Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl sostinės centre esančio rašytojo Petro Cvirkos paminklo nukėlimo, meras Remigijus Šimašius teigė, kad toks Tarybos sprendimas nebuvo netikėtas. Jis akcentavo, kad buvo nuspręsta ne dėl paminklo griovimo, kaip sako kai kurie kiti politikai, o dėl paminklo perkėlimo į kitą vietą.
„Džiaugiuosi, kad toks sprendimas yra. Politinė pozicija: labai oriai ir dalykiškai. Ne apie kažkokį griovimą kalbama, o apie perkėlimą į kitą vietą, greičiausiai Nacionalinį muziejų Vilniuje“, – Eltai po balsavimo Taryboje sakė R. Šimašius.
Meras pabrėžė, kad šis sprendimas nereiškia, jog bus galima pakeisti Naujamiestyje esančio skvero, kuriame dar stovi paminklas, paskirtį.
„Aišku, kad skveras lieka, kaip skveras su esama struktūra, tik labai svarbu jį pritaikyti individualių poreikių žmonėms“, – tikino jis.
Vertindamas koalicijos partnerių mintį, kad sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą yra pergalė atkuriant istorinį teisingumą, R. Šimašius pabrėžė, kad jis Vilniaus erdvių desovietizaciją supranta pirmiausiai kaip šių vietų atnaujinimą.
„Istorinis teisingumas yra skambus žodis. Tiesą sakant, ir nacionalinėje valdžioje, ir pas mus koalicijos nuostatose yra apie viešų erdvių desovietizavimą, bet man asmeniškai viešų erdvių desovietizavimas, visų pirma, yra apie sovietinio planavimo tipo naujų rajonų pertvarkymą taip, kad jie atitiktų šiuolaikinius poreikius“, – aiškino Vilniaus meras. Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau jis pabrėžė, kad, jam vadovaujant sostinei, buvo nukeltos ir sovietinės Žaliojo tilto skulptūros, o P. Cvirkos paminklą nukelti taip pat reikėjo jau anksčiau.
„Paties paminklo buvimas, aišku, žeidžia jausmus tų, kurie nukentėjo, o nukentėjo visa Lietuva. Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti“, – mano R. Šimašius.
ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.
„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.
Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.
Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.
Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.
Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…
I pabambėjimas
Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.
Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.
Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.
Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…
Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.
II pabambėjimas
Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.
Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.
Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.
Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?
III pabambėjimas
Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.
Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…
Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.
Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.
Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…
Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…
Dar vienas galutinas ir visai neskundžiamas sprendimas patvirtino, kad Šatrijos nebuvo. Du dešimtmečius liustravę vieną moteriškę nepastebėjome, kad pati idėja seniai ir negrįžtamai žlugo.
Ją galutinai palaidojo ir karstą užkasė jo ekscelencija Valdas Adamkus, vetavęs dar praėjusios kadencijos Seimo priimtą Liustracijos įstatymo redakciją, kuri numatė realias galias ir finansavimo šaltinius komisijai bei teikė paskutinį šansą kažką realaus šioje srityje nuveikti.
