Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.

Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai –  ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.

Kyla klausimas – kas  vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin…  Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta,  todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys.  Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad  didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.

Ar tai ir yra  garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?

2021.02.04; 13:00

Ketvirtadienį, 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvių ceremonijos išvakarėse, susitikę prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sako, kad tai labai svarbi ir jautri proga dvišaliam susitikimui. Abiejų šalių vadovų teigimu, didvyriai neturėtų būti skirstomi pagal tautinę priklausomybę.
 
Jie – mūsų bendri didvyriai, tvirtina A. Duda ir G. Nausėda.
 
A. Dudos teigimu, džiugu, kad ceremonijoje dalyvaus ir baltarusiai, kurie vieną iš sukilimo dalyvių – Konstantiną Kalinauską laiko ir savo šalies didvyriu.
 
„Labai džiaugiuosi, kad baltarusiai laiko K. Kalinauską savo didvyriu. Mes visus juos laikome savo didvyriais, jie buvo bendri didvyriai. Labai sunku, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, atskirti, kas buvo kieno didvyriai“, – po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje sakė Lenkijos prezidentas.
 
Kartu A. Duda prisiminė ir rašytoją Adomą Mickevičių, kuris savo svarbiausiame kūrinyje rašė žodžius „Lietuva, mano tėvyne“ lenkiškai.
 
„Galima būtų diskutuoti, kieno jis poetas – lenkų ar lietuvių. Nėra tokios diskusijos. Tai buvo mūsų bendras poetas ir mes žiūrime į tuos sukilimo didvyrius bendrai. Labai džiaugiuosi tuo, kad Baltarusijos valdžios atstovai bus šioje eisenoje. Tai yra mūsų bendrijos ženklas“, – konstatavo A. Duda.
 
Jam antrino ir Lietuvos vadovas G. Nausėda, pabrėžęs, kad svarbiausia vertinti ne didvyrių tautybę, o jų tikslą – kovą už laisvę.
„Šioje vietoje mums nereikia skirstyti didvyrių pagal priklausomybę vienai ar kitai tautai, o suprasti, kad svarbiausia jų kova buvo kova už laisvę. Kova už laisvę vienija visas tautas ir daro jas giminingas, nes tai turbūt yra stipriausias instinktas, stipriausia vertybė, kurią tautos gali turėti“, – teigė G. Nausėda.
 
Tai jau antrasis Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimas. A. Duda su pirmąja ponia Agata Kornhauser-Duda penktadienį dalyvaus oficialioje iškilmingoje 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvių ceremonijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 04:52

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėja Helovinas. Vaiduokliškai baugus, paslaptingas, „pašėlęs“ Helovinas… Jau esame infekuoti juo ir mes. Helovino atributika jau puošiamos ir mūsų parduotuvių vitrinos. Darganotas ruduo – reikia „šventės“, kad lietuviai nebūtų tokie surūgę paskutiniams lapams nuo medžių nukritus.

Prisimenate Algirdo Kaušpėdo topinę dainą? Zombiai atrieda atidunda…

Tiesą sakant, Heloviną šiemet mes pradėjome švęsti labai anksti – kone nuo pavasario. Kaukių ir kaukolių fiestoje išradingiausiai pasirodė mūsų politikai. Vien ko vertas Seimo Pirmininko V. Pranckiečio numeris. Ilgai jo kaukolę pažastyje nešiojosi Kultūros komiteto Pirmininkas R. Karbauskis.  Kol prieš pat Heloviną jo entuziazmas ėmė ir išblėso: nemirusių nėra ko ir prisiminti.

O čia dar netikėtai driokstelėjo – užsidegė Alytaus padangų perdirbimo fabrikas ir padangę perskrodė helovinininio deglo pragariška šviesa bei pragariški dūmai.

Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gaisravietėje Alytuje. N. Cesiulio „Facebook” nuotr.

Ir čia staiga tose pragaro liepsnose pasirodė, kad helovininiai politikai nebežiną ką daryti. Vienas, stambiausias, Japonijoje atlikinėjo istorinę misiją – dalyvavo šios paslaptingos Rytų šalies imperatoriaus prisaikdinime, kiti čia, Lietuvoje, tris dienas suko galvą, kaip nuvykus Alytun.

Karbauskis stoiškai žemaitiškai tylėjo.

Premjeras serga, pateisinama.

Vienas Alytaus meras Cesiulis stojo ginti Dzūkijos žemės nuo pragaro liepsnų. Ir tapo šių dienų tikruoju didvyriu. Ugniagesiai, kiti gelbėtojai taip pat tapo didvyriais, ir tai, tikėkimės, bus deramai įvertinta.

Vakar iš televizoriaus ekrano stebėjau televizinį forumą, kuriame dalyvavo aukšti valdininkai ir politikai (buvę ir esami). Jie aptarinėjo gaisrą Alytuje ir jo pasekmes, dėliojo dėliones, kaip išmokti panašias pamokas.

Labiausiai įsiminė tokie žodžių junginiai: šiame procese sąveikavo, ieškojo sąveikos taškų, vykdė koordinuotą proceso valdymą, etc.

Skurdi kalba, skurdus ir darbas.

Šiaip jau, nuo seno, esame įpratę, kad mokomasi mokyklose: vidurinėse, pagalbinėse, gimnazijose… Bet mados keičiasi – dabar net į Seimą einama tik pasimokyti. Mokėsi gi ir Valinskienė, ir Valinskas, ir tūla Baukutė su Antanu…

Ar išmoko? Kažin… Nebent E. Masiulis, iš tos senesnės, labiau įgudusios kartos…

Bet ir tas dabar tyli kaip žuvis vandenyje.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Kai kurie garsūs užsienio politologai ir analitikai kone unisonu kalba apie naują nūdienos politikos vektorių. Anot jų įžvalgų, jau dabar reikia ruoštis naujų politikos vadovėlių rašymui, mat iš esmės keičiasi tradicinės politinės vertybės. Ateina naujos politikų kartos, populistinės, komunikuojančios feisbukuose ir kalbančios tai, ką nori išgirsti dažniausiai visiškai neišrankus rinkėjas, taigi iš lempos. Tai jau matyti ir Rusijoje, ir Amerikoje, ir iš brexsitų negalinčioje išsivaduoti Europoje.

Ką gi, gal iš tikrųjų, kaip rašoma Mikaldos pranašysčių knygoje, artėja Pasaulio Pabaiga?

2019.10.29; 08:30

laisve
Laisvės statula Amerikoje

Žmonija visais amžiais svarstė, ieškodama atsakymo, kas yra gėris, ir kas yra blogis. Kur tos ribos, kai baigiasi gėris ir prasideda blogis. Paradoksalu – jos labiau buvo aiškios viduramžiais, riterių laikais, negu dabar, 21-ajame mokslinės pažangos, naujausių technologijų amžiuje. Amžiuje, kur žmogaus vis mažiau. Sielos žavesio – taip pat. Amžiuje, kuriame klesti vartotojiška „kultūra“ ir komformizmas, prisitaikėliškumas ir totalinės manipuliacijos recidyvas.

Tiesa galima manipuliuoti, netiesa – taip pat.

Praėjusią savaitę, tiesos pojūčio nepraradusi pasaulio dalis, gedėjo didžiavyrio, JAV senatoriaus Johno McCaino.

J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.

Jis mirė rugpjūčio 25 dieną būdamas 81 metų amžiaus, pralaimėjęs sunkią kovą su vėžiu. Jo garbei Kongresas suteikė jam galimybę būti pašarvotam JAV Kapitolijuje. Taip buvo parodyta išskirtinė pagarba žmogui, kurio visas gyvenimas buvo bekompromisė kova už tiesą ir teisingumą, prieš despotizmą ir merkalintiškumą.

Jo dukra pasakė paprastus, bet sakralius žodžius: susirinkome gedėti mirusios Amerikos didybės – tikro dalyko, o ne pigios retorikos žmonių, kurie niekada nepriartės prie tos aukos, kurią jis taip noriai aukojo. Ji kritikavo tuos, kurie gyveno komfortišką ir privilegijuotą gyvenimą, kol jis kentėjo ir tarnavo.

Be abejonės, šie žodžiai visų pirmiausia buvo taikyti dabartiniam JAV prezidentui D. Trampui.

J. McCainas daugiau kaip penkerius metus buvo karo belaisvis Vietname, vėliau, jau būdamas senatoriumi, nenuilstamai kovojo prieš autoritarinius režimus, aktyviai rėmė valstybes, siekusias iš jų išsilaisvinti.

Rusijos priešas numeris vienas. Taip visą savaitę jo mirtį komentavo Kremliaus propagandistai režimo valdomose medijose. Dažnai buvo aiškiai peržengiamos elementaraus padorumo ribos. „Apie mirusiuosius – arba gerai, arba tiesą“, – liejosi totalinės, ironija persmelktos neapykantos žodžiai, iš esmės iškraipant šį krikščionišką posakį, ciniškai iškraipant tiesą apie J. McCaino gyvenimą. Esą jis nebuvo joks didvyris, ugnimi degino Vietnamo žemę, o pakliuvęs į nelaisvę išdavė kovos draugus, buvo paranojiškas rusofobas ir spalvotojų revoliucijų Rusijos panosėse organizatorius.

Sovietinis lageris

Sutapimas – praėjusią savaitę Rusija neteko kelių savo „didvyrių“, tačiau civilizuotame pasaulyje niekas dėl to viešai nedžiūgavo.

Net vermachto kariai, prieš juos garbingai Antrajame pasauliniame kare kovojusius, rusus neretai pagerbdavo, nerodydami neapykantos.

Deja, Rusija, kaip jos elitas nuolat pabrėžia, yra išskirtinė civilizacija.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Dabartinė Rusija įvairiomis progomis ir be progų vis mėgsta pabrėžti, kaip ji sugrįžo prie amžinųjų krikščioniškųjų vertybių, kaip jas puoselėja, kaip kovoja prieš gėjus ir neoliberalizmą, ir tuo pačiu virkauja dėl sugriuvusios sovietų sąjungos, kuri tas krikščioniškas vertybes negailestingai persekiojo ir naikino.

Tačiau po panašiais pareiškimais paprasčiausiai slypi totali neapykanta laisvajam pasauliui ir jo tikrosioms  vertybėms.

nkvd
NKVD

Rusija turi savo „didvyrius“. Vis dažniau ir dažniau politinėje Rusijos avanscenoje iškyla „draugas“ Stalinas.

Rusijos ginklai. EPA – ELTA nuotr.

Jis grįžta, jo ilgimasi. Stalinas įvykdė industrializaciją, Stalinas laimėjo karą, Stalinas buvo visų tautų tėvas…

Valstybiniu lygiu organizuojamos gyventojų apklausos vis rodo, jog „draugo“ Stalino populiarumas tik auga…

O jo siurrealistinis pakaitalas jau aštuoniolika metų sėdi Kremliuje.

Apokaliptinis scenarijus: Rusija žengia labai pavojingu – karo kurstymo keliu. Rytų Ukrainos, Krymo okupacija, akivaizdus Europos Sąjungos valstybių vienybės skaldymas vis labiau turi kelti nerimą laisvajam pasauliui.

Gėris ir blogis visada šalia. Riba tarp jų, deja, vis plonėja.

2018.09.03; 06:40