Naujienų agentūros praneša, kad šeštadienį Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nuimta, iš viešosios erdvės pašalinta Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimui skirta memorialinė lenta.
Savivaldybė praneša, kad veiksmas atliktas, vykdant asmeninį miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą. Iš tiesų, jeigu Kazio Škirpos alėjos pervadinimo užmanymą ką tik dar buvo siekiama kažkaip pridengti miesto Tarybos balsavimu, tai jau šįkart išdrąsėjęs pašlemėkas miesto mero poste griebėsi asmeninės iniciatyvos, užsimojęs subjauroti Lietuvos didvyrio, iškilaus laisvės kario atminimą. Vaizduotė neišneša, bet yra taip, kad ši menkysta pernelyg nesivaržydama prilygino Lietuvos didvyrio garbei skirtos atminimo lentos pašalinimą sovietinių skulptūrų nuėmimo nuo Žaliojo tilto akcijai. Dievobaimingesnis žmogus tikriausiai nustebtų – kodėl neatsivėrė žemė jam po kojomis, išsakius tokias blevyzgas.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
R.Šimašius yra žinomas personažas, tačiau, esant progai, priminsiu kai kuriuos svarbesnius jojo biografijos momentus. Anas viešojoje erdvėje pirmą kartą pasimatė, tapęs liūdnai pagarsėjusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pamokslininku. Keletą metų R. Šimašius, prisistatydamas LLRI ekspertu, plušėdamas dėl didžturčių naudos, savo paskviliais intensyviai nuodijo žmonių sąmonę, kitaip nepasakysi.
Ypač iš tų laikų man įstrigo šio eksperto genialus (?) paaiškinimas, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste niekam neprilygstančiu nešvankumu, nes būtent jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją. Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, dėl tokios pasibjaurėtinos šunybės R. Šimašius turėjo būti teisiamas, tačiau bendražygiai kažkaip išsuko jo uodegą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tikėkimės, kad dabar, R. Šimašiui taip drastiškai atkreipus dėmesį į save, prie šio klausimo bus galima grįžti, regis, tokiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas. Nė iš tolo nekalbu čia apie šio žmogaus moralinę atsakomybę, nes po R.Šimašiaus sapaliojimų apie moralinį kompasą straipsnyje, skirtame K. Škirpos suniekinimui, žodis „moralė“ lieka taip subjaurotas, kad dabar kelia tik baisų pasidygėjimą (po šio straipsnio išspausdinimo delfi.lt žodžių derinys „moralinis kompasas“ bent mano pasąmonėje atsispindi kaip padugnės atpažinimo skiriamasi ženklas). Kalbame čia apie baudžiamąją atsakomybę. Kaip atrodo bent man, R. Šimašiui turi būti keliama baudžiamosios atsakomybės byla dar ir dėl to, kad dėl savo politinių ambicijų ir grynai egoistinių motyvų anas sužlugdė perspektyvią skrydžių bendrovę.
Štai taip išgarsėjo netalentingas, miesto ūkyje nesusitvarkantis meras. Įsivaizduoju, kad politinių kalinių, tremtinių ir kitos patriotinės organizacijos netrukus iškels R.Šimašiui teisminį ieškinį dėl Lietuvos didvyrio atminimo išniekinimo.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, kad neprailgtų mums laukti bylos atomazgos, kviečiu Lietuvos žmones Vilniaus mero adresu siųsti smirdančių kojinių siuntas (jeigu tokių turite) gražiame įpakavime, gal net perrištas kaspinėliu. R.Šimašius mėgsta gražius kostiumus. Tai – faktas. Tačiau būna ir taip, kad net užsistovėję manekenai ima ir pradeda pūti bei smirdėti. Sunešiotų kojinių poros gražiame įpakavime kontrastas mums visiems tai primins.
Vis akivaizdžiau pas mus į viešumą prasikala nuomonė, kad pastaruoju metu išryškėję Ramūno Karbauskio veiksmai nepaklūsta jokiai logikai, taigi neva sunku būtų atrasti kokią nors racionalumo liekaną visur, ką sako ir daro R.Karbauskis. Tarsi būtų taip, kad racionalumo grūdo paieška čia – misija neįmanoma.
Štai net žaliųjų valstiečių patrono kadencijos bendražygis Saulius Skvernelis šiandien jau linkęs abejoti tik dėl to – skandalingi R.Karbauskio pareiškimai dėl traukimosi iš valdžios, bjauriai šantažuojant rinkėjus, yra padiktuoti iracionalios piktumo valios ar paprasčiausio kvailumo? Tačiau – ar iš tiesų R.Karbauskis yra toks durnas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?
Na, imkime ir pabandykime skandalinguosius R.Karbauskio pareiškimus suprasti tiesiogiai, be jokios pridėtinės vertės, neieškodami čia jokių poteksčių, kabliukų. Sakote, kad tai iš tiesų yra neįmanoma misija, nes girdite raginimą už tikrą pinigą priimti labai melagingos dvasios žmogaus pareiškimus? Kodėl gi ne? Tarkime, R.Karbauskis visomis savo poromis jausdamas, kad valdžios svertai palaipsniui, bet nenumaldomai slysta jam iš rankų, siūlo trauktis iš valdžios in corpore labiausiai jam patogiu momentu, kai tokio pasirinkimo kaltininku tiesiogiai ar netiesiogiai būtų galima nurodyti kitą žmogų, t. y. šiuo konkrečiu atveju partijos deleguotą asmenį dalyvauti prezidento rinkimuose.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kaip matote, šiame straipsnelyje yra keliama versija, kad R.Karbauskis iš anksto daugmaž nutuokė arba savo kailiu pajuto, kad valstiečių partija pralaimės visus iš eilės, savivaldybių, prezidento ir Europos parlamento, rinkimus, kaip ir tai, kad partijos įvaizdį palaikantys, didžiausio populiarumo susilaukę žmonės anksčiau ar vėliau pabandys atsiriboti nuo jo, stos priešpriešai, – taigi anas nusprendžia užbėgti įvykiams prieš akis, bijodamas loginės pabaigos kaip didžiausios gėdos akimirkos.
Jeigu norite, R.Karbauskis pasiūlė partijai trauktis iš valdžios tuo kulminaciją pasiekusios įtampos momentu, kol visuotinai dar neišaiškėjo tai, kad šis bjaurusis ančiukas tikrai niekados netaps gulbe. (Kas gi daugiau yra tas R.Karbauskis be Sauliaus Skvernelio, Viktoro Pranckiečio, Vytauto Bako, jeigu ne patologiškai užbambęs bjaurusis ančiukas, rus. gadkiy utionok?..)
Ar tai reiškia, kad R.Karbauskis yra įtikėjęs į amžino sugrįžimo ir kvailos begalybės logiką, puoselėdamas viltį, kad, laiku pasitraukus, po naujų Seimo rinkimų bus galima pabandyti tokias pat nesąmones pakartoti iš naujo, o galbūt, siekdamas partijos pralaimėjimo, jau primena tą maniaką žudiką, kuris pasąmoningai trokšta, kad jo nusikalstama veikla būtų kuo greičiau užkardyta? Vis tik greičiau anas yra panašus į beviltišką ligonį, kuris, sužinojęs negailestingą diagnozę, renkasi savižudybės kelią, nelaukdamas loginės pabaigos, natūralios paliegėlio mirties.
Tačiau problema ta, kad kartu su savimi anas į nebūtį yra pasiryžęs nusitemti visą miestą, visą partiją, tarsi siekdamas, kad neliktų nė vieno jo totalinio pralaimėjimo, jo didžiausios gėdos liudininko. Kaip gi kitaip būtų galima bandyti racionaliai šiandien paaiškinti R. Karbauskio konvulsijų, užstojusių koalicijos sutarties pasirašymo metu, faktorių? Kaip atrodo, R.Karbauskiui svarbu, kad pralaimėjimo naštą būtų galima pasidalinti su iš esmės jau seniai viską pralaimėjusiomis partijomis, kad jo pralaimėjimą galop būtų galima vertinti kaip taktinės klaidos pasekmę, vengiant skaudžios akistatos su tiesa, kad toks pralaimėjimas neabejotinai bus jojo giliausias asmenybinis pralaimėjimas, egzistencinis kolapsas. Lietuvoje jau tikrai neliko tokio kvailio, kuris dar nesuprastų, kad sveikas isteblišmento protas jokiomis aplinkybėmis neprileis, kad Krašto apsaugos ministeriją pradėtų kontroliuoti tokie personažai kaip Remigijus Žemaitaitis. Taip tikrai neatsitiks, jeigu nepasirinksime savižudybės kelio.
Jau girdėjome keliant triukšmą, be paliovos mechaniškai kartojant išvadą, kad valstiečių partijos taryba parodė milžinišką pasitikėjimą savo pirmininku, teigiamai prabalsavusi už R.Karbauskį. Nejaugi? Už pasitikėjimą partijos pirmininku pasisakė 65 tarybos nariai iš 80, o 15 – vienaip ar kitaip pareiškė nepasitikėjimą. Žinia, kalbame apie pasitikėjimą ar nepasitikėjimą partijos vadovu, kuris yra ne šiaip vienos politinės, net parlamentinės partijos pirmininkas, o greičiau tos partijos savininkas, vienintelis akcininkas.
Taigi nurodyti skaičiai yra drastiški, bylojantys apie prasidėjusius dezintegracijos procesus artimiausiame partijos vadovybės rate. Kyla klausimas – kas toliau? Jeigu valstiečių partijoje išties būtų stengiamasi rasti išeitį, siekiant, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, kaip atrodo, reikėtų paieškoti tokio naujo statuso R.Karbauskiui, kuris, iš vienos pusės, įpareigotų bendražygius išsaugoti partijos kūrėjo orumą, o, iš kitos, leistų į priekį išstumti, partijos veidu padaryti kitus asmenis.
Kaip atrodo bent man, žmogui iš pašalės, neprašytam patarėjui, R.Karbauskiui labai tiktų ne tik formalus garbės pirmininko, bet ir labiau realus generalinio sekretoriaus ar panašus (generalinio kontrolieriaus ir t.t., imtinai iki generalisimo) partinis postas, kasdieninius partijos veiklos reikalus perduodant tvarkyti, pirmininko skeptrą įteikiant didesnio pasitikėjimo susilaukusiems, mažiau visuomenę alergizuojantiems bendražygiams.
Kaip atrodo, vis tik nepavyks iki begalybės pratemti, be liūdnų pasekmių valstiečių partijai išsaugoti tos kraštutinai paradoksalios padėties, kai partijos reitingus į viršų tempia, šios partijos populiarumo įvaizdį kuria visų pirma partijos disidentai. V.Pranckietis šiandien visų pirma žadina neaiškius lūkesčius, kad valstiečių partija dar neišnaudojo iki galo savo galimybių, V.Pranckiečio užsispyrimas ir kova už Seimo orumo išsaugojimą be visa ko kito tarsi rodo ir tai, kad žalieji valstiečiai turi bent teorinį atsinaujinimo potencialą.
Viktoras Pranckietis. Slaptai.lt nuotr.
Ta proga leisiu užsiminti sau užsiminti apie nemalonų, sakyčiau, žurnalistų etikos požiūriu nešvarų incidentą, kai Seimo pirmininkas buvo užpultas iš pasalų, paklausus jį dėl gyvulių ūkio. Tik visiškos vaizduotės negalios ištiktas žmogus gali stebėtis, kad žemės ūkio universiteto profesorius, dar vakar iki užkimimo diskutavęs dėl išmaniosios gyvulininkystės arba išmanaus gyvulių ūkio studijų programos universitete (labai gerai prisimenu tas diskusijas), paklaustas apie gyvulių ūkį, ne iškart persijungė nuo profesiniais įgūdžiais grįstos tiesioginės nuorodos į metaforinę literatūrinę plotmę.
Be to, reikia pastebėti, kad ši metafora, kaip ir visos kitos ekonomisto Raimondo Kuodžio metaforos, įvestos į lietuvių politologinį žargoną, yra klaidinanti, stipriai šaunanti toli pro šalį. George‘as Orwellas Gyvulių ūkyje kalbėjo apie totalitarinio sovietinio socializmo tragikomiškus paradoksus ir stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą tuščiagarbiai (ir barbariškai) pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Labai tikėtina, kad nei ekonomistas, nei juolab žurnalistas minėtosios antiutopijos puslapių nebuvo vartę nė iš tolo.
Labiausiai liūdina tai, kad Lietuvoje žurnalistai kvailėja dar sparčiau nei politikai.
Dar praeitą kartą, mitingo prie Seimo metu, Viktorą Pranckietį, kuris, ūžiant miniai, prisipažino, kad jam kariais būna gėda dėl politikų veiksmų, Ramūnas Karbauskis apkaltino politinės patirties trūkumu, drauge užuominomis leidęs suprasti, kad Seimo pirmininkas dėl tokio savo atlapaširdiškumo greitai gali prarasti postą.
Kita vertus, dabar jau Remigijus Žemaitaitis prikaišioja V.Pranckiečiui dėl neva politinės patirties trūkumo, negalėdamas atsistebėti – kodėl R. Karbauskiui paliepus atsistatydinti parlamento vadovas nepuola iškart vykdyti Ramiojo (?) Naisiečio pageidavimų? Tačiau koks tai dalykas yra ta politinė patirtis, kai aukštesnės politinės kultūros nei įprasta pademonstravimo atveju tam naujosios stilistikos nešėjui yra priekaištaujama dėl politinės patirties stokos? Ar politinė kultūra čia yra suprantama tik kaip atitrūkęs nuo gyvenimo realijų, perteklinis idealizmas, politikos naujoko nesugebėjimas susigaudyti realiose aplinkybėse, o politinė patirtis – kaip politinio realizmo laidininkas, įpareigojantis čia papuolusį žmogų pripažinti politikos kaip nešvarios virtuvės dėsnius, ar yra dar kažkaip?
Tačiau net jeigu žiūrėtume į politinę patirtį visiškai pragmatiškai ar net ciniškai, kyla klausimas – argi R.Karbauskis ir R.Žemaitaitis yra tie politinės patirties vilkai, iš kurių būtų galima pasimokyti sėkmės istorijos? Kitaip klausiant – kokius vadinamosios politinės patirties turtus jie yra sukaupę, ar yra čia dėl ko labai didžiuotis?
Ar labai sektinas yra toks pavyzdys, kai partijos vadas bando vairuoti iš užpakalinės sėdynės, pasislėpęs už plačių kito žmogaus pečių, t. y. bando vilioti rinkėjus kaukėmis? Jeigu tokią pasikartojančią praktiką (prieš Saulių Skvernelį buvo Danutė Prunskienė) galima būtų pavadinti politine patirtimi, tai, kaip atrodo, tik negatyvia reikšme kaip pavyzdį, kuriuo nederėtų sekti. Visų pirma dangstymasis po kauke išduoda žmogaus nepasitikėjimą savo paties įvaizdžiu, o toks užsikompleksavimas anksčiau ar vėliau prasimuša į paviršių neracionaliais veiksmais ir neurotinėmis kalbomis.
Tačiau dar didesnės problemos kyla, kai reprezentaciniais tikslais pritrauktos figūros anksčiau ar vėliau pareikalauja realaus valdžios pasidalijimo arba, kitaip tariant, kai kaukės, kaip rodoma net lėkštuose siaubo filmuose, anksčiau ar vėliau ateina nužudyti.
Kaip ir Ingrida Šimonytė, norėčiau sušukti: „Man gaila R.Karbauskio“. Užjaučiu anąjį visų pirma dėl to, kad jo krūtimi išmaitinta partija ūgtelėjusi gali pasukti savais keliais.
Vis tik ne mažas vaikas yra tas R.Karbauskis, taigi ir jis privalėtų be didesnės širdperšos suprasti, kad pagarbos ir draugystės už pinigus nenusipirksi. Kita vertus, esant progai, privalau pasakyti ir tai, kad, kaip atrodo, ne vien tik nuostoliais mūsų padangėje užderėjo valstiečių politinis valdymas, nori to, ar nenori, bet dėl teisybės reikėtų pripažinti, kad šio šaukimo valdžios veikloje galima įžiūrėti ir pozityvių momentų.
Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas
Štai, pavyzdžiui, istorinės atminties politikoje pastaraisiais metais buvo žengtas didelis žingsnis į priekį. Kaip atrodo bent man, net dabartinė konservatorių vadovybė neturi tokio užsiangažavimo šioje sferoje, kokį parodė valstiečių įtakojama vyriausybė. Pabandykime įsivaizduoti, kad žavingoji Ingrida, kuriai šiaip niekas negali prilygti, būdama aukščiausiosios valdžios pozicijose, partizanų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo memorialinių apeigų scenarijui nebūtų pritarusi nė už ką, jeigu tai nepatiktų Zuroffui (man kažkodėl vaidenasi, kad Mossad gerai žino, jog Zuroffas visų pirma tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, tačiau niekas dėl to nekelia vėjų, nes net kelių šalių kompetentingąsias tarnybas tokia užmaskuota padėtis tenkina).
Ar politinė patirtis sako, kad tokiu atveju, kai traukinys atvažiuoja į klyną, išmintingumo imperatyvas reikalauja dar plačiau prasižergti? Valstiečiams valdžia slysta iš rankų, tačiau, kaip atrodo, koalicijos su visiškai bankrutavusiomis partijomis įteisinimas ir nacionalinis išreklamavimas smigimo į dugną proceso pagreitį padidins keleriopai. Ar jau plačiai išreklamuota koalicijos sutartis užtikrins politinį šalies stabilumą – to nežinau, tačiau nekyla jokių abejonių, jog reputacinė valstiečių partijos katastrofa jau yra užprogramuojama tokios sutarties parengimo stadijoje.
Kas yra ta politinė patirtis pasaulyje pagal Remigijų Žemaitaitį. Gal tai yra sugebėjimas, kaip parodė viena istorija Seime, kūlversčiais įsiteikti rusamas ir imperinių kompleksų kankinamai Rusijai, pralenkiant net tokį entuziastą šioje sferoje kaip Bronius Bradauskas (anksčiau atrodė, kad pralenkti B.Bradauską kanopų laižymo čempionate neįmanoma iš principo, iki pat R.Žemaitaičio pasirodymo toks žmogus nebuvo užgimęs)?
Žinia, R.Žemaitaitis yra tas vienintelis aukščiausiosios lygos Lietuvos politikas, kuris iš Seimo tribūnos iš esmės pateisino Krymo okupaciją. To nutylėti ir užmiršti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų paslėpti žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje, todėl, kaip atrodo, anksčiau ar vėliau civilizuotos šalys nuspręs nebeleisti šiam politikui kirsti jų sienų, tačiau Lietuvoje, kaip matome, anas kol kas jaučiasi visai neblogai, įsitaisęs centrinėje šalies agoroje
Kaip yra pasakyta senuose raštuose, prostitutė garbiniuotais plaukais esmės požiūriu beveik nesiskiria nuo prostitutės negarbiniuotais plaukais.
Prieš įsijungdamas 10-ojo, t. y. paskutiniojo Dalios Grybauskaitės prezidentinio metinio pranešimo Seimo rūmuose TV transliaciją, pagavau save tebegalvojantį – kodėl jau baigiančios kadenciją, paliekančios postą prezidentės atžvilgiu puolimas pastarosiomis dienomis sustiprėjo iki tokio lygio, kad nesuinteresuotam stebėtojui belieka tik kraipyti galvą, iškart nerandant paprasto atsakymo?
Vis tik nesinori tikėti labai panašiu į tiesą, tačiau pernelyg lengvai besiperšančiu situacijos nušvietimu, kad taip pasitinka D.Grybauskaitės epochos pabaigą žmonės, kurie dešimt metų bailiai tylėję, dabar išėjo į viešumą paklykauti, pasiryžę ištrėkšti visą savo sutaupytą pagiežą, tokiu būdu tarsi bandydami susigražinti savivertę ar net kažką panašaus į kritiškojo herojaus, niekuo nerizikuojančio kovotojo už tiesą statusą.
Tačiau į akis krinta dar labiau intriguojanti detalė, kad labiausiai nuodingais paskviliais baigiančią antrąją kadenciją prezidentę apdovanojo beveik tie patys stambiosioms verslo korporacijoms tarnaujantys viešosios nuomonės formuotojai, kurie su baisiais prakeiksmais andai labai panašiai palydėjo taip pat ir Valdo Adamkaus prezidentavimo paskutiniąsias dienas.
Jau tada kėliau klausimą – „Kodėl oligarchija keršija Valdui Adamkui?“, kai atrodytų jau nebuvo jokio racionalaus motyvo spardyti atitarnavusį, nuo reikalų tvarkymo pasitraukusį liūtą (straipsnelis tokiu pavadinimu buvo išspausdintas Rimvydo Valatkos redaguojamame lrytas.lt dienraštyje, tačiau neturiu galimybės pateikti internetinės nuorodos, nes vėliau, pasikeitus redaktoriui, šis straipsnelis buvo pašalintas iš dienraščio archyvų).
Krito į akis dar ir tai, kad besitraukiantį iš valdžios V.Adamkų anąsyk nesirinkdami žodžių, labai nešvankiai dergė tie politikos apžvalgininkai, kurie D.Grybauskaitės žengimą į sostą sveikino kaip tamsumus pašalinantį naujo ryto užtekėjimą, tautai tekusią laimingą dalią, juolab turėtų būti keista šiandien, kad tie patys, su viena kita išimtimi, V.Adamkaus kritikai D. Grybauskaitės prezidentavimo pabaigą pasitinką su dar didesne pagieža nei jos pirmtako atžvilgiu.
O, tiesą sakant, nieko keisto čia nėra, kai pagalvojęs pradedi pagauti mintį, kad vadinamosios oligarchijos pagiežingą įniršį didina nuvilti andai nesveikai sukilę lūkesčiai. Didelė garbė prezidentei D.Grybauskaitei tenka jau dėl to, kad ji, be visa ko kito, sugebėjo atsispirti vadinamosios oligarchijos gundymams, kai visi bandymai parišti ją ant pavadžio sulaukė diametraliai priešingo efekto nei buvo užmanyta, skaudžiai bumerangu sugrįžo atgalios gudručių atžvilgiu.
Kita vertus, prisipažinsiu, kad su nelabai švaria sąžine čia vartoju jau perkrautą interpretacijomis ir praplautos prasmės žodį „oligarchija“, suprasdamas tokį reiškinį visų pirma kaip kai kurių stambiojo verslo kompanijų veiklą, kai dėl įsivaizduojamos verslo sėkmės nesibodima paminti net valstybę po kojomis, naikinant tautos valstybingumą kaip netramdomų užmačių verslo trukdį.
Žinia, labiausiai akivaizdžiai valstybės naikinimo požymiai išryškėjo tokio necivilizuoto verslo užmačiose demoralizuoti valstybės institucijas, nusipirki politikus ir žiniasklaidą. Net nepuoselėjant jokios sąmokslo teorijos, drauge pripažįstant kiekvienam subjektui teisę turėti subjektyviai geriausią nuomonę apie save, šiandien jau sunku būtų paneigti faktą, kad objektyviai tokio verslo veiklos tiesioginės ar uždelsto veikimo pasekmės, naikinant valstybės tvarumo pagrindus, sutampa su Lietuvos savarankiškumui priešiškos imperinės Rusijos interesais.
Kaip visi gerai prisimena, labai intensyviai kurstoma isterija dėl LEO.LT tapo D.Grybauskaitės tramplynu į aukščiausiosios valdžios postą. Drauge bus pravartu užsiminti, kad šios istorijos plėtotėje užsiaugino raumenis ir pakėlė sparnus virš Lietuvos devyngalvis „MG Baltic“ slibinas. Kartu būtų mažadvasiška nepastebėti, kad sugebėjimas užblokuoti visus Lietuvos ambicinguosius AE statybų planus, kaip atrodo, yra didžiausioji imperinės Rusijos pergalė prieš mūsų šalį po nepriklausomybės paskelbimo –https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2010/08/26/news/isdavystes-anatomija-5640742/, dar baisiau, yra toks mūsų tautos pralaimėjimas, kuris galiausiai lėmė tiksinčios Astravo bombos atsiradimą mūsų padangėje –https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.
Jau visą dešimtmetį puoselėju štai tokią Lietuvos politinio gyvenimo atpasakojimo fabulą, siekdamas surišti visus mus ištikusius svarbiausius pastarojo dešimtmečio išbandymus į vieną visumą. Nesu joks tyrėjas, nė iš tolo neturiu jokių slaptų informacijos šaltinių, disponuodamas tik visiems viešojoje erdvėje prieinamais pranešimais, taigi neatmetu ir tos galimybės, kad tokia mano pasakojimo seka yra didesne ar mažesne dalimi klaidinga, kita vertus, savo pasiteisinimui pasakysiu, jog būtent šitokia loginė dėlionė, bėgant laikui, tampa vis labiau įtikinama, nes ji lengvai leidžia paaiškinti ir naujai išryškėjusius faktus.
Logizacija nėra tik minties tvarkingas dėstymas, ji – neretai atspindi ir santykius tarp daiktų. Iš kitos pusės žiūrint, gyvenimas yra pernelyg iracionalus dalykas, kad jį būtų galima sutalpinti į vieną loginę schemą. Įdomiausias, labiausiai intriguojantis šios fabulos momentas vis tik yra tai, kad joks purvo lašelis nuo purvo lavinos, iškilusios su LEO.LT naikinimo vajumi neprilipo mūsų prezidentei, nes ne jie (vadinamosios oligarchijos skalikai) pasinaudojo ja, o ji – jais, drauge palikusi niekam neįsipareigojusi ir tokio nepriklausomo stoto tarsi būtų pats faraonas.
Taigi mažiausiai ką būtų galima gero pasakyti apie paliekančią postą prezidentę, ji – puikiai išlaikė prezidentavimo testą. Dar daugiau, – galima pasakyti net ir taip, kad jeigu kiekvienas iš mūsų sugebėtų taip atsakingai vykdyti savo tarnybines prievoles kaip tai sugebėjo padaryti D.Grybauskaitė savo poste, mūsų šalis išsiveržtų į priekį viso demokratinio pasaulio lenktynėse.
Yra laikas mėtyti akmenis, ir laikas – juos rinkti. Per šį dešimtmetį labai dažnai kritiškai, kartais tulžingai vertinau prezidentės D.Grybauskaitės veiksmus. Nesiruošiu išsižadėti savo minčių, nes iš tiesų prezidentė ne kartą teikė pretekstą nesutikti, diskutuoti, priešgyniauti. Tačiau šiandien jau tiesiog privalau, ilgiau nelaukęs, atsiprašyti už savo kartais nekorektiškus ar net chuliganiškus pasisakymus prezidentės atžvilgiu, nes palaipsniui besikaupusi galop subrendo ar net perbrendo nuomonė, kad man, kaip Lietuvos respublikos piliečiui, vis dėlto yra nepaprastai didelė garbė, jog mūsų prezidente buvo toks stipraus charakterio ir tvirto vertybinio stuburo žmogus, nuodugnus valstybininkas kaip D.Grybauskaitė.
Paskutinis prezidentės D.Grybauskaitės metinis pranešimas iš tiesų mane patraukė net ne tiek savo turiniu, kiek forma kaip tam tikras atsisveikinimo ritualas arba, jeigu norite, kaip verbalinis gulbės baletas su paskutiniuoju pagrindinio personažo klyksmu. Kaip atrodo, dabar klausančiajam pranešimo išties buvo parsminga dėmesį perstumti nuo teisingai sudėliotų, profesionaliai apdorotų sakinių, kaip ir buvo galima laukti, motyvuotų kritinių pastabų vyriausybės atžvilgiu į tai, kaip buvo sudėti akcentai kraštutinai lakoniškame pranešime potemių išryškinime viena kitos atžvilgiui arba net į tai, ko prezidentė nepasakė, kaip į labai iškalbingą dalyką.
Skiriamasis šio metinio pranešimo bruožas buvo, kaip pasirodė bent man, būtent tai, kad prezidentė mažiau nei įprasta panašiais atvejais dėmesio skyrė iš tiesų jau ne kartą aptartoms kietojo saugumo problemoms, šįkart lakoniškame pranešime neįprastai ilgai (sąlygine to žodžio reikšme) apsistojusi prie kultūros klausimų. Ar dėl to jau būtų galima forsuoti išvadą, kad iš esmės technokratinio pobūdžio D.Grybauskaitės valdymo stiliuje į kadencijos pabaigą prasikalė kažkas panašaus į humanitarinį profilį.
Kaip atrodo, tokia išvada būtų pernelyg ankstyva (o kaip galėtų būti vėliau – nesužinosime) arba teisinga tik iš dalies, nes apie tokią humanitarinę katastrofą kaip socialinė atskirtis prezidentė užsiminė tik trimis kraštutinai sutrauktais, taigi dėl perdėto lakoniškumo beprasmiais žodžiais (tokia beprasmybė yra vadinama brachilogija), drauge pasigyrusi, kad visas pasaulis žavisi mūsų kosmopolitiniais miestais, bet užmiršusi paminėti, jog provincija kapanojasi skurde, kol kas nematant prošvaisčių – kaip būtų galima išlipti iš šitokio tautos gyvybingumo pagrindus naikinančio nuosmukio.
Tai tikriausiai bus pirmas kartas, kai mane aplanko geras jausmas, valstybėje kilus „mažai politinei krizei“ (kabutėse paimti Ramūno Karbauskio žodžiai). Jeigu norite, širdis dainuoja matant tai, kaip, ilgai rusenęs kažkur paslėpsniuose, staiga visų mūsų akyse įsiplieskė konfliktas tarp Seimo pirmininko ir Valstiečių partijos vado, iškart, tarsi pavasario saulėje nutirpus sniegui, pasimatė tikrasis šių žmonių bendravimo komplikuotumo reljefas.
Jau seniai nedavė ramybės klausimas – kokia politinė akrobatika gali vienyti tokias skirtingas asmenybes, nežiūrint net to, kad buvusio Agronomijos fakulteto dekano artumas valstietiškai ideologijai yra visiems suprantamas dalykas. Žinia, R. Karbauskis yra buvęs V. Pranckiečio studentas, tačiau, ne paslaptis, kad ne taip retai net žingeidus, imlus dalykinės kompetencijos žinioms mokinys lieka nutolęs nuo mokytojo vertybių rato, nepersiima jo sukauptos gyvenimiškos patirties užkratu.
Taigi, vis tik tikriausiai yra taip, kad ne R. Karbauskis V. Pranckiečiui, o V. Pranckietis R. Karbauskiui suteikė didžiulę garbę, priėmęs kvietimą dalyvauti partijos veikloje, – garbę, kurios pastarasis, kaip atrodo, nebuvo vertas.
Negaliu sakyti, kad nors kažkiek pažįstu V. Pranckietį, nors andai dažnai jį matydavau žirgliojantį Aleksandro Stulginskio universiteto koridoriais, įvairiose universiteto sueigose aistringai besiginčijantį su aukštesne administracija dėl labiau civilizuoto ir darbuotojų socialinius lūkesčius atitinkančio universiteto darbo organizavimo. Žiūrint iš pašalės atrodydavo, kad šis humoro jausmo nestokojantis žmogus yra maištininkas pagal savo prigimtį, nepraleidžiantis progos paglostyti valdžią prieš plauką.
Kita vertus, skyrėsi jis nuo kitų universiteto dekanų visų pirma tuo, kad labai maloniai sveikindavosi, sustodavo pasikalbėti, jautė pareigą išklausinėti iki galo apie kylančias problemas ir rūpesčius, nepraleisdavo progos pademonstruoti visokeriopą geranoriškumą paprasto lektoriaus atžvilgiu. Nesakykite, tai nėra jau tokia smulkmena, kai šalia čia aukštesnius akademinius postus užimantys žmonės neretai plaukioja taip pasikėlę, tarsi būtų užsidėję karūnas arba prisišikę į kelnes, nematydami reikalo net žvilgtelėti į besisveikinantį, jeigu jau mano, kad anas yra žemesnio rango kolega (universitete, kaip ir kariuomenėje, svarbiausias dalykas yra antpečiai).
Norite tikėkite, norite ne, tačiau nepraleisiu progos pastebėti, kad tik po kelių metų sužinojau, jog V. Pranckiečio dukra buvo mano studentė, nes tuomet, kai ji studijavo, nė iš tolo negalėjau pagalvoti, kad ši, labai kukli, šiltai bendraujanti, nepaprastai stropi, mergina yra dekano atžala. Išties, tai reikšminga detalė, paryškinama to kontrasto, jog Lietuvos politinio elito palikuonys labai dažnai pagal rusišką pavyzdį savo įtakingų tėvų yra siunčiami studijuoti į užsienius, nes Lietuvos universitetai jiems tikriausiai yra „ne tas lygis“.
Tačiau, kaip nesunku nuspėti, ne šie visiškai subjektyvūs ir sentimentalūs mano įspūdžiai pastūmėjo, o pačios dalyko esmės esu įpareigotas tarti keletą žodžių apie žiežirbų fontanu ištryškusį konfliktą pačioje mūsų politinio gyvenimo šerdyje. Kaip sakiau, laukiau, kad anksčiau ar vėliau V. Pranckietis iššaus, nes ne jo būdui yra taikytis su nuopuoliu ir politine beskonybe.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Vis tik dar svarbiau bus pastebėti, kad dėl įvairių aplinkybių susiklosčiusioje patologinėje situacijoje V. Pranckietis kaip niekas kitas iki jo labai aukštai kelia parlamentarizmo vėliavą, stipriai truktelėjo į priekį, įtvirtinant parlamento orumo vaizdinį. Kaip dabar neprisiminsi, kad mūsų politinėje padangėje jau senokai įsivyravo tradicija, jog Seimo pirmininkas yra partijos vadų lengviausiai mainoma moneta, neretai yra laikomas tik už dekoratyvinę figūrą, kurią užsimanius sprigtu galima pašalinti nuo lentos.
Žinia, tokį politinės kultūros pavyzdį mūsų padangėje visų pirma pabandė įskiepyti Viktoras Uspaskichas, kuris skirdavo ir atleisdavo Seimo pirmininkus greičiau nei jie spėdavo susivokti savo postuose. Kaip atrodo, V. Karbauskis yra linkęs pratęsti ir pagilinti šią liūdną tradiciją, Seimo pirmininko figūrą geriausiu atveju pripažindamas tik kaip nuskriausto berniuko politinį žaislą.
Todėl sveikinu priešpriešai infantilizmui stojantį, besivadovaujantį sveiku protu ir suaugusio žmogaus refleksais V. Pranckietį, Seimo pirmininką, kuris nesiruošia šokti pagal infanto dūdelę, bet su visa parengtimi stoja ginti parlamento orumą.
Džiaugiuosi už profesorių, kuris išėjo iš šešėlio, atgavo žadą ir tikrąjį savo balsą ir, kaip atrodo, toliau ruošiasi gyventi pagal jam būdingos prigimtinės stichijos dėsnius.
Pasibaigus rinkimams, visoje Lietuvoje gausiai palijo. Ilgai spirgėjusi sausroje, šalis pritvinko palaimos. Užplūdo gaiva, tokia džiugi kaip užstojęs būvis po lengvai laimėto karo. Kitas klausimas – ką laimi ar pralaimi, ko gali tikėtis Lietuva, išsirinkusi prezidentu Gitaną Nausėdą, anksčiau ilgai dirbusi „Vilniaus“ banko prezidento patarėju?
Dabar paminėjau išrinktojo prezidento buvusias pareigas tikrai ne dėl to, jog neva norėčiau priminti kažkokią naujojo šalies vadovo sąžinės skolą. Greičiau yra priešingai, prisiminti G.Nausėdos darbinės karjeros vingius iš naujo yra pravartu būtent dabar, kai ypač rėksmingai nuskambėjo Aušros Maldeikienės žodžiai, kad neva tauta prezidentu išsirinko visišką nulį. Kad ir kaip ten būtų, tačiau net ir asilui aišku, kad solidus skandinaviškas bankas tikrai nesamdo nulių į atsakingas pareigas, turėdamas galimybę atsirinkti geriausius ir geriausių. Tarkime, žmogaus respektabilumas čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje, taigi bankas, norite to, ar nenorite, dėl visiškai pragmatinių išskaičiavimų nepuola samdytis isteriškų moteriškių, liaudyje vadinamų klyknėmis. Tauta kartais renkasi labai panašiai, nieko nepadarysi, nors man labai apmaudu, kad tauta šįkart nepasirinko būtent labai žavingos ir protingos damos (būna ir tokių).
Toli gražu nesu joks G.Nausėdoas fanas, tačiau tikrai ne ankstesnis jo darbas banke, o truputėlį kitos priežastys verčia nerimauti, jeigu aš čia iš tiesų kažko neišsigalvoju, kartais linkęs sutirštinti spalvas. Štai net mano vaizduotė neišneša, kai pabandau suskaičiuoti – kiek G.Nausėda turi veidų? Kaip atrodo, net ne pėsčias ponas neturi tiek kostiumų savo spintoje, kiek naujasis šalies lyderis profilinio įvaizdžio variantų. Ne kartą esu atkreipęs dėmesį, kad būtent ankstesnis G,Nausėda į apyvartą paleido skrajų posakį, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas jį pasidalyti http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html. Žinia, tokia savo išmintimi būsimasis prezidentas pasidalijo tada, kai tuometė valdžia paskelbė apie savo ketinimus kelti minimalų atlyginimą. Nelabai sutirštinat spalvas būtų galima pastebėti, kad ši, net labai pamaloninanti didžturčių gretas, ištara yra labiausiai nešvankus nepriklausomybės laikų posakis, vedantis į užprogramavimą neatšaukiamam skurdui https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-susitikimas-kaune-su-lr-prezidento-rinkimu-kandidatais/.
Kita vertus, kaip žinome, rinkimų įkarštyje G.Nausėda pasižadėjo, kad, tapęs prezidentu, jau pirmosios kadencijos metu pasistengs pajamų skirtumą tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių žmonių sumažinti nuo 7,3 iki 5 kartų. Kaip atrodo, naujasis prezidentas gerai suvokia, kad dabar esantis pajamų atotrūkis rodo baisų šalies necivilizuotumą, kraupų socialinį atsilikimą, tačiau nesu tvirtai įsitikinęs, jog naujajam šalies lyderiui užteks valios tesėti savo pažadus, kai įtakingų, visų pirma oligarchijos interesus atstovaujančių, veikėjų bus traukiamas į priešingą pusę.
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš tiesų, negalima žmogaus pasmerkti už kartą pasakytus žodžius, juolab kad rinkiminių debatų metu buvusio pretendento retorika keitėsi iš principo. Nesunku buvo patikėti, kad rinkiminės agitacijos kelionių po šalį metu G.Nausėda pamatė neregėtą Lietuvą ir drauge savo vidujiškumo gelmėse aptiko neįtikėtinus empatijos išteklius, įgijo sugebėjimą suprasti sunkiau gyvenančių žmonių vargus. Pavyzdžiui, antrojo rinkimų turo debatų metu G. Nausėda tvirtino, kad nereikėtų skubėti uždarinėti kaimo mokyklų, be visa ko kito, esančių dar ir kaimo žmonių kultūrinės traukos centrais.
Tačiau jau pirmą dieną po rinkimų tas pats G. Nausėda nugalėtojo interviu ištaręs žodį „švietimas“, antruoju minėjo „optimizacijos poreikius“, tarsi tai būtų žodžių siūlas, kurį traukiant minėti įvardijimai būtinai turi pasirodyti paeiliui. Tarkime, tai nėra pernelyg ciniškas kortų atidengimas iškart po rinkimų, išsižadant ankstesnių pareiškimų, o tik mechaninė žodžių asociacija, įpiršta „gudragalvių“ ekonomistų, kurių išmintis čia ir baigiasi. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pasakyčiau, kad tokie švietimo įstaigų optimizacijos vajaus apsėsti ekonomistai savo subingalvyste pranoksta net sovietinių laikų ekonomistus.
Buvo metas, kai anais sovietiniais laikais kaimuose dėl mokinių trūkumo buvo pradėtos uždarinėtos pradinės mokyklos, tačiau labai greitai okupacinė valdžia atsitokėjo, kad tokiu būdu yra naikinama kolūkinė santvarka, nes, nelikus mokyklos, žmonės palieka kaimą, keliasi į miestus miestelius, kur koncentruojasi gyvenimo infrastruktūra, yra sąlygos su mokytojų pagalba pradėti mokyti ir lavinti savo vaikus. Tąsyk vis tik buvo duota komanda išsaugoti mokyklą, mokant mokytojui ir pagalbiniam personalui visą atlyginimą, net jeigu liko tik vienas ar du mokiniai.
Žinoma, ne kolūkio kaip tokio pavyzdys čia mums rūpi, o tai, kad, uždarius kaime mokyklą, ne vienas pakelia sparnus į užjūrius, patikėjęs, kad ten bus geresnės sąlygos ne tik prakusti, bet ir pasirūpinti savo vaikų likimu. Taigi, kaip matome, išgrynintas ekonomizmas neretai gali tapti savižudiškomis nuorodomis. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pastebėčiau, kad tokia emigracija, kuri ištiko mus, yra didesnis blogis net už visišką suirutę, chaosą ir revoliucijas, nes revoliucija palaiko bent atsinaujinimo viltį, o neslūgstanti emigracija laidoja paskutines tautos išlikimo viltis.
Nepulčiau lengvabūdiškai patikėti ir tuo, kad didesnis prezidentūros atvėrimas, kaip yra pažadėjęs naujai išrinktas prezidentas, yra besąlyginis gėris. Andai ką tik išrinkta prezidente Dalia Grybauskaitė iš pradžių buvo atlapojusi prezidentūros vartus visiems prašalaičiams, glėbesčiavusi su visais, atėjusiais ją pasveikinti https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2009/05/23/news/edvardas-ciulde-prezidenta-keicia-prezidente-o-pataikunu-gauja-ta-pati-5802429/, o po to, greitai perpratusi persirengėlių tikrąsias užmačias, prezidentūros duris bent iš dalies privėrė, pati tapdama atsargesne. Prezidentūra – tai ne daržinė! Kad ir kaip ten būtų, žmogus iš mano kaimo ten niekados nepateks, taigi – koks skirtumas: atviresnė ar uždaresnė ji bus interesų grupių lobistų agentūrinei veiklai?
Didžiausia šių rinkimų netektis yra tai, kad visiškai prapylė tautos idėjai atstovaujantys žmonės, jiems, kaip sakoma, nepavyko išjudinti masių. Tačiau ne gėda nei dėl Vytauto Radžvilo, nei dėl Arvydo Juozaičio, išsiskyrusių savo intelektualumu tarp kitų buvusių kampanijų dalyvių. Todėl būtų didžiausia nuodėmė juos pašiepti dėl nesėkmės, užsiimti kandžiais pamokymais ar patarimais. Jie yra, nežiūrint visko, tikrieji Lietuvos stalkeriai.
Buridano asilas
Kita vertus, nenulaikysiu liežuvio nepastebėjęs, jog tautos idėjai atstovaujantys žmonės mažiausiai ką gali padaryti – tiesiog privalo mylėti savo tautiečius, nevadinat jų – šiukštu! – nei biomase, nei avimis, nei asilais (Buridano asilu, nesugebančiu apsispręsti, praeitą kartą rinkėją negražiai pavadino šių eilučių autorius).
2019.05.29; 14:30
Asilo daina
dabar tai driokstelės –
nesuvaldomas linksmumas susitelkia augalo gyvastyje
visa esamybės prigimtimi nusiteikiama naujai galimybei
XIV a. filosofas Žanas Buridanas (Jean Buridan), neigdamas laisvos valios galimybę, pateikė pavyzdį apie asilą, kuris esą numirtų iš bado tarp dviejų visiškai vienodų šieno kupetų, nes neva neturėtų jokio preteksto išsirinkti kurią nors vieną iš dviejų kaugiųduotame vienodumo meniu.
Į labai panašią situaciją, kaip atrodo, dabar jau papuolė ir mūsų rinkėjas. Iš tiesų, dar taip neseniai visi asilai laisvai laigė po pilną šieno daržinę, pešdami iš visų kampų (buvo devyni kandidatai), o dabar užstojo alternatyvos metas, kai reikia rinktis vieną iš dviejų labai panašių, kartais sunkiai atskiriamų variantų.
Jau pirmieji TV debatai akis į akį tarp Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos parodė, kad likusių dviejų kandidatų užimti prezidento postą lenktynėse ne vienas atsakymas į žurnalisto formuluojamus klausimus buvo labai panašūs. Tačiau, kaip atrodo, baisiai klystume, laikydami juos sielos dvyniais, supanašėjusiais kaip vienodos šieno kaugės, nes paprastai žmogų nuo žmogaus skiria šviesmečiai, o skirtumai dar labiau išryškėja konkurencinėje individų kovoje, siekiant pasirodyti iš gerosios pusės.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visų pirma krinta į akis, kad G.Nausėda aistringai trokšta laimėti rinkimus, viską daro dėl to, o I.Šimonytė visa savo povyza rodo, kad pergalė jai pernelyg nerūpi, pati sau nelinki sėkmės rinkimų lenktynėse. Tai labai keista, nors, galimas daiktas, tokį abejingumą nereikėtų laikyti didele I.Šimonytės yda. Štai Platonas sako, valstybės vadovais reikia parinkti tuos žmones, kurie patys nenori būti pirmaisiais asmenimis, tačiau bus priversi užsikrauti vadovavimo naštą spiriami tautos.
Diskusijose akis į akį dar labiau išryškėjo tai, kad, kaip atrodo, I.Šimonytė yra labiau technokratinio kirpimo būtybė, o G.Nausėda net turi kažką panašaus į humanitaro sielos užuomazgą. Kaip pasirodė bent man, klausantis diskusijos, stiprioji I.Šimonytė pusė yra dalykiškumas, konkretumas, logiškumas, savo ruožtu G.Nausėda, regis, neįkalina savo sielos šalto dalykiškumo narve, o yra pasirengęs vadovo poste atsižvelgti taip pat ir į brangius Lietuvos žmonėms sentimentus. Nežinau, gal G.Nausėda yra paprasčiausiai daugiau nei I.Šimonytė apsiskaitęs žmogus?..
Visa Lietuva žino, kad I.Šimonytės labiausiai mėgstamos knygos yra Pepė Ilgakojinė ir Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai. Skoningas pasirinkimas, nesiginčysiu, tačiau abejoju dėl to, ar Pepės ilgakojinės išmintis yra pakankama bazė žmogiško kapitalo padauginimui sielos vidujybės erdvėse (apie dalykinę kompetenciją šįkart nediskutuosime). Jeigu jau prakalbome apie vaikystėje perskaitytas knygas, įsivaizduoju, kad visų mūsų naudai būtų svarbu, kad pretendentai užimti prezidento postą iš vaikystės atsineštų Trijų muškietininkų suformuotą pasąmonės kodą, kuris, tarkime, praverstų bendraujant su kitomis valdžios atšakomis.
Sutinku su visais, kurie netaupo gerų žodžių, kalbėdami apie I.Šimonytę, yra tarsi apkerėti jos žavesio, pats esu prisakęs begalę liaupsių, negailėdamas panegirikų jos dalykinei kompetencijai ir elegancijai nusakyti. Tikriausiai balsuosiu už I.Šimonytę, taip liepia širdis ar kažkoks vidinis demonas. Tačiau šįkart esu nusiteikęs išsakyti taip pat ir savo nuogąstavimus, kuriuos pakužda protas.
Jau praeitą kartą užsiminiau, kad šios pretendentės pasisakymuose sąmoningai ar nesąmoningai yra apeinama lietuvybės puoselėjimo užduoties tematika. Dabar, po paskutinių debatų, jau esu linkęs manyti, kad žavioji pretendentė sąmoningai atsiriboja nuo lietuviškumo sentimento arba, kaip mokslingai sakoma, kvestionuoja etnocentristinį nusiteikimą. Štai atsakinėdama į žurnalisto klusimus I.Šimonytė pašiepė tuos, kurie neva bauginasi anglų kalbos įsivyravimo. Neslėpsiu, aš taip pat labai baiminuosi tokios įvykių sekos, kai anglų kalba oficialiuose Lietuvos diskursuose, o ypač mokslo sferoje vis labiau išstumia lietuvių kalbą, kuria, kaip sakoma, pusiau juokais, pusiau rimtai, kalbėjo pirmieji žmonės rojuje.
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinoma, ne rojaus faktorius čia svarbu, o tai, kad siaurėjant lietuvių kalbos sferai atitinkamai miršta, jeigu norite, pradeda lavonėti pati Lietuvos valstybė. Žinia, modernioji Lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išsaugojimas. Todėl privalu pastebėti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai.
I.Šimonytės bendražygiai tvirtina, kad anoji visų pirma yra padorus žmogus. Nedrįsčiau nė iš tolo suabejoji tokia fakto konstatacija. Nesunku nuspėti, kad ši prezidentinių rinkimų dalyvė neskaito svetimų laiškų, neišduoda bendražygių ir t.t. Tačiau, kaip atrodo bent man, padorumo išsaugojimo prezidento poste užduotis įgyja dar ir kitų niuansų, čia iškyla papildomos įtampos.
Pateiksiu pavyzdį. Lietuvos spaudoje buvo publikuojamas žmonių grupės rašinys, kuriame kviečiama magistrantūros studijas Lietuvos universitetuose visiems įstojusiems – tiek lietuviams, tiek užsieniečiam – plėtoti išimtinai tik anglų kalba. Čia kalbama ir apie tai, kad šitokia studijų tvarka neva padėtų spręsti gimstamumo problemą, esą kitų šalių jaunuoliai turėtų progą susipažinti su jaunąja lietuvių karta, kurtų bendras šeimas, pasiliktų gyventi mūsų šalyje. Pernelyg neakcentuosiu to fakto, kad didžioji dalis užsieniečių studentų Lietuvoje yra atvykę iš Afrikos (meilė yra aukščiau rasių ir tautybių), tačiau glumina tas tiesmukiškumas, kviečiant kryžmintis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti – ar labai jau padoru būtų, jeigu lietuvybės išsaugojimo reikalui abejinga aukščiausioji politinė figūra pritartų tokiam vivisekcijos planui.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl kitų nepergyvenu, tačiau aš pats nesibaiminu to, kad I. Šimonytės įtakingais patarėjais gali tapti konservatoriai. Tiksliau tariant, nesibaiminu dėl senųjų konservatorių galimos įtakos, nepuoselėdamas pernelyg didelių iliuzijų jaunųjų konservatorių, kurių veikloje vis labiau dominuoja dažyta plastmasė, atžvilgiu. Kaip atrodo bent man, Vytautas Landsbergis yra metafizikas, o Gabrielis Landsbergis – tik žavus jaunuolis su skaitmeninėmis smegenėlėmis.
Vis tik širdis sako, kad reikės balsuoti už I.Šimonytę.
Net jeigu ir labai iš toli pradėsime pokalbį apie laimę, vis tiek nepavyks išvengti akistatos su Aristoteliu, kuriam loginio nuoseklumo požiūriu, plėtojant šią laimės tematiką, niekam nepavyksta prilygti net iš šiandien, skaitmeninių technologijų įsivyravimo eroje.
Žinia, Aristotelis kritikavo savo mokytojo Platono pateiktą anapusinio gėrio sampratą, įrodinėdamas, kad gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu įprasta to žodžio reikšme, susiedamas ar net pradėdamas tapatinti gėrį su žmogaus gyvenimiškoje raiškoje ir jo veikloje iškylančiais tikslais. Neva žmogus siekia tik to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, dėl to jam ir yra gėris. Tačiau čia pastebima ir tai, kad žmonių veiklos tikslai gali būti įvairūs, be visa ko kito, vieni iš jų yra aukštesni, kiti – žemesni.
Aukštesnieji esą yra tie tikslai, kuriems žemesnieji yra jų įgyvendinimo priemonės. Tikriausiai net ir bankininkas pripažintų, kad pinigai nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, net ir didžiausiam finansininkui turėtų būti aišku, kad pinigai visados yra tik priemonė (jeigu būtų galima taip pasakyti, labiausiai priemoniška priemonė), pinigai yra funkcionalūs tik kaip grynoji priemonė, čia slypi jų tobulumo paslaptis, kai savo ruožtu pinigų pavertimas savaiminiu gėriu veda į patologijos užgimimą ir įsikerojimą.
Kitas pavyzdys, tarkime, sportas, higiena, vitaminų kimšimas į savo organizmą, sveikas gyvenimo būdas yra sveikatos palaikymo priemonės, tačiau ir sveikata tikriausiai nėra galutinis gyvenimo tikslas, o tik aukštesnių gyvenimo tikslų įgyvendinimo priemonė. Kur veda tokia tikslų ir priemonių grandinė, ar turi ji pabaigą? Pagal Aristotelį, toks galutinis savipakankamas gyvenimo tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra laimė. Kitaip tariant, laimė yra tai, ko siekiame dėl jos pačios, o ne kaip priemonės kitų tikslų įgyvendinimui, todėl laimė yra aukščiausiasis gėris, toliau jau nebelaipsniuojama gėrio viršūnė.
Tokia štai yra laimės sąvokos loginė dėlionė pagal Aristotelį. Tačiau ar atpažintume laimę konkrečiame pavidale, jeigu ji pasibelstų į mūsų duris? Aristotelis nedvejodama čia pasakytų, kad laimė nėra konkreti būsena, o greičiau gyvenimo būdas, laimę užtikrina ne tiek momentiniai žmogaus išgyvenimai, kiek jo veikla, atitinkanti prigimtį, leidžianti realizuoti prigimtinį individo potencialą, atrasti jo prigimtinę vietą gyvenimo įvairovėje.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Kaip matome, Aristotelis paperka savo loginiu nuoseklumu, kai net toks sunkai apibrėžiamas dalykas kaip laimė Aristoteliui tampa pretekstu pademonstruoti nelygstamą loginę eleganciją, visuotinai būtinų proto išvadų triumfą. Tiesa, vėliau Immanuelis Kantas pasakys, kad laimė vis tik yra ne tiek proto, kiek vaizduotės idealas, tačiau čia kol kas mus domina labiausiai tai, kad Aristotelio „Nikomacho etikoje“ laimės sąvokos atvertyje pademonstruotas loginis nuoseklumas galiausiai Aristotelį nuveda į tragikomiško pobūdžio loginę painiavą.
Kaip seka iš Aristotelio pamąstymų, viena kregždė neatneša pavasario, o spręsti apie laimės paukštės apturėjimą galima tik sumuojant viso gyvenimo rezultatus, apmąstant tai – ar pavyko realizuoti savąjį „aš“ veikloje pagal prigimtinį kodą (poetas pagal prigimtį nesijaustų laimingu net ir tapęs likimo pamalonintu, sėkmės vedamu bankininku, ir atvirkščiai). Tačiau taip ištęsus laimės vaizdinį per visą gyvenimą, peršasi išvada, kad staiga užplūdusios, baisios, nepakeliamos nelaimės gyvenimo pabaigoje gali vienu mostu (kaip atsitiko biblijiniam Jobui) sugriauti sunkiai lipdytą laimės vaizdinį, apversti aukštyn kojomis net didžiausia laime spinduliavusio žmogaus pusiausvyrą, nugramzdinti jį į giliausią rezignaciją.
Galop pati mirtis neretai yra pasitinkama kaip tokia nelaimė, kuri nubraukia visas gyvenimo laimes. Taigi, ar nėra taip, kad apie žmogaus laimingumą arba nelaimingumą galima spręsti tik po to žmogaus, kurio jau nebegalime paklausti, mirties? Toks klausimas peršasi pagal Aristotelio samprotavimų loginio nuoseklumo principą, nors, suprantama, tokio klausimo Aristotelis nepateikia, vengdamas loginės katastrofos kaip natūralios išsiplėtojusio samprotavimo pabaigos. Tačiau apie tokio klausimo įkyrų kabojimą virtualiu pavidalu liudija faktas, kad savo samprotavimų apie laimę pabaigoje garsusis antikos filosofas nei iš šio, nei iš to pradeda postringauti apie tai, kokią įtaką mirusio žmogaus laimingumo ar nelaimingumo pokyčiams gali daryti gyvų artimųjų, o ypač tiesioginių palikuonių poelgiai, jų paliekami pėdsakai gyvenime. Užvis svarbiausia čia pastebėti tą gluminantį, vaizduotę sutrikdantį dalyką, kad posūkis į mirusio žmogaus laimės pagavos aprašymą visiškai nedera su paties Aristotelio išplėtota beasmenio nemirtingumo samprata ir jo laikmečio religiniais tikėjimais.
Kaip matome, šis nesusipratimas čia buvo atpažintas kaip nesuvaldyto loginio nuoseklumo, atvedančio į loginę katastrofą, atvejis (į pasipiktinusio žmogaus kausimą – ką čia kliedi autorius, kalbėdamas apie loginės mašinos nuvairavimą į loginę aklavietę – kontroversijos teisėmis pateiksiu pasaulinę katastrofą sukėlusio marksizmo pavyzdį, kuris gali būti atpažįstamas kaip gamtamokslio principų perkėlimo į visuomenės pažinimą loginės elegancijos kanonas, jeigu drauge nekelsime klausimo apie tokio perkėlimo teisėtumą), tačiau atėjo laikas prisipažinti, kad Aristotelio laimės sąvokos apibrėžties svyravimų aptarimas čia yra tik pernelyg užsitęsusi įžanga į labai sunkią žmogaus sielai, kraštutinai nesmagią, užtraukiančią prislegiančios sunkio dvasios dominavimą, temą. Galimas daiktas, ši įžangą taip nesaikingai užsitęsė vien dėl to, kad labai sunku, beveik neįmanoma pradėti tiesiogiai kalbėti apie tuos nesmagiuosius dalykus, pokalbį trokštant nukelti arba bent atidėti ilgesniam ar trumpesniam laikui bet kokiu pretekstu. Tačiau, kaip atrodo, tokio pokalbio vis tiek nepavyks išvengti jau subrendus ar net perbrendus laikui.
Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.
Aristotelio pastabas apie palikuonių įtaka mirusio žmogaus nuotaikų svyravimui galime vertinti kaip anekdotinį nesusipratimą, tačiau aš šį filosofo, diskutavusio apie laimę, intelektinio palikimo pasažą ne juokais, kaskart nupurtomas nesmagumo drugio prisimenu tada, kai vėl ir vėl pasirodo pranešimai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvios Foti piktus išpuolius prieš savo senelio atminimą. Tikriausiai niekas nepasakys, kad Jono Noreikos, palaidoto neatrastame kankinio kape, sveikatai galėjo pakenkti jo garbei iškabintos memorialinės lentos sudaužymas (greičiau yra taip, kad nesugebėję užkardyti kelio tokiai niekšybei, patys praradome garbę ir pakenkėme visos populiacijos psichinei sveikatai), tačiau, kaip atrodo, niekas iš mūsų kol kas nepasiryžta S.Foti veiklos prilyginti Pavliko Morozovo „žygdarbiui“ tik dėl sveiku protu nepaaiškinamo diskretiškumo, tarsi iš tiesų toks sugretinimas galėtų užgauti pasipriešinimo totalitariniams režimams herojaus širdį, sudrumsti nežinia kur budelių pakasto iškilaus žmogaus dvasios ramybę.
Tačiau iš tiesų toks sugretinimas prašosi savaime, jo neįmanoma išvengti, pastebint nebent tik tą skirtumą – brandaus amžiaus moteris S.Foti P.Morozovo „žygdarbį“ pakartojo su dar didesniu užmoju nei jos pirmtakas paauglys, laimėdama nešvankumo lenktynes – pastarasis baudžiamiesiems bolševikų būriams išdavė savo tėvą, bandžiusi nuo sovietų valdžios nulėpti nedidelį grūdų, reikalingų šeimos išmaitinimui, kiekį, o liūdnos šlovės anūkė leidosi lengvai suviliojama pačių niekingiausių melų apie savo senelį, nuduodama, kad neva patikėjo tokiomis klastotėmis, dar daugiau, pati įsijungdama į šmeižto prieš J.Noreiką kampanijos pirmutines gretas.
Vis tik labiausiai neramina net ne vieno ar kito žmogaus lengvatikystė ir nuopuolis, o tai, kad P.Morozovo poelgio išaukštinime ir S.Foti stūmime į pirmąsias publikacijų apie kraupius karo ir pokario įvykius gretas matosi tas pats braižas, tam tikro tipo klastočių kūrimo stilistika, perduodama per laiką nežinia kaip – niekados nesibaigiančio gripo nešvarių rankų prisilėtimo estafetės lazdele, oro lašeliniu būdu, per genetinį kodą, o gal paveldimų instrukcijų dėka?.. Kyla įspūdis, kad senieji specialistai su savo įgūdžiais niekur nedingo, nebent tik yra naujai tiražuojami, klonuojami pagal tą patį, laiko patikrintą pavyzdį.
Na, kartais keičiasi dekoracijos, scenos apipavidalinimas. Subliuškus mitui apie masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse, kai tokio išgalvoto pasakojimo nepaliudija jokia statistika, solidūs istoriniai tyrinėjimai, buvo nuspręsta tęsti puolimą išnaudojant P. Morozovo legendos fabulą modernizuotu pavidalu – „anūkė kaltina savo senelį“. Jeigu manęs neapgauna atmintis, jau Rūta Vanagaitė kažką paistė apie savo kaltą senelį, tačiau, regis, buvo pasirinktas labiau ryškus, lengviau artikuliuojamas S.Foti atvejis, aktyvuojant šmeižto kampanija prieš žmogų, kuris Lietuvoje yra gerbiamas kaip nepriklausomybės kovų karys, atidavęs savo gyvybę už tėvynės laisvę, drauge tokiu būdu, neva per archetipinį pavyzdį, bandant įpiršti susitepusios lietuvių tautos vaizdinį.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Apskritai bet kokio plauko pavergėjai visų pirma siekia desubstancionalizuoti šeimos idėją kaip tautos gyvastingumo branduolio sunkiausiai įveikiamą piktavaliams neprieteliams apsaugos ratą. Teisingai yra pastebėta, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas mūsų okupacijas, nežiūrint skaudžių pralaimėjimų skaitlingesniam priešui, buvo išsaugota šeimose.
Galima ir verta diskutuoti dėl to, ar J.Noreikos biografijos nebjauroja faktas, kad anas vokiečių okupacijos pradžioje buvo apskrities viršininku, nežiūrint net tos teisinančios aplinkybės, jog lietuvis karininkas drauge dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, galop buvo uždarytas koncentracijos stovykloje, tačiau šiandien, turint svarius įrodymus ir liudijimus, privalu pastebėti, kad gandus apie šio laisvės kario dalyvavimą žydų žudynėse platinančios žmogystos yra vertos tik niekingiausių pašlemėkų vardo.
Ne vieną kartą, ar ne, girdėjome raginimus, kad Lietuvoje reikia plėtoti švietimą apie Holokaustą, dalintis informacija, drąsiai viešinant net nepatogius kažkam faktus. Tačiau, kaip atrodo, labai skirtingai suprantame tą nuorodą, kad būtina išplėsti informacinį lauką apie tragiškus Holokausto įvykius. Kaip teigia pati S.Foti, Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius pirmasis pakišo jai mintį, kad J.Noreika buvo piktadarys, kuris ne tik prisidėjo prie žydų žudynių, bet neva „būdamas kapitonas mokė karius, kaip efektyviau naikinti žydus: kaip juos atskirti, nuvesti į miškus, priversti išsikasti kapus, sušaudžius – užkasti“ https://www.delfi.lt/news/daily/demaskuok/generolo-vetros-anuke-mete-baisius-kaltinimus-seneliui-ir-lietuvai-kas-slepia-tiesa.d?id=78591343.
Ar taip ir reikėtų suprasti švietimo apie Holokaustą ribų praplėtimą, kad čia turi būti įteisinamas melas, kuris savo intensyvumu pasiekia pragaro smarvės lygį? Nepalengvėja net išgirdus, kad šiandien S.Dovidavičius jau bando atsižegnoti nuo tokių savo žodžių, griežtai neigdamas kažką panašaus sakęs, leisdamas suprasti, kad neva apsimelavo pati S.Foti, dabar išsisukinėdama bandanti perkelti kažkam kitam atsakomybę už savo paskleistus nežmogiško bjaurumo išsigalvojimus, šmeižtą ir falsifikacijas, nuduodama, kad yra nekaltai suviliota. Tarkime, kad dvigubas melagis yra visų pirma S.Dovidavičius, kuris melavo anksčiau, o dabar meluoja, kad nemelavo, tačiau dar labiau atstumiantis yra labai imlios melui anūkės, kuri įkvėpta melo, joja ant melo devintosios bangos tarsi tikra nešvankumo raitelė, vaizdelis.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kalbėjome apie mirusiojo žmogaus nuotaikų svyravimus, tačiau baigiant noriu papasakoti sapną apie dar negimusio žmogaus prieštaras. Sapnavau, kad prieš gimimą buvau verčiamas pasirinkti – būti lietuviu ar žydu. Su dideliu džiaugsmu rinkausi galimybę tapti lietuviu, tačiau drauge nuo to momento į žydišką tapatybę žiūriu ne tik labai pagarbiai, bet ir nostalgiškai kaip į savo nerealizuotą antrąją galimybę, apie kurią, kaip nesunku suprasti, diskretiškai bus nutylima net trečiame paso puslapyje. Todėl kam ne kam, o man labai apmaudu, kad pradėjęs megztis dialogas tarp lietuvių ir žydų praranda nuoširdumą, vis labiau įgydamas kažkokį karikatūrinį pavidalą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nesumeluoto dialogo plėtotei visų pirma trukdo anos pusės bandymas kalbėtis iš jėgos pozicijų, pasitelkiant tarptautinės įtakos svertus arba net įpainiojant čia įtakingas JAV institucijas, trikdo gąsdinimai Rusija, kuri neva propagandos tikslams gali pasinaudoti mūsų užsispyrimu neišduoti savo herojų išniekinimui (tarsi laisvės kovotojų pagerbimas būtų tik propagandinio karo priemonė, apsimokėtų tik kaip viešųjų ryšių triukas).
Taigi, koks čia dialogas gali plėtotis, kai tu esi laikomas už kvailį arba lengvai nugandinamą bailį?.. Tačiau dar labiau neramina faktas, kad mums bandoma primesti nuostatą, kad tokio dialogo mediatoriais neva turėtų tapti senieji specialistai. Tačiau ten, kur įžengia tokie specialistai, tikro dialogo vaisiai jau nebegali subręsti, jų vedamais pėdsakais užsisėja ir dera tik nuodingai žydinčios piktžolės.
Kaip ne kartą pats jau esu tvirtinęs, prezidentinių lenktynių dalyvei Ingridai Šimonytei netrūksta žavesio, charizmos, taip pat žinių, reikalingų valstybės reikalų tvarkyme, ji yra politikė moteris, kurios veikloje neįtikėtinai dera elegancija ir kompetencija.
Taigi, atrodytų ji, kaip kandidatė užimti Prezidento postą, visko turi su kaupu, tačiau drauge negalima atsikratyti įspūdžio, kad šio žmogaus prisistatymuose visuomenei kažko dar trūksta dėl mūsų sąžinės ramybės tokio užganėdinimo, kad jau be žvalgymosi į kitus dalyvius imtum ir nubalsuotum už žavingąją pretendentę.
Štai garsi Delfi.lt komentatorė sako, kad prezidento mantija besimatuojančiai I.Šimonytei trūksta sugebėjimo parašyti tobulą eilėraštį, regis, turėdama galvoje nelabai vykusius pretendentės bandymus paposmuoti facebook aplinkoje. Tačiau nesunku suprasti ir tai, kad prezidentui neprivalu tapti visų galų meistru, be visa ko kito, laisvalaikiu dar mokančiu piešti, šokti ir dainuoti. Kažin ar toks renesansinio tipo universalumas yra pirmaeilės reikšmės dalykas prezidentui mūsų laikais, ar ne? Taip pat nesu įsitikinęs, kad visų gėrybių tobula personifikacija dėl savo savipakankamumo viename žmogiškame pavidale galėtų ką nors doro nuveikti visų žmonių labui, nesunkiai įsivaizduojant tą aplinkybę, kad žmogų į priekį visų pirma stumia savo netobulumo suvokimas.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita vertus, prisiimant tam tikrą vaidmenį ar išsiruošiant į ilgą kelionę, yra būtinas bent rekvizito minimumas ir ekipuotė, nebūtinai perkrauta, bet su visais reikalingais daiktas, be kurių žmogus iškart pasiklystų kalnuose. Žiūrint šiuo rakursu, niekaip negali atsikratyti minties, kad I. Šimonytei katastrofiškai trūksta didesnio užsiangažavimo lietuvybės reikalui, vis dar nepasiryžtant jai čia įprastą biurokratui atsikalbėjimą pakeisti didesnio širdingumo pademonstravimu. Be tokio užsiangažavimo, kaip atrodo bent man, nevertėjo net kažko pradėti, visos galimos pergalės tampa niekam nereikalingos, beprasmės.
Iš tiesų, labiausiai nuvilia I.Šimonytės retorikoje tai, jog kartais atrodo, kad ji per žmonių galvas ir kreipiasi į kažkokią mistinę tarptautinę auditorija, nelabai pergyvendama dėl to – ar bus išgirsta savo tautos žmonių. Kaip atrodo bent man, net ir prezidentinių rinkimų debatuose formalizuoto teisingumo kazuistika nė iš tolo negali prilygti meilės konkretumo pademonstravimui.
Kandidatų į prezidentus TV debatų metu, atsakinėdama į klausimus, I.Šimonytė apie visus sveiko proto žmones papiktinusį vandalizmo aktą, išniekinant Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei iškabintą memorialinę lentą, kalbėjo nepadoriai išsisukinėjančiu būdu, taip ir nesugebėjusi pateikti tiesaus atsakymo į klausimą apie tai, kaip privalėtume vertinti tokį šleikštų nusikaltimą, prisidengdama didvyriu Lietuvoje laikomo žmogaus tariamo kontraversiškumo teze. Toks apsidraudėliškų intonacijų kalbėjimas gal ir būtų tikęs dalyvaujant Tel Avivo mero rinkimuose, su ta papildoma sąlyga, kad jau iš anksto esi įsitikinęs, jog čia gyvena tik labai buki, neapykantos apsėsti žmonės, nesugebantys atskirti pelų nuo grūdų, tačiau Lietuvos prezidento rinkimų dalyvio retorikoje šitoks pasažas yra ne kas kita kaip apgailėtinas nesusipratimas, kažkoks nonsensas.
Taigi be didesnių išvedžiojimų pastebėsiu, kad I. Šimonytei labiausiai trūksta to, ko, tarkime, kitas prezidentinių lenktynių dalyvis, toks Arvydas Juozaitis, jau tikriausiai nebesitikintis išbėgti į finišo tiesiąją, turi apsčiai ir dėl savo širdies dosnumo, spėčiau, yra nusiteikęs pasidalinti su kitais, galimas daiktas, taip pat ir su labiausiai perspektyvia laimėti prezidentinių lenktynių prizą laikoma kandidate. Negrabiai tariant, drauge suvokiant išraiškos priemonių neadekvatumą dalyko esmei, – tai yra civilizuotas, atitinkantis laikmečio dvasią ir Europos realijas nacionalizmas, sugebėjimas realistiškai suvokti savo šalies lūkesčius, jeigu norite, įsisąmonintas egoizmas ginant nacionalinius šalies interesus. Nors nesu joks kryžminimo specialistas, surizikuosiu pasakydamas taip, kad kupinai didžiausių dorybių, puikiajai kandidatei I. Šimonytei dėl savo, juolab dėl visų mūsų sėkmės dar trūksta kažko panašaus į A. Juozaičio skiepą.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gerai suprantu, koks komiškas kol kas yra jau pats tokių politinių piršlybų, apie kurias tikriausiai nė iš tolo nenutuokia net paminėti asmenys, t. y. nei I. Šimonytė, nei A. Juozaitis, galimybės įsivaizdavimas. Tačiau apie tai šį bei tą, kaip atrodo, nutuokia Gitanas Nausėda, kuris pasikvietė į viešas diskusijas vienas prieš vieną A. Juozaitį, o debatų metu kartojo ir kartojo, įkyriai brūžino, žiūrovams bandė įpiršti mintį, kad tautinių vertybių ir tautos kultūros puoselėjimo klausimais jis esą visiškai pritaria A. Juozaičiui. Žinia, manekenai savaime nelaimi rinkimų, taigi įžvalgus politikas negali praleisti progos pagyvinti savo įvaizdį.
Tačiau, kaip atrodo bent man, niekam neįsipareigojusiam, toli nuo politikos įsikūrusiam komentatoriui, iš neturėjimo ką veikti dabar nediskretiškai besižvalgančiam po kito žmogaus sielos valdas, tarp I. Šimonytės ir A. Juozaičio yra didesnė dvasinė giminystė nei paprastai esame linkę manyti, neįvertindami tos aplinkybės, kad dviejų dorų asmenybių taurumas gali nutiesti tiltus net per juos atskiriančius šviesmečius.
Idealiame Platono idėjų pasaulyje tikriausiai taip ir atsitiktų, kad prezidento rinkimus laimėtų I. Šimonytė, o pralaimėjęs rinkimus A. Juozaitis naujosios prezidentės tarpininkavimo dėka būtų paskiriamas Švietimo, mokslo ir sporto ministru, – tada iš tiesų būtų galima pabandyti apversti pasaulį, vadovaujantis idėjomis (čia privalau išpažinti ir savąjį, žmogaus, dirbančio švietimo sferoje, egoizmą: nesu beatodairiškas A. Juozaičio gerbėjas, bet esu linkęs manyti, kad šiandien anas šauniai atstovauja man brangias idėjas).
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau žiūrint labiau realiai, tampa akivaizdu, kad I. Šimonytė yra pernelyg įklimpusi savo aplinkos štampuose, taigi kažin ar ji sugebėtų, net ir esant palankioms aplinkybėms, žengti šimtamylį žingsnį, nekalbant apie atskiriančius šviesmečius, didesnio prasmės derliaus užauginimo linkme. Kita vertus, atsižegnojus nuo tokių idėjų, tikriausiai vis tik laimės ne I. Šimonytė, o kažkas kitas, besivadovaujantis politinės technologijos dėsniais. Nežinau ar kažką paguos dabar štai pasakyti žodžiai, bet tikra tiesa yra tai, kad, nežiūrint to, kas šįkart laimės, mes anksčiau ar vėliau visi pralaimime.
Apie Kauną, o taip pat ir kauniečius paprastai kalbama tik gerai arba blogai. Žinia, daug liaupsių miestui yra susakę šio miesto karšti patriotai, laikantys Kauną pasaulio centru, tačiau apie tą patį Kauną neatsakingi asmenys kartais pasako kažką dygaus, paleisdami klajoti nesmagius, nesubalansuotus juokelius.
Na, o jeigu ieškote labiau subalansuoto požiūrio, galimas daiktas, pravartu bus išklausyti šių eilučių autoriaus, jau seniai gyvenančio Kaune, bet tikriausiai taip ir netapusio autentišku kauniečiu, pastebėjimus, išsakytus čia atsitiktinai, be jokios sistemos ir pretenzijų į metodologinio pobūdžio apibendrinimus. Kaip atrodo bent man, dėl savo užimamos ypatingos padėties, įklampintas situacijos turiu galimybę pamatyti Kauną, gyvendamas čia pat, per atstumą, t. y. per jokių subjektyvumų neiškreivintą distanciją. Kita vertus, kad ir kaip žiūrėtume, net jeigu žvelgtume į Kauno miesto bokštus ir žmones per distanciją kraštutinai ištolinančius apverstus žiūronus, sunku būtų paneigti visų pripažįstamą faktą, kad Kaunas yra labai lietuviškas, laisvos dvasios miestas, mažiausiai yra krepšinio meka, viena iš Europos krepšinio sostinių.
Atvykęs iš provincijos studijuoti į Vilnius, per penkis metaus metus taip tampriai suaugau su savo jaunystės ir studijų miestu, kad vėliau likimo nublokštas apsigyventi Kaune iš pradžių jaučiausi čia kaip tremtinys už poliarinio rato. Tačiau man svarbu pastebėti, kad mano žmona, gimusi ir užaugusi Vilniuje, tokią likimo išdaigą priėmė beveik kaip palaimą, Kauno miestą pamilusi tyriausia meile greičiau nei per pusę metų. Kaip tvirtina ji pati, Vilnių retai kada prisimena, o užtrukusi kelionėse po kitas šalis, Kauno, jo šarmo, kauniečių pasiilgsta jau po kelių dienų. Esą visame pasaulyje gyvena daugmaž tokie pat žmonės kaip ir Vilniuje, o Kaune – kažkokie kitokie, ypatingi. Žinoma, kvaila būtų pavydėti miestui, tačiau kartais apninka įtarimas, kad manęs niekas nesugebėtų taip greitai pasiilgti…
Kas čia traukia prie Kauno, tarsi būtų medumi patepta? Mano žmonos paaiškinimą, kad miela gyventi mieste, kur dauguma žmonių kalba lietuviškai, aš pats laikau svarbia, bet paviršutiniška racionalizacija, tokiu tariamu atsakymu, kurio griebiamasi nesugebant išgvildenti tikrosios meilės paslapties. Suprantama, kad žmogui, užaugusiam mieste, kurio kiemuose aidėjo kalbų maišalynė (čia jau vaikystėje lietuviukai išmokdavo kalbėti lenkiškai ir rusiškai ne mažiau sklandžiai nei lietuviškai), lietuvių kalbos viską nustelbiantis skambėjimas labai pamalonina sielą, tačiau, kaip atrodo, meilės Kaunui paslaptis slypi kažkur dar giliau.
Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Sovietiniais laikais klaidžiojo toks kagėbistinis juokelis, kad esą visą Kauną reikia aptverti spygliuota tvora, nes čia gyvena tik spekuliantai. Vis tik dabar, žiūrint iš laiko distancijos, nepulčiau tvirtinti, kad svarbiausiu Kauno bruožu yra laisvosios verslininkystės dvasia. Kaip atrodo bent man, tokios dvasios kapitalizacija yra greičiau išvestinis nei bazinis Kauno miesto bruožas. Kaip jau sakyta, Kauno paslaptis vis dėlto slypi kažkur giliau. Tačiau drauge galima pastebėti, pratęsiant pokalbį apie aną posakį, kad tikra tiesa yra ir tai, jog Kaunas anais laikais buvo labiausiai antitarybiniu visos sovietijos miestu. Nekartosiu to, kas jau yra pasakyta apie iškilius kauniečius disidentus, pogrindžio kovas, dramatiškus ir tragiškus apsisprendimus, o tik priminsiu, esant progai, kad Kauno antisovietinis nusiteikimas anuo metu buvo persisunkęs į paprasčiausias kasdienines situacijas, tapęs kauniečiui ne tik būties, bet ir buities atributu. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad tik Kaune sovietiniais laikais visur atvirai, taip pat ir kavinėse, stebint TV transliacijas, be išimties buvo sergama prieš vadinamosios Sovietų sąjungos sporto rinktines tarptautinėse varžybose, išskyrus krepšinio batalijas, nes čia tokios rinktinės branduolį paprastai sudarydavo lietuviai.
Taigi jeigu nėra galimybės Kauno specifiką ir kauniečio tipažą nusakyti tiesiogiai, galbūt mums gali padėti teologijoje išbandytas sunkiai nusakymų dalykų negatyvaus apibrėžimo kelias, pradedant nuo konstatacijos, kuo Kaunas visų pirma nėra? Sekant tokia apofatine teologijos maniera, visų pirma galėtume pasakyti, kad, kas ne kas, o Kaunas visų pirma nėra kiauro dugno miestas arba, kitaip tariant, Kaunas iš tiesų yra linkęs atsirinkti, ne viską priima į save, tačiau miestas ir miestiečiai prisiimtų dalykų jokiu būdu neišbarsto, bet dėmesingai kaupia, paversdami juos gyvąja patirtimi ir atmintimi. Esu aplankęs ne vieną įstabų miestą su iš senųjų laikų paveldėta nuostabia architektūra, pribloškiančia savo negyvumo spindesiu, kai toks negyvumas suteikia net savotiško kolorito, prideda sugestijos atspalvių (tarsi matytume nuostabius statinius išsilaipinę į negyvenamo mėnulio paviršių), o visa tai, prie ko prisiliečia Kaunas savo ruožtu, yra pažymėta nesunaikinamu gyvasties antspaudu.
Vis tik, žiūrint iš pozityviosios pusės, kaip atrodo yra būtent taip, kad kauniečiu gali tapti tik žmogus, turintis kažkokį specifinį vidinį organą (organoną?), kurio neįmanoma, – Dievas mato, – pakeisti jokiu protezu. Taigi, iš tiesų ne kiekvienas užsimanęs tapti kauniečiu tokiu ir tampa, įgydamas pretekstą tvirtinti, kad neva atrado savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje. Čia prieš akis kažkodėl iškyla Tomo Venclovos portretas, pasivaidena kūrybinio žodžio meistras, kurį bent aš, žiūrėdamas iš savo subjektyvaus taško, laikau labiausiai iškiliu visų laikų Lietuvos poetu.
Statybos Kaune. Slaptai.lt nuotr.
Kaip matote, man nesunku pagarbinti T. Venclovą dėl jo kūrybinių iškovojimų net ir tokiu atveju, kai jo išsakomos pilietinės pozicijos kartas nuo karto nuvilia, tačiau drauge niekaip negaliu įsivaizduoti, kad toks T. Venclova galėtų tapti tikru kauniečiu. Kaip atrodo bent man, T. Venclova yra tokia universali Renesanso tipo asmenybė, kuri užsimaniusi galėtų tapti bet kokios tautybės, rasės, profesijos, lyties būtybe, tačiau jam užginta būti kauniečiu net užuomazginiu pavidalu bet kokiu lytiniu variantu. Klaipėdietis – taip, vilnietis – su pertekliumi, tačiau bandymą įsivaizduoti, kad toks T. Venclova ima ir įstengia patapti kauniečiu, reikėtų prilyginti vaizduotės kankinimui, tokiam pat neteisėtam, jeigu kažkas reikalautų prasimanyti, kad žmogus be kojų gali pasiekti pasaulio šuolių į aukštį rekordą.
Vakar, sėdėdamas mašinoje prie prekybos centro ir laukdamas savo antrosios pusės, nuėjusios apsipirkti, turėjau progą nuo savotiškos pakylos stebėti vieną labai intensyvaus Kauno miesto eismo gatvės perėją, tradiciškai pažymėtą dryžiais. Staiga akis užfiksavo, kad į perėją išėjo ir išdidžiai, tarsi ant galvos neštųsi karūną, aukštai keldamas kojas į priešingą gatvės pusę nutipeno šuo. Būtent – ne šunėkas prabėgo, o per perėją nutipeno iškilaus stoto šuo su įsivaizduojama karūna. Niekas iš abiejose perėjos pusėse sustojusių mašinų nesupypsėjo, niekas nesubanalino situacijos, iššokdamas iš mašinos arba, tarkime, užsimanęs palaidyti replikas neįtikėtina proga. Visi kantriai laukė!
Dar pridursiu, kad jokiame kitame pasaulio mieste, išskyrus Kauną, negalėjo taip nutikti, kad vairuotojai kantriai lauktų, kol šuo pereis gatvę degant raudonai šviesai pėstiesiems. Kas be ko, Kaunas gerbia talentus, net ir tada, kai jie vaikšto per raudoną šviesą!
Kas rytą važiuojant į darbą troleibusu akys kartas nuo karto užkliūva už šios transporto priemonės langų kampučiuose smulkiu šifru įsprausto užrašo: „Avarijos atveju langą daužkite plaktuku“. Žinoma, akys tokiu atveju nevalingai pradeda klaidžioti ieškant kažkur netoliese įmautėje pakabinto plaktuko arba desperatiškai siekia pamatyti kokią nors rodyklę, teikiančią užuominą apie tai, kur toks mistinis plaktukas pagaliau galėtų būti paslėptas.
Įdomu tai, kad anksčiau be įrašo apie būtinybę nelaimės atveju naudotis tokiu įrankiu, paties įrankio komplektacija troleibusuose nebuvo numatyta, siekiant nepasunkinti visuomeninio transporto priemonės važiuoklės, o dabar paprastai lieka tik pažymėta vieta, kur jis naujaisiais laikais galėtų kaboti troleibuso salone, bet nekaba, nes kažkas nusprendė įrankį pasiskolinti ir užmiršo grąžinti į vietą.
Kadangi kelionė troleibusu užtrunka tam tikrą laiką, galima užsiimti naudinga veikla, kultivuojant savo vaizduotę, pradedant spėlioti – ar toks dabar gyvybinę reikšmę mums įgyjantis, visas meditacines pajėgas įmagnetinantis plaktukas yra bent vairuotojo kabinoje, tarkime, įrankių dėžėje, padėtas kartu su kitais įrankiais? Tačiau visiškai išgalvotu dalyku, iliuzija, kurios stveriamės, šiuo atveju, kaip atrodo, yra pati įrankių dėžė, nes, tiesą sakant, troleibuso vairuotojas nėra remontininkas tepaluotomis rankomis, taigi joks įrankis vairuotojo kabinoje savaime nesiveisia, – tai svarbu žinoti, pripažįstant darbo pasidalijimo reikšmę pažangos reikalui.
Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.
Kitaip tariant, yra tik tokia loginė išeitis, kad kiekvienas iš troleibuso keleivių privalo plaktuką vežiotis su savimi, portfelyje, rankinėje arba rankinuke, pasiėmęs išganingąjį įrankį iš namų kaip būtiną išsigelbėjimui priemonę galimos nelaimės atveju. Būnant nuosekliam iki galo (ką sugeba tik prisiekęs neurastenikas), nieko kito nelieka…
Tačiau mūsų laikais atsirado neskaitlingas porūšis būtybių, kurios išeina į trasą jau su ilgakojais kūjais ant peties, grasindamos sudaužyti tautos didvyrių pašlovinimui pakabintas paminkline lentas. Kaip nesunku įsivaizduoti, šie mutantai nevažinėja nei troleibusais, nei autobusais, o iki akcijos vietos yra pavėžėjami ilgais kaip košmaras, ištįsusiais Rusijos ambasados limuzinais.
Dar Carlas Gustavas Jungas yra pastebėjęs, kad vyrus su menka saviverte labai traukia prie ilgų limuzinų, o kartais anie neva dar bando pasididinti savo mikroskopinį orumą pasikabindami pistoletą su nutįsusia kabura prie šono. Tačiau net C.G. Jungas negalėjo nuspėti, kad impotento kompleksai gali įgyti tokį visus vimdanti pavidalą, kai užbambęs vyriokas su ilgakoju kūju pradeda daužyti paminklą, įrengtą pagerbti Lietuvos didvyrį, vyrą iš didžiosios raidės.
Ginkdie, – nežiūrint mūsų natūralaus pasipiktinimo, kalbėjimas čia beveik atviru tekstu apie „antrą galą“ nėra nesuvaldyto tulžingumo pademonstravimas, susidūrus su baisiu cinizmu, o greičiau yra taip, kad psichoanalizės įdarbinimas šiuo atveju leidžia pamatyti blogio menkumą, nesavarankiškumą arba net komišką pobūdį, padarui pasivadinus kūjologijos profesoriumi. Būtų užvis kvailiausia, jeigu mes, demonizuodami blogį, antiherojų nevalingai prilygintume herojui su minuso ženklu. Žinia, taip pat ir krikščionybė skelbia, kad blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, o yra tik būties (gėrio) trūkumas.
Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.
Krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės, o tik siekia užginčyti blogio statuso pretenzijas, neigia jo lygiavertiškumą gėriui, atsisakant blogį laikyti kūrybine jėga.
Blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tinkamumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.
Prisimenama, kad labiausiai V. Putiną žeisdavo Baracko Obamos žodžiai, kad dabartinė Rusija yra tik regioninė galia. Blogis išties yra regioninė galia net ir tuo atveju, kai blogio imperija driekiasi per kelis žemynus.
Man labai nepatinka posakis, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija. Žinia, ne visi iki koktumo nuvalkioti posakiai yra neteisingi, tačiau šis, be visa ko kito, klaidina mus savo lengvabūdiškumu, tariamu žaismingumu.
Tikrai ne laikas dabar pasukti pokalbį apie labiau konceptualų religijos apibrėžimą (vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad etimologiškai lot. žodis religio nurodo į abipusį santykio tarp Dievo ir žmogaus surinktumą), tačiau ir be didesnių įrodinėjimų akivaizdu, kad sunkiai tikėtinas yra atvejis, jog žmogus galėtų būti užsiangažavęs dviem skirtingoms religijoms iš karto, kaip ir tai, kad neįmanoma kartu būti truputėlį religingu ir truputėlį nereligingu (tai taip pat neįtikėtina kaip pranešimas apie dalinį moters neštumą, tarsi moteris galėtų būti truputėlį nėščia, o truputėlį – ne nėščia). Iš tiesų, man nesunku įsivaizduoti, kad žmogus gali tapti laimingas tik su antra ar net trečia žmona, pritariu dvigubos pilietybės įteisinimui, jeigu tai nėra Tėvynės išsižadėjimo aktas, tačiau esu įsitikinęs, kad savo ruožtu religinis užsiangažavimas negali būti padalintas į fakultatyvus, „trupučiukus“, religija nėra kažkokie pakaitomis pabarstomi trupiniai.
Tačiau krepšinis lietuviui nėra tik paprastas žaidimas, ar ne? Žaidimo teorijos išteklių čia nepakanka, siekiant paaiškinti sirgaliaus pasinėrimą į šitokį žaidimą stačia galvą, o taip pat mūsų sielų sukibimą, kolektyvinės dvasios atgimimą, stebint krepšinio rungtynes, kai žaidžia vedančios Lietuvos komandos. Kas bent kartą matė, kaip įkvėptai susirinkusi minia gieda himną „Žalgirio“ sporto rūmuose prieš Eurolygos krepšinio rungtynes, viską supras be tolesnių įrodinėjimų.
Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo, iš tiesų krepšinis paliečia giluminius lietuviškos sąmonės klodus, užgauna net kažkokius pasąmonės klavišus, leidžia prasikalti visu gražumo lietuvio sielai, kuri paprastai tūno įkalinta laikmečio primestuose kompleksuose. Pasakysiu trumpai, netuščiažodžiaudamas, – giluminis lietuvio būdas yra karingumas, jeigu norite, nuožmus kovingumas, o krepšinis šiandien leidžia tokiam kovingumo užtaisui atsiskleisti labiausiai lietuvišku pavidalu.
Neatsitiktinai ankstesniojo „Žalgirio“ pergalės prieš CASK’ą (Centrinį armijos sporto klubą) įgijo mums paradigminę reikšmę, yra kažkas daugiau nei atletų pergalės sporto aikštelėje.
Krepšinio lankas
Tikriausiai nepatikėjote čia prasprūdusiomis užuominomis apie lietuviško etnoso nepaprastą karingumą, kai daugelį kartų mus bandė įtikinti, kad pagrindinis lietuvio bruožas yra jo darbštumas, taikingumas ar net nuolankumas? Nežiūrint to, kad tokios poringės apie lietuvių nuolankumą, taip akivaizdžiai, kad net ima juokas, kertasi su istorijos faktais! Ta pačia proga vertėtų perskaityti baltų gentims net labai nepalankaus metraštininko žodžius apie jotvingių nepaprastą karingumą, nuožmumą ir neįtikėtiną bebaimiškumą. Kita vertus, jeigu kas nors mums prieš akis atverstų lietuviškos sielos topografinį žemėlapį, galima daiktas, pamatytume, kad lietuvio siela yra savotiškai dvinarė, dvitaktė, dvisluoksnė, panašiai kaip pats lietuviškasis etnosas formavosi dvisluoksniu pavidalu nuožmiems nomadų kariams užkariavus matriarchatinės kultūros žemdirbių gentis.
Kaip bežiūrėtum, trafaretinis lietuvio paveikslas bent man pasakoja apie darbštų, bet drauge narsų žmogų, kuris sunkiai dirba, plėšia žemę, tačiau užstojus pavojui – tampa nuožmiu kariu. Galimas daiktas, tas lietuvio nuožmumas ir bebaimiškumas yra savotiškai antrasis lietuvio sielos aukštas, tačiau, kaip žinome, krepšinis iš esmės ir yra žaidimas antrajame aukšte. Krepšinyje žaidžia maždaug tokio ūgio vyrai kaip anksčiau, tarkime, LDK laikais būdavo raitelis ant žemaituko, kartu pamatavus. Kas be ko, kai kurie „Žalgirio“ žirgai šiandien yra juodaodžiai.
Belaukiant labai svarbių „Žalgirio“ rungtynių prisiminiau vaikystėje matytus vaizdelius: labai dažnai būdavo, kad romūs, dori, net pamaldūs kaimo vyrai, visą savaitę nešę lažą, savaitgaliais užgerdavo ir žiauriai, kraupiai žiauriai susimušdavo. Tai, žinoma, nėra estetiškas vaizdelis, tačiau nemanau, kad dabar prasiplepėjęs apie savo gimtojo kaimo papročius, galiu pakenkti geram kaimo žmogaus vardui. Net iš šiandien manau, kad tokia svaigulio bakchanalija, girta sielos iškrova kartais gali pasitarnauti net ir geram reikalui, užkardindama kelią moralinės intoksikacijos, neapykantos, suktumo kaupimuisi sielos užkaboriuose.
Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daug labiau nei galimi kaimietiškos manieros snukiadaužiai šiandien liūdina kai kurių visuomenės priekyje stojančių vyrų sieliūkščių dabinimasis bizantiškais apsimetėliškumo, suktumo, dviveidiškumo rūbeliais. Toks baisu pasalūniškumas yra kažkoks užkratas iš pašalės ar nuodinga atauga. Tačiau štai šitoks toks ne lietuviškos, o bizantiškos konfigūracijos tipažas vis dažniau šmėžuoja ne tik tarp politikų, bet ir kitur…
Esu Edvardas Čiuldė. Verčiant iš senosios anglų kalbos, „Edvardas“ reiškia – turtų sargybinis, turtų saugotojas. Neprastai, ar ne? Kaime, kuriame gimiau, buvo du Edvardai, kitas – truputėlį jaunesnis už mane, tačiau toks pat bėdžius, dar didesnis elgeta nei aš pats.
Ilgai buvau įtikėjęs, kad mano pavardė su galūne –ė rodo garbingą prigimtį, mano kilmę iš jotvingių genties, kuriai save priskiria pagal pavardę poetas Bložė ir kiti ė-galūninkai (žinia, būtent Bložei priklauso labai pasiteisinusi idėją Druskininkuose rengti kasmetinį poetų susiejimą, pavadintą „Jotvingių ruduo”, kuriame už metų kūrybinius laimėjimus yra įteikiama jotvingių premija). Tačiau vėliau teko skaudžiai nusivilti sužinojus, kad mano pavardė yra kilusi iš dviprasmiškos pravardės. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas žodis „čiuldė“ su paaiškinimu, kad taip yra vadinamas daug ir neaiškiai kalbantis žmogus.
Nors žodis „čiuldėti“ mūsų padangėje vartojamas truputėlį rečiau nei „čiulbėti“, mano pavardę išgirdę žmonės iš pradžių tikisi kažko panašaus kaip ir susidūrus su lakštingala. Kartą stovėdamas prie skelbimų lentos, kur buvo iškabintas užsiėmimų universitete tvarkaraštis, girdėjau kaip už nugaros manęs dar nepažįstantis studentas, perskaitęs mano pavardę iškabintame tvarkaraštyje, dirbtinai suaimanavo sakydamas: „Pamatysite, tas Čiuldė mums pričiulbės…“
Žmonės paprastai iškart pagauna linksmą gaidą, kai jiems esu pirmą kartą pristatomas arba pats prisistatau, privalėdamas pasakyti vardą ir pavardę. Tokia gera nuotaika tokiais atvejais užgimsta, galimas daiktas, dėl to, jog mano pavardė jiems kelia neaiškius klounados lūkesčius, sukelia viltį, kad atvykau čia aplinkiniams pataisyti nuotaiką, užkelti į neįmanomas aukštybes ūpą. Tačiau jau po kelių minučių visiems neaiškiai pralinksmėjusiems tenka nusivilti, nes išaiškėja, kad jų naujasis pažįstamas yra nuobodus, nekalbus, net keistai drovus žmogus. To neatsimenu, bet galima spėti, kad gimdamas patyriau sunkią gimdymo traumą, nes visą laiką, kiek save atsimenu, esu liūnai nusiteikusi, net truputėlį kažko išsigandusi žmogysta.
Kartą jau esu pasakojęs apie linksmus nesusipratimus, kilusius dėl mano pavardės. Tačiau štai atėjo laikas pasipasakoti ir apie tai, kokias negandas ir nenuplaunamą gėdą man galop užtraukė manoji pavardė.
Kaip dažnai atsitinka pagyvenusiam vyriškiui, užauginęs ir išleidęs į gyvenimą vaikus, nelauktai įsimylėjau dvigubai už save jaunesnę moterį. Teko senąją šeimą palikti, sukti naują lizdelį. Mano naujos žmonos raiškoje man patiko viskas – išvaizda, būdas, gaivalinga jaunystė, net vardas Margarita, o jai, kaip atrodo, iš visų mano dvasios turtų labiausiai patiko mano pavardė (toks įtarimas į mano sielą įsigavo greitai, tik pradėjus rimtai bendrauti).
Vyrai, patyrę panašius virsmus, kaip niekas kitas supras, kad jaunąją savo žmoną puoliau lepinti, neišmanydamas, ko dar būtų galima griebtis. Vis tik labiausiai nustebino jos pageidavimas, pagyvenus mums kartu beveik metelius, pasikeisti savo pavardę pagal plintančią kaip kiaulių gripas zvonkių bunkių madą, galūnę –ienė išmainant į galūnę –ė. Man toks pavardžių darkymas senai nepatiko, tačiau dabar buvau priremtas prie sienos, nesuprasdamas to, kaip vienoje šeimoje vyras ir žmona gyvens su ta pačia pavarde. Būtų sunku, bet galima pabandyti įsivaizduoti, kad šeimą sukuria Jonaitis ir Jonaitė, bet kaip vienu guoliu galėtų dalintis Čiuldė ir Čiuldė – tai jau pranoksta įsivaizdavimo galimybes. Prisipažinsiu, kad labiausiai dėl to, kad nebūčiau palaikytas seniu, nesuprantančiu naujųjų laikų tendencijų, buvau priverstas taikytis su savo gražiosios žmonos užsispyrimu.
Mus atnešusius pareiškimą dėl pavardės keitimo, truputėlį sutrikusius tokį dalyką darant pirmą kartą, tarnautojas, palyginus jaunas vyriškis, drąsino akimis, pridurdamas: „Tokių pareiškimų pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau ir daugiau“. Tačiau jo akyse įsižiebė nesveika šviesa, greitai sužinojus, kad mano žmonos pavarde turėtų tapti manosios pavardės kalkė: Čiuldė – Čiuldė. Čia dar reikia priminti, kad naujoji žmona drauge su pavarde užsimanė pasikeisti ir vardą, kažkodėl iš visų vardų lobyno išsirinkdama Bronės vardą (neatsimenu, mylimos senelės ar panašiai garbei). Galvojau sau vienas, kad net Zosės vardas nebūtų tokia nesąmonė kaip įsipareigojimas Bronės vardui (dar geriau pagalvojęs buvau pradėjęs suprasti, kad Zosės vardas būtų pats tas, nes Zosė yra Sofijos – liet. Zofijos – vedinys, todėl apie filosofijos dėstytoją tinka sakyti, kad anas myli Zosę).
Susipažinęs su pareiškimu detaliau, sužinojęs, kad mano žmona su pavarde ruošiasi keisti ir vardą, užsimaniusi tapti Brone Čiulde, tarnautojas atsiprašė ir, kaip jis žadėjo, trumpam išėjo iš kabineto. Tas „trumpam“ užtruko kankinančiai ilgai. Kėliau hipotezę, kad anas kur nors už kampo neskubėdamas rūko pypkę, tačiau jo kolega prasitarė matęs jį išeinant iš įstaigos, kažkur pakeliui į namus. Tiesą sakant, kaip sužinojau vėliau, niekas daugiau jo nuo to karto čia nebematė, sklido gandai, kad žmogus išvyko iš šalies. Aš taip pat tikiuosi, kad šaunusis kontoros tarnautojas nenusižudė.
Galų gale baisiai persiutęs dėl beprasmiško laukimo, pirmą kartą baisiai užstaugiau ant savo jaunosios žmonos, sakydamas, kad ji gali būti kuo nori, net Brone Rope Čiulde (su tokia pavarde į Karbauskio valstiečių partiją ją priimtų be bandomojo laikotarpio), ir trenkęs durimis paknopstomis palikau šią man labai nemalonią įstaigą. Grįžau pas ankstesnę Čiuldienę. Gyvenu ir nesiskundžiu.
Mes gyvename laukiniame krašte. Čia dažnai kalbama apie parengties pasipriešinti galimai Rusijos okupacijai budinimą, kas yra labai teisinga, tačiau dabartinė mūsų valdžia kartas nuo karto parodo ne mažiau baisų savo veidą nei įsivaizduojamas okupanto ambrozdėlis.
Skaitytoją iškart noriu nuraminti dėl to, kad toks teisėtai išrinktos valdžios lyginimas su baisiausiu priešu demokratinėje visuomenėje yra ne tik galimas, kai yra tam pagrindas, bet ir teisėtas. Jau ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog tautos kaip suvereno teisės ir administracinė valdžia yra labai skirtingi, kartais net stojantys priešpriešai vienas kitam dalykai https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/07/07/news/valdzia-nera-valstybes-dalis-1269138/. Lietuvoje vyraujančios demokratinės būklės luošumą rodo ir tai, kad tokios svarbios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) direktorius savo viešuose pasisakymuose kartas nuo karto valstybę tapatina su valdžia, nė truputėlio dėl to nenurausdamas, nejausdamas jokio konfūzo. Tai bent nervai! Tiesą sakant, net nežinau, ko čia daugiau yra tokiame sąvokų sumaišymą – visiško dalykų padėties neišmanymo, politinio neraštingumo ar nesugebėjimo suvaldyti savo prasikišantį norą įsiteikti vienadieniams politikams?
Nesunku nuspėti, kad nežmogiškos batalijos čia užvirė dėl to, jog našlaitė mergaitė jau yra pažadėta taip pat įvaikinimo siekiančiai porai iš Naujosios Zelandijos. Kas galėtų paneigti, kad dideli pinigai už mergaitę jau yra sumokėti, dabar kažkam reikia atidirbti. Galiausiai, jeigu afera neišdegtų, naujazelandiečiai gali viešai paporinti apie tai, kokie pinigai vaikšto šiame versle. Dėl to galimai ir draskosi vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai, kuriems būtų patogiau pratupėti šešėlyje, tačiau degant šiknai privalantys išlįsti į viešumą (skaitant komentarus po interviu, kaip žarija išdžiūvusio šieno kupetoje prasikiša galimai pinigus į savo kišenę paėmusių žmogeliukų mekenimai).
Kita vertus, šioje istorijoje dėl vienos našlaitės mergaitės pasimato visu gražumu atgrasus mūsų valdžios supuvimas. Ar jūs girdėjoje, kad buvo imtasi kokių nors akcijų, Mindaugui Puidokui viešai paskelbus, jog Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų atskirti vaiko teisių gynimo instituciją nuo įvaikinimo tarnybos. Kaip visi suprantame, toks atskyrimas yra būtinas mažinant korupcijos riziką labiausiai jautrioje našlaičių įvaikinimo sferoje! Ar Saulius Skvernelis pajudino savo storą šikną, skubėdamas spręsti šį nesusipratimą. M.Puidokas taip pat kalbėjo, kad tik Lietuvoje ir dar keliose (berods, dviejose be Lietuvos) labiausia atsilikusiose Azijos šalyse veikia privačios našlaičių įvaikinimo į užsienio šalį bendrovės. Ar išvis tokia privati įstaiga Lietuvoje kaip „Įvaikinimas į Naująją Zelandiją“ gali veikti pagal mūsų šalies įstatymus ir sveiko proto principus? Išties, protu tai nesuvokiama, tačiau pinigai Lietuvoje kuria net labiausiai neįtikinamus siurrealistinius spektaklius. Ar būtų galima bent įsivaizduoti, kad šitokių bendrovių veikla Lietuvoje domėtųsi gerai įmitę vyrukai iš STT, VSD, Generalinės prokuratūros ir panašių institucijų?
Įdomu dar ir tai, kad vaikų grobimo iš šeimų ir jų įvaikinimo svetur iniciatyvas Lietuvoje palaiko užsienio kapitalo sukurti interneto portalai ir aptarnaujantys užsienio kapitalą broliai šaunuoliai apžvalgininkai. Jiems Lietuva yra tik Ferma, nieko daugiau.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar visai neseniai S.Skvernelis draskėsi viešojoje erdvėje, gąsdindamas mus dėl to, kad neva Lietuvoje puoselėjami planai nuversti jo paties ir Ramūno Karbauskio valdžią. Tiesą sakant, aš neišsigandau! Tačiau ši nešvanki istorija apie manipuliacijas mažo žmogučio, našlaitėlio likimu prikišamai rodo, kad reikia ne tik puoselėti planus, bet jau nieko nelaukus versti iš valdžios Skvernelį, miežti visą šitą Karbauskio mėšlą. Nežinau kaip tai daroma, kaip galima būtų organizuoti, tačiau šeimos užpuolimui ir našlaičių pardavinėjimui privalome priešintis visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir išeidami į gatves su masinio nepaklusnumo akcijomis.
Tai yra ne tik tautos kaip suvereno teisė, bet ir pareiga.
Iškilus anglų rašytojas, eseistas, filosofas Gilbertas Keithas Chestertonas yra išrėžęs tokią, iš pirmo žvilgsnio kerėplišką, trikdančią, netelpančią į išankstinius mūsų lūkesčius mintį, kad esą gyventi galima jau vien dėl gyvūnų. Užsiminiau apie išankstinių įsivaizdavimų sutrikdymą dėl to, kad minėtas rašytojas paprastai yra laikomas nepralenkiamu minties orkestruotės meistru, tikru virtuozu, kurio kuriamais mintijimo posūkiais mėgaujasi labiausiai išpaikinti snobai, o čia – tokiu subtiliu klausimu kaip gyvenimo prasmė – pateikiamas pakankamai šiurkštus išlavintam kultūrininko skoniui, bet drauge reljefiškas gyvūno pavyzdys.
Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.
Taigi minėtoji intelekto pažiba, be visa ko kito, aukštai kotiruojamas katalikybės apologetas nesusigundo iškiliais teologiniai argumentais, taip pat neapsiriboja įprastais pamąstymais apie tarnavimą žmonijai arba bent savo palikuonių gerovei, atsakant į klausimą – dėl ko gyvename ir verta gyventi, o tarsi nusuka pokalbį į pašalius arba, gali taip pasirodyti, sunaikina paties klausimo prasmingumą, pateikdamas kažką panašaus į atsakymo karikatūrą.
O visgi, neskubėkime nusivilti! Jeigu nepasidavę sukurtam įvaizdžiui apie minties galiūną, čia neieškosime akrobatinio gudragalviavimo, kažkokių baisiai užšifruotų poteksčių, o viską suprasime pakankamai tiesmukai, paprastai ir dorai, tai, regis, ne vienas iš mūsų sutiks su išsakytu požiūriu. Gi kalbame čia ne apie titaniškus apsisprendimus ir galutinį mūsų vargų šioje ašarų pakalnėje pateisinimą, o, manding, apie tai, kas dar visados lieka, kai tarytum ir nieko nebelieka. Kita vertus, užbėgdamas už akių, pastebėsiu, užsiminiau čia išties apie tokį prasmės likutį, kuris pats iš savęs slaptingai pasidaugindamas neretai tampa prasmės pertekliumi
Tarkime, mergina pagal įskiepytą kultūros kanoną ir natūros programą ilgai laukusi riterio ant balto žirgo (apie žirgą atskirai pakalbėsime vėliau), galop pavargusi laukti netikėtai įsigyja katiną, kuriuo privalo pasirūpint čia ir dabar, kiekvieną dieną, nieko nelaukus, – gerai žinomas atvejis… Net jeigu mergina laikosi išankstinio požiūrio, kad visi vyrai yra kiaulės, katinas gali padėti sukaupti kažką panašaus į meilaus prisirišimo patirtį. Kaip žinome, katinas yra be galo pretenzinga būtybė ir, jeigu tik bus leista, savo įnoringumu gali užpildyti visą šeimininkės gyvenimą be iracionalaus likučio ar kažkokio užribio.
Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Keletą kartų esu jau citavęs ir dar kartą prisiminsiu vieno iš stačiatikių vizionieriaus išvadą, kad gamta yra ne kas kita, o būtent pažemintas žmogaus nuodėme rojus. Net pats gerai nesuprantu, kodėl štai tokia nedoktrinieriška, kanonizavimui nepasiduodanti, oficialiai niekur neįteisinta įžvalga taip užburia, kad norisi grįžti ir grįžti prie išsakytos tezės. Galbūt taip yra dėl to, jog minėtoji ištara žadina ne tiek griežtą minties seką, kiek neaiškų vaizduotės plazdėjimą.
Ypač įtaigus yra štai toks momentas, čia porinama apie tai, kad gyvasties kupiname rojuje, žmogui nusidėjus, gyvūnijos rūšių prototipai reagavo skirtingai, neva vieni iš gyvūnijos provaizdžius įkūnijančių būtybių žmogų baisiai smerkė, barė, dergė, kiti užsistojo, užjautė, priekaištavo pačiam Dievą dėl neadekvačios bausmės. Esą yra taip, kad mūsų atmintyje šis išvarymo iš rojaus pasažas leidžia apie save žinoti visą duotą laiką kaip savotiškas estetinio atpažinimo kodas, t. y. gyvasties nekantriausia dalis, tada pasmerkusi žmogų, dabar yra atpažįstama kaip mums šleikštulį keliančios lipnios kirmėlės arba pasibjaurėtini šliužai, o fatališkos istorijos žmogaus draugai yra, jeigu galima būtų taip pasakyti, estetinio pasigėrėjimo objektai, tokie, pavyzdžiui, yra ir visados bus kregždutė, žirgas, įnoringai miauksiantis gražuolis katinas ir t. t. Taip pat, pratęsiant šį pasakojimą, galėtume teigti, kad intensyviai kinkuojantis didelę galvą arklys pievoje dar ir šiandien liudija savo apsisprendimą stoti žmogaus pusėje („yra tik taip, o ne kitaip“), kai savo ruožtu tarsi ir be priežasties amsintis šuo prie būdos – žinokite – vis dar kartas nuo karto loja Dievui į langus!
Romos katalikų Dominikonų arba Brolių pamokslininkų ordinas kartais yra pavadinamas Dievo šunų (lot. Domini Canes) religiniu susivienijimu. Talentingiausias XXa. teologas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI, yra pakrikštytas „Dievo pitbulio“ vardu. Kaip visi gerai žinome, iškilmingomis progomis žurnalistas gali būti pavadintas demokratijos sarginiu šunimi. Taigi nuoroda į šunį čia yra net labai garbingas žmogaus, sugebančio gerai atlikti savo pareigą, įvertinimas. Aš net siūlyčiau įsteigti Šuns ordiną, skirtą apdovanoti labai piktiems ir kraštutinai teisingiems (teisesniems net už bolševikus) žurnalistams (gražiausiai būtų, jeigu tokį ordiną nusipelniusiems žurnalistikos asams savo rankomis įsegtų mūsų griežtoji Dalia).
Kai aš išvedu pasivaikščioti į lauką savo jorkšyrą, anas tuščiai nepraleidžia nė vieno pakeliui sutikto vyresnio amžiaus žmogaus jo neaplodamas. NeduokDie, taip išėjus pasivaikščioti, sutikti kokį seneliuką su lazdele, nuo mano šunelio teisumo tada aidi visas mikrorajonas, jorkšyras Nilas amsi su tokiu šventu pasipiktinimu tarsi būtų sutikęs patį Dievą. Jis nemėgsta ir jaunimo, tačiau toleruoja, pro jauną žmogų praeidamas kaip pro tuščią vietą neparodęs savo balselio.
Gražuolis žirgas. Slaptai.lt nuotr.
Nemoku nupasakoti kaip spaudžia širdį dėl to, jog šiandien, stambėjant valstiečio ūkiui, arklys kaip biblijinio likimo bendražygis palieka lietuvišką dirbamos žemės peizažą, kitaip tariant, yra vis labiau abstrahuojamas iš įprastos sau aplinkos ir nukeliamas kažkur į pramogos užribį. Kokių nors ekonominių kontrargumentų nurodyti negaliu, tačiau leiskite priminti poeto žodžius apie galbūt dar išliekantį, tikėtina, arklio pasiilgimo fenomeną, kai „norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip pasiganyt kartu“.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog žirgas yra mūsų herbo figūra. Tad jeigu kitų šalių piliečiai, net labiausiai prakutę žemdirbiai, neturi jokių galimybių savo laukuose auginti jiems svarbias heraldines būtybes, tokias kaip vienaragis ar dvigalvis erelis, lietuviai savo herbo simbolį kiekvienas vis dar gali laisvai puoselėti savo ūkelyje labiausiai tiesmuka to žodžio reikšme.
Sakoma, kad sudužęs veidrodis – tai nelaimės pranašas. Tačiau šįkart tikrai ne apie tai.
Žiūrėkite, jeigu kilusio iš Kauno, žydų tautybės pasaulinio garso filosofo Emmanuelio Levino fundamentaliosios etikos atskaitos tašku yra veido sąvoka-idėja, tai veidrodžio prasmėvaizdis mūsų tarpusavio pasiaiškinimuose turėtų įgyti ne mažiau fundamentalią reikšmę. Žinoma, čia kalbama apie lietuviško žodžio „veidrodis“ semantinį krūvį ir to žodžio etimologiją, kuri yra ne mažiau, bet tikriausiai net labiau intriguojantis dalykas nei veidrodžio kaip daikto sugebėjimo atspindėti su inversija paradoksai.
Žmogus su polinkiu vardan didesnio reikalų aiškumo viską vulgarizuoti pasakytų, kad E. Levino teorijos esmė yra ta, jog būtybėms su veidais, t. y žmonėms pagal prigimtį turėtų būti nebūdinga kibti viena kitai į gerkles, priešingai nei žvėrims, kurie turi tiktai snukius. Veidas yra agresijos tramdymo ir distancionizavimo strategija. E.Levinas kalba apie esminį etiniam vyksmui susitikimo „veidas į veidą“ įvykį, tačiau lietuvių kalboje būtų galimą pasakyti dar ir taip, kad žmogus žmogui yra veidrodis. Kita vertus, įdomu tai, kad lietuvių kalboje pati esmės išryškinimo strategija įpareigoja įsižiūrėti ne tik į atskirų žmonių, bet ir į daiktų veidus, galop – į viso pasaulio veidą (su snukiarodžiais mums – ne pakeliui), tą strategiją pagal Platono filosofijos įvardijimus pavadinant eidos (liet. esmė, rūšinis tapatumas, idėja) teorija: lietuvių kalboje gr. žodžio eidos atatranka yra žodis „ veidas“, toliau seka prasminė nuoroda – „veidrodis“ ir, be jokios abejonės, prisideda nuoroda į labiausiai prasmingą veizėjimo užsiėmimą.
Dėl ne iki galo suprantamų priežasčių lietuvių kalbos žodyne įvyko baisi tragedija, stojo didelė nelaimė, kažkas panašaus į katastrofą, nes iš žodyno išsitrynė, tapo beveik nebevartojamu žodis „veizėti“. To karališko žodžio prarastis žodyne styro kaip kraupi kiaurymė, kurios niekaip nepavyksta pridengti, nes žodį „veizėti“ toli gražu neišgali pavaduoti tokie iš pirmo žvilgsnio tarsi ir giminiški žodžiai kaip „žiūrėti“, „stebėti“, „spoksoti“ ir pan. „Žiūrėti“, juo labiau „stebėti“ suponuoja aktyvių veiksmų seką, kai leidžiamės į kelionę kažką pamatyti, neretai desperatiškų pastangų dėka, tarkime, priglaudę akį prie rakto skylutės, bandome apžvalgyti svetimo miegamojo reljefą, ta proga dar ir žvairuojame, taip siekdami praplėsti regėjimo kampą ir plotą, puoselėdami užmačias įsibrauti į paslapties vidų, – taigi šie žodelyčiai nelabai tinka aptarti situacijai, kai pasaulio prasmė pateka savaime, pati bado akis, nereikalaudama mūsų specialaus pasirengimo ir užsiangažavimo.
Savo ruožtu „spoksoti“ neduoda garantijos, kad įsistebeilijęs į kažką žmogus realiai ten mato kažkokį objektą, spoksoti, kaip žinoma, galima ir tuščiai į nieką, nieko nematant. Praradę žodį „veizėti“ netenkame galimybės nusakyti dalykų padėčiai, kai pasaulis matosi savaime, todėl nerasdami atitinkamo žodžio lietuvių kalboje, pasaulio pasirodymui nusakyti griebiamės lotyniškųjų „medituoti“, „kontempliuoti“. Tačiau iš tiesų posakis „veizėti pasaulio veidą“ meditacinę žmogaus būsena nusako n kartų tiksliau nei posakis „medituoti pasaulio veidą“, „veizėti“ yra giminiškas žodis žodžiams „medituoti“, „kontempliuoti“, tačiau drauge šio lietuviško žodžio, orientuojančio į pasaulio veido išryškinimo užduotį, intencionalumas yra nepalygimai talpesnis nei giminiškųjų žodžių iš lotynų kalbos intencionalumas.
Štai pyplys per kelis sprindžius nuo žemės, Žemaitijos infantas, rodydamas pusiau nulenktu rodomuoju pirštu (rodomojo pirštu užlenkimas kažką rodant drauge parodo ir rodančiojo nepaprastą išdidumą, jo didikišką atsainumą) sako: „Veizėk veizėk, katins bėg“. Žinoma, tai nuostabos šūksnis iš karališkos parodijos! Čia nekeliamas kraštutinės nuostabos klausimas, vedantis į radikalumą – „Kodėl kažkas yra, o ne greičiau niekas?“, tačiau nesunku pastebėti, kad mūsų stebimam vaikiui nuostabą kelia ne tik tai, kad iš kažkokios nežinomybės į pasaulio tirštumą atbėga katinas, bet ne mažiau dar ir tai, kad katinas atbėga, o ne atplaukia, atropoja, ne atskrenda. Bet kuriuo atveju pasaulis tampa labiau prijaukintu, apčiuopiamu, tinkamiau gyventi, kai jo kaleidoskopiškoje įvairovėje pasimato bėgančio katino veidas. (Šikančio katino veidas – tai jau kita istorija.)
Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.
Sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis, kaip atrodo, labiausiai tinka nusakyti tai kebliai filosofijos padėčiai, kai atsiradus specialiajam teoriniam mokslui, t. y. mokslui dabartine to žodžio reikšme moderniaisiais laikais nepaprastai dramatiškai iškyla tolesnio filosofijos reikalingumo klausimas – kokia prasminga veiklos užduotis, pateisinanti senosios ponios buvimą, dar lieka filosofijai, kai dabar tikrovės pažinimo reikalą perima daug tikslesnės nei filosofija specialiosios teorijos? Mokslas dabartine to žodžio reikšme, pasiekęs pilnametystės ribą, pats nusipjauna bambagyslę, siejančią jį su filosofija, tačiau drauge nesunku pastebėti, kad toks specialusis mokslas suskaido tikrovės pažinimą į atskiras ir menkai tarpusavyje susijusias sferas, tokiu būdu prarasdamas visuminį pasaulio vaizdą.
Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad labiausiai logiškas šioje situacijoje yra štai toks atsakymas, jog esą atsidūrusi suskaidytame į mokslinio tyrimo profilius pasaulyje filosofija kaip pagal tradiciją universalus mokslas pačios savo prigimties yra įpareigota atstatyti visuminį tikrovės vaizdą mokslo rezultatų apibendrinimo keliu, jai moderniaisiais laikais iš tiesų su dideliu entuziazmu yra primetama užduotis mokslinių tyrimų rezultatų sumavimo pagrindu sukurti sisteminį tikrovės paaiškinimą. Kas be ko, toks filosofijos nukreipimas į sisteminio tikrovės paaiškinimo užduotį specialaus mokslinio pažinimo atsiradimo situacijoje gali užburti savo logine elegancija, nors iš tiesų šitaip suprantant klausimo esmę, filosofija yra pastūmėjama į parazitavimo (t. y maitinimosi svetimos sistemos syvais) kelią, kai drauge čia yra forsuojami pompastiški ir neįgyvendinami reikalavimai.
Mokslinis pažinimas nėra pasyvus veidrodinis tikrovės atspindėjimas, tačiau filosofijos kaip sudužusio veidrodžio vaizdinys didesniu ar mažesniu laipsniu įgalina kvestionuoti logine elegancija mus užburiančią filosofijos kaip visuminės sistemos sampratą, nes, kad ir kaip žiūrėsime, privalome pripažinti bent tai, kad suklijuotas iš dalių, sulipdytas iš šukių veidrodis yra sugedęs, jau nebeatspindintis pasaulio veido, dar kitaip tariant, nerodantis tikrosios dalykų padėties veidrodis.
Kol kas mums sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis tiko savo netinkamumu pavaizduoti filosofijos užduotį specialaus mokslo atsiradimo situacijoje, tapo savotišku atsparos tašku bandant užginčyti vieną iš populiariausių filosofijos versijų, tačiau atskirai privalome aptarti dar ir tą atvejį, kaip toks veidrodžio prasmėvaizdis netinka net savo tinkamumu pavaizduoti netinkamumą. Tas išskirtinis atvejis yra būties apmąstymo, jeigu norite, įsimąstymo į būtį atvejis su įsakmiomis Parmenido nuorodomis, jog būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje, taigi – neturi dalių, yra absoliučiai nedalus vienis. Pasaulis gali būti dalijamas iki begalybės, neretai yra susmulkinamas iki mažiausių dalelyčių, savo ruožtu būtis reiškiasi per visą pasaulio įvairovę nepadalijamu būdu kaip visados ta pati būtis.
Jeigu čia kalbame ne tiek apie veidrodžio kaip daikto magiją, kiek apie žodžio „veidrodis“ magiškąsias implikacijas, ta proga vertėtų prisiminti ir žodžio „kosmos“ (verčiant iš senosios gr. kalbos – tvarka) etimologinę kilmę. Klasikinės filologijos specialistai jau atkapstė, jog pirmiausiai žodis „kosmos“ senovės graikų visuomenėje buvo vartojamas turtingos ponios, turėjusios nupoliruotų iki blizgesio bronzos, sidabro ar vario veidrodį, kvėpinimosi reikmenų ir veido ryškalų indų indelių, sudėtų ant staliuko prie veidrodžio, tvarkingumui, tvarkai pažymėti (ir šiandien vis dar sakoma, kad veidrodis nemėgsta netvarkos), vėliau šis žodis pritaikomas nusakyti tvarkingai armijos rikiuotei, o filosofai, stebėdamiesi gamtos procesų tikslingumu, darna ir tvarka bei pritrenkiančiu grožiu, užkabino žodį „kosmos“ ant visos gamtos kaip didžiosios tvarkos pavyzdžio įkūnijimo.
Taigi, kaip matome, nėra neperžengiamos prarajos tarp kosmetikos ir kosmoso. Tikiu, kad nakties karalienei nereikia grimo, tačiau įdomu stebėti ir tą paslaptingą virsmą – kaip rytais ilgėliau užsibuvusi prie veidrodžio mylima moteris jau su dieniniu makiažu pasikeičia, atvirsta… – ne, ne nesakau kad į varlę, greičiau čia tiktų pasakymas, jog ji tokiu būdu persimainiusi kiekvieną rytą iš naujo tampa nuobodžios įstaigos nuobodi tarnautoja, paknopstomis išbėganti į savo darbus.
Nė iš tolo netikiu jokiais horoskopais, tačiau tuo, kad mano žmona yra skorpionas, o aš esu visiškas avinas – tikiu (apie tai nediskretiškai byloja taip pat mums gimimo dienos bei dangaus kūnų konsteliacijos priskirti Zodiako ženklai).
Kartas nuo karto girdime išsakomus politikams raginimus, o taip pat pačių politikų pažadus laikytis moralios politikosprincipų. Tačiau rinkimų metu šis užkeikimas kartojamas taip dažnai, jog esame nevalingai pastūmėti pasiaiškinti klausimą – kodėl moralios politikos imperatyvas yra toks reikšmingas mūsų diskusijose? Nejaugi taip dažnai apie tai yra kalbama dėl tos priežasties, jog politikai būtų labiau sugedę nei kitų profesijų žmonės?
Kažin ar taip be išlygų drįstų teigti net labai skeptiškai į politikų padermę žiūrintis bendrapilietis, ar ne? Taigi, kaip atrodo, žodžių konstrukcijos morali politika reikšmės intensyvumą mūsų padangėje vis dar palaiko daugiau ar mažiau įsisąmonintas (neretai tik intuityviai projektuojamas) atsisakymas pripažinti pozityviu dalyku ne kartą istorijoje jau vardan didesnio vadybinio efektyvumo išbandytą ir teoriškai pagrįstą politikos atskyrimo nuo moralės faktą.
Kaip atrodo, tokį atskyrimą grindžiančią doktriną tiksliausia būtų vadinti makiavelizmu. Būtent Renesanso epochos mąstytojas Nikolo Makiavelis (Niccolo Machiavelli), nukalęs žinomą devizą, jog tikslas pateisina priemones, savo vardą skolina įsisąmonintam politikos atsiskyrimo nuo moralės pavadinimui. Politinės minties istorikai, ypač tie, kurie siekia pademonstruoti kažką panašaus į užaštrintą mokslinį objektyvumą, neretai N. Makiavelio vardą sieja su moderniosios politinės teorijos atsiradimu, pačios politikos kaip specifinės veiklos savitumo įsisąmoninimu. Tokio atskyrimo įsisąmonintas poreikis neva žymi politinės teorijos savarankiškumo pradžią, numato efektyvesnės politikos tipą, kai politiko veiklą esą jau neriboja moralinio pobūdžio skrupulai.
Galbūt dėl to, jog naujosios Lietuvos politikų karta formavosi kovoje už laisvę su Rusijos šovinizmu, kuris imperijos išsaugojimo poreikiams radikaliai pamynė moralės normas apskritai, makiavelizmo terminas tarp Lietuvos politikų turi prastą reputaciją. Čia dar skaudžiai gyva yra didžiavalstybinio melo, klastos, imperijos valdininkų cinizmo patirtis. Kita vertus, sėkmingi sprendimai organizuojant nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų darbą, politinės sistemos susiklostymas, šalies įsijungimas į pasaulio politiką subjekto teisėmis lėmė, jog netikėtai labai sparčiai susiformavo makiavelizmo teorija ir praktika (praktika vis tik labiau nei teorija) savitu lietuvišku pavidalu kaip įtakingos žmonių grupės, pasivadinusios skambiu valstybininkų vardu, elgesio tipas ir tokio elgesio pateisinimas.
Hipoteziškai įsivaizduokime valstybininką kaip tą žmogaus tipą, kuris viską aukoja valstybės stiprinimo labui, vardan tokio gėrio esant reikalui nebijodamas susitepti rankų. Žinoma, tai tik teorija, tuo tarpu realiai skambiais užkeikimais dažniausiai yra teisinamas noras išplėsti savo įtaką, dangstomas vidinis skurdas, nesugebėjimas išsaugoti garbingumą išbandymų situacijose. Tačiau net ir idealistiniai motyvai šiuo atveju nebūtinai žada kažką gero mums visiems, nes taip orientuota veikla neretai sukuria dviprasmybės situaciją, kai pasekmės kardinaliai prasilenkia su lūkesčiais. Kai valstybės stiprinimas suprantamas kaip savitikslis uždavinys, valstybės savikūros procesas visų pirma yra orientuotas į jėgos centrų puoselėjimą, savo ruožtu tokie centrai tampa pirmaeile valstybės idėjos manifestacija.
Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad valstybę iš esmės suprantant tik kaip sutirštintą jėgos koncentraciją, gali susiklostyti padėtis, kai būtent tokiais prioritetais puoselėtos valstybės savarankiškumas yra visiškai nesunkiai neutralizuojamas, priešpastatant didesnę jėgą arba pasiūlant aukštesnę kainą. Žinoma, tai nereiškia, jog sėkmingai dirbančios institucijos turi būti kažkaip apribojamos, nusodinamos, o tik tai, jog valstybės gyvastingumą šiandien vis tik labiau nei policinės pajėgos garantuoja gyvenimo infrastruktūros sukūrimas, valdymo peraugimas į realią savivaldą, žmonių pasitikėjimas moraline dalykų padėtimi.
Tokia valstybė, kuri yra jau ne tiek jėgos perteklius už žmogiškumo ribų, kiek paties žmogaus veiklos vidinis imperatyvas, jo žmogiško orumo sąlyga, fiziškai yra beveik nenugalima, nenuperkama ir neperperkama, nežiūrint to, kokiais finansiniais resursais yra įžaidinėjami priešiški tai valstybei interesai. Taigi, regis, moraliniai ištekliai yra dar labiau svarbus valstybės gyvastingumo pagrindas nei materialiniai resursai.
Kita vertus, kraštutinį problemos dramatizmą atspindi ta aplinkybė, jog minėtoji nuoroda apie tai, kad politikos negalima atskirti nuo moralės, yra turininga tik tuo atveju, kai ji yra papildoma iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai priešinga nuoroda, taigi tokia štai išvada, jog pačios moralės gyvastingumo sąlyga yra jos labai aiškiai išreikštas atskyrimas nuo politikos. Taigi sujungiant išsakytas nuorodas į vieną vietą, randame paradoksalią formulę, skelbiančią, jog politikos negalima atskirti nuo moralės, bet esą tuo pačiu būtina moralę atskirti nuo politikos. Kaip tai suprasti? Ar tai nėra tik visiškai supainiotas teiginys, kurio prieštaringumas savaime yra pakankamas pagrindas atsisakyti jo kaip netinkančio įvardytos situacijos aptarimui?
Immanuelis. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, jog moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarkime, dar ir politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, jog moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Kai moralė suvokiama ir traktuojama kaip priemonė politiškai formuluojamų tikslų įgyvendinimui, prasideda politinis moralinės pasaulio tvarkos naikinimas.
Kaip atrodo, labiausiai išgrynintu pavidalu antikantišką poziciją politinės minties istorijoje įkūnija V. Uljanovo Lenino teiginys, jog dora yra tik tai, kas tarnauja darbininkų klasės išlaisvinimui. Lengva įsivaizduoti, jog pagal šį teiginį, politinė žmogžudystė gali būti traktuojama kaip tam tikras dorovinis veiksmas. Jeigu makiavelizmas kaip toks skelbiasi esantis anapus moralės (pvz., politinė žmogžudystė čia nėra traktuojama moraliniu, bet išskirtinai utilitariniu požiūriu), tai, pajungiant moralę politikai, neretai su išlaisvintos spyruoklės jėga sugrįžtama į politiškai apipavidalinto moralizavimo stichiją, dauginančią pseudomoralinės prigimties lozungus ir tuo pačiu naikinančią moralinę pasaulio tvarką. Nesunku bus pastebėti, kad toks ,,sugrįžimas” į moralę yra didžiausias pavojus pačiai moralei. Politikos atskyrimas nuo moralės ir nesugebėjimas atskirti moralės nuo politikos atveda prie to paties rezultato, t, y. prie imoralizmo pergalės.
P. S.
Taigi šio straipsnelio moralas toks: pigus moralizavimas politikos sferoje naikina moralinę pasaulio tvarką. Esu įsitikinęs, kad net daugumos žmonių pasipiktinimą sukėlęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ gali būti vertinimas be moralinių užkeikimų, pataupant tokią galimybę kitam kartui. Žinoma, niekas neturi teisės užstoti kelio švento pasipiktinimo pasidauginimui, tačiau moralinis M.Ivaškevičiaus vertinimas veda į prasilenkiantį su tikrovę jo kaip „blogio genijaus“ (žėrinčiomis žvėries akimis?) sureikšminimą. Be to, nereikėtų puoselėti iliuzijos, kad ilgai gėdijamas Ivaškevičius ims ir susigės, – to tikrai nebus, nes anas visados žino, ką daro. Apskritai čia labiau už moralinius pagraudenimus tiktų taikyti banalumo fenomenologijos požiūrį jau vien dėl to, jog aptariamas atvejis yra nevykęs bandymas nusipirkti titulą, kurio žmogus nėra vertas. Nesijaučiu turintis teisę postringauti apie literatūrinį „Žali“ autoriaus talentą, tačiau akis bado faktas, kad Ivaškevičius užmoka nerealią kainą, nepešdamas nieko.
Tomas Venclova atsargiai išsako užuominą, kad esą dabar Ivaškevičius yra puolamas net ne tiek dėl savo kontraversiškojo romano, kiek dėl to, jog neva tauta negali jam atleisti pilietinio poelgio… Kaip nesunku nuspėti, garbusis poetas turi galvoje tai, jog Ivaškevičius buvo didžiulį dėmesį pritraukusio žydų žudynių Molėtų krašte sukakties paminėjimo dvasinis įkvėpėjas ir organizatorius. Už didelę širdį ir empatijos nužudytiems žydams puoselėjimą Ivaškevičių būtų galima girti ir girti be saiko, gaila tik dėl to, kad tos empatijos tragiškai pritrūksta tada, kai atsisukama į Lietuvos partizanų likimo apmąstymą. Labai selektyvi empatija, a?
Deja, vienybės nėra. Slaptai.lt nuotr.
T.Venclovos pateiktas sugretinimas yra prasmingas kiek kitu požiūriu nei to, kaip galima spėti, tikėjosi pats poetas. Iš tiesų, sunku atsisakyti pagundos sugretinti M.Ivaškevičių su Rūta Vanagaite kaip du lietuviškai rašančius žmones, kurie užsimojo praverti duris į tarptautinį pripažinimą, parduodami istoriją apie tariamą Lietuvos nešvankumą. Kaip atrodo, minėti plunksnos darbininkai pergudravo patys save, įtikėję, kad yra tarptautinis Lietuvos partizanų niekinimo ir žydų žudynių Lietuvoje temos eskalavimo poreikis, kai nuveikus kažką šia kryptimi jau būtų galima prasiveržti iš uždaros namų aplinkos į tarptautinę plotmę, užsitikrinti įtakingų lobistų, dalijančių tarptautinės šlovės grandus, paramą. Tačiau, kaip matome, nebuvo verta taip stengtis…
Būna, kad auditoriją bandau sudrausminti ir komplimentais, ypač tada, kai kažko nerimauja moteriškoji pusė.
–
Jūsų šypsena, – sakau aš išsišiepusiai studentei, jau praradusiai dėmesio
koncentraciją į paskaitos temą ir besižvalgančiai aplinkui, – yra verta
milijono dolerių. – Tačiau, – priduriu, – problema ta, kad mes, labai pigūs šio
universiteto dėstytojai, nesame verti tokios prašmatnios šypsenos, mums – per
brangu.
Dabar toji holivudinė šypsena, dar akimirką iš inercijos švietusi, gęsta, po minutės kitos studentė, demonstratyviai trinktelėjusi duris, išeina iš auditorijos. Kai ji po gero pusvalandžio grįžta jau be šypsenos likučių, pagaunu save galvojant, kad ryškiausią kurso gražuolę, staiga virtusią pilka pelyte, sunku bus toliau atpažinti, identifikuoti, panašiai kaip, regis, neatpažintume nusiskutusio barzdą Karlo Marxo, net jeigu jis į auditoriją įeitų deklamuodamas Komunistų partijos manifestą. Sakykite, ką norite, bet net ir dirbtinė šypsena puošia merginą ar moterį.
Nesunku nuspėti, kur mieloji studentė buvo dingusi, užtruko. Labiausiai tikėtina, kad skuodė į Dekanatą, įsikūrusiame kitame pastate, pasiskųsti, bet, kaip atrodo, ten buvo įtikinta, jog tokių, be aiškesnio konteksto, truputėlį pasiklydusių dėstytojo žodžių apie šypsenos vertę, dar kol kas neįmanoma, net ir labai norint, pripažinti už seksualinio priekabiavimo faktą. Man buvo gaila šios studentės labiausiai dėl tos aplinkybės, kad andai ant šypsenos formos tirštai teptas pomados sluoksnis, dabar ant subliuškusių jos lūpų gailiai kabėjo kaip sprogęs balionas arba…
Universitetas – darbuotojui, čia dirbančiam žmogui – tai prisitaikėliškumo ir savigarbos atpiginimo vieta, klientelizmo pagal feodalinės teisės papročius mokykla. O pigiais dėstytojais mes esame vadintini ne tik dėl to, kad gauname labai menkus, netelpančius į jokius vartus atlyginimus, bet tikriausiai dar labiau todėl, jog nuskurdinimo našta su mumis nė iš tolo nesidalija rektoriai ir jų artimiausieji pakalikai, užsimokantys sau atlyginimus su priedais, žymiai viršijančius tarifinę ministro algą. Žinia, tokios disproporcijos be visa ko kito rodo baisų institucijos, kuri iškilmingomis progomis save iš inercijos dar vis vadina bendruomene, moralinį nususimą ir socialinį išsigimimą.
Lotynų kalbos žodis universitas tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda arba, kaip skelbiama senuose analuose, dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia dar anksčiau „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams ar vadybinei kategorijai prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o turėtų būti visų pirma bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, tai pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kad ir kaip kažkam keistai nuskambėtų, reikia garsiai priminti, kad universitetų autonomija ir profsąjungų veikla yra to paties principo parafrazės, tai modernioje epochoje išlikusios viduramžių korporatyvinės teisės reliktinės apraiškos. Viduramžiais atsiradusio universiteto autonomijos idėja, iš pradžių pasitarnavusi įtvirtinant didesnį ar mažesnį universiteto savarankiškumą Bažnyčios atžvilgiu, mūsų laikais turėtų būti godotina kaip labai pozityvi feodalinės teisės liekana (priešingai nei klientelizmas), tokia autonomija yra tikrai ne mažiau, o gal dar labiau svarbi moderniaisiais laikais, nes tik studijų laisvės imperatyvas leidžia naujųjų laikų bėgyje apsaugoti universitetą nuo šios institucijos pavertimo paprasčiausiu gamybos priedėliu, neturinčio jokio savarankiško turinio.
Tačiau šiandien posūkis į radikalią žinių komercializaciją lėmė, kad universitetas jau tampa kažkuo panašiu į universalinės parduotuvės padalinį, o iš per amžius puoselėtos universiteto autonomijos idėjos lieka tik kažkokia karikatūra su priešingu ženklu, dabar geriausiai išnaudojama pridengiant universiteto gudručių finansinį savanaudiškumą ir elementarią begėdystę. Taigi didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginama nebent įpareigojimui našlaitei parnešti žibučių iš žiemos speigo sukaustyto miško.
Bažnyčia, universitetas ir, kaip sakoma, didžiosios profesijos Europos istorijoje buvo visuomenės stabilumo garantai, svarbiausieji galimų neramumų bangolaužiai. Kokia dar prasme universitetas gali būti vadinamas visuomenės stabilumo forpostu, jeigu dabar vadinamame universitete lektoriaus ir rektoriaus atlyginimai skiriasi dešimtimis kartų? Tokioje situacijoje kokia nors lokalinė Kultūrinė revoliucija praverstų mums visiems, padėtų atstatyti smegenis į vietą. Tiesa sakant, kartu su visa civilizuota pasaulio žmonija žengiame į neišvengiamą socialinį sprogimą, o universitetui, kaip atrodo, yra skirtas tokio socialinio susisprogdinimo detonatoriaus vaidmuo. Kas be ko, vartotojiškumas sulėtina tokio sprogimo akumuliacijos seką, bet jokiu būdu nesumažins griaunamosios galios. Greičiau – atvirkščiai! Taip pat nesunku nuspėti, kad universiteto susisprogdinimas bus ypač nešvarus, užterštas, su nuodingomis atliekomis procesas.
Taigi, jeigu norite, vadinkite mane pogrindininku. Tokiu neišvengiamai tampama dėl susidvigubinimo, savotiškos dvisklaidos. Jeigu čia dirbi, kažkokia savo dalimi privalai įsijungti į paviršiaus santykius, žaisti arba apsimesti žaidžiančiu pagal priimtas žaidimo taisykles, įgyti to paties žaidimo dalyvio atpažinimo kodą, pernelyg neišsišokti, tačiau drauge visa tai, kas čia dedasi, taip pat ir savojo „aš“ socialinio roboto nušlifuotus veiksmus, susvetimėjęs pats sau, stebiu iš gilaus ir šalto rūsio, į viską žiūrėdamas iš padilbų arba, dar tiksliau būtų pasakyti, taip, tarsi viską matyčiau pro prasikalusį paviršiuje periskopą. Norėtųsi sakyti, kad tas „rūsio žmogus“ ir yra tavojo „aš“ autentiškoji dalis, tačiau reikalas tas, jog net tu pats nežinai anojo tikrojo veido, daugmaž įsivaizduodamas tik tai, kad jeigu toks tavo apipelijęs antrininkas, išlindęs iš rūsio, visu gražumu pasirodytų universiteto koridoriuose arba laboratorijose, baisiai išgąsdintų laborantes ir bandymams auginamas narveliuose peles (įsivaizduokite, kad tarp tirtančių pelių jau nuvilnijo gandas, kad „rūsio žmogus“ maitinasi tik gyvais graužikais). O tai reiškia, kad nežiūrint asmenybės pasidalijimo, susiskaidymo ir dvilypumo niekas neturi teisės tave apkaltinti dviveidyste. Kad ir kaip žiūrėsime, „rūsio žmogus“ yra kliuvinys tobulam funkcionavimui, kažkas panašaus į uodegą, kurią bandai nuslėpti nuo padorių žmonių.
Vytauto Didžiojo universitetas. Slaptai.lt nuotr.
Žmonės laikosi kvailo įsivaizdavimo, kad pasibaigus paskaitoms ir užstojus giliam vakarui, kai gyvenimo alpulys persikelia į naktinius barus ir kitas linksmybėms pritaikytas patalpas, universitetas neva ištuštėja, nurimsta, nugrimzta į išdidų vienatvės snaudulį. Tačiau praverkime uždangą ir greitai įsitikinsime, kad naktiniame universitete verda ne mažiau intensyvus nei dieną, nors iš tiesų truputėlį kitokio pobūdžio gyvenimas. Universitetas čia toliau funkcionuoja pilnutiniu tempu su ta išlyga, kad dabar jau labiau matosi universiteto funkcionavimo išvirkščioji pusė. Dar daugiau, – žiūrint iš tam tikro taško nesunku bus pastebėti, kad tikrasis gyvenimas universitete kaip tik prasideda naktimis, kai išjungiamos pagrindinės šviesos ir užrakinamos auditorijų durys. Naktis – tai didžiųjų misterijų ir orgijų metas, o užtemęs universitetas yra labai paranki terpė paslaptingų būtybių pasidauginimui.
Dar prieš dvyliktą koridoriuose pasirodo, šen bei ten jau šmėžuoja pirmasis į trasą išėję Universiteto autonomijos vaiduoklis, čia kiekvieną naktį duodasi Amžinojo studento, niekados neatvykusio į paskaitas, dvasia, savo gūžta susisuko Visatos nakties sargas. Neužmirškime ir to, kad naktiniame universitete, užstojus šaltesniems orams, prieglobstį kartas nuo karto randa kokia nors įsimylėjėlių porelė, per visą naktį tikrinanti minkštasuolių, išstatytų koridoriuose po pastatų renovacijos pagal ES fondų lėšas, spyruoklių kokybę. Beveik kiekvieną naktį daugmaž tuo pačiu laiku koridoriais triukšmingai nubilda, nuošia susierzinusiais balsais kažką šūkaliodama pasiklydusių universiteto labirinte ir nerandančių išėjimo žmonių minia. Kiekvienas iš tų žmogeliukų, ieškodamas kabineto, pasiklysta dar dieną, dažniausiai po vieną, o į krūvą jie susirenka kažkur labirinto viduryje, nudžiugdami sutikę tokius pat nelaimėlius, dar tebetikintys sena kaip pasaulis iliuzija, kad išsigelbėti bendromis pastangomis, stumiantis į priekį didžiule minia, yra daugiau šansų nei pavieniui. Nakties paslapties sargas šitokiomis haliucinaciją primenančiomis instaliacijomis užmina mįslę apie tai, kad bendrų išsigelbėjimo receptų nėra, tačiau tai nereikia, jog kažkokiam transcendentaliniam stebėtojui tokiu būdu yra bandoma įpiršti nuomonę, kad išsigelbėti (kaip ir pražūti) galima tik rizikuojant savo individualia esme. Naktis jokių garantijų neduoda niekam!
Tačiau jeigu tokie įtartini dalykai kiekvieną naktį dedasi mokslo šventovėje pačiame Lietuvos viduryje, kyla klausimas – ką čia veikia naktinis sargas (nemaišykime su Visatos nakties sargu), universiteto administracijos pasamdytas prižiūrėti universiteto turtą nakties valandomis, kodėl jis neužkerta kelio tokiai betvarkei staiga užplūdusioje pasaulį tamsoje? Jeigu kažkam nerūpi metafizinė klausimo pusė, pagailėkite bent minkštasuolio spyruoklių!
Pabandykite iškart, vienu ypu suprasti, kad savo ruožtu Nakties sargas saugo nakties diskretiškumą nuo tokių naktinių sargų ir kitų prašalaičių, taigi ten, kur nužengia Nakties sargas, iš naktinių sargų lieka tik paribio butaforija, kažkas panašaus į žmogaus muliažą, nesugebantį nei matyti, nei girdėti tikrųjų dalykų – toks nemato net to, kas tamsoje bado akis, o užgultomis ausimis tikriausiai jau nebeišgirstų net ataidinčių trimitų, pučiamų angelų lūpomis.
Štai porelė nuo kušetė koridoriuje, keisdama pozas, transformerių judesiais, vedančiais į priekį arba, paprasčiau tariant, riedėdama akrobatiniais kūliais, jau persikėlė į amfiteatrinę auditoriją ant tribūnos (aukščiau kilti būtų galima tik pasikabinant ant lempos), ten nežmogišku balsu paeiliui dejuoja į mikrofoną, – taip baisiai, kad net Vaiduoklis už kampo stovi užsikimšęs ausis, demonstratyviai parodydamas, kad buvo peržengta toleruotina decibelų riba, – o naktinis sargas tarsi niekas niekur, giliai nusirąžęs, atidaro duris į lauką, kad paganytų nuo monotonijos įskaudusias akis ir išgirstų išopėjusia nuo tylos klausa bent praskrendančio paukščio krentančios plunksnos plazdenimą. Žiūrint iš kosmoso aukštybių, jis dabar atrodo kaip figūrėlė tarp dviejų stichijų, t. y. už jo nugaros kilnojasi pastato stogas, o prieš akis – nejuda net ant takelio nukritęs plunksnos pūkelis, ten – siautėja audra, čia – didinga nakties ramybė su mirtinai užmigusiais pakeleiviais. Po to naktinis sargas apsisuka ir tylos takeliais, tarsi niekas niekur, grįžta į savo kamarėlę naktiniuose universiteto rūmuose.
Lietuvos edukologijos universitetas
Didesnis nei įprasta klyksmas užtemusiais universiteto koridoriais nuaidėjo tik tą kartą, kai žavinga Gamtos mokslų fakulteto profesorė A. to fakulteto priestate įsikūrusiame Žiemos sode naktį ryžosi pasimylėti su pražydusiu kaktusu Gymnocalycium mihanovichii. Nieko nepadarysi, Amūras šaudo išaštrintomis strėlėmis, o meilė kartais primena vaikščiojimą skustuvo ašmenimis.
O kokia publika čia renkasi dienomis, kas įsisuka dienos darbų smagratį? Iš visų pašalių traukia, prasidedant dienai į krūvą renkasi labai šviesių, dar iki galo nesusiformavusių, vaikiškų, pažymėtų ankstyvos ryto žaros veidų publika, – vadinamieji studentai pirmieji praveria mokslų šventovės duris. Žinoma, didžiausias universiteto turtas visokeriopa to žodžio reikšme, lobių lobis yra studentai. Kyla tik toks klausimas – ar tą lobį sugebės atkasti labai pigūs dėstytojai, kaip išvis jį būtų galima kapitalizuoti visos visuomenė naudai?
Vienas senas išmintingas mokytojas neseniai man prasitarė, kad vis sunkiau pavyksta nuslėpti net nuo savęs skandalingą faktą, kad antroji mokinių karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (nei jų tėvai). Žmogus prasiplepėjo, pasakė visiems nepatogius žodžius taip staiga, kad išgirdęs tai, kaip neįtikėtinai jie skamba įgarsinti, pats susigėdo. Tačiau, tiesą sakant, nieko tokio jis nepasakė, ko mes nebūtume žinoję ar bent nujautę. Ką tik žinoma politikė, anksčiau daugelį metų dirbusi prestižiniuose universitetuose, tą patį persakė dar aiškiau, pastebėdama, kad dabartinio universiteto „aukso fondą“, t. y. studentus pirmūnus pagal jų intelektinio išsivystymo lygį ir kūrybinių sugebėjimų laipsnį dar prie dešimtmetį universitetinėse studijose būtume laikę užuojautos vertais atsilikėliais, apgailėtinais mulkiais.
Būtų lengviau ant širdies, jeigu viską būtų galima taip paprastai paaiškinti, nustatant skirtingų kartų kvailumo lygį. Tačiau dabar svarbesnis dalykas už ginčą dėl degradacijos laipsnio nustatymo (pernelyg sutirštinome spalvas, kalbėdami apie liūdną dalykų padėtį, ar galbūt nesugebėjome įvertinti tikrojo grėsmės lygio) yra rimtas pasiryžimas iškelti klausimą – kodėl taip atsitiko, kad informacinių technologijų audringo suklestėjimo metu įžengėme į niekados anksčiau nematyto sąmonės nususinimo epochą? Tai tik laike atsitiktinai sutapę įvykiai, ar tarp jų yra kažkoks priežastinis ryšys, sąlygotumas, kauzalinė seka arba, tarkime, bendras genetinis kodas, kai išryškėjusios tendencijos nurodo į tą patį subendravardiklinimo principą? Kad ir kaip butų, ieškant dabar atsakymo, verta prisiminti, kad universitetas visais laikai puoselėjo savo autonomijos idėją kaip vienaip ar kitaip apipavidalintą teisę nesutapti su laiku (būti prasikišusiam laike!), o tokia įteisinta privilegija leido universitetui tapti pažangos varikliu, stumiančiu patį laikmetį į priekį, universitetu, siekiančiu priauginti prasmę net plyname lauke, kartais net bandančiu įveikti būties deficitą laiko viražuose. Turint prieš akis šį istorinį precedentą, galima pasakyti, kad savo ruožtu šiandien pagal naujosios vadybos principus vykstantis universiteto pertvarkymas labai primena kastracijos procedūras, kai drauge laiko kapsulėse įkalinto universiteto neįgalumą bandoma iškišti už sugebėjimą žengti koja kojon su laiku, kuriant kvazi-pasakojimą apie pavykusį optimizacijos ir pastangų atpiginimo pavyzdį. Dialogo naikinimas ir jo pakeitimas nuotoliniu mokymu, lietuvių kalbos išstūmimas už mokslinio diskurso ribų, mokslines \konferencijas organizuojant išimtinai anglų kalba (suanglėjęs universitetas pažodžiui yra ne kas kita kaip gaisravietės liekana, sudegęs teatras), taip pat ir humanitarijos raiška, kai būties intuiciją pakeičia kasdieninis pašlemėkų lalėjimas apie vertybes, rodo, kad iš universiteto tradicine to žodžio prasme lieka tik kažkas panašaus į gelžbetoninį kupolą, didingai pridengiantį žemiausiojo lygio subkultūros šiltadaržį.
Jaunoji karta nėra kažkuo ypatingai kvailesnė už buvusiąsias, net ir labiausiai nuskurdę dėstytojai neturi teisės savo nesugebėjimo atkasti jaunosios kartos lobius dangstytis po tokiu pigiu išsigalvojimu. Greičiau yra taip, kad internetas, į kurį įjunksta jaunas žmogus, sukuria dar palankesnes sąlygas asmens išsibarstymui nei natūralioji gyvenimo ritmika su kasdieniniu dėmesio išsiblaškymu, gilėjančia užmarštimi ir, bėgant laikui, pametamais plaukais, prarandamais draugais, iškrentančiais dantimis ir išbarstoma sveikata. Kaip atrodo, didžiausia problema net ne ta, kad internetas suteikia niekados anksčiau neturėtų galimybių manipuliuoti žmonių nuomonėmis, farširuoti pageidaujama kryptimi žmogaus sąmonę, o ta, jog pasaulinis tinklas yra išankstinio išsibarstymo stichija, kur mirties lauke klaidžioja radikaliai padalinto į informacinius vienetus pasaulio ir žmogaus dalelės. Internetas – tai pratinimas numirti dar nepradėjus gyventi.
Kompiuteris? Slaptai.lt nuotr.
Niekas nenori pasakyti, kad reikėtų stengtis vienaip ar kitaip užblokuoti internetą, kovoti prieš informacinių technologijų pažangą, pakartojant tą precedentą, kaip kadaise buvo laužomos ir gadinamos mašinos, pakeitusios darbo vietose rankinį žmogaus darbą. Visa, kas palengvina žmogaus gyvenimą, savaime pateisina savo buvimą! Tačiau, kaip atrodo, universitetas turėtų padėti jaunam žmogui, įžengusiam į mokslo šventovę, sugrįžti prie savo esmės, grįžti į pažadėtąją (visiems!) žemę, užuot toliau skatinęs deportaciją už būties ribų forsuoto pavidalo nuotoliniu mokymu, be jokios abejonės atpiginančiu universiteto veiklą ir dėstytojo darbą… Nuotolinis mokymas internetu – tai kažkas panašaus į seksą telefonu arba, rimčiau tariant, yra toks vadybinis sprendimas, lemiantis universiteto funkcionavimo atpiginimą, už kurį pernelyg brangiai užmokame mąstymo nususinimu ir būties intuicijos visišku nunykimu.
Grįžimo į žemę imperatyvas, įpareigojantis išbandyti gyvenimą neprisijungus, neturi nieko bendro su kvietimu išlipti iš dangaus, nusileisti į papėdę, tūpti žemyn, net jeigu čia tokį imperatyvą bandytume sustiprinti grįžimo prie šaknų motyvu. Žemė – tai ir yra mūsų dangus, formų formos fiesta, jeigu norite, topos noeta, t. y. protinga vieta. O „virtualioji erdvė“ savo ruožtu yra toks figūrinis išsireiškimas, kuris nurodo į utopiją (gr. u – ne + topos – vieta), t. y. į vietą be vietos (į ištrintą, išskustą, nebefunkcionuojančią vietą), neatsitiktinai viduramžių mąstytojai, kalbėdami apie internetą, skelbė, kad čia ant adatos smaigalio telpa nesuskaičiuojama begalybė velnių. Be to, kas uždraus dabar autoriui iškelti net tokią hipotezę, kad, galimas daiktas, visa eilė mums nežinomų civilizacijų kažkada ėmė ir suvis persikėlė į internetą, nuo to laiko kaip visiškai savipakankamos civilizacijos jau nebeužimdamos niekur jokios vietos, taigi nepalikdamos nė mažiausio pėdsako, jokios užuominos nei laike, nei erdvėje.
Daug yra prikalbėta apie tai, kad be saiko naudojantis mobiliaisiais telefonais, tokiu būdu neva galima užsiauginti smegenų vėžį? Tai neįrodyti dalykai, todėl mūsų tokie hiperbolizuoti perspėjimai neveikia, numojame ranka. Vis tik nesusilaikysiu neperspėjęs dėl to, kad, kaip atrodo bent man, nieko nesugebėjusiam čia įrodyti, internetas ypač kenkia nėščioms moterims. Tik taip galiu paaiškinti faktą, kad vis dažniau mūsų laikais užgimsta žmonės (būsimieji studentai) vidujai pasenę dar motinos įsčiose.
O gal šių kolizijų būtų galima išvengti įsisąmoninus faktą, kad informacinės technologijos mums yra reikalingos kaip priemonės, o ne kaip tikslas savaime? Tačiau tokiu atveju būtina daugiau ar mažiau pradėti nutuokti tai, kokiems tikslams gali būti subordinuotos vienokios ar kitokios priemonės. Trūkstant nuovokos, išsirinktos priemonės gali būti pradėtos taikyti visiškai neadekvačiai, tarkime, įsivaizduokime situaciją, kad pasaulio lengvosios atletikos čempionate 100 metrų bėgimo rungties finalininkams kažkas ima ir prieš startą išdalina ramentus, linkėdamas su tokiomis pagalbinėmis priemonėmis pagerinti ankstesnius rekordus. Tačiau, tiesą sakant, žmogui su sveikomis kojomis tokios priemonės nepadėtų net ir ilgose distancijoje.
Ar sakote, kad XXI a. universitetui svarbūs yra taip pat ir tarptautiškumo reikalavimai, universiteto sėkmė šiandien jau neįsivaizduojama be jo atvirumo kitų šalių, o ypač Afrikos kontinento studentams?
Tačiau, kaip atrodo, norint, nesunku būtų įveikti šį laiko iššūkį, numatant universiteto pasidalijimą į išorinį universitetą, universitetą – kišenę ir vidinį universitetą, puoselėjantį klasikinio išsilavinimo idealus ir Tėvynės idėją.
Katedroje sveikinant konkursą užimti pareigas laimėjusius kolegas, kalbą pasakė ir centrinės universiteto atestacinės komisijos atsiųstas atstovas, ne kartą raginęs į iškilmingą posėdį susirinkusius mokslo darbuotojus neužmiršti to, kad mokslo kalba yra anglų kalba (net ne „skaičių“ kalba, kaip būdavo sakoma anksčiau, idealizuojant matematikos pavyzdį, o anglų kalbos žodynas ir leksika, a?). Tačiau ar vis dar mename tai, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Atėnės galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti.
Dar labiau nei besidulkinančių porelių klykavimai, pasiklydusių labirinte žmonių šūkaliojimai ar apdergti tualetai (valytojos tik anksti ryte puls į darbus, naikindamos vakarykštės dienos pėdsakus), prasidėjus nakčiai universiteto autonomijos vaiduoklį erzindavo mentalinės šiukšlės, užsilikusios nuo kelių užsiciklinusių profesorių veidmainingų pokalbių apie vertybes, aniems demonstruojant niekam nereikalingas pozas. Žodžių išnaros apie vertybes, greitai kaip oro burbulai greitai sproginėjančių vertybių ištiškę pėdsakai Vaiduokliui kėlė baisiausią alerginę reakciją, jis bandė juos apeiti net dar didesniu lanku nei kartais su atsarga yra apeinama mėšlo krūva, stengiantis neįmaklinti. Kas ne kas, o Vaiduoklis gerai žinojo, kad tikrosios vertybės yra išauginamos tylos žemėje, o vertybinę pasaulio sąrangą sparčiausiai naikina verbalinė profanacija, ypač kai apie tiesą, gėrį ir grožį pradeda taukšti smulkūs niekšeliai, bandydami savo kiaurymes pridengti lengva ranka dauginamais patetiškais užkeikimais, žodžių tryda. „Žmogaus gyvenimas į priekį yra vedamas didžiųjų vertybių“, – dažnai sakydavo vienas tauriai pražilęs padalinio vadovas, kuris čia pat apsisukęs ragindavo pavaldinius įskundinėti vienas kitą, teikti jam reikalinga informaciją apie kolegų nusižengimus, pats rodymas koktaus įskundinėjimo pavyzdį, t. y. nepraleisdamas nė mažiausios progos kiekvienam papasakoti apie tai, ką blogo apie jį kalbėjo, pamanė, padarė šiaip jau labai mieli bendradarbiai.
Studentai. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu Amžino studento dvasią, kaip nesunku nuspėti, į pasiutimą varė užsilikęs iki gilios nakties kalbų apie dvasingumą tvaikas. Tie patys dienos kuiliai, kurie nesustodami pliaukšdavo apie nelygstamas vertybes, retai užbaigdavo pokalbį nepaminėję užstojusios būtinybės ugdyti žmonių dvasingumą, Taigi, galima pabandyti įsivaizduoti bent iš tolo, net jeigu žinai, kad nepavyks priartėti prie pačios tiesos, tai, kaip šių mažadvasių būtybių plepalai apie dvasingumą ardė Amžinojo studento dvasios tapatumą. Naktimis neapykantos atmosfera čia kartais sutirštėdavo iki tokios konsistencijos, kad, kaip sakoma, būtų išlaikiusi pakabintą net budelio kirvį.
Nenoriu gilintis į smulkmenas, galinčias suvimdyti jautresnės prigimties žmogų, prabėgomis paminėsiu tik tai, kad Vaiduoklis, Dvasia ir Nakties sargas nusprendė, jog būtų pernelyg didelė garbė čia plepiams pritaikyti rž (ritualinės žmogžudystės) procedūras – žmogaus sielos sudeginimo ant laužo, kalavijo pasotinimo eretiko krauju ar rožės kūno ketvirčiavimo apeigas. Visi trys nubalsavo už tai, kad šventvagius būtina nubausti perskrodžiant jų pilvus mėsininko peiliu, skirtu kiaulei skersti, išvirtusias žarnas paliekant sulesti nakties paukščiams. Kaip nutarė, taip ir padarė.
Tačiau niekas čia tavęs pririšęs nelaiko, gali išeiti trinktelėjęs duris, ar ne? Jeigu jau labai viskas įgriso, gali tiesiog pabėgti, dumti neatsigręždamas. Tačiau štai garsus pastarųjų dešimtmečių sociologas sako, kad vartotojų visuomenėje net pabėgimo iš vartotojų visuomenės galimybė yra numatoma ir įgyvendinama kaip plačiai siūlomas vartojimo paketas. Kas čia turima galvoje? Vis gi žinomas sociologas šios mįslingai skambančios frazės nepatikslino, nesukonkretino, nepateikė pavyzdžių. Tarkime, užsimenama čia visų pirma apie tai, kad išvargintas miesto gyvenimo ritmikos, persivartojęs, kitaip tariant, visokeriopai persisotinęs žmogus turi galimybę laisvalaikio minutėmis pabėgti į gamtos prieglobstį, pasitraukti į užmiestį, kur daug erdvės, tyras oras, žaluma ir vandens telkiniai. Iš tiesų, kaimo turizmo siūlomas paslaugų paketas tampa vis didesnio populiarumo susilaukiantis vartojimo produktas. Yra toks posakis, kad geras verslininkas sugeba uždirbti net iš mėšlo, tačiau šiandien, kaip matome, su dar didesne sėkmė galima bandyti parduoti orą, tyras oras tampa prabangos preke.
Vienas literatūrinis personažas elgiasi kiek gudriau, skelbdamas, kad jis neva palauks, kol visuomenė pati jį išmes, darbdavys atleis iš darbo. Taip užgimsta nemarus posakis, kad bedarbio pašalpa yra laisvės vardas. Tai vis tik vadinu gudravimu, nes čia svajojama apie pernelyg lengvabūdišką pabėgimą, kažkokį pasitraukimą į užribį, neįdedant daug pastangų. Dar daugiau abejonių kelia tai, ar įsiliejimas į užklasio gretas gali būti apskritai vertinamas kaip pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdys. Paprastai užklasio žmogus yra vadinamas nevykusiu vartotoju, tačiau įsigilinę į klausimo esmę galėtume pastebėti, kad vartotojų visuomenės vėliavnešiu ir simboline figūra kaip tik yra užklasio personažas, t. y. gausėjantis sluoksnis žmonių, kurie išgyvena iš šiukšliadėžėse randamų resursų. Iš tiesų, šiukšliadėžės sureikšminimas yra labiausiai akivaizdus vartotojų visuomenės kokybinės brandos indikatorius, jeigu norite, yra toks rodiklis, kuris byloja apie vartotojų visuomenės įžengimą į aukštąją išsivystymo fazę net labiau akivaizdžiai nei viso gyvenimo koncentracija didžiuosiuose prekybos centruose.
Net mirtis negali būti pripažįstama už pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdį, mums visiems gerai suprantant, kad lavonas neretai patenka į tokią vartojimo mėsmalę, kurios būdamas gyvas ir turėdamas iliuzinę teisę rintis anksčiau žmogus gal net nebuvo patyręs. Laidotuvių apeigos yra vienas iš labiausiai krintančių į akis, užburiančių vaizduotę vartotojiškumo paūmėjimų žmogaus kaip vartotojo istorijoje. Pabėgti iš vartotojų visuomenės tau nepavyks net ir su didžiausia palyda nugabentam į kapines, pakištam po sunkiu paminklu, kuris savo ruožtu dalyvauja vartotojiškumo fiestoje pačiu intensyviausiu pavidalu.
Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau štai aš sugalvojau tobulo pabėgimo planą (nesumaišykite su genialiu banko apiplėšimo planu), leidžiančiu išvengti ką tik aptartų pabėgimo kolizijų, apeiti neišvengiamus prieštaravimus. Taigi – kodėl dar lūkuriuoju? Nesakau, kad nežinau ką veikti su tokiu planu, greičiau yra taip, kad laukiu tinkamo momento, bijodamas perskubėti. Anksčiau ar vėliau jūs viską sužinosite, su dideliu trenksmu išgirsite apie pranokstantį vaizduotės ribas, tobulo pabėgimo įgyvendinimą. Nakties sargui nesu įsipareigojęs išlikti diskretišku iki galo…
Straipsnelio pagrindinę mintį šįkart tiesmukai iškėliau į antraštę dėl to, kad ji, kaip tokia, nepasimestų įrodinėjimo sekoje tarp detalių ir atskirų niuansų. Nusprendžiau, kad pamintijimų šia linkme sau po nosimi kritinė masė jau susikaupė arba net perbrendo, taigi atėjo laikas pasidalinti nesmagiais savo būgštavimais su kitais tėvynainiais.
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius
Kita vertus, suprantu, kad iškelta prieš įrodymų seką, užbėgant tokiam įrodinėjimui į priekį, grėsmingai skambanti išvada ne vienam skaitytojui gali sukelti abejones dėl autoriaus sugebėjimo nepamesti sveiko proto, išlaviruojant tarp galinčių prisikabinti paranojinių būsenų. Tačiau pagalvokime kartu – kodėl dabartinės Rusijos oficialiosios valdžios struktūros ir propagandos ruporai Lietuvos partizanų šmeižimui skiria tokią ypatingai didelę reikšmę, dėmesio koncentravimu išsiskiriančią net Kremliaus organizuojamų informacinių karų įkarščio fone? Žinia, putininei Rusijai daug kas nepatinka iš to, kaip nepriklausomybę iškovojusi Lietuva elgiasi tarptautinės politikos sferoje, Kremlių siutina mūsų šalies užimta principinga poziciją sankcijų klausimu, ne mažiau – gynybinių pajėgumų įtvirtinimas ir karinės galios akumuliavimas, kryptingai dedamos pastangos stiprinti ryšius su sąjungininkais NATO ir kituose formatuose.
Tačiau labiausiai masyvios Rusijos propagandinės atakos Lietuva susilaukia, kai viena ar kita proga prisimena pokario Laisvės kovų sąjūdžio dalyvius partizanus, atiduoda jiems būtiną pagarbą. Tada Kremliaus tulžingumas pasiekia aukščiausiąjį laipsnį, tyška net pro kraštus kaip nuodingi purslai. Sausio 13 d. Seimo iškilmingame posėdyje Laisvės premijos įteikimo Lietuvos Laisvės Sąjūdžio partizanų grupei proga atsinaujinusi Kremliaus isterija ir bandymai išlieti naują srutų porciją, siekiant pažeminti Lietuvos partizano vardą, nė vieno iš mūsų nenustebino. Būtų keista, jeigu būtų kitaip, nors, tiesą sakant, nėra taip paprasta atsakyti į klausimą – kodėl Kremliaus propagandistams neatsibosta kartoti nesąmones, kuriomis netiki net jie patys. Kodėl Rusijos propagandos smaigalys yra nukreiptas prieš tokius Lietuvos praeities įvykius kaip šlovingosios partizanų kovos net labiau nei bandant užkardinti šiandieninės Lietuvos drąsias, orientuotas į ateitį iniciatyvas? Ar nėra taip, kad imperijos idėjos puoselėtojų instinktai vis dėlto kužda, kad Lietuvos praeityje slypi kažkoks fatališkas pavojus nežmogiškumo imperijos atstatymo užmačioms? Kad ir kaip būtų, mums svarbu bent iškelti klausimą – kodėl imperinės sąmonės statytojai bijo pralaimėjusių (?) savo karą Lietuvos partizanų labiau nei velnias kryžiaus? Iš tiesų, taip keliant klausimą, jam įsišaknijus, gali pasirodyti, kad paradigminė praeitis niekados nepraeina, ji visados išlieka kaip svarbi atvirumo ateičiai sąlyga.
Pabandykime įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija, kaip Sovietų sąjungos teisių perėmėja, be visa ko kito, drauge paveldėjo kažką panašaus į okupanto genetinę atmintį, kuri, tarkime, yra svarbus post-imperinės valdančiosios klikos sprendimų priėmimo faktorius daugiau ar mažiau įsisąmonintu, o kartais net pasąmoniniu pavidalu. Ką tokia okupanto genetinė atmintis galėtų byloti, žiūrint į Lietuvą? Na, visų pirma tai, kad nepriklausomą valstybę galima okupuoti, užimamos šalies armijai, tapusiai politikų intrigų auka, neiššovus nė šūvio, valstybės sargybiniams, devintiems gražias uniformas, pasidavus be kovos.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Žinoma, dėl to sovietinės Rusijos specialiosioms tarnyboms reikėjo iš anksto paplušėti, plačiai pasėjant papirkinėjimų ir šantažo subkultūros nepriklausomoje Lietuvoje bacilą. Būtų didelė nuodėmė, jeigu mes pagal precedento dėsnį suabejotume šiandieninės Lietuvos kariškių pasiryžimu ginti nepriklausomybę, tačiau genetinė okupanto atmintis gali pradėti piešti net ir menkai tikėtinus vaizdinius, prisimenant tą patį precedentą. Kita vertus, kas galėtų paneigti įtarumo prezumpciją, kad ir šiandieninė Rusija yra linkusi plačiai atverti piniginę kitos šalies politikų ir įtakingų asmenų papirkinėjimams. Tačiau ir šiandien mus guodžia tai, kas, iš kitos pusės, turėtų labiausiai varyti į neviltį ypatingai nešvankaus tipo, visados nešvariai žaidžiantį rusišką okupantą – štai jau visos tautos neįmanoma nei nupirkti, nei išgąsdinti. Tai iškilmingai byloja užsitęsęs visą dešimtmetį partizaninis karas Lietuvoje, stojant priešpriešai su gremėzdiška rusiško imperializmo karo mašina. Kaip atrodo, tai labiausiai nervina, varo į pasiutimą apgailėtinus politikos avantiūristus, puoselėjančius nešvankius imperijos atstatymo planus.
Kitas pasakys, partizaninio karo Lietuvoje pamoka yra užverstas puslapis, kaip tokia ji neva neturi didesnės reikšmės ateities labui, nes mūsų šaliai įsijungus į NATO gretas, niekados nebus reikalo griebtis tokių kraštutinių priemonių. Ar švaria sąžine galėtume pakartoti, kad dėl to esame visiškai užtikrinti? Tai, kad NATO reikalingumu buvo suabejota net tarp labiausiai patikimų sąjungininkų, tarkime, yra atskiras, vienkartinis, nors ir labai apmaudus pasiklydusių žodžių sukeltas nesusipratimas, tačiau tokie nesusikalbėjimų arba nusikalbėjimų incidentai pažadina blogą nuojautą ir neaiškius įtarimus, jog labai norint galima pasikasti ir po NATO pamatais.
Kas tuo visų pirma yra suinteresuotas, niekam ne paslaptis. Tačiau neįmanoma nužudyti legendos, neįmanoma išmesti žodžių iš dainos apie tai, kad net palikusi viena vienui su karine galia pranokstančiu agresoriumi, tauta nepasidavė, stojusi į žūtbūtinį partizaninį karą už savo laisvę. Kartais kasdienybės vingiuose mes tarsi ir pradedame pamiršti laisvės kovotojų pamokos nelygstamą vertę, tačiau, kaip matome, su didžiausius kartėliu tai vis dar mena, niekados nepamiršta didžiausi mūsų neprieteliai, skeltanagių palikimo paveldėtojai.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiūrint šiuo rakursu, užsitęsusio partizaninio judėjimo pokario Lietuvoje atvejis savo pergalinga reikšme gali būti lygintinas nebent tik su Žalgirio mūšio pergale!
Kartą anais laikais po įvykusios mokslinės konferencijos tuomečiame Leningrade, neformalioje užstalės aplinkoje man vienas imperinių pažiūrų maskvietis labai užsidegęs bandė įpiršti nuomonę, kad garsioji Kauno krepšinio komanda buvo pavadinta Žalgirio vardu, pagerbiant miško brolius, laisvės kovotojus iš žaliosios girios – pokario lietuvių partizanus. Kiek prisimenu, kažką numykęs, vis tik nepersistengiau bandydamas užginčyti išsakytą hipotezę. Būna, kad ir didžiausi oponentai pasako daug tiesos.
Sausio 10 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) didžiojoje salėje įvyko LR prezidento rinkimų debatai su pretendentais laimėti šias labiausiai prestižinių rinkimų mūsų padangėje lenktynes. Į renginį atvyko visi šeši pasiskelbę dėl kandidatavimo į pretendentus: Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė, Gitanas Nausėda, Arvydas Juozaitis, Naglis Puteikis, Petras Auštrevičius.
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius
Kaip buvo iš anksto koketiškai skelbiama, renginį organizavo universiteto studentų Akademinis politologų klubas. Skamba iš tiesų gražiai, tokio renginio iniciatoriais pavadinant studentus, tačiau net ir gražiausias melas neprideda garbės tikriesiems organizatoriams, nusprendusiems prisidengti studentų vardu. Debatams su kandidatais į pretendentus vidaus politikos klausimais moderavo Alfa. lt žurnalistas Paulius Gritėnas (debatus tiesiogiai transliavo Alfa.lt portalas), jam talkino universiteto profesorius Lauras Bielinis. L. Bieliniui buvo keliama nedėkinga užduotis įvertinti rinkimų kandidatų atsakymus į pateiktus klausimus, tarsi ir čia galiotų egzamino pas griežtą profesorių santykio modelis, tačiau padėtį gelbėjo šio profesoriau subtilumas, taktas ir išmintis.
Neplanavau apsilankyti šiame renginyje, nors viena ausimi apie organizuojamą forumą buvau girdėjęs. Nesiruošiau niekur vykti iš namų, kur jau keletą dienų buvau savotiškai įkalintas prisikabinusio viruso su bronchito komplikacijoms, tačiau paskambino redaktorius, kuriam atvykti į Kauną iš Vilniaus paskutinę minutę sutrukdė kažkokie reikalai, o aš telefoninio pokalbio metu kažkaip nepastebimai pasižadėjau sudalyvauti minėtame susitikime, tarsi užmiršęs savo negalavimus. Apie prisikabinusią peršalimo su komplikacijomis ligą čia kalbėjau neatsitiktinai, nes iš anksto noriu perspėti, kad mano įspūdžiai apie renginį, išklausius pretendentų litanijas, persipynė su baisios slogos ir bronchito altualizuotos pasąmonės srautu kaip savotišku lydimuoju reiškiniu.
Į renginį netikėtai susirinko didelė žmonių minia, salėje, kaip sakoma, nebuvo vietos obuoliui nukristi, žmonės sėdėjo net ant laiptų, stoviniavo praėjimuose. Būtent toks žmonių gausumas ir rengėjų parodyta panieka publikai, tikriausiai visados išliks pats ryškiausiai, kitų įvykių nenustelbiamas įspūdis iš šio renginio. Dar prieš debatų pradžią P. Gritėnas pranešė, kad susirinkę salėje žmonės neturės teisės savo iniciatyva užduoti klausimų pretendentams, esą visi klausimai jau yra parengti, juos perskaitys pats žurnalistas ir keli atrinkti studentai iš Akademinio politologų klubo. Kyla klausimas – kokių velnių čia mums reikėjo rinktis, sunkiai temti savo kanopas, jeigu salei yra atimta teisė dalyvauti debatuose? Žinoma, klausimų iš salės gali būti visokių, net labai neadekvačių, tačiau „nesušukuoti“ klausimai iš susirinkusių pabendrauti su pretendentais užimti prezidento postą žmonių turėtų būti tokių renginių druska.
Klaustukas
Vietoj to šįkart turėjome apdorotus, iš anksto nuspėjamus, nykiai kaip plastmasės barškėjimas nuaidinčius klausimus. Kaip atrodo, tokiu atveju pigiau būtų atsėję, jeigu salėje būtų sėdėję sunešti manekenai, nes gyvi žmonės, atėję į renginį, prineša gatvės purvo, nedidelė paslaptis, apdergia tualetus, priverčia iki vėlumo dirbti rūbines ir t.t. Turėkime galvoje dar ir tai, kad šių eilučių autorius savo čiaudėjimais ir užsikosėjimais ten plačiai pasėjo virusą. O gal kažkas galvoja, kad miestiečiams didelė pramoga yra pamatyti pretendentus gyvai, tarsi jie būtų kažkokie neregėti marsiečiai?..
Kaip atrodo, tokią didelių spaudos konferencijų ir politikų debatų stilistiką, kai susirikusiai į salę publikai geriausiu atveju skiriamas tik nebylių statistų vaidmuo, Lietuvoje jau seniai išpopuliarino garsusis Edmundas Jakilaitis. Kas be ko, žurnalistui yra patogiau organizuoti tokius debatus, užblokuojant salės dalyvavimą, draudžiant net labiausiai nekaltas „žmonių iš liaudies“ reakcijas. Žurnalistui tai yra pats paprasčiausias būdas pasidėti sau pliusą, tačiau tokie apsidraudėlio refleksai prie demokratijos kultūros puoselėjimo tikrai neprisideda.
Dėl įvardintų aplinkybių reportažas iš įvykio vietos bus truputį kitoks nei įprasta, t. y. toliau savo pranešime nesiruošiu perpasakoti pretendentų kalbų, o tik susakysiu klausimus debatų dalyviams, kurie nenuskambėjo minėtame susitikime, bet gali būti įgarsinti įsivaizduojamoje perspektyvoje.
G. Nausėdos visų pirma norėčiau paklausti – ar anas šiandien, naujoje savo gyvenimo atkarpoje tebesilaiko anksčiau ne kartą išsakytos tezės, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas pakalbėti apie tai, kaip tą pyragą reikėtų teisingiau padalyti. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia socialinio teisingumo metafora truputėlį tvirkina žmonių vaizduotę ir suteikia priedangą viršijančiam trupučiuką populiacijos mulkinimui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, ne ekonomistui, tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo „po to“ praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą.
Jeigu būčiau turėjęs progą, būčiau paprašęs I. Šimonytės detaliau paaiškinti anosios anksčiau pavėjui paleistus žodžius apie vaikus, patikslinti savo pasisakymą, kuris neduoda ramybės bent man iki šiolei. Andai paprašyta išsakyti savo požiūrį į vaikų teisių gynimo tarnybą lydimus skandalus, ši žavinga moteris pareiškė, kad yra daug svarbesnių klausimų nei vaikai ir agurkai. Net žagtelėjau tai perskaitęs, kaip mums reikėtų tokius retorikos posūkius suprasti, ar būtent taip, kad vaikų klausimas yra lygiai toks pat menkavertis kaip ir agurkai, ar galbūt tokiame sulyginime glūdi tik psichoanalizės virtuozui įkandama užuomina. Jeigu leisite turėti savo nuomonę, vaikų gerovės ir jų interesų apsaugos klausimas šiandien yra pats svarbiausias mūsų gyvenimo klausimas. Teisus yra tas išmintingas žmogus, kurie pirmasis iš mūsų pastebėjo, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas okupacijas buvo išsaugota ne kur kitur, o lietuviškose šeimose, čia ji ruseno neužgesdama net labiausiai nepalankiomis sąlygomis. Savo ruožtu šiandien mums bando įpiršti nuomonę, kad lietuvių šeimose vaikai yra ne tik mušami, žalojami, bet ir masiškai prievartaujami, kai neva tik dėl Stokholmo sindromo, t. y. nesveiko vaikų prisirišimo prie savo kankintojų pabaisų tėvų, mes dar nežinome tikrosios dalykų padėties.
Na, prisipažinsiu, kad mano favoritas yra I. Šimonytė, jai labiau nei kitiems linkėčiau sėkmės. Tačiau suprantu ir tai, kad simpatiškajai ekonomistei nepavyks išlįsti iš šešėlio, jeigu ji neatsisakys pomėgio kalbėti išdėvėtais štampais, atrajos bendrąsias nuomones, pasidrovės byloti savo balsu. Kai kurie I. Šimonytės konkurentai štampus varto ir banalybes suoks su dar didesniu įkvėpimu, taigi šioje sferoje nepasivaržysi.
Kad ir kaip žiūrėtum, labiausiai intriguojantys intelektinio turiningumo požiūriu šiame susitikime buvo A. Maldeikienės atsakymai. Ši arogantiška moteris yra pajėgi pasakyti ir stipresnį žodelį, mėgsta pašiepti savo oponentus. Kas galėtų užmiršti tai, kaip ji sutaršė buvusio premjero disertaciją, nepaliko akmens ant akmens. Tą kartą platesnis skaitytojų ratas sužinojo ir tai, kad pačios A. Maldeikienės disertacinis darbas anais laikais buvo prašytas tema „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“. Jūs net nežinote, kaip man knieti sužinoti – koks tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis yr? Dėsnius galima nusakyti labai lakoniškai, kartais net užrašant kraštutinai sutrauktą formulę, ar ne? Taigi aš noriu sužinoti pagrindinio socialistinės ekonomikos dėsnio formulę su ne mažesniu nekantrumu nei būdamas paauglys svajojau kada nors išmanyti viską apie sijonuotos būtybės paslėpsnius.
Tikriausiai Lietuvoje nėra didesnio populisto už N. Puteikį, tačiau tai be visa ko kito reiškia, kad dabar paminėjau politiko su žmogaus veidu pavardę. N. Puteikio būčiau paklausęs: ar turiu teisę po renginio pakelti alaus bokalą į jo sveikatą?
A. Juozaičio kalbėjimo maniera, dėliojamų žodžių semantika taip ryškiai skyrėsi nuo kitų debatų dalyvių, pasiskelbusių kandidatais prezidento rinkimuose, kad vienu metu atrodė, jog gyvasis nusileido į mirusiųjų pasaulį. Kita vertus, knietėjo išgirsti paliudijimą, kad bėgant metams A. Juozaitis neišsižadėjo kadaise išsakytos pozicijos, kad žmogus yra aukščiau už valstybę. Ypač svarbu, kad andai taip kalbėjo žmogus, kuris visados drauge kelia tautinių vertybių puoselėjimo užduotį. Kartais pasitaiko, kad tautininkais besivadinantys politikai ir visuomenės veikėjai tautą iš esmės supranta kaip dresuojamą gyvulį, sau skirdami piemens, ganytojo ar varovo vaidmenį. Formuluotė „žmogus yra aukščiau už valstybę“ yra ją išpažįstančiojo garantija, kad žmogus nebus panaudojamas kaip statybinė medžiaga neva aukštesnių tikslų įgyvendinimui.
Klausimų daugiau nei atsakymų
A. Juozaitis ilgai tūnojo šešėlyje, taigi dabar jau tikriausiai nesuspės įšokti į nueinantį traukinį. Tačiau po kelių metų šis filosofas ir rašytojas, Sąjūdžio pirmeivis iš tiesų gali tapti labiausiai perspektyviu kandidatu.
P. Auštrevičiui jokio klausimo nekeliu, – ir taip viskas aišku.
