Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.
Naujienų portalas „Delfi“ skelbia devintus metus iš eilės vykdomo projekto „Lietuvos įtakingiausieji“ rezultatus. Tyrimas kasmet vykdomas dviem kryptimis – apklausiama ne tik visuomenė, bet ir savo sričių ekspertai. Trečiadienį „Delfi“ pristato, kokie žiniasklaidos atstovai, visuomenės ir ekspertų nuomone, šiuo metu yra įtakingiausi.
Pasak „Delfi“, tiek visuomenės, tiek elito nuomone, įtakingiausiu tarp žiniasklaidos atstovų išrinktas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kuris praėjusiais metais dėl darbo žiniasklaidoje pertraukos, šioje kategorijoje vertintas nebuvo.
Visuomenės nuomone, po E. Jakilaičio tarp įtakingiausių žiniasklaidos atstovų rikiuojasi Rita Miliūtė, Rimvydas Valatka, Nemira Pumprickaitė bei Rasa Tapinienė.
Pagal atliktą vadinamosios elito grupės apklausą, antroje vietoje yra LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, trečioje – Rimvydas Valatka, toliau seka Rita Miliūtė ir Eltos vyriausiasis redaktorius Vytautas Bruveris.
Žurnalas „Reitingai“ naujienų portalo „Delfi“ užsakymu 2023 m. gegužės 17 d. – birželio 19 d. atliko Lietuvos elito nuomonės tyrimą, kurio metu apklausė 999 asmenis. „Spinter“ tyrimo metu apklausė 1015 respondentų, nuo 18 iki 75 metų amžiaus Lietuvos gyventojus, birželio 19–30 dienomis.
Pačioje kovo pabaigoje nuotoliniu būdu buvo surengta konferencija, skirta politiniams – teisiniams Antrojo Karabacho karo aspektams apžvelgti. Šią virtualią konferenciją organizavo žinomas Azerbaidžano diplomatas, juridinių mokslų daktaras, prof. Namikas Alijevas.
Virtualiojoje konferencijoje taip pat dalyvavo daug mokslininkų, politikos ekspertų, istorikų, diplomatų iš Sakartvelo, Ukrainos, Moldovos, Kazachstano, Rusijos, Azerbaidžano. Tiksliau tariant, visi tie, kurių straipsniai apie Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius skelbiami 2021 metų kovo mėnesį išleistoje knygoje tokiu pat pavadinimu kaip ir konferencija: „Politiniai – teisiniai Antrojo Karabacho karo aspektai“. Šį straipsnių rinkinį Tbilisyje rusų kalba išleido leidykla „Universal“. Šio projekto vadovas – prof. N.Alijevas. Organizatoriai – Azerbaidžano Valstybės valdymo Akademija prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento institucijos ir Suchumio valstybinis universitetas.
Kadangi ir šių eilučių autoriaus tekstas „Dezinformacija – armėnų separatistų ginklas išsaugojant okupuotas Azerbaidžano žemes“ skelbiamas minėtame leidinyje, – noriu tarti keletą žodžių. Juolab kad teko dalyvauti ir dvi valandas trukusioje virtualiojoje konferencijoje.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Pirmoji mintis, kuri nepalieka iki šiol, – tą straipsnių rinkinį derėtų į lietuvių kalbą išsiversti ir mums. Šis veikalas praverstų tiems, kurie Lietuvoje vis dar mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai.
Apie šį straipsnių rikinį labai sunku papasakoti. Į Kalnų Karabacho temą autoriai žvelgia iš pačių įvairiausių pusių. Todėl pateiksiu keletą labiausiai įsiminusių tezių, kurias, man regis, vertėtų įsidėmėti mums visiems.
XXX
Dėl 2020-ųjų pabaigoje 44 dienas trukusio karo kalti tie Vakarų politikai, kurie ištisus tris dešimtmečius pataikavo neteisėtoms Jerevano pretenzijoms į azerbaidžanietiškas žemes, ultimatyviai nereikalavo armėnų ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Kalnų Karabacho. Visos tos Europos rezoliucijos, raginančios armėnų separatistus nešdintis iš svetimų žemių, pasirodė esančios popierinės.
Jungtinės Tautos, ESBO, Saugumo taryba, Minsko grupė ir kitos panašios institucijos bejėgiškai skėsčiojo rankomis – per 30 metų nesugebėjo padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo, nesudarė galimybės milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžti į savo gimtuosius namus.
Daug metų iš eilės Vakarai triūbijo, jog nėra galimybės šio konflikto likviduoti kariniu būdu. Baku tokios galimybės neatmetė. Dabar pasakykite, kas buvo teisus? Briuselio, Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno ar Baku analitikai? Okupuotų teritorijų išvadavimas tetruko 44 dienas – nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020-ųjų spalio 10-osios.
ES ir JAV pražiopsojo unikalią galimybę užsitarnauti nuoširdžią pagarbą šiame regione.
Antrasis karas dėl kalnų Karabacho sustiprino Turkijos ir Azerbaidžano įvaizdį pasaulio akyse. Tiek Turkija, tiek Azerbaidžanas pademonstravo Vakarams, kad yra įtakingos, galingos valstybės. O Rusijos įvaizdis ženkliai smuko, nors ji vis tik paskutinę akimirką įkišo savuosius „taikdarius“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuos „taikdarius“ prižiūri NATO narės Turkijos kariniai stebėtojai. Be to, Kalnų Karabache laikinai dislokuoti rusų kariai užblokuoti, mat neturi galimybės žemės keliais iš ten pasitraukti (jiems likęs tik oro kelias). Tai – labai svarbi detalė.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šių metų sausio 12 dieną vienoje parlamentinėje komisijoje Jerevane keli armėnų politikai reikalavo prieš Azerbaidžaną panaudoti radioaktyviąsias atliekas iš Mecamorskaja AE. Bet Vakarai neperspėjo Jerevano, jog toks elgesys būtų karo nusikaltimas.
Negalima pamiršti, kaip tuometinis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas 2011-aisiais metais, susitikęs su jaunuomene, grasino okupuosiąs dalį Turkijos teritorijų. 2020-aisiais teritorines pretenzijas Turkijai reiškęs ir šiandieninis Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas. Bet NATO vadovybė nekritikavo Jerevano, jog tokios provokacijos bus griežtai baudžiamos, mat Turkija – NATO narė, NATO gerbia Turkijos teritorinį vientisumą, todėl bus priversta, esant reikalui, pagelbėti turkams.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Verta prisiminti ir N.Pašiniano šūkaliojimus, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas” arba „Armėnija neturinti teritorijų, kurias privalėtų grąžinti Azerbaidžanui”.
Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo surengusios karinių provokacijų pasienio zonose 2014, 2015, 2016, 2018-aisiais metais. Bet Vakarai dėl šių akibrokštų nė sykio Armėnijai rimtai nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir tuomet, kai Armėnija galingomis raketomis apšaudė Azerbaidžano miestus – Terterą, Bardą ir Giandžą.
Gruzijos žvalgybos ataskaitoje dėl 2019-ųjų metų pabrėžiama, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, stengdamasi gruzinus sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija. Kai Gruzija buvo dirbtinai įvelta į konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, šiose teritorijose gyvenę armėnai stojo ne Tbilisio, o Maskvos pusėn.
Vakarai dar sykį turėjo galimybę įsitikinti: užšaldyti teritoriniai ginčai anksčiau ar vėliau perauga į karą; konfliktų užšaldymas naudingas tik agresoriui, nes duoda laiko įsitvirtinti okupuotose žemėse; dėl šios priežasties teritorinį vientisumą atkurti siekiančios valstybės negalinčios amžinai laukti, kol tarptautinė bendruomenė įkalbės akiplėšiškai besielgiančią pusę atsikvošėti.
XXX
Apibendrinant šią temą krenta į akis keista tyla. 2020-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo rengiama daug diskusijų, kaip baigsis karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Diskutuota ir televizijose, ir internetiniuose portaluose. Politikai skelbė asmenines įžvalgas. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos saugumo šefas Mečys Laurinkus nusišnekėjo, esą Lietuva privalanti Kalnų Karabachą kuo greičiau pripažinti esant nepriklausoma armėniška valstybe. Seimo narys Kęstutis Masiulis svaičiojo, jog 2020-ųjų pabaigoje kare dėl teisės kontroliuoti Kalnų Karabachą laimėjo vien Kremlius, nors visi užsienio ekspertai tvirtina, jog tai visų pirma Azerbaidžano ir Turkijos pergalė. Azerbaidžanui įgelti mėgino ir visur suspėjantis, viską išmanantis, viską suvokiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo autorinėse laidose.
Politiniai – teisiniai antrojo Karabacho karo aspektai. Straipsnių rinkinys. 2021-ieji metai
Dabar, kai akivaizdu, jog Azerbaidžanas sugebėjo atkurti teritorinį vientisumą be JAV ir Europos Sąjungos paramos vos per 44 paras unikalios karinės operacijos metu, Lietuvoje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas neskuba svarstyti, kas iš tiesų praėjusių metų rudenį nutiko Pietų Kaukaze.
O juk tas 2020-ųjų pabaigos karinis žygis, kurį atliko Azerbaidžano kariai talkinant Turkijai, – tikrai unikalus, vertas pagarbos. Skirtingai nei Moldova, Sakartvelas ir Ukraina, Azerbaidžanas pajėgė atsiimti ne taip seniai prarastas teritorijas.
Armėniškoji propaganda, įskaitant ir pranešimus, jog armėnų tankai netrukus važinės Baku gatvėmis, subliuško kaip pradurtas oro balionas. Armėnija pasirodė esanti kaip įsižeidęs aikštingas piktas mažas vaikas, kuriam neleista kurti antrosios valstybės Azerbaidžano, Turkijos ir Sakartvelo žemėse.
Rasa Jakilaitienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Laikinai pareigas einančio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atstovė spaudai Rasa Jakilaitenė taps paskirtosios premjerės Ingridos Šimonytės atstove spaudai.
Šia žinia savo feisbuko paskyroje pasidalino R. Jakilaitienės vyras žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
„Rasa jungiasi prie ministrės pirmininkės komandos, tampa jos patarėja ir atstove spaudai. Man, kaip politinių, ekonominių ir kt. aktualijų laidų vedėjui, ši situacija tampa dar sudėtingesnė. Manau, kad dabartinėje situacijoje vienas iš mudviejų turime keisti savo planus, todėl pranešu, kad netrukus, t.y. ne vėliau nei nuo naujųjų metų, bent ketverių metų politiniam ciklui, stabdau savo kaip politinių aktualijų laidų vedėjo veiklą“, – rašo E. Jakilaitis.
Jis teigia ir toliau dirbsiąs televizijoje, vesiąs laidas, kurios nesisies su kasdienėmis politikos aktualijomis ar tiesiogine Vyriausybės veikla, taip pat tęs savo darbus kaip redaktorius ir prodiuseris.
R. Jakilaitienė buvo I. Šimonytės atstove spaudai, kai ji ėjo finansų ministrės pareigas.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.
„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.
Melagingi pranešimai
Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?
Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.
Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt
Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?
Mečio Laurinkaus fenomenas
Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.
Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.
Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.
Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?
Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.
Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.
Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.
O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?
Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas
Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?
Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.
Taikos derybos – tik iliuzija
Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.
Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.
Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus
O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.
Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.
Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte
Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).
Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.
Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.
A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.
Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.
Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.
Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar matėte Edmundo Jakilaičio moderuotą diskusiją skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume dalyvavo keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Portalas delfi.lt paskelbė ne tik tekstinį šios diskusijos aprašymą, bet ir videointerviu. Todėl buvo įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę, kas kuo kvėpuoja – kokius argumentus garsina, kokius nutyli.
Be abejo, diskusija – reikalinga. Kai sproginėja bombos ir žūsta žmonės, – barbariška tylėti. Tačiau šiems debatams tiktų apibūdinimas „šaukštai po pietų“. Diskusijas dėl Kalnų Karabacho ateities derėjo kur kas anksčiau rengti – bent prieš kelerius metus, kol dar stipriai nešvilpė kulkos. To pokalbio pavadinimas turėjo būti štai toks: „Kuo gresia tris dešimtmečius trunkančios bevaisės derybos dėl Kalnų Karabacho“. Štai tada ir šiandieniniai pašnekėjimai „kuo gresia atsinaujinęs karas“ būtų prasmingesni, solidesni.
Bet geriau vėliau, negu niekad…
Pirmasis įspūdis – diskusija sąžininga, objektyvi. Nebuvo pučiama į vieną pusę. Pasakyta, kad Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Pritarta, kad tris dešimtmečius trukusios derybos, kurioms vadovauti ėmėsi Minsko grupė, patyrė fiasko. Neužmiršta pridurti, kad Armėnijoje dislokuota karinė rusų bazė, kad išorines Armėnijos sienas budriai saugo rusų kariai…
Tačiau šiame pokalbyje išgirdau ir posakių, teiginių, išvadų, kurios verčia suglumti.
Labiausiai į akis krito TSPMI direktorės M.Šešelgytės pastaba, jog galima kelti klausimą, ar Kalnų Karabachas tikrai yra Azerbaidžano teritorija. Ji priminė: „Taip, Stalinas papaišė tokią sieną, bet ji nebūtinai turi tokia būti“.
Abejoti demokratinėje šalyje – verta, prasminga, leistina. Demokratinės visuomenės bruožas – teisė abejoti net tuo, kuo, regis, abejoti nedera. Bet tada abejokime sąžiningai. Iki galo. Turėdami omenyje, jog lazda turinti du galus – tą, kuris gina, ir tą, kuris skaudžiai vožia bumerangu atgal. Jei abejojame Azerbaidžano ir Armėnijos sienas pabraižiusiu Stalinu, klauskime savęs, kaip tada derėtų vertinti Stalino sprendimą Vilnių grąžinti Lietuvai? Kur dėsime Chruščiovo parėdymus dėl Krymo?
Jei barame Azerbaidžaną, kad šis po tris dešimtmečius demonstruotos kantrybės ėmėsi aktyvesnių karinių pastangų susigrąžinti savas žemes, kodėl nesmerkiame Lietuvos, 1923 metais jėga susigrąžinusios Klaipėdos kraštą? Kodėl nekeikiame Didžiosios Britanijos, 1982-aisiais metais pradėjusios karą prieš Argentiną dėl Folklendo (Malvinų) salų? Šis salynas taip toli nuo Jungtinės Karalystės, visai kitame Žemės gale, kad tik niekšai ir idiotai galį tvirtinti, neva salos – neginčijama britų teritorija.
Lietuvos politikos forume diskutuota dėl Kalnų Karabacho ateities
Jei jau netinka, kaip tuometinė Sovietų Sąjunga dalino žemes tarp azerbaidžaniečių ir armėnų 1920-aisiais, kodėl neprisiminus, kaip 1918-aisiais tas pats tuometinis Kremlius užpuolė nepriklausomą demokratinę valstybę paskelbusius azerbaidžaniečius ir privertė juos atsisakyti visų teisių į Jerevaną – išprievartavo atiduoti šį miestą besikuriančiai Armėnijos socialistinei respublikai? O gal TSPMI direktorė M.Šešelgytė nežino, jog Jerevanas – tai azerbaidžanietiškas miestas, iš kurio po minėtų Maskvos parėdymų buvo masiškai vejami azerbaidžaniečiai? Remiantis oficialiais surašymais, 1828-aisiais metais Jerevane gyveno 75 proc. azerbaidžaniečių. Juos iš Jerevano masiškai deportavo būtent po 1918-ųjų.
Klausantis diskusijos ne sykį kirbėjo įtarimas, jog garbūs pašnekovai vis tik paviršutiniškai susipažinę su regiono istorija. Net ir ponas L.Kasčiūnas, tarparlamentinių ryšių su Azerbaidžanu grupės narys. Mano supratimu, jie rėmėsi Jerevano argumentais, azerbaidžanietiško požiūrio taip ir nedrįsdami aiškiai įvardinti.
Štai politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisminė tragiškus 1915-uosius metus, kai tuometiniuose karuose žuvo labai daug armėnų. Genocidas? Tegul bus taip. Bet kodėl apraudant žuvusius armėnus nė žodeliu neužsminus apie milžiniškus turkiškus praradimus? Argi sąžininga ignoruoti aplinkybę, jog, kai tuometinę Osmanų imperiją puolė carinė Rusija, armėnai atvirai stojo ginti Maskvos ineresų? Kaip apsiverčia liežuvis diskutuoti apie 1915-uosius ir neprisiminti Vano sukilimo, kuris puikiai byloja, kas kam į nugarą suvarė durklą pirmasis?
Politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisiminė ir 1990-uosius, kai neva iš Baku buvo masiškai vejami armėnai. Bet kodėl jis nesiteikė paaiškinti, kas pirmasis pradėjo mosuoti kuoka? Tai – labai svarbu. 1990-aisias armėnai traukėsi iš Baku? Jei ieškome visos tiesos, kodėl neprisiminus, kaip 1988-aisiais, vos dviem metais anksčiau, iš Jerevano ir Kalnų Karabacho buvo išvyti visi ten dar gyvenę azerbaidžaniečiai?
Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Galų gale diskutuojant, kas ką iš kur išvijo, būtina susirasti publicisto Leono Juršos parengtą brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Mokslotyros instituto išleista 2017 metais). Joje išsamiai, nuodugniai, smulkiai, remiantis gausiais archyvais papasakota Rusijos imperijos 1763 – 1913 metais vykdyta Pietų Kaukazo kolonizacija. „Petras I leido armėnams telktis iš Persijos pavergtose Šiaurės Azerbaidžano srityse norėdamas įgyti placdarmą žygiams prieš Osmanų imperiją ir Persiją ateityje (nors ten armėnų tėvyne nė nekvepėjo). Jekaterina II mojosi Karabache įkurti jai pavaldžią armėnų valstybę vedina tų pačių tikslų – kad įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Šias pastangas tęsė Aleksandras I… Galiausiai tai padaryti pavyko Nikolajui “.
Tai – tik viena ištraukėlė iš minėto leidinio, primenančio 1828-ųjų vasario 10-ąją tarp Rusijos ir Irano pasirašytą Turkmančajaus sutartį. Ji objektyviai paaiškina, kaip į Pietų Kaukazą kadaise masiškai buvo perkeliami armėnai („Iš dabar Užkaukazėje gyvenančių 1.300.000 armėnų daugiau kaip 1.000.000 nepriklauso prie vietinių krašto gyventojų“). Tačiau klausantis diskusijos susidariau nuomonę, kad nė vienas pašnekovas, o taip pat – ir visažinis laidos vedėjas E.Jakilaitis, nieko nėra girdėję apie Turkmančajaus sutartį. Arba – dar blogiau: apsimetė nieko nežiną.
Azerbaidžaniečių mergaitė, išvyta iš gimtųjų namų
Keisti atrodė ir samprotavimai, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – demokratas, trokštantis labiau draugauti su Vakarais nei su Rusija, bet dėl konflikto su Azerbaidžanu priverstas pasiduoti Kremliaus globai. Ar tai tik ne pigus triukas, kurio pagalba bandoma nusukti kalbą nuo tarptautinės bendruomenės aiškiai suformuluoto reikalavimo: Armėnija privalanti gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalančios pasitraukti iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų. Ir tai, sutikite, niekaip nesusiję su dėl Kalnų Karabacho konfliktuojančių šalių vadovų politinėmis nuostatomis, pomėgiais.
Gimtųjų namų netekusi azerbaidžanietė
Keista buvo girdėti ir pareiškimą, esą Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai – tai civilizacijų susidūrimas. O į kokią lentyną tada derėtų sudėti armėnų ir gruzinų nesutarimus? Nejaugi ponas G.Kirkilas nežinąs, kad Gruzijoje kompaktiškai gyvenantys armėnai vis agresyviau įrodinėja, esą Džavachetija ir net Tbilisis – nuo seno armėniškos žemės?
Kas dabar garantuos, jog armėnai nepuls kariauti su gruzinais – labai panašiai kaip su gruzinais kariavo osetinai ar abchazai?
Bet armėnai ir gruzinai bent iki šios dienos buvo krikščionys. Tad kuo čia dėtos civilizacijos?
Keistai nuteikė ir L.Kasčiūno pareiškimai, jog į Kalnų Karabachą kariauti prieš azerbaidžaniečius jau keliasi net Prancūzijoje gyvenantys armėnai. Tai, beje, tiesa. Bet kažin kodėl L.Kasčiūnas nepasmerkė armėnų kilmės Prancūzijos piliečių, vykstančių kariauti į Kalnų Karabachą? Mes piktinamės, kai iš Rusijos į Krymą, Donbasą, Pietų Abchaziją ar Padniestrę keliauja rusų samdiniai grobti svetimų žemių. Mes smerkiame tuos Vokietijos, Prancūzijos piliečius, kurie vyko kariauti į Siriją fanatikų pusėje. O kai Prancūzijos piliečiai veržiasi į Kalnų Karabacho karą, kažin kodėl pamirštame pabrėžti, jog tai – taip pat neteisėta, nusikalstama.
Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
Lietuvos politikos forumo organizuotas pasikeitimas nuomonėmis dėl Kalnų Karabacho ateities – reikalingas. Bet jis palikęs liūdnoką įspūdį. Laidos vedėjas net keletą sykių pabrėžęs: „čia nėra vienos kaltos pusės“.
Ar tikrai kaltos abi pusės? Azerbaidžano kaltės neįžvelgiu. Azerbaidžanas šiandien man primena Lietuvą, kuri 1923-aisiais gudrios karinės operacijos pagalba susigrąžino Klaipėdą.
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija.
Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija
Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis.
Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu.
„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?
Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.
Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose.
LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.
Pokyčiai?
A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.
Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių.
Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė
Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.
Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.
Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.
Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių.
Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.
Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu.
Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams.
Ką daryti?
Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“
Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros.
Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.
Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.
Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino.
Šiandien mūsų studijos svečias – Mykolo Riomerio docentas Virgis VALENTINAVIČIUS.
Kaip doc. Virgis Valentinavičius vertina kilusius nesutarimus tarp LRT vadovybės ir Seimo? Ar teisūs LRT vadovai, slaptumo skraistėmis dangstydami finansines ataskaitas? Ar sąžiningai elgiasi parlamentarai, sudarę specialią komisiją LRT veiklai ištirti? Nejaugi Ramūnas Karbauskis pajėgus surengti perversmą LRT vadovybės gretose? Ko nederėjo daryti Edmundui Jakilaičiui? Ar ši trintis naudinga Rusijai?
Štai į šiuos klausimus doc. Virgis Valentinavičius ir pateikia savo nuomonę. Beje, mūsų pašnekovas mano, kad šiandieninė LRT produkcija, įskaitant ir politines, ir informacines, ir kultūrines laidas, – užtektinai kokybiška, nešališka, objektyvi. Nerimą kelia tik LRT vadovybės uždarumas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“ ketvirtadienio vakarą užbaigė iškilminga autorių apdovanojimų ceremonija, kurioje pagerbti labiausiai iniciatyvai nusipelnę žurnalistai ir kiti prie jos prisidėję asmenys.
Už svarbiausių idėjų Lietuvai įgyvendinimą apdovanojimas įteiktas „Žmogui-idėjai Lietuvai“ – prof. Vytautui Landsbergiui. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, faktiniam Lietuvos vadovui lemtingu šaliai metu iniciatyvos vardu padėkota už drąsą turėti idėjų ir siekti jų įgyvendinimo.
Apdovanojimas taip pat įteiktas iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ autorei portalo DELFI žurnalistei Justinai Ilkevičiūtei, kuri parašė net 18 straipsnių, vedė 4 iniciatyvai dedikuotas konferencijas. Visa tai perskaityta ir peržiūrėta daugiau nei pusę milijono kartų – 684 163.
Populiariausia iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ televizijos laida – LRT „Labas rytas, Lietuva“. Ši laida įpratino šalies gyventojus pabusti kartu ne tik su kava, bet ir su idėjomis Lietuvai. „Labas rytas, Lietuva“ komanda kiekvieną antradienį rytus pradėdavo besisveikindama su vis kitų sričių profesionalais, pristatančiais aktualiausius šalies pokyčių siūlymus.
Net du apdovanojimai įteikti kategorijoje iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ balsas. Jie iškeliavo į LRT radijui ir „Žinių radijui“. Šių radijo stočių dėka kasdienių laidų dalimi tapusios idėjos Lietuvai pasiekdavo tautiečių ausis, kad ir kur šie būtų – automobilyje, darbe ar namuose.
Už nuopelnus iniciatyvai „Idėja Lietuvai“ apdovanotas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, vadintas iniciatyvos žmogumi orkestru: jis buvo vaizdas, balsas ir idėja viename. E. Jakilaitis ne tik kiekvieną penktadienį DELFI TV studijoje grynino idėjas su iškiliausiais savo sričių ekspertais, bet ir pats aktyviai teikė savas.
Už žodžio laisvės idėjos gynimą apdovanojimas skirtas DELFI specialiajam korespondentui Dainiui Sinkevičiui. D. Sinkevičius kasdieniniame savo darbe nuosekliai ir užtikrintai gina žodžio ir saviraiškos laisvę, kad šalyje būtų daugiau laisvės, tiesos ir teisingumo.
Už proveržio idėjų skleidimą apdovanotas portalo „15min.lt“ žurnalistas Ugnius Antanavičius. U. Antanavičius gilinosi į itin skirtingas ir universalias idėjas – nuo Lietuvos vardo keitimo iki to, ką lietuviams savo būdo bruožuose siūlo keisti Tanzanijos ar Bengalijos gyventojai. „Idėja Lietuvai“ žurnalistą paskatino į viską pažiūrėti platesniu kampu.
Apdovanojimas už iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ vaizdą skirtas fotomenininkui Mariui Jovaišai. Iniciatyvai padovanotos M. Jovaišos projekto „Neregėta Lietuva“ nuotraukos atskleidžia mūsų šalies grožį. M. Jovaiša yra gyvas pavyzdys, kaip drąsiausias idėjas paversti realiais kūriniais.
Apdovanotiesiems įteikti autoriniai meno kūriniai – iniciatyvos simbolio – ąžuolo lapo vardinės statulėlės.
Lietuviškosios specifikos frontas pasidalino į keletą apkasų: viename jų su visa galinga mass media artilerija įsitaisė LRT su jos 12 personų taryba, palaikoma kai kurių žiniasklaidos batalionų, kituose knibžda dalis Seimo politikų, nuskriausti prodiuseriai ir visokie kritikai savanoriai, nepatenkinti tokia LRT vadovų arogancija.
Žodžiu, frontas platus, karo būgnai dunda garsiai, niekas nenusileidžia, jau yra ir aukų, ir kažin kada bus skelbiamos paliaubos. Paprastai ugnį įžiebti lengva, pakanka vieno degtuko ar saulės blyksnio stiklo šukėje sausoje žolėje, bet užgesinti reikia daug pastangų. Padėtį švelninti mėgina konstitucinės teisės specialistai, visokie patarėjai, netgi Prezidentė.
Nesu nei teisininkas, nei ekonomistas, o tik žurnalistas, visą gyvenimą dirbęs žiniasklaidoje, niekada nemanęs, kad ji taps ketvirtąja, o gal net aukščiausia valdžia, formuojančia visuomenės nuomonę. Savimeilę pakutendavo malonūs vertinimai, pagyros, užgaudavo šleikštūs asmeniškumai, sovietinės praeities užuominos („kas be kaltės, meskite į mane akmenį…“), bet niekada netvirtinau, kad žurnalistas, o juo labiau žiniasklaidos funkcionierius, yra visa lemiantis visuomenės elitas, besišildantis šiltoje kėdėje ir gaunantis už ministro didesnius atlyginimus.
Dabar tokie tave gali apšaukti „neadekvačiu“, puspročiu, neišmanėliu, bet juk jie patys kada nors nueis nuo valdžios Olimpo ir teks paduoti ranką paprastam žmogeliui ar kolegai, kurį anąkart į mėšlą mindė… Tokia gyvenimo logika.
Teisėjauti dvikovoje LRT vs Seimas neperspektyvu. Jau vien dėl to, kad Konarskio gatvės ambrazūroje įsikūrusi galinga transliacinė mašina, daranti poveikį visai visuomenei. Pasakei frazę, ir iš Seimo reitingų lieka tik išnaros. Jie ir taip gana žemi. Pagal naujausius „Vilmorus“ tyrimus žiniasklaida yra 11-oje nuo viršaus, o Seimas 18-oje arba antroje nuo galo vietoje.
Ne paslaptis, kad LRT kaip ir kitų žiniasklaidos kanalų palaikymą lemia tai, kad tai galinga politikų, verslo atstovų, valdininkų tribūna, kuri ypač vilioja tuos, kurie siekia populiarumo ir matomumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams. Žiniasklaidos vadybininkai tuo spekuliuoja, taip pelnydami savo rėmėjų palankumą. Vargas tam, kuris šio dėsningumo nepaiso… Nepaisė jo ir R. Karbauskis.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kare tarp LRT ir Seimo it nuogas į dilgėles įšoko Naglis Puteikis, per TV ir savo padėjėjos vardu paskelbęs demaskuojančius faktus apie LRT vadovų paramą turtingiems verslininkams Trakų istoriniame nacionaliniame parke statyti prekybos centrą.
Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro griovimo atveju TV prieš visuomeninio judėjimo „Gelbėkim Trakus“ iniciatorius panaudojo visą valstybinės televizijos armadą, ir viskas baigėsi kaip ir turėjo baigtis: politikai ir visuomenininkai pakėlė rankas, N. Puteikis apskųstas, ir policija pradėjo tyrimą dėl jo žodžių apie A. Matonį…
Bet tai smulkmena. LRT ir Seimo dvikova įgavo platesnį užmojį, kai įtakingiausias Lietuvos žurnalistas E. Jakilaitis atakavo R. Karbauskį. Neseniai jie atvirai susikibo Seime. Strėlės buvo laidomos ir dėl „Eurovizijos“ finalo sąmatos, ir dėl atlygių viešinimo, ir dėl nepilnų LRT ataskaitų Seimui. Žinoma, R. Karbauskis nežinojo, kiek kainuoja „Švyturio“ arenos nuoma, kitų skaičių, ir čia oponentai jį „pagavo“: nežinai, reiškia, ir Seimo sudaryta komisija sudilusio skatiko neverta, o pats užsitarnavai bjaurias klouno karikatūras…
Bet ir tai smulkmena. Kaip ir tai, jog kai kurie atlikėjai teigia negavę pinigų už savo atliktus kūrinius, kad antai kilnojamai televizijos stočiai LRT išleido apie 3,5 mln. eurų, apie ką TV laidų prodiuseris S. Jakutavičius sakęs, kad „už tokią sumą E. Muskas (garsus verslininkas ir technologijų kūrėjas Elonas Muskas, bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas – Č.I.), į kosmosą paleistų raketą…“
Taip, smulkmenos, bet jos iškalbingos. Visuomenei (rinkėjams, mokesčių mokėtojams, LRT auditorijai) sunkiai suprantama, kaip ši organizacija, maitinama iš valstybės biudžeto (pernai jos dalis siekė beveik 40 mln. eurų), vengia pateikti pilną ataskaitą, dengdamasi „konfidencialiomis“ sutartimis su prodiuserinėmis kompanijomis. Dar pernai lapkritį politologas K. Girnius stebėjosi, kaip LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis „atvirai meta iššūkį Seimui, pranešdamas, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Ž. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis…“
K. Girnius rašė ilgai dirbęs Laisvosios Europos radijuje. „Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų“, – tvirtino žinomas apžvalgininkas DELFI portale. Net „Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai“, – priduria K. Girnius.
Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
LRT vadovai mano kitaip. LRT direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis pripažino, kad dalies prodiuserinių kompanijų sutarčių neteikti Seimui nutarė pats nacionalinis transliuotojas, baimindamasis galimų teismų procesų. Dalis jų esą žodžiu pasakė „taip“, bet paskui perspėjo: paviešinimo atveju LRT atsako už visus galimus nuostolius. Jis bijąs, kad iš Seimo, kurio dalis narių turi leidimus dirbti su slapta informacija, ji gali nutekėti…
Vadinasi, prodiuseriai diktuoja sąlygas, jų veiklos taisyklės yra aukščiau Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, kurio suvestinė redakcija patvirtinta 2015 m. sausį. 10 straipsnio 6 punkte pabrėžiama, kad „LRT tarybos veikla yra vieša… Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje“.
Kitaip sakant, LRT pateikia ataskaitas Seimui, kuriam belieka jas kišti giliai į stalčių, nesiimant jokių veiksmų? Sausio 12 d. Seimas sudarė laikinąją komisiją visuomeninio transliuotojo finansinei ir ūkinei veiklai tirti, ir po dviejų savaičių įvyko jos pirmasis posėdis. Tyrimas numatomas baigti net iki birželio 1 d. Nutarta kreiptis į 14 šalies institucijų atlikti išorės auditą. O kol šis tyrimas vyks, per nacionalinį transliuotoją toliau bus eskaluojama ir šią komisiją, ir visą Seimą, neišskiriant ir R. Karbauskio, demaskuojanti kampanija. Įdomu, kad į ją tarsi keršto motyvu įtrauktas ir jo trąšų verslas, ir „Agrofirmos“ reikalai, ir santykiai su V. Putino režimu, ir dar galas žino kas. To puolimo nesibodi pats E. Jakilaitis, kuris atsiribojo nuo administracinės priklausomybės LRT, bet naudojasi jos priemonėmis, kad suvedinėtų sąskaitas su nemėgstamu politiku. Į pastabą, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, žymus žurnalistas sausai atsakė: toks mano darbas…
Neabejoju nei konstitucinės teisės žinovų, nei garsių ekonomistų, finansininkų, politologų kompetencija, analizuojant LRT ir valdžios santykius. Tačiau moraliniu aspektu kolegos Konarskio gatvėje, kurioje prieš 27 metus vyko baisi tragedija, vardan taurios atminties turėtų atsisakyti arogantiško jausmo būti „ketvirtąja“ ar dar aukštesne valdžia ir paklusti pagrindiniam nacionalinio transliuotojo vertam postulatui – tarnauti visuomenei, kuri jį ir išlaiko.
Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.
Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?
Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.
Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.
Nuo meilės iki muštynių
Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.
Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.
Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.
Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?
„Moki – veži“ reklama
Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.
O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.
R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.
Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?
Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.
Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.
Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.
Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?
Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto sąnaudas.
Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.
Klanas susikaupęs, bet ramus
Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.
Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.
Matrica veikia
Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.
Kai pinigų kiekis priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.
LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.
Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.
Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.
Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.
Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys
LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.
Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.
LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.
Šališkumas ir įtaka
Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.
Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.
Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.
Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.
Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?
Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.
Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E. Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.
Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.
Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.
Nepigus laisvės ruporų amatas
Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.
Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“.
Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.
Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?
Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?
Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės
Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.
Kad tauta daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.
Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.
Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.
Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.
Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?
Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.
Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.
Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.
LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.
Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.
Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuojaLRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.
Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.
Nauji veidai – seni rūpesčiai
Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.
Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.
Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.
Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio, kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.
Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.
O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.
Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryba antradienį patvirtino reikalavimus LRT generaliniam direktoriui. Iš kandidatų ir toliau bus reikalaujama turėti magistro laipsnį.
„Tarp reikalavimų numatyta turėti aukštąjį išsilavinimą – magistro arba jam prilyginamą“, – Eltai sakė LRT atstovė Virginija Bunevičiūtė.
Šis reikalavimas sulaukė daugiausiai dėmesio, nes magistro išsilavinimo neturi žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kuris jau anksčiau pareiškė norą kandidatuoti į LRT generalinio direktoriaus postą.
Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“
Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.
Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?
Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.
Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.
O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.
Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:
„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“.
Vladimiras Žirinovskis
Oru taip – Seimo nariui?
„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “
Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.
Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.
Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.
Kol kas rezultatas – nulis nulis.
Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?
Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?
Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!
Peilis į nugarą ir – pirmyn.
Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.
Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?
Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.
Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.
Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu.
Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.
Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.
E.Jakilaitis apie G.Landsbergį: „negaliu nepacituoti Haroldo Mackevičiaus – paveldint pavardę nebūtinai paveldi kiaušinius. Jie arba yra, arba ne.” Nors kiškelio drąsos čia nedaug, nes H.Mackevičius nedelsiant savo autorystę paneigė, bet tai juk įprastas reikalas pateikti faktus taip, kaip reikia LRT didmeistriui – kaip du pirštus.
Edmundo įniršį nesunku suprasti – šitiek metų vaikštai generaliniu televizoriaus prokuroru, visi pakviestieji studijon tualete segasi pampersus, tu visada teisus, jau ir į prezidentus pats laikas, o čia – prašom persėsti į teisiamųjų suolą. Kaip grindų skuduru į nosį! Ir dar iš ko – iš konservatorių lyderio! Juk šitiek metų vargta, kad tik neužgauti, nepagadinti, nepakenkti, būti savu!
Kiek priešrinkiminių naktų nemiegota, laužant galvą, ką pakviesti į laidą ir ko ne, kad tik geriau būtų, sugalvojant vieniems patogius, kitiems nepatogius klausimus, ir argi kas pasakys, kad blogai dirbau, gero žodelio pagailėjau, oponento jums sunkiu momentu nepertraukiau? Nors vieną vieninteliausią kritikos žodelį konservatoriams ar girdėjot? O dabar?
O dabar kiti laikai, Edmunduk, patiems užpakaliai rūksta. Na taip, skauda, kai savi nusisuka ir išduoda, bet argi pirmi metai tame vežime, ar pirmas kartas, argi neteko to matyt ir matyt, ir pačiam padaryt? Nenusimink, geras tu vyras, nieko čia asmeniško, tik verslas, juk banke ant stalo – Lietuva ir kortos jau dalinamos.
Dabar ne Vytauto Pirmojo laikai, kai kariuomenės išsirikiuodavo lauke ir vakarop jau aišku. Pasalos, apgaulės, nakčia nuperkami draugai ir sąjungininkai, manevrai užnugariuose, mūšiai dėl atskirų placdarmų ir visi tik šypsosi, rankeles tik spaudžia. Va, kaip tik dėl LRT aukštumėlės prasidėjo ir belaisvių niekas neims.
Šeimos galva yra tas, kuris laiko televizoriaus pultelį. Niekam čia nerūpi nei R.Karbauskio žemės, nei E.Jakilaičio pajamos ar LRT skaidrumai neskaidrumai. Kraujai ir snargliai tykšta dėl A.Siaurusevičiaus krėslo, nes kas užvaldys ekranus – tas kitamet beveik turės ir Lietuvą.
Didelė dalis visuomenės piktinasi R.Karbauskio ir S.Skvernelio kuriama policine valstybe, kita – LRT dėl informacinių manipuliacijų ir šališkumo, politinio angažuotumo ir žaidimo į vienerius vartus. Dabar šios grupuotės susimušė – ir ką gi palaikyti tiems, kuriems abi pusės kokčios?
G.Landsbergis pasirinko būti su visais ir pompuotis reitingus – jis ir už R.Karbauskio tyrimą, ir už LRT tyrimą ir bus dar už tiek tyrimų, kiek tik jų bus. Taigi, Edmundai, reikia lyderį suprasti ir negražiai apie visokius paveldimus daiktus nekalbėti, čia tik toks derinukas prie baudos linijos, du prieš vieną. Atmink – žodis išskrido, o žmonės paveldi ir talentą visą gyvenimą neapkęsti.
Ar verta labai skanduoti, jei mūsiškių aikštelėje nėra? Ar ne geriau A.Siaurusevičius su matoniais rankoj nei koks uniformuotas valstietis su baudos kvitų knygele? O alternatyvų – kaip grybų aplink Generalinį pridygo: ir E.Jakilaitis, ir M.Garbačiauskaitė Budrienė, ir Valinskų Arūnas, kad būtų dar linksmiau. O gal net pats A.Tapinas, kad jie laikytųsi ten.
LRT reklama
Taip sumanyta, kad gerai gerai pagalvotumėt, jei nugriausit Generalinį – pažiūrėkit, koks siaubo filmas jūsų laukia! Tik ar LRT komanda nepergasdins deputatų, kurie šitiek ilgai bijoję žydrojo ekrano valdovų gali pareikalauti slapto balsavimo? Ar „visuomeninis transliuotojas” neįsijautė į neklystančiojo vaidmenį bespaudydamas į vieną pusę, nuo ko uniformuotų valstiečių reitingai vėl stojasi?
Tupi varnos medyje, ateina medžiotojas, iššauna – tos baisiai karkdamos pakyla, apsuka ratą ir vėl sutūpia, tik truputį kitaip – čia apie reformas. Jei A.Siaurusevičius su matoniais išliks ar kitokiais tokiais pakeis – niekas nepasikeis. Turėsim dar penkeris metus manipuliacijų ir politinių grupuočių „visuomeninį transliuotoją” už mūsų pinigus.
LRT sutelktos geriausios televizijos ir radijo žurnalistikos pajėgos, profesionalai ir pinigai. Reikia tik leisti visoms visuomenės grupėms ir politinėms jėgoms vienodai laisvai reikšti pažiūras, užbaigti poveikio dalybas išrinktiesiems ir užtikrinti lygiateisę diskusiją valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Dabar atsirado šansas tą padaryti.
Labai bijoti Seimo diktato nereikia, nes jie LRT Taryboje daugumos neturi. Aišku, tokioje situacijoje lemiamą reikšmę turėtų Prezidentūra, kuri vargu ar praleis progą, tačiau nesant daugumos reikės konsensuso. Svarbu bet kokia, net pati menkiausia permaina, galinti išjudinti iš mirties taško.
Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.
Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.
Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.
Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.
O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.
Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.
R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.
Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.
Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!
Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių.
Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.
Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose” – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.
Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!
Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.
Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.
Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.
Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.
Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.
Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.
O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.
Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.
„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.
Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.
Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.
Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.
Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.
Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.
Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.
Gražus – aš, baisus – jis
Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.
Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.
Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai – 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).
Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“
Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.
Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė
Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.
Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.
Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.
„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.
Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.
Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.
Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia
Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.
Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.
Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.
Tyrimų išvados – sveikas arba sergi
Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.
Andrius Kubilius
Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.
Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.
Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.
Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.
Kaip taupo Vyriausybės aparatas
Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.
Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.
Biudžeto formavimo principai
Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.
Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.
Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.
Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.
Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą.
Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.
Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.
Pavyzdžių yra – noro nėra
Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“
Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.
Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.
Kurie reitingai yra svarbesni
Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.
Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.
Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.
Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius.
Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.
Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.
Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.
Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…
Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.
O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.
O aš norėčiau pritarti Prezidentei – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.
Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?
Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.
Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.
O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.
Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?
Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.
Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.
Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.
Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS” (www.draugas.org)
Grėsmės nacionaliniam saugumui. Karinė Rusijos grėsmė, Astravo atominė, kurios statybos sustabdyti, kaip ir emigracijos, jau nepajėgsime, – grėsmė, skurdas ir alkoholizmas, patriotiškumo stoka – grėsmė. Daug tų grėsmių, gyvybiškai pavojingų. Didžiulė grėsmė – Rusijos įtakos agentai, įsitaisę aukščiausiose mūsų valdžiose, su Rusija susijusiame versle ir žiniasklaidoje.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybės“ redaktorius Eduardas Eigirdas pastaruosius demaskuoja kiekviename žurnalo numeryje, bet karavanas eina toliau, nes žodžių daug, o faktų mažoka. Net tada, kai faktų, atrodytų, pakanka, ne taip paprasta įvardyti kas yra kas. Štai Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys kolei kas tik galimai keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, nors faktų, mano supratimu, daugiau negu pakanka, kad žodžio „galimai“ neliktų.
Naujasis socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas „Dėmesio centre“ kalbėjo, kad dalis jo partijos narių neabejotinai gins galimai keliantį grėsmę kolegą Bastį. Kodėl? Na, žinote, vis dėlto savas, kažkaip nepatogu pasmerkti. Aš žinau, kad gins. Maždaug taip kalbėjo naujasis partijos pirmininkas. Ir jis buvo teisus. Gina. Gina dėl to, kad M.Basys buvo tik dalelė, kad tame „šokyje“ dalyvavo ir didieji verslo partneriai, net Socialdemokratų partija (A.Kubilius). M.Bastys, aišku, yra tik vienas iš veikėjų. Atsidarė vienas „langelis“, tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, nes daug įvairių „langelių“ dar lieka uždaryti. Jeigu M.Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus. Socialdemokratų frakcija žino, ką M.Bastys žino (R.Juknevičienė).
Sunku bus naujajam socialdemokratų vadui G.Paluckui. Gražiai jis kalba apie įsivaizduojamąją socialdemokratų partiją, bet ar tokią galima sukurti, kol aktyviai veikia M.Basčio („neveikiau prieš Lietuvos valstybę, nekenkiau savo valstybei Lietuvai, neišdaviau savo valstybės Lietuvos“) beatodairiški gynėjai? Reikės ryžtingų, radikalių permainų, „reikės išmesti partiją kompromituojančius narius ir pakeisti požiūrį į nomenklatūrinius įpročius. Kai LSDP viršūnėlė daugybę metų – kai kurie dar nuo komunistų laikų – tik taip ir tesuvokia politiką, toks apsivalymas gali reikšti, kad pelenais virsta didelė dalis visos politinės organizacijos. Tačiau tik taip galima iš pelenų atgimti naujam feniksui ir įtikinti rinkėjus, kad naujai apsivaliusi partija ir jos nariai yra nuoširdūs“ (Tomas Janeliūnas.“Socialdemokratai: feniksas ar chimera?“, „IQ“, 2017 gegužė).
Kaip jūs manote, ar reikėtų pašalinti iš partijos Gediminą Kirkilą, kuriam, 2006-aisiais tapus Ministru Pirmininku, M.Bastys paskiriamas jo patarėju, suteikiama teisė dirbti su slapta informacija, nors, kaip dabar žinoma, šis Seimo narys jau nuo 2000-ųjų ėjo pavojingais keliais ir buvo įspėtas? Juk šis politikas kelis dešimtmečius buvo vienas iš ryškiausių minėtos partijos figūrų. Partijos, kuri turėtų jaustis kalta, kad jau artėja į pabaigą Astravo atominės elektrinės statyba.
Būkit ramūs: G.Kirkilas dar ilgai patarinės jaunajam socialdemokratų vadui, nes tapo antruoju jo pavaduotoju. „Apgynęs“ Lietuvą nuo Rusijos energetinės priklausomybės, pastaruoju metu jis energingai gerina santykius su Lenkija. Omenyje turiu G.Kirkilo ir kitų „strategiškai mąstančių“ politikų pasiryžimą žūt būt nusileisti Lenkijai ir ilgainiui Vilniaus krašte įteisinti lenkų autonomiją: pirmiausia dokumentuose pavardes rašyti nelietuviškai, paskui – gatvių, gyvenviečių lenkiškos lentelės, dar vėliau – dvikalbystė ir autonomija. Juk Vilniaus ir jo krašto okupacijos Lenkija nepripažįsta iki šiol.
Yra ir kitas šios pataikūniškos problemos sprendimo variantas – originalo kalba pavardes rašyti antrajame paso puslapyje, – bet jį visaip blokuoja lrt.lt žurnalistai E.Jakilaitis ir V.Savukynas. Pirmasis „Dėmesio centre“ leido gražbyliauti tik G.Kirkilui, o antrasis ketvirtadienio radijo laidoje buvo „demokratiškesnis“: pakvietė ir Seimo narį Lauryną Kasčiūną, kurį „į tiesos kelią“ bandė atvesti laidos vedėjas, G.Kirkilas ir dar vienas man nepažįstamas politikas.
Kas laimės? Prezidentė žada pasikliauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis. Taigi, Urbučio, Jakaitienės, Pupkio, Labučio, Piročkino ir kitų kalbininkų mokiniams užkrauta didelė atsakomybė. Galima prisidėti prie lietuvių kalbos (ir tautos!) išdavystės ir eiti su kirkilais, už tai patirti vienokių arba kitokių valdžios malonių, bet galima pasielgti principingai, pilietiškai, nepamirštant, kad tos nelemtos trys raidės ilgainiui Lietuvai turės labai skaudžių pasekmių. Tik keturios raidės – jos man visą raidyną atstoja, – džiūgavo kolaborantas Liudas Gira. Žinome,kuo tas baigėsi.
Jeigu, nepaisant Konstitucinio Teismo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Prezidentės, vis dėlto bus žengtas šis „nekaltas“ žingsnis, didžioji lietuvių tautos dalis pasijus kaip 1938-aisiais, nes toks mus žeminantis, visiškai nepagrįstas Lenkijos reikalavimas labai primena 1938 m. ultimatumą. „Socialdemokratų“ pastangomis baigiame Rusijai pastatyti Astravo atominę elektrinę, beveik tų pačių politikų valia Lenkijai atiduosime Vilniaus kraštą. Žinoma, ne iškart – nejučiom, kai kirkilai ir kubiliai jau bus išėję į neužtarnautą poilsį. Juk į Astravą jie taip pat nekreipė dėmesio ir susigriebė tik tada, kai šaukštai jau po pietų.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos
Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.
Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.
Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…
Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.
x x x
Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.
x x x
Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.
x x x
Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.
Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.
Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau: karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.
Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.
Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.
Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.
Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:
Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…
x x x
Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.
x x x
Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.
Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).
Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).
Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.
x x x
Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.
…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).
Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.
Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:
O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:
Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!
Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!
Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.
Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.
Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.
Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.
Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.
O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.
Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.
Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.
Galutiniai rinkimų rezultatai tiesiog apstulbino. Visus – ir pačius daugiausiai laimėjusiuosius. Konservatoriams rinkėjai smogė bene labiausiai: atrodė pergalė jau čia pat, po dviejų savaičių, o dabar štai tik antroji vieta ir didžiulis atsilikimas nuo laimėtojų.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Niekada neskubėk švęsti pergalės. Omenyje turiu ne žaliuosius valstiečius, o mus, rinkėjus, Lietuvos žmones, kaip dabar priimta sakyti. Nes labiausiai apsigauti arba būti apgauti gali ne tiek Lietuvos žmonės, kiek lietuvių tauta. Nei rusams, nei lenkams pavojus išnykti negresia, nes jie turi Rusiją, Lenkiją, kuriais šios valstybės itin motiniškai rūpinasi. Lietuviais pasirūpinti, kaip matome, Lietuva nesugeba.
Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankis siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuviui kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas (Vytautas Radžvilas. „Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta“, Pro Patria.lt).
Prieš rinkimus visi supratom, visi kalbėjom: arba dabar, arba – dar staigesnis, galbūt jau nesustabdomas, slydimas prarajon. Vilties įliejo Ramūnas Karbauskis su savo žaliaisiais valstiečiais, su profesionalais vietoj profesionalių politikų, su pigiom vaistinėm ir brangiom alkoholio parduotuvėm. Sukūrė rojų Naisiuose, gal sukurs ir visoje Lietuvoje? Vaikus išmokys skaityti knygas ir mylėti Tėvynę, neleis skurstantiems pensininkams mirti iš bado, sustabdys mokyklų naikinimą provincijoje, kaimuose, sugrąžins emigrantus…
Patikėjome pažadais, gerais ketinimais, geromis permainomis. Patikėjome (aš – nelabai), kad išrinktieji sieks ne siaurų asmeninių tikslų, ne tik valdžios, o gerovės lietuvių tautai ir Lietuvos žmonėms.
Dabar, po antrojo rinkimų turo, to tikėjimo žymiai mažiau, nors dar nežengtas nė vienas žingsnis. Ypač tikėjimą sklaido forumai,interviu su politologais ir pralaimėjusiaisiais politikais. Pagrįstai ar nepagrįstai formuojama nuomonė, kad laimėtojai gali būti šiek tiek panašūs į Valinsko artistus. Nusipirkom katę maiše. Daugelio išrinktųjų nepažįsta net Jakilaitis, net Valatka, ką jau kalbėti apie mus, bėdžius, kurie ir sunešėme Karbauskiui savo balsus. Valdyk, Ramūnai, pastatyk į vietą parlamentinių ir neparlamentinių partijų melagius, savanaudžius, atnešk į Lietuvą gerų permainų, nes iš nevilties baigiame nusigaluoti.
Buvome naivūs kaip vaikai? O jeigu forumų išminčiai sako tiesą? Darosi visai nejuokinga. Įsivaizduokime, kad tie du žalieji valstiečiai tyčia ar netyčia mus apgavo. Gal ir turėjo gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Ilgai nesudarys koalicijos, vyriausybės, nes spyriosis ir jie, ir konservatoriai, ir Prezidentė; susidės su socdemais – ir nebus jokių permainų; susidės su lenkais, paksistais – sulaužys pažadus su jais neiti obuoliauti; velniai žino, ką gali iškrėsti nepažįstami profesionalai, jeigu juos palaimins Prezidentė…
Abejonių daug. Optimizmą mažina praeityje Ramūno draugystė su Kazimiera, plaukimas prieš srovę tolyn nuo NATO, euro, energetinio nepriklausomumo, dabar – tvirti ryšiai su mus praryti trokštančia Rusija…
Bet jeigu mus apgavo, jeigu suteikė nepagrįstų vilčių, kur jūs, politikos išminčiai, buvote gerokai prieš rinkimus?! Kodėl tik Eigirdas su savo „Valstybe“ nedvejodamas talžė oligarchus, neišskiriant nė Ramūno? O jeigu iš tiesų tik dabar atsirado galimybė išbristi iš korupcijos, savanaudiškumo ir nemokšiškumo pelkės, tai nekaišiokite pagalių į ratus.
