Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Iki šiol įvairių jėgų yra puolami buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dar kadenciją tik metai kaip pradėjęs Gitanas Nausėda. Aš pats paskutiniuose Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tad neobjektyvumu, vertinant pastarojo veiklą, sunku mane įtarti.

Bandau labai trumpai įvertinti kritikų argumentų pagrįstumą, suveliant į viena vidaus ir užsienio politiką.

Pagrindinė, sąlyginai savarankiška, prezidentų darbo kryptis – užsienio politika. Ir, mano nuomone, joje jie nepasišiukšlino. Net a.a. Algirdas Brazauskas

Vidaus politika – kitas, paveldo, reikalas.

Daug kas iki šiol aimanuoja, kad nebuvo priimti ir įvykdyti dekomunizacijos ir desovietizacijos įstatymai.

Bet ar galėjo jie būti priimti, o juo labiau įvykdyti be kraujo praliejimo?

Dažnai lietuviai pergyvena dėl Ukrainos ateities, svarsto, patarinėja, kaip turėtų elgtis Ukrainos patriotai.

Po vienu tokiu pasvarstymu parašiau komentarą.

„Visa tai todėl, kad bolševikai pasiekė savo tikslą – padaryti Ukrainos teritorijoe ukrainiečius tautine mažuma. Holodomoras, masinės žudynės, trėmimai, kam pasisekė – emigracija, masinis svetimtaučių užvežimas į Ukrainą atliko savo darbą. Paskutiniai Prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai tai ryškiausiai parodė. Nors ir labai myliu ukrainiečius, bet tiesiog nežinau, ką jiems patarti. Gal daugintis ir tikėtis, kad kaimynas, jei ir nenudvės, bent jau nusilps tiek, kad Ukraina jam neberūpės.“

Lietuvoje Holodomoro nebuvo, bet pritrūko Kremliui laiko padaryti mus tautine mažuma Lietuvoje kitomis priemonėmis. Šį tą Kremlius pasiekė. Vilniuje mūsų – tik truputį daugiau negu pusė.

Holodomoras

Visi mūsų prezidentai nelabai iš ko turėjo rinktis, skirdami profesinės kvalifikacijos reikalaujančius teisėtvarkos ir teisėsaugos vadovus, kuriems kritikos žiniasklaidoje netrūksta. O tai, teisingumas, yra bene svarbiausias santarvės valstybėje faktorius.

Bet dabartinė Seimo dauguma, švelniai kalbant, nelabai skuba taisyti bendrą padėtį Lietuvoje.

Man regis, dabartinis Prezidentas, iki Seimo rinkimų likus porai mėnesių, daro klaidą, likdamas abejingu, kaip baigsis tie rinkimai.

O jie, kaip rodo apklausos, neteikia labai didelių vilčių, kad naujoji valdančioji dauguma labai jau skirsis nuo dabartinės.

Jei Prezidentas ir iš naujosios valdančiosios daugumos sutinka iki savo kadencijos pabaigos kartas nuo karto gauti šlapiu skuduru per veidą, parodant, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas, tuomet suprantama.

Jei jis siekia Lietuvai gero ir antros Prezidento kadencijos, prieš Seimo rinkimus jis turėtų išnaudoti savo kol kas aukštą asmeninį reitingą ir vienareikšmiškai stoti opozicijos pusėn. Tuomet yra vilties, kad dabar opozicinė naujoji valdančioji dauguma labiau laikysis Konstitucijos ir įstatymų bei vadovausis aukštesniais moraliniais kriterijais.

Beje, žmogiškas faktorius yra žmogiškas faktorius ir teisėsaugoje. Teisėsauga, teisėtvarka, taip pat, veikia šiek tiek žvalgydamasi į artimiausią ateitį po naujo Seimo rinkimų.

…………………………………………………………………………

Atskira tema – keista istorija su kaliniu čečėnu, kurį neva Lietuvos valdžia (reikia manyti, kad ir Prezidentas) išduoda Rusijos reikalavimu. Neva tas čečėnas, kaip Rusija teigia, apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.

Keista ji tuo, kad vienintėlis tokios informacijos šaltinis – Delfi žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnis, kurio esmę multiplikavo daugelis ne tik Lietuvos portalų.

Ta proga parašiau Seimo nariui A.A. tokio turinio laišką.

– Gerbiamas A., tik ką kalbėjau su A. E. Jis sakė kalbėjęs su prokuroru Krušna ir tas pasakė, kad Delfis parašė netiesą, niekas kalinio atiduoti Maskvai nesiruošia. Gal Jūs, taip pat, kalbėjęs su prokuroru, galite patvirtinti arba paneigti  šią žinią?

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Žaibiškai gavau atsakymą:

– Kol kas negaliu, nes dar negavau atsakymo.

Kadangi Delfis parašė, kad išdavimo operacija bus slapta, galima galvoti, kad nuraminimui ir prokuroras, galbūt, sakė netiesą. 

Bet kažkas ne taip. Po to, kai straipsnį Delfyje persispausdino beveik visi solidūs portalai, žinia nuskambėjo per radiją ir TV, po to, kai Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į prokuratūrą, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijas, o tai, taip pat, buvo paviešinta, kas būtų paprasčiau, negu viešai paneigti Delfio neva gandus. 

Sekmadienio pavakare paskambinau kalinio čečėno žmonos ir jų vaikų Lietuvoje pažįstamai. Žmonai ir vaikams iki šiol nieko nežinoma apie jos vyro, vaikų tėvo, deportaciją į Rusiją. Pagalvojau, negali būti, kad mūsų valdžia tokia žiauri būtų šioje situacijoje, kad bent jiems to nepraneštų.

Belieka galvoti, kad straipsnis Delfi – feikas, tik koks jo tikslas, niekaip nesugalvoju.

2020.08.09; 18:47

Dainius Sinkevičius ir jo knyga „Pravieniškių mafija“. Andriaus Ufarto (delfi) nuotr.

Netelpa į jokius sveiko proto rėmus. Taip žurnalistas Dainius Sinkevičius, kurio knyga „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ jau kitą savaitę pasirodys knygynuose, apibūdina nuo sovietmečio Lietuvos kalėjimuose nesiliaujančius baisumus.

„Norėjosi kuo autentiškiau atskleisti realybę, kuri daugelį metų buvo slepiama nuo visų – ir nuo nuteistiesiems artimų žmonių, ir nuo niekaip nesusijusių su nusikalstamu pasauliu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė pataisos namų užkulisius atskleidęs ir taip visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo Delfi.lt specialusis korespondentas.

D. Sinkevičius knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotų kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimų apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir atskleidžia nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus.

„Realybė, kurią pamačiau, buvo tokia baisi, kad net nereikėjo tirštinti jos spalvų. Labai atsakingai sakau – visus tuos metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų valdžia nepadarė nieko, kad bent kiek pasikeistų ne tik nuteistieji, bet ir juos prižiūrėti turintys pareigūnai“, – Eltai sakė greit pasirodysiančios knygos autorius.

– Nerašyti zonos įstatymai – kokie jie?

– Pravieniškių pataisos namuose nuteistieji laikėsi subkultūros, žalojo ir prievartavo turtą iš nuteistųjų, susijusių su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis.

Įsivaizduokite, dėl nesunkaus nusikaltimo pirmą kartą į pataisos namus patenka nuteistasis – jis neturi jokio pasirinkimo ir privalo paklusti ne administracijai, o kaliniams. Nepaklusi, būsi suluošintas, pažemintas iki žemiausių kastų ir vadinamiesiems „bachūrams“ turėsi gaminti valgyti, tvarkyti lovas, atlikti kitus darbus.

Visi turėjo vadovautis aukščiausios kastos nuteistųjų nerašytomis taisyklėmis – net pareigūnai. O tai – dar baisiau: vietoj to, kad sutramdytų siautėjančius nuteistuosius, jie toleruodavo čia egzistuojančią tvarką.

Situacija buvo tokia apgailėtina, kad net karantino patalpose, į kurias atvežti į įkalinimo įstaigą pirmiausiai yra uždaromi nuteistieji, ant sienos buvo pakabintas direktoriaus įsakymas, kuriame smulkiai išdėstyta, kas yra kalėjimo subkultūra ir kaip reikia elgtis zonoje.

– Ką pasakytum apie nuteistuosius, kurie su Tavimi kalbėjo?

– Susitikau su daugybe jų – ir buvusių, ir esamų nuteistųjų. Daugelis iki šiol yra psichologiškai sugniuždyti. Nors jau ne vienerius metus laisvėje, kone kasdien prisimena tai, ką patyrė pataisos namuose.

Atvirai sakant, kiekvieno nuteistojo istorija yra verta atskiros knygos – ne tik dėl to, kodėl jie atsidūrė pataisos namuose, bet ir kaip juose kovojo dėl išlikimo, išėję į laisvę bandė pamiršti tai, ką patyrė. Bet kaip pamiršti, kai tavo atmintyje tik slogūs prisiminimai?

Neseniai susitikau su vienu nuteistuoju iš nedidelio Lietuvos miestelio – pataisos namuose jis ne tik buvo žalojamas, bet ir seksualiai prievartaujamas, o kai pasiskundė pareigūnams, šie jį privertė parašyti pareiškimą, kad niekam neturi pretenzijų, pats lenda prie kalinių ir siūlo seksualines paslaugas.

– Čia viena realybės nelaisvėje pusėje, o kita?

– Lietuvos įkalinimo įstaigose yra nuteistųjų, kuriems kalėjimas lyg namai, kuriuose gyvena daug bičiulių. Jie net nejaučia diskomforto, kad patenka į zoną. Ir tai yra baisiausia – kalėjimų sistemos darbuotojai teigia dedą visas pastangas, kad nuteistieji įkalinimo įstaigoje įvertintų savo klaidas ir iš jų pasimokytų, tačiau tai tėra popieriuje parašyti žodžiai.

– Ko reikėtų, kad situacija keistųsi?

– Netvarka tęsis, kol visi be išimties nuteistieji nebus uždaryti į kamerinio režimo patalpas po du tris, taip užkertant galimybę bendrauti su kitais kaliniais.

Reikia pakeisti ir pareigūnus – daugelis jų dirba po keliolika ar net keliasdešimt metų, su nuteistaisiais yra susigyvenę, bendrauja subkultūros žargonu.

Taip neturi būti – kaip nuteistasis gerbs prižiūrėtoją, jeigu iš jo lūpų sklinda keiksmažodžiai, kalinių žargonas? Nesakau, kad visi pareigūnai blogi – tikrai yra pasišventusių darbui, bandančių keisti sistemą, bet ne veltui sakoma, kad vienas lauke – ne karys.

Kita vertus, reikia suprasti ir pareigūnus – juk dalis nuteistųjų yra neprognozuojami, pripažįstantys tik savo nerašytas taisykles, ir net neketinantys paklusti prižiūrėtojams. Šiems tikrai nelengva – sulaukia ir grasinimų, yra užpuolami, sužalojami.

Nuteistieji net nebijo pasakyti, kad turi draugų laisvėje, kurie bet kuriuo metu gali susidoroti su pareigūno šeima. Jiems baisu, juk pareigūnai irgi yra žmonės.

– Kur, Tavo nuomone, slypi problema ir kokia Teisingumo ministerijos atsakomybė už tai?

– Naujasis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, kuris yra atsakingas už kalėjimų sistemą, bando keisti situaciją įkalinimo įstaigose. Tikiu, kad norai nuoširdūs, tačiau jį supa ilgamečiai sistemos darbuotojai, kurie vis dar nenori naujovių. Todėl ir ministras neišvengia klaidų.

Manau, E. Jankevičiui reikėtų labiau pasitikėti savimi, nebijoti priimti drąsių sprendimų, prieš tai pasitarus su nuteistuosius atstovaujančiomis organizacijomis.

Pavyzdžiui, nuteistieji dabar paskelbę bado akcijas. Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija neketina kaliniams nusileisti ir laikysis naujosios tvarkos. Neslėpsiu, mane šiek tiek nustebino mūsų valdžios sprendimas priimti naująsias taisykles, pagal kurias iš nuteistųjų dienos metu atimami čiužiniai, pakeista vaisių ir daržovių įsigijimo tvarka.

Kodėl visi kaliniai turi kentėti dėl to, kad pareigūnai nesusitvarko su toleruojančiais subkultūrą, ir tik dėl akių bado akcijoje dalyvaujančiais nuteistaisiais?

Juk ne visi pataisos namuose gali nueiti apsipirkti parduotuvėje. Didelei daliai kalėjimo valgyklos maistas – vienintelis maitinimosi šaltinis.

– Kas atsakingas už įkalinimo įstaigų realybę, kurią savo knygoje be pagražinimų aprašei?

– Dėl to, kas vyko ir tebevyksta visuose Lietuvos pataisos namuose, kalta mūsų valdžia – ji nieko nedarė, akivaizdžiai siekdama savanaudiškų tikslų.

Kalėjimų pertvarka tikrai nepelnysi daugiau rinkėjų balsų, bet sistemą vis tiek reikės sutvarkyti – Lietuva kasmet nuteistiesiems dėl blogų kalinimo sąlygų ir kitų pažeidimų nelaisvėje sumoka šimtus tūkstančių eurų. Jeigu visi šie pinigai būtų skirti naujiems kalėjimas statyti, neabejoju, Lietuvoje būtų įrengti geriausi pasaulyje pataisos namai.

Aišku, kalėjimas – ne sanatorija, nuteistieji turi suprasti, kodėl pateko už grotų, tačiau jiems turi būti taikomos įvairios resocializacijos programos, padedama atsitiesti, su jais turi būti elgiamasi ne kaip su gyvuliais. Tada ir kaliniai su pareigūnais kitaip elgsis.

– Kam skiri šitą knygą?

– Aprašytos istorijos – viena už kitą baisesnės. Tai tikrai tik stiprių nervų žmonėms. Bet tikiu, kad knygą perskaitę nuteistųjų artimieji taip pat suras atsakymų į klausimus, kurie juos kamuodavo. Tačiau tai nebus malonūs atsakymai.

*** 

360 puslapių D. Sinkevičiaus knygoje „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ pateikiamos iki šiol niekur neskelbtos garsių kalinių išpažintys – šie prabilo ne tik apie tai, kaip jų gyvenimą paveikė „Pravieniškių mafijos“ skandalas, bet ir atskleidė, kodėl įvykdė baisius nusikaltimus, dėl kurių yra įkalinti.

Apie tai, ką patiria prižiūrėdami pavojingus nusikaltėlius, pasakojo ir pataisos namų darbuotojai, kurie dėl to sulaukė nemalonumų.

Knygoje taip pat – istorijos apie pramogų pasaulio atstoves ir jų mylimuosius, kurie dėl valdžios zonoje net buvo pasiryžę įvykdyti pačius sunkiausius nusikaltimus, o pataisos namų vadovybė pavojingų nusikaltėlių daromus nusikaltimus dangstė – tuo metu, kai buvo terorizuojami ir net žudomi nuteistieji, netvarka įkalinimo įstaigoje buvo slepiama prisidengiant vienu itin garsiu televizijos dainų projektu.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys.

Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pasakodamas šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikos teisėsaugos pareigūnams, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji, ką jie išgyvena išėję į laisvę.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė)

2018.11.24; 06:19

Lietuvos generalinė prokuratūra

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė R. Tunkevičienė priėmė nutarimą skirti švelnesnes kardomąsias priemones Gruzijos piliečiui Z. M., kurios užtikrins šio asmens buvimą Lietuvoje tol, kol bus išsiaiškintos visos su paskelbta paieška susijusios aplinkybės bei gauta papildoma medžiaga iš paiešką paskelbusios valstybės.

Gruzijos pilietis Z. M buvo sulaikytas kaip tarptautinėje paieškoje esantis asmuo.

Prokurorės teigimu, toks sprendimas priimtas po to, kai per keletą pastarųjų dienų buvo gauta nemažai reikšmingų duomenų bei pasikeitus paties įtariamojo situacijai – šiuo metu jis jau turi kur gyventi Vilniuje, jo buvimas Lietuvoje taip pat užtikrintas įmokėtu piniginiu užstatu, asmens dokumentų paėmimu bei įpareigojimu registruotis policijos įstaigoje.

Pažymėtina, kad Lietuvos prokuratūra, kai tik buvo informuota apie sulaikytą užsienio valstybės pilietį, iš karto kreipėsi į kompetentingas institucijas siekiant kuo greičiau surinkti detalesnę informaciją ir duomenis, kurie leistų išsamiai bei objektyviai įvertinti situaciją. Šiuo metu dalis tokių duomenų jau pateikti prokuratūrai.

Oficialus prašymas perduoti sulaikytą asmenį Rusijos Federacijai iš šios valstybės dar nėra gautas – vadovaujantis tarptautine konvencija, tokį prašymą pateikti privaloma per 40 dienų nuo asmens sulaikymo.

Lėktuvu iš Kijevo į Vilnių atvykęs Gruzijos pilietis Z. M. Vilniaus oro uoste buvo sulaikytas naktį iš penktadienio į šeštadienį. Atliekant įprastą į mūsų valstybę atvykstančių ne Europos Sąjungos piliečių dokumentų patikrą, buvo nustatyta, kad šis asmuo yra ieškomas tarptautiniu mastu dėl terorizmo, todėl Valstybės sienos apsaugos pareigūnai jį sulaikė.

Gruodžio 4 d. Vilniaus apylinkės teismas patenkino prokuroro prašymą leisti suimti šį asmenį dešimčiai dienų. Priimdamas sprendimą teismas pripažino, kad užsienio piliečiui, kuris įtariamas itin sunkiu nusikaltimu, neturi Lietuvoje gyvenamosios vietos, šeimos narių ar kitų su Lietuva jį siejančių ryšių, švelnesnė kardomoji priemonė gali būti nepakankama, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą tolesniame jo ekstradicijos klausimo nagrinėjime.

Atsižvelgdama į rezonansinį šio asmens sulaikymo bei suėmimo vertinimą viešojoje erdvėje, Lietuvos prokuratūra pabrėžia suprantanti, kad mūsų valstybės institucijų reakcija į tarptautinėje paieškoje esančio asmens, įtariamo terorizmu, atvykimą bei po jo sulaikymo priimami sprendimai yra atidžiai stebimi bei vertinami ne tik Lietuvoje ir tas vertinimas yra daug sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Todėl visos atsakingos institucijos privalo veikti tik taip, kad visais priimtais sprendimais ir veiksmais užtikrintų žmogaus teises ir aukščiausių teisinės valstybės standartų laikymąsi.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra.

XXX

Saulius Kizelavičius

Leiskite paklausti: ar teisinga ir moralu rūpintis užgaidomis šalies, kuri ignoravo ir tebeignoruoja visus mūsų oficialius teisinius prašymus, pavyzdžiui, dėl Sausio 13-osios ar Medininkų žudynių bylų tyrimo? Ar tomis akimirkomis, kai lietuviškoji Temidė klusniai šoka pagal Rusijos dūdelę, nesijaučiame pažeminti?

Omenyje turiu ne tik Zurabo Maisuradzės atvejį. Pirmiausia atmintyje iškyla Eglės Kusaitės, kurią Rusija kaltino terorizmu, bei čečėnų Gatajevų, kuriuos Rusija persekiojo dėl žymiai painesnių nei terorizmas reikalų, bylas? Juk abi bylos subliuško.

Kada gi lietuviškoji Temidė pradės vadovautis ne tik sausa įstatymo raide, bet ir gyvenimiška patirtimi: jei Rusija kaltina žmogų, vadinasi, kaltinamasis tikriausiai – padorus ir sąžiningas, neturintis jokių sąsajų su terorizmu.

Beje, dėl Zurabo Maisuradzės sulaikymo aplinkybių puikų straipsnį („Neįtikėtina: Vilniuje Rusijos prašymu suimtas buvęs aukštas Gruzijos pareigūnas vyko į policijos šventę“) portale delfi.lt paskelbė žurnalistas Dainius Sinkevičius.

Pasirodo, praėjusį savaitgalį į Vilnių atvykęs, bet oro uosto pasienio poste sulaikytas, o po to teismo sprendimu suimtas buvęs Gruzijos antiteroristinio centro vadovas Zurabas Maisuradzė į Lietuvą vyko ne asmeniniais tikslais, o Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus kvietimu. Paaiškėjo ir tai, kad buvęs aukštas Gruzijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnas Z. Maisuradzė ne kartą lankėsi Lietuvoje. Anksčiau nebuvo kilę jokių nesusipratimų.

Tad kodėl dabar atsirado įtarimų? Lietuvos pasieniečiai duomenų bazėse aptiko įrašą, kad šio žmogaus ieško Interpolas? Bet juk paiešką paskelbė būtent Interpolo Rusijos skyrius. Rusai šaukia, kad Z. Maisuradzė įtariamas teroristiniais nusikaltimais. Mūsų pasieniečiai tuo iš karto patikėjo? Didžiausias paradoksas: Rusija pati elgiasi kaip nuožmi teroristė, tačiau terorizmu kaltina visus kitus, o Lietuvos teisėsauga aklai tiki rusiškomis pasakomis. Taip elgtis – nesolidu. Taip elgdamiesi tarsi prisipažįstame, jog nematome tarptautinio politinio konteksto.

Beje, Delfi.lt žurnalistas D.Sinkevičius pateikė dar vieną dėmesio vertą detalę: „Sekmadienį budėjusi ir pirmą kartą gyvenime klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo nagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė suėmė Z. Maisuradzę 10 parų, tačiau savo argumentų nepanoro komentuoti“.

Bet juk tai – ne vaikų darželis, kad būtų galima vadovautis principu „noriu – nenoriu“. Reikalas per daug rimtas, todėl, mano supratimu, teisėja privalėjo paaiškinti savo poziciją. Statistiniam skaitytojui dabar gi atrodo, kad, atsisakydama paaiškinti, ji tik išsiduoda, jog nežino, kaip paaiškinti. Grubi klaida – akivaizdi.

Vėliau, kilus skandalui, Lietuvos teismai, pasak žurnalisto D.Sinkevičiaus, nurodė, kad „teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus prokuroro prašymą ir pateiktus duomenis, siekiant užtikrinti asmens buvimą Lietuvoje tol, kol bus išsiaiškintos visos su paskelbta paieška susijusios aplinkybės bei gauta papildoma medžiaga iš paiešką paskelbusios valstybės“.

Akivaizdu, kad aiškinantis visas su paskelbta paieška susijusias aplinkybes kartais būtinas ne tik įstatymų išmanymas, bet ir sveika nuovoka.

XXX

Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus pareiškimas

Visuomenei sužinojus apie Z. Maisuradzės suėmimą, savo poziciją apie šį įvykį išplatino Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus ir jo pavaduotojas Donatas Valančiauskas. „Šis įvykis sukėlė teisėtą pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusios visuomenės dalies pasipiktinimą, – rašoma pranešime spaudai. – Mūsų valstybėje jau susiklostė ydinga tradicija nedelsiant vykdyti bet kokius Rusijos teisinės pagalbos reikalavimus, – prieš kurį laiką buvo besąlygiškai išduotas baltarusių kovotojas už pilietines teises A. Beliackis bei atskleista konfidenciali informacija apie baltarusių opozicijos veikėjų sąskaitas Lietuvos bankuose, šiandien atėjo Z. Maisuradzės eilė. Esame įsitikinę, kad toks Lietuvos pareigūnų elgesys žemina mūsų valstybės tarptautinį prestižą, menkina tą pasitikėjimą, kurį Lietuva užsitarnavo remdama demokratinius pokyčius Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje.

Pataikavimas Rusijos užgaidoms smukdo Lietuvos autoritetą ES ir NATO sąjungininkų akyse, – nesugebėdami išsireikalauti Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių kaltininkų, mes vos „paprašyti“ atiduodam į Kremliaus rankas mums draugiškų valstybių piliečius.“

Šį kreipimąsi Lietuvos Sąjūdžio tarybos vadovai išsiuntė prezidentei, Seimui ir Vyriausybei. Šiam laiškui belieka pritarti.

2016.12.08; 06:32