
Europos Sąjungos (ES) gynybos ministrai pirmadienį vaizdo konferencijoje aptarė, kaip valstybių kariuomenės prisideda prie pagalbos teikimo šalių civilinėms institucijoms COVID-19 krizės metu.
Po Italijos premjero Džiuzepės Konti ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitarimo dėl humanitarinės pagalbos tiekimo Lombardijos regionui neprabėgo nė kelios savaitės. O viešojoje erdvėje skelbiama vis daugiau įtarimų, jog Maskva tiesiog begėdiškai apgavo Romą.
Taigi į pietus nuo Romos nusileido 15-a Rusijos karinių transporto lėktuvų IL-76. Atgabentos dėžės buvo pakrautos į tais pačiais lėktuvais atskraidintus rusiškus karinius sunkvežimius, ir rusų kariškių kolona, kurią sudarė apie 100 žmonių, patraukė į šiaurės Italiją. Atskridusių rusų kariškių, žinoma, niekas netikrino. Nesidomėjo nei tuo, kas dėžėse, nei kas tai per sunkvežimiai. Italai aklai pasitikėjo Kremliaus „garbės žodžiu“ ir plakatais su užrašais „Su meile – iš Rusijos“.
Ir vis tik tikrinti rusiškus karinius krovinius Italijai vertėjo, nes generolo Sergėjaus Kikoto, pulkininko Genadijaus Eremino ir pulkininko Viačeslavo Kulišo vadovaujamas maždaug šimto karių būrys atsidūrė ne kur nors neutralioje zonoje, o NATO teritorijoje. Šis vizitas ne tik kad nebuvo kontroliuojamas italų specialiųjų tarnybų (suprask, nepatogu rodyti nepasitikėjimą tais, kurie atveža labdaros, tiesia tau pagalbos ranką?!) bei nebuvo derintas su Aljanso vadovybe. Tad, preliminariai tariant, italai nebuvo tikri, kad tikrai žino, kas sudėta tose dėžėse.
Oficiali Rusijos versija: atgabenta mobili laboratorija, skirta testuoti, ar žmogus neužsikrėtęs, dezinfekcijai skirta technika ir, atkreipkite dėmesį, kita konkrečiai neįvardinta aparatūra, skirta neva gelbėti COVID-19 virusu užsikrėtusius asmenis.
Tačiau prof. Džermano Dotori iš strateginių tyrimų centro viename iš Romos universitetų mano, kad tikrasis rusų kariškių tikslas buvo ne pagalbos teikimas, bet specifinės informacijos rinkimas. Mat italams pagalbos iš Maskvos nereikia – NATO aljanse Italija laikoma viena iš labiausiai pasikausčiusių valstybių saugantis nuo cheminių, biologinių ir atominių ginklų. Vargu ar Romai galėjo būti gyvybiškai naudinga toji senstelėjusi ar net visiškai pasenusi rusiška technika.
Kad rusų kariškiai į Italiją atvyko ne padėti, bet šnipinėti, įsitikinęs ir atsargos pulkininkas Chamišas de Bretonas-Gordon, iki 2012-ųjų vadovavęs britų pulkui, kurio paskirtis – ginti Didžiąją Britaniją nuo cheminio, biologinio ir atominio ginklų. Šis britų atsargos kariškis įsitikinęs, jog tarp tų į Šiaurės Italiją siuntas atgabenusių rusų kariškių buvo ir žvalgų iš GRU (Glavoje razvedyvatelnoje upravlenije). Šiuos įtarimus susitiprina ir žinia, kad vos šimto kariškių būriui vadovavo ne majoras, kaip būtų įprasta, o generolas ir du pulkininkai, turintys patirties kovojant su užkrečiamomis ligomis.
Tad, remiantis „The Telegraph“ publikacija (Nikas Skuairesas, Natalija Vasiljeva ir Andrea Fogt), kurioje išdėstyti visi šie įtarimai, Italija padarė didžiausią kvailystę, įsileidusi rusų kariškius ir leidusi jiems be deramos priežiūros važinėti po šalį.
Informacijos šaltinis – „The Telegraph”
Neatsiejama pandemijos pusė – karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonimkos šerdis – kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas – gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne.
Jei – ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų – jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas – tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.
Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs siganalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsnuomuotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą nuomojamų patalpų, vis tiek reikalauja iš nuomuotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų.
Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.
Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino išaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo – suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis. Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.
Mane kaip ekonomistą išgasdino drąsus ministro V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai – kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų.
Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus „Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjmas duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė „Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus „Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasiplenys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.
Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?
Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.
Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus, suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams – atidėtas kreditų grąžinimas.
Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.
Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I-ojoje dalyje išsakytos minties, kad pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės – išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.
Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusiklatimai. Pavyzdys – privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos – man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį!
Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie 13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net refrendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.
Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir… nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka – tai nulėme daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai – maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis „elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. – garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.
Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime „laisvąjį žodį” – net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes – tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka… Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad „laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus – vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija – daugumos valia… Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur – verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma – kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis.
Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip „pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši „žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito, LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.
O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas – stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar – dar ir vardan Gyvenimo!
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.04.02; 05:30
Jungtinių Tautų vadovas Antonio Guterresas dėl pasaulį teriojančios pandemijos pareikalavo stabdyti visus karinius veiksmus visuose žemynuose. Toks JT generalinio sekretoriaus reikalavimas – suprantamas, logiškas. Civilizacijai bent jau šiandien turėtų rūpėti ne okupacijos, ne intervencijos, ne galimybė išsilaikyti užgrobtose teritorijose, bet būtent mirtį nešančio viruso sutramdymas.
Popiežiaus Pranciškaus raginimas
Popiežius Pranciškus iškart parėmė Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso raginimą „nedelsiant pasaulyje skelbti visuotines paliaubas“, kad pasaulis galėtų sutelkti dėmesį į kovą su naujojo koronaviruso pandemija.
„Ši liga nepaiso valstybių sienų“, – teigė popiežius ir paprašė „visų konfliktuojančių tautų atsiliepti į JT generalinio sekretoriaus raginimą, nutraukiant visus priešiškus veiksmus, skatinant humanitarinės pagalbos koridorių kūrimą, būti atvirais diplomatijai ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamus“ (ELTA).
NATO atšaukia karines pratybas
Kaip į šiandieninius iššūkius reaguoja NATO? Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija atšaukia daug svarbių karinių pratybų. Pavyzdžiui, nukeliamos didžiulės karinės pratybos „Defender – Europa 20“, kuriose dalyvauti turėjo apie 40 tūkst. karių, daugiausia – amerikiečių. Jie būtų treniravęsi išsilaipinti Europoje ir čia surengti gelbėjimo operacijas.
Karinių pratybų atsisako ir Norvegija su devyniomis sąjungininkėmis, įskaitant britus ir amerikiečius. „Cold Response 2020“ užsiėmimų, kurių metu būtų mokomasi apginti Europą, – šiemet nebus. Bent jau jos atidėtos, kol nurims pasaulyje kilusi koronaviruso pandemija.
Nebebus ir daugelio kitų svarbių pratybų: „Dynamic Front“, „Joint Warfighting Assessment“, „Saber Strike“, „Swift Response“.
Daugelis iš jų ypač aktualios Baltijos kraštams. Mat jų metu kariai būtų mokęsi apginti rytinį Europos flangą nuo galimo puolimo iš Rytų. Tokio pobūdžio pratybų nebūta ketvirtį amžiaus. Ir vis dėlto Briuselis šias pratybas atideda. Šią informaciją teikia „Foreign Policy“.
Siekia ekonominių sankcijų panaikinimo
Taip pat nuskambėjo raginimai atšaukti visoms šalims taikomas visas finansines sankcijas. Šis klausimas ypač skausmingas Rusijai, Kinijai, Sirijai, Iranui, Šiaurės Korėjai. Šios šalys nusiuntė net specialų laišką – prašymą JT generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui. Tai, kad Maskva, Pekinas ir Phenjanas trokšta visų ekonominių draudimų atšaukimo, patvirtino naujienų agentūra „Interfax“.
Dilema dėl ekonominių suvaržymų paaikinimo – sudėtingesnė nei svarstymai, ar reikalingos visuotinės paliaubos. Mat tas pats „Foreign Policy“ pastebi, jog Rusija, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja planuoja bei rengia įvairaus pobūdžio kibernetines atakas prieš svarbias Vakarų insitucijas net dabar, siautėjant COVID-19. Be to, dar visiškai nežinia, ar Rusija nūnai nesuaktyvins karinių veikslų Donbaso ir Luhansko regionuose.
Užtat žinoma, kad tiek Rusija, tiek Kinija šiuo metu labai aktyvios platinant dezinformaciją. Pavyzdžiui, rusiškasis „Sputnik“ kovo 15-ąją įrodinėjo, esą dėl COVID-19 atsiradimo ir išplitimo kalta Latvija. O kita rusiška informacinė priemonė geopolitica.ru bandė įtikinti savo skaitytojus, jog koronavirusą sukūrė ir specialiai išplatino amerikiečiai. Šiai versijai noriai antrina Kinijos diplomatai.
Humanitarinė pagalba tėra Trojos arklys
O į Vakarus siunčiamos rusiškos medicininės pagalbos siuntos – akivaizdžiai nenuoširdžios. Vieną tokį atvejį aprašė leidiniai „Bild“ ir „La Stampa“. Straipsnio autoriai pasakoja, kaip Rusijos kariškiai italams atsiuntė medicininės pagalbos siuntų, kuriose – vos 20 procentų to, kas galėtų padėt grumiantis su koronavirusu. Sakykim, atsiuntė priemonių, saugančių nuo masinio naikinimo ginklų. Italams joms nė kiek nepadės apsisaugoti nuo siautėjančio koronaviruso. Italų žvalgybos specialistai mano, kad tų daiktų, kurie gyvybiškai reikalingi italams, Rusija negalėjo atsiųsti, mat jai pačiai jų labai trūksta.
Tad kodėl Rusija siuntė savo kariškius su „humanitarinės pagalbos“ kroviniais? Italijos žvalgyba mano, kad tai – tiesiog „geopolitinis ir diplomatinis aktas“, kurio svarbiausias tikslas – Italijoje pamojuoti Rusijos vėliava. Be kita ko, Italijos kariniai ekspertai buvo priversti rusų lėktuvus, krovinius ir karinių sunkvežimių koloną atidžiai stebėti specialiomis priemonėmis, ar tik kur nors nebuvo įtaisyta šnipinėjimo aparatūra.
Švedijos ir Lietuvos žvalgybų išvados
Kad Rusija ir Kinija šiandien elgiasi ne taip, kaip derėtų, pastebi ir Švedijos saugumo tarnyba SAPO. Valstybės inicijuojamos kibernetinės atakos, šnipinėjimas, dezinformacijos kampanijos ir galimi teroristiniai išpuoliai – tokias grėsmes parengtoje ataskaitoje išskiria minėta Švedijos saugumo tarnyba.
Pastaruoju metu sustiprėjo veiksmai, nukreipti prieš Švediją, kasmetinės grėsmių ataskaitos pristatyme kalbėjo SAPO direktorius Klasas Fribergas. Tarnybos teigimu, apie 15 šalių turi žvalgybininkų Švedijoje, bet didžiausią grėsmę šaliai kelia Kinija ir Rusija. Vienas iš tokių veiksmų pavyzdžių esą išryškėjo koronaviruso pandemijos metu, kuomet užsienio valstybės aktyviau bando paveikti visuomenės nuotaikas, teigia SAPO.
Panašios nuomonės buvo ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda po kovo 25-ąją surengto susitikimo su Lietuvos slaptosios tarnybos VSD vadovu Dariumi Jauniškiu.
„Kita vertus, negalime būti naivūs ir galvoti, kad geopolitiniai interesai ar domėjimasis kitų valstybių vidaus reikalais dings ar tiesiog viskas bus sustabdyta. Be jokios abejonės, kad ne. (…) Šiuo metu mes labiausiai stebime Rusijos žvalgybos institucijų suaktyvėjimą. Dėl koronaviruso protrūkio gerokai sumenksta galimybės fizinei žvalgybai dėl fizinio kontaktų apribojimo, bet viskas keliasi elektroninę erdvę, ir turbūt mūsų darbo režimo pasikeitimas ir pokalbių perkėlimas nuotoliniu būdu sukuria dar didesnį mūsų tinklų pažeidžiamumą ir natūralų interesą vykdyti intervenciją į šiuos tinklus“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.
Kinijos nenuoširdumas
Daug įtarimų – ir dėl Kinijos. Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti.
„Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys. Tie, kurie tyrinėja Kinijos humanitarinės pagalbos politiką, vieningai sutaria, kad Kinija pasirenka humanitarinę pagalbą suteikti tik šalims, atsirinktoms griežtai pagal jos interesus. Ji iš esmės niekados neteikia humanitarinės pagalbos per tarptautines organizacijas. Tai yra pakankamai įprasta kitiems donorams. Kinija visuomet tai daro dvišaliu pagrindu. Būtent dėl to, kad galėtų daryti konkrečią įtaką konkrečiai šaliai“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.
Šiaurės Korėjos agresyvumas
Taigi yra šalių, kurios atsižvelgė ir į JT generalinio sekretoriaus, ir į Popiežiaus Pranciškaus raginimus. Bet yra valstybių, kurios akivaizdžiai spjauna į prašymus „laikytis rimties“. Viena iš agresyvumą demonstruojančių šalių – Šiaurės Korėja.
Šiaurės Korėja, kaip manoma, sekmadienį į Japonijos jūrą paleido dvi trumpojo nuotolio balistines raketas, skelbia Pietų Korėjos naujienų agentūra „Yonhap“.
Manoma, kad raketos paleistos iš Vonsano miesto, esančio Šiaurės Korėjos rytinėje pakrantėje. Jos nuskriejo apie 230 km. net 30 km aukštyje. Tuo metu Japonijos naujienų agentūra „Kyodo“ skelbė, kad prieš nukrisdamos į jūrą raketos nuskriejo maždaug 250 km.
Ne tik Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos institucijos pasmerkė Pchenjano elgesį visuotinio koronaviruso protrūkio metu: „Tokioje situacijoje, kai visas pasaulis patiria sunkumus dėl Covid-19, toks karinis Šiaurės Korėjos veiksmas yra visiškai netinkamas ir raginame nedelsiant sustoti“.
Ginklais žvangina ir Armėnija
Panašiai kaip Šiaurės Korėja ginklais žvangina ir Armėnija. Kovo 27 – kovo 29 dienomis jos ginkluotosios pajėgos kasdien maždaug po 20 – 23 kartus apšaudydavo Azerbaidžano karinius objektus. Atakos prieš fronto liniją saugančius azerbaidžaniečių karius ypač intensyvios buvo Gazacho, Tertero, Agdamo ir Geranbojaus rajonuose.
Šaudoma buvo iš stambiųjų kulkosvaidžių ir stambaus kalibro patrankų.
Apie žuvusiuosius ir sužeistuosius pranešimų nėra.
Oficialusis Baku patvirtino, kad paskutiniosiomis kovo dienomis Armėnijos kariškiai jų pozicijas atakuodavo kasdien po keliolika kartų. Kokie tikrieji šių išpuolių motyvai – nežinomi. Tačiau manoma, kad Armėnija tokiomis priemonėmis bado palaikyti įtampą visą kaltę dėl šaudymų suversdama Azerbaidžanui, girdi, pirmieji sviedinius paleido azerbaidžaniečiai, o armėnų kariai buvo priversti gintis.
Žodžiu, pasaulyje – nieko naujo. Ne visos valstybės visuotinio pavojaus metu elgiasi padoriai.
2020.03.30; 07:43