Pulkininkas Kazys Škirpa

Lietuvos istorijos iškraipymai įgavo tokį pagreitį, kad nejučiom imi galvoti, jog jie kurpiami ne čia, o kažkur už šalies ribų.

Tiesa, tokie užsakovai randa vis daugiau vykdytojų „šestiorkų“ pačioje Lietuvoje. Kartais jie atsiprašo, teigia klydę, kartais neva reiškia tik savo nuomonę ir tai motyvuoja žodžio laisve, kartais sąmoningai iškraipo istorijos faktus ir garsių asmenybių veiklą.

Jau ilgokai sukasi diskusija apie Kazio Škirpos – žinomo Lietuvos diplomato, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjo ir, kas nežino, lietuvių karinių tautinių dalinių Rusijoje organizatoriaus, savanorio, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Trispalvę Gedimino bokšte – asmenybę. Į ją vėl įtraukiamos abejonės dėl LAF ir Birželio sukilimo reikšmės.

Garsus to meto įvykių tyrinėtojas publicistas Vidmantas Valiušaitis neseniai pranešė radęs LAF įsteigimo aktą. Bet pats radėjas iš kuklumo nemanąs, kad tai jam pridės populiarumo ir sulauks „barzdotų istorikų“ (turimas omeny Alfredas Bumblauskas, abejojęs Liudo Mažylio atradimu) pasipiktinimo.

Bet šis faktas dar kartą paliudijo, kad K. Škirpa, išsaugojęs savo sudegusiame archyve Berlyne šį 1941 m. lapkričio 17 d. pasirašytą aktą ir kitus dokumentus, buvo tikras Lietuvai atsidavęs patriotas, o ne, kaip neseniai leptelėjo save „kitaip mąstančiu“ laikantis rašytojas ir teatralas Marius Ivaškevičius, „Hitlerio šuo…“

Šią jo FB paskyroje paskelbtą frazę priminsiu kiek išplėstą: „…šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“. Komentatoriai pašiurpo: Lietuvos savanoris ir itin nusipelnęs tautai ir valstybei veikėjas Kazys Škirpa, kurio vardu pavadintas akligatvis Gedimino kalno papėdėje, tam žmogeliui tėra „Hitlerio šuo“?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Teatrališkai prabilusį teatralą jau vadina R. Vanagaitės įpėdiniu, kuris bijo, kad „žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus.“ Kitaip sakant, norint gauti sučiurintų dušanskių pinigėlių reikia nulinčiuoti savo partizanus, kovotojus prieš okupantus, daug nusipelniusius veikėjus?

Blogeris Zeppelinusas savo paskyroje išvardijo: buvo Algirdas Paleckis, puolęs Sausio 13-osios aukas, krito; iškišo galvą ilgai tylėjęs Savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ vadovas liberalas D. Udrys, sviedęs propagandinę granatą į partizanus, gavo į kaktą; buvo R. Vanagaitė, atakavusi A. Ramanauską – Vanagą, gėdingai žlugo; atsirado seimūnas D. Kepenis, susiruošęs skirti pinigų paminklui stribams, užsičiaupė; dabar M. Ivaškevičius bando įkąsti į koją Lietuvos kariuomenės kūrėjui…

Kas bus kitas iš E. Zurrofo bandos? Neabejoju, kad Penktosios kolonos pasekėjų yra daugiau. Metų pradžioje VSD ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tokius leidinius ir TV kanalus kaip „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, „Pervyj Baltijskij kanal“, „NTV-Lithuania“, RT ir „Sputnik“…

Rusiško portalo Sputniknews.lt apžvalgininkas Vladimiras Matvejevas pagiežingai priduria: ačiū už reklamą… Prašom: rusai turi gerą posakį – priešą turi pažinti iš veido…

Tuo tarpu „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas meiliai bučiuoja V. Putino ranką, atsiimdamas jam skirtą valstybinį A. Puškino medalį…

Taip pat neabejoju, kad ir minėtieji penktakolonininkai nebus ilgai užsičiaupę. Manipuliuodami jautria holokausto tema, naudodamiesi įstatymų spragomis, kad draudžiama neigti ir iškilių Lietuvos veikėjų, partizanų, kovotojų už laisvę nuopelnus, jie toliau drėbs iš peties: K. Škirpa – žydų žudynių Lietuvoje iniciatorius, antisemitinio LAF įkūrėjas, Lietūkio garažo žudynių įkvėpėjas, nacistinio Birželio sukilimo programos sudarytojas ir t.t. ir pan.

Apie spalio vidurį LTV laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas po Vilnių vedžiojosi gerai žinomą politikos apžvalgininką Arkadijų Vinokurą. Pastarasis citavo programinį LAF dokumentą, išdalintą Birželio sukilėliams, o į laidos vedėjo pastabą, kad gi K. Škirpa pats žydų nežudė, atsakė: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“ Suprask: diplomatas – tai tas pats „Hitlerio šuo“…

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tada buvo kalbama apie K. Škirpos alėjos, paminklinės lentos Generolui Vėtrai likimą. Anot V. Valiušaičio, tuomet suabejosime ir J. Basanavičiaus pagerbimu. Tempiama „guma“ dėl Vyties atsiradimo Lukiškių aikštėje. Nors V. Kavaliauskas tikino, kad Vyties įamžinimo fondas iš valstybės neims nė grašio, o ukrainiečiai jau bebaigią gaminti Vytį, Kultūros ministerijoje ir savivaldybėje atsirado abejojančių, ir štai ta „guma“ vėl tempiama, o iš valstybės iždo projektams skiriama pusė milijono…

Kokios jėgos torpeduoja gerus sumanymus ir platina valstybės eroziją? Kas stabdo tautos savimonės plėtrą ir verčia abejoti net kilniausiomis asmenybėmis? Kodėl visokio plauko veikėjai, gavę tribūną ir veidmainiškai mosuodami žodžio laisvės lozingu, griauna mūsų vienintelį tikėjimą – laisve, iškovota nepriklausomybe ir jos kūrėjais? Ar tai ir yra tikroji demokratija?

2017.11.21; 04:32

Seime ketvirtadienį vyko politinių pozicijų Seime perbraižymas. Jis sukėlė šurmulį tiek tarp parlamento narių, tiek viešojoje erdvėje. Socialdemokratas Algirdas Sysas baiminosi, kad Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) inicijuojami komitetų sudėčių perbraižymai vyksta ne pagal Seimo statutą, LVŽS suteikiant neproporcingai didesnę galią parlamento struktūrose. Tuo tarpu Povilas Urbšys teigė, kad taip „valstiečiai“ tik parodo savo politinę brandą.

Vis dėlto, be šių bendro pobūdžio diskusijų, LVŽS narei ir pirmajai Seimo Pirmininko pavaduotojai Rimai Baškienei, pristačiusiai inicijuojamas pataisas, buvo užduota nemažai konkrečių klausimų: kodėl Dainius Kepenis, pagarsėjęs skandalingais pareiškimais, atsiduria Švietimo ir mokslo komitete, o Seime išvis nesirodantis Kęstutis Pūkas – Kultūros komitete, kodėl žemės ūkio ministras Bronius Markauskas atšaukiamas iš Kaimo reikalų komiteto, kodėl daugelio komitetų narių sudėtis yra lyginė ir t.t.

Į visus šiuos klausimus R. Baškienė surado universalų atsakymą – „valstiečiai“ siekė ir toliau sieks, kad viskas būtų geriau.

Atsakydama Mantui Adomėnui į jo pastabą, kad lyginė komitetų narių sudėtis gali trukdyti balsavimuose ir priimant sprendimus, Seimo Pirmininko pavaduotoja akcentavo, jog ji komitetuose tikisi vienbalsio Seimo narių balsavimo. Tad problemos didelės ir nėra.

Replikuodama Seimo nariams, nesutinkantiems su siūlomomis Seimo narių komitetuose proporcijomis, ji teigė, kad komitetų sudarymo principas neturėtų būti „skaičiavimai“, bet orientuotis reikia į žmogų, kuris yra pasirengęs dirbti komitete.

Atsakymai, žvelgiant į tai, kad Kultūros komitete numatytas K. Pūkas, o Švietimo ir mokslo komitete – D. Kepenis, neįtikino nei Seimo narių, nei politikos apžvalgininkų.

Sudvejojusius dėl D. Kepenio kompetencijų dirbti Kultūros komitete Seimo Pirmininko pavaduotoja ramino, sakydama, kad komitete parlamentaras turės didesnę galimybę labiau įsigilinti, plačiau sužinoti, nes darbas komitetuose yra ne tik savo žinias perteikti, bet ir žinių įgyti.

Komentuodama šią politinę situaciją Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigė, kad nors poreikį perskirstyti komitetų sudėtis lėmė objektyvūs pokyčiai frakcijose, tačiau niekas nelaukė, kad viskas virs tokiu cirku.

„Turbūt net neverta klausti, ar Kęstučio Pūko įtraukimas į Kultūros reikalų komitetą gali įnešti kažkokio pozityvo. Be to, yra išprašomas liberalas Arūnas Gelūnas, kurio patirtis ir kompetencija kultūros klausimais, panašu, lenkia paties komiteto pirmininko (Ramūno Karbauskio – ELTA) kompetenciją. Taigi asmeniškumai, keičiant komiteto sudėtį, užimą ne paskutinę vietą. Situacija, kai R. Karbauskiui šalia savęs Kultūros komitete geriau turėti K. Pūką, bet ne A. Gelūną, daug ką pasako“, – teigia R. Urbonaitė.

Politologė pabrėžė, kad R. Karbauskis taip ir nepaaiškino, kodėl būtent taip yra pertvarkomas, pavyzdžiui, Kultūros komitetas. „Jeigu vyksta tokie persistumdymai, kodėl nėra paaiškinama, kokiais argumentais remiantis vyksta tokie dalykai,“ – klausė R. Urbonaitė.

R. Urbonaitė absurdiškais pavadino R. Baškienės argumentus, kad D. Kepenio skyrimas dirbti Švietimo ir mokslo komitete leis jam įgyti naudingų žinių. „Šiame Seime dauguma parlamentarų apskritai dar tik mokosi ir, deja, yra nelabai pažangūs“, – pažymėjo politologė. Apibendrindama R. Urbonaitė teigė, kad ketvirtadienio situacija rodo, jog tiek su Seimo atskaitomybe, tiek su kokybe ir strateginiu mąstymu kyla nemažai problemų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.18; 00:01

Mirtini Lietuvos priešai. Nuotrauka daryta perfotografuojant iš LGGRTC archyvo.

Lietuva vėl įskaudinta. Apmaudžiausia, kad mūsų valstybę žeminantys žodžiai šį sykį ištarti ne kur nors priešiškose „Sputnik“ ar „Russia Today“ televizijose. Juos ištarė net ne Algirdo Paleckio ar Vladimiro Žirinovskio mentaliteto žmonės. Į paleckiukų ir žirinovskių sapaliojimus juk galima nekreipti dėmesio. Negi ginčysiesi su atvirai Lietuvos nemylinčiais asmenimis… 

Bet kaip pasielgti, kai Lietuvą niekina oficialus, teisėtu būdu į Seimą išrinktas parlamentaras? Vėl ir vėl iškyla jau daug kartų ramybės neduodantis galvosūkis – nepastebėti, bandyt paprotinti ar tiesiog atsiriboti?

Nepaduoti rankos, nesėdėti prie vieno stalo – tikriausiai per menka bausmė? Parlamentaro Dainiaus Kepenio idėja statyti bendrą paminklą ir Lietuvos partizanams, ir uoliai Kremliaus politiką vykdžiusiems stribams – tiesiog šventvagiška.

Normalios valstybės negerbia okupantams talkinusių išdavikų. Nestato jiems paminklų net tuomet, kai šie atgailauja. O juk Lietuvoje „stribai“ bei jų palikuonys net nebandė atsiprašyti. Priminkite bent vieną atvejį, kada NKVD karininkas ar stribas būtų puolęs ant kelių prieš partizanus, politinius kalinius ir tremtinius, susirinkusius į paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę šventinimo iškilmes? O gal stribai klūpodami ant kelių, prašydami atleidimo, nuoširdžiai verkė Partizanų pagerbimo šventėje Ariogaloje? Daugiau nei per 25-erius metus negirdėjau nė vienos išpažinties, nė vienos atgailos.

Tad neapsimeskime naiviais: susitaikymo nebus. Jie kitaip matė ir tebemato Lietuvą. Jų požiūrio nepakeisi.

Tačiau kas mūsų parlamentarą pastūmėjo keistam žingsniui? Lietuviškosios istorijos neišmanymas? Noras tapti „originaliu“? Sąmoningas troškimas pratęsti liūdnai pagarsėjusių rašytojos Rūtos Vanagaitės bei dizainerio Juozo Statkevičiaus akibrokštus?

Šią situaciją taikliai apibūdino Seimo narys Kęstutis Masiulis, sugėdinęs kolegą D.Kepenį. Facebooko paskyroje parlamentaras K.Masiulis brūkštelėjo ironiškų pastabų: „Karbauskio pavaduotojas Kepenis pakvietė neskelbti 2018 metų Adolfo Ramanausko -Vanago metais, bet statyti paminklą visiems, kurie pokary kovėsi skirtingose pusėse, statyti paminklą susitaikymui. Taip ir įsivaizduoju paminklą, kuriame stovi partizanas su trispalve rankoje, o antra ranka apkabinęs stribą su sovietų raudona okupantų vėliava gniaužtuose. Salėje jį už tokias idėjas pavadinau kvailiu“.

Taikliai parlamentarui D.Kepeniui priekaištavo ir pokario istorija profesionaliai besidomintis Vidmantas Valiušaitis. Jis užrašė Facebooko erdvėje:

„D.Kepenis, aišku, nežino, kad 1944–1946 m. J.Bartašūno – bolševikinėje Rusijoje susiformavusio, lietuviškai beveik užmiršusio, bet Lietuvoje panaudoto partiznų naikinimui ir diversijoms prieš juos enkavedisto – vadovaujamos baudėjų gaujos surengė 25 500 karinių operacijų, nužudė 14 400 ir suėmė apie 35 000 žmonių. Be teismo sprendimo ištrėmė daugiau kaip 9000 partizanų šeimų narių. „Bartašiūno vilos“ vardu buvo vadinamas Tuskulėnų dvaras, kuriame NKVD-KGB laidojo nužudytus pasipriešinimo kovotojus.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Ir štai po 27 nepriklausomybės metų, valstybės šimtmečio išvakarėse, Seimo narys be istorinės atminties, nesuprantantis, kad Lietuva – ne Ispanija, kad čia vyko ne pilietinis karas, bet ginkluota rezistencija prieš nepriklausomybę sutrypusį, žmones žudantį ir į Sibirą juos tremiantį okupantą, siūlo bolševikams statyti kryžių. Ženklą, kurio jie labiausiai nekentė ir už kurį jį gerbiančius žmones persekiojo, prievartavo, trėmė ir žudė (vien tik vyskupai-kankiniai Reinys, Borisevičius, Matulionis, etc.)!“

Man belieka pridėti savąjį trigrašį: jei nenorima rimtai gilintis į partizanų kovų istoriją, galima tiesiog priminti, ką byloja lietuvių dainos, sukurtos apie mūsų partizanus. Dėl miško brolių žūčių jos skausmu ir liūdesiu persmelktos. Ant grindinių miestelių centruose išniekinti žuvę partizanai – broliai, drąsuoliai, sūnūs, garbingi žmonės, milžinai, drąsuoliai. O apie stribus mūsų dainose – nė vieno palankaus žodelio, nė vienos užuominos. Tad kokios gali čia būti abejonės, kuri pusė teisi?

Beje, įdomu, kaip dabar elgsis ponas Ramūnas Karbauskis, pavaduotoju pasirinkęs štai tokį „taikdarį“? Ir dar svarbu, kaip šią „taikdarišką“ istoriją išnaudos rusiška propaganda. Tikriausiai parems. Karštligiškai ieškos užtarėjų, rėmėjų. Ir, liūdniausia, tokių ir vėl suras…

2017.11.15; 08:00

maudyne_3333

Prieš pus­an­trų me­tų ma­ne ir ma­no šei­mą su­krė­tė ne­ti­kė­tas įvy­kis – vie­nam mū­sų ar­ti­mam gi­mi­nai­čiui, ma­no dvi­de­šimt­me­čiui krikš­ta­sū­niui, bu­vo diag­no­zuo­tas vė­žys.

Tai la­bai pa­lie­tė ma­ne ir, bū­da­mas ar­ti jo vi­so gy­dy­mo me­tu, vis už­duo­da­vau sau klau­si­mą – ko­dėl? Ne kaip iš­gy­dy­ti šią li­gą, bet KODĖL šia li­ga žmo­ni­ja ser­ga?

At­sa­ky­mo į šį klau­si­mą pa­ieš­kos kei­tė dau­ge­lį ma­no jau  nu­si­sto­vė­ju­sių po­žiū­rių. Su­pra­tau ke­le­tą la­bai svar­bių da­ly­kų.

Continue reading „Sveikata pasirūpinti galiu tik pats“