2 d., Lietuvos amabasados salėje buvo susirinkę nemažai intelektualų – I.T.) ir Jelgavoje gegužės 6 d. (patalpoje sėdėjo vos keli žmonės, bet viešieji ryšiai pasirūpino, kad Vanagaitės monologas abu kartus būtų filmuojamas. Abu siužetai yra internete – I.T.). Daugelis skaitytojų neturi interneto prieigos ir neįsivaizduoja, kaip skambėjo dėl giminių nuodėmių atgailaujančios lietuvės „paskaitos.“ Vis dėlto pati atgailos forma yra naujas dalykas Lietuvoje. Paprastai atgailaujame tyliai, tikintieji užperka mišias, kad tų giminių vėlės galėtų ramiai ilsėtis.
Ir Minske, ir Jelgavoje Vanagaitė pasakojo, kaip, atgailaudama už savo giminaičių kolaboravimą su vokiečiais II pasaulinio karo metais, ji nusprendė bent kiek išpirkti jų kaltę ir surengė Lietuvoje žinomą akciją pagal projektą „Būti žydu“ – moksleiviai buvo supažindinami su žydų papročiais, dainomis, kulinarija ir nuvažiuodavo į Panerius prie duobių, kur žydai buvo sušaudyti. (Vis dėlto atgailaudama Vanagaitė nesigėdijo imti pinigų iš Briuselio. – I.T.)
Lietuvos universitetus baigusios istorikės – bobytės
Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip arogantiškai kalbėjo Vanagaitė, stengdamasi pabrėžti ypatingus savo nuopelnus švietime apie holokaustą bei kaltindama visą Lietuvą, kai kuriuos jos kalbų fragmentus iš minėtųjų susitikimų rašysime kursyvu.
Viename projekto renginyje apsilankė vienas svarbus žmogus – Lietuvoje yra tokia komisija, kuri tiria nacių ir vokiečių (sic!) nusikaltimus (reikėtų suprasti, jog tai yra nacių ir sovietų nusikaltimus tirianti komisija. – I.T ). Ir tuos, ir tuos. Jie nieko ten netiria (!), tik gerai ten sėdi. Tas viršininkas man pasakė, jog mano projektas šiaip neblogas, bet metodologiškai (sic!) neteisingas. Pakvietė ateiti į konferenciją, kurią organizuoja istorijos mokytojams. Pasakė, jog jeigu gerai įsitrauksiu, gal paims į ekskursiją į Jad Vashemą. Pamaniau sau – Izraelyje niekada nebuvau, o gal pasiseks? Pasėdėsiu dvi valandas nuobodžioje (iš anksto žino, jog bus nuobodi – I.T.) konferencijoje. Nuėjau į tą konferenciją. Ten sėdi tokios bobytės (babusenki) iš visos Lietuvos, joms irgi nuobodu (Kas nuobodu? Juk ta konferencija dar neprasidėjo – I.T.). Nieko, pamaniau, kaip nors atlaikysiu.
Vanagaitės „paskaita“ – jauno genocido centro istoriko pasakojimas
Išėjo kalbėti jaunas lietuvių istorikas – iki tol žinojau, jog žydus šaudė naciai ir saujelė lietuvių išgamų. Žinojome, jog štai ten guli taikūs sovietiniai gyventojai, nužudyti fašistinių okupantų ir vietinių talkininkų. (Tos iš sovietų okupacijos laikų atėjusios klišės nuo 1990-ųjų metų kritikuojamos Lietuvos žiniasklaidoje, tai pat konferencijose, ir tarptautinėse. Vanagaitė to iki šiol nebuvo girdėjusi. – I.T.)
Tas istorikas ėmė pasakoti, kaip „Lietuva (sic!) sudarė vyriausybę, kuri nusprendė – jei Lietuvoje neliks sovietų, vokiečiai mums grąžins nepriklausomybę, tik reikia su jais bendradarbiauti. (Minske: Visą nacistinę propagandą Lietuvos vyriausybė įtraukė į savo arsenalą (byla vziata na vooruženije – I.T.). Visais lygmenimis. Aišku, Hitleris tik ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.“
Jie sugrąžino visus į darbą, atkūrė visas prieškarines struktūras. Sugrąžino visus žmones (kurie nebuvo ištremti ar išvežti į sovietinius konclagerius – I.T.) ir atkūrė ikikarines struktūras. Vadinasi, turėjome profašistinę vyriausybę. Vienas iš ministrų – žinomo mūsų Landsbergio tėvas, ekonomikos ministras (komunalinio ūkio – I.T.)
Visa civilinė administracija – 20 000 žmonių – dirbo vokiečiams. Lietuvos vyriausybė sukūrė policijos batalionus ir bataljonus savanorių, kurie bus būsimos Lietuvos nepriklausomos armijos pagrindas (Minske dar pridėjo: „sukūrė armijos bataljonus“ – I.T.). Dar 20 000 žmonių. Sukūrėme tokią piramidę. Visa piramidė tarnavo žudymui. Ir baisiausia, ką tas istorikas pasakė – Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos (sic!).
Klausiu, kaip tai? Taip, – pasakė jis. Vokiečiai tikėjosi vietoje labai greitai susidoroti su sovietų armija. Jie nesitikėjo, jog rusai trauksis. Ir vokiečiai nuėjo paskui juos – į rytus, į Baltarusiją, Ukrainą ir taip toliau … iki Maskvos. Lietuvoje karo metais likdavo 600–900 vokiečių.
Laikrodžio tikslumu 30 000 dirbančių lietuvių struktūra (kalbėtoja kažkur „pametė“ 10 000 iš ką tik jos pačios minėtųjų kolaborantų. – I.T.) ir 600–900 vokiečių – tai ir buvo mirties piramidė. Po savaitės visi (!) vaikinai, atėję į batalionus, atsidūrė prie duobių ir šaudė žmones.(Tik viena pagalbinės policijos kuopa kartu su vokiečiais VII forte šaudė žydus. – I.T.).
Buvo daug masinių žudynių vietų, kur nebuvo nė vieno vokiečio. Lietuvoje nužudyta 200 000 žmonių, du trečdaliai per tris mėnesius. (Jeigu Vanagaitė būtų paklaususi savo knygoje kalbinto gido ir holokausto tyrinėtojo Chaimo Bargmano, jis būtų jai pasakęs, jog Sniečkaus iniciatyva IX forte sušaudytųjų aukų skaičius buvo net kelis kartus padidintas. – I.T.).
Kaip ta mašina galėjo veikti? Kokia saujelė per tris mėnesius gali nužudyti 150 000 žmonių? Kažkas turėjo sudaryti sąrašus – kaip mano senelis, kažkas turėjo surasti tinkamas vietas – netoli miško, kad niekas nematytų, treti rūpinosi apsauga. Nes visus žydus suvarydavo į sinagogas, mokyklas, kiaulides, ten palaikydavo tris dienas, kad sugniuždytų; kažkas turėjo iškasti duobę. Nes duobės buvo didelės ir jas kasė vietiniai gyventojai. Kažkas turėjo atvažiuoti žydus sušaudyti, arba sušaudydavo vietiniai. Kažkas turėjo užkasti duobę ir organizuoti turto pardavimą. O turtą reikėjo saugoti, parduoti aukcione ar išdalyti. Toks buvo organizacinis darbas.
Istorikas apie visa tai papasakojo per 45 minutes.
Aš ėmiau virpėti, negalėjau patikėti savo ausimis… Vadinasi, ir mano senelis buvo vienas iš tų 30 000. Gal jis to nežinojo ar darė tai dėl Lietuvos. Kaip ir tie vyrukai savanoriai – jie gi ne iškart pradėjo šaudyti. Iš pradžių jie saugojo gamyklą, dar ką, paskui žydus, paskui varė prie duobių, paskui šaudė. Galvojo – jei ne aš, tai kas nors kitas. Nebuvo vokiečių, stovėjusių jiems už nugaros. Vokiečiai nemėgo purvino darbo, jie fotografuodavo. Tą darbą atliko lietuviai, kaip ir latviai. Taigi jie ir šaudė. Jiems duodavo išgerti ar kokius aulinius batus – juk atlyginimų nemokėjo … Ir aš pagalvojau – kaip – visa Lietuva dalyvavo? Buvo ir gelbėjusių. Bet kiek ne gelbėjo, o dalyvavo šioje žudymo mašinoje?
R. Vanagaitė norėjo tą istoriką pakviesti papietauti ar bent išgerti kavos ir daugiau sužinoti. Jis atsisakė, nes jam esą negalima. Ir Vanagaitė paaiškino istoriko nenorą susitikti: Mat, mane iš matymo jau daug kas pažinojo.
Tada ji pasiūlė susitikti parke. Istorikas sutiko ir pažadėjo kai ką atnešti.
Susitikome buvusioje Lenino aikštėje, Leniną, žinoma, pašalinome [ubrali], priešais tą Genocido centrą, kur tie visi KGB archyvai, kur tas draugas (tovarišč – I.T.) dirbo.
„Slaptieji“ sąrašai Martyno Mažvydo bibliotekoje
Jis atsinešė polietileninį maišelį, apsižvalgė, atsisėdo greta, ir aš apsižvalgiau. Visi apsižvalgėme. Ir jis perdavė man tą maišelį su kserokso kopija. Tai buvo Izraelyje išleisti žudikų sąrašai – garsusis Melamedo sąrašas. Crime and Punishment – 5000 pavardžių lietuvių, kurie žudė žydus. Jis buvo jį gavęs iš Izraelio ir paskolino man iki pirmadienio, kad pasižiūrėčiau, ar aptiksiu ten savo giminaičius – senelį ir mano tetos vyrą, kuris 1941 m. buvo viso Panevėžio policijos viršininkas. Kai 1945 m. atėjo sovietai, jis pasitraukė į Ameriką, gyveno puikiame name Majamyje, per visą sovietinį laikotarpį man ir seseriai atsiųsdavo džinsų. Mes jį taip mylėjome. Gyveno svetima pavarde, žinojome, lyg ten kažkas susiję su žydais. Dabar supratau, iš kur tie džinsai. Paėmusi tą maišelį, pagalvojau – jeigu ten rasiu jo pavardę, nežinau, kaip elgsiuos. Susitarėme susitikti pirmadienį. Jis nuėjo apsižvalgydamas, o aš likau sėdėti.
Staiga kažką prisiminiau – sovietiniais metais taip susitikdavome parke ir iki pirmadienio skolindavomės Solženicyną ar Orwelą. 27 metai nepriklausomybės, ir turiu parke susitikti. Ne, to taip nepaliksiu. Kažkas, istorikas, man perduoda … jis bijo netekti darbo, nes, kaip jis man vėliau pasakė, istorikai apie tai gali rašyti, ir tik todėl, kad tų knygų niekas neskaito (sic!).
Gerbiamieji skaitytojai, po šio išraiškingai paporinto epizodo labai tiktų rusų aktoriaus Michailo Zadornovo pamėgtas „nežinau, kas jus dabar ištiks“ – tas sąrašas nuo 2002 m. saugomas Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir bet kas gali juo pasidomėti. Pilnas jo pavadinimas LITHUANIA CRIME & PUNISHMENT. 1999, nr. 6.
Nėra ko stebėtis, kad diletantė Vanagaitė (taip ji pati save vadina – I.T.) nesugalvojo panaršyti Nacionalinės bibliotekos kataloguose. Talentinga žurnalistė Rūta Janutienė, kuri šiaip jau stengiasi pagrįsti savo argumentus keliais šaltiniais, šį kartą taip pat patikėjo, jog tas sąrašas yra konspiratyviai, „apsižvalgant“ platinamas dokumentas, ir savo laida padėjo tą melagingą informaciją skleisti Lietuvoje. O juk reikėjo paprasčiausiai užeiti į Martyno Mažvydo biblioteką ir užsisakyti šį leidinį. Ypač stebina ir tai, jog to nežinojo pastate „priešais buvusią Lenino aikštę“ dirbantis istorikas. Būtent iš šio leidinio Vanagaitė sėmėsi „išminties.“ Apie tai ji pati prasitarė knygoje „Mūsiškiai“ – jai džinsus siuntusio tetos vyro Antano pavardę ji aptiko „5000 Lietuvos budelių sąraše”.
Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josephas A. Melamedas šiame leidinyje buvo paskelbęs kelių tūkstančių žydų genocide tariamai dalyvavusių lietuvių tautybės asmenų sąrašą. J. A. Melamedo sąraše sąmoningai nutylėtas vokiečių nacių esmingas vaidmuo žydų tragedijoje Lietuvos teritorijoje.
Žiauriais žydšaudžais išvadinami ir garbingiausi mūsų tautos sūnūs: Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas, Jonas Žemaitis. Iki šiol galima perskaityti visą 140 puslapių leidinį su žinomus partizanų vadus brutaliai šmeižiančiais tekstais taip pat internete adresu:
https://ggochin.files.wordpress.com/2017/07/lithuania-crime-and-punishment-volume-6.pdf
Gidas Chaimas Bargmanas mėgino apginti Juozą Lukšą–Daumantą
Pirmiausia apie tą sąrašą ir lietuvius šmeižiančius ilgus tekstus buvo informuotos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Informaciją pateikė gidas profesionalas, holokausto istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas, žinomas ir kaip publicistas, aktyviai ir drąsiai reaguojantis į aktualius įvykius. Kartu su Aleksandru Vitkumi išleidęs solidų enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje.“
Žinodamas Juozo Lukšos – Daumanto nuopelnus Lietuvai, Chaimas Bargmanas tais pačiais 1999 m. Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje pasiuntė laišką, kuriame išdėstė argumentus, kodėl Juozas Lukša – Daumantas, jo nuomone, negalėjo dalyvauti vadinamosiose „Lietūkio“ garažo žudynėse. Apie tą laišką netrukus jis papasakojo Antanui Lukšai. Pasak Ch. Bargmano, po to Lietuvoje stojo ilga tyla. Nuo 2002 metų leidinį turi Martyno Mažvydo biblioteka, bet jis nieko nedomino. Tik kai sąrašas atsidūrė internete, Lietuvoje, anot Ch. Bargmano, kilo „kipišas.“
Tada Chaimui paskambino Antanas Lukša, pakvietęs supažindino su „Tremtinio“ redakcijos darbuotojais, tarp jų ir dukra Dalia. Ji padarė viso Izraelyje išleisto leidinio kopiją. Antanas Lukša apie Ch. Bargmano į Izraelį rašytus laiškus informavo Kauno prokuratūrą. Iškviestas į prokuratūrą, Ch. Bargmanas tyrėjui turėjo patvirtinti, jog Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje buvo pasiuntęs minėtąjį laišką. (To laiško kone detektyvinė istorija, atskleidžianti, kaip istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas pateikia argumentų, paneigiančių Juozui Lukšai–Daumantui metamus kaltinimus dėl žydų žudynių – atskiro straipsnio tema. – I.T.)
Lietuvius galima šmeižti nebaudžiamai
Išlaukusi gerus dešimt metų (!) po šio sąrašo paskelbimo, Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo mirusiųjų paniekinimo. Generalinė prokuratūra Izraelio valstybės kompetentingoms institucijoms persiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą dėl teisinės pagalbos. Juo buvo prašoma apklausti liudytojais prieštaringai vertinamos Lietuvos žydų asociacijos vadovus ir kitus asmenis, kurie ką nors žino apie galimą Lietuvos piliečių dalyvavimą žydų tautybės žmonių žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.
Puikiai prisimename, jog viešojoje erdvėje buvo pateikta melaginga informacija apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir siekia Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko, buvusio Kauno geto kalinio J. Melamedo ekstradicijos. Generalinė prokuratūra tuoj pranešė, jog Josephą Melamedą nori apklausti dėl galimai iškraipyto žydšaudžių sąrašo, ir paneigė Izraelio žiniasklaidos pranešimus apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Izraelio spaudoje pasirodė siūlymų net peržiūrėti diplomatinius santykius su Lietuva. Po šių įvykių minėtoji holokaustą išgyvenusiųjų organizacija kreipėsi į Jad Vašemą atšaukti kvietimus Lietuvos kultūros ministrui ir ambasadoriui dalyvauti konferencijoje apie Lietuvos žydų naikinimą. Manydami, kad svarbu surengti šį paminėjimą, Yad Vashem nusprendė jį surengti bendradarbiaudamas tik su išgyvenusiųjų organizacijomis ir be jokių kitų šalių atstovų.
Kas galėtų paneigti, kad J. Melamedas galėjo kažko bijoti? Juk jis priklausė sovietinei reokupacijai tarnavusiam „Mirtis okupantams“ būriui. Vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas, ypač Pietryčių Lietuvoje, paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus – lietuvius, gudus, lenkus – ir bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie silpnino ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį kad ir okupuotos Lietuvos ūkį.
Kodėl tylėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje?
Šioje istorijoje stebina tai, jog Minske žinomas Baltarusijos istorikas (sic!) Aleksejus Litvinas turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių 12-asis lietuvių batalionas buvo permestas į Baltarusiją. Negi salėje sėdėjęs Lietuvos Respublikos ambasadorius su tais įvykiais nebuvo susipažinęs? Negi jis nebuvo girdėjęs apie istoriją su vadinamuoju Melamedo sąrašu? Gal jis nenorėjo pritarti Baltarusijos mokslininkui?
Dirbdamas valstybėje, su kuria Lietuvą sieja gausybė istorinių ir kultūrinių ryšių, jis turėjo duoti atkirtį bent jau Vanagaitės (ir ją „apšvietusio“ Genocido centro istoriko) teiginiui, jog Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos.
„Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos generalinės srities teritorijoje buvo dislokuotos nemažos vokiečių karinės ir policinės pajėgos. Tai – kariniai daliniai (269-oji pėstininkų divizija, 403-oji apsaugos divizija), žandarmerijos, tvarkos policijos, saugumo policijos ir SD padaliniai, 16-asis SS policijos pulkas, karo lauko komendantūros ir kt. Divizijoje buvo po 8 000 – 10 000 karių. Per trejus metus vyko pastovi vokiečių institucijų ir jų skaitlingumo kaita. Iš viso Ostlando reichskomisariate buvo dislokuotos 4 rezervinės divizijos. Be to, 1944 metų pradžioje vien tik Lietuvoje dirbo 5988 vokiečių administracijos valdininkai.“ (Istoriko Petro Stankero informacija. – I.T.)
Renginys Minske taip pat parodė, jog net mokslininkai patiki Lietuvą šmeižiančia dezinformacija. Susitikimo pabaigoje jaunas baltarusių istorikas iš Mokslų akademijos pasakė, jog jį apstulbino pasakojimas, kaip Vanagaitei į parką nešiojo „paketus su dokumentais“ ir kaip kai kurie istorikai jai vis patardavo, kurias bylas užsisakyti. Kokia gausybė užsienio žiūrovų dabar „žinos“ ir kitiems papasakos, jog 5000 žydšaudžių pavardės Lietuvoje slepiamos?! Jog kopijos platinamos celofaniniame maišelyje, ir taip, kad niekas nematytų?! Jog žydšaudžiai Lietuvoje nebuvo teisiami?!
P.S. Jau sutrumpintas susitikimo Minske įrašas:
https://www.youtube.com/watch?v=4fRYRBIBuEo
2017.11.16; 06:30
