„Rodčenkovo dvikova“ – nauja leidyklos „Briedis“ knyga, kurioje buvęs Maskvos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas atvirai pasakoja, kaip pamažu Rusijoje buvo paminti bet kokie sąžiningo sporto daigai, demaskuoja įžūlaus melo, sisteminio dopingo vartojimo, pergalės bet kokia kaina ir Sočio žaidynių machinacijų sistemą.
Netrukus viso pasaulio sporto aistruolių dėmesį prikaustys dėl COVID-19 į šiuos metus nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės. Liepos 23 d. per žaidynių atidarymo ceremoniją į Tokijo olimpinį stadioną nešdami savo valstybių vėliavas pirmąkart žengs du atstovai – sportininkas ir sportininkė. Bet Rusijos vėliavą nešančios sportininkų poros šiame parade neišvysime.
Po to, kai buvo atskleista visą sporto pasaulį šokiravusi informacija apie 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse veikusią Rusijos vyriausybės finansuojamą sisteminę dopingo programą, Pasaulinė antidopingo agentūra 2015 m. sustabdė Rusijos antidopingo centro veiklą, o po išsamių tyrimų Tarptautinis olimpinis komitetas ėmėsi beprecedenčių veiksmų – diskvalifikavo Rusiją iš olimpinių žaidynių.
2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse, diskvalifikavus atskiras sporto šakų federacijas ir dėl dopingo įkliuvusius sportininkus, Rusija dalyvavo, bet šalyje klestėjusiai (ar tebeklestinčiai) sisteminei dopingo vartojimo kultūrai įveikti ir padaryta pažanga įtikinti Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA) bei Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) penkerių metų pasirodė per maža. Todėl Tokijuje dalyvaus tik olimpinį kelialapį ir neutralių sportininkų statusą užsitikrinę Rusijos olimpiečiai.
Kas taip supykdė tarptautines sporto organizacijas bei WADA ir kas vis dėlto įvyko per rusams itin sėkmingas Sočio žaidynes?
„Rodčenkovo dvikovoje“ – nesumeluota Rusijos sporto dopingo istorija, su kuria pirmąkart buvo galima susipažinti „Oskarą“ pelniusiame Bryano Fogelio dokumentiniame filme „Ikaras“. Ne vienam Rusijos olimpiečiui Sočyje iškovoti medalį padėjo beveik neaptinkamas steroidų mišinys „Hercogienės kokteilis“, kurį sugalvojo Rusijos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas, falsifikuojami ir sukeičiami šlapimo mėginiai, ranka rankon dirbantys Sočio olimpinės laboratorijos tyrėjai, korumpuoti dopingo kontrolės pareigūnai ir visą šią akiplėšišką, sąžiningo sporto idėją paminančią operaciją akylai stebinti Federalinė saugumo tarnyba (FST).
Autobiografinėje knygoje Grigorijus Rodčenkovas, daugiau nei dešimt metų vadovavęs WADA akredituotai antidopingo laboratorijai Maskvoje, savo pasakojimą pradeda nuo asmeninės pažinties su dopingu, kaip jis, tada dar 22 metų Maskvos universiteto chemijos studentas ir bėgikas, pats išbandė steroidų ampules, kaip atsitiktinai sporto laikraštyje pamatęs skelbimą 1985 m. atėjo į tuometį SSRS fizinės kultūros mokslinių tyrimų institutą, kaip klupdamas ir vėl kildamas keliavo klaidžiais Rusijos sporto struktūrų laboratorijų labirintais iki pat didžiausios apgaulės sporto istorijoje – 2014 m. Sočio žaidynių.
Bet aferos grasinosi išlįsti į dienos šviesą, būti Maskvos antidopingo laboratorijos direktoriumi tapo labai pavojinga, todėl kino kūrėjo Bryano Fogelio padedamas G. Rodčenkovas pabėgo į Ameriką ir stojo į priešingą – tiesos sakytojų pusę. Jis ne tik viešai papasakojo apie savo vadovautos laboratorijos, FST ir valdžios machinacijas Sočio žaidynėse, bet kartu su teisininkais ypač prisidėjo prie to, kad 2019 m. pabaigoje JAV Atstovų rūmai, o po metų – ir JAV Senatas priimtų vadinamąjį Rodčenkovo antidopingo įstatymą, leidžiantį nustatyti baudžiamąsias ir civilines sankcijas už tarptautinį sukčiavimą dopingu, kelti sukčiams bylas ir privačius civilinius ieškinius, o sportininkams ir rėmėjams suteikė teisę kreiptis į JAV federalinį teismą ir išieškoti žalą iš asmenų, kurie sukčiavo varžybose.
Šį įstatymą savo parašu patvirtinęs tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas netgi privertė sunerimti pačią Pasaulinę antidopingo agentūrą, nes, kitų šalių atstovų ir WADA tikinimu, priėmus šį Rodčenkovo įstatymą JAV teisinė sistema peržengia JAV ribas ir imama taikyti visiems dėl dopingo įkliuvusiems asmenims. Šio įstatymo pažeidėjams gresianti bausmė išties verčia kilstelėti antakius: bauda iki 1 milijono JAV dolerių ir laisvės atėmimas iki dešimties metų.
George‘as Orwellas rašė apie dvejamintę ir paaiškino, ką ji reiškia: „Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus.“
Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.
Šios knygos autorius G. Rodčenkovas sako: „Aš įkūniju šią orvelišką dvejamintę: buvau atsidavęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos sportui, tačiau savo paties šalyje esu smerkiamas kaip išdavikas. Esu viena iš priežasčių, kodėl 2004–2014 m. mano šalis laimėjo tiek daug olimpinių medalių, bet taip pat dėl manęs ji buvo išspirta iš olimpinio judėjimo.
Mano pavardė vis pasirodo tarptautinėje spaudoje, bet iš tiesų aš esu vaiduoklis. Turbūt esate girdėję apie lapę ir vištidę. Taigi aš buvau lapė. Pastačiau vištidę. Ir tada suvalgiau vištas. Žinoma, aš nedirbau vienas, aš vadovavau Rusijos dopingo operacijai atidžiai prižiūrimas slaptosios tarnybos – FST, buvusios KGB. Sporto ministerija sekė kiekvieną mano veiksmą. O visa tai vyko akylai stebint pačiam sporto apsėstam dziudo fanatikui prezidentui Vladimirui Putinui.(…)
Puikiai žinau, kad gyvenu akivaizdžių prieštarų pasaulyje – padedu toms pačioms organizacijoms, iš kurių tyčiojausi ir niekinau, kad jos ištirtų ir išaiškintų mano buvusius bendrininkus Rusijoje. Taip, lapė sugrįžo į vištidę ir nerimauja dėl vištų gerovės! Neatsiprašinėju dėl to, ką padariau. Anksčiau dariau tai, ką turėjau padaryti; dabar darau tai, ką renkuosi daryti. Skirtumas yra milžiniškas.“
JAV kaltina septynis Rusijos karinės žvalgybos pareigūnus įsibrovus į JAV ir tarptautinių organizacijų duomenų bazes. EPA-ELTA nuotr.
JAV teisingumo departamentas ketvirtadienį apkaltino septynis Rusijos karinės žvalgybos tarnybos GRU pareigūnus įsibrovus į JAV ir tarptautinių antidopingo agentūrų, sporto federacijų ir kitų organizacijų duomenų bazes.
Tokie JAV kaltinimai pasirodė praėjus kelioms valandoms po to, kai Didžioji Britanija apkaltino GRU vykdžius kibernetines atakas, o Nyderlandai paskelbė, kad Rusijos GRU taikėsi į Cheminio ginklo uždraudimo organizaciją (OPCW).
JAV teigimu, septyni kaltinami Rusijos piliečiai dirbo GRU.
Kaip pranešama, į įvairias sporto organizacijas buvo taikytasi po to, kai tarptautiniu mastu buvo pasmerkta Rusijos valstybės finansuojama dopingo programa.
Kaltinamieji tariamai taip pat taikėsi į OPCW, kuri vykdė tyrimą dėl Sirijos režimo cheminių ginklų naudojimo, ir buvusio dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimo.
Iš skandalų neišbrendantis Jozefas Blateris. Youtube.com nuotr.
Neseniai įvyko buvusio Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos vadovo Jozefo Blaterio „privatus susitikimas“ su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tačiau daug įdomiau, kokia proga FIFA prezidentas prieš keliolika metų Maskvos restorane gėrė konjaką su Rusijos „kortų karaliumi“?
Parodęs pirštu į parako statinę
Likus mėnesiui iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios, Vokietijos TV kanalas ARD pranešė, kad Rusija neįsileidžia jiems kuriančio žurnalisto Hajo Zepelto (Hajo Seppelt). Dėl to subruzdo žurnalistų organizacijos, Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir net kanclerė Angela Merkel pakėlė balsą. Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) paskelbė oficialų pareiškimą Rusijos pusę turint paaiškinti tokį akibrokštą. Rusijos pasiuntinybė Vokietijoje pripažino, kad šis žurnalistas įrašytas į nepageidaujamų jų šalyje asmenis, tačiau viza jam išduota ir jis galės dirbti čempionate tokios pačiomis teisėmis kaip ir visi.
Viskas baigėsi tuo, kad Zepeltas pats atsisakė vykti Maskvą, kaip pasakė kolegoms – nusprendė kartu ARD vadovais, iš Federalinės kriminalinės policijos tarnybos (BKA) ataskaitos sužinoję, kad Rusijoje jis negalėsiąs jaustis saugus. Tą patį jam patarė ir užsienio reikalų ministras. Mat Rusijos tyrimų komitetas irgi pasakė savo žodį: žurnalistui būnant Rusijos teritorijoje tyrėjai pasistengsią apklausti žurnalistą baudžiamojoje byloje, iškeltoje buvusiam šalies dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui. Į JAV pabėgęs ir žiniasklaidoje visaip išgarsėjęs pabėgėlis Grigorijus Rodčenkovas tėvynėje įtariamas piktnaudžiavimu ir kitais nusikaltimais.
Vienas Valstybės dūmos deputatas apie vokiečių žurnalistą pasakė: jis „vykdo užsakymą diskredituoti Rusijos sportą“. Daugelis Rusijoje ant jo griežia dantį: „Vakarų užsakymu jis sutrypė į purvą didžiąją sporto valstybę“. Šiaip jau jis išgarsėjo kaip atkakliausias kovotojas su draudžiamų preparatų vartojimu sporte. Jo sukurtose dokumentiniuose filmuose tuo kaltinami ne vienos valstybės sporto veikėjai: buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos, Kinijos, Kenijos, Meksikos, Šiaurės Korėjos, Didžiosios Britanijos. Britams atėjo eilė po to, kai ARD parodė tris filmus su liudijimais prieš Rusijos sporto veikėjus. Rusai labiausiai ir nukentėjo: Tarptautinis olimpinis komitetas neleido Rusijai dalyvauti 2016 vasaros žaidynėse Brazilijoje kaip valstybei, tas pats atsitiko šių metų žiemos žaidynėse Japonijoje ir tuo, atrodo, nesibaigs.
Naujame filme, parodytame šių metų pradžioje, Zepeltas suteikė žodį Jungtinėse Valstijose slapstomam Rodčenkovui ir pasakė, kad jo pėdsakus uostinėja Rusijos specialiosios tarnybos; Rusijos olimpinio komiteto vadovas esą pareiškęs: „Rodčenkovą reikia sušaudyti!“ Likus kelioms savaitėms iki pasaulio futbolo čempionato Rusijoje pradžios, buvęs laboratorijos vadovas vėl prabilo – šį sykį apie tai, kad 2014 metais buvo suklastoti Rusijos futbolininkų dopingo kontrolės mėginiai: esą sporto ministras Vitalijus Mutka jam nurodęs, kad neturi būti „teigiamų“ (rodančių vartojus draudžiamus preparatus) futbolininkų mėginių. „Jis buvo mano viršininkas, ir aš padariau taip, kaip jis įsakė.“ (Rusijos rinktinei šiame čempionate didele persvara nugalėjus pirmuosius du varžovus, JAV dopingo kontrolės tarnybos vadovas paragino FIFA patikrinti Rusijos futbolininkus, kaip tai daroma sportininkams nelauktai pasiekus labai gerų rezultatų.)
Vokiečių žurnalistas tvirtina, kad Rusijoje gyvuoja valstybės palaikoma dopingo sistema su didžiuliu priedangos aparatu, iš kur ir tampoma už virvučių. Visas sportas Rusijoje yra visiškai kontroliuojamas vyriausybės ir Sporto ministerijos. Valstybės įvaizdžiui ir prestižui pasaulio akyse pagerinti nėra tinkamesnio instrumento nei sportas. Dėl to ir olimpinės žaidynės Sočyje, ir Pasaulio futbolo čempionatas. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „geriau nei kas kitas pasaulyje suprato, kad per sportą galima daryti politiką. Tamsiąją pusę mėginama pakišti po dangčiu, tačiau tai yra kaip parako statinė, kuri kada nors tikrai sprogs.“ Dėl šių žodžių ir visa kita Hako Zepeltas Rusijos žiniasklaidoje vadinamas „parsidavėliu žurnalistu“. O į Maskvą atsisakė vykti todėl, kad esą „išsigando“.
Buvusio prezidento padangėje lieka apsiniaukę
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas čempionato dienomis priėmė keleto valstybių vadovus, o neseniai įvyko jo „privatus susitikimas“ su vienu „aistruoliu“, atvykusiu, kaip paaiškino žurnalistams, „pasimėgauti Pasaulio čempionatu“. Pats atvykėlis, buvęs Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos prezidentas Jozefas Blateris, valstybinei naujienų tarnybai TASS pasakė, kad „truputį pasikalbėjome, be kita ko, prisiminėme 2010 m. gruodžio 2 d. įvykius (tą dieną FIFA vykdomojo komiteto nariai balsavo dėl to, kurioms dviem valstybėms suteikti teisę rengti 2018/2022 metų Pasaulio futbolo taurės turnyrus, nugalėjo Rusija ir Kataras – red.). Tada jis (Putinas – red.) buvo vyriausybės pirmininkas. Jam pranešė, kad Rusija laimėjo teisę rengti pasaulio čempionatą ir jis tuojau pat atskrido į Ciurichą, kur surengė spaudos konferenciją. Toliau mes kalbėjomės tik apie pasaulio čempionatą“. Jau anksčiau Blaterio spaudos sekretorius pranešė žurnalistams, kad buvusį FIFA vadovą atvykti į Pasaulio čempioną pakvietė Rusijos prezidentas, su kuriuo jį daug metų sieja „artimi santykiai“, Rusija įgijo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą tuo laikotarpiu, kai FIFA prezidentu buvo Blateris.
FIFA emblema
Rusiškai rašantis armėnų leidinys (Rusarminfo.ru) pranešė, kad Blaterį kelionėje į Maskvą atlydėjo sugyventinė ir ta „labai graži moteris, kurios nuotrauka kabo labiausiai matomoje vietoje Blaterio namuose Ciuriche“, esanti armėnė. NTV priminė ankstesnius Jozefo Blaterio žodžius, kad Pasaulio čempionato Rusijoje rengėjų pastangos nusipelno didžiausių pagyrimų ir kad jis iki paryčių negalėjo užmigti po Rusijos rinktinės pergalės prieš Egiptą. Dar kiti parašė, kad atvyko 82 metų „buvęs“ ir tiek.
Tuo tarpu didieji leidiniai pasistengė paaiškinti, kodėl „Putino kvietimu“. RT: FIFA etikos komitetas nušalino Blaterį nuo veiklos, susijusios su futbolu, šešeriems metams ir jis atvyko į Pasaulio čempionatą kaip privatus asmuo. TASS paaiškino, dėl ko nušalino: jo nurodymu FIFA pervedė 2 milijonus Šveicarijos frankų Europos futbolo asociacijų federacijos (UEFA) prezidentui Mišeliui Platiniui 2011 metais. Tačiau „Blaterio atvykimas nėra FIFA etikos komiteto sprendimo pažeidimas, nes buvęs futbolo veikėjas pasaulio čempionato rungtynes lanko kaip privatus asmuo“. RBK pranešė ne tik apie FIFA etikos komiteto sprendimą: 2015 metų rugsėjį Blateriui ir Platiniui iškėlė baudžiamąją bylą. Pagrindas pradėti tyrimą buvo tai, kad Blateris išmokėjo Platiniui 2 milijonus Šveicarijos frankų kaip atlygį už darbą specialiuoju patarėju FIFA 1998–2002 metais. 2018 metų gegužę prancūzų leidinys „Le Monde“ pranešė, kad Platinis atleistas nuo visų kaltinimų.
Apie tai, kad „Šveicarijos prokuratūra atsiėmė kaltinimus buvusiam UEFA prezidentui dėl korupcijos“, gegužės pabaigoje paskelbė daugybė rusiškai rašančių leidinių. Esą tai leidiniui „Le Monde“ pasakė Platinio interesams atstovaujantis advokatas, gavęs prokuroro laišką: byla nutraukiama trūkstant įkalčių. Pats Blateris Twitter‘yje parašė: „Tai geras ženklas man. Aš nekantriai laukiu tolesnių įvykių.“ Laukia greitai stosiant giedrą Blaterio padangėje ir daugybė jo gerbėjų Rusijoje. Tuo tarpu tolesni įvykiai gali susiklostyti ir priešingai jų lūkesčiams. Blateris jam iškeltoje byloje įtariamas aplaidžiu pareigų vykdymu ir grobstymu, taigi 2 milijonai frankų Platiniui – tik vienas epizodų. Kita vertus, Platinio advokatas žurnalistus suklaidino. AFP prokuratūroje sužinojo: tyrimas dėl korupcijos buvusio UEFA prezidento atžvilgiu nenutrauktas ir radusis naujų įkalčių jis bus tęsiamas toliau.
Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad Blateris pastarąjį kartą viešai lankėsi užsienyje 2015 metų vasarą – kaip tik Rusijoje, kai Sankt Peterburge vyko Pasaulio futbolo čempionato atrankos turnyro burtų traukimo ceremonija. Tada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė FIFA prezidentą Jozefą Blaterį esant ypatingai nusipelniusį tarptautinį sporto veikėją. „Jeigu kas ir vertas Nobelio premijos, tai būtent tokie žmonės“, – pasakė jis šveicarų TV ir radijo kompanijai RTS. Jis asmeniškai netikįs nė vienu žodžiu iš to, kas kalbama apie Blaterio korupciją. Žurnalistai prisiminė kolegos Endriu Dženingso žodžius, kodėl Blateris vengia rodytis už Šveicarijos sienų – kurio nors miesto gatvėje sustos policijos automobilis ir šerifas pasakys: „Prašom sėstis, ponas Blateri“. Tuo tarpu Rusijoje jis gali jaustis saugus.
Neregėto masto sąmokslas
Beje, ir Jozefas Blateris – tik vienas įtariamų tyrime, kurį nuo 2015-ųjų pavasario atlieka Šveicarijos prokurorai. Visuomenė apie tai sužinojo po to, kai gegužės 27-osios ankstyvą rytą šveicarų policija Ciuricho viešbutyje sulaikė penkis aukšto rango FIFA veikėjus. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad sulaikytieji ir kiti su FIFA susiję asmenys įtariami „kriminalinio pobūdžio“ veikimu ir „neteisėtu praturtėjimu“ vykstant varžytuvėms dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatus. Šveicarai taip pat pranešė, kad tyrimą dėl galimos korupcijos FIFA veikloje nepriklausomai nuo jų, tačiau derindama veiksmus atlieka su JAV teisingumo ministerija.
Amerikiečiai ta proga žurnalistams prikalbėjo tiek ir tiek. JAV generalinė prokurorė Loreta Linč pasakė, kad Federalinis tyrimų biuras su kitomis žinyboms atskleidė iki tol neregėto masto sąmokslą: pradedant 1991 metais dvi futbolo valdininkų kartos, naudodamosi savo postais, ėmė „milijonų dolerių“ kyšius iš marketingo kompanijų mainais į komercines teises FIFA turnyruose. JAV mokesčių tarnybos vadovas Ričardas Veberis: geriausi pasaulio finansų detektyvai ir šios srities specialieji agentai išaiškino sudėtingas pinigų plovimo schemas, aptiko dešimtis milijonų dolerių, slepiamų lengvatinio apmokestinimo zonose – Honkonge, Kaimanų saloje, Šveicarija. „Iš tikrųjų vyko pasaulinis sukčiavimo čempionatas ir dabar mes parodėme FIFA raudonąją kortelę“. FTB direktorius Džeimsas Komis: „Šveicarijoje suimti asmenys reguliariai naudojosi amerikiečių finansine sistema savo transakcijoms slėpti“.
FTB visą tai narpliojo ketverius metus, o ant pėdsakų užėjo tirdami kai kurių Rusijos organizuotų nusikalstamų grupuočių veikimą. „The New York Times“ parašė amerikiečių tyrėjus supratus, kokį milžinišką darbą reikia atlikti, kad būtų iki galo atskleistos „galingiausios sportinės organizacijos“ paslaptys. Teisingumo ministerijos atstovas: „Procesas gali užtrukti ne vienerius metus“.
2016 metų pavasarį FIFA pripažino tyrėjų išvadą, kad buvo papirkinėjami vykdomojo komiteto nariai, kurių balsai lėmė 1998 ir 2010 metų pasaulio čempionatų šeimininkais būti Prancūziją ir Pietų Afrikos Respubliką. FIFA teisininkai kreipėsi į Niujorko apygardos teismą, kur atkeliavo FIFA valdininkų korupcijos byla, su prašymu pripažinti organizaciją nukentėjus nuo atsakovų ir išieškoti iš jų ne mažiau kaip $38 milijonų žalai atlyginti; žala gali ir padidėti, nes federacija tebekenčia dėl jos reputacijos pažeminimo.
FTB ir antrankiai
2017 metų pavasarį Prancūzijos prokuratūra ėmėsi tyrimo dėl galimo papirkinėjimo renkant šalis, 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatų šeimininkes. Įtariama korupcija, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nusikalstamas susitarimas. Prancūzų tyrėjai apklausė buvusį FIFA prezidentą Jozefą Blaterį. Šveicarijos tyrėjai daugiau tylėjo. Praėjusių metų vasaros pradžioje šios šalies generalinis prokuroras Michaelis Lauberas žiniasklaidai pranešė, jog tiriamos 25 bylos dėl korupcijos Tarptautinėje futbolo federacijoje.
Toliau iškinamasi dėl įtarimą keliančių 172 pervedimų Šveicarijos bankuose tuo laikotarpiu, kai buvo varžomasi dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų turnyrus. 2017 metų pabaigoje „Le Monde“ parašė, kad praėjus 7 metams tuos rinkimus dengia „paslapties skraistė“. Šveicarijos prokurorai patikrino 180 pranešimų su įtarimais pinigų plovimu. Iš 22 tada balsavusiųjų FIFA vykdomojo komiteto narių trylika buvo nušalinti, pasitraukė arba jų veiksmai tiriami.
Šių metų vasario pradžioje sužinojome, kad Jungtinėse Valstijoje vykdomas platus tyrimas dėl didžiausių tarptautinių organizacijų (Tarptautinis olimpinis komitetas, futbolo ir lengvosios atletikos federacijos) ir marketingo kompanijų galimai neteisėtos veiklos. JAV prokurorai atkreipė akis į kompaniją „Helios Partners“, kuriai padedant ne viena valstybė laimėjo teisę rengti didelius sporto forumus. Amerikiečių manymu, rašoma, Rusija gavo teisę vykdyti 2014 olimpiadą Sočyje ir dabar pasaulio čempionatą padedant ir šios kompanijos neteistiems veiksmams. Kitame tyrime, „New York Times“ duomenimis, aiškinamasi įtarimus Alimžanui Tochtachunovui („Taivančik“). „Be valstybinių suėmimo orderių ir šaukimų į prisiekusiųjų teismą, amerikiečių leidinio autoriaus nuomone, gali būti kaltinamųjų išvadų, laikomos paslaptyje iki to momento, kai korumpuoti Rusijos veikėjai pasirodys tokiose vietose, kur juos galima suimti ir perduoti į JAV teisingumo rankas.“
PA nuotraukoje – MI6 būstinė Londone
Visiškai neseniai „The Daily Beast“ suteikė žodį škotų žurnalistui Endriu Dženingsui: „FTB tyrimas dar toli gražu nebaigtas.“ Britų leidinys pritaria savo pašnekovui: „Žaidimas dar nebaigtas.“ Škotų žurnalistas penkiolika metu tiria korupciją aukštuosiuose FIFA sluoksniuose, parašė apie tai ne vieną knygą. „Blateris ir FIFA vadovybė atitinka visus organizuotos nusikalstamos grupuotės požymius, – prieš keletą sakė vokiečių leidiniui „Bild am Sonntag“. – Korupcijos ir apgaulės mastas užgniaužia kvapą.“ Jis tvirtina, jog pradedant 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionatu teisė rengti šiuos turnyrus buvo perkama. Kai kuriais atvejais ne tiek šalys geidė tapti rengėjomis per kyšius, kiek jų reikalavo balsuotojai.
Kaltindamas kitus pripažino buvus slaptą susitarimą
2015 metų spalio pradžioje FIFA etikos komitetas nušalino Jozefą Blaterį ir Mišelį Platinį nuo pareigų 90 dienų. Paskutinėmis mėnesio dienomis Blateris Rusijos naujienų tarnybai TASS kiek praskleidė tiek triukšmo sukėlusių rinkimų kulisus. Anot jo, 2010 metais buvo vidinis įsitikinimas, kad vienas Pasaulio čempionatas vyks Rusijoje – Rytų Europos valstybėje dar ne karto nebuvo tokio turnyro, o 2022-ųjų metų varžybų rengėja regėjosi JAV. Tad pasaulio čempionatų šeimininkėmis būtų tapusios dvi pagrindinės politinės pasaulio jėgos. Viskas klostėsi sklandžiai iki Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi susitikimo su Kataro princo įpėdiniu – dabartiniu emyru. Tada Sarkozi pasakė Platiniui, kad 2022 metais neblogai būtų nuvažiavus į Katarą. Tai sumaišė visas kortas. Rinkimuose amerikiečiai turėjo laimėti prieš Katarą santykiu 12:10. Tačiau po to keturi Europai atstovaujantys FIFA vykdomojo komiteto nariai perėjo į Kataro pusę. Užuot džiaugęsi dviem puikiais pasaulio čempionatais, Rusijoje ir JAV, „mes kalbame apie FIFA krizę“.
Šis Blaterio interviu žiniasklaidoje sulaukė piktų, net sarkastiškų atgarsių. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“: iki šiol visi manė, kad pasaulio čempionatų rengėjai išrenkami balsavimu, tuo tarpu Blateris pripažįsta, kad dėl to galima tiesiog susitarti! Futbolui padedant, gelia vokiečių laikraštis Blateriui ir Putinui, „mūsų žydrojoje planetoje vis dėlto surado vienas kitą du žmonės, apie kuriuos ir nepagalvosi, kad jie galėtų turėti bičiulių“. Blaterio žodžiais itin pasipiktinta Didžiojoje Britanijoje, kuri 2010 metų rinkimuose triuškinamai pralaimėjo Rusijai. „The Telegraph“ suteikė žodį Anglijos futbolo asociacijos direktorių tarybos pirmininkui Gregui Daikui: norėta susitarti dar iki balsavimo, tad galima teigti buvus sandėrį. Anglai savo paraiškos palaikymui išleido 21 milijoną svarų sterlingų ir dabar būtų neblogai susigrąžinti šiuos pinigus. Laikraštis „The Australian“: tai kam Australija, irgi pretendavusi į 2018 metų turnyro šeimininkes, išleido 45 milijonus savo dolerių, jeigu iš anksto buvo susitarta, kad čempionatas teks Rusijai? Britų „Mirror“ sarkastiškai klausė, ar tik Blateris nesiekia apsišaukti nepakaltinamuoju: užsimojęs apjuodinti Platinį jis apkaltino pats save – ar tai ne beprotystė? Ar tik nesirengia Blateris, šitaip dėkojantis Vladimirui Putinui už paramą, prašytis politinio prieglobsčio Rusijoje – nepavykus apsimesti bepročiu?
BBC atkreipė dėmesį, kad TASS neteisingai išvertė į rusų kalbą Blaterio pasakyta angliškai: „Dėl čempionatų, mes susitarėme, kad tai bus Rusija, nes Rusijoje, Rytų Europoje (…), o 2022 metais grįšime į Ameriką.“ Ne „buvo vidinis įsitikinimas“, o tiesiog „susitarėme“… Beje, leidiniui „The Financial Times“ Blateris papasakojo apie aukštųjų FIFA vadovų sprendimą dėl 2018 metų pasaulio čempionato („suderintą, tačiau ne raštiškai“) be kokių nors dviprasmybių: „Susitarėme, kad palaikysime dvi didžiąsias valstybes: Rusiją ir JAV.“ Balsavimą dėl JAV sužlugdė Platinis, atidavęs savo balsą Katarui. Tada pralaimėjusios šalys pradėjo „FIFA žlugdymo kampaniją.“
Su žmogumi, kuris aplošė pusę pasaulio
Rusijai laimėjus FIFA vykdomajame komitete vykusius rinkimus dėl 2018 metų pasaulio čempionato, jau po kelių dienų Rusijos paraiškos pateikimo komiteto narys, FIFA garbės narys Viačeslavas Koloskovas papasakojo apie tai, kas „laikyta paslaptyje ir tik dabar galima atskleisti“. Vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas ne tik žodžiais palaikė paraišką, tačiau ir slapta susitiko su mažiausiai trečdaliu FIFA vykdomojo komiteto narių. Aktyviai talkino dirigentas Valerijus Gergijevas, atvedęs Blaterį, gerą savo pažįstamą, į Rusijos komitetą. Pats Koloskovas pažįstamas su Blateriu nuo 1980 metų, jie buvo nenugalima pora teniso kortuose. „Aš buvau 100% tikras, kad savo balsą Blateris atiduos už Rusiją.“
Tada, 2010-ųjų pabaigoje, kai Ciuriche Jozefas Blateris paskelbė Rusiją tapus 2018 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininke, Maskvos delegacijos nariai netvėrė savo kailyje, o pirmoje eilėje sėdėjęs milijardierius Romanas Abramovičius nė nemirktelėjo. Tarytum būtų žinojęs, pastebėjo vienas žurnalistas, kad kitaip ir negalėjo būti. Buvęs britų specialiosios tarnybos MI-6 agentas Kristoferis Stilas irgi aiškinosi, kaip Rusijai pavyko gauti teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais. Jo duomenimis, svarbų vaidmenį suvaidino Abramovičius (vieno garsiausių Anglijos futbolo klubų savininkas) ir kiti oligarchai, taip pat valstybinė kompanija „Gazprom“. Rusijos futbolo akademijos prezidentą Abramovičių pirmą kartą tarp aukštų FIFA veikėjų pastebėjo 2010-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje; ten vykusio Pasaulio futbolo čempionato metu jis bendravo ir su Blateriu. 2013 metų gruodį milijardierių, savo ištaigingąja jachta užplaukusį į Niujorką, apklausė FTB. Jo advokatas paaiškino amerikiečius domėjusius, kokiu būdu Rusija gavo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą – amerikiečiai įtaria šiame reikale buvus „korupcijos sudedamąją“.
2016-aisiais FIFA partneriu tapo Rusijos valstybinė kompanija „Gazprom“. Žurnalistai atskleidė, kad likus kelioms dienoms iki balsavimo viena „Gazprom“ bendrovių sudarė sutartį su Kipro naftos kompanija „Petrolina“, priklausančia FIFA vykdomojo komiteto nariui; po kontrakto pasirašymo „Petrolinos“ pajamos padidėjo vienu trečdaliu. Tas vykdomojo komiteto narys iš pradžių neigė: „Ne, ne, ne. Mes neturime jokių santykių su „Gazprom“. Kai vokiečių dokumentinio filmo kūrėjai jam parodė dokumentus, ėmė teisintis, jog Rusijos kompanija – viso labo klientė, o ne partnerė. Šis FIFA veikėjas turėjo reikalų ir su Kataru: viena valstybinių kompanijų nupirko iš jo žemės sklypą Kipre už 32 milijonus eurų. „Tai neturi nieko bendra su tuo, už ką aš balsavau, – gynėsi Kipro milijonierius. – Niekas nežino, kaip aš balsavau.“
Šių metų pradžioje „Mail on Sunday“ parašė apie Australijos rašytojos ir futbolo veikėjos pokalbį su Blateriu. 2010 metais, likus keliems mėnesiams iki balsavimo FIFA vykdomajame komitete, jis asmeniškai tarėsi su Kataro valstybiniu TV kanalu „Al Jazeera“ (dabar – „BeIN Sports“), kad šis pervestu FIFA 100 milijonų dolerių ir taip padėtų šaliai laimėti teisę rengti 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą. Tą patį tvirtino ir vienas buvęs FIFA veikėjas: Blateris vadovavo, o jam talkino UEFA prezidentas Mišelis Platinis…
Rusijos žiniasklaidoje Kataro klastos irgi smerkiamos. Ir piestu stojama už Rusiją – tiesiog nekaltas avinėlis nuožmių plėšrūnų puotoje. Taip, Sporto ministras Vitalijus Mutka siuntinėjo laiškus FIFA vykdomojo komiteto nariams dėl „abipusių interesų“, tačiau tai – tik standartinė tokiais atvejais kalbos figūra. Viename laiške rašoma apie „partnerystę balsavimo metu“, tačiau tai, rusų galva, irgi tik kalbos grožybė… Tuo tarpu esama tam tikrų įkalčių, kad Rusija ir Kataras galėjo veikti netgi išvien. Šios valstybės sudarė sutartį dėl Rusijoje, Jamalo pusiasalyje, slūgsančių milžiniškų gamtinių dujų išteklių išgavimo. Ir energingiausiai šiame reikalą varė tuomečio emyro bičiulis, ilgametis FIFA vykdomojo komiteto narys, galiausiai iki galvos nušalintas nuo pareigų dėl daugybės korupcinių suktybių.
2014 metais vokiečių leidinys „Bild am Sonntag“ įdėjo nuotrauką, kurioje FIFA prezidentą Jozefą Blaterį matome su Alimžanu Tochtachunovu, daugeliui žinomą pravarde (Тайванчик) – su konjako taurėmis rankose; atokiau stovi tas pats Viačeslavas Koloskovas, tuometis FIFA viceprezidentas ir Rusijos futbolo sąjungos prezidentas. Nuotraukos darytos Maskvos restorane „China Club“ dar 2005 metų pradžioje. Jas žurnalistams davė vokiečių specialiosios tarnybos. Blateris dėl jų nesileido į ilgas kalbas: Galima rasti tūkstančius mano nuotraukų su man nepažįstamais žmonėmis. Šito pono aš neprisimenu.“
Alimžanas Tochtachunovas – Taivančikas
„Taivanietis“ dėl tokių žodžių galėjo smarkiai įsižeisti. Tai Vakaruose jį vadina „Rusijos gangsteriu“, o Rusijoje jis – „garsus verslininkas ir mecenatas“. Vladimirą Putiną pirmą kartą pamatė Monte Karle, kai tas ten lankėsi dar būdamas Peterburgo mero pavaduotoju, ir nuo to laiko labai gerbia. Tiesa, Vakaruose jo dosnumas nepripažįstamas. Jis įtariamas dar 2002 metų Žiemos olimpinėse žaidynėse papirkęs dailiojo čiuožimo varžybų teisėją ir padėjęs Rusijos sportininkei iškovoti aukso medalį. Jo ieško „Interpolas“. Jis laikomas „korupcijos sporte specialistu“. Vokiečių spauda: Tuo metu, kai Rusija kovojo dėl teisės surengti žiemos olimpiadą Sočyje, „Taivanietis“ buvo susitikęs su Rusijos vyriausybės atstovais ir kartu svarstė, kaip pakenkti Zalcburgui – konkurentu. „New York Times“ neseniai jį pavadino „vienu pagrindinių Putino korupcinės veiklos bendrininkų“. Jis pralobo dar Sovietų Sąjungos laikais, pogrindyje lošdamas kortomis. Kalbama, išlošęs vieną milijoną dolerių iš Monako princo.
Taivaniečiu“ vėl susidomėjo FTB. Gal sužinosime, kokia proga „kortų karalius“ ir FIFA prezidentas susitiko Maskvos restorane ir už ką gėrė? „Ar tai buvo vienintelis jų pasimatymas? „Bild am Sonntag“: „Dėl tokių prestižinių renginių kaip olimpinės žaidynės ir pasaulio futbolo čempionatas, vyriausybė, specialiosios tarnybos ir nusikalstamos grupuotės veikia išvien. Tai yra dalis Rusijos užsienio politikos.“
Vokietijos televizijos kanalas ARD penktadienį pranešė, kad Rusija neįsileidžia jo korespondento Hajo Seppelto, žinomo dopingo skandalų tyrimais, kuris ketino stebėti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.
Pasak ARD atstovų, žurnalistas įtrauktas „į nepageidaujamų asmenų sąrašą“. „Televizijos kanalas tai laiko išskirtiniu incidentu sporto žurnalistikos istorijoje ir pasikėsinimu į spaudos laisvę“, – sakoma ARD pareiškime.
Kanalas neatskleidžia situacijos detalių. ARD programų direktorius Volkeris Herresas pabrėžė, kad Rusijos valdžios sprendimas jam yra visiškai nesuprantamas.
Rusijos ambasada Vokietijoje šio pranešimo kol kas nekomentuoja.
Lapkričio 14-ąją Jungtinių Tautų (JT) generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją dėl karinių veiksmų nutraukimo olimpinių žaidynių ir parolimpiados metu.
Kaip dėl to pareiškė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas, JT šalys narės gali ir turi užtikrinti sportininkų saugumą olimpiados metu. Konsensusas pasiektas kitų metų vasario 9-ąją Pietų Korėjos Pjongčango mieste startuosiančių žiemos olimpinių žaidynių proga.
Aišku, tai reikalinga ir prasminga, vis dėlto kalbos saugumo tema atrodojau ironiškai, kai pasaulio viešojoje erdvėje ypač garsiai skamba su viena geopolitinių ambicijų neslepiančia valstybe susieta dopingo tema.
Pasaulio antidopingo agentūra WADA paskelbė neplanuojanti atstatyti Rusijos antidopingo agentūros RUSADA teisių, o tai savo ruožtu kelia klausimą dėl galimybės rusų delegacijai su savo vėliava bei himnu dalyvauti olimpiadoje bei parolimpiadoje Pietų Korėjoje.
Pasak į temą besigilinančio žmogaus, filmą apie dopingą rusų sporte susukusio Vokietijos televizijos kanalo ARD žurnalisto Hajo Seppelto, tą lėmė dvi priežastys – Rusijos atsisakymas pripažinti Richardo McLareno vadovautos WADA komisijos prieš porą metų paskelbtas išvadas apie dopingą vartojančius rusų sportininkus bei Rusijos atsisakymas leisti Agentūros ekspertams patikrinti Maskvos antidopingo laboratorijoje laikomus sportininkų mėginius, kuriuos Rusijos tyrimų komitetas yra užantspaudavęs esą dėl rusų vykdomo teisminio tyrimo. Pasak R. McLareno komisijos išvadų, dopingą vartojo per tūkstančio rusų sportininkų, besivaržančių beveik 30-yje olimpinių bei parolimpinių sporto šakų. Išvados tapo priežastimi drausti kai kuriems rusams dalyvauti tarptautinės varžybose, įskaitant 2016-ųjų vasaros olimpiadą.
Kaip WADA pareiškimo išvakarėse informavo dienraštis „The Daily Mail“, į Ameriką pabėgęs buvęs Maskvos laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas pasirengęs TOK suteikti papildomos informacijos apie dopingą Rusijos sporte. G.Rodčenkovas buvo vienas pagrindinių WADA informatorių, jo parodymų pagrindu rengtos R. McLareno komisijos išvados.
Rusijos tyrimų komitetas savo ruožtu pareigūnui iškėlė bylą esą dėl vertimo rusų sportininkus vartoti dopingą, tėvynėje jam gresia iki 10 metų kalėjimo. G.Rodčenkovas paliko Rusiją 2015-aisiais. Naujos žinios irgi turės įtakos TOK sprendimui, leisti ar ne rusams po savo šalies vėliava dalyvauti žiemos olimpiadoje.
Tarptautinė antidopingo agentūra WADA
Rusijos valdžia nepripažįsta šalyje veikiant dopingo vartojimo sistemą valstybiniu lygiu, bet ir atsisako pateikti WADA ekspertams savo sportininkų šlapimų mėginius. Vėlgi, pasak „The Daily Mail“, jei nauja informacija šveicarų sporto funkcionieriaus Deniso Oswaldo bei šveicarų teisininko Samuelo Schmido vadovaujamoms TOK komisijoms (pirma tiria rusų slidininkus, antra – Rusijos vyriausybės galimą vaidmenį dopingo vartojimo sistemoje 2014-ųjų žiemos olimpiadoje Sočyje) nepadarys deramo įspūdžio, G. Rodčenkovas pasiryžęs ją paskebti viešojoje erdvėje. TOK atsidūrė keblioje situacijoje, mat gruodžio pradžioje nori nenori turės skelbti sprendimą, leisti ar ne Rusijos delegacijai dalyvauti žiemos olimpiadoje. Komitetas kol kas lūkuriuoja ir neryžtingai atsimušinėja.
Dieną prieš „The Daily Mail“ išplatintą informaciją paskelbta apie WADA dispozicijoje atsidūrusius rusų sportininkų dopingo mėginius, paimtus nuo 2012-ųjų sausio iki 2015 metų spalio pabaigos. Pasak „The New York Times“, juos Agentūros ekspertai iš Maskvos antidopingo centro gavo neoficialiais kanalais. Kaip nurodė WADA prezidentas Craigas Reedie, jų analizė gali tapti dar viena spaudimo priemone Maskvai pripažinti R. McLareno komisijos išvadas. Maskva visaip kratosi kaltinimo, jog dopingo vartojimas šioje šalyje organizuotas valstybiniu lygiu, ir tvirtina, esą vartojimo atvejai buvo griežtai individualūs.
Dar dieną prieš TOK komisija pripažino 4 rusų slidininkus Aleksejų Petuchovą, Maksimą Vylegžaniną, Jevgeniją Šapovalovą bei Juliją Ivanovą pažeidus antidopingo taisykles. Sočio olimpiadoje M.Vylegžaninas užėmė antras vietas 50 kilometrų lenktynėse bei komandiniame sprinte. Lapkričio 1-ąją TOK komisija iki gyvos galvos diskvalifikavo slidininkus Aleksandrą Legkovą ir Jevgenijų Belovą už dopingo vartojimą Sočio žaidynėse. Abiejų rezultatai anuliuoti, A. Legkovas įpareigotas grąžinti 50 kilometrų lenktynėse pelnytą olimpinį auksą bei sidabro medalį už estafetę. TOK tebetiria 28 rusų sportininkus, Sočio olimpiados dalyvius. Štai tokios žinios tiesiog padieniui.
Na, ir pagaliau lapkričio 16 dieną Seule vykusiame posėdyje WADA pripažino rusų RUSADA neatitinkant organizacijos elgesio kodekso ir atsisakė atstatyti 2015-ųjų lapkritį sustabdytą jos akreditaciją. Posėdyje pasisakęs Rusijos olimpinio komiteto prezidentas Aleksandras Žukovas pareiškė, kad besąlygiškas R. McLareno komisijos išvadų pripažinimas apie dopingą valstybiniu lygiu neįmanomas, ir pakartojo, jog jo šalies sportą „pakišo“ asmeninės naudos siekusi „grupė žmonių“. Valstybė niekuo dėta. Rusijos sporto ministras Pavelas Kolobkovas WADA reikalavimus pavadino politiniais.
RUSAD – Rusijos antidopingo agentūra
Politiniai jie ar nepolitiniai – į šį klausimą veikiau vėliau negu anksčiau (žinant Rusijos valdžios spec. tarnybinę prigimtį) atsakys istorija, kol kas turime pasikartojančius siužetus jau ir su kriminaliniu „kvapu“, kai įtariamai mėginami „išplauti“ visomis įmanomis priemonėmis. Kaip yra nurodęs „The Independent“ (11 13), kadangi pirmos bausmės krito ant slidininkų, o ne ant valdininkų, Rusija kaip valstybė gali išsisukti.
Siekdama reabilituotis, Maskva pasitelkė ir galingą viešųjų ryšių kampaniją, visaip reklamavusi rotaciją savo antidopingo agentūroje, sporto ministerijoje bei olimpiniame komitete, bet nutylėdama reikalavimus pripažinti kaltę bei pateikti mėginius.
Kita vertus, jau net neironiška, kad pareikalauti atsakomybės nelabai yra iš ko – pagrindiniai įtariamieji atleisti, bėgo į Ameriką arba (dviem atvejais) mirė nuo širdies smūgių, nors anksčiau dėl jos problemų neturėjo.
Prie viešųjų ryšių pridėtinas ir interneto įsilaužėlių „indėlis“. Kai (moraliai pranašesnei) Jungtinės Karalystės antidopingo agentūrai UKAD liepą buvo patikėta misija apdoroti rusų sportininkų paraiškas leisti jiems vartoti tam tikrus preparatus terapinės išimties tvarka, rusų interneto įsilaužėlių grupė „Fancy Bears“ platino WADA inspektorių įtarimų detales britų lengvaatlečiui Mohammedui Farah. Nors įtarimai sportininkui nepasitvirtino, dezinformacija savo tikslą pasiekė, ant britų sportininkų buvo užsiundyta britų spauda, tai suteikė pagrindo spekuliacijoms abejoti UKAD moraliniu autoritetu.
„The Independent“ apibendrinimas gana nelinksmas – dalyvavimą žiemos olimpiadoje Maskvai užtikrina TOK, o ne WADA. Pastaroji kol kas atrodo bejėgė ir nepateikia neatremiamų įrodymų, vasario 25-ąją WADA pripažino stokojanti įrodymų ir dėl galimo rusų sportininkų šlapimo mėginių sunaikinimo. Visi R. McLareno komisijos kreipimaisi į Rusijos valdžią suteikti papildomų duomenų atsimušdavo į tylą. Rugsėjo 13 dieną WADA panaikino kaltinimus vartojus dopingą 95-iems R. McLareno komisijos ataskaitoje nurodytiems rusų sportininkams.
Visi suka galvas, ką daryti. TOK prezidentas Th. Bachas informaciją apie rusų dopingą vadina ataka prieš olimpines žaidynes ir TOK , bet ir laiko nepriimtinomis sankcijas, drausiančias rusams vykti į Pjongčangą su savo vėliava bei himnu. Boikoto funkcionierius bijo labiausiai, o A. Žukovas ir kai kurie Rusijos dūmos deputatai tuo jau grasina. Taigi, kieno nervai tvirtesni…
Hamburgo universiteto profesorius Volfgangas Manningas ir jo kolega Helmutas Grotė iš Berlyno laisvojo universiteto kaip išeitį iš aklavietės siūlo svarstyti milijardo dolerių baudą Rusijos olimpiniam komitetui, esą Maskvai tai nebūtų nepakeliama našta, o pinigus galima skirti WADA, kurios biudžetas, net jei palūkanų nuo šios sumos metinis pelnas siektų 2 proc., augtų nuo 30 iki 50 milijonų dolerių. Jau ir sportas kaip banalus verslo bei politikos tęsinys.
Sakykite, ką po tokių „peripetijų“ bereiškia JT taikdariškos iniciatyvos ir apskritai olimpinė dvasia? Vertybinę krizę gerai iliustruoja Rusijos olimpinio komiteto garbės (sic…) prezidento Leonido Tiagačiovo siūlymas sušaudyti G. Rodčenkovą kaip išdaviką, nes Josifas Stalinas tą būtų padaręs nedvejodamas.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Poreikis siekti rezultato nesiskaitant su priemonėmis egzistavo visada. 1904-aisiais bėgdamas maratoną JAV Sent Luise olimpietis 28-erių Thomasas Hicksas apalpo likus iki finišo 7 kilometrams. Treneris nutarė suleisti jam strichnino, kurį sportininkas užgėrė gurkšniu prancūziško konjako.
Likus 4 kilometrams iki finišo treneris suleido dar vieną injekciją, ir Th. Hicksas atbėgo antras, bet galų gale buvo paskelbtas nugalėtoju, kai paaiškėjo, jog pirmą distanciją įveikusį sportininką net 20 kilometrų pavėžėjo automobiliu.
Ši ir panašios istorijos – iš, pavadinkime, „senų gerų“ laikų, vertinant iš dabartinių manipuliavimo mastų, tenykščiai pažeidėjai atrodo beveik romantikai. Kad sumaištį jau globaliu mastu į olimpinį judėjimą įneša Rusija – logiška, lieka vis mažiau gyvenimo sričių, kuriose Maskva manipuliacijomis sumaišties neįneša.
Rusiją galima charakterizuoti įvairiai, taip pat ir labai skirtingai skirtinguose istorijos tarpsniuose, tačiau visais laikais, nežiūrint besimainančių istorinių aplinkybių, mūsų didžioji kaimynė išsiskyrė kaip pasaulinis lyderis melagysčių padauginimo sferoje.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Tarkime, kad ne rusai, o dar tokia angis rojuje išrado melą, išties melas dabar tarpsta visame pasaulyje, prasiskverbdamas net į intymiausius žmonių tarpusavio santykius, tiesa yra ir tai, jog ypač dažnai meluoja politikai daugumoje šalių, bet, regis, tik Rusijoje melas priimamas su tokiu džiugesiu bei įsipareigojimu melo dvasiai, kad liaudis čia reikalauja vis didesnių melo porcijų kaip būtino aptarnavimo iš valdžios pusės. Rusams reikia melo ne mažiau kaip duonos ir žaidimų kartu, taigi kaip duonos kasdieninės ir nekasdieninio nusiraminimo trankviliantų.
Žinia, Rusijos valstybė, plėsdama savo ribas, išbandė visas fizinės prievartos rūšis prieš savo šalies gyventojus, o ypač užkariautose teritorijose, nesibodėdama čia net didžiausių žiaurumų, tačiau, kaip atrodo, mažiau kreipiamas dėmesys į tai, kad, siekdama įtvirtinti savo interesus, rusiškoji patvaldystė visais laikais naudojosi suktumo, apgaulės, pergudravimo, dūmų užtvarų statymo ir melo visos klaviatūros teikiamomis galimybėmis, visada grodama klaidinančias melo melodijas be pertojo abiem rankomis. Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad aprašytas instrumentų rinkinys, atsirandantis įgyvendinant šovinistinius Rusijos imperijos užmanymus, nėra tik rytietiško gudrumo, kaip mes tokį dalyką esame linkę paprastai suprasti, arsenalas, o yra labai savito kolorito rusiškojo nešvankumo diapazono nuoroda ir pavyzdžių priminimas.
Ar Rusijoje yra tokia sfera, kur melo dvasia būtų netoleruojama arba bent toleruojama mažesniu laipsniu? Kažkada dar buvo galima bandyti naiviai įsivaizduoti, kad tokia užuovėja nuo melo yra, tarkime, sportas, kur atletai išbando jėgas sąžiningoje kovoje, tačiau šiandien Rusijos sportininkų reputacija jau yra suteršta dopingo skandalų taip kategoriškai, kad jie – vejami iš tarptautinių turnyrų. Dopingas yra melo dvasia sporte, jį vartojantys bėgant laikui buvo sučiupti ne vienos šalies atletai, tačiau tik Rusijoje sportininkų farširavimas dopingu įgijo sisteminį pobūdį, tapo valstybės remiama, politinio užsakymo formą prisiėmusia melo ir apgavysčių strategija.
Šis dopingo pavyzdys, kaip atrodo, gali būti traktuojamas išplėtotu pavidalu aptariant taip pat ir beprecedentį rusų programišių bandymą kibernetinėmis atakomis paveikti neseniai praūžusių JAV prezidento rinkimų rezultatus. Iš tiesų, turime pagrindą teigti, jog Rusija tokiu būdu įsikišdama į svetimoje šalyje vykstančius rinkimus dopingavo vieną iš pretendentų, siekė padėti rusų favoritui laimėti rinkiminę kovą nesąžiningomis priemonėmis.
Vis dėlto girdime patikinimus, kad Donaldas Trumpas pradėjęs eiti išrinktojo prezidento pareigas greitai pademonstruos savo nepriklausomumo nuo pašalinių įtakų stotą, parodys rusams jų kuzkino mat. Tačiau jeigu versija, kad Donaldas Trumpas vis dėlto laimėjo dėl rusų užkrauto kibernetinio dopingo bent iš dalies yra teisinga, neatmestina ir tokia galimybė, jog visos šio septyniasdešimtmečio atleto pergalės yra skirtos to paties kuznecovo ar ivanovo motinos garbei.
Tikriausiai tie patys rusų mistifikatoriai taip pat platina nuomonę, kad neva D.Trumpo ir V.Putino aljansas galop užtikrins baltojo žmogaus pergalę (sic). Vaje vaje… Ką gi, jeigu dauguma mano tautiečių patikėtų tokia nesąmone, prašyčiau mane nuo to momento laikyti negru.
Dar viena viltis sudužo. Krepšininkai grįžta nuleistom galvom. Ypač talentingasis Jonas Valančiūnas, į kurį dėta tiek vilčių! Ir Jonas Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas toli gražu nebuvo tokie, kokie retsykiais būdavo. Tik Mantas Kalnietis stebino meistriškumu, bet vienas lauke – ne karys.
Gaila trenerio Jono Kazlausko, gaila Krepšinio fedracijos prezidento Arvydo Sabonio, kurio sūnus olimpiadoje buvo blankokas. Bet jis dar gal parodys, kaip reikia žaisti šalies rinktinėje. Gaila mūsų visų, kuriems rūpi Lietuvos garbė.
Niekaip negaliu suprasti, kaip europinio svorio meistrai, čia paminėti ir nepaminėti, gali taip prastai mėtyti į krepšį. Suprantu, kai neįmeta iš labai sunkių padėčių, įnirtingai dengiami, bet juk dažnai mūsiškiai nepataikydavo visiškai laisvi – nei iš toli, nei iš arti. Akivaizdu, kad laimi tik tos komandos, kurios sėkmingai mėto tritaškius.
Kodėl tik vienas kitas yra šioks toks tritaškininkas, kodėl ne dauguma? Robertas Javtokas baigia krepšininko karjerą, bet mėtyti baudų taip ir neišmoko. Graudu būdavo žiūrėti: taikosi taikosi aukštaūgis, ir vis pro šalį.
Apmaudu ne dėl to, kad pralaimėjome tris kartus iš eilės, apmaudu, kad buvome sutriuškinti.
Sportininkai garsina mūsų mažytę šalį pasaulyje, jos vardą tūlas labai tolimos šalies pilietis žino vien dėl to, kad turime Sabonį, Valančiūną, Meilutytę.
Nenusiminkime, ir šį kartą jie plačiai nuskambėjo – triukšmingai pralaimėdami. Šiais laikais pasaulį bandoma nustebinti įvairiausiais triukais, bjauriais skandalais. Būtume pralaimėję vos vos, niekas dabar nesistebėtų, neatkreiptų dėmesio.
Nemanau, kad šį kartą mūsų vilties vyrai suklupo tyčia, nors buvo tokių kalbų po rungtynių su kroatais. Nesąmonė!
Didysis sportas, deja, yra ir didelis nešvarus biznis, ir politika. Visuose lygiuose pasitaiko brudo. Štai įkliuvo net vienas Olimpinio judėjimo funkcionierius, spekuliavęs bilietais. Netiesa, kai sakoma: svarbu dalyvauti, nebūtina užlipti ant apdovanojimų pakylos. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Šalys neriasi iš kailio, siekdamos medalių, aukso. Šlykščiausiai elgėsi Rusija. Tiesa, mūsų pasididžiavimas Virgilijus Alekna sako, kad ne tik Rusija.
„Rusija – tik viena problema. Bet yra dar bent 10 valstybių, kuriose ta problema ne tokia maža. Tai ir mūsų artimiausi kaimynai iš pietų, kelios Afrikos valstybės: Etiopija, Kenija, Azijoje – Kinija. Visų valstybių neišvardysiu. Jose irgi yra panašių problemų – įtariama, kad visa dopingo sistema toleruojama aukščiausiu lygiu. Tai tikrai nelygios sąlygos. Tiems sportininkams, kurie nori taip, kaip mes Lietuvoje, pasiekti gerų rezultatų, bus labai sunku („Valstybė“. 2016 rugpjūtis, Nr.8, interviu „Dėl dopingą rijusio vengro V.Alekna prarado 1 mln. JAV dolerių“).
Tai gal tie afrikiečiai ir afrikietės, kurių ištvermei niekaip neprilygsta europiečiai, irgi kažką ryja?
Didysis sportas žalingas sveikatai. Man gaila plaukikų, kurie kasdien mirksta vandenyje, užuot plaukioję savo malonumui ir sveikatai; ypač merginų, kurių kūno formos panašėja į vyrų. Ypač gaila maratono bėgikų ir begikių. Senatvėje jie turės rimtų problemų: judės invalido vežimėlyje arba kęs sąnarių skausmus. Baisu stebėti dviratininkus, be sustojimo važiuojančius du šimtus ir daugiau kilometrų. Sovietmečiu vienas sporto specialistas siekė, kad futbole būtų draudžiama kamuolį priimti ir atmušti galva, nes kiekvienas stiprus smūgis – tai smegenų sutrenkimas, kuris ilgainiui gali blogai baigtis.
Bet jo, žinoma, niekas nepaisė. Viena mūsų bėgikė anais laikais pačiame jėgų žydėjime metė didįjį sportą sakydama: aš dar noriu būti moteris ir turėti vaikų. (Turbūt panašiai samprotauja buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kuris anais laikas metė plaukimą ir tapo politiku, filosofu, rašytoju. Rūtai jis irgi pataria išlipti iš baseino ir studijuoti, kurti šeimą). Krepšininkai dažnai visu ūgiu taip krinta ant parketo, kad tik stebiesi – kaip jis dar sugeba atsikelti ir žaisti toliau. Paskutinėse rungtynėse su australais Paulius Jankūnas skausmo iškreiptu veidu atsisėdo ant atsarginių suolelio ir į aikštelę negrįžo. Ten jo labai trūko.
Sportuoti – sveika, bet tik mėgėjiškai, savo malonumui, nepersistengiant, ne už pinigus. Tačiau būtent pinigai, kartais labai dideli, žmogų verčia vilkti lėktuvus, kilnoti nepakeliamus rutulius, bėgti dešimtis kilometrų, ryti sveikatai žalingas piliules… Pinigai ir garbė. Gerai, jeigu sveikatą aukojantiems sportininkams profesionalams rūpi dar ir Lietuvos garbė. Labai savotiškai Lietuvos garbę gina vienas milijonierius: „…tuo metu, kai Lietuvos olimpiečiai Rio de Žaneiro olimpiadoje gina Lietuvos garbę, Arvydas Avulis griauna legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip – nors ir trumpam – sukuria tam tikrą monumentą Lietuvos elito cinizmui.“ („Valstybė“, Eduardas Eigirdas „Avulis ir ko“ dovana olimpiečiams“, rugpjūtis). Vilnius jau neturi net apleisto stadiono, ir dar ilgai neturės.
Visai netikėtai nuklydau į lankas. Tokių pesimistinių, šventvagiškų samprotavimų sovietmečiu nebūtų paskelbęs joks laikraštis (portalas slaptai.lt gal nepabijos?). Jiems nepritars daugelis interneto skaitytojų, įvairių sporto šakų sirgaliai, nes žiūrėti, kaip kiti lieja prakaitą, išties daro stebuklus sporto aikštelėse, stadionuose, baseinuose, – žymiai paprasčiau.
Tad ir aš einu patogiai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti lengvaatlečių olimpinių startų, nes jaunystėje pats mėgėjiškai, ne už pinigus, sportavau: šokau į aukštį ir tolį, svaidžiau ietį ir granatą, bėgau šimtą metrų (12 sek.), spardžiau futbolą…
O dėl krepšininkų nesėkmės neverta jų labai barti. Vyrus reikia stiprinti psichologiškai ir mokyti mėtyti į krepšį bent iš vidutinių nuotolių.
