Ketvirtadienį Švedijos užsienio reikalų ministerija pakomentavo situaciją dėl vieno iš Rusijos diplomatų, kuris įtariamas šnipinėjimu.

„Švedijos URM iškvietė Rusijos ambasadorių dėl vieno iš diplomatų veiklos. Ministerija šiuo klausimu glaudžiai bendradarbiauja su Švedijos saugumo tarnyba“, – pareiškė naujienų agentūrai „RIA Novosti“ Švedijos užsienio politikos žinybos atstovas.

Jis atsisakė suteikti išsamesnės informacijos.

Kaip anksčiau pranešė leidinys „Dagens Nyheter“, trečiadienį Švedijos URM iškvietė Rusijos ambasadorių Viktorą Tatarincevą ir pareikalavo, kad vienas iš diplomatų paliktų šalį. 

Pasak laikraščio šaltinio, Rusijos diplomatinės misijos atstovas susijęs su 46 metų amžiaus Švedijos piliečiu, kuris buvo sulaikytas vasario mėnesį, įtarus jį žvalgybos duomenų rinkimu Rusijai.

Gautomis žiniomis, įtariamasis neigia savo kaltę. Vyras, įtariamas neteisėta žvalgybine veikla prieš Švediją, buvo sulaikytas per susitikimą restorane Stokholmo centre. Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnų nuomone, jį užverbavo Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, dirbęs diplomatinėje priedangoje. Spėjama, kad sulaikytasis šnipinėjo bent jau nuo 2017 metų. Jeigu jo kaltė bus įrodyta, jam gresia nuo šešių mėnesių iki ketverių metų kalėjimo.

Vyras dirbo Švedijoje aukštųjų technologijų srityje su informacija, kuri, pasak SAPO atstovų, domina užsienio šalių žvalgybininkus. Kaip praneša leidinys „Dagens Nyheter“, jis turi keturis vaikus, gimė Švedijoje ir yra jos pilietis.

Švedijos URM atstovas Patricas Nilssonas patvirtino informaciją apie Rusijos ambasadoriaus V. Tatarincevo iškvietimą, bet nepatikslino, apie ką konkrečiai buvo kalbama susitikimo metu.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.15; 09:30

Tomas Kingtonas, Debora Heins / The Times

Italija perdavė Maskvai rusą Sergejų Pozdniakovą, kuris įtariamas šnipinėjęs Rusijos labui, pirkdamas slaptus duomenis iš portugalų agento.

Bendraujantį su portugalų agentu viename iš Romos barų rusą – agentą Italijos kontržvalgyba ir sučiupo, tuo pačiu įgydama ir „tiesioginius įkalčius“.

Taip rašo Tomas Kingtonas ir Debora Heins, „The Times korespondentai.

Šaltiniai Europos slaptosiose tarnybose  tvirtina, jog Sergejaus Pozdniakovo sulaikymas Kremliui – labai nemalonus įvykis. Dėl jo Maskva turėtų raudonuoti iš gėdos bei drebėti nuo įsūčio. Mat šis įtariamasis sulaikytas per patį Vakarų ir Rusijos konfrontacijos įkarštį, kada Rusija visais būdais stengiasi pasirodyti geresnė, nei esanti iš tiesų. Italams ir portugalams tai buvo sėkminga kontržvalgybų operacija. 

Italijos karabinieriai. Skubama į įvykio vietą.
Italijos karabinieriai. Skubama į įvykio vietą.

Remiantis teismo dokumentais, įtariamasis rusas jau sykį pirko NATO paslaptis iš to paties agento.

Esama įtarimų, jog S.Pozdniakovas – aukšto rango Rusijos žvalgybininkas iš SVR (Služba vnešnej razvedki). Manoma, kad jis į Italiją atvyko neturėdamas diplomatinės neliečiamybės statuso, ir tai buvo jo klaida.

Pinigų perdavimas tarnautojui už slaptos informacijos gavimą – neteisėtas elgesys. Dažniausiai už tokį nusikaltimą slaptosios informacijos medžiotojas išsiunčiamas iš šalies kaip nepageidaujamas asmuo. Išsinešdinti iš šalies, kurios teritorijoje neteisėtais būdais rinkti slaptieji duomenys, sulaikytasis privalo per 48 valandas.

Šį kartą buvo kitaip. Įtariamąjam rusui už grotų teko praleisti net aštuonetą savaičių, kol buvo grąžintas Rusijai. Kokios sulaikytojo pareigos, iki šiol nepranešama. Galbūt nežinoma, o galbūt nenorima pranešti. Rusija tvirtina, esą S.Pozdniakovas – diplomatas.

Remiantis portugalų ir italų kontržvalgybininkų surikta medžiagoje, 47 metų amžiaus S.Pozdniakovas sulaikytas tuo metu, kai ketino portugalų kontržvalgybos karininkui Frederiko Karvaljau Žilui perduoti 10 tūkst. eurų ir butelį viskio mainais už laikmeną, kurioje įrašyta konfidenciali informacija apie NATO aljansą. Laikmena su Vakarų aljanso paslaptimis perduota viename iš Romos barų.

Šių metų vasarą Italijos teisėsauga sutiko paleisti įtariamąjį pasinaudojusi teisiniais formalumais. Rusijos ambasados Italijoje pareigūnas ir Portugalijos užsienio reikalų ministerijos atstovai atsisakė duoti komentarus, kodėl S.Pozdniakovas taip lengvai perduotas Rusijai.

Informacijos šaltinis – „The Times“.

2016.09.02; 06:34

Anastasija Kirilenko

„Atviroji Rusija“ spausdina konfidencialią Šveicarijos Analizės ir profilaktikos tarnybos (DAP, šiuo metu ji įtraukta į Šveicarijos jungtinę kontržvalgybą) 2007 metų birželio mėnesio ataskaitą.

Joje pasakojama apie Rusijos ir kitų NVS šalių specialiųjų tarnybų ryšius su kriminaliniais nusikaltėliais.

Autoriai bando atsakyti į klausimą, ar specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su ONG (Organizuoto nusikalstamumo grupuotės) tapo „simbioze“, ar kalbama apie „sąveikavimą kartas nuo karto“. Beje, pačiu bendradarbiavimo faktu neabejojama.

Istorinėje pažymoje autoriai primena, kad KGB sąveikai su kriminaliniais autoritetais pradžią davė GULG‘as: politinių kalinių atsirado tiek, kad kilo maištų pavojus. Padėčiai kontroliuoti lageriuose buvo pasitelkiami paprasti kriminaliniai nusikaltėliai, kurie bendradarbiavo su administracija.

Problema smarkiai paaštrėjo sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai iš KGB ir jo pagrindu organizuotų specialiųjų tarnybų buvo atleista 100 000 žmonių. „Atleistieji bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui“, – aiškinama ataskaitoje.

Tuo tarpu pasikeitė kriminalinio pasaulio kultūra – jeigu sovietmečiu egzistavo „įteisinto vagies“ kodeksas, ir svarbiausias nusikaltėlių principas buvo nedalyvauti legalioje veikloje (buvo pripažįstamas tik uždraustas verslas – juvelyrinių dirbinių kontrabanda, azartiniai lošimai ir t. t.), tai nuo to laiko kriminalitetas metėsi į legalų biznį.

Savo ruožtu FSB (Federalinė saugumo tarnyba) ir SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba – vert. past.) „stengiasi kontroliuoti visą Rusijos įmonių veiklą užsienyje“. Paplito veiklos rūšis, kai išeivių iš specialiųjų tarnybų ir banditų aljansas aiškiai susekamas, autorių duomenimis, – tai gamtos išteklių eksportas į užsienį (…).

Vladimiras Putinas minimas šveicarų ataskaitoje du kartus – ryšium su Nord Stream, „Šiaurės srautu“.

Autorių požiūriu, be senos draugystės su Štazi majoru Matiasu Varnigu, Nord Stream AG valdančiuoju direktoriumi, Putinas susijęs su šveicarų prityrusiu įgaliotiniu Ursu Hausheeriu. (…)

Įdomu, kad, žurnalo Focus duomenimis, prieš ateidamas į „Šiaurės srautą“, Ursas Hauseeris buvo įsteigęs daugybę vienadienių firmų Cuge.

Konkrečių pavyzdžių ataskaitoje nėra daug. Antai „Voratinklio“ byla Italijoje, prasidėjusi 2000-jų metų pradžioje, bet nepasiekusi teismo, kaip ir „rusų mafijos“ byla Ispanijoje – dar vienas pavyzdys, kaip, manydami, kad užsiima organizuotu nusikalstamumu, Europos tyrėjai aptiko įrodymus, kad narkotikų prekybos ir iš kitų sunkių nusikaltimų gautų pinigų plovimas glaudžiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir valdžia.Rusijos mafija.

Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Italijos tyrėjo prašymu Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse buvo suimta per 50 žmonių, atlikta 146 kratos, užblokuota 200 banko sąskaitų. Visa tai buvo laikoma nusikalstamos tarptautinės pinigų plovimo organizacijos grandimis.

Išskyrus Semioną Mogilevičių, Borisą Biršteiną ir Grigorijų Lučianskį, ataskaitoje neminimi žmonės, kurių veikla, autorių nuomone, susijusi ir su kriminalitetu, ir su specialiosiomis tarnybomis.

Pateikiami inicialai: pavyzdžiui, „rusas I. R., numanoma, SVR karininkas, turintis daug finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko nuolatinius ryšius su organizuotu nusikalstamumu“.

Inicialai nesutampa su realiais, bet kai kuriais atvejais galima tiksliai nustatyti, kas turimas omenyje. „V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje“, – matyt, čia kalbama apie Umarą Džabrailovą.

Kita istorija apie Šveicarijoje registruotą trąšų prekybos firmą, matyt, su verslininku Viačeslavu Kantoru, kuris daug kartų perregistravo Ženevoje firmą Fimochim SA. Autoriai įtaria, kad ją kontroliavo SVR, o pats Kantorius kontaktavo su Permės nusikalstamomis bendrijomis.

Ir dar vienas atvejis, kai galima nustatyti veikiančiuosius asmenis ir firmas, turinčius sąsajų su numanomu ONG pinigų plovimu per naftos prekybą. 1995 metais Šveicarijoje toje operacijoje dalyvavo Viačeslavo Kirilovo fondas „Rusų kultūrinė iniciatyva“, susijusi su RPC (Rusijos stačiatikių cerkvė – past.), ir UAB „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“. Konfederacijoje buvo tiriama ta baudžiamoji byla – apie pinigų plovimą tiekiant naftą SSSR skolų grąžinimo dingstimi. Pranešimo autorių nuomone, su tuo susijusios specialiosios tarnybos.

Galima sakyti, kad pagrindinis ataskaitos herojus pasirodė esąs Grigorijus Lučianskis. Nordex grupės įkūrėjas – ne tik kriminalinis autoritetas, bet ir devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje tarpininkavęs KPSS (TSKP – past.) lėšų perpumpavimui į Vakarus per fiktyvias KGB–FSB įsteigtas firmas, mano ataskaitos autoriai. (…)

Įdomu, kad su atsistatydinusia dėl skandalo Bank of New York viceprezidente Natalja Gurfinkel buvo pažįstamas ir Dmitrijus Skiginas (jį Monako policija priskiria Tambovo ONG, iš Monako jis buvo išsiųstas), ir, kaip tvirtina Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas, toji pažintis buvo naudojama pinigų plovimui, konkrečiai, per kriminaliteto užgrobtą naftos prekybos kompaniją Soveks (dabar priklausančią Gazprom‘ui ir Lukoil‘ui). Laida „BBC Panorama“ pasiuntė apie tai užklausimą Dmitrijui Peskovui, bet atsakymo negavo.

Apskritai, Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas taip prisimena „nesuardomą kagebistų ir banditų sąjungą“: „Aš visiškai suprantu organišką vieno veiklos stiliaus žmonių ryšį – jie puikiai padėjo vieni kitiems. Iš tų pačių kagėbistų banditai visada pirkdavo informaciją. Ir pirkdavo, ir turėdavo bendrų projektų, kiek man žinoma“.

Kiti liudijimai – ne mažiau išraiškingi.

Peterburgo biznierius, kompanijos „Gefest“ vadovas Michailas Mokrousovas, užsiėmęs bizniu Peterburge nuo 1992 metų ir išvažiavęs į užsienį 2000 metais, prisimena: „Tambovo grupuotė bandė išspausti iš manęs medicinos centro pastatą. Ir tą problemą man sprendė du aukšto rango čekistai (žinoma, už pinigus). Paskui, kai po Manevičiaus Miesto turto valdybos viršininku tapo Grefas, nuomos mokestis verslininkams buvo padidintas 40 kartų, ir tai privedė prie nuosavybės perskirstymo išeivių iš FSB naudai“.Rusijos mafija

Japonų jakudzos atstovas Kiničis Kamijasu, dirbęs Peterburge dešimtajame dešimtmetyje, tvirtina, kad jo mašiną mieste vairuodavo specialiųjų tarnybų karininkas, ir jis jam buvo pasiūlęs ginklą. Kai pagrindinius Kamijasu partnerius neilgam suėmė, tai su likusiu laisvėje Vladimiru Kumarinu jį taip pat supažindino specialiųjų tarnybų karininkas. (…)

Skyriuje „Priemonės“ Šveicarijos kontržvalgyba siūlo FSB, SVR ir kriminaliteto ryšių monitoringą rengti reguliariai.

Tokį tvirtinimą ginčija susipažinęs su ataskaita Agentura.ru vyriausiasis redaktorius Andrejus Soldatovas: „Dešimtajame dešimtmetyje specialiųjų tarnybų bendradarbiai tikriausiai veikė pagal savo interesus, paprasčiausiai išnaudodami savo tarnybinės padėties galimybes, o paskui jau turėjo veikti pagal įsakymą – bet štai to patvirtinimų dokumente faktiškai nėra“.

Štai kaip į klausimą apie specialiųjų tarnybų ir kriminaliteto sąjungą atsakė Ispanijos tyrimo prokuroras Chosė Grinda (2015 metų rugsėjo 26 dienos interviu autoriui):

– Bylai davė parodymus vienas informuotas šaltinis – Michailas Monastyrskis. Jis pareiškė, kad „rusų mafija“, Peterburgo mafija susijusi su specialiosiomis tarnybomis („Kumarino vadovaujama Tambovo grupuotė buvo sukurta FSB“). Ar tie parodymai jums atrodo įtikinami ir ar manote, kad taip galėjo būti?

– Michailas Monastyrskis davė parodymus dalyvaujant dviem ispanų policininkams, kurie tai patvirtina. Bet Rusijos Federacijos prokuratūra to niekada nepatvirtino. Egzistuoja daug pavyzdžių. Antai, kuris išplaukė neseniai – Aslanas Usojanas, senis Chasanas. Jis buvo didelės kriminalinės organizacijos šefas, ir kaip tik kilo rimtų įtarimų dėl jo ryšių su specialiosiomis tarnybomis.

Bet dalykas dar ir toks, kad policininkai privalo turėti ryšių su organizuotu nusikalstamumu infiltravimo ir tyrimo tikslais. Ir kriminalinių grupuočių lyderiai dažnai nužudomi dėl tos sąveikos. Problema prasideda tada, kai kontaktai su organizuotu nusikalstamumu nukrypsta ne į problemos sprendimą, o kai įvyksta susiliejimas, integracija. Ir visose stambiose pasaulio grupuotėse egzistuoja tas ryšys su policija ar specialiosiomis tarnybomis, kuris orientuotas ne į kovą su korupcija, o į integraciją ir tos korupcijos plėtrą“.

Informacijos šaltiniai: „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – openrussia.org), compromat.ru internetiniai leidiniai.

(Bus daugiau)

2016.06.21; 04:36

kgb

Tarp KGB bendradarbio ir legendinės Merilinos Monro susiklostė artimi santykiai, bet jie neperaugo į ką nors daugiau: jie visada juto įtampą, esant svetimas akis ir ausis.

Taip rašo Antonela Kolona Vilazi (Antonella Colonna Vilassi) savo bloge savaitraščio „Panorama“ svetainėje.

„Pasak buvusios KGB bendradarbės Liudmilos Temnovos, Merilina Monro kontaktavo su tarybinėmis slaptosiomis tarnybomis. Ji net turėjo kodinį vardą – „Maša“, – rašo leidinys.

Continue reading „KGB šmėkla Merilin Monro praeityje: kodinis vardas „Maša““