Šią nuotrauką skelbiu ne tam, kad pasipuikuočiau. Čia svarbi ne mano persona, pridengta medicinine kauke nuo koronaviruso. Čia svarbiausia toji kailinė kepurė. Ji vis dar – kaip nauja. O juk jai – pusę amžiaus.
Ją man pasiuvo senelis, tėvo tėvas. Pasiuvo maždaug prieš penkiasdešimt metų. Iš kažkur Vidzgirio miškuose sumedžiotų kiškių kailiukų. Jis tuo metu buvo aistringas medžiotojas.
Štai kokia kokybė! Štai koks ilgaamžiškumas! Senelis seniai miręs. Palaidotas Alytaus Daugų kaipnėse. Prieš keletą metų netekau ir tėvo (jis taip pat palaidotas Alytaus Daugų kapinėse). Visai neseniai šį pasaulį paliko ir mama (ji ilsisi senosiose Joniškio kapinėse).
O kepurė – vis dar gyva. Vis dar mielai nešioju. Šilta, švelni, graži.
Nors žiemos Lietuvoje tapusios ne tokios šaltos, kaip anksčiau. Todėl ne visuomet prireikia kailinės kepurės.
Šalia šios brangios nuotraukos pridedu dar keletą įvairenybių iš asmeninio slaptai.lt archyvo.
Gintaras Visockas
2020.12.29; 00:01
