Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, komentuodamas kilusius neramumus Vašingtone, teigia, kad pasaulio dėmesį pritraukusia situacija JAV pirmiausia siekia pasinaudoti šalys, kurioms kyla didžiulių iššūkių dėl demokratijos.
„Rusijos pasisakymų negirdėjau, bet įvairios šalys, susiduriančios su labai dideliais demokratijos iššūkiais, tikrai skubėjo pasinaudoti šia proga. Tai yra faktas. Visada nedraugai kluptelėjimu pasinaudos pirmieji“, – Seime žurnalistams sakė G. Landsbergis.
Jis pažymėjo, kad kilę neramumai keičiantis prezidentams nėra tai, kas susilpnintų Lietuvos tikėjimą JAV lyderyste ir jos skleidžiamomis demokratinėmis vertybėmis.
„Kai mes kalbame apie valstybę, kuri šimtmečius buvo statyta, (pasitikėjimą – ELTA) sudrebinti taip greitai… Tada mūsų tikėjimas būtų labai silpnas“, – pažymėjo jis.
Visgi G. Landsbergis neslėpė, kad įvykiai Vašingtone, kai Donaldo Trumpo šalininkai susirėmė su policija ir įsiveržė į Kapitolijų, jį šokiravo.
„Šokiruoja, faktas. Valstybė, kuri yra demokratijos bastionas, yra dabar išbandoma“, – teigė politikas.
Tačiau Lietuvos diplomatijos vadovas nebuvo linkęs dėl neramumų Vašingtone versti kaltės tik prezidentui D. Trumpui. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Manau, kad atsakomybės galima ieškoti įvairiose pusėse, yra įvairių šios atsakomybės šaltinių ir socialinių tinklų, kurie padeda konspiracijos teorijoms lengvai plisti ir suburti bendraminčius, kurie tiki kartais sunkiai paaiškinamais dalykais ir paskatina radikaliems žingsniams“, – sakė G. Landsbergis.
Galiausiai konservatorių lyderis vylėsi, kad artimiausiomis savaitėmis aistros JAV nurims.
„Ateinančios savaitės visas šias emocijas nuramins ir šį etapą prisiminsime kaip vieną reikšmingą išbandymą. Galiausiai suprasime, kad ne tik jaunos valstybės yra išbandomos, bet brandžios taip pat“, – teigė G. Landsbergis.
„Aš labai tikiuosi, kad per tas dvi savaites pavyks nurimti ir valstybė žengs į naują gyvenimo etapą. O kas ten atsakingas, aš neabejoju, kad jie patys protingai išsiaiškins“, – pridūrė jis.
Sveikiname Sakartvelą, įgyvendinusį rinkimų sistemos reformą ir sklandžiai surengusį rinkimus sudėtingomis COVID-19 pandemijos sąlygomis, sakoma sekmadienį išplatintame Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareiškime dėl Sakartvelo parlamento rinkimų.
Kaip jau skelbta, spalio 31 dieną Sakartvelo (Gruzijos) piliečiai rinko naująjį parlamentą, priimsiantį svarbiausius šalies sprendimus artimiausiems ketveriems metus.
„Tarptautinių stebėtojų vertinimu, šiuose rinkimuose buvo laikomasi demokratinių standartų, procesas vyko sklandžiai ir laikantis įstatymų, nors ir neišvengta kai kurių pažeidimų bei incidentų, kuriuos raginame nedelsiant ištirti. Ruošiantis parlamento rinkimų antrajam turui (vyks lapkričio 21 dieną), kviečiame Sakartvelo politines partijas bei Centrinę rinkimų komisiją atsižvelgti į tarptautinių rinkimų stebėtojų pareikštas pastabas ir užtikrinti, kad antrojo turo rinkimų organizavimas ir jų rezultatai nekeltų jokių abejonių,
Šiuos parlamento rinkimus laikome svarbiu žingsniu, įtvirtinant demokratiją Sakartvele. Naujoji rinkimų sistema padidino politinių partijų ir piliečių pasitikėjimą demokratiniu procesu. Tikimės, kad ateityje toliau tobulinant rinkimų sistemą bus sudarytos galimybės platesniam politinių jėgų spektrui būti atstovaujamam parlamente”, – sakoma URM pareiškime.
URM pareiškia tikinti, kad po antrojo rinkimų turo suformuota valdančioji dauguma neatidėliodama imsis tolesnių Sakartvelo piliečiams svarbių reformų, ypač įgyvendindama Europos Sąjungos (ES) ir Sakartvelo Asociacijos susitarimą.
„Lietuva pasirengusi tęsti glaudų bendradarbiavimą su šalies piliečių pasitikėjimą užsitikrinusia Sakartvelo valdžia, toliau nuosekliai pasisakys už Sakartvelo nepriklausomybės stiprinimą bei teritorinio vientisumo atkūrimą ir teiks paramą Sakartvelui siekiant integruotis į ES ir NATO”, – sakoma Lietuvos URM pareiškime.
Langų valymas. Slaptai.lt nuotr.
Demokratijos kokybe šalyje vis dar nepatenkinti beveik pusė Lietuvos gyventojų. Naujausių apklausų duomenimis, 48 proc. šalies piliečių skeptiškai vertina tai, kaip veikia demokratija valstybėje.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rugpjūčio 22 – rugsėjo 4 dienomis atlikta rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausa parodė, kad 43 proc. suaugusių šalies gyventojų buvo patenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, o didesnė dalis (48 proc.) apklaustųjų buvo nepatenkinti demokratija Lietuvoje. Kas dešimtas (9 proc.) respondentas neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.
Per paskutinį mėnesį gyventojų nuomonė šiuo klausimu nepakito, o lyginant su respondentų atsakymais prieš metus (2019 m. rugpjūtį), nepatenkintų demokratijos veikimu padaugėjo 3 procentiniais punktais.
Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, daugiau patenkintas jaunimas iki 30 metų, rajonų centrų ir mažesnių miestų gyventojai, respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu, pensininkai, vadovai bei besimokantis jaunimas, dešiniųjų pažiūrų respondentai bei tie, kurie savo šeimos finansinę padėtį vertina gerai.
Labiau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti 30–49 metų žmonės, gyvenantys kaime, respondentai su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (iki 700 eurų), darbininkai ir ūkininkai bei bedarbiai ir namų šeimininkės, rusų ir lenkų tautybių gyventojai.
Demokratijos veikimu šalyje daugiau patenkinti nei nepatenkinti yra Liberalų sąjūdžio (60 proc. patenkinti), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (57 proc.), Laisvės partijos (54 proc.) bei partijos „Laisvė ir teisingumas“ (52 proc.) rinkėjai. Tuo metu tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, labiausiai nepatenkinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (71 proc. nepatenkinti), Darbo partijos (68 proc.) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (50 proc.) rinkėjai.
Apklausa vyko 2020 m. rugpjūčio 22 – rugsėjo 4 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklaustas 1021 Lietuvos gyventojas (nuo 18 metų), apklausa vyko 119 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.
Jau buvo galima pradėti nerimauti dėl to, kad priešingą nuomonę turinčių žmonių sąstingis ir ten užstojusi pauzė užsitęsė pernelyg ilgai, kažkas iš jų turėjo trūks plyš iššauti jau vakar, tačiau vis tik labai nustebau, jog šiandien triukšmingai driokstelėjo būtent Vladimiras Laučius, netikėtai pareiškęs, kad mūsų pusės politika Baltarusijos atžvilgiu, labai aiškiai palaikant prieš diktatorių sukilusią pilietinę visuomenę ir nepripažįstant suklastotų prezidento rinkimų legitimumo, yra Lietuvos pralaimėjimas visais atžvilgiais („Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulę”; delfi.lt portalas).
Kaip tvirtina minėtasis žurnalistas (cituoju iš atminties), mūsų aukščiausiųjų politikų barškinimas tuščiavidurėmis vertybėmis, noras papozuoti prieš savo rinkėjus Baltarusijos žmonių kovos už laisvę kontekste galiausiai nieko doro nedavė, o už savo naivumą ir tuščiagarbiškumą dabar turėsime užmokėti nepritekliais arba net naujai iškilusiomis grėsmėmis mūsų artimiausiame horizonte. Kitaip tariant, svarbiausiuoju V. Laučiaus straipsnio leitmotyvu skamba pasikartojant išvada, kad Lietuvos užsienio politikai, palaikant prabudusią laisvei tautą, o ne diktatorių ir išsigimėlį, pritrūko politinio realizmo, susiviliojus niekur nevedančiais idealistiniais užkeikimais apie tautos teises pačiai lemti savo likimą.
Nesunku įsivaizduoti, kad tokios ar panašios išvados dalyje mūsų populiacijos galimai jau brendo nuo pat krizės Baltarusijoje pradžios, o dabar jau buvo subrendusios ar net perbrendusios, kai V.Laučius drąsiai pasiryžo sudėti visus taškus ant i. Tačiau, kaip jau minėjau, buvau apstulbintas, kad tokio apibendrinimo lokomotyvu tapo V.Laučius, neabejotinai labiausiai intelektualus šiandienos mūsų padangėje politikos apžvalgininkas. Taip pat neabejoju ir gera V.Laučiaus valia, siekiant perspėti tautiečius ir įtakingus politikus dėl daromų klaidų, galinčių užtraukti dideles negandas, tačiau, kaip atrodo bent man, pats žurnalistas galimai didesne ar mažesne dalimi klysta, įtikėjęs, kad politinis realizmas yra politinės išminties pribuvėja, o idealistiniai motyvai politikoje yra nebrandaus proto požymis arba geriausiu atveju tuščias maivymasis, veidmainingas pozavimas.
Baltarusijos omonas. Vilniuje demonstruojamos plakatų parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Dievas mato, esu suėstas visos eilės nuodėmių, tačiau drauge niekados nesu šunuodegiavęs prieš valdžios vyrus ir moteris. Tačiau tai netrukdo man prisipažinti, kad didžiavausi net savo valstybės valdiškomis institucijomis aną kartą, kai jos parodė ne valdišką (idealistinį?) sugebėjimą surengti tinkamas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, neabejotinai jaučiu dėkingumą politikams, kurie stoja prieš valstybės simbolio Vyčio išniekinimą arba be jokių išlygų palaiko kaimyninės tautos, taip pat išpažįstančios Vyčio simbolikos turiningąją reikšmę, kovą už laisvę.
Kaip atrodo, net didžiausias oponentas privalėtų pripažinti, kad Gitano Nausėdos labai aiškiai išsakytas požiūris ir įsipareigojimai Baltarusijos krizės kontekste yra toli gražu ne pozos, o užimtos pozicijos padarinys.
Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, tas pats oponentas gali pastebėti, kad čia pademonstruotas jau šio straipsnio autoriaus jausmingumas mažai ką turi bendro su užduotimi žiūrėti į šiandieninį politinį virsmą labiau blaiviai, atstačius „konceptualias akis“.
Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mūsų pasirinkimas be kompromisų palaikyti baltarusių tautos laisvės žygį yra neabejotinai labiausiai konceptualus pasirinkimas iš visų įmanomų dar ir dėlto, jog tai be visa ko kito yra įsipareigojimas neleisti savo šalyje formuotis lukašenkinio mentaliteto užuomazgomis net ir pakitusiu, prisitaikiusiu prie kitų sąlygų pavidalu.
Mūsų priešstata ir alergija Baltarusijos diktatoriui įgalina detoksikuoti labiausiai užkrėstus savo pačių sielos užkulisius, kai savo ruožtu kompromisas su Lukašenka galiausiai lemtų tik tai, jog mūsų pasąmonę apsėstų gausybė tarakonų!
O dabar pareikime prie svarbiausio punkto. V.Laučius čia – niekuo dėtas, tačiau, atmetus dėmesį blaškančias detales, nesunku bus pastebėti ir tai, kad Lukašenką šiandien užvis labiausiai tenkintų vadinamosios realistinės politikos požiūris, tokią nuostatą jis bando įskiepyti tiek lazdomis daužomiems savo šalies piliečiams, tiek pasaulio visuomenei, o ypač kaimyninių šalių publikai, paplūdęs bjauriausiais grasinimais. Tačiau ir Vladimiras Putinas, jeigu pastebėjote, šiandien desperatiškai siekia ne tiek sąjungininkų ir draugų, kiek vadinamojo politinio realizmo principų pasaulio politikoje įtvirtinimo, užtikrinančio geriausias sąlygas diktatūrų vystymuisi.
Be jokios abejonės, V. Laučius yra prisiekęs demokratijos šalininkas ir vienas iš išradingiausių rusiško imperializmo kritikų. Galop čia ginčą pradėjau ne dėl vertybių, o dėl teorinių principų. Apie idealizmo ir realizmo kolizijas Baltarusijos įvykių kontekste plačiau pakalbėsime kitą kartą.
Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisydama perspėjimų iš Maskvos, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie finansinę paramą naujojo demokratijos judėjimo Baltarusijoje šalininkams.
Europos Komisija skirs 2 mln. eurų represijų ir netoleruotino valstybinio smurto aukoms, pareiškė U. von der Leyen trečiadienį Briuselyje po specialaus ES viršūnių susitikimo. Be to, milijonas eurų bus skirta civilinei visuomenei ir nepriklausomai žiniasklaidai paremti.
Dabar svarbiau nei kada nors anksčiau paremti žmones Baltarusijoje, kalbėjo Komisijos vadovė. „Mes esame pusėje tų Baltarusijos žmonių, kurie nori pagrindinių laisvių ir demokratijos“, – pridūrė ji.
Nepriklausomai nuo įvykių po ginčytinų prezidento rinkimų, dar 50 mln. eurų, U. von der Leyen teigimu, numatyta kaip pagalba koronakrizės paveiktam Baltarusijos sveikatos sektoriui.
Po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų šalyje prasidėjo didelės demonstracijos prieš prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš ES viršūnių susitikimą per pokalbius telefonu su ES politikais įspėjo dėl mėginimų „iš išorės kištis į (Baltarusijos) Respublikos reikalus“. Tai esą gali dar labiau paaštrinti padėtį.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį dalyvavęs nuotoliniu būdu organizuotoje Europos Sąjungos (ES) šalių narių ir Rytų partnerystės valstybių lyderių vaizdo konferencijoje, akcentavo būtinybę įvardyti aiškią Rytų partnerystės strateginę kryptį.
Konferencija buvo skirta ES Rytų partnerystės politikos prioritetams ir kryptims aptarti, joje dalyvavo ES institucijų, Bendrijos šalių narių lyderiai ir Rytų partnerystės valstybių vadovai.
„Į dramatiškus pasaulinius pokyčius būtina atsakyti, brėžiant ambicingą Rytų partnerystės politiką. Turime padaryti viską, kad demokratijos, teisės viršenybės ir pagarbos žmogaus teisėms zona būtų ir už ES sienų, mūsų kaimynystėje. Tam įgyvendinti reikalinga aiški strateginė politikos vizija, apimanti visą Rytų partnerystės regioną. Taip pat numatomi konkretūs žingsniai judėti šios vizijos įgyvendinimo link“, – sakė prezidentas.
Lietuvos vadovas, kaip teigiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime, pakvietė Europos lyderius nebesitenkinti esamu status quo ir pradėti naują Rytų partnerystės politikos etapą. Politinė valia stiprinti bendradarbiavimą tarp ES ir Rytų partnerių, strateginis ES institucijų dėmesys ir abipusis įsipareigojimas yra pažangą lemiantys veiksniai.
„Dalis Rytų partnerystės regiono šalių jau susidūrė su konvencinėmis ir hibridinėmis Rusijos agresijos apraiškomis, tad saugumo dimensija turi būti šios politikos integralia ir esmine dalimi. ES reiškia ir reikš paramą Rytų partnerystės šalių nepriklausomybei, suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“, – atkreipė dėmesį G. Nausėda.
Šalies vadovas, kreipdamasis į lyderius, priminė ES branduolinio saugumo politiką. Prezidentas kreipėsi į Baltarusijos premjerą, kviesdamas Baltarusiją bendradarbiauti su ES ir įgyvendinti streso testų reikalavimus ir rekomendacijas iki atominės elektrinės veiklos pradžios.
Prezidentas priminė, kad Lietuva griežtai atsisako pirkti elektros energiją, pagamintą nesaugioje elektros jėgainėje.
G. Nausėda išreiškė visapusišką palaikymą ES Rytų partnerėms už jų pastangas įgyvendinti reformas, siekiant suartėjimo su ES. „Tikiu, kad Rytų partnerystės valstybių ekonominė integracija ir politinė asociacija su ES yra saugios, klestinčios ir vieningos Europos pamatas“, – sakė prezidentas.
2009 m. sukurta ES Rytų partnerystės programa vienija ES šalis nares ir šešias Rytų Europos valstybes: Moldovą, Armėniją, Sakartvelą, Baltarusiją, Azerbaidžaną ir Ukrainą.
Honkongo protestuotojai. EPA-ELTA nuotr.
Įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujanti 36 parlamentarų grupė siūlo suteikti Lietuvoje prieglobstį Honkongo žmonėms, kuriems gresia Kinijos politinis persekiojimas ir represijos.
Jie įregistravo tai numatančios rezoliucijos projektą „Dėl Honkongo žmonių teisių ir laisvių“.
Šiuo dokumentu jie kviečia Lietuvos prezidentą ir Vyriausybę palaikyti Honkongo žmonių teises ir laisves bei principingai ginti tarptautinės teisės viršenybę Europos Sąjungos politiniuose formatuose, formuojant vieningą, principingą, pamatinėmis laisvės ir demokratijos vertybėmis grįstą Europos Sąjungos poziciją Kinijos vykdomų tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimų atžvilgiu.
Honkongo policija. EPA – ELTA nuotr.
Projekto autoriai ragina Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybę gerbti Kinijos tarptautinius įsipareigojimus, įtvirtintus Kinijos ir Britanijos jungtinėje deklaracijoje, ir atšaukti Honkongui skirto nacionalinio saugumo įstatymo įvedimą.
Lietuvos Seimui siūloma palaikyti ir solidarizuotis su Jungtinės Karalystės, Australijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų 2020 m. gegužės 28 d. jungtiniu pareiškimu, inter alia teigiančiu, jog „vienintelis kelias iš įtampų ir neramumų, kuriuos ši teritorija regėjo per pastaruosius metus, veda per pasitikėjimo Honkongo visuomenėje atkūrimą leidžiant Honkongo žmonėms naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios jiems buvo pažadėtos”.
Honkongo aktyvistas, dalyvavęs 2014 m. protestuose, paleistas iš kalėjimo. EPA-ELTA nuotr.
Rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad Honkongas ilgą laiką buvo gyvybingos laisvos visuomenės pavyzdys Rytų Azijoje ir kad tarptautinė bendruomenė giliai suinteresuota Honkongo stabilumu ir klestėjimu.
Seimo nariai yra giliai susirūpinę, kad „dėl Kinijos Liaudies Respublikos Nacionalinio liaudies kongreso sprendimo įvesti Honkongui skirtą nacionalinio saugumo įstatymą, kurio tiesioginis įvedimas iš Pekino, o ne per paties Honkongo institucijas, kaip kad numatyta Honkongo Pagrindinio įstatymo 23 straipsnyje, suvaržytų Honkongo žmonių laisves, suardytų Honkongo autonomiją, o drauge – ir jo klestėjimo prielaidas“.
„Kinijos sprendimas įvesti Honkongui naują nacionalinio saugumo įstatymą tiesiogiai prieštarauja Kinijos tarptautiniams įsipareigojimams pagal teisiškai įpareigojančios, Jungtinių Tautų Organizacijoje registruotos Kinijos ir Britanijos jungtinės deklaracijos (Sino-British Joint Declaration) principus ir griauna joje įtvirtintą „vienos šalies, dviejų sistemų” modelį“, – pabrėžiama rezoliucijos projekte.
Jame taip pat konstatuojama, kad naujasis nacionalinio saugumo įstatymas sukuria galimybę Honkongo gyventojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn Honkonge už politinius nusikaltimus ir prieštarauja Honkongo Pagrindiniame įstatyme įtvirtintiems įsipareigojimams ginti Honkongo žmonių teises, laikantis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto.
Tarp rezoliucijos projekto autorių yra Seimo nariai Mantas Adomėnas, Gabrielius Landsbergis, Dovilė Šakalienė, Gintaras Steponavičius, Dainius Kreivys, Gintaras Vaičekauskas, Aušra Papirtienė, Naglis Puteikis, Rūta Miliūtė, Vytautas Bakas, Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis, Linas Balsys, Povilas Urbšys, Valerijus Simulikas, Simonas Gentvilas, Andrius Kupčinskas, Laurynas Kasčiūnas, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir kiti.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis siūlo įsteigti naują apdovanojimą – Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medalį už demokratijos plėtrą.
Tokią iniciatyvą jis pristatė antradienį vykusiame Seimo valdybos posėdyje.
„Šiuo metu Seime neturime tokio apdovanojimo, kokį, pavyzdžiui, turi Jungtinės Amerikos Valstijos – ten apskritai aukščiausias valstybės apdovanojimas yra Kongreso medalis. Manau, galėtume tokį turėti. Jis būtų tikslingas kaip įvertinimas tų žmonių, kurie nusipelno, ateities veiklai“, – sakė Seimo pirmininkas V. Pranckietis.
Jo teigimu, ne mažiau svarbu, kad šis apdovanojimas leistų garsinti Aleksandro Stulginskio – Steigiamojo Seimo pirmininko, Lietuvos Respublikos prezidento – vardą.
Apdovanojimas būtų steigiamas įvertinus, kad šiemet minimas Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos 100-metis. Praėjusią savaitę buvo priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo šimtmečio“, pabrėžiant įsipareigojimą saugoti ir puoselėti lietuviškąsias parlamentarizmo tradicijas bei jų raidos istorinį atminimą, pabrėžiant Steigiamojo Seimo reikšmę ir atkreipiant dėmesį į jame dirbusias asmenybes. Aleksandras Stulginskis
Numatoma, kad kandidatus apdovanoti Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medaliu vertintų Seimo pirmininkas. Apdovanojimas būtų skiriamas Seimo valdybos sprendimu.
Tas pats asmuo apdovanojimu galėtų būti pagerbtas tik vieną kartą.
Seimo valdyba, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medalio už demokratijos plėtrą nuostatais, dėl apdovanojimo spręs artimiausiame posėdyje.
O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?
Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.
Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?
Senjoras. Slaptai.lt nuotr.
Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.
NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?
O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.
Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.
Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.
Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?
Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.
Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.
Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.
Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.
Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!
Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.
Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.
Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.
Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.
Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.
Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai – yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?
Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.
Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu).
Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.
Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.
Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?
Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.
Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad šiuo metu opozicijos lyderio pareigas einančio konservatorių pirmininko Gabrieliaus Landsbergio užuominos apie galimybę valstybėje įvesti nepaprastąją padėtį neturi pagrindo. Pasak jo, tai tik priemonė, kurios G. Landsbergis griebėsi savo matomumui didinti.
R. Karbauskis savo socialinio tinklo „Facebook“ įraše pateikė aiškinimą, kodėl, jo nuomone, siūlymas įvesti nepaprastąją padėtį yra netinkamas. Jo teigimu, nepaprastoji padėtis gali būti įvedama tik esant tam tikroms sąlygoms. O tokių, akcentuoja R. Karbauskis, šiuo metu nėra.
„Nepaprastoji padėtis pagal įstatymą gali būti įvedama tik tada, kai yra šios sąlygos: dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės kyla grėsmė Lietuvos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus kitų, mažiau žmogaus teises ribojančių, priemonių. Būdami dėkingi visuomenei už susiklausymą, rimtį ir rūpinimąsi silpniausiais jos nariais, galime konstatuoti, kad tokių sąlygų paskelbti nepaprastajai padėčiai, kurios ima reikalauti opozicija, nėra“, – feisbuke rašo „valstiečių“ lyderis.
„Antra, nesant nepaprastosios padėties sąlygų, jos įvedimas lemtų, kad žmogaus teisės imamos riboti be jokio pagrindo: nepaprastoji padėtis reikštų, kad laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose“, – pridūrė R. Karbauskis.
Politiko teigimu, įvedus nepaprastąją padėtį, būtų varžomas žmogaus privatus gyvenimas, leidžiant kontroliuoti asmens susirašinėjimus ir pokalbius telefonu, neužtikrinamas būsto neliečiamumas, ribojama žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus. Galiausiai, pridūrė jis, būtų ribojama piliečių teisė burtis į partijas ir asociacijas, įvedama komendanto valanda. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Tai milžiniški teisių ir laisvių apribojimai, kurių įvedimas be pagrindo – t. y. be grėsmės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai – ir net neišnaudojus kitų ekstremalios situacijos suteiktų priemonių, ne tik kad teisiškai neįmanomas, bet demokratinėje visuomenėje – ir nepriimtinas diktatūros pavyzdys. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga tam nepritaria. Nerasdami nei teisinio, nei loginio tokių opozicijos reikalavimų paaiškinimo, kviečiame atsisakyti pigaus politikavimo, politiniu prioritetu padarant konstruktyvų, o ne destruktyvų, elgesį bei bendrą darbą užtikrinant Lietuvos žmonių gerovę ir interesus“, – rašo R. Karbauskis.
Pateikęs argumentus, R. Karbauskis kelia klausimą – kodėl G. Landsbergis užsiminė apie tokią idėją.
Senoviškas pabūklas. Slaptai.lt nuotr.
„Paklauskime savęs, kodėl nepaprastosios padėties įvedimo, nors tam nėra teisinio pagrindo, nori opozicijos lyderis konservatorius G. Landsbergis ir dėl to kreipiasi būtent į Seimo valdybą, kur V. Pranckiečiui „padedant“ opozicija turi daugumą? Ar ne dėl to, kad siekia turėti specialiąją komisiją Seime, kurios galimybę numato nepaprastosios padėties įstatymas ir kurią jis galėtų panaudoti kalboms, politikavimui ir savo asmeniniam matomumui didinti? Visi suprantame, kad Vyriausybės darbas tokiu atveju būtų paralyžiuotas, – užsivėlus diskusijoms Seime, supolitizavus kovą su pandemija, operatyvus sprendimų priėmimas žlugtų, o dėl to nukentėtų žmonės. Tokio scenarijaus Lietuvai tikrai nereikia!“ – rašo politikas.
Antradienį Seimo valdybos posėdyje opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis suabejojo, ar Vyriausybė, paskelbdama karantiną, neviršijo savo įgaliojimų, pavyzdžiui, dėl asmens teisių, verslo suvaržymo. Politikas pasiūlė atsiklausti teisininkų ir padiskutuoti Seimui, ar apskritai nereikėtų skelbti nepaprastosios padėties valstybėje.
Planuojama, kad, gavus teisininkų išvadas, apie tai bus kalbama Seimo valdybos posėdyje, o prireikus, gali būti inicijuojamas ir Seimo plenarinis posėdis.
Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Siekdami apginti viešąjį interesą ir pamatines žmogaus teises, apsaugoti žvalgybos institucijas ir pareigūnus nuo neteisėto poveikio Seimo nariaiVytautas Bakas ir Povilas Urbšys kategoriškai pareiškia, kad yra pasirengę nekelti savo kandidatūrų 2020 m. Seimo rinkimuose, jei bus įgyvendintos jų keliamos su parlamentiniu tyrimu susijusios sąlygos.
Parlamentarai reikalauja, kad Seime būtų sudaryta tyrimo komisija, į kurią jie bus įtraukti ir būtų atliktas parlamentinis tyrimas, o tyrimo komisijos darbas bus organizuojamas laikantis viešumo ir skaidrumo principų.
Parlamentarai kelia sąlygą, kad tyrimą atliktų ne Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, o iš Seimo narių sudaryta komisija.
P. Urbšys ir V. Bakas norėtų, kad tarp komisijos narių nebūtų Seimo narių, kurie asmeniškai išreiškė išankstines neigiamas nuostatas pranešėjo ir pateiktos informacijos atžvilgiu. VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jie taip pat reikalauja, kad būtų užtikrintos saugumo garantijos pareigūnams, kurie liudytų komisijai, ir su jais nebus susidorota, nebus persekiojami jų šeimos nariai.
Seimo nariai V. Bakas ir P. Urbšys taip pat pranešė, kad parengė 22 klausimus Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriui Dariui Jauniškiui ir prašo į juos viešai atsakyti Seimo posėdyje.
„Klausimai parengti įvertinus VSD pranešėjo pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Valstybės saugumo departamento vadovai galimai darė neteisėtą poveikį šalies vidaus politiniams (rinkimų) procesams, galimai neteisėtai rinko informaciją apie kandidatus 2019 metų Prezidento rinkimuose ir jų aplinkas ir galimai neteisėtai ją panaudojo, taip pat galimai pažeidė žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo ir politinio neutralumo principus“,- sako parlamentarai. NSGK narys Vytautas Bakas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
P. Urbšio teigimu, viešojoje erdvėje VSD direktorius D. Jauniškis patvirtino, kad rinko informaciją apie kandidatus ir jų aplinkas, tad svarbu išsiaiškinti tokių veiksmų teisėtumą.
„Tuo pačiu aiškėja požymiai, kad siekiama užgniaužti situaciją, nuslėpti nuo visuomenės informaciją, susijusią su pamatiniais demokratijos principų pažeidimais. Tai kelia ne tik grėsmę, bet sukuria prielaidas nešvariems politiniams sandoriams įvykti“,- sako P. Urbšys.
V. Bako teigimu, atsakymai, kuriuos pateikė VSD direktorius viešojoje erdvėje, sukelia papildomų klausimų dėl VSD veiklos teisėtumo ir pranešėjo saugumo. Anot jo, yra požymių, kad siekiama spausti pranešėją, nuslėpti nuo visuomenės svarbią informaciją, kuri susijusi su galimai neskaidria ir neteisėta kai kurių politikų ir VSD pareigūnų veikla.
Pagal Seimo statutą Seimo sesijos metu kiekvieną antradienį, Vyriausybės pusvalandžio metu, į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus turi atsakyti valstybės institucijų vadovai, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, taip pat kiti valstybės institucijų vadovai.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas siūlo Susirinkimų įstatymo pataisas, kurios leistų žmonėms laisviau pareikšti savo pozicijas.
Įstatyme jis siūlo numatyti, kad susirinkimo organizatoriai laisva forma gali, bet neprivalo pranešti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių.
„Projekto parengimą paskatino siekis numatyti galimybę, bet ne privalomumą, susirinkimo, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių, organizatoriams laisva forma pranešti apie organizuojamą susirinkimą. Manytina, kad nedidelė žmonių grupė, laikydamasi viešosios tvarkos reikalavimų organizuodama taikų viešą susirinkimą, turėtų galimybę tai daryti lengviau, įgyvendindama savo teises ir laisves“, – sako A. Anušauskas.
Kovo 11-oji. Nesankcionuotos eitynės. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta, kad: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“
„Atsižvelgiant į tai, kad teisė rengti ir rinktis į taikius susibūrimus yra įtvirtinta ir Konstitucijoje, ir tarptautinės teisės aktuose, pažymėtina, kad piliečių siekis organizuoti taikius susirinkimus, nepažeidžiant pamatinių visuomenės vertybių, viešosios tvarkos ir kitų asmenų teisių, yra vienas iš pilietinio aktyvumo raiškos, o ir demokratijos veikimo principų. Tad įstatymo projekto tikslas yra leisti žmonėms laisviau pareikšti savo pozicijas, įstatymu įtvirtinant tai, kad apie susirinkimą, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių, organizatoriai gali pranešti, tačiau neprivalo“, – sako A. Anušauskas.
Įstatyme šiuo metu nurodyta, kad susirinkimo organizatoriai laisva forma praneša savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 žmonių.
Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Į prezidentą Gitaną Nausėdą ir kitus šalies vadovus kreipėsi dvylika žinomų mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų lyderių, ragindami stabdyti destruktyvias interesų grupių iniciatyvas, siekiant perbraižyti šalies vidaus teritorijų ribas.
Kreipimesi kviečiama imtis konkrečių veiksmų plėtojant demokratinę savivaldą. Konstatuojama, kad šalyje atsirado įtakingų interesų grupių, kurios nori perimti geriausias gretimų savivaldybių teritorijas, o visus neatsakingos „reformos“ kaštus, depresuojančias zonas ir problemas palikti kaimyninėms savivaldybėms bei centrinei valdžiai.
„Lietuvoje reikia tolygesnės regionų plėtros, didesnio pasitikėjimo savivalda, nediskriminavimo, realaus bendradarbiavimo tarp regiono savivaldybių, ir tai centrinė valdžia turėtų visapusiškai skatinti. Deja, vietoj to atsiranda jokiais duomenimis nepagrįsti, pažangia europine patirtimi neparemti siūlymai mechaniškai prijungti prie didmiesčių žiedines savivaldybes“, – sakoma kreipimesi.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis ragina šalies vadovus demokratinės savivaldos tobulinimo klausimą vertinti kaip prioritetinį nacionalinio lygmens uždavinį, kuris turėtų atsirasti visų centrinės valdžios grandžių darbotvarkėse. Ištuštėję Lietuvos miestai ir miesteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak VDU Viešojo administravimo katedros profesorės, dr. Aistės Lazauskienės, Lietuvoje yra turi 60 labai nevienodų savo išsivystymo lygiu ir dydžiais savivaldybių, todėl savivaldą būtina tobulinti, tačiau tai reikėtų daryti nacionaliniu lygmeniu, remiantis gerąja Europos praktika.
„Taip, Europos valstybėse vyksta savivaldybių jungimosi arba atsidalijimo procesai, tačiau pirmiausiai atliekami išsamūs ekonominiai paskaičiavimai, keletą metų diskutuojama su ekspertais, tariamasi su bendruomenėmis, kaip joms būtų geriau.
Pernai baigėme ne vienus metus trukusį mokslinį tyrimą apie Lietuvos savivaldybių bendradarbiavimą. Jo formas, galimybes ir vizijas analizavome įvairiais aspektais. Ir radome pavyzdžių, kai miestų savivaldybės, bendrai spręsdamos problemas su žiedinėmis, gražiai sutaria.
Pavyzdžiui, Kauno miestas ir rajonas bendradarbiauja dėl karinio paveldo išsaugojimo įkūrę viešąją įstaigą, Klaipėdos savivaldybės – dėl transporto sistemos tobulinimo ir plėtros, kai kuriuos bendruomenėms aktualius klausimus bendrai sprendžia ir Alytus bei Alytaus rajonas“, – priminė VDU Viešojo administravimo katedros profesorė dr. Aistė Lazauskienė.
Pasak vieno iš kreipimosi autorių, socialinių mokslų habil. dr. Gedimino Merkio, demokratinės savivaldos naikinimo tendencijos labiausiai pasireiškė Kauno miesto savivaldybės iniciatyvoje prisijungti 99 Kauno rajono gyvenvietes. Nors praėjusių metų pabaigoje socialinius protestus išprovokavę užmojai priblėso, bet ir toliau aktyviai vyksta rajono gyventojų diskriminavimas, šantažavimas, kuriamos dirbtinės kliūtys darniai teikti viešąsias paslaugas regiono mastu, keliama įtampa bendruomenėje.
Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mokslininkai atkreipia dėmesį į visuomenėje platinamus klaidinamus stereotipus apie žiedines savivaldybes, neva jos yra „sovietinis reliktas“, o jų gyventojai esą nepagrįstai naudojasi viešosiomis paslaugomis, gyvena kitų savivaldybių sąskaita, todėl tokias savivaldybes reikia naikinti. Anot prof. G. Merkio, priemiesčių savivaldybės brandžios demokratijos šalyse dažniausiai klesti ir nekelia jokių problemų nė vienai valstybei, jos vidaus teritorijų darniai plėtrai bei demokratinei savivaldai. Pasak jo, sociologai šiam fenomenui apibūdinti naudoja mokslinį terminą – metaforą – „lašinių diržas“.
„Šešios mūsų šalies žiedinės savivaldybės yra optimalaus dydžio, daugelio jų socialiniai ekonominiai rodikliai, ypač Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus rajonų, – vieni geriausių šalyje. Skirtingai nuo kitų savivaldybių, čia stabiliai daugėja gyventojų, gerėja gyvenimo kokybė. Dabar aiškėja, kad klaidinamų stereotipų platinimas buvo tik parengiamasis etapas psichologiškai ir politiškai išpurenant dirvą prieš žiedines savivaldybes nukreiptiems destruktyviems veiksmams“, – tvirtina profesorius. Jis taip pat pabrėžia, kad savivaldybių veikla negali būti vykdoma pagal verslo modelį, nes verslas remiasi naudos siekimu siaurai interesų grupei, o vietos savivalda siekia viešojo gėrio visiems
„Demokratinėje Europoje savivalda veikia ne konkurencijos, bet pasitikėjimo, bendradarbiavimo, partnerystės, išteklių konsolidavimo, solidarumo pagrindais, ir niekam į galvą nešauna mintis aneksuoti kaimynų teritorijas“, – pažymėjo sociologas. Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Šalies vadovams adresuotame mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų lyderių kreipimesi „Dėl žiedinių savivaldybių vaidmens ir perspektyvų plėtojant demokratinę savivaldą“, pabrėžiama, kad „svarbu užtikrinti, jog savivaldos tobulinimas vyktų pagal Konstituciją ir Europos vietos savivaldos chartiją, kad nebūtų paniekinami atsakingo ir duomenimis grįsto viešojo valdymo principai, kad būtų laikomasi demokratinių ir teisinių procedūrų, kad būtų girdimas ir mažų bendruomenių, „mažo žmogaus“ balsas, kad nebūtų diskriminacijos, kad būtų palikta pakankamai laiko viešiems demokratiniams debatams ir alternatyvoms svarstyti“.
Kreipimąsi, be jau minėtų profesorių pasirašė ir Arvydas Janulaitis, akademikas, prof., habil.dr., taip pat Gintautas Mažeikis, VDU Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas, filosofijos profesorius, Vilma Atkočiūnienė, VDU Žemės ūkio akademijos profesorė, Leonas Milčius, Kovo 11-osios akto signataras, Eglė Juozapavičienė, Kauno rajono bendruomeninių organizacijų sąjungos pirmininkė, Genutė Staliūnienė, Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė, Sigitas Vaitkevičius, socialinių mokslų dr., Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas, VDU filosofas dr. Kasparas Pocius ir Kauno technologijos universiteto docentas, ekonomikos mokslų dr. Gintautas Labanauskas.
Politologė Ligita Šarkutė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Atlikto Europos socialinio tyrimo rezultatai skelbia, kad Lietuvos respondentai ganėtinai pesimistiškai nusiteikę demokratijos veikimu, nors pasitikėjimas demokratija pasibaigus krizei pakilo. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės Ligitos Šarkutės teigimu, demokratijos veikimą šalyje palankiau vertina jauni, aukštesnį išsilavinimą turintys bei didesnes pajamas gaunantys respondentai.
Pasak L. Šarkutės, atliktos apklausos duomenys rodo, kad 2009 metais daugiau nei pusė apklaustųjų itin prastai įvertino demokratijos veikimą šalyje.
„Tai yra prasčiausias rezultatas per visą Europos socialinio tyrimo įgyvendinimo Lietuvoje istoriją. Tokį didelį nepasitenkinimą demokratijos veikimu, visų pirma, galima sieti su to meto pasauline finansų krize“, – atsiųstame komentare spaudai teigė L. Šarkutė.
Pasak VDU docentės, dvejais metais vėliau vykdytos apklausos duomenys parodė, kad prasčiausiai balais vertinusiųjų demokratijos veikimą sumažėjo tik vos daugiau nei penkiais procentais. Šokis – Vinco Kudirkos aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
„2013 m. jau turime daug geresnę situaciją – apskritai tik ketvirtadalis respondentų buvo nepatenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje. Tai yra geriausias rezultatas per visą Europos socialinio tyrimo įgyvendinimo Lietuvoje laikotarpį. Atitinkamai tais metais užfiksuota ir daugiausiai respondentų, demokratijos veikimą šalyje įvertinusių aukščiausiais balais, – tokių respondentų buvo beveik ketvirtadalis“, – akcentavo VDU docentė. Nepaisant to, pasak jos, 2015 m. nepatenkintų demokratijos veikimu šalyje procentas vėl padidėjo beveik dešimtadaliu.
Visgi L. Šarkutė pažymi, kad atlikta gyventojų apklausa parodė, jog 2017 m. demokratijos veikimo vertinimas vėl pagerėjo. Pasak VDU docentės, labai svarbu pastebėti, kad visose tyrimo bangose geriau demokratijos veikimą vertino jauni, aukštesnį išsilavinimą turintys, didesnes pajamas gaunantys respondentai.
Visgi, pasak L. Šarkutės, Lietuvos respondentai Europos šalių kontekste išlieka pesimistiškai demokratijos veikimu nusiteikusiųjų pusėje.
Šokis Katedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Palyginę Lietuvos gyventojų atsakymus apie demokratijos veikimą šalyje su kitų Europos socialiniame tyrime dalyvaujančių šalių respondentų atsakymais, galime konstatuoti, kad Lietuvoje pozityviausiai (7-10 balų) demokratijos veikimą šalyje vertinančių respondentų yra beveik dešimtadaliu mažiau nei visų tyrime dalyvaujančių šalių vidurkis, kuris gerokai viršija 30 proc. Taigi Lietuvos respondentai yra pesimistiškai demokratijos veikimu nusiteikusiųjų pusėje“, – tyrimo rezultatus apibendrino L. Šarkutė.
Pranešime spaudai pažymima, kad Lietuva prie Europos socialinio tyrimo prisijungė 2009 m., t. y. prie ketvirtosios jo bangos, kurios vyksta kas dvejus metus. Turimi duomenys leidžia palyginti, kaip kito Lietuvos gyventojų nuomonė apie demokratijos veikimą šalyje per beveik dešimties metų laikotarpį. Kiekvienoje Europos socialinio tyrimo bangoje atlikta po reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kuriose buvo apklausta po daugiau nei 2000 respondentų (išskyrus penktąją, kurioje apklausta daugiau nei 1600 respondentų).
Politika. TSPMI vitrina. Slaptai.lt nuotr. Politologai nesutaria, kaip parlamento darbą paveiks Seimo rinkimų kartelės sumažinimas iki 3 procentų partijoms ir 5 procentų – koalicijoms. Vieni laikosi pozicijos, kad barjero mažinimas atneš į parlamentą chaosą ir fragmentaciją, kiti mano, kad žemesnė rinkimų kartelė leis atstovauti didesnę dalį rinkėjų ir paskatins pliuralizmą.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius kritikuoja parlamento sprendimą mažinti Seimo rinkimų kartelę, nes jis yra įsitikinęs, kad tai pakenks institucijos stabilumui.
„Pritariu požiūriui, kad bet koks kartelės mažinimas prideda daugiau chaoso ir mažiau stabilumo. Lietuvos partinės sistemos vis gilėjanti problema yra fragmentacija ir susiskaldymas, o barjero žeminimas tik gilina šią problemą. Net su dabartiniu barjeru matome, kad į Seimą papuola daug marginalių, destruktyvių politikų, tai nuleidus kartelę bus dar blogiau“, – Eltai sakė V. Valentinavičius.
Politologas teigia nepritariantis ir prezidento Gitano Nausėdos nuomonei, kad rinkimų kartelės mažinimas iki 4 proc. būtų tinkamesnis sprendimas.
„Prezidentas kažkodėl mano, kad 4 proc. yra gerai, o 3 proc. – jau blogai. Mano galva, bet koks procentų mažinimas blogina padėtį ir manyčiau, kad prezidentas turėtų vetuoti 3 proc., bet jeigu Seimo nariai grįžtų prie 4 proc. varianto, prezidentas turėtų vetuoti ir jį“, – savo nuomone dalinosi V. Valentinavičius.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Atstovavimas pats savaime nėra vertybė. (…) Kokybiško atstovavimo esmė, kad būtų atstovaujama žmonėms, kurie yra pasiruošę suprasti, kaip valdoma visuomenė“, – kalbėjo politologas, akcentuodamas, kad rinkimų kartelės funkcija yra parodyti, jog politikas geba atstovauti reikšmingesniam skaičiui žmonių.
Pasak jo, kartelės mažinimo iniciatoriai rėmėsi nusistovėjusių demokratijų pavyzdžiais, kur kartelė labai minimali arba jos visai nėra – tai esą nesąžininga. Politologas teigia, kad nusistovėjusios demokratijos valstybėse partinė sistema yra stipri, todėl joms marginalių partijų problema ne tokia aktuali.
„Argumentavimas Skandinavija ir kitomis nusistovėjusios demokratijos valstybėmis yra nesąžiningas. Jiems tie barjerai nereikalingi paprasčiausiai dėl to, kad partinė sistema yra stipri“, – akcentavo V. Valentinavičius.
Anot MRU docento, valdančiųjų manipuliavimas procentais turi aiškų tikslą – artėjančiuose Seimo rinkimuose padėti į parlamentą patekti savo draugams.
„Negalima šiuo atveju lyginti Švedijos partinės sistemos ir Lietuvos. Tai yra labai skirtingi dalykai ir švedų pavyzdys visiškai nepateisina demagogiško manipuliavimo procentais, apie kurį kalba valdantieji. Valdančiųjų motyvas yra labai paprastas, kažkaip „už ausų“ įtempti į Seimą savo draugus: Gediminą Kirkilą, Juozą Bernatonį, kurie normaliomis sąlygomis į kitą Seimą nebeturėtų pakliūti“, – kalbėjo politologas.
Visgi V. Valentinavičius neatmeta ir galimybės, kad krentant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos rezultatams „valstiečiai“, mažindami Seimo rinkimų kartelę, užsitikrina ir sau vietas parlamente.
„Manau, kad sąmoningai ar ne, valstiečiai ir sau taisosi lengvesnį kelią į Seimą, nes pagal paskutines apklausas, kai krenta valstiečių reitingas, atėjus rinkimams jiems bus problema įveikti 5 proc. barjerą. Vadinasi, Karbauskis rūpinasi ne tik G. Kirkilu ir J. Bernatoniu, bet ir savimi“, – svarstė V. Valentinavičius.
Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius sako nematantis grėsmės, kuri kiltų nuleidus rinkimų kartelę. Anot A. Krupavičiaus, vienas iš požymių, padedantis nuspręsti, ar rinkimų barjeras yra tinkamas, yra procentas, kiek visuomenės balsų nedalyvauja mandatų paskirstyme. VDU profesoriaus pateiktais duomenimis: esant 5 ir 7 proc. rinkimų į Seimą kartelei, mandatų dalinime nedalyvauja 19 proc. rinkėjų, esant 4 ir 6 proc. kartelei – 15,26 proc. asmenų, o egzistuojant 3 ir 5 proc. barjerui sprendimo teisę praranda vos 9,94 proc. rinkimų dalyvių.
VDU profesorius mano, kad Karbauskio teiginys, jog po rinkimų kartelės sumažinimo bus daugiau demokratijos, turi pagrindo.
„Karbauskio argumentai, kad bus daugiau demokratijos, jog kiekvienas balsas bus svarbesnis negu yra dabar, turi tam tikrą pagrindą. Bet yra kita medalio pusė, kad partijų skaičius, kurios bus atstovaujamos parlamente, truputį išaugs. 3 ir 5 proc. rinkimų kartelė reiškia, kad prie dabar vidutiniškai esančių 6 partijų (parlamente. – ELTA) prisidėtų maždaug dvi partijos“, – Eltai teigė politologas.
Visgi, pasak A. Krupavičiaus, Lietuvoje parlamentinių partijų skaičius yra nuosaikus, todėl tikėtis didesnių pokyčių Seimo darbe – neverta.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Danijoje šiuo metu parlamente yra 14 partijų, Olandijoje – 13, Suomijoje – 9, Švedijoje – 8. Lietuva pagal partijų skaičių parlamente tikrai nesiskiria. Mes turime gana nuosaikų partijų skaičių ir jeigu išvestume vidurkį, kiek partijų patenka (į Seimą. – ELTA) per proporcinę rinkimų dalį, matytume, kad jų yra vidutiniškai 6“, – kalbėjo A. Krupavičius.
Anot politologo, vienintelis galimas neigiamas poveikis dėl rinkimų kartelės sumažinimo yra Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų skaičiaus išaugimas. Tai, pasak jo, gali lemti šiek tiek didesnę fragmentaciją, kuri, akcentuoja jis, veikiausiai būtų laikina.
„Artimiausiems rinkimams 3-5 proc. kartelė turėtų vieną neigiamą poveikį, kad didelei daliai mažų partijų atrodytų, jog ta kartelė yra lengvai peržengiama. 2020 metų rinkimuose labai tikėtina, kad partijų skaičius, kurios dalyvauja rinkimuose, išaugs ir tuomet turėsime šiek tiek didesnę fragmentaciją negu įprastai. Bet po 2020 metų rinkimų viskas sugrįš į savo ribas ir matysime tas pačias ilgalaikes tendencijas“, – savo įžvalgomis dalinosi VDU profesorius.
Apibendrindamas A. Krupavičius teigė, kad dramatizuoti dėl rinkimų kartelės mažinimo tikrai neverta, priešingai, Seime nuo šiol bus didesnis pliuralizmas.
„Dramos tikrai nėra, dėl kartelės sumažinimo jokia katastrofa Lietuvos nelaukia. Priešingai, tam tikras didesnis pliuralizmas tikrai bus“, – prognozavo politologas.
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II oficialiai pritarė pasiūlymui laikinai – nuo rugsėjo 9-12 d. d. iki spalio 14 d. – suspenduoti parlamento darbą. Tai trečiadienį pranešė televizijos kanalas „Sky News“, paskelbdamas Slaptosios tarybos, kuriai priklauso ir monarchės patarėjai, pareiškimą.
Pagal dokumentą, Elžbieta II sutiko, kad būtų padaryta parlamento posėdžių pertrauka, kuri turi prasidėti ne anksčiau kaip rugsėjo 9 d. ir ne vėliau kaip rugsėjo 12 d. ir trukti iki spalio 14 d.
Suspenduoti Bendruomenių Rūmų darbą nuo rugsėjo antrosios savaitės iki spalio 14 d. trečiadienį pasiūlė Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas.
Pasak kanalo šaltinių, parlamento darbo sustabdymas padės premjerui realizuoti jo vidaus politikos darbotvarkę.
Didžiosios Britanijos premjeras B. Johnsonas trečiadienį pareiškė, kad parlamento veiklos įšaldymas bus pratęstas iki spalio 14 d., kai iki „Brexito“ termino bus likusios vos dvi savaitės.
Tradiciškai parlamento darbas būna sustabdytas tol, kol vyksta kasmetiniai pagrindinių trijų partijų suvažiavimai. Paskutinis iš jų – konservatorių suvažiavimas – turėtų pasibaigti spalio 2 d. Šiemet parlamentarai į darbus sugrįš vėliau, nes įšaldymo laikotarpį vyriausybė nori pratęsti iki spalio 14 d.
Tai reiškia, kad parlamentarai vargu ar turės laiko priimti įstatymus, kurie neleistų premjerui spalio 31 d. išvesti šalies iš ES be susitarimo.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad per pastarąjį mėnesį sumažėjo patenkintų demokratijos veikimu Lietuvoje. Lyginant su gegužės mėnesiu, birželį tokių buvo 4 proc. mažiau – 45 proc. (buvo 49 proc.) patenkinti, 44 proc. (41 proc.) nepatenkinti.
Lyginant su respondentų atsakymais prieš metus, 2018 metų birželį, nepatenkintų demokratijos veikimu sumažėjo 8 procentiniais punktais – buvo 52 proc., o patenkintų padidėjo 6 proc. – buvo 39 proc.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 14-28 dienomis atliktos apklausos duomenimis, tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, dažniau patenkinti jaunesni nei 50 metų žmonės, miestų gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (per 1200 eurų), vadovai, specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, dirbantys valstybiniame sektoriuje, dešiniųjų pažiūrų gyventojai.
Daugiau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantys kaime, respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu, darbininkai ir ūkininkai bei bedarbiai ir namų šeimininkės, lenkų ir rusų tautybių gyventojai, kairiųjų pažiūrų gyventojai.
Kaip parodė birželio mėnesį po rinkimų vykusi apklausa, gyventojai, kurie atėjo į rinkimus gegužės 26 d. yra patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje (51 proc. patenkinti ir 40 proc. nepatenkinti). Ir atvirkščiai, gyventojai, kurie nedalyvavo pastaruosiuose rinkimuose, yra labiau nepatenkinti (52 proc.) tuo, kaip veikia demokratija, nei patenkinti (33 proc.).
Demokratijos veikimu šalyje daugiau yra patenkinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (59 proc. patenkinti), Liberalų sąjūdžio (57 proc.) bei Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (55 proc.) rinkėjai, o labiausiai nepatenkinti yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (66 proc. nepatenkinti) ir Darbo partijos (64 proc.) rinkėjai.
Tyrimo metu apklaustas 1021 Lietuvos gyventojas (nuo 18 metų ir vyresni), apklausa vyko 113 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
A. Lukašenka: demokratijos Baltarusijoje ne mažiau nei Rusijoje ar Vakaruose. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijoje demokratijos ne mažiau nei kitose šalyse, kaip Rusija ar Vakarų valstybės, teigia nuo 1994-ųjų šalį valdantis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka.
„Demokratijos ir laisvės Baltarusijoje nė trupučio ne mažiau nei Rusijoje ar Vakaruose. Gali būti, kad mes griežčiau reikalaujame tvarkos, nes mes nesame tokie turtingi kaip Rusija. Rusija gali padaryti klaidą, bet didžiuliai turtai leidžia tą klaidą greitai ištaisyti“, – pareiškė Baltarusijos lyderis.
Pasak A. Lukašenkos, kritikuojant Baltarusiją dėl demokratijos stokos, privalu atsižvelgti ir į sunkią baltarusių padėtį.
„Mus kartais pakritikuoja dėl įvairių dalykų: tai mažai demokratijos, tai daug, tai mažai žmogaus teisių. Jūs, mus kritikuodami, neužmirškite mūsų patirties, nes jums tam tikra prasme reikės sugrįžti prie mūsų patirčių tam, kad išsaugotumėte taiką ir stabilumą savo šalyse. Valstybėms svarbiausia stabilumas, o teisė turi būti skirta tam, kad nebūtų chaoso“, – susitikime su Konstitucinio teismo atstovais kalbėjo A. Lukašenka. Jo teigimu, po SSRS griūties Baltarusijoje teisėtvarkos sistema buvo skirta sustiprinti valdžios vertikalę.
„Mane pradėjo mokyti demokratijos ir žmogaus teisių. Alkanoje šalyje svarbiausia teisė buvo pamaitinti ir aprengti žmones. Demokratijai reikia laiko, šturmu nieko nepaimsi“, – sakė A. Lukašenka, kaip sudėtingo kelio demokratijos link pavyzdį pateikdamas Ukrainą.
A. Lukašenka taip pat pabrėžė, kad šalies Konstitucija buvo kuriama remiantis kitų šalių patirtimi, todėl ji esą negali būti nedemokratiška.
„Kaip buvęs parlamento narys, prisidėjęs prie Konstitucijos kūrimo dar iki prezidentavimo pradžios, galiu pasakyti, kad mes atidžiai išsistudijavome visų pasaulio šalių Konstitucijas. Inovacijų mūsų Konstitucijoje nėra.
Paėmėme kai ką tinkamo iš mūsų praeities (SSRS), bet visai nedaug. Visa kita – iš kitų šalių“, – pažymėjo Baltarusijos lyderis. Pasak jo, kalbama ne tik apie perimtą buvusių SSRS šalių patirtį, bet ir demokratijos tradiciją turinčių šalių Konstitucijas.
„Kritikuodami mus, jūs kartais pasižiūrėkite į Konstitucijas šalių, iš kurių mes mokėmės. Kurdami teisinę sistemą mes pirmiausia atsižvelgėme į tas realijas, kurios pas mus vyravo“, – teigė Baltarusijos prezidentas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio pareiškimai, esą nelaimėję Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų trauksis į opoziciją, yra desperacijos ir baimės požymiai. Jis taip pat klaida vadina pasisakymus, kad neva yra faktinis šalies vadovas, – sako, su prezidente Dalia Grybauskaite pasikalba retai, o su kandidate į prezidentus Ingrida Šimonyte bekalbėjęs vos kartą.
„Kodėl juos taip gąsdina perspektyva, kad jie negali nelaimėti rinkimų? Kodėl? Kokia čia tragedija? Mes ne vieną kartą tą pergyvenome, demokratija turi savus dėsnius. Vieni mokosi iš kitų klaidų, užleidžia vairą kitiems, laikinai, o tie, kurie svajoja, kad valdys amžinai, – klysta. Bet iš tos svajonės kyla ir tokios paniškos baimės, – kas bus, jeigu aš nebūsiu valdžioje? Siaubas. O kodėl siaubas? Ir dabar žmonių reakcija labai paprasta, sako: na ir kas? Tegu pasitraukia ir tegu mokosi, gal vėl sugrįš protingesni“, – Eltai teigė V. Landsbergis.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų garbės pirmininkas taip pat sako, kad „valstiečių“ lyderio teiginiai išduoda baimę būti opozicijoje.
„Pusiau blefuoja, pusiau išsiduoda, kad labai bijo. Neįsivaizduoja savęs opozicijoje. Štai kur yra klaida ir politiką kaustanti baimė – kaip galima nebūti valdžioje? Komunistai sirgo tuo pačiu. Ir kai Sąjūdis parėmė valdžią, tai buvo ir tokių, kurie skelbia, kad tai yra didžioji tragedija. Ir Arvydas Juozaitis sakė, kad tai yra istorinė klaida, ir Vladimiras Putinas sako, kad Sovietų sąjungos išnykimas yra didžioji nelaimė. Kieno nelaimė? Pasaulis gyvena toliau“, – komentavo V. Landsbergis.
Jis taip pat paneigė jo atžvilgiu išsakytus teiginius, esą jis yra faktinis šalies vadovas. V. Landsbergio teigimu, tai yra netiesa, galbūt tyčinė propaganda, siekianti nuteikti žmones. Tiesa, jis prisipažino, kad bendrauja tiek su D. Grybauskaite, tiek su I. Šimonyte.
„Tokie teiginiai yra klaida. Labai retai (kalbasi su D. Grybauskaite. – ELTA). Ir nematau, kad mano kokios mintys turėtų didelės įtakos. (…) Vieną kartą esu su I. Šimonyte kalbėjęs, su Gitanu Nausėda – nė vieno karto. Taip, kad čia yra plepalas“, – sakė V. Landsbergis.
Kandidatė į prezidentus I. Šimonytė Eltai paantrino profesoriaus teiginius, – nepaisant to, kad sutinka V. Landsbergį įvairiuose renginiuose, sakosi nebeprisimenanti, „kada paskutinįsyk kalbėjo apie politines aktualijas“.
