Skaitome: Briuselyje veikia apie 250 kinų ir 200 rusų šnipų, daugiausia jų tūno valstybių pasiuntinybėse ir komercinėse atstovybėse. Atseit jų esama ir kitur, bet ar dažnai girdime Europos sostinėje ar kitur Rusijos specialiųjų tarnybų agentą ne tik pagavus, bet ir pasodinus į kaltinamųjų suolą? Išskyrus Baltijos šalis, kur nuteista dvi dešimtys šnipinėjimu kaltintų asmenų ir teismai tebevyksta.
Lietuviškas šakotis ir NATO naikintuvai
Paskelbus Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento kasmetį grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui vertinimą, atsiliepė ir Rusijos propagandos skardžiausias trimitas – RT: ar tikrai Rusija ir jos pagrindinė sąjungininkė Baltarusija siekia įvilioti į savo žvalgybos tinklus lietuvius, kaip teigiama ataskaitoje? RT kalbinamas vienas profesorius atsakė, kad Lietuva yra Rytų Europos pakraštys ir vargu ar kelia didesnį Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą. Ten, pasak šio eksperto, nėra „įdomių technologijų“. Lietuva, be šakočio ir didžkukulių gamybos receptų, neturinti ką pasiūlyti.
Kai 2015 metais Vilniaus apygardos teisme teisė Baltarusijos karinei žvalgybai šnipinėjusį buvusį valstybinės įmonės „Oro navigacija“ darbuotoją, prokurorai teigė kaltinamąjį 2013 metais perdavus svetimiems taip pat ir duomenų, susijusių su Šiaulių kariniu aerodromu. Tada Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ stebėjosi: iki šiol neaišku, kam to reikėjo baltarusių specialiosioms tarnyboms, kai Lietuvos oro erdvė kiaurai permatoma iš Baltarusijos teritorijos, o NATO aviacijos bazė Šiauliuose gerai žinoma dar iš sovietinių laikų?
Iš tokio „Regnum“ stebėjimosi turėjo skaniai pasijuokti visi, taip pat ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiojoje valdyboje (karinėje žvalgyboje, dažniau tebevadinamoje GRU). Rusiškų leidinių autoriai iš tiesų neretai pažeria humoro perliukų, rašydami apie mus, kaip antai RuBaltic.Ru: agresyviosios Baltijos šalys didina karines išlaidas Rusijai okupuoti (Агрессивная Прибалтика наращивает военные расходы для оккупации России). Ne be emocijų praneša ir apie įkliuvusius šnipus – būtų gaila nepaminėjus to sausoje apžvalgoje šnipų tema.
2017 metų pradžioje Šiaulių apygardos teismas skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę Lietuvos karinių oro pajėgų kapitonui ir dešimt su puse metų – jį užverbavusiam Rusijos piliečiui. Pastarasis veikė GRU vadovaujamas. Lietuvos karininkas jam teikė tarnybos paslaptį sudarančius duomenis apie dvejus metus – iki suėmimo 2014-ųjų gruodyje. Šių metų kovo pabaigoje tame pačiame teisme pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje dirbę asmenys kaltinami perdavinėję neskelbtinus duomenis „užsienio žvalgybai“.
Tai – antra šiam teismui perduota byla dėl šnipinėjimo Šiaulių kariniame aerodrome, iš kurio nuo 2004 metų NATO pajėgos vykdo Baltijos šalių oro erdvės patruliavimą. Dabar teisiami asmenys „užsienio valstybės žvalgybos organizacijos“ užduotis vykdė nuo 2014-ųjų rudens ir buvo suimti 2017 metų pabaigoje; jiems buvo pavesta, be visa kita, žvalgytis asmenų, galinčių parsiduoti Rusijos žvalgybai.
Dėl šakočio, tai jo liejimo gudrybių vis dėlto vertėtų ieškoti Vokietijoje. O gal koks receptas iš senesnių laikų tebeslapstomas Klaipėdoje?
Balandžio pradžioje Klaipėdos apygardos teismas skyrė 7 metus laisvės atėmimo bausmę šio miesto gyventojui, šnipinėjusiam Rusijai (Lietuvoje didžiausia bausmė už šnipinėjimą – 15 metų nelaisvės). Rusijoje gimęs ir Lietuvos pilietybę įgijęs asmuo vykdė Rusijos žvalgybos organizacijų užduotis nuo 2015 metų iki sulaikymo 2017 metų pabaigoje (rinko ir perdavinėjo duomenis apie Lietuvos karo laivyną, NATO laivus, suslėgtųjų dujų terminalą ir kitus objektus, tarp jų ir turinčius strateginę reikšmę šalies saugumui). Jeigu Apeliacinis teismas nepatenkins klaipėdiečio skundo (dabar jis nagrinėjamas), tai jis bus šeštas asmuo, kurį per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje nuteisė už šnipinėjimą.
2017 metų vasarą Vilniaus apygardos teismas šnipinėjimu kaltinamam Rusijos piliečiui Nikolajui Filipčenkai skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokurorų teigimu, jis veikė organizuotoje grupėje su kitais asmenimis ir vykdė žvalgybinę operaciją, kuria siekta įsismelkti į Lietuvos valstybės vadovybę, teisėsaugos organus ir specialiąsias tarnybas.
Žurnalistai rašė paprastesniais žodžiais: nuo 2011 metų stengėsi užverbuoti ką nors iš Prezidentūroje dirbančių ar dirbusių Vadovybės apsaugos departamento žmonių ir įsivogti ten su pasiklausymo įranga.
Šį kartą jau nerašyta, kad ko brautis į Lietuvos prezidento rūmus, juk jie žinomi nuo sovietinių laikų, o dar ankstesniais amžiais Vyskupų rūmuose gyvenę Rusijos generalgubernatoriai. Ne vienas Rusijos leidinys pranešė pirmą kartą Lietuvos istorijoje dėl šnipinėjimo įkliuvus etatinį Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotoją.
Tiesa, pagrindinė valstybinė Rusijos naujienų tarnyba, TASS, parašė, kad Lietuvos prezidentūros apsaugą verbavo asmuo, „neva esantis Rusijos FSB darbuotoju“ (якобы являющийся сотрудником ФСБ). Tai pakartojusi Rusijos federalinė naujienų tarnyba (siejama su skandalingai pagarsėjusiu Sankt Peterburgo verslininku, pravardžiuojamu „Putino virėju“) pridūrė: FSB yra pirmiausia kontržvalgybos organizacija ir ji nevykdo žvalgybos už Rusijos sienų – tai daro Užsienio žvalgybos tarnyba (politinė žvalgyba) ir Generalinio štabo vyriausioji valdyba (karinė žvalgyba). Iš to turėtų būti aišku, kad Lietuvoje niekaip negalėjo veikti FSB karininkas.
Vilniuje teisiamas Nikolajus Filipčenka tepasakė, kad yra baigęs karo institutą ir turi papulkininkio laipsnį. Gal tik sutapimas: 2004 metais Kaliningrade, miesto centre, vieną asmenį nužudė, o kitą sužeidė šūviais iš automobilio, kurį vairavo FSB vietos valdyboje tarnaujantis kapitonas Nikolajus Filipčenka; federaliniai leidiniai daug rašė apie šio nusikaltimo tyrimo keistenybes.
Kodėl estai su latviais ne Somalio piratus gaudo
Estijos saugumo policijai (Kaitsepolitseiamet, KaPo) paskelbus savo kasmetę ataskaitą apie šalies saugumą, pralinksmino Rusijoje prie labiausiai įtakingų priskiriamas leidinys „Komsomolskaja pravda“. Girdi, su kuo kovoja estų saugumiečiai – gal su radikaliaisiais islamistais, prasmukusiais į Europą pabėgėlių iš Artimųjų Rytų minioje, gal su Balkanų narkotikų mafija ar su Somalio piratais? Kur tau: 57 puslapių dokumente Rusija paminima 200 kartų, o žodis „Kremlius” pavartotas apie 60 kartų!
Praėjusių metų rugsėjo pradžioje, kai KaPo suėmė valstybės išdavimu įtariamus šalies gynybos pajėgų karininką ir jo tėvą, RT priklausančios naujienų tarnybos „Sputnik“ Estijai skirtas leidinys suteikė žodį sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) atsargos pulkininkui. Šis piktinosi anglosaksiškojo pasaulio ir jo satelitų, tarp jų ir Estijos, palinkimu išpūsti Rusijos grėsmės temą. Vakaruose, girdi, be perstojo trimitavo apie Sergejaus Skripalio ir jo dukros nuodijimą, o Estijoje gąsdino, kad tuoj juos pulsianti Rusija. Dabar vėl – „išaiškintas dar vienas Rusijos šnipas“. Anglosaksai naudoja „absurdo technologiją“: tegul tai nesąmonė, bet kartok ir kartok. Rytoj estai ims tvirtinti esantys iš Marso, tik daugelį amžių tai slėpė. „Na kam Rusijai reikalingi šnipai Estijoje arba estų šnipai Rusijoje?“
Estijoje šiemet nuteisė jau tris šnipinėjimu Rusijai kaltintus asmenis. Vasario mėnesį Harju apskrities teismas pripažino minėtus karininką ir jo tėvą kaltus dėl valstybės išdavimo. Pas mūsų kaimynus ta pati nusikalstama veika užsienio piliečiui inkriminuojama kaip šnipinėjimas, o Estijos piliečiui – kaip valstybės išdavimas, už kurį gali būti skirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė ir net įkalinimas iki gyvos galvos. Šioje byloje valstybės paslapčių ir įslaptintų tarnybinių duomenų rinkimu bei perdavimu Rusijos karinei žvalgybai kaltinami buvęs Estijos gynybos pajėgų vyriausiojo štabo karininkas nuteistas kalėti penkiolika su puse metų, o jo tėvas – 6 metus.
Kovo pabaigoje Tartu apskrities teismas nuteisė trejus su puse metų kalėti Estijos ir Rusijos pilietybes turintį asmenį – už bendradarbiavimą su FSB, kaip pranešė TASS. Dmitrijus Kozlovas teikė rusams neskelbtinus duomenis, išgautus Policijos ir pasienio apsaugos departamento Pietų prefektūroje. Netrukus sulaikė buvusį KaPo bendradarbį Vladimirą Kulikovą – irgi dėl įtarimus sukėlusio domėjimosi pasienio tarnybos veikla. Jį, manoma, užverbavo po 2012 metų, kai saugumietis paliko tarnybą ir ėmė lankytis Rusijoje.
Prieš dvejus metus Estijoje pirmą kartą nuteisė už šnipinėjimą Rusijos karinei žvalgybai – 2009 metais užverbuotas šios šalies gyventojas Rusijos pilietis Artiomas Zinčenka gavo 5 metus kalėjimo. Praėjusių metų pavasarį GRU interesais veikusį Tartu gyventoją verslininką Ilją Tichanovskį apkaltino sąmokslu prieš valstybę (kėsinimusi išduoti) ir skyrė jam 4 metus nelaisvės. Rudenį dar vieną Estijos pilietį, Jevgenijų Slaviną, nuteisė 1 metus ir 8 mėnesius kalėti irgi už sąmokslą prieš valstybę; jis rinko duomenis tai pačiai Rusijos karinei žvalgybai.
Nenutylėjo Rusijos žiniasklaida ir Latvijos valstybės saugumo tarnybos (nuo 2019-ųjų taip vadinama buvusi saugumo policija, latviškai – Valsts drošības dienests, VDD) metinio pranešimo. „Regnum“: Latvijos specialiosios tarnybos gąsdina „Rusijos šnipais“ (Спецслужбы Латвии пугают «российскими шпионами»). Pastarųjų žodžių latvių dokumente nėra, todėl kabutės turėtų reikšti šiuos žodžius neatitinkant jų tiesioginės reikšmės. Perkeltine prasme: kam Rusijai reikalingi šnipai Es… tai yra Latvijoje?
Dabar Latvijoje nagrinėjama baudžiamoji byla, iškelta buvusiam Vidaus reikalų ministerijos informacijos centro šaunamųjų ginklų apskaitos skyriaus vadovui. Iki suimamas praėjusių metų rudenį jis jau 12 metų buvo pensijoje. Atsargos pulkininkas leitenantas įtariamas nusikaltimais pagal keturis Latvijos baudžiamojo kodekso straipsnius, iš kurių vienas – šnipinėjimas. Prokurorai kaltina jį perdavus Rusijos specialiosioms tarnyboms įvairių duomenų, tarp jų ir sudarančių valstybės paslaptį.
Praėjusį rudenį kanalas LTV1, pakvietęs aptarti temos „Ar nėra šnipų, ar mes jų negaudome“, priminė Estijoje buvus išaiškinta 10 Rusijai šnipinėjusių asmenų, Lietuvoje – 8, o Latvijoje – trys (su minėtu atsargos pulkininku). 2016 metų pabaigoje sulaikytam bendrovės „Latvijas dzelzceļš“ ruožo meistrui (neteisėtai rinko ir teikė neskelbtinus duomenis ryšininkui Rusijoje) galiausiai skyrė 3 metus ir 2 mėnesius laisvės atėmimo. Praėjusių metų vasarą šnipinėjimu apkaltintam ir kaltę pripažinusiam dar vienam Latvijos piliečiui teismas skyrė lygtinę 3 metų laisvės atėmimo bausmę; tyrimo metu buvo nustatyta, kad pasienyje su Rusija gyvenantis vyras jį užverbavusiam Rusijos žvalgybos karininkui perdavinėjo duomenis apie šalies ginkluotąsias pajėgas.
Ar ne skylėtas valstybės skydas?
Ne per seniausiai estų žiniasklaidoje vėl paminėjo Hermaną Simą – šiam kaliniui šalies teisingumo ministras nesutiko sušvelninti režimo ir paliko kalėjime, paaiškinęs jį atliekant bausmę už labai sunkų nusikaltimą. Praėjusią vasarą prokurorai nepritarė į aštuntą dešimtį įžengusio Simo paleidimui iš kalėjimo anksčiau laiko. Esą jis apgailestauja veikęs prieš valstybę, tačiau tebeaiškina neturėjęs kitos išeities, nes tuo metu valstybė neturėjusi žinybos, kuri būtų galėjusi apginti jį su šeima jam atsisakius šnipinėti Rusijai, – taigi 10 metų iškalėjęs tebemano, kad nuo jo paties niekas nepriklausę. Jam greičiausiai teks iki paskutinės dienos atbūti 2009 metų pradžioje Harju apskrities teismo skirtą dvylikos su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Tai – pirmas estas, apkaltintas valstybės išdavimu nepriklausomybės metais.
Buvęs sovietinės milicijos pulkininkas, talkinęs ir valstybės saugumui (KGB), parsidavė Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai (SVR) 1996 metais. Iki suimamas dirbo šalies gynybos ministro patarėju, o 2001–2006 metais ministerijoje buvo atsakingas už valstybės paslapčių saugojimą. Dalyvavo Estijos stojimo į NATO pasirengime, o nuo 2004 metų atstovavo šaliai Aljanse. Laimė, šiam kurmiui laiku užtrenkė duris į 2008-ųjų pavasarį Taline pradėjusį veikti NATO kibernetinės gynybos centrą. Šis centras, kaip 2013 metais, suėmus dar vieną Rusijos agentą, tiesiai šviesiai sakė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos instituto Pabaltijo (Прибалтики – tebevadina sovietiniu vardu) skyriaus vedėjas, „kelia ypatingą Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą“.
Hermano Simo, aukštas pareigas Estijoje ėjusio Rusijos šnipo, išaiškinimas sulaukė tarptautinio atgarsio. Vokiečių „Der Spiegel“ nurodė, kad Simui vienoje NATO konferencijų (2006) pavyko išgauti sąjungininkų turimą Vakarų valstybėse veikiančių Rusijos agentų sąrašą ir šis buvo paklotas ant prezidento Vladimiro Putino stalo. Pasak šio žurnalo pašnekovo, vokiečių valdininko, Simas perdavė Rusijai tiek daug svarbių duomenų apie NATO, kad tai Aljansui tapo „katastrofa“. Britų dienraštis „Financial Times“ Simo bylą pavadino didžiausiu skandalu NATO istorijoje. „New York Times“ net suabejojo NATO plėtimo į Rytų Europą reikalu. Britų „The Times“ ekspertai teigė, kad Rusija prarado labai svarbų agentą, tačiau laimėjo šiokią tokią taktinę pergalę, nes Aljanso senieji nariai ėmė šnairuoti į naujus sąjungininkus iš Rytų ir Vidurio Europos.
Estai nebijo nešti iš namų šiukšlių
Pačioje Estijoje rašyta ir apie psichologinį šoką, kurį patyrė buvę valstybės išdaviko bendradarbiai, ir apie sumišimą visuomenėje. Kaip Gynybos ministerijoje tokiam žmogui galėjo patikėti didžiausias paslaptis? Ar ne skylėtas valstybės skydas? Tuo tarpu Estijos pareigūnai liko ištikimi nuostatai nesislapstyti nuo visuomenės nei parklupdžius priešininką, nei praleidus skaudų kirtį valstybės saugumui. „Mes iš tiesų skiriamės nuo daugelio Vakarų šalių tuo, kad tokių atvejų nekišame po kilimu“, – pareiškė vienas estų saugumo ekspertų. 2009-ųjų pabaigoje per TV parodė palyginti greitai sukurtą pusantros valandos trukmės dokumentinį filmą „Valstybės išdavikas” – apie šią estams itin nemalonią istoriją.
Hermano Simo demaskavimas, kaip parašė autoritetingas amerikiečių žurnalas „Foreign Affairs“, laikytinas didžiausiu estų kontržvalgybos laimėjimu. Estija parodė pasirengusi priešintis Rusijos agresyviam veikimui geriau, negu bet kuri kita Europos šalis. Pastarosioms galėtų būti pavyzdžiu trys estų daromi dalykai: jie nenutyli atskleistų šnipinėjimo atvejų; išaiškintus agentus teisia visu įstatymų griežtumu; pirmieji pradėjo skelbti kasmetes grėsmių saugumui apžvalgas – „Aastaraamat“. Solidus britų savaitraštis „The Economist“ tada irgi pagyrė estų atvirumą: jie Simą nuteisė, kai tuo tarpu kitose šalyse paprastai vengiama garsiau kalbėti apie pagautus Rusijos šnipus ir pasitenkinama jų išsiuntimu.
Iš tikrųjų: 2010 metais JAV specialiosios tarnybos sužlugdė ilgam veikimui parengtų šnipų (nelegalų) tinklą, o netrukus jie buvo iškeisti į keturis Rusijoje kalintus asmenis (tarp jų ir valstybės išdavimu apkaltintą buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį). „The New York Times“ tada rašė, kad amerikiečių pusė nenorėjusi ilgų teismo procesų, kurių metu galėjo būti atskleisti jų specialiųjų tarnybų veikimo metodai, todėl pasiskubinusi Rusijos agentais atsikratyti, teismui apkaltinus juos nesunkiais nusikaltimais.
2012 metais išėjo britų publicisto ir rašytojo Edvardo Lukaso knyga (Deception. Spies, Lies, and How Russia Dupes the West), kritikuojanti atsainų Vakarų požiūrį į Rusijos keliamas grėsmes. Autorius primena ironiją, kuria palydėtas pranešimas apie JAV sužlugdytą Rusijos šnipų tinklą: kažin kokie nevykėliai, o viena jų – kvaila mergšė, vos ne lytinė pamišėlė… Jų neteisė už šnipinėjimą. Toks nebaudžiamumas, autoriaus tvirtinimu, labai palengvina Rusijos šnipams gyvenimą ir yra neleistinas.
Lukasas pasakoja ir Simo istoriją, negailėdamas liaupsių estams. Esą jie rodo įstabų pavyzdį: atkakliai medžioja šnipus ir juos teisia, nežiūrėdami galimų žeminimų ir šmeižtų. Kitos šalys pasišaipo Estijai suklupus, nors iš tikrųjų estų pasiryžimas nedangstyti savo klaidų yra pasigėrėtinas.
Estijos saugumo policijai susekti Hermaną Simą padėjo NATO valstybių specialiosios tarnybos, daugiau žinome apie vokiečių Federalinės žvalgybos tarnybos (BND), amerikiečių Nacionalinio saugumo tarnybos (NSA) agentų ir Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) žvalgybininkų indėlį.
Vėliau estų saugumiečiai teigė, kad Simo nusikaltimo tyrimo metu sužinota padėjo jiems atskleisti dar vieną Rusijos šnipą. 2012 metų vasario pabaigoje Talino oro uoste suėmė KaPo karininką Aleksejų Dreseną ir jo žmoną Viktoriją. Pastaroji rengėsi skristi į Maskvą, kur turėjo perduoti FSB ryšininkui ką tik laukiamojoje salėje iš sutuoktinio paimtą laikmeną su slaptų dokumentų kopijomis. Nuo 1993 metų saugumo policijoje dirbusiam karininkui už valstybės išdavimą teismas skyrė griežčiausią per visą nepriklausomos Estijos istoriją bausmę – 16 metų laisvės atėmimo; sutuoktinė atsipirko lygtine 6 metų nelaisvės bausme.
2013 metų rugpjūtį suėmė buvusį KaPo techninės tarnybos specialistą Vladimirą Veitmaną. Jis nuo 2002 iki 2011 metų, kai išėjo į pensiją, rinko ir perdavinėjo Rusijos žvalgybai tarnybines ir valstybės paslaptis, taip pat jas žinančius asmenis kompromituojančius biografijos faktus, galinčius pasitarnauti jų verbavimui. Patį ryšių specialistą užverbavo ir jam vadovavo SVR agentas, su kuriuo Veitmanas sovietiniais laikais dirbo tame pačiame respublikinio KGB padalinyje. Šis kurmis įspėjo rusus, kad estų kontržvalgyba įtaria Hermaną Simą šnipinėjant ir pradeda jį sekti. Veitmaną apkaltino valstybės išdavimu ir nuteisė 15 metų kalėti.
Liaupsės FSB agentui, pagautam svetimoje valstybėje
2018 metų pavasarį Harju apskrities teismas pripažino šalyje studijavusį 20-metį Rusijos pilietį Aleksejų Vasiljevą kaltu dėl nesmurtinio veikimo prieš Estiją (FSB pavedimu mėgino įsismelkti į vienos valstybinės žinybos Wi-Fi tinklą) ir nuteisė 4 metus kalėti. Rudenį jis skundėsi estų žurnalistams laukęs iš Rusijos pusės paramos sau ir vargstantiems artimiesiems, tačiau su juo niekas taip ir nesusitiko. „Man atrodo, kad kol buvau naudingas FSB, jie mane ir po žemėmis būtų radę, – kalbėjo. – O kai atsidūriau kalėjime, tapau jiems daugiau nereikalingas. Iš viso niekam nereikalingas.“ Sakė sutikęs bendradarbiauti su Rusijos specialiąja tarnyba iš baimės, kad atsisakymas gali blogai baigtis jam pačiam ir artimiesiems. Estų leidinys „Postimees“ šį nuteistąjį pristatė kaip „Rusijos pamirštą šnipą“.
Rusijos federalinė naujienų tarnyba „EADaily“ pranešė, kad 20-metį studentą Estijoje nuteisė kaip „Rusijos šnipą” (как «российского шпиона»); jų kabutės perkeltine prasme reiškia, kad joks jis šnipas, verčiau gaudykite Somalio piratus! „EADaily“ perspausdino leidinyje „Sputnik Латвия” paskelbtą tekstą, esą demaskuojantį „estiškąją šnipų maniją“ («шпиономанию по-эстонски»). Jame, girdi, akivaizdžiai parodoma, kad estai nesuveda galų. Antai jų pasakojime apie „Rusijos pamirštą šnipą“ net 17 kartų paminima FSB. O juk pagal Rusijos įstatymus FSB neturi įgaliojimų vykdyti žvalgybos užsienyje! Ir tai – ne smulkmena, nes kompetencijų atskyrimas yra valstybės valdymo pagrindas!
„Vien šio fakto užtenka su 90% tikimybe teigti, kad kaltinimai Vasiljevui išlaužti iš piršto.“ Tokią išvadą padarė „Sputnik Латвия” autorius Viktoras Lidermanas, „EADaily“ pristatytas „žinomu publicistu ir politiniu aktyvistu“ (kadaise ta pati FSB jį, Rusijoje uždraustos socialbolševikų partijos vedlio Eduardo Limonovo bendražygį, buvo kelis kartus sučiupusi, kad išsiųstų į Latviją; pastaruoju metu ganėtinai prieštaringa asmenybe laikomas Lidermanas vadinamas „rusišku mokyklų Latvijoje gynėju„ – red.). Kiti nė tikimybės neskaičiavo. Tiesiog išplatino nuteisto studento bendramokslių ir dėstytojų pasakyta Estijos rusiško TV kanalo korespondentui: jie netikintys (greičiausiai 100%, nes abejonių nepareikšta), kad šis visais atžvilgiais mielas jaunuolis dirbo FSB…
2015 metų rudenį estai 16 metų įkalintą Aleksejų Dreseną išleido į Rusiją mainais į ten nuteistą 15 metų kalėti KaPo karininką Estoną Kochverą. Estijos pusė tvirtino, kad rusai pagrobė jų karininką peržengę valstybės sieną (beje, praėjus dviem dienoms po JAV prezidento Barako Obamos vizito Taline) ir kad nuteisė nepagrįstai; neteisėtus veiksmus pasmerkė Europos Sąjungos atstovai, JAV valstybės departamentas. FSB buvo gerai žinoma, kad šis estų saugumietis medžioja pasienio kontrabandininkus. Vieno Rusijos specialiosios paskirties būrių veteranų asociacijos vadovų nuomone, Kochvero pagrobimas buvo FSB iš anksto suplanuota operacija turint tikslą iškeisti jį į Dreseną.
Net ir Rusijos pusei nieko nesakant, sutikimas su mainais reiškė ją pripažinus, kad Dresenas buvo svarbus Maskvos agentas (ценный агент). Tačiau šį kartą Federalinė saugumo tarnyba pati pranešė: Kochveras buvo nuteistas „už šnipinėjimą“, o Dresenas – „už slaptų duomenų perdavimą Rusijos FSB“. Kaip parašė Rusijos žiniasklaida, Dreseno artimieji Maskvoje ištaisė pietus, kuriuose dalyvavo Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai, planavę ir vykdę jo išlaisvinimo operaciją; jie pasveikino kolegą dviem progomis – gimimo dienos ir „sugrįžimo į Tėvynę“ (neaišku, kaip Rygoje gimęs Pavolgio vokiečių palikuonis galėjo „grįžti“ į Rusiją – red.). Rusijos centrinė TV parodė reportažą, kuriame negailėjo liaupsių „sugrįžusiam rezidentui“: esą jis perdavinėjo Maskvai duomenis apie NATO žvalgybinę veiklą iš slaptų dokumentų, kurie Estijoje buvo skirti tik 4-5 asmenims, įskaičiuojant ir šalies prezidentą.
Anksčiau pas gimines į Rusiją išvykusi Viktorija Dresen žurnalistams sakė tikėjusi vyro išlaisvinimu – žinodama, kad rusai savųjų nepalieka. Rusijos federalinis įstatymas dėl užsienio žvalgybos įpareigoja valstybę visokeriopai stengtis išlaisvinti už Rusijos ribų vykdant žvalgybą sulaikytus, suimtus ar nuteistus Rusijos piliečius – ir kadrinius darbuotojus, ir pasitelktus vienkartinių užduočių vykdytojus; jeigu pasitelktieji yra ne Rusijos piliečiai, tai dėl jų stengiamasi šalies prezidento nustatyta tvarka.
2017 metų pavasarį rašytojas ir specialiųjų tarnybų istorikas, vyriausybinio laikraščio „Rosijskaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Nikolajus Dolgopolovas per valstybinį TV kanalą „Rosija 24“ pranešė, kad užsienio valstybėse nelikę nei vieno suimto ar kalinamo žvalgybininko (разведчика) – Rusijos piliečio: visi yra išlaisvinti, iškeisti arba išpirkti. Rusai savųjų nepalieka! Kaip tik tuo metu Taline, tardymo izoliatoriuje, teismo laukė 2017-ųjų pradžioje suimtas duomenų rinkimu Rusijos karinei žvalgybai įtariamas Rusijos pilietis Artiomas Zinčenka. Netrukus jį nuteisė už šnipinėjimą, o kitų metų vasarį išleido mainais į Rusijoje šnipinėjimu apkaltintą ir 12 metų kalėti nuteistą estų verslininką.
Nežinoma, ką Rusijos prezidentas daro dėl federaliniame įstatyme nurodytų „pasitelktųjų ne Rusijos piliečių“. Tačiau Rusijos žiniasklaida, kaip matome, ne be emocijų praneša apie Baltijos valsybėse įkliuvusius šnipus.
Ką reiškia tos emocijos?
2019.07.09; 20:40
