Algis Uzdila
Nukėlus Petro Cvirkos paminklą Vilniaus centrinėje aikštėje jau keliami balsai, besikėsinantys ir į Salomėjos Nėries literatūrinę vertę.
Gerbiu Salomėją Nėrį – poetę. Ji – lietuvių tautos lakštingala. Tokie prievardžiai vėjais nemėtomi. Ir anaiptol nelaikau jos tarybine ar sovietine poete. Kažkuo ji skiriasi nuo A. Venclovos ir kitų to meto kūrėjų. Sunku suvokti, kiek lietuvių motinų lūpos nustotų auklėjamojo poveikio savo jaunosioms kartoms, jeigu kokia jėga išbrauktų šios poetės mums paliktą janystės ir jos brandžią kūrybą laisvoje Lietuvoje bei ilgai falsifikuotas, bet išsaugotas klajonių eiles rinkiny „PRIE DIDŽIOJO KELIO“, kur Salomėja Neris išlalikė savo skaistų vardą.
Yra ir kitokia Salomėjos Nėries asmenybės dalis – sovietinė veikėja, lietuvių tautos išdavikė, kolaborantė, poemos apie Staliną ar apie Marytę Melninkaitę autorė. Šita Salomėja man nereikalinga ir apie ją aš niekur nerandu reikalo kalbėti ar svajoti. Tiesiog tos nepasiilgstu. Tai stalininės prievartos gal net iki galo nei mūsų (nei jos pačios) neįsisąmoninta auka. Tai dirbtinai epochos kelta herojė. Šitos asmenybės dalies man niekur neprireikia. Gal kam?
Daug kas kalba apie okupacijos epochą, bet, matyt, mes nei vieni, nei kiti nemokame iki galo suprasti nei to istorijos tarpsnio, nei juo net ir nuoširdžiai susižavėjusių žmonių tikrųjų mentalitetų, net nemokame tinkakmai istorijai padėkoti už šiandienę laisvę. Tiesiog neatsakėme iki galo, kas tuos žmones į tą išdavysčių kelią pastūmėjo, ir kokia buvo alternatyvi Lietuvai išeitis ar ko kas nepadarėme, kad to neįvyktų. Nepamirškime, kad teisė didvyriškomo iš nieko nereikalauja.
Jau kelintą kartą girdime, kaip Salomėja Neris suplakama į vieną šutvę su Petru Cvirka ir kitais to meto veikėjais. Tikrai Salomėja pasirašė po garsiuoju stojimo į Trečiąjį Frontą pareiškimu ir pasuko Lietuvai pavojingu keliu. Bet pasakykime ir antrą tiesą, kad ją tuo keliu pasukti prikalbėjo garsūs kiti to meto kairieji veikėjai K. Korsakas, A. Venclova, A. Sniečkus, J. Paleckis… Ir pamirštame, kad jai garsaus pareiškimo į Trečiąjį Frontą tekstą parašė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) išeivijoje steigėjas Bronys Raila. Jis dar prieš karą išvykoje į Austriją Vienoje Neriai aiškino, kaip kapitalistai į Atlantą ar Dunojų verčia kviečius, kad darbo žmonės neturėtų pigios duonos. Ir jai tų žmonių darėsi gaila. Abejingas svetimam likimui žmogus to būtų nepatyręs.
Prisiminkime poetės jautrų požiūrį į neturtingą tėviškės kaimynystėje Kiršuose gyvernusią amžininkę, ką rodo jos eilėraštis JAUNYSTĖ: Saule nudegusi, basa, tu piemenaitė murzina, tau akyse dangaus šviesa, tu man viena, viena, viena… Ne. Salomėja, rašydama šį kūrinį, nebuvo dar parsidavusi Stalinui. Ji tik mokėjo į vargšę kaimynę pažvelgti per jautrumo akis ir jos gailėtis.
Mes dar nežinome, kuo Lietuvai baigsis stojimas į Europos Sąjungą. O stojome, regis, su didele euforija, ir linkime jai čia sėkmės. Bet ar vienas patriotiškai nusiteikusių didžiųjų mūsų Sąjūdžio veikėjų (tarp jų R.Ozolas) nelaikė šio žingsnio atsisveikinimu su nepriklausomybe? Matome gal tik lenkus ir vengrus, drįstančius kelti balsą dėl savo suverenų. Mes bijome net pagalvoti apie tai. Ar šiandien lengva pasakyti, kas čia teisus? Pasikliauname savo tikėjimu ir tiek.
Salomėja Neris buvo ne vienintelė, kuri tikėjo, kad Stalinas yra kažkas didingo, ir ginklais žvanginančio Hitlerio fone gal iš tikrųjų laukė išsigelbėjimo Lietuvai. Nemanykime, kad visi kairieji lietuviai buvo tikri tėvynės išdavikai. Kiek dorų kairiųjų Lietuvoje Stalino administracija pašalino iš gyvųjų? Šiandien to nesvarstome. Jų buvo ir tarp „liaudies seimo“ rinkimus nenorėjusių klastoti komisijos narių.
Petras Cvirka – literatūros talentas, bet, ko gero, šaltakraujis tėvynės išdavikas. Jo biografiją apsunkina ir šis faktas, kad jis tikrai skųsdavo svetimam saugumui savo tautos šviesuolius, gal net jo asmeniškus konkurentus ir artimus talentus, kaip antai Juozą Keliuotį… Reiktų matyti Cvirkos literatūrinį talentą ir tik jo asmenybės fone atsakyti, kokios gal įgimtos, o gal įgytos charakterio savybės paskatino jį žengti išdavystės keliu. Jo kairiškumas čia niekuo dėtas. Ir vargetos tėvynę mylėdavo. Salomėja, sužinojusi apie pirmus tremtinių vagonus Kauno geležinkelio stotyje bėgo pas A.Sniečkų apie tai pranešti ir teirautis, kas čia ką baisaus daro. Šie du faktai neleidžia man Neries sodyti į vieną ešeloną su Petru.
Ar pasisakyčiau už Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą iš centrinės Vilniaus aikštės? Pirma – Vilnius nėra pertekęs net ir literatūros kūrėjų paminklų. Labai stebina, kad tie, kurie garsiai rėkia, kaip reikėję nukelti Cvirką, nepasigenda, kaip labai sostinei kitų paminklų trūksta. Sostinei neprireikė net Vyčio, kuris prieglobstį susirado vadinamoje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ar tai nėra iškalbus mūsų požiūrius atskleidžiantis faktas? Kodėl dėl to mums širdies neskauda? Ačiū Dievui susilaukėme J. Basanavičiui paminklo Vilniuje. O kur paminklai prezidentui Antanui Smetonai, kuris čia gyveno ir dirbo, lakūnams Dariui ir Girėnui, kur įamžinti literatūros aukštieji kūrėjai, muzikai, choreografai, dailininkai, architektai, gydytojai, mokytojai, žemdirbiai, kurių duoną valgome?.. Kur sostinės svečiams užsieniečiams pamatyti, kad Lietuvoje gyvena save gerbianti kultūringa tauta, ne tik statistiniai žmonės? Ar paminklo autoriai kūrė Cvirkai – išdavikui-kolaborantui – paminklą? Sunku tuo tikėti. Ką besakytume – talentingo skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtas P.Cvirkos monumentas buvo labai dekoratyvus. Skulptorius ir architektas bei aikštės tvarkytojai įdėjo daug meilės, kuri švytėjo tautai, ir kūrėjai ją aukštino, bet visų pastangos buvo išmestos į šiukšlyną. 1959 metais buvau P.Cvirkos paminklo atidengime, bet tik dabar ėmiau suvokti, kad jis pastatytas ne lietuvių literatūros ryškiam kūrėjui. Anais sunkiais laikais apie tai nieks nekalbėjome.
Būčiau jo negriovęs ir dar dėl vienos priežasties: Petras tikrai nusikalto tautai ir žmogiškumui. Mes jį pašalinome, ir apie tai neliks progų kalbėti. O kokios galėjo prie jo vykti lituanistinės pamokos moksleiviams? Juk tai čia, to grožio šviesoje, ir derėjo su jaunimu paanalizuoti, kas talentingą žmogų pakreipia eiti Judo keliu ir krėsti piktadarystes. Bet praktika rodo, kad šiame žemės sklypelyje istorijai lemta bus dar ne sykį kartotis, nes tokie judai netramdomi, jų kas kartą rasis naujų. Neduok Dieve, kad tai taptų pranašyste.
Dar vienas argumentas man byloja, dėl ko nepatikliai žiūriu į paminklo iškėlimą iš sostinės centrinės aikštės – tai vyksta valdžios akistatoje, kuri taip palankiai žvelgia į svetimą hunveibinų kultūrą ir taip lengvai neigia mūsų tautoje šimtmečiais ir tūkstantmečiais besiformavusias Vėlines. Ne apie hunveibinus būtų Salomėja šiandien dainavusi. Jos planuose be Eglės, žalčių karalienės, buvo visas plačiai nujaučiamas lietuvių epas. Svajonė ši liko neįgyvendinta. Gal užuot ją smerkę imkimės jos darbų tęsti?
Galvodamas apie Salomėją Nerį galvoju ir apie save. Visi mes turime ir nuodėmių, ne tik dorybių. Bet vis dėl to esame linkę kalbėti apie mūsų teigiamas vertybes, ne apie klaidas, nes tik dorybes keliame pavyzdžiu, kad jos daugintųsi. Tačiau analizuodami asmenybes neturime pamiršti ir jų šešėliu persmelktų pusių. Tik pasvėrę klaidas ir vertybes pasakysime, ko ir patys esame verti. Koks buvo didis Mokytojas Kristus, kuris tarė: „Temeta akmenį tas, kuris jaučiasi be nuodėmės“.
Ar daug turime lietuvių moterų, pagarsėjusių politikių? Visuomenės veikėjų – taip, bet politikių? Nors gal ne be trūkumų, bene aukščiausiai drįsčiau vertinti Dalią Grybauskaitę. O ko verta Salomėja Nėris kaip politikė? Dieve brangus, kokia ji politikė. Kai rusų gydytojas fiziologas Ivanas Pavlovas susitiko su tautos išskirtinai didingu rašytoju Levu Tolstojoumi, Jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Rašytojas – jis neturi sau lygių. Bet filosofas? Koks jis filosofas. Dieve mano, koks jis filosofas“…
Salomėja ne per savo ambicijas įsitraukė į politines girnas, ji buvo į jas įtraukta tik todėl, kad propagandiniais sumetimais šito reikėjo pavergėjui. Jos balsas valstybės problemų klausimais buvo lygintinas su melžėjos balsu. Ji galėjo tik savo eilių paskaityti, bet ne politines problemas kelti aukštojoje tribūnoje. Man baisu, kad tie neatodairiški tautos talentų valymai yra tos pačiõs užkeiktõs svetimõs propagandos reliktas ir veikia vėl svetimiems. Pasakę, kuo Salomėja mums neparanki, nenutylėkime, kuo ji nepakeičiama. Ir rinkimės kiekvienas ją tokią, kokią turime už ką gerbti. Niekur ji nešlovino tolimųjų kraštų ir nelaikė jų savo tėvyne, vien tik reiškė nenumaldopmą ilgesį savajai. Kai iš rusų atstovybės Kaune paskambinę ELTOS direktoriui K.Korsakui ir paprašę atvežti du geriausius Lietuvos poetus, tas pasigriebė Pajėsyje Kazį Borutą bei Palemone Salomėją, ir pristatė juos Dekanozovui. Pasirodęs Nikolajus Pozdniakovas, SSRS liaudies komisarų taryvos įgaliotinis, pareiškė, kad yra dvi temos, kuriomis reikia skubiai parašyti: sveikinimą liaudies seimui ir sveikinimą J.Stalinui. Boruta savo vyriška galva susigribo, kad seimą sveikinti galima ir trumpai, todėl pirmas pasisiūlė tos temos imtis. Salomėjai liko, kas liko. Atminimai liudija, kad didysis NKVD viršininkas Vladimiras Dekanozovas savo pokalbyje džentelmeniškumo principais anaiptol nesišvaistė. Salomėja dirbusi visą naktį ir ryto 6 poema buvo baigta. Bet ir išprievartautoje poemoje Salomėja neišlaikė nesuklikusi: Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį… Tai žodžiai, kurių iki šiandien net nemokame į kitas kalbas deramai išversti. Poetę visomis išgalėmis gynė ir lietuvių rašytojas, poetas ir pedagogas Robertas Keturakis, kuris lengvatikių ironijai teigė, kad pirmoje poemos apie Staliną redakcijoje Salomėja komunizmą surimavo su klizma, kas buvo atspausdinta 1940 metų Tiesoje. Beje, kai kalbame apie vieną tiesą, nepamirškime ir tos kitos tiesos, kitos jos dalies: kai Lietuvai grėsė vokiškoji okupacija (daug kas vylėsi, kad ji bus geresnė Lietuvai išeitis, tačiau ir tai nepasiteisino), Salomėja eilėraštyje LIETUVAI prabilo: Iš negandingų vakarų audrų, perkūnijų prikrauti lingavo debesų laivai. Tada graži graži buvai akim tyliųjų ežerų lyg eidama linelių rauti. Todėl man ir kyla noras teigti, kad jos talentas yra jos didžioji kaltė. Stalinas apgavo ir V.Krėvę, pirmosios liaudies valdžios ministrą pirmininką, apgavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, kuriam buvo žadėjęs, kad Lietuva ir Sovietų Sąjungos sudėty išlaikys savo suverenumą.
Po šių ir daugybės kitų žodžių aš nemoku Salomėjos laikyti tautos išdavike. Ne ji suprojektavo spąstus Lietuvai, ir ne joje ieškokime kaltės už padarinius. Man ji – ta, kuri pernelyg lengvai patikėjo, kad slibinas apsaugos Lietuvą nuo baisių kataklizmų. Bet ji tokia Lietuvai nėra pavojinga. Skaudžiai ir ji pati tuo nusivylė ir gal net gyvybe už savo lengvabūdišką požiūrį užmokėjo. Cituojame jos pranašiškus žodžius: Ir išbūrė, ir nulėmė būti jaunai amžinai. Bet priminsiu ir antrus jos gal nė kiek nemažiau pranašiškus žodžius: Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja, kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš. Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu tyru krauju nedirbtinos širdies. Kad man reikalinga tik prigimtinė Salomėjos asmenybės pusė, manau, ji tuo tik džiaugiasi. Anos kitos niekam ji ir pati nesiūlo.
Pasakiau ir susimąsčiau – juk pagal tą sielojimąsi dėl Lietuvos likimo ir aš esu toje pačioje pusėje, kaip ir tie, kurie šaukia – saugoti mūsų tyrąją dvasią ir šalinti iš viešumos tautos parsidavėlius. Tik kad mūsų argumentai pateikiami skirtingi.
Antanas Miškinkis artimai pažinojo plunksnos draugę Salomėją. Jis nustebo dėl tokios Salės rodomos drąsos, bet prasitarė tik gilios užuojautos žodžiais, kad sesę palaidojo patvorėly. Ne menkiau poetę buvo pažinojęs meno paveikslų mylėtojas, poetas, kankinys kun. Ričardas Mikutavičius, kuris vadovavo Salomėjos Neries perlaidojimo į Petrašiūnų kapines iškilmėms. Priimu jo tokį aktyvumą kaip krikščioniško atlaidumo žvilgsnį į tą, kuri skaudžiai buvo apgauta ir nuvilta, nes pernelyg lengvai tikėjo. Jų net ir kapai sukelti į kaimynystę Petrašiūnų Panteone Kaune, ir ta kaimynystė nėra nebyli. Dėl braidžiojimo klystkeliais Salomėjos neprakeikė ir mūsų literatūrą į aukštumas iškėlęs Vincas Mykolaitis Putinas, net priėmęs Kaune į savo butą ją gyventi. Man tokie šių žmonių poelgiai labai dera su krikščioniškąja filosofija.
2021.11.28; 16:53
