„Domino“ teatras paskelbė vasaros sezoną teatre be stogo. „Domino“ teatro nuotr.

Kokybiško laisvalaikio teatras „Domino“ trečiadienio vakarą žiūrovus sukvietė į „Domino“ teatro be stogo atidarymo renginį. Gausiai susirinkusiems teatro bičiuliams ir žiniasklaidai pristatyta jauki atvira erdvė Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme Vilniuje, kurioje vasarą bus rodomi populiariausi spektakliai.
 
„Kartu su visa „Domino“ teatro komanda labai džiaugiamės šiandien skelbdami vasaros sezono atidarymą bei galėdami žiūrovus pakviesti į unikalų ir išskirtinį „Domino“ teatrą be stogo. Vasariška nuotaika, juokas, geros emocijos, gyvi susitikimai ir mylimi spektakliai po atviru dangumi – tai, kas šią vasarą lauks mūsų žiūrovų. Tikime, kad neįprasta teatro erdvė visus tiesiog užburs“, – sako „Domino“ teatro vadovė Diana Bukantaitė-Kutkevičienė.
 
Susirinkusių šventės dalyvių laukė ir pirmasis „Domino“ teatro be stogo spektaklis – komedija „Vyrų laiškai“. Šią vasarą teatras žiūrovus taip pat kvies pamatyti ir pačius naujausius bei populiariausius spektaklius ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Palangoje: „Testas“, „Tobuli melagiai“, „Pasiklydęs skambutis“, „Vyras po padu“, „Žirklės“, „Psichai“, interaktyvų šou „Alkoholio biblija“, o su mažaisiais žiūrovais susitikti spektaklyje „Kakė Makė ir atversta knyga“.
 
Kaip skelbiama teatro pranešime, spektakliai liepos ir rugpjūčio mėnesiais bus rodomi „Domino“ teatre be stogo – Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje, Kaune, Žalgirio arenos pramogų erdvėje „Pakrantė“. Palangoje šiais metais kvies susitikti Palangos koncertų salėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.02; 05:00

« 2 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )”