Traukiniai Vilniaus geležinkelio stotyje. Slaptai.lt nuotr.

Į politinę darbotvarkę siūloma sugrąžinti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projektą. Seimo vicepirmininkas liberalas Jonas Liesys ir kiti Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai Juozas Baublys, Jonas Varkalys ir Ričardas Juška įregistravo nutarimo projektą, kuriuo siūlo Vilniaus-Kauno dvimiesčio projektą pripažinti ypatingos valstybinės svarbos projektu, o Vyriausybei siūloma pradėti organizuoti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projekto įgyvendinimą.
 
Tikimasi, kad projektas leistų sujungti didžiausių šalies miestų kultūrinį, ekonominį ir žmogiškųjų išteklių potencialą, taip pat prisidėtų prie Rytų Lietuvos gyventojų civilinės saugos padidinimo Astravo atominės elektrinės incidento (avarijos) atveju, leistų priartinti valstybines institucijas arčiau Lietuvos geografinio centro.  Nutarimo projekto autorių nuomone, siūlomo projekto įgyvendinimas leistų geriau išnaudoti Karmėlavos oro uosto ir „Rail Baltica“ geležinkelio trasos galimybes.
 
Naujienų agentūros ELTA žurnalistės Jadvygos Bieliavskos kalbinti Seimo nariai – vilniečiai ir kauniečiai – pripažįsta, kad idėja yra gera, bet jos realizavimas gali būti sudėtingas ir tam reikės Vyriausybės paramos. Kai kurie tautos atstovai siūlo pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, surengti referendumą šiuo klausimu ir jei tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritartų šiam projektui  pradėti jį įgyvendinti. Kai kurių parlamentarų nuomone, Vilniaus ir Kauno dvimiestis  turėtų du merus, galbūt būtų valdomas konfederacijos principu.
 
Nepaisant skirtingų nuomonių ir vizijų, kaip vieną pagrindinių privalumų Seimo nariai įvardija galimybę abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą.
 
Ar realu būtų įgyvendinti Vilniaus-Kauno dvimiesčio  projektą ir kada?
 
Andrius Kupčinskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, buvęs Kauno meras:
Manyčiau, kad iniciatyva yra prasminga, šios idėjos autorius prof. Jurgis Vanagas ne veltui ją pasiūlė prieš 20 metų. Vėliau buvo pasiūlyta ir visa koncepcija, tačiau valingų politinių sprendimų nebuvo. Be rimtų valstybės strateginių investicijų netgi ir didžiosios savivaldybės vienos nepajėgios įgyvendinti tokio projekto. Kita vertus, valingų sprendimų galbūt nebuvo ir todėl, kad šią iniciatyvą imta  savintis politiniais motyvais, ji buvo per daug politizuota. Prisimenu, buvo bendrų abiejų Miestų tarybų susitikimų Elektrėnuose, Kaune ir Vilniuje, perspektyva atrodė tikrai graži, bet, matyt, nepavaldi politinėms kadencijoms.
 
Mindaugas Puidokas, Mišrios Seimo narių grupės narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Aleksoto-Vilijampolės rinkimų apygardoje:
Ši vizija jau svarstoma 20 metų, ir akivaizdu, kad per tą laiką abu miestai augo ir stiprėjo. Juk dar neseniai Grigiškės buvo ne Vilnius.  Projekto įgyvendinimo galimybes ir trukmę turi vertinti Vyriausybė, bet akivaizdu, kad atskiri projekto elementai jau dabar juda įgyvendinimo link. Premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė siekia perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną. Buvo ketinimų perkelti ir Aplinkos ministeriją. Tikrai greitu metu turės atsirasti greitasis traukinys tarp sostinės ir Kauno. Privalės būti rimtai gerinama ir automagistralė Kaunas-Vilnius. Keliauti automobiliu būtų greičiau ir paprasčiau. Dėl to kompleksinis, sistemingas požiūris tikrai būtų naudingas siekiant paspartinti šiuos procesus. Tas padėtų ne tik lietuviškam verslui, bet ir pritraukti daugiau užsienio investuotojų, kurie vertintų pagerėjusias logistikos galimybes bei išaugusį darbuotojų pasirinkimą.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
 
Lauras Stacevičius, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Dainavos rinkimų apygardoje:
Manau, kad projektas yra realus, tačiau gyvename demokratiškoje valstybėje, tad gyventojų nuomonė yra prioritetas. Todėl visų pirma siūlyčiau rengti referendumą šiuo klausimu ir jei būtų nuspręsta, jog tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritaria šiam projektui, pradėti jį įgyvendinti. Projekto įgyvendinimo trukmė, mano nuomone, priklausytų nuo jo apimties ir gairių (atitinkamai – jei būtų nuspręsta, kad dvimiestis turėtų vieną savivaldą, projekto įgyvendinimo trukmė pailgėtų).
 
Rasa Budbergytė, Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, vilnietė:
Vilniaus–Kauno dvimiesčio idėja buvo svarstoma dar 2003 metais, buvo net kai kas padaryta (greitesnis traukinys) suartinant du miestus. Seime naujai registruotas nutarimo projektas, kaip ir šios idėjos parlamentinės paramos grupė, man yra ne kas kita kaip dirbtinė tik pačios idėjos reanimacija. Idėja puiki, bet jos realizavimas gana sudėtingas.
 
Andrius Mazuronis, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas, vilnietis:
Manau, šį projektą įgyvendinti taip, kaip ji supranta nutarimo projekto teikėjai,  yra nerealu dėl labai paprastos priežasties: tokio projekto įgyvendinimas reikalautų vienos iš savivaldybių (tikėtina, mažesniosios  Kauno) atsisakyti dalies savo teisių ir funkcijų bei jas perleisti Vilniui. Tai labai mažai tikėtina  ir realu nebent popieriuje. Du miestai gali ir turi bendradarbiauti, pavyzdžiui, diegiant vieningo bilieto sistemą, pritraukiant daugiau turistų ir kitose srityse, tačiau kas dėl darbo vietų, sumokėtą GPM nuo darbo vietos į savivaldos biudžetą bei kitus ekonominius rodiklius, miestai visada bus konkurentai,  o ne bendradarbiai.
 
Aušrinė Armonaitė, Mišrios Seimo narių grupės seniūno pirmoji pavaduotoja, vilnietė:
Visų pirma, man atrodo, kad  svarbu ne nutarimai prieš Seimo rinkimus, o tai kaip šalies miestams bendradarbiauti įgyvendinant strateginius Lietuvos projektus  ar tai būtų susisiekimo  projektai, tarkime, geležinkelis, oro uostai,  ar tai būtų investicijų pritraukimas. Manyčiau, norint išlikti konkurencingiems,  kad turėtume pranašumą prieš Lenkiją, prieš Baltijos valstybes ar net ir Skandinavijos valstybes,  tas bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Kauno yra būtinybė.  Dar daugiau pasakyčiau: mums reikia  galvoti, kaip įtraukti Klaipėdą į tą bendradarbiavimą. Tačiau  tikrai ne Seimo nutarimais, o realiais veiksmais  tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių tai galima padaryti. Tą reikėtų daryti jau dabar, turint omenyje ES investicijas naujojoje perspektyvoje. Beje, Vilnius daug prarado šitos Vyriausybės ir  kai kurių Seimo narių dėka. Svarbu yra ne skaidyti Lietuvą į dvi Lietuvas, o tolygiai tas investicijas paskirstyti, ir man atrodo, kad  iš Vilniaus ir Kauno partnerystės  galėtų gimti visai valstybei gerų dalykų.
 
Kokie būtų privalumai tokio dvimiesčio – dviejų miestų urbanistinio junginio?
 
A.  Kupčinskas:
Privalumai pirmiausia turbūt išryškėtų susisiekimo, transporto infrastruktūros pritaikymo ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse. Tačiau daugiausia investicijų būtent ir reikalauja susisiekimo infrastruktūros tobulinimas, dėl kurios abiejų savivaldybių ir regionų žmonės galėtų patogiau ir sparčiau judėti tarp abiejų regionų. Nesu tikras,  ar dabartinė Vyriausybė būtų pasirengusi skirti strategines investicijas, kad didieji regionai artėtų vienas prie kito bei sukurtų dar didesnę bendrojo vidaus produkto dalį Lietuvoje. Vien Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) perkėlimas į Kauną tai simbolizuoja. O kad didesnis dėmesys regionams Lietuvoje apskritai būtinas, tai faktas, nes regioninė politika pradėjo nykti sulig apskričių panaikinimu Lietuvoje.
 
M. Puidokas:
Dvimiesčio projekto vystymas yra tikrai naudingas visuomenei ir visai Lietuvai, nes Kauno ir Vilniaus aktyvesnis bendradarbiavimas sustiprintų šalies ekonomiką ir leistų abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą. Patogus susisiekimas tarp miestų yra visa ko ašis. Tada aplinkinių miestelių, esančių kelyje nuo Kauno iki Vilniaus, gyventojai taip pat turėtų geresnes įsidarbinimo galimybes, nes galėtų greičiau ir lengviau pasiekti didmiestyje esančias darbo vietas. Kitas privalumas  jie galėtų toliau gyventi ramesnėje aplinkoje, neišsikeldami į sostinę ar Kauną. 
 
L. Stacevičius:
Šie privalumai vėlgi priklauso nuo projekto apimties. Galimai sumažėtų biurokratinis aparatas, pagerėtų susisiekimas tarp miestų.
 
R. Budbergytė:
Vilnius ir Kaunas gyventojų skaičiumi yra nedideli miestai, todėl nėra pakankamai patrauklūs užsienio investicijoms, taigi dvipolis kartu su bendrais infrastruktūros projektais (pvz., tarptautinio lygio oro uostas, modernus ir greitas susisiekimas geležinkeliu, miestus jungianti pralaidi automagistralė), sujungtais viešaisiais pirkimais ir pan., gerintų paslaugų prieinamumą ir mažintų kainas abiejų miestų gyventojams. Realizavus tokią idėją, būtų veiksmingiau ir racionaliau investuojamos ES lėšos kuriant gerai apmokamas darbo vietas, įgyvendinant žaliąją politiką. Transporto infrastruktūros tarp miestų išvystymas skatintų kultūrinius, edukacinius mainus.
 
A. Mazuronis:
Apie privalumus nelabai ką galėčiau pasakyti, nebent kad su tais pačiais bilietais galėsi važinėti abiejuose miestuose. Čia gal geriau atsakytų projekto teikėjai. Tačiau man atrodo,  kad Lietuvai reikia miestų,  kurie tarpusavyje sveikai konkuruotų kurdami naujas darbo vietas, pritraukdami investicijas ir skatindami žmones likti mieste, o ne bandytų dirbtinai susijungti. Atstumas tarp šių miestų yra per daug didelis ir jose išvystyta infrastruktūra  yra per daug skirtinga, kad būtų galima juos lengvai imti ir bandyti sujungti siekiant sinergijos. 
 
A. Armonaitė:
Tai konkurencingumas tarptautinėje erdvėje, konkurencingumas regione.  Vilnius jau atrodo tikrai sėkmingai, tačiau Kauno yra puiki geografinė padėtis dėl geležinkelio  susisiekimo, oro uosto. Pirmiausia  svarbu konkurencingumas, antras dalykas  visai Lietuvai stipresni miestai, stipresnė partnerystė reiškia, kad daugiau darbo vietų gali būti sukurta toje teritorijoje, daugiau žmonių gali rasti gerai apmokamą darbą. Pakartosiu, kad aš svarstyčiau dar drąsiau  galvoti apie Klaipėdos vaidmenį, kaip ją įkomponuoti į šį bendradarbiavimą.
 
Jūsų nuomone, kas galėtų būti meras tokio dvimiesčio?
 
A.  Kupčinskas:
Juokaujant būtų galima sakyti, kad Vilniaus ir Kauno merai galėtų veikti ir keistis pareigomis kas mėnesį, nereiktų atskiro paskirto viršaičio projektui įgyvendinti. Bet tai jau būtų išbandymas ne tik jiems, bet ir piliečiams, kita vertus, galbūt ir naujos galimybės. O kalbant rimtai, Seime yra priimti Investicijų įstatymo pakeitimai dėl strateginių investicijų regionuose, kurios viršija 20 mln. eurų ir siekia 150 darbo vietų. Tad instrumentas yra, belieka susitarti savivaldybėms ir merams dėl abiem priimtinų nuostatų bei pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, kurio pagrindu ir būtų įgyvendinta Dvimiesčio idėja.
 
M. Puidokas:  
Ilgą laiką vykęs miestų aršus konkuravimas naudos neatnešė. Būtina partnerystė. Dėl to esu už miestų gražų bendradarbiavimą, bet tikrai esu įsitikinęs, kad Vilnius ir Kaunas privalo išsaugoti savo kultūrinę tapatybę. Abu miestai yra įdomūs savo istorija ir unikalūs. Manau, jie ir toliau turės du skirtingus merus, bet aktyvesnis bendradarbiavimas atneš daug naudos visai šaliai.
Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.

 
 
L. Stacevičius:
Manau, kad demokratiškiausias sprendimas būtų, jog dvimiestis būtų valdomas konfederacijos principu.
 
R. Budbergytė:
Manau, kad Vilniaus ir Kauno merai šiame dvipolyje išliktų du, kaip ir dvi savivaldybės tarybos. Kita vertus, dvimiesčio bendradarbiavimas turėtų apimti ir Trakų, Kaišiadorių, Elektrėnų, Vievio savivaldybes. Tokio dvimiesčio valdymui reikėtų kitokio vienasmenio ar kolektyvinio valdymo modelio.
 
Be to, reikia nepamiršti to, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius. Aš su kolega Juliumi Sabatausku esu įregistravusi Sostinės įstatymo projektą, kuriuo siekiama padėti Vilniui, kaip sostinei, augti greičiau. Kol kas šis projektas sunkiai skinasi kelią.
 
A. Mazuronis:
Mero pareigybė  dar viena iš priežasčių, kodėl miestų sujungimas yra sunkiai tikėtinas. Toks sujungimas yra susijęs  su dalies savo funkcijų ir įgaliojimų atidavimu ar atsisakymu, o tai nebūtų priimtina niekam. Miestai gali ir turi bendradarbiauti kaip partneriai ten kur gali ir nori, tačiau ten,  kur tai yra sunkiai įmanoma, manau, reikėtų  palikti viską taip, kaip yra,  leidžiant kiekvienam savarankiškai įrodinėti savo privalumus.
 
A. Armonaitė:
Manau,  kad čia nereikia jokio mero rotavimo, nes visi miestai turi merus  Vilniaus meras yra Remigijus Šimašius, Kauno meras  Visvaldas Matijošaitis, Klaipėdos – Vytautas Grubliauskas.
 
Manau, kad jie visi gali tartis, bet labai svarbu yra Vyriausybės palaikymas, ne tik vieno miesto, kaip dabar matome, kad dažnai premjeras Saulius Skvernelis myli Kauną, mažiau myli Vilnių. Čia reikia, kad visus mylėtų ir tą projektą palaikytų. Vyriausybės palaikymas tai yra čia būtina sąlyga. Jeigu jo nebus  tai tada  projektas tikrai bus žlugęs.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.05; 06:15

Traukinys. Slaptai.lt foto

Vilniaus–Kauno dvimiesčio projektą Seimui siūloma pripažinti ypatingos valstybinės svarbos projektu, o Vyriausybei siūloma pradėti organizuoti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projekto įgyvendinimą.
 
Parlamentarų grupės vardu tokį nutarimo projektą „Dėl Vilniaus-Kauno dvimiesčio projekto“ įregistravo Seimo vicepirmininkas Jonas Liesys.
 
Jo tikslas yra sudaryti teisines sąlygas realizuoti Bendrojo plano nuostatą sukurti europinio lygmens centrą sujungiant Vilniaus ir Kauno potencialus.
 
Projekto autorių nuomone, priėmus siūlomą nutarimą bus sudarytos sąlygos sparčiam šio projekto realizavimui sukuriant greito susisiekimo sistemą tarp Vilniaus ir Kauno ir bus galima tam tikslui panaudoti ES paramą.
 
Nutarimo projekte pabrėžiama  investicijų poreikio svarba sumažėjus Europos Sąjungos paramai; atkreipiamas dėmesys  į investicijų svarbą mažinant neigiamą koronaviruso pandemijos poveikį šalies ekonomikai.
 
„Projektas leistų sujungti didžiausių Lietuvos miestų kultūrinį, ekonominį ir žmogiškųjų resursų potencialą į vieną visumą“,– sakoma nutarimo projekte.
 
Jame akcentuojama  projekto svarba Rytų Lietuvos gyventojų civilinės saugos padidinimui Astravo atominės elektrinės incidento (avarijos) atveju, taip pat pažymima, kad projektas leistų priartinti valstybines institucijas arčiau Lietuvos geografinio centro.
 
Seimui siūloma įvertinti greito, saugaus, patogaus, patikimo geležinkelio transporto galimybes geriau tenkinti socialinius gyventojų poreikius. Nutarimo projekto autorių nuomone, siūlomo projekto realizavimas leistų geriau išnaudoti Karmėlavos oro uosto ir „Rail Baltica“ geležinkelio trasos galimybes.
 
„Seimas (….), pritardamas Vilniaus ir Kauno gyventojų ir jiems atstovaujančių Seimo narių prašymui valstybės vardu išreikšti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projektui politinę, ekonominę ir socialinę svarbą, nutaria pripažinti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projektą ypatingos valstybinės svarbos projektu“,– sakoma nutarimo projekte.
 
Jame atkreipiamas dėmesys į  Europos Komisijos 2019 metų komunikato  „Europos žaliasis kursas“ reikalavimus neutralizuoti transporto poveikį klimatui, transporto išmetamų teršalų kiekį iki 2050 m. sumažinti 90 proc.
 
Pasak dokumento aiškinamojo rašto, didžiąja dalimi projektas būtų  realizuojamas ES paramos lėšomis prijungiant Vilnių prie „Rail Baltica“ trasos.
 
Projektą inicijavo Seime veikiančios laikinosios dvimiesčio Vilnius–Kaunas paramos grupės nariai.
 
Šiuo metu dvimiesčio sukūrimas numatytas Lietuvos Bendrajame plane, kuris turi įstatymo galią. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.28; 00:30

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.

Tendencingumai dėl „Independence“

Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.

Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.

Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.

Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“

Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?

Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.

Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.

Kaip išlikti gyviems?

Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.  

Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.

Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.

Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.

Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?

Kodėl neįmanoma evakuacija?

Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?

Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis

Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.

Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.

Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.

Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau:  jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.

Iki Kauno – per 15 minučių

Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.

Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.

Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.

Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.

Radiacinis Lietuvos okupacijos planas

Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.

2018.08.19; 08:00